Tokią išvadą formuluoja Higienos instituto specialistai, apibendrinę mokslinių tyrimų duomenis.

Tyrimą „Elektroninės cigaretės: poveikis sveikatai ir teisinis reglamentavimas Europoje“ atlikę Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro specialistai pažymi, kad elektroninės cigaretės yra santykinai naujas produktas, todėl dar nėra patikimų mokslinių duomenų apie jų ilgalaikį poveikį konkrečių ligų išsivystymui.

Tačiau apibendrintų 20 sisteminių apžvalgų (kuriose iš viso pateikti 1515 tyrimų rezultatai), vertinusių trumpalaikį elektroninių cigarečių poveikį sveikatai (praėjus kelioms minutėms, valandoms, savaitėms ar mėnesiams po rūkymo), rezultatai rodo, kad nėra pagrindo teigti jog šio produkto vartojimas nekelia rizikos asmens sveikatai.

Medžiagos, esančios elektroninių cigarečių užpilduose

Tyrimų duomenimis, elektroninių cigarečių užpilduose ir aerozolyje aptinkama toksinių ir kancerogeninių medžiagų: tabako specifinių nitrozaminų, sunkiųjų metalų, policiklinių aromatinių angliavandenilių ir propileno glikolio. Didelėje dalyje tyrimų buvo nustatyti reikšmingi elektroninių cigarečių etiketėje nurodytų ir faktiškai nustatytų cheminių medžiagų sudėties ir kiekio neatitikimai. Pavieniuose tyrimuose elektroninių cigarečių užpilduose aptikta net vaistinių preparatų. Elektroninių cigarečių užpilduose vertinta nikotino koncentracija svyruoja nuo 0 iki 34 mg, rašoma pranešime spaudai.

Ir nors elektroninių cigarečių užpilduose nustatytų toksinių medžiagų kiekiai ženkliai mažesni nei tradicinėse cigaretėse, yra patikimų įrodymų, kad intensyviau vartojant elektronines cigaretes su nikotinu, į kraują patenkantis nikotino kiekis prilygsta kiekiui, kuris gaunamas rūkant tradicines cigaretes.

Toksinis ir nepageidaujamas elektroninių cigarečių poveikis

Toksikologinių (in vitro) tyrimų rezultatai atskleidžia elektroninių cigarečių toksinį poveikį žmogaus jungiamojo audinio bei embrioninėms kamieninėms ląstelėms, kuris mažina jų gyvybingumą arba sukelia mirtį. Yra patikimų įrodymų, kad elektroninės cigaretės sutrikdo ląstelių aprūpinimą deguonimi ir gali paskatinti uždegiminius procesus.

Yra patikimų įrodymų, kad elektroninės cigaretės sutrikdo ląstelių aprūpinimą deguonimi ir gali paskatinti uždegiminius procesus.

Tyrimų duomenimis, elektroninių cigarečių vartotojų seilėse, kraujyje bei šlapime aptinkami toksiniai ir (ar) kancerogeniniai metabolitai, tačiau jų koncentracija reikšmingai mažesnė, lyginant su rūkančiųjų tradicines cigaretes. Daugumoje tyrimų nustatytas nežymus neigiamas poveikis kvėpavimo sistemos funkcijoms. Pavieniuose  tyrimuose nustatyta, kad elektroninės cigaretės didina širdies susitraukimų dažnį, kraujo spaudimą, trikdo kraujo aprūpinimą deguonimi. 

Taip pat yra duomenų apie nepageidaujamą elektroninių cigarečių poveikį. Dažniausiai registruojami nelaimingi atsitikimai (veido, kojų, rankų odos nudegimai, apsinuodijimai nikotinu), įvairaus sunkumo simptomai (galvos skausmai, pykinimas ir vėmimas, sausas kosulys, alergija).

