Idėjų Konferencijoje „Ties kultūrų sandūra“ dalyvavo septyni žinomi kviestiniai svečiai, kurie atvirai dalijosi savo asmeninėmis patirtimis.
Vakarą pozityvia nata atidarė gimnazijos kapelionas tėvas Eugenijus Markovas SJ, prabilęs apie kultūrą kaip apie individo įsitikinimų rinkinį. Jis kvietė auditoriją savo pasaulėjautą apsukti 180 laipsnių ir atrasti naują, atviresnį požiūrį į gyvenimą. Šmaikščiai mokyklos kapelionas lygino susirinkusiuosius su lašišomis – žuvimis, keliaujančiomis tūkstančius kilometrų prieš srovę tam, kad pasiektų savo tikslą. O kada mums reikia keisti savo gyvenimus taip drastiškai? „Tada, kai jau viskas atsibodę, niekas nedžiugina, nuolatos nerimaujate ir nustojate tobulėti kaip asmenybė“, – kalbėjo kapelionas.
Puikią įžangą tęsė viena iš laukiamiausių vakaro viešnių Seimo narė Aušrinė Armonaitė, provokuojančiai klaususi, ar Lietuvai laikas tapti vakarietiška valstybe. Politikė sutiko, kad Lietuva jau stipriai pėdas įmynusi į vakarietiškus principus, bet dar yra kur tobulėti. Vakarietiškam bendruomeniškumui tvirtinti, teigė ji, gera pradžia yra susitikus kaimyną laiptinėje nusišypsoti pirmiems, o ir atsako tikrai bus sulaukta. Kitas didelis žingsnis būtų nepamiršti savo individualumo, kuris visgi eina koja kojon su bendruomeniškumu. „Visiems svarbu, kad jų gatvė būtu saugi, miestas gražus ir kaimynams sektųsi“, – akcentavo viešnia. Žinoma, ir vakaruose netrūksta bėdų, sutiko ji, bet svarbiausia – mokėti kritikuoti ir priimti kritiką. „Ugdykime pasitikėjimą tarpusavyje ir pasitikėjimą institucijoms, taip tapdami tikros vakarietiškos valstybės piliečiais“, – skatino politikė
Atvira šypsena konferenciją tęsė Neringa Rekašiūtė – „Moterys Kalba“ įkūrėja, menininkė ir fotografė, atvykusi papasakoti apie feminizmą Irane. Anot fotografės Islamas ir feminizmas daugeliui žmonių yra tapę savotiškais oksimoronais, islamo moterys žmonių pasąmonėje yra beveidės, apvyniotos skaromis, be menkiausio plyšelio įkvėpti. „Kai važiavau į Iraną, jaudinausi, mat draugai ir mama kartojo: tave pagrobs, taigi ten visi teroristai!“ – pasakojo ji. Mergina neslėpė – buvo baisu, stereotipai darė įtaką, o manipuliuoti baimėmis juk labai lengva. Bet būnant Irane menininkė suprato, kad, palyginti su tėvyne, gyventojai ten dar labiau išsilavinę bei politiškai aktyvūs nei mes, mat Irane žmonės nenori gyventi politinėje priespaudoje. „Visos kelionės metu jaučiausi labai saugi, žmonių svetingumas ten nenupasakojamas. Mes visi vis dėlto esame daug labiau panašūs nei skirtingi“, – prisiminė viešnia.
Mikrofoną iš menininkės rankų perėmė Kauno jėzuitų gimnazijos bei Oksfordo universiteto alumnas Lukas Geležauskas. Kultūrą jis šypsodamasis apibrėžė kaip žaidimo taisykles, pagal kurias visi sutinkame žaisti, ir kurias labai gerai reikia pažinti pasaulyje, kur kiekvienoje vietoje jos šiek tiek kitokios. Kultūrų skirtumus alumnas atrado ir edukacinėje sistemoje: Lietuvos universitetuose į mokslą žiūrima kaip į priemonę, mokomasi tam, kad gautumei darbą, o vėliau – juokėsi – depresiją. Britanijoje – priešingai: žmonės mokosi todėl, kad nori praturtinti savo vidinį pasaulį. „Baigiau istoriją, tad kai grįžau į Lietuvą žmonės man sakydavo – būsi istorijos mokytojas. Britanijoje, kaip bebūtų, manęs žmonės klausdavo – o kuo tu nori būti?“, – pastebėjimais dalijosi svečias. Žinoma, jis sutiko, Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje akademikai gyvena dramblio kaulo bokštuose, o pas mus – moliniuose rūsiuose, mokytojams mokama per mažai ir vertiname juos, deja, vis dar nepakankamai.
Ugdykime pasitikėjimą tarpusavyje ir pasitikėjimą institucijoms, taip tapdami tikros vakarietiškos valstybės piliečiais.
Tvirtu žingsniu į scena žengė „Kaunas Europos Kultūros Sostinė 2022“ atstovė Daiva Citvarienė. Šypsodamasi ji prisipažino, kad sužinojuis renginio temą, labai nustebo: „Vau, o jūs drąsūs žmonės!. Dėstytoja sutiko papasakoti apie organizacijos, kuriai atstovauja, užkulisius ir atskleisti, kaip atrodo visa „kultūros virtuvė“, kas yra ta Europos kultūros sostinė, kuria Kaunas planuoja tapti 2022 m. Projektas pradėtas rengti prieš keletą metų ir tarnauja kaip dialogo ir bendravimo įrankis. „Kultūra gali mus sujungti. Galime (per)kurti savo miestą“, – neabejoja D.Citvarienė.
Dar viena laukta konferencijos viešnia – Jurga Šeduikytė. Dainininkė pristatymą pradėjo prabildama apie baimes: „Bijau būti tarp nepažįstamų ir būti dėmesio centre. Ironiška – tą darau jau dvylika metų“. J.Šeduikytė ragino savęs pirmiausia paklausti: kuo aš nenorėčiau būti? „Kai žinai, ko nenori, žinai, kas lieka, o iš to, kas lieka – gali pasirinkti tai, ko nori“, – svarstė dainininkė. Ji teigė, kad atradus dalykus, kuriais savyje yra nepatenkinta, ji priartėjo prie sąmoningo savęs pažinimo, praturtinusio jos kūrybą. Dainininkė sutiko, kad nors viskas pasaulyje atrodo įgyvendinta ir pasakyta, reikia paimti senas idėjas ir išversti jas į savo kalbą: tik taip gimsta kultūra.
Paskutinis scenoje pasirodė fotožurnalistas Artūras Morozovas. „Esu žurnalistas – pačios prabangiausios profesijos atstovas. Mes, žurnalistai, prižiūrim valdžias, kad viskas vyktų kaip foto objektyve“, – prisistatė svečias. Artūras auditorijai pasakojo apie savo gyvenimo kelionę, kuriai didelės įtakos turėjo pasirinkta profesija. Jis pasidalijo karo fotografo patirtimi ir akcentavo atsakomybę pasakojant pasauliui istorijas iš „karštųjų“ taškų. „Tokiose vietose dirbti gali tik kol bijai, nes baimė yra sveiko proto apraiška. Sutiktos kultūros yra nepalyginamai skirtingos, kitokios negu jaukios mūsų tėvynės, bet jų pažinimas yra svarbus ir asmeniui ir visuomenei“, – sakė jis. Užbaigdamas konferenciją, Artūras pabrėžė, kaip svarbu yra objektyviai išklausyti kito žmogaus nuomonę.
