– Savo pirmąją knygą "Nespalvota" parašei būdama vos keturiolikos, antroji ("Basomis po naktinį miestą") pasaulį išvydo, kai buvai septyniolikos. Į šias knygas žvelgi su meile, tarsi į žingsnį link kažko didelio ir gražaus, ar labiau kaip į pirmą, šiek tiek pasvilusį blyną?
– Prieštaringas jausmas. Suprantu, kad šie kūriniai yra tai, ką galėjau padaryti geriausiai tuo metu, bet dabar matau nemažai dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti. Tačiau vienareikšmiškai – taip, tai tapo labai labai svarbiais žingsniais mano profesiniame kelyje.
– Kokia buvai paauglė?
– Norisi sakyti – nepaaugliška, neišgyvenau tos įprastos maištingos paauglystės. Anksti, per / po pirmųjų paaugliškų sunkumų susikoncentravau į save ir susikūriau saugią erdvę atsiriboti nuo, kas buvo sunku. Buvau veikli, energinga, ypač kai pradėjau lankyti dramos būrelį. Derinau teatrą su rašymu.
– Turi gruziniškų šaknų. Ar pati patvirtini stereotipą, kad šiai tautai būdingas ugningas charakteris?
– Man su gruziniškąja dalimi asocijuojasi jausmingumas, stiprios emocijos, šventės, tostai, ritualai, džiaugsmas artimais ar naujai sutinkamais žmonėmis, šeimos puoselėjimas. Bet labiausiai – poreikis čia ir dabar jausti stiprias emocijas ir jas vienaip ar kitaip išreikšti.
– Ar, pradėjus kurti, o gal ir vėliau nėra tekę susidurti su skeptišku požiūriu į save vien dėl jauno amžiaus? Juk neretai manoma, kad jaunimas turi per mažai patirties, jog suprastų gyvenimą. O gal atvirkščiai, palyginti ankstyvas tavo, kaip rašytojos, debiutas tapo įsipareigojimu dirbti vis profesionaliau?
– Pastebėjau ir tai, ir tai. Jaučiau tam tikrą skeptiškumą dėl amžiaus ir, tiesą sakant, manau, kad dėl to nebuvo pakankamai apie mano knygas kalbama, rašoma. Jos nebuvo tinkamai pastebėtos – neturiu galvoje teigiamo įvertinimo, o tiesiog apžvelgimo ir kritikos bendrame kontekste. Manau, tai galėjo būti susiję ir su amžiumi. O kartu tai tapo ir įsipareigojimu. Vien faktas, kad parašei dvi knygas, jau svariai skamba, todėl dažnai net nežinantys, ką ir kaip rašiau ar rašau, tą faktą vertina jau kaip pasiekimą. Manau, man tai padėjo tolesniame kūrybiniame kelyje. Vis dėlto labiausiai vertinu, kai žmonės susipažįsta su kūriniais ne tik dėl to, kad "kažkas sakė, kad ji kažką parašė ir dėl to yra faina".
– Ne kartą esi sakiusi, kad rašymas tau įaugęs į kraują. Atskleisk, kiek savosios kūrybos rašai su mintimi, kad tai vieną dieną taps vieša, o kiek – iškart žinodama, kad tai skirta tik tau?
– Net nelabai pamenu, kada būčiau norėjusi rašyti be jokios minties dalytis su kitais. Reakcija, skaitytojo atsakas, dialogas, taip pat įvertinimas ir pripažinimas visada man buvo labai svarbu.
– Beje, jau kurį laiką vedi kūrybinio rašymo dirbtuves. Tiki, kad gebėjimas gerai rašyti – išmokstamas įgūdis, o ne likimo dovana?
– Manau, kad tai yra labai glaudžiai derinama. Pirmiausia, esu įsitikinusi, kad kūryba ir drąsa kurti yra labai susiję su pasitikėjimu, vidine laisve, gebėjimu rizikuoti, bandyti, nebijoti klysti. Manau, kad kūrybinėse rašymo dirbtuvėse tai ir yra svarbiausia ugdyti, apie tai kalbėti, tai skatinti. Aš negaliu būti atsakinga už žmogaus gebėjimą dėlioti sakinius, dalytis gyvenimiškais pastebėjimais, išmintimi – tai ateina iš kiekvieno. Bet pajusti tą laisvę, pamatyti, kad rašyti gali būti smagu, žaidybiška, kad per tai galima geriau pažinti, suprasti save ir pasaulį, gali būti labai svarbi patirtis net ir tiems, kurie nerašys knygų ar kurių nespausdins. Tačiau akivaizdu, kad yra labai labai daug žmonių, kurie gali ir nori rašyti, bet to nedaro dėl įvairių blokų ir abejonių. Suprantu, ką tai reiškia, ir labai norisi padėti to vengti kitiems.
– Su kokiomis kūrybinėmis krizėmis dažniausiai susiduri? Galbūt jau atradai, kaip jas įveikti?