Ribojimai ir draudimai

„Europos šalys elektroninėms cigaretėms taiko prekybos ribojimus, reklamos, rėmimo draudimus, nustato jų sudėties ir ženklinimo reikalavimus, draudimus rūkyti viešose vietose ir elektronines cigaretes parduoti nepilnamečiams. Daugelyje Higienos instituto apklausoje dalyvavusių Europos šalių elektroninių cigarečių be nikotino teisinis reglamentavimas nesiskiria nuo taikomo elektroninių cigarečių su nikotinu. Tuo tarpu Lietuvoje priimtas Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas reglamentuoja tam tikrų ribojimų elektroninėms cigaretėms su nikotinu taikymą. Įstatymo nuostatos nėra taikomos elektroninėms cigaretėms be nikotino. Be to, Lietuvoje elektroninėms cigaretėms su ir be nikotino gamyba ir prekyba nėra licencijuojamos veiklos“, – teigia atlikto vertinimo vadovė Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro Technologijų vertinimo skyriaus vadovė Raimonda Janonienė.

Atsižvelgdami į apibendrintus mokslinių tyrimų rezultatus, Higienos instituto specialistai rekomenduoja Lietuvoje visoms elektroninėms cigaretėms taikyti analogiškus ribojimus kaip ir tradiciniams tabako gaminiams.

Elektronines cigaretes dažniau rūko jaunimas

2014 m. Europos šalyse elektronines cigaretes rūkė 12 proc. žmonių, dažniau – jaunimas. Jie dažniausiai renkasi elektronines cigaretes su nikotinu. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, 2014 m. kasdien rūkė 33 proc. vyrų ir 12 proc. moterų. 11,4 proc. kasdien ir retkarčiais rūkančių vyrų ir 10,1 proc. moterų atsakė, kad per praėjusius metus jie rūkė elektronines cigaretes.

Istorija ir pasekmės

Elektroninės cigaretės buvo sukurtos Kinijoje 2003 m. ir į daugelio šalių rinką pateko kaip plataus vartojimo prekė be aiškesnio teisinio reglamentavimo ir mokslinių tyrimų. Tik vėliau, tabako gamintojams padidinus jų gamybą ir sparčiai plintant jų vartojimui, pradėti vykdyti moksliniai tyrimai dėl elektroninių cigarečių poveikio rūkančiųjų ir aplinkinių sveikatai.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tabako rūkymas yra vienas iš pagrindinių lėtinių neinfekcinių ligų. Pasaulyje kasmet dėl rūkymo sukeltų ligų miršta apie 6 mln. žmonių, o tabako vartojimo lemta ekonominė žala sudaro pusę trilijono dolerių.

Toksinų grėsmė sveikatai

Eutrofikacija vadinamas ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Jos metu į vandens telkinius patenkantys azoto ir fosforo junginiai skatina perteklinį vandens augalų dauginimąsi, o tai vandenyje mažina deguonies kiekį.

„Kiekvienas klaipėdietis žino kaip atrodo žydintis jūros vanduo. Tuo metu vandenyje suveši melsvadumbliai. Tačiau mažai kas paiso, kad jie išskiria toksinus. Esame tyrinėję vandens kokybę Nidoje. Kai žydi vanduo nepatartumėme poilsiautojams net būti paplūdimiuose“, – perspėjo Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro mokslininkas Ričardas Paškauskas.

Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM) duomenimis, praktiškai visi Baltijos jūros regionai, išskyrus atvirą Botnijos įlanką, yra paliesti eutrofikacijos. Eutrofikaciją skatina organinės atliekos iš fermų, neorganinės trąšos, fosfatų turintys valikliai.

Parengė priemonių planą

Lietuva, kaip ir kaimyninės šalys turi įsipareigojimų šioje srityje. Vienas iš Helsinkio komisijos HELCOM parengto ir Baltijos šalių aplinkos ministrų patvirtinto Baltijos jūros veiksmų plano pagrindinių tikslų – sumažinti maistinių medžiagų prietaką į Baltijos jūrą. Visoms regiono šalims buvo paskirstytos dalys, kiek kiekviena šalis turi sumažinti azoto ir fosforo lyginant su referenciniu laikotarpiu – Lietuvai reikia 19 proc. sumažinti azoto ir 56 proc. fosforo prietaką į Baltijos jūrą.

