„Netikėtumas, impulsas kažką padaryti visiškai nurautai, kitaip. Tik ne suplanuotai, bet tarsi savaime, – paklaustas, kas jam yra fluxus, sako režisierius. – Kadangi man pačiam fluxus judėjimas ir Jurgio Mačiūno fenomenas yra nuoširdžiai įdomūs ir verti įsigilinimo, tad natūralu, kad tai, ką perskaičiau, nusėdo kažkur smegenyse ir tarsi koks lėlininkas patampo už virvučių. Tačiau išties fluxus pavyksta tuomet, kai apie tai negalvoji.

Man labai patinka, kad Jurgio Mačiūno brėžiamame fluxus kelyje nereikia daug priemonių, pasiruošimo. Tiesiog čiumpi tai, kas yra po ranka, ir sukuri gražų, smagų dalyką. Taip, kaip tai daro vaikai: jei pažiūrėsite, kaip žaidžia vaikai, pamatysite, kad jie iš tiesų gerai fliuksina! Daiktus ir aplinką paversdami žaidimo vieta, vaikai kuria smagumą, kuriame dominuoja vidinis tikėjimas tuo, ką darai. Tiki – ir to pakanka. Tau jau pavyko. Labai panašus mechanizmas veikia ir „Fluxus festivalyje“: fliuksinti gali iš to, ką turi. Pagaliau, fluxus juk apskritai yra pats žmogus. Tu tiesiog imi ir atrandi kitą kelią, nugriauni esamą struktūrą ir pamatai ją kitokią – su netikėtomis alternatyvomis.“

Tomas Erbrėderis. D. Rimeikos nuotr.

– Kokį pats regite „Fluxus festivalį“  ir kokį norite parodyti šiemet?

– Kauno „Fluxus festivalis“ ir kopimas į Parodos kalną yra atradimo kelionė, todėl šiemet sakome: kol neužkopsi, nesuprasi. Tai galimybė pasireikšti ir užkopti į kalną savo būdu. Kiekvienas žmogus ateina su savo suvokimu, su įgyvendinta fantazija. Tai yra gražu.

Fluxus įneša į mūsų kasdienį gyvenimą smagumo, juoko, santykio pasikeitimo. Man atrodo, kad fluxus yra kartu ir drąsa: ne kiekvienas išdrįsta tapti kopiančiųjų į Parodos kalną dalimi. Esama daug autoironijos, kuriai taip pat reikia drąsos – gebėti pasijuokti iš savęs.

Tačiau, jei vienais metais buvai pasyvus stebėtojas, galbūt kitais jau ateisi su savo fliuksišku kūriniu ir kopsi su kitais fliuksintojais. Nes tai – užkrečiamas dalykas.

Kai sutinki panašių į save kūrėjų, fliuksiškų žmonių, tai tampa puikiu vaistu nuo rutinos ir įprastumo. Iš čia ir šių metų festivalio idėja: receptas – kaip metodas pasveikti, pagyti.

– Ar pačiam teko fliuksinti ankstesniuose festivaliuose?

– Taip, žinoma! Nuolat susigalvodavome kažką keisto. Kartą savo dalyvavimą su bičiuliu pavertėme nedideliu performansu renginio viduje: ant baltų marškinėlių lipnia juosta užsiklijavę atspausdintus Jurgio Mačiūno portretus, išsitraukėme lagaminą, pilną pačių įvairiausių formų ir spalvų akinių, o tada juos matavomės, kviesdami pažvelgti į fluxus per J. Mačiūno akinius, kaip tai galėtų atrodyti šiandien. Netikusius akinius metėme į šalia pastatytą unitazą. Va, tokia smagi improvizuota mažytė patirtis.

– Ar sutiktumėte su Ryčio Zemkausko apibūdinimu, kad „Fluxus festivalis“ – tai intelektualus karnavalas?

– Kodėl gi ne? Man atrodo, pati fluxus samprata yra apie tai, kad jis gali būti kiekvienam dalyviui vis kažkas kitas ir pasiduoda labai įvairioms interpretacijoms.

Juolab kad karnavališkumo ir intelektualumo išties netrūksta: jei pasiruošiau kopti, apgalvojau, kodėl mano kostiumas toks, su kuo asocijuojasi, vadinasi, jau esu įdėjęs nemažai intelektualinių resursų. Tai kodėl tai ne intelektualus karnavalas?

Ribų nėra. Yra laisvė ir laisvės karnavalas: kaip tau tą dieną atrodo, taip ir daryk.

Iš tiesų, kopimas į kalną – metai iš metų išliekanti tradicija. Tarp ryškesnių festivalio pokyčių bus tai, kad šiemet brėšime ryškesnę siužetinę liniją, o festivalį suskirstėme tarsi į tris lygmenis.

 

– Festivalis vyksta jau šeštą kartą, tad natūralu, kad jame atsirado tam tikrų tradicijų. Kaip balansuojate tarp palikimo ir tradicijas savo pačia esme laužančio fliuksiškumo?

– Iš tiesų, kopimas į kalną – metai iš metų išliekanti tradicija. Tarp ryškesnių festivalio pokyčių bus tai, kad šiemet brėšime ryškesnę siužetinę liniją, o festivalį suskirstėme tarsi į tris lygmenis.

Pirmasis bus kalno papėdėje, kur J. Mačiūno namas virs Mačiūno registratūra, „virškinančia“ ir „keičiančia“ tuos, kurie į jį užeina.

Antruoju taps pats kalnas, virsiantis tyrimų laboratorija su animatoriais, mano pramintais „mačiūniukais“. Šie taip pat stengsis sąveikauti su kopiančiais į kalną žmonėmis ir personažais, mėgins juos įtraukti, provokuoti. Žinant, kad kiekvienas kopiantis būna labai individualus ir paprastai siekia pabrėžti savo idėją, bus įdomu stebėti, kaip visa tai skleisis, juolab kad mūsų sumanymus padės sustiprinti techniniai sprendimai.

Trečiasis etapas lauks kalno viršuje – ten bus atidarytas Fluxus reivo kabinetas, kuriame pasitiks elektroninės muzikos orkestras ir paties Jurgio Mačiūno personažas, ir jo asistentė.

Nežinau, ar tai kažkas stipriai naujo, bet norisi, kad atėjęs žmogus išsineštų ir kažkokią mintį: kur jis dalyvavo, kas čia atsitiko? Kokį postūmį ar impulsą davė šis fluxus vyksmo receptas? Mūsų užduotis, kad kiekvienas dalyvavęs grįžtų šiek tiek pasikrovęs fliuksiškos energijos, kuri jį maitintų iki kitų metų kopimo.

Idėja – visus sujungti taip, kad tiek kopiantieji, tiek žiūrovai pasijustų vyksmo dalimi. Tai nemažas iššūkis, bet, manau, jis įgyvendinamas.

 

– Vienas svarbių šio festivalio bruožų yra bendra kūryba – tiek dalyvių, tiek organizatorių, tiek ir žiūrovų. Kiek jos bus šiemet ir kokiais pavidalais ji skleisis?

– Čia, kaip ir spektakliuose: įvykus premjerai, ir aktoriai, ir režisierius neretai nustemba, kad žiūrovai reaguoja į visai kitus akcentus ir spektaklio vietas, nei buvo tikimasi. Tad ir šiame renginyje, nors mąstome apie metodus, kurie techniškai ir režisūriškai padėtų įtraukti dalyvius, kad šie taptų renginio sumanymo dalimi, tačiau galutinio rezultato nežinome ir negalime žinoti.

Idėja – visus sujungti taip, kad tiek kopiantieji, tiek žiūrovai pasijustų vyksmo dalimi. Tai nemažas iššūkis, bet, manau, jis įgyvendinamas. Kiekvienas dalyvis atsineša savo fliuksišką indėlį, iš kurių sulipdome bendrą veiksmą, šurmulį. O kaip jis užsives ir į kurią pusę pakryps, sunku tiksliai atspėti. Šiaip ar taip, visa tai, kas vyks rugsėjo 8 d., kviečia žmones pabūti sau ir savaime, pabėgti iš savo kasdienio užburto rato, rutinos ir džiaugsmingai pasimėgauti aplinkiniais, leisti sau švęsti ir juoktis.

Kas? „Fluxus festivalis“.

Kur? Parodos kalno prieigos.

Kada? Rugsėjo 8 d. 22.30 val.

Nors festivalis oficialiai dar net nebuvo prasidėjęs, bet jau galėjome pasakyti, jog šis tarptautinis renginys mums bus ne vien didžiulis iššūkis, bet ir tikra šventė!

Atidarymo švente, kurią režisavo aktorius, režisierius Tomas Erbrėderis ir kurioje pasirodė ne tik VDU jaunieji aktoriai, bet ir mūsų gimnazijos mokiniai Patrikas ir Aurimas bei prancūzų kalbos mokytoja Aistė, pradėjome frankofoniškų teatrų savaitę, kuri į Lietuvą, į LSMU gimnaziją, sukvietė net 11 skirtingų šalių frankofoniškų teatrų trupių.

Jau XXIII kartą pasaulyje ir pirmą kartą Lietuvoje vykęs festivalis „Festival des Festivals“ dalyvius pasitiko kultūrine, pažintine ir, žinoma, pramogine programa. Iš Prancūzijos, Bulgarijos, Kanados, Serbijos, Rumunijos, Čekijos, Italijos, Ispanijos, Rusijos, Vengrijos atvykusios teatrų trupės bei, žinoma, LSMU gimnazijai ir Lietuvai atstovavusi trupė kiekvieną dieną mums dovanojo savo pastatytus spektaklius.

Scenoje išvydome ne vien klasikų kūriniais paremtus vaidinimus, bet ir šių laikų problemas atskleidžiančius spektaklius ar  mokinių, kurie išgyvena savo asmenines dramas, vaikystės prisiminimus. Ir nors frankofoniškas teatras ir vaidinimai buvo ašis, kuri mus visus subūrė vienoje vietoje – vien tuo neapsiribojome.

Kiekvieną dieną vykusių kūrybinių dirbtuvių metu iš skirtingų šalių suburtos mokinių grupės ruošė dar po vieną pasirodymą: dirbo su popieriumi, fotografija, tobulino kūno judesius, mokėsi, kaip perteikti emocijas naudojant vizualinį meną, grojo afrikietiškais būgnais, repetavo gatvės šokių žingsnius. Visos šios pamokos galiausiai tapo nerealiais pasirodymais, kuriuos išvydome paskutinę festivalio dieną. Kūrybines dirbtuves vedė menininkai, aktoriai, fotografai iš Prancūzijos, Italijos, Rumunijos bei Lietuvos. Ir tai tikrai ne viskas, ką pasiūlėme savo svečiams - nacionalinį vakarą, kuriame bandėme pažinti šalis ir jų atstovus, atvykusius į Lietuvą, šokių dirbtuves, kuriose Europos hip-hop‘o čempiono Kęstučio Baranausko pagalba Veterinarijos akademijos sporto salėje bendram šokiui susivienijo daugiau nei 200 žmonių. Tiesa, buvo smagu matyti, jog šokių žingsneliai tą patį vakarą nebuvo užmiršti ir vos nuskambėjus fleshmob‘o dainai – suburdavo vėl visus iš naujo.

Na, o kaipgi Lietuva be krepšinio ir futbolo! Šokių dirbtuves užbaigėme netradiciškai – metimo į krepšį rungtimi. Jau kitą dieną LSMU gimnazijos III g. klasių mokiniai rungtyniavo prieš jungtinę  bulgarų, serbų ir prancūzų futbolo komandą.

Trečią festivalio vakarą „Festival des Festivals“ scenoje pasirodė ir profesionalaus frankofoniško teatro trupės „Komsa“ aktoriai.

Ketvirtadienio rytą susitikome paskutinėse festivalio dalyse: pamatėme net tris nuostabius skirtingų trupių vaidinimus. Atrodo, kad ką tik skelbėme festivalio atidarymą, o jau pradėjome ruoštis uždarymui, kurio metu galėjome ne tik pasidžiaugti jaunimo kūrybiškumu ir scenine estetika, bet ir turėjome progą padėkoti visiems ne vien už jų dalyvavimą, bet ir už tai, jog nusprendė pažinti mūsų šalį – Lietuvą. Gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys kiekvienai trupei įteikė simbolišką dovaną – Lietuvos trispalvę – linkėdamas prisiminti festivalį, LSMU gimnaziją bei mūsų mažą, bet gražią šalį ir jos svetingus žmones.

Apibendrindami galime pasakyti tik tiek, jog savaitė, kuriai ruošėmės tikrai ilgai, tiesiog praskriejo. Visą pasiruošimą atpirko nesuvaidintos emocijos. Gražūs žodžiai, padėkos skambėjo visiems festivalio dalyviams ir organizatoriams.

Dar kartą dėkojame visiems, kurie tapo šios šventės dalimi,  visiems, kurie prisidėjo prie įvairių veiklų organizavimo ir įgyvendinimo. Nuoširdus ačiū skrieja ir tiems, kurie tapo šio renginio rėmėjais: Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrui, Prancūzijos institutui Lietuvoje, Kauno miesto savivaldybei, Kauno rajono savivaldybei, Lietuvos sveikatos mokslų universitetui, dienraščiui „Kauno diena“, Druskininkų „Rasa“ ir mūsų kavos draugui „Caffeine“. 11 frankofoniškų trupių narių ir visų prisidėjusių dėka „Festival des Festivals“ galime drąsiai pavadinti 2018 m. LSMU gimnazijos (ir net, manome, Lietuvos moksleivijos) renginiu numeris vienas!

P.S. Estafetę perduodame kitai šaliai, kuri buvo išrinkta savaitgalį prieš festivalį vykusios organizacijos „ArtDraLa“ visuotinėje asamblėjoje. Nuoširdūs linkėjimai skrieja į Egiptą, kuriame  kitais metais vyks jau XXIV „Festival des Festivals“ festivalis!

Nežinios dienos

Dviejų žmonių santykiai kulminaciją pasiekė vasario 5-ąją. Tą dieną dar nė dvejų neturinti mažylė laiką leido su tėčiu. "Su Tomu buvome sutarę, kad jis vieną dieną prižiūrės mergaitę. Kai atvykau pasiimti, jis pareiškė, kad nuo šiol mergaitė gyvens su juo ir be teismo sprendimo jos negrąžins ir net neleis matytis", – tramdydama ašaras kalbėjo M.Paliulytė.

Policija, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai, esant šiai situacijai, galėjo konstatuoti, kad vaikui grėsmės nėra ir be teismo sprendimo paimti vaiko iš tėvo ir perduoti mamai neturi pagrindo. Jei nėra nurodyta kitaip – abiejų tėvų teisės į vaiką yra lygios, kaip, beje, ir pareigos.

Prireikė dešimties dienų, kol buvo paskelbta nutartis, kad laikina vaiko gyvenamoji vieta turi būti su mama. Teismo sprendimu, ši nutartis turi būti vykdoma skubiai. Teismas taip pat įpareigojo M.Paliulytę per keturiolika dienų nuo šios nutarties paskelbimo pateikti ieškinį dėl nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Buvusi T.Erbrėderio sugyventinė vylėsi, kad teismo dienos išvakarėse pamatys mažąją. Esą taip jai žadėjo T.Erbrėderis, tačiau net ir tą dieną kone paskutinę minutę mamos ir dukros pasimatymas buvo atšauktas.

"Jis pasakė, kad yra svečiuose ir nespės grįžti iki sutarto laiko", – M.Paliulytė jau netramdė ašarų. Ji skaičiavo, kad jau dešimt dienų negali pamatyti mergaitės, net pabučiuoti prieš miegą, esą buvęs sugyventinis visais įmanomais būdais siekia, išvengti mamos ir dukros pasimatymo. Pasak mamos, kuri visas dešimt dienų rašė žinutes, skambino, bandė aplankyti namuose, jai buvo pasiūlyta mergaitę pamatyti per skaipą. "Man pasiūlius pabūti su dukra jo darbo laiku, T.Erbrėderis taip pat atsisakė ir paliko mergaitę su aukle, tėvais ar savo mokine", – neslėpė nuoskaudos M.Paliulytė.

M.Paliulytė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Kovos objektas

Moteris neslėpė, kad poros santykiai ypač pašlijo gimus mergaitei, įtampa buvo juntama visada. "Gyvenome nesusituokę mano bute iki 2017-ųjų sausio. Jis išsikraustė mano iniciatyva. Sunkus žmogus, impulsyvus, keliantis konfliktus, nesivaldantis, dažni kažkokie isterijos priepuoliai", – apie subyrėjusį dviejų žmonių gyvenimą pasakojo M.Paliulytė.

Vis dėlto pagrindinis vaidmuo šioje dramatiškoje istorijoje atitenka ne M.Paliulytei ar T.Erbrėderiui, o jų abiejų dukrytei. Dėl šio žmogučio šiuo metu vyksta atkakli abiejų tėvų kova. Mergaitei metai ir trys mėnesiai. Pora skirtingais keliais pasuko, kai mergaitei tebuvo kiek daugiau nei du mėnesiai.

M.Paliulytė atvirauja:"Buvo labai sunkus laikotarpis. Likau viena. Mano mama mirusi, su tėčiu nebendrauju. Turiu tik močiutę. Nors ir nedirbu, tačiau turiu įmonę, kurios akcininkė esu, todėl kartais reikia skirti dėmesio ir darbui. Kartais padėdavo auklės", – apie gyvenimo periodą T.Erbrėderiui palikus jos namus pasakojo moteris.

Finansiniai įsipareigojimai

M.Paliulytė neslėpė žinojusi, kad pusmetį po išsiskyrimo T.Erbrėderiui buvo taip pat sunkus laikotarpis. Esą darbas vijo darbą, tačiau moteris teigia siekusi susitvarkyti bendravimą su buvusiu mylimuoju taip, kad abiem būtų lengviau.

"Aš suprantu, kad vaikas turi bendrauti su abiem tėvais. Pati neturėjau tėvo, todėl labai gerai žinau, ką tai reiškia. Tačiau, kai tėtis ateina 20-iai minučių, nes tuo metu jam pietų pertrauka, arba pusvalandžiui užsuka vakare, tai nei čia vaikui bendravimas, nei pagalba man", – pasakojo M.Paliulytė.

Tokia situacija tęsėsi iki 2017 m. vasaros. Vasarą teatrai atostogauja, todėl paprastai aktoriai turi daugiau laisvo laiko. M.Paliulytės pasakojimu, vasarą T.Erbrėderis išties daugiau dėmesio skyrė mergytei.

Tačiau periodinę finansinę paramą, pasak M.Paliulytės, mergaitės tėtis ėmė teikti tik nuo rugpjūčio, o iki tol prie mergaitės gerovės finansiškai prisidėdavo tik pasitaikius progai, nesistemingai.

M.Paliulytė stebėjosi buvusio mylimojo nuostata, kad mama turi sėdėti su vaiku namie, jis esą lankytų jas epizodiškai ir, kartu negyvendamas, dar pamokytų, kaip auginti vaiką. "Vien auklės išlaikymas sudaro nemažą sumą. Jei jam per brangu, tai tegu darbo dienomis ateina ir būna su vaiku", – išlaidas vaikui grindė M.Paliulytė. Ji tikino, kad motinystės atostogų laikotarpiu siūliusi mergaitės tėvui pasiimti pusę tėvystės atostogų laiko, tačiau jis esą įprastos aktoriaus rutinos atsisakyti nenorėjęs.

Mes aiškinome, kad jis negali pasiimti, užsibarikaduoti ir neduoti vaiko.

Atsisakė susitarti

Susikaupusį kartėlį moteris liejo atskleisdama ir savo silpnąsias puses. "Jis nepadėjo auginti, tačiau labai gerai mokėjo pamokyti, kaip reikia auginti. Neslėpsiu, jo žinutės ne kartą yra išvedusios mane iš pusiausvyros. Yra buvę, kad tos žinutės sutapo su mane kamuojančiais migrenos skausmais. Iš pykčio ir nevilties esu parašiusi, kad pasiimtų mergaitę. Tai pasigavęs jis imdavo šantažuoti, kad atims mergaitę", – klojo M.Paliulytė.

Moteris tikina, kad visada sudariusi sąlygas T.Erbrėderiui matytis su mergaite. Tiesa, buvo reikalavimas – apie norą pasimatyti tėtis turėjo pranešti iš anksto. "Dėjau pastangas, kad bendravimas būtų įformintas teisiškai. Nenorėjau teisme aiškintis santykių, aplinkybių. Parengiau projektą, kuriame buvo išdėstyta, kada jis galės matytis su dukryte. Kartoju – aš noriu, kad mergytė turėtų tėtį, ir niekada nedraudžiau ar neribojau matyti mergaitės", – dėstė M.Paliulytė.

Vis dėlto vyras nesutiko pasirašyti jos parengto projekto, kuriame buvo konkrečiai nurodyti abiejų tėvų įsipareigojimai. "Jis menininkas ir nenori turėti aiškios atsakomybės ir aiškių ribų. Kai pradėdavau kalbėti, tai imdavo rėkti ir išeidavo. Jam nepatogu iš anksto aptartas laikas, nes tada reikės laikytis dienotvarkės, o jis nori lankyti dukrą tik tada, kada jam patogu", – pasakojo mama.

Skausmingas kirtis

Po T.Erbrėderio pareiškimo, kad dukrytę augins pats, M.Paliulytė ne kartą šaukėsi policijos pagalbos. Moteris kėlė klausimą: "Kas būna su mergaite tada, kai aktoriui spektaklis?"

"Policija, vaiko teisių apsauga nedarė nieko. Policija negali užeiti į jo butą, manęs net į laiptinę neįleido, kai norėjau pasiimti mergaitę. Paaiškino, kad vaikui grėsmės nėra, ir viskas", – stebėjosi M.Paliulytė. Ji stebėjosi T.Erbrėderio primygtiniu noru mergaitę auginti pačiam. Pasak M.Paliulytės, mergaitę grąžinus jai, penkias dienas tėvas net nepasiteiravo, kaip mažylė laikosi, ir nesistengė jos aplankyti.

Moters įsitikinimu, tarnybos abejingai žiūri į vaiką, kuris pripratęs su mama miegoti kiekvieną naktį, turi savus daiktus namuose, savo dienotvarkę, įpročius. M.Paliulytė neabejoja, kad jų, kaip išsiskyrusios poros, besiklostantį bendravimą kardinaliai pakeitė T.Erbrėderį pasiekusi žinia apie tai, kad jos gyvenime atsirado kitas vyras.

"Mes metus negyvenome kartu. Aš turiu teisę į savo gyvenimą. Su tuo kitu žmogumi aš negyvenu, mes kartais pavakarieniaujame, buvome kartu atostogauti. Tomas mielai sutiko su mergaite pabūti mano atostogų metu ir net pats paprašė atitinkamo laiko savo atostogoms, su tuo aš be jokių priekaištų sutikau. Po to prasidėjo žeminančios, užgaulios žinutės mano atžvilgiu", – spėjimais dalijosi M.Paliulytė.

Sprendimo motyvai

Su T.Erbrėderiu susitikome teismo nutarties skelbimo dieną. Vyras prisipažino nekantriai laukiantis žinios iš teismo. Neslėpė ir žinantis, kad retai teismai, kai yra panašios situacijos, būna palankūs tėčiui. "Daug kartų buvau paliktas su vaiku iš anksto apie tai net neįspėjus. Ši situacija buvo daugelio prieš tai buvusių situacijų pasekmė", – sprendimą neatiduoti mergaitės mamai grindė T.Erbrėderis.

Aktorius atviravo, kad nesklandumai ir nereikalinga įtampa prasidėjo dar iki mergaitės gimimo. Vyras esą tikėjosi, kad, gimus vaikui, viskas pasikeis į gerąją pusę. T.Erbrėderis tikino labai susirūpinęs dukra ir nori, kad ji būtų tinkamai užauginta, augtų geromis sąlygomis, apsupta artimų žmonių rūpesčio.

T.Erbrėderis/Vilmanto Raupelio nuotr.

"Iš savo buvusios sugyventinės, kaip ji auklėjo dukrą, ir dėl jos begalinės laiko stokos aš to pasigedau. Aš nenoriu, kad didžiąją dalį laiko mano vaiką augintų auklė ir tretieji asmenys, kurie labai dažnai atsirasdavo mergaitės gyvenime", – požiūriu į auklėjimą dalijosi T.Erbrėderis.

Lemtingos dienos įvykius aktorius pasakojo kiek kitaip. Esą prieš vasario 5 d. M.Paliulytė informavo, kad jis turi vakare paimti vaiką. Tačiau aktorius tikino, kad kaip tik tą vakarą negalėjęs paimti mergaitės. Pasak T.Erbrėderio, viskas baigėsi tuo, kad galiausiai jam paskambino mergaitės auklė ir pasakė, kad jos darbo laikas baigėsi, ir ji neturi kam palikti mažylės.

"Išleidau auklę namo ir likau vienas su dukra sugyventinės namuose. Nei grobiau, nei vogiau vaiko, tik susidėjau būtiniausius jos daiktus ir išvažiavau namo. Šio amžiaus vaikui reikia labai daug dėmesio, o to aš pasigendu iš buvusios sugyventinės", – apie karo be ginklų pradžią pasakojo T.Erbrėderis.

Kritikos lavina

T.Erbrėderio prisiminimai apie periodą po vaiko gimimo sutapo su sugyventinės. Vyras sutiko, kad situacija namuose tapo nepakeliama, nes moteris esą mėgino užkrauti savo rūpestį vaiku kitiems.

Vyras tvirtino mėginęs įtikinti sugyventinę kiek kitaip planuoti darbą. Esą pagrindinius darbo dienos akcentus galėtų sudėlioti nuvykusi į darbą, paskirstyti užduotis ir grįžusi namo toliau dirbti nuotoliniu būdu, būdama su vaiku.

"Ji nebuvo linkusi į tokius kompromisus. Vienintelis jos kompromisas buvo: "Manęs nėra namuose ir prašau rūpintis dukra", – bendro gyvenimo ypatumais dalijosi aktorius. Vyras tikino, kad per šiuos metus buvo ne vienas drastiškas įvykis.

T.Erbrėderis buvo nokautuotas, kai dukrytės mama pranešė apie iš anksto suplanuotą kelionę ir sprendimą 10 mėnesių kūdikį palikti jam. Tai esa moteris padarė likus dviem dienoms iki kelionės. "Aš kaip tėvas buvau pastatytas prieš faktą", – T.Erbrėderis neslėpė buvęs priblokštas.

Su Tomu buvome sutarę, kad jis vieną dieną prižiūrės mergaitę. Kai atvykau pasiimti, jis pareiškė, kad nuo šiol mergaitė gyvens su juo ir be teismo sprendimo jos negrąžins ir net neleis matytis.

Nesutapo požiūriai

Sugyventinės minėtas bendravimo su vaiku projektas, T.Erbrėderio nuomone, buvo jam nepalankus. Projekte buvo numatyta, kad darbo dienomis mergaitė būna su mama, savaitgaliais su tėčiu, o didžiąsias metų šventes buvusi pora dalijasi kas antri metai.

Tačiau aktoriui užkliuvo buvusios sugyventinės gyvenimo įpročiai. Esą darbo dienomis nuo 9 iki 18 val. su mergaite būdavo auklė. "Kartais užtrukdavo ir iki 19 val., nes Milda labai nepatikimas žmogus planuojant laiką. Kiekvieną savaitgalį aš dukrą pasiimu. Jei penkias dienas per savaitę su dukra būna auklė, o savaitgaliais aš, tai kur šiame procese yra mama?" – retoriškai klausė T.Erbrėderis.

Aktorius skaičiavo, kad po vasario 5 d., kai nusprendė pats auginti mergaitę, jau yra praleidęs kartu su ja tiek laiko, kiek tąsyk, kai buvusi sugyventinė buvo išvykusi atostogų. Paskutinį žadėtą, bet neįvykusį dukros ir mamos susitikimą T.Erbrėderis argumentavo tuo, kad mažylė netikėtai užmigo svečiuose ir jis esą nenorėjo vaiko žadinti.

Aktorius neatlyžo kritikuoti buvusios sugyventinės sprendimų jai esant užsiėmusiai dukrelę palikti kitų žmonių priežiūrai. "Aš nenoriu, kad mano vaikas būtų pas svetimus žmones, nenoriu, kad svetimi mano vaiką augintų. Yra mama ir tėvas. Jei kažkuris nesugeba, pasiima kitas ir augina", – savo nuomonės laikėsi T.Erbrėderis.

Vis dėlto aktorius pripažino, kad pačiam savarankiškai taip pat vargiai ar pavyktų auginti dukrytę, tačiau svarstė, kad pagal jo darbo grafiką nebūtų sunku suderinti pagalbą iš šalies.

Eglė Andriuškienė

Kauno savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja

Duomenų, kad T.Erbrėderiui būtų apribota valdžia, vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su mama ir jie neturėtų lygių teisių į vaiką, nėra. Tačiau šitaip elgtis ir neleisti vaikui susitikti su mama jis negalėtų, todėl mamai mes patarėme skubiai kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kad teismas išspręstų klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos. Nepriklausomai, su kuriuo bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kitam asmeniui negali būti daromas ribojimas susitikti su vaiku.

Nėra įpareigojimo, kad būtina nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, jei tarp šalių nėra ginčo. Jei abi pusės geranoriškai sutinka, kad vaiko gyvenamoji vieta yra su mama arba su tėčiu, vaikas tapatina save su kažkokia aplinka jau kaip nuolatine gyvenamąja vieta. Daugelis šitaip nugyvena ir užaugina vaikus. Tačiau kai tarp šalių kyla ginčas, tada rūpesčių turi ne tik abi šalys, bet ir visi aplink.

Apsisprendė žmonės negyventi kartu ir, kad ir koks geranoriškas būtų sutarimas, vertėtų kreiptis į teismą dėl gyvenamosios vietos ir vaiko bendravimo su tėčiu ar mama nustatymo. Nebūtina bylinėtis, pakanka teismui nunešti šalių patvirtintą taikos sutartį. Taikos sutartis teismas patvirtina per keletą dienų, dažnai net šalių nekviečia į posėdį.

Šiuo atveju mes buvome ir įvykio vietoje, kai buvo kviesta policija. Mes išaiškinome jų teises ir pareigas. Tėtis, matyt, jau buvo konsultavęsis su advokatais ir žinojo, kad prievartos būdu niekas iš jo negali paimti vaiko. Skyriaus pareigūnai jam buvo išaiškinę ir mes aiškinome, kad jis negali pasiimti, užsibarikaduoti ir neduoti vaiko. Mes siūlėme įvairių variantų.

Esant šiai situacijai, nei Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nei policijos pareigūnai negali imtis prievartos priemonių iki teismo išaiškinimo, su kuriuo iš tėvų bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir bendravimo su vaiku tvarka.

– Esate sukūręs daugybę vaidmenų teatro scenoje ir televizijos serialuose. "Pasmerkti 3" seriale vaidinote advokatą, "Tobula kopija" seriale – verslininką. Dabar "Meilė gydo" seriale esate gydytojas. Kaip įsikūnijate į tokius skirtingus personažus?

– Kiekviename personaže ieškau atspirties taško, nuo kuriuo galėčiau atsispirti ir sukurti tą personažą, jį įdomiai pateikti žiūrovams. Šiuo atveju Paulius Norkus, kurį aš vaidinu seriale "Meilė gydo", turi pakankamai aštrius kampus, kuriuos galima apčiuopti ir gana tiksliai pateikti. Čia taip pat labai padeda režisierius – jis pataria, nes iš šalies geriau mato, kaip turėtų būti kuriamas personažas.

P.Norkus yra daugiabriaunė ir gana paslaptinga asmenybė. Jis turi savo praeities šešėlių, kurie jau šmėstelėjo seriale, intriguojantys ir jo santykiai su kolege chirurge Rita Sinkute. Paulius yra gana konkretus, konstruktyvus, savo specialybės profesionalas, kuris vengia nereikšmingų pasisakymų. Jis aiškiai diagnozuoja pacientų būklę, gal net šiek tiek kliaujasi savo intuicija, visada domisi kažkuo nauju.

– Ar gydytojas P.Norkus yra kuo nors panašus į T.Erbrėderį?

– Kalbant apie mūsų panašumus, noriu išskirti, kad man patinka medicina. Dabar supratau, kad, jei būčiau pasirinkęs tokį gyvenimo kelią, man tai būtų patikę. Toks darbas pilnas adrenalino, kiekvieną dieną tu susiduri su nestandartinėmis situacijomis ir turi būti labai įžvalgus asmuo. Turi įžvelgti paciento ligos priežastį. Yra labai daug dialogų, kuriuose mes klausiame, ką skauda, kur – tai yra verbalinis bendravimas, nuo kurio vėliau pereiname prie neverbalinio, tikrindami kūno vietas ir priimdami sprendimą, kaip susitvarkyti su ta diagnoze.

Man kaip Tomui patinka susidurti su tokiu personažu, kuris yra profesionalus chirurgas. Man tai tiesiog yra artima. Labai įdomu kai ką nors pjaustome, dirbame nors ir su butaforija, bet kūrybinė komanda labai stengiasi kuo tikroviškiau viską perteikti žiūrovams, kad jie patikėtų tuo, kas vyksta ekrane.

Tiek teatras, tiek televizija yra mano sugulovai – aš juos abu myliu ir jie kaip sugulovai mane šildo ir iš kairės, ir iš dešinės.

– "Meilė gydo" – tai serialas, kuriame vaizduojama medikų kasdienybė. Atitrūkstant nuo jos, kokia yra pagrindinė serialo ašis ir kodėl jis įdomus žiūrovams?

– Serialo pavadinimas yra "Meilė gydo" ir, manau, kad tai ir yra šito serialo formulė. Be meilės nieko nebus. Paimkime bet kokią profesiją, bet kokią situaciją, bet kokį santykį su kitu žmogumi. Tik su meile mes galime kažką išgydyti. Jeigu tu kažką darai ir tai yra tik formalus veikimas, rezultatas nedžiugina nė vienos pusės. Kai tu įdedi meilę, savotiškai atiduodi ir dalį savęs, esi išsunktas, bet rezultatas yra visai kitoks.

Šis serialas yra tam, kad žmonės suprastų, jog atsidavimas savo profesijai, aplinkiniams yra labai svarbus. Ne konfliktas gydo, o būtent meilė. Medikai kovoja už kiekvieno paciento gyvybę. Tikiuosi, kad tie, kurie žiūrės šitą serialą, jo pavadinimo, kaip nereikšmingos informacijos, neišmes.

– Koks serialo "Meilė gydo" personažas yra jūsų mėgstamiausias?

– Kai mes dirbame aikštelėje labai sunku spręsti, kuris personažas labiausiai patinka, nes tai yra darbas ir filmuojantis apie tai net nepagalvoji, bet kai tu pasižiūri per televiziją jau nufilmuotą serialą ir matai kolegas, kaip jie vaidina, matai, kad rezultatas pranoksta tavo lūkesčius.

Būsiu labai diskretiškas, bet pasakysiu, kad man visi labai patinka. Man patinka Livija, Angelė, man patinka R.Sinkutė, Martynas, kuris įneša ironijos, sarkazmo ir juodo debesėlio. Man patinka rezidentai, kurie visada yra šmaikštūs, Kotryna, Olga, vyr. gydytojas Vytautas. Kiekvienas personažas turi savo savotišką misiją šiame seriale ir visi mes – skirtingi personažai – esame tame pačiame katile, kuris vadinasi "Meilė gydo". Mes labai skirtingi ir iš mūsų susideda puiki mozaika.

– Esate ir teatro, ir televizijos veidas. Kokių skirtingų įgūdžių reikia dirbant teatre, o kokių – televizijoje?

– Man atrodo, visi yra girdėję tą frazę, kai žiūrėdami lietuvišką, pavyzdžiui, ilgo metro filmą žiūrovai kino salėse sako, kad aktoriams nepavyksta nusimesti teatrališkumo – teatras lyg lenda ir lenda į tą ekraną. Aš tik užduodu klausimą: kas tas teatrališkumas yra?

Manau, kad čia yra įvairių niuansų. Teatre yra visai kitas mastelis, ilga distancija, nors, aišku, viskas priklauso ir nuo to, koks, kokio krūvio ar kokio žanro tas spektaklis yra, koks tavo vaidmuo jame. Tai yra ilgas pakilimo takas.

Kine ar serialuose esi filmuojamas scenomis ir tu į tą sceną turi labai greitai įšokti, neturi ilgo tramplino, kuris yra dažniausiai įprastas teatre. Čia viskas montuojama iš atskirų scenų ir vaidyba čia labai skiriasi. Teatre tu gali leisti sau žaisti su aktorine prigimtimi, o kine tu ją turi prislopinti, nes kamera tave gaudo stambiu planu, o stambiu planu labai matomas neorganiškumas. Čia yra tokie vidiniai virpesiai, kuriuos reikia pajusti ir pagauti, o tai padaryti labai padeda režisieriai.

– Kaip pats save vertinate – ar esate daugiau televizijos, ar teatro žmogus?

– Neišduosiu nei televizijos, nei teatro. Tiek teatras, tiek televizija yra mano sugulovai – aš juos abu myliu ir jie kaip sugulovai mane šildo ir iš kairės, ir iš dešinės.

Žodyje "teatras" telpa labai daug, kaip ir žodyje "televizija". Į "Meilė gydo" filmavimą važiuoju su dideliu džiaugsmu, nes dirbu su labai nuostabia kūrybine komanda ir režisieriumi, kuris nenustoja šypsotis ir jo kantrybė niekada netrūksta. Tiek teatre, tiek televizijoje save atrandu vis naujai.

Teatre, laukdamas naujo vaidmens, jautiesi lyg aklame pasimatyme. Kai gauni naują vaidmenį, jautiesi, lyg pradėdamas viską nuo nulio. Taip ir yra, nes tu lyg naujagimis pradedi po truputį tą vaidmenį prisijaukinti, išnešioti, po to būna gimdymas, mokymasis vaikščioti