– Net nelabai žinau, ką reikėtų vadinti kūrybine krize. Kartais gali nesinorėti kurti, tingėtis, gali užpulti abejonės, bet gal dėl ankstyvos pradžios jaučiuosi išmokusi pasitikėti impulsais ir instinktais. Taigi, jei gali nerašyti, tai tikrai nebūtinai turi tą daryti. Svarbu, labai svarbu prisiminti, kad taip nebus visada. Dramaturginis rašymas yra mano darbas, tai ten jau tiesiog nesirenki – nori, nenori. Kai sutrinki, kaip judėti toliau, geriausiai padeda diskusijos ir pasitarimais su kolegomis-draugais, kurių nuomone pasitiki, ji tau yra svarbi.
– Kokia esi tuomet, kai nerašai? Koks tavo idealus laisvadienis?
– Šiaip jau nėra taip, kad daug rašyčiau. Kartais daugiau, kartais mažiau. Tačiau dramaturginis darbas yra daugiau nei rašymas – jame daug tiriamosios dalies, galvojimo, medžiagos rinkimo, diskusijų ir tada rašymo. Dar priklauso, ar tuo metu rašau kažką sau.
Idealus laisvadienis prasideda nuo idealių pusryčių (šypsosi), o tada priklausomai nuo norų tuo metu: gali būti tingus, ramus buvimas namuose, pasivaikščiojimai, susitikimai su artimais žmonėmis, filmų žiūrėjimas, kelionė. Kad ir į kitą miestą, Lietuvos dalį ar užsienį. Kelionės man yra labai svarbios.
– O kokio tipo keliones mėgsti labiausiai: spontaniškas ir be aiškaus plano ar su lankytinų vietų sąrašėliu; tingias ir ramias ar kupinas naujų potyrių ir nuotykių? Kuri pastaroji kelionė labiausiai įstrigo atmintin, sužavėjo?
– Nemėgstu planuoti kelionių, svarbiausia išsirinkti, kur vykstu, ir ten esant daryti tai, ko tuo metu norisi. Dažniausiai nelabai būna laiko, tiksliau, neskiriu jo domėjimuisi, ką ten svarbiausia pamatyti ar padaryti, tai darau jau nuvykusi. Man labiausiai patinka tiesiog vaikščioti, stebėti, tyrinėti, aplankyti parodas, jei įmanoma – nueiti į kokį spektaklį.
Pastaruoju metu kiekvieno išvažiavimo pagrindinis tikslas būdavo atsitraukti ir pailsėti nuo kasdienybės, o ne pamatyti svarbiausius taškus toje vietoje. Viena maloniausių kelionių buvo vasarą į Londoną – atrodo, tik kelioms dienoms, bet buvo labai malonus, gerai praleidau laiką. Pabuvau su artimais žmonėmis, aplankiau parodas, spektaklį, daug vaikščiojome. Iš tiesų visai nieko ypatingo, bet man patinka Londonas, tad gera buvo tiesiog pabūti.
Labai svarbi vieta man dar yra Palermas Sicilijoje – ten gyvena mano pusseserė. Jame lankiausi du kartus. Miesto atmosfera, gatvės, gamta, žmonės visiškai apsvaigino ir iki šiol yra gera žinoti, kad ten galima grįžti. Tai labai gera vieta atsigauti. Manau, kad, kaip ir žmones, kai kurias vietas tiesiog jauti ir nori jose būti.
– Tavo sesuo – kino režisierė, scenaristė. Ar kartu augant dviem kūrybingoms merginoms, o dar tokio panašaus amžiaus, nebūdavo jaučiama seseriška konkurencija?
– Manau, kad tam tikra konkurencija buvo, yra ir bus, bet ji niekada nebuvo kažkoks svarbus motyvas, trukdantis kurti. Kaip tik greičiau – variklis, paskata. Labai svarbu, kad galėjome ir galime viena iš kitos mokytis, dalytis idėjomis.
– Tavo giminė – turtinga iškilių žmonių. Senelis – poetas, tėtis – kino bei teatro aktorius ir režisierius, mama – žinoma psichologė. Ar esi jautusi, kad jūsų šeimos ryšys, bendravimo įpročiai ir kultūra, apskritai mikroklimatas joje kuo nors skirtųsi nuo kitų?
– Su tėčiu neaugau, tai apie ryšį su ta šeimos dalimi sunku ir daryti išvadas. Vis dėlto manau, kad vienaip ar kitaip – tiek genų, tiek faktų prasme galėjo veikti žinojimas, iš kur atsiradau. Tačiau manau, kad didžiausią įtaką turėjo mamos palaikymas, skatinimas kurti, taip pat bendras šeimos, giminės mikroklimatas, kuriame menas buvo vertinamas ir branginamas.
Esame pavargę nuo triukšmo, išorinio ir vidinio, kartu – daug sąmoningesni, atviresni, vis geriau pažįstantys savo emocijas ir poreikius bei galintys už save pakovoti.