Vyriausybės patvirtintoje Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programoje numatyta visa eilė ilgalaikių priemonių. Programos įgyvendinimo veiksmų planą parengė Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų specialistai.

Didžiausias dėmesys skiriamas taršos prevencijai, paviršinių ir požeminių telkinių vandens kokybės gerinimui. Numatyta sumažinti vandens telkinių taršą iš žemės ūkio taršos šaltinių, sumažinti neigiamą hidromorfologinių pokyčių poveikį paviršiniams vandens telkiniams, pagerinti ežerų ir tvenkinių būklę bei sumažinti vandens telkinių taršą iš sutelktosios taršos šaltinių.

Programoje akcentuojamas siekis, kad kuo daugiau gyventojų gautų kokybišką geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Planuojama tiesti naujus vandentiekio tinklus, rekonstruoti, statyti naujus nuotekų valymo įrenginius.

Dėmesys Baltijos jūrai

Atskiras dėmesys šioje programoje skiriamas Baltijos jūros vandens būklei. Siūloma pagilinti prataką ties Panemune. Ir taip padidinti nešmenų nusėsdinimą Nemuno slėnyje, siekiant išplėsti erdves, kur gali vykti denitrifikacijos procesai, mažinantys eutrofikacijos mastą.

„Per dešimtmetį Lietuva 30 procentų sumažino fosforo junginių prietaką į Baltijos jūrą. Dešimčia procentų sumažėjo azotų junginių patekimas. Tai jau didelis progresas, bet to maža. Jūra turime rūpintis ne jos apkabinimais“, – kalbėjo R.Paškauskas.

Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programoje akcentuojama, kad komerciniams tikslams naudojamų žuvų populiacijų eksploatavimo intensyvumas neviršytų saugių biologinių ribų.

Pabrėžiamas siekis mažinti pavojingų cheminių medžiagų patekimą į jūros aplinką. Taip pat pažymima būtinybė išsaugoti palankias sąlygas žiemojantiems jūros paukščiams jų žiemavietėse, sumažinti jų mirtingumą dėl susitepimo naftos produktais ir priegaudos verslinės žvejybos įrankiuose. Priemonių plane nurodoma, kad ūkinė veikla jūroje nedarytų didelio neigiamo poveikio jūros dugno buveinėms, būtų išvengta jų nykimo ir būklės prastėjimo.

Gelbės dreisenų plantacijos

Įdomu tai, kad svarstoma galimybė auginti filtruojančius moliuskus, kurie iš vandens šalina biogenines medžiagas.

„Tam pasitarnautų dreisenos. Nors tai invazinė rūšis, tačiau jos čia gyvena keturis šimtus metų. Dreisenos yra moliuskai. Gyvas organizmas augdamas iš aplinkos paima tai, kas yra perteklinio. Šiuo atveju, eutrofikaciją skatinančius azoto ir fosforo junginius. Jie virsta biomase. Švedai į savo programą yra įtraukę midijų auginimą. Pasaulis labai domisi tokiomis galimybėmis“, – pasakojo R.Paškauskas.

Mokslininkas pastebi, kad kol kas siūloma atlikti galimybių studiją dėl dreisenų auginimo. Nors daugiau nei dešimtmetį svarstoma ar dreisenos negalėtų tapti biologiniu filtru.

Siekiant sukurti naują modernaus reaktoriaus prototipą, kuris padėtų sumažinti branduolinių atliekų toksiškumo trukmę nuo 300 tūkst. iki 300 metų, profesorius Hamidas Aït Abderrahimas kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkais dirba jau daugiau kaip dešimtmetį. „Didžiausias šios naujos technologijos iššūkis yra saugumo užtikrinimas – bendradarbiaudami su KTU mokslininkais radome šios problemos sprendimą“, – sakė H. Aït Abderrahimas, džiaugdamasis, kad sunkus ir ilgas darbas, sprendžiant pasaulinę problemą, jau davė rezultatų.

Pasaulinio garso mokslininkas, energetikos ir branduolinės fizikos mokslų daktaras iš Alžyro, kalbantis šešiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Belgijoje, kur yra branduolinių tyrimų centro (SCK/CEN) generalinio direktoriaus pavaduotojas, Leveno katalikiško universiteto (UCL) Leveno inžinerijos mokyklos (EPL) mechaninės inžinerijos katedros reaktorių fizikos ir branduolinės inžinerijos profesorius.

H. A. Abderrahimas neseniai tapo 44-uoju KTU garbės daktaru. Šis garbus vardas jam suteiktas už produktyvią partnerystę su KTU ultragarsinių ir branduolinių tyrimų srityse, svarų indėlį į naujos mokslo srities – ultragarsinės diagnostikos ir vizualizacijos ekstremaliose sąlygose – išvystymą KTU.

– Ar tai jums pirmasis garbės daktaro vardas, kurį suteikė aukštoji mokykla? – paklausėme H. A. Abderrahimo.

– Taip, šis garbės daktaro laipsnis, kuriuo mane pagerbė KTU, man pirmasis ir juo labai didžiuojuosi. Lietuvių kalboje yra vienas posakis, kuris man labai patinka: „Kas skaito, rašo – duonos neprašo“, rodantis didelę žinių ir išsilavinimo svarbą jūsų visuomenėje. Labai vertinu tai, jog buvau pagerbtas būtent Lietuvos universiteto.

Šis garbės daktaro laipsnis man reiškia esamo bendradarbiavimo su KTU stiprinimą. Kartu su kolegomis iš Prof. Kazimiero Baršausko ultragarso mokslo instituto kartu dirbame jau daugiau nei 15 metų, nuo 2001-ųjų.

Doctor honoris causa vardas taip pat reiškia, kad esi universiteto ambasadorius, todėl būdamas KTU garbės daktaru, stengsiuosi perteikti jo idėjas, vertybes, atvirumą ir tarptautiškumą.

– Nuo 1998 metų esate Belgijos branduolinių tyrimų centro (SCK/CEN) kartu su KTU Prof. K. Baršausko ultragarso mokslo institutu vykdomo projekto MYRRHA vadovas. Ko siekiama šiuo projektu?

– MYRRHA yra 1.5 milijonų eurų vertės projektas. Jo tikslas – sukurti naują modernaus reaktoriaus prototipą, kuris sunaikintų radioaktyvias atliekas. Šiandien reaktorių panaudoto branduolinio kuro toksiškumo trukmė gali būti sumažinta nuo 300 000 metų iki 300 metų.

Siekiant atlikti vadinamąją branduolinių atliekų transmutaciją, turime dirbti su greitaisiais neutronais, todėl reaktoriaus aušinimui naudojame sunkiųjų skystų metalų lydinį šviną-bismutą. Kartu su KTU mokslininkais atliekame mokslinius tyrimus, siekdami sukurti ultragarsinę vizualizacinę sistemą, kuri, veikiant stipriai radiacijai, leistų gauti branduolinio reaktoriaus MYRRHA vidaus vaizdus, tuo pačiu užtikrinant jo saugų darbą.

– Kokie šio projekto rezultatai?

– Šiandien, dėka bendradarbiavimo su KTU mokslininkais, pagaliau galime išspęsti šią vizualizacijos problemą. Tyrimas yra labai svarbus ir saugumo požiūriu. Mūsų naudojamas aušinimo skystis yra nepermatomos, todėl, be ultragarso vizualizacijos, tam tikroms institucijoms būtų sunku įrodyti, kad sėkmingai kontroliuojame visus procesus.

Prof. Kazimiero Baršausko ultragarso mokslo instituto mokslininkai su kuriais dirbame yra pasaulinio lygio profesionalai. Tie, kurie domisi šia mokslo sritimi, šių specialistų darbą ir pasiekimus žino labai gerai.

– Kodėl pasirinkote karjerą branduolinės fizikos ir branduolinės inžinerijos srityse?

– Jau ilgą laiką dauguma informacijos, susijusios su branduoline energija, žiniasklaidoje aprašoma negatyviai. Vertinant iš mokslo pusės – tai labai įdomi sritis. Branduoliniai reaktoriai mane žavėjo ir domino nuo pat mažens, jei gerai prisimenu – nuo 16 metų.

Šiame moksle mane labiausiai žavi energijos koncentracija – net mažas kiekis urano gali sukelti milžinišką energijos kiekį. Pavyzdžiui, 4 gramai urano prilygsta 1 500 000 tonų anglies.

Mokslas visada buvo didžiausias mano pomėgis. Esu laimingas, kad turėjau galimybę plėtoti savo karjerą Belgijoje, viename geriausių branduolinių tyrimų centrų. Šiandien dirbu įvairiose mokslo srityse, tačiau mano, kaip mokslininko ir kaip pasaulio piliečio, pagrindinis rūpestis yra branduolinės atliekos.

Pastangos rasti aktualų visai visuomenei problemos sprendimą, yra ir didžiulė motyvacija, nes bandome atliepti žmonių iš įvairių pasaulio kampelių susirūpinimą.

– Kokie yra pagrindiniai branduolinės energijos iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria žmonija?

– Pirmoji problema, kuriai šiandien turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys yra branduolinės atliekos. Dabartiniuose reaktoriuose susidaro aukšto radioaktyvumo lygio branduolinės atliekos. Didžioji dalis pasaulio valstybių nėra priėmusios jokių sprendimų, susijusių su šių atliekų tolimesniu likimu.

Štai dvi Skandinavijos šalys, Švedija ir Suomija, nusprendė laikyti savo branduolines atliekas giliai po žeme, palaidotas geologiniame sluoksnyje, be a priori nustatytos tvarkos ir procedūros. Šiuo atveju problema išlieka – radioaktyvioms atliekoms pasiekti buvusį gamtinį urano rūdos lygį užtrunka apie 300 tūkst. metų. Toks sprendimas, kurį pasirinko Švedija ir Suomija yra galimas, tačiau tai nėra pats geriausias variantas.

– Kokia galėtų būti geresnė išeitis?

– Siekiant sumažinti radioaktyvių atliekų toksiškumo laikotarpį iki 300 metų, alternatyvus sprendimas yra atskirti dalį branduolinių atliekų, kurios tuomet gali būti apdorojamos pažangiose branduolinėse sistemose, tokiose, kaip Accelerator Driven Systems (ADS). 

Jei ši problema ir toliau bus aktuali, manau, kad viso pasaulio mokslininkų pareiga yra surasti tinkamus jos sprendimo būdus.

– Minėjote, kad yra ir daugiau branduolinės energijos iššūkių. Kokie jie?

– Šiandien veikiančiuose reaktoriuose išnaudojamas tik 1 procentas kuro potencialo. Pradėjus naudoti greitų neutronų reaktorius, šie padėtų padidinti energijos kiekį 50 ar net 100 kartų, naudojant tą patį kiekį urano. Tai yra antrasis šiandienos branduolinės technologijos iššūkis.

Trečiasis iššūkis yra susijęs su ekonominiais ir finansiniais klausimais. Pastatyti didžiulius reaktorius šiandien užtrunka labai ilgai, t.y. 10 metų nuo sprendimo imtis veiksmų priėmimo iki pirmosios pagamintos kilovatvalandės. Šalys, įmonės per tuos dešimt metų investuoja pinigus, bet negeneruoja pajamų. Taigi, vertinant ekonominiu požiūriu bei atsižvelgiant į šiandienos modernius finansinius modelius, tai nėra gerai veikianti sistema.

– Kiek kainuoja pastatyti vieną reaktorių?

– Pastatyti reaktorių kainuoja apie 3-5 mlrd. eurų, jeigu ne daugiau. Dėl šios priežasties geresnis pasirinkimas galėtų būti mažesnių gabaritų moduliniai reaktoriai (angl. Small modular reactors, SMRs), kurie yra lankstesni ir ekonomiškiau naudojantys energiją.

Mano įsitikinimu, šie reaktoriai turi pranašumą ekonominiu ir finansiniu požiūriu, nes jie yra lengviau sukonstruojami ir pagaminami. Sugeneravus pajamas, kitas reaktorius gali būti pastatytas be tolimesnio delsimo.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra tai, jog šie reaktoriai susideda iš mažų blokų, kurie įgalina elektros gamybai pasitelkti atsinaujinančius energijos šaltinius, tokius, kaip vėjo, saulės ar geoterminė energija.

Visuomenei reikalinga elektra ir sprendimai, kurie nereikalautų didelių rizikų, būtų įgyvendinami per nustatytą laiko tarpą ir pernelyg nesutrikdytų jų gyvenimo būdo. Priimant sprendimus, susijusius su branduoline energija, reikia atsižvelgti į šiuos kriterijus.

– Ar įvairių šalių vyriausybės bus pasirengusios investuoti į šių, ne pigiai kainuojančių, problemų sprendimą?

– Tai nėra kažkas neįperkamo. Tiesą sakant, sprendimai, susiję su branduolinėmis atliekomis, kainuotų 20 proc. daugiau, lyginant su priemonėmis toksinių medžiagų tvarkymui, kurių šiuo metu imasi įvairios pasaulio valstybės.

Sprendžiant tokios svarbos klausimą, būtina investuoti į mokslinius tyrimus, siekiant gauti reikiamus atsakymus – imantis bet kokių veiksmų, pirmiausia reikia suprasti problemos esmę.

– Kokie jūsų ateities planai su KTU?

– Technologijos, kurią mes sukūrėme panaudojimas, dar gali būti didinamas, plečiamas. Kartu su kolegomis iš KTU dirbame, įgyvendindami specialiai šiai ultragarso vizualizacijos sistemai kuriamą europinį projektą. Mūsų tikslas yra pateikti šį projektą kitame didžiausios ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ etape spalio mėnesį.

Taip pat norėčiau pridurti, kad kai kurios šalys yra pasirengusios skatinti atominę energetiką. Šiuo atveju kalbame apie ilgalaikį procesą, kuris reiškia branduolinių reaktorių veikimo pratęsimą 20-30 metų. Šių įrenginių sudedamosios dalys sensta, todėl jas reikia nuolat tikrinti, prižiūrėti. Ultragarsinės diagnostikos metodas gali būti tas novatoriškas sprendimas, kurio šiuo metu ir reikia.

Kartu su KTU mokslininkas iš Prof. K. Baršausko ultragarso mokslo instituto taip pat testuojame ir atliekame betono, naudojamo atominių elektrinių užtvarams nuo radiacijos, biologinės apsaugos mokslinius tyrimus.

– Ar matote potencialo bendradarbiavimui su KTU kitose mokslo srityse?

– Taip, matau nemažai potencialo bendradarbiavimui su KTU Mechatronikos institutu. Belgijos universitetas, kuriame dėstau, turi mokslinių tyrimų programą, susijusią su medicina, kurioje įvairių žmogaus kūno dalių lūžiams gydyti pasitelkiamos mechatroninės technologijos.

– Koks yra šiuolaikinis mokslininkas?

– Šiandienos modernus mokslininkas yra tas, kuris gali dirbti tarptautinėse komandose, yra atviras kitoms kultūroms. Pavyzdžiui, mano minėtame projekte MYRRHA kartu dirba 34 skirtingų tautybių žmonės.

Vienas stebėtinų dalykų dirbant šioje srityje, yra tai, jog iš kolegų niekada nesulauksi klausimų apie savo tautybę. Mokslininkams nerūpi tavo kilmės šalis, jiems įdomi tik laboratorija, kurioje dirbi.

Esu įsitikinęs, kad turėtume skatinti mokslinę veiklą jau pradinėse ar vidurinėse mokyklose, kad vaikai žinotų, jog tapti mokslininku nėra neįmanomai sudėtinga – tereikia išsiugdyti smalsumą.

Žinoma, mokslininko darbe yra sudėtingų dalykų, kuriuos reikia perprasti, tačiau smagių akimirkų moksle –žymiai daugiau. Dėl to, kasdien darydamas tai, ką mėgstu, jaučiuosi taip, lyg nebūčiau dirbęs nei dienos savo gyvenime (šypsosi, – aut. past.).

Salieras labai unikali daržovė, atitolinanti senatvę, liekninanti ir padedanti nugalėti depresiją, niūrią nuotaiką, kuri neretai aplanko ilgais žiemos vakarais. Jame gausu vitaminų ir mineralų, kurie teikia energijos, teigiamai veikia odą ir akis, net užgydo žaizdas.

Naudojama plačiai

Kulinarijoje salieras suteikia mums labai plačias galimybes, nes ši daržovė naudojama visa - nuo lapų iki šaknų. Jis valgomas tiek žalias, tiek ir termiškai apdorotas. Šakniavaisį galima sutarkuoti ir naudoti įvairioms salotoms, bet galima ir troškinti, virti ar kepti. Jis šiek tiek primena bulvę, todėl gali ją pakeisti sriubose bei daržovių troškiniuose, salierą galima ir kepti kaip bulvę.

Saliero stiebų dedama į salotas, padažus ir sriubas, be to, iš jų spaudžiamos sultys. Jie tokie pat aromatingi kaip petražolės ir krapai. Jo šakniavaisiai taip pat labai aromatingi ir šiek tiek aštroki, tad bet kuriam patiekalui suteikia nepakartojamą skonį. Tačiau reikia būti atsargiems naudojant jį su kitomis daržovėmis ir vaisiais, mat saliero skonis yra labai intensyvus. Troškinyje  tarp daugybės įvairių daržovių jis nepajėgs “žaisti komandoje”, o trauks antklodę į save.

Iš prieskonių su salieru puikiai dera ciberžolė, kuri pabrėžia jo aromatą ir nebando nukonkuruoti. Be to, ji suteikia salierui gražią auksinę spalvą. Galima paprasčiausiai iškepti saliero riekutes, pabarstyti druska bei ciberžole ir turėsime puikų garnyrą.

Šiame augale gausu kalio, cinko, geležies, magnio, kalcio bei fosforo. Taip pat vitaminų C, B, E ir provitamino A. Salieras padeda sumažinti nuovargį ir depresiją, jis žvalina, prisotina energijos, pakelia nuotaiką. Be to, jis padidina darbingumą, padeda sumažinti įtampą ir stresą bei įveikti nemigą. Salieras jaunina organizmą – jis valo toksinus, tuo būdu sulėtindamas senėjimo procesus.

Padeda numesti svorio

Viena svarbiausių saliero savybių – organizmo valymas. Jis pasižymi švelniu vidurių laisvinamuoju poveikiu, stimuliuoja skrandžio sulčių gamybą, taip pagreitindamas virškinimo procesą ir išvalydamas skrandį bei žarnyną nuo maisto liekanų.

Salieras pagerina medžiagų apykaitą ir padeda atsikratyti antsvorio, mat jam suvirškinti išeikvojama daugiau kalorijų nei gaunama. Nutukimo profilaktikai reikėtų gerti po du arbatinius šaukštelius saliero sulčių per dieną. Galima jų išgerti ir daugiau, tik nereikėtų viršyti pusės stiklinės. Šios sultys maišomos ir su kitomis, pavyzdžiui, kopūstų, morkų ar obuolių.

Verta žinoti:

Net yra dietų, kurių pagrindas – salierų sriuba. Paprastai jos trunka vieną ar dvi savaites. Laikantis tokios dietos, galima valgyti ir kitas daržoves bei vaisus, truputį pieno produktų - ir net mėsos. Tokiu būdu per savaitę galima numesti iki penkių kilogramų. Saliero dietų bei iš jo virtų sriubų variantų yra gana daug, bet visų jų svarbiausia savybė yra svorio kontrolė.

Metus rūkyti, toksinus pašalina ir kraujagysles išvalo įvairūs augalai, sako sveikos gyvensenos žinovė Nijolė Degutienė. „Ypač didelį poveikį daro kiaulpienių šaknys ir dilgėlės“, – teigia ji.

N. Degutienė pabrėžia, kad kiaulpienių šaknis malti galima tik prieš pat užplikant ir nelaikyti sumaltų, nes jos oksiduosis. „Vienam puodeliui arbatos reikia pilno šaukštelio kiaulpienių šaknų miltelių ir tiek pat sausų dilgėlių“, – aiškina N. Degutienė.

Anot jos, taip pat labai svarbu valgyti žalią, neperdirbtą, nesumaltą, nekepintą, maistą, kuriame ląstelės yra gyvos. „Žalias maistas irgi pašalina susigulėjusias atliekas“, – teigia sveikos gyvensenos žinovė.

N. Degutienė pastebi, kad labai svarbu stiprinti ir plaučių audinį. „Tai daro linų sėmenys ir aliejus. Per dieną reikia suvalgyti arba išgerti kelis šaukštelius. Linų sėmenis prieš pat vartodami labai smulkiai sumalkite kavamale, sumaišykite su avižų sėlenomis arba avižomis ir užpilkite vandeniu“, – aiškina ji.

Beje, žolės nepadeda mesti rūkyti, tai galima padaryti tik pačiam apsisprendus, teigia N. Degutienė ir primena, kad rūkymas ne tik nuodija organizmą, bet ir žaloja psichikos sveikatą.

Lietuvos vegetarų draugijos prezidentė Ksavera Vaištarienė taip pat mano, kad daržininkai be reikalo pyksta ant kiaulpienių ir garšvų. Iš tikrųjų negalima praleisti progos ir, joms sudygus ir išleidus lapelius, reikia mėnesį kiekvieną dieną išsisunkti stiklinę sulčių.

„Žinoma, vienos žolės yra ir neskanios, ir labai koncentruotos. Grynų sulčių užtektų kokio šaukšto, tik kad nemalonu jas gerti“, – kalba K. Vaištarienė. Tačiau įmaišius morkų, ridikų ar kitų daržovių sulčių, gėrimas bus ir skanus, ir sveikas.  

Ji primena, kad išgerti sultis reikia iškart ir nelaikyti jų pusdienį ar dar ilgiau, kitaip jos praras didžiąją dalį gerųjų savybių. 

Populiari britų televizija BBC kuria naują dokumentinį filmą, pavadinimu „Šnipas vandenyje“. Šiame filme jūros žinduoliai filmuojami kamera, įmontuota į pripučiamą tuną, vėžlį, kalmarą ar kitą delfiną.
Tokiu būdu jūros žinduoliai gyvena įprastą gyvenimą ir tiesą sakant, kartais elgiasi kaip vieni namuose palikti paaugliai.

Mokslininkai tikina užfiksavę, kaip delfinai tyčia krimsteli nuodingąją pūsliažuvę. Šios žuvies odoje esantys toksinai delfinams nedaro didelio neigiamo poveikio, tačiau juos apsvaigina.

Netrukus kino teatrus pasieksiančio dokumentinio filmo vykdantysis prodiuseris Johnas Downeris teigė, jog mokslininkams pavyko nufilmuoti grupelę paauglių delfinų, siunčiančių vienas kitam pūsliažuvę. Vėliau jie elgėsi neįprastai: gulinėjo, įbedę nosis į jūros dugną, atrodė tarsi apimti transo būsenos ir nustebinti savo pačių pojūčių.

Mokslininkai jau senai aiškinasi, ar gyvūnai tyčia svaiginasi. Žiniasklaidoje neretai pasirodo pranešimų apie briedžius, kurie šlitinėja po gyvenamuosius rajonus ir dažniausiai kur nors įsipainioja, prisiėdę prarūgusių obuolių.

Žinoma šis atradimas nebus pagrindinė filmo ašis. Mokslininkai užfiksavo simbiozinius delfinų ir dygliauodegių rajų ryšius, kai jie sujungia jėgas, medžiodami smulkesnes žuveles.

Filmo ištraukų premjera planuojama 2014-ųjų sausio 2-ąją, tačiau girtaujančius delfinus žiūrovai Jungtinėje karalystėje išvys ne anksčiau nei sausio 9-ą dieną.

Filmo pristatymą galite pamatyti čia: