Sakoma, trečias kartas nemeluoja, tačiau būna išimčių. Taip atsitiko ir su Tautos istorinės atminties įstatymo projektu. Parlamentarams jis siūlomas nuo 2012-ųjų, pateiktos trys projekto redakcijos, bet šią savaitę jis dar kartą grąžintas iniciatoriams tobulinti. Šie guodžiasi bent tuo, kad įstatymas nebuvo atmestas.

Tautos istorinės atminties įstatyme rašoma, kad jo tikslas įprasminti istorinį paveldą, formuoti valstybės istorijos politiką, nustatyti tautos istorinės atminties objektą. Kitaip tariant – įstatymu norima numatyti, kaip valstybės mastu minėti istorines šventes, kaip įprasminti istorines datas.

Siūloma įkurti ir Tautos istorinės atminties tarybą, kuri ne tik skatintų diskusijas istorijos politikos klausimais, bet ir pateiktų savo ekspertų išvadas apie jubiliejinių metų, švenčių iniciatyvas, organizuotų paminėjimų programas.

Taryba kelia nepasitikėjimą įstatymo kritikams, esą gali taip atsitikti, kad tautos istorinė atmintis bus priklausoma nuo rinkimų rezultatų: kas valdys, tokie žmonės ir taryboje sėdės. Tuo metu įstatymo rėmėjai tikina, kad  istorijos politikos būtinumas yra neabejotinas šių dienų geopolitikos ir informacinių karų kontekste, tai svarbu ne tik vidaus, bet ir užsienio politikai.

Seimo liberalai nepritaria Tautos istorinės atminties įstatymo projektui, o štai jų dažni sąjungininkai, konservatoriai, šįkart tapo oponentais. Pasak liberalės Dalios Kuodytės, tai, ką pradžioje deklaravo įstatymo iniciatoriai, skiriasi nuo to, kas parašyta paskutiniame įstatymo variante.

Kalbėta apie struktūros, kuri organizuotų atmintinų dienų, datų minėjimą, kūrimą. Dabar įstatymu, parlamentarės manymu, siekiama sukurti struktūrą, kuri formuotų ar įgyvendintų tautos istorinę politiką. O tai kelia baimę, kad gali būti susidurta su vieno ar kito istorinio fakto ignoravimu ar perdėtu iškėlimu.

„Ar čia yra istorinės atminties politika? Man atrodo, kad istorinės atminties politika arba istorinė atmintis yra žymiai platesni dalykai. Ir būtent istorikai nuogąstauja, kad šita taryba arba šiai tarybai gali kilti įvairiausių pagundų nurodinėti, imti vertinti istorikus, pasakyti, kuri istorinė tiesa yra teisingesnė“, – sako Seimo narė D. Kuodytė.

Tačiau opozicijos lyderis, konservatorius Andrius Kubilius atkerta, kad valstybės politika minint istorinius reiškinius, datas yra svarbi ugdant tautos mentalitetą. Politikas pastebi, jog yra valstybių, kurios istorinės atminties politikai skiria didelį dėmesį. Tiesa, vienos valstybės ją įgyvendindamos pabrėžia savo istorijos pasiekimus, pripažįsta klaidas, kitos – istorinę politiką naudoja propagandai.

„Galim pamatyti, kiek daug dėmesio istorijos politikai skiria ta pati Rusija, siekdama pateikti iškreiptą istorijos supratimą, siekdama sukelti abejonių dėl mūsų vienų ar kitų istorinių reiškinių, istorinių pasiekimų, tai čia valstybė neturi palikti žmonių visiškai tokiai asmeniniai savigynai“, – tvirtina opozicijos lyderis A. Kubilius.

Vienos nuomonės dėl Tautos istorinės atminties įstatymo neturi ir istorikai. Algimanto Kasparavičiaus teigimu, per pastarąjį 25-metį Lietuvos istorijos politika nusistovėjo, todėl ką nors papildomai reglamentuoti nėra prasmės. Jo manymu, šio įstatymo esmė, tai ne vienos ar kitos istorinės datos minėjimas, bet konservatyvios visuomenės dalies noras labiau viską kontroliuoti.

„Tokio įstatymo priėmimas, man regis, liudytu mūsų sovietinę jungtį dabartinės Lietuvos su sovietine sistema, kada buvo norima kontroliuoti visas sritis, viską labai griežtai reglamentuoti ir formuoti visą visuomenę“, – teigia istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.

Istorikas sako, kad reglamentavus šią veiklą įstatymu, įkūrus Tautos istorinės atminties tarybą, mes parodytumėme, kad nepasitikime savo pilietine visuomene, kurios pagrindas – laisvo žmogaus atsakomybė, šiuo atveju – istorikų, kurie, pateikdami vieną ar kitą istorijos faktą, atsako už jo naudojimą ar interpretaciją. Be to, A. Kasparavičius įžvelgia ir pavojų, nes visuomeninė taryba būtų pernelyg priklausoma nuo politinių vėjų, kurių kryptis kinta po kiekvienų rinkimų.

„Pagal dabar egzistuojantį projektą Tautos atminties tarybą sudaro visa eilė funkcionierių, kurie yra keičiami po eilinių Seimo rinkimų, tai tokiu atveju mes tarsi koreguotumėme savo istorinę atmintį [pagal tai], ar ateitų į valdžią viena ideologinė politinė jėga, ar kita“, – tikina istorikas.

Tuo metu karo istorikas Valdas Rakutis sveikina tokią idėją. Esą priėmus Tautos istorinės atminties įstatymą, būtų įvesta tam tikra tvarka svarbioje valstybės reguliavimo srityje – tai leistų ne tik formuoti valstybės istorijos politiką, bet ir reaguoti į iškylančius iššūkius. Pavyzdžiui, dabar nesutariama dėl Žaliojo tilto skulptūrų – nuimti ar palikti jas, o Tautos istorinės atminties taryba ir galėtų tarti galutinį žodį.

„Labiausiai apsidžiaugs mokyklos, nes ko labai trūko mokykloms – aiškios valstybinės koncepsijos, kaip reikia pateikti, na, mūsų istoriją. Žinot, toje istorijoje visko yra, ir kada kiekviename vadovėlyje rašoma kitaip, tai tas mokinys, prisikaitęs visokių dalykų, nežino, kaip vertinti ir tiesiog atsiriboja“, – aiškina Generolo Jono Žemaičio karo akademijos prorektorius, istorikas prof. dr. V. Rakutis.

Pasak V. Rakučio, panaši taryba, tik su didesniais įgaliojimais, veikia Lenkijoje, čia ji prisideda ir prie kovos su informaciniais karais.

„Tiesa sakant, tų informacinių karų prevencijos, kai žmogui mokykloje yra suformuojami aiškūs pamatai, tai jam tada nebaisūs visokie netikri fakteliai arba pseudofakteliai“, – sako V. Rakutis.

Jis įsitikinęs, kad visuomeninė taryba tikrai nenurodinėtų istorikams, kokius įvykius pabrėžti, o kokius apdairiai pamiršti. Šio įstatymo labiau reikia paprastiems piliečiams, kad būtų užtikrintas istorijos tęstinumas, o esant reikalui, reaguojama ir į naujus įvykius. Tiesa, to dar teks palaukti, kol ne vienus metus tobulinamas įstatymas vėl grįš į Seimo salę.

Seimas antradienį nepritarė Tautos istorinės atminties įstatymo projektui, jis grąžintas iniciatoriams tobulinti.

Įstatymu siūlyta nustatyti, kokia tvarka minimos istorinių  įvykių sukaktys, sudaryti Tautos istorinės atminties tarybą, kuri svarstytų ir tvirtintų tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis, atmintinų metų minėjimo programų metmenis, atliktų kitas funkcijas, susijusias su tautos istorinės atminties  puoselėjimu ir sklaida.

Už projektą po svarstymo balsavo 36 Seimo nariai, prieš - 7, susilaikė 56 parlamentarai, projektas grąžintas iniciatoriams tobulinti. Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius po balsavimo replikavo, jog šis balsavimas paaiškina, kodėl „ant Žaliojo tilto tebestovi balvonai“.

„Aš tik noriu priminti paprastą dalyką - niekas nepateikė nei vieno konkretaus šito įstatymo ydingo straipsnio, niekas nekritikavo nei vieno straipsnio, tiesiog buvo nueita lengviausiu keliu ir atmesta. Šitas įstatymas galėjo atlikti labai svarbų vaidmenį ir tuose informaciniuose karuose, kurie kariaujami prieš mūsų valstybę. Nes svetimas istorinis naratyvas labai puikiai panaudojamas priešiškai propagandai“, - po balsavimo sakė buvęs užsienio reikalų ministras konservatorius Audronius Ažubalis.

Tuo tarpu liberalas Gintaras Steponavičius sakė, jog įstatymu siekta reglamentuoti pernelyg plačias sritis. „Čia yra geriausias patvirtinimas, kad diskusijų buvo nepakankamai ir buvo girdima tik suprimityvintai viena pusė, kurie sakė, kad visa tai reikia sudėlioti, ir per daug plačius dalykus, į įstatymą, o rezultatas yra tas balsavimas. Ir mes, liberalai, ne kartą sakėme, kad tai nebuvo pats geriausias kelias spręsti ydingą situaciją, kuri yra su šventėmis“, - kalbėjo G.Steponavičius.

Projekto iniciatoriai tvirtina, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektą parengti paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį kaip žmogaus vertybių orientacijos ir tautos valstybės egzistencijos pamatą, tuo tarpu kritikai laikosi pozicijos, jog istorinė atmintis nėra valdžios ir kontrolės sritis.

Įstatymu siūloma, kad nustatant tautos istorinės atminties objektus ir apibrėžiant valstybės istorinio paveldo atminimo įprasminimą ir įgyvendinimą, dalyvautų Seimas, prezidentas, Vyriausybė ir institucija, nustatanti ir koordinuojanti istorinės atminties veiklos kryptis – Tautos istorinės atminties taryba.

Pagal projektą, tarybą sudarytų Seimo,Vyriausybės ir Prezidentūros kancleriai, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas, vyriausiasis archyvaras, Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas. Taip pat į tarybą atstovus deleguotų mokslininkai ir visuomenininkai.

Tautos istorinės atminties taryba būtų visuomeninė patariamoji institucija tautos istorinės atminties klausimais, atskaitinga Seimui.

Istorinė atmintis nėra valdžios ir kontrolės sritis, sako iniciatyvą dėl Tautos istorinės atminties įstatymo kritikuojantis istorikas Egidijus Aleksandravičius.

Pasak jo, kaip su mažesne blogybe dar galima sutikti su draudimais, pavyzdžiui, neigti holokaustą, okupaciją, genocidą, bet būtų visiškai nepriimtina įstatymais nustatyti  vienintelę „teisingą“ įvykių versiją.

Grupės Seimo narių inicijuotas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas ketvirtadienį aptartas opozicinių liberalų surengtoje diskusijoje. Seimas projektui yra pritaręs po pateikimo.

„Šitas atvejis, kurį mes diskutuojam, jis perverčia per slenkstį kai kuriuos keistus dalykus. Šiaip jau šiuolaikiniam demokratiniam pasauly pozityvios atminties politikos užtektų. Investuokit pinigus, muškitės dėl savų idėjų ir savom idėjom grįstų pasakojimų, mobilizuokite tuos protus, vaizduotes, generacijas, nes tai yra laisvės sritis, o ne valdžios ir kontrolės sritis. Mes dar kiek, ir pradėsim jausmus įstatymais reguliuot“, - sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius.

„Kaip istorikas aš sakyčiau, iš visų įmanomų blogybių draudžiamasis aktas yra pusė velnio - yra galima viska, kas yra draudžiama, drausti neigti holokaustą, drausti neigti okupacijos faktus arba sovietinio genocido kokius nors faktus. Tai nėra gera išeitis, bet pusė bėdos. Problema prasideda, kai mes nuo šito teisinio draudos akto pabandom padaryt judesį, kur nurodom, kas turėtų būti pasakoma, ir kas teisinga, o kas neteisinga. Įsivaizduoti įstatymais reguliuojamą teisingą pasakojimo versiją yra, mano galva, nefunkcionalu. Nuo įstatymo akto atmintys nepasikeičia“, - kalbėjo istorikas.

Renginyje dalyvavęs disidentas, politinis kalinys Antanas Terleckas perskaitė pareiškimą, kuriame piktinosi diskusijos vienpusiškumu. Pasak A.Terlecko, diskusijoje pranešimus skaityti pakviesti tik vienai krypčiai atstovaujantys istorikai, o jų oponentai negavo galimybės pasisakyti lygiomis teisėmis.

Tautos istorinės atminties įstatymu siūloma nustatyti, kokia tvarka minimos istorinių įvykių sukaktys, sudaryti Tautos istorinės atminties tarybą. Tautos istorinės atminties taryba svarstytų ir tvirtintų tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis, svarstytų ir tvirtintų atmintinų metų minėjimo programų metmenis, atliktų kitas funkcijas, susijusias su tautos istorinės atminties puoselėjimu ir sklaida.

Tarp praėjusią kadenciją įregistruoto projekto rengėjų - Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys konservatorius Valentinas Stundys, buvęs Seimo narys socialdemokratas Česlovas Juršėnas, eksparlamentaras tautininkas Gintaras Songaila, kiti.

Iniciatoriai tvirtina, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektą parengti paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį kaip žmogaus vertybių orientacijos ir tautos valstybės egzistencijos pamatą.

„Tai bendro susirūpinimo istorijos politikos būkle Lietuvoje dalis. Vieningas bendros istorijos praeities suvokimas yra kiekvienos tautos egzistavimo objektyvusis elementas ir kartu būtina, nors nepakankama, jos išlikimo ir gyvybingumo sąlyga“, - aiškinamajame rašte sakė parlamentarai.

Anot jų, projekto rengimą paskatino tai, jog šiuo metu nėra aiškaus teisės aktuose suformuoto valstybės požiūrio į istorinės atminties išsaugojimą, nėra numatyti prioritetai, neapibrėžtos istorinės atminties finansavimo galimybės, finansų skyrimas ir valdymas.