– Savo kūryboje dažnai nagrinėji šiuolaikinės visuomenės, ypač jaunimo, vertybių klausimus. Ar jos, tavo manymu, smarkiai pakitusios, lyginant su ankstesnėmis kartomis? Kas tau pačiai yra svarbiausia gyvenime?
– Įdomu, niekada neįsivardiju, kad rašau ar galvoju apie jaunimo vertybes. Greičiau – troškimus, trūkumus, prasmės paieškas. Labai paprastai sakant, esu tikra, kad visą laiką žmonės norėjo, siekė ir iki šiol siekia save įprasminti ir būti laimingi. Galima būtų sakyti, kad vyresnės kartos labiau troško ar kovojo už laisvę, tačiau manau, kad šiuo metu mes lygiai taip pat toliau kovojame už laisvę. Tik ta kova nukreipta nebe į vieną priešą, agresorių, o pasiskirsčiusi keliomis kryptimis. Dabar didelis iššūkis atrasti, susikurti pusiausvyrą, kartu žinoti savo ribas. Būti geru, laimingu, pilietišku, pasauliui nekenkiančiu asmeniu, kartu – negyventi kalte, paranoja, kad neįmanoma išgelbėti pasaulio, neįmanoma būti tobulu. Manau, kad dabar dar sunkiau yra suprasti, kas yra ta mūsų tobula vieta ir kaip ją susikurti. Esame pavargę nuo triukšmo, išorinio ir vidinio, kartu – daug sąmoningesni, atviresni, vis geriau pažįstantys savo emocijas ir poreikius bei galintys už save pakovoti.
– Kokiomis kūrybinėmis idėjomis ir aktualiausiomis nagrinėjamomis problemomis gyveni šiandien?
– Pradėjau rašyti tekstą, kuris gali išaugti į knygą. Tai, ką minėjau anksčiau, ir yra pagrindinis atspirties taškas: po sunkių išgyvenimų jaunas žmogus išvažiuoja gyventi toli nuo miesto, taip tikintis išgyventi buvusias netektis. Tylos, ramybės, stabilumo troškimas, savęs pažinimas ir suvokimas – man įdomus tas atsiskyrimo idealizavimas, noras išmokti būti vienam. Norisi nagrinėti šią temą ir galvoti apie tai, kiek vieni, o kiek su kitais esame ir norime būti savo gyvenimuose. Dramaturginiuose darbuose šis laikotarpis man gana kriminalinis – spektaklis apie kalinius, kaltės, kaltinimo, atleidimo temas, scenarijai kriminalinėmis temomis. Visi šie kūriniai priartina prie visapusiškesnio Lietuvos matymo, visuomenės, valstybės, kaip atsakingos sistemos, suvokimo.
– O kiek tau pačiai reikia kitų žmonių kompanijos? Kaip manai, kiek ilgai galėtum, kaip tavasis herojus, gyventi vienumoje, kol ji virstų rimtu diskomfortu?
– Visiška vienuma nėra jokia siekiamybė, man įdomu tai kvestionuoti ir pabandyti suprasti, kas slypi už šio dabar labai dažno noro pabūti vienam. Nuoširdžiai manau, kad nesame vieni ir neturėtume būti vieni, bet atrasti pusiausvyrą tarp buvimo su kitais ir buvimo su savimi yra be galo svarbu ir sunku. Man draugystė, partnerystė, artimi žmonės, šeima yra be proto svarbu. O kartu dabar jaučiu, kad išgyvenu ir naują etapą kuriant santykį su savim. Nėra lengva, bet labai reikšminga.
– Kovo 14-ąją atšventei 29-ąjį gimtadienį. Ar jauti tą neretam pasitaikantį nerimą artėjant trisdešimtmečiui? Ko pati sau palinkėtum ateinančiais metais?
– Jaučiu kaip reikiant padidėjusį nerimą šiuo metu. Nesu tikra, kiek gimtadienis su tuo susijęs, bet kažkiek tikriausiai prisideda. Iš visos širdies linkiu sau ateinančiais metais tikros ramybės, užtikrintumo ir pasitikėjimo. To stabilaus, gero pagrindo.
– Su laiku atrandi vis daugiau atsakymų ar tik dar daugiau klausimų?
– Dabar atrodo, kad proporcingai panašiai. Manau, kad kiekviename etape turime savo atsakymus ir klausimus, jie skiriasi priklausomai nuo to, kas tuo metu svarbiausia, neaiškiausia.
– Esi intriguojančiai save apibūdinusi: "Drąsi bailė, atsargi avantiūristė". Ką tai reiškia?
– Manau, kad ši drąsos ir baimės priešprieša manyje labai stipri – jaučiuosi labai stipri ir drąsi, galinti įveikti didžiausius iššūkius, kartu su savimi nuolatos nešiojuosi tam tikrą nerimą, atsargumą, kuris kyla iš tam tikro pamatinio pasitikėjimo trūkumo. Man sunkiausia būti dabartyje, nesistengiant numatyti, suprasti, žinoti, kaip bus, kad būtų gerai. Kitaip sakant, pasitikėti. Bet tai po truputį keičiasi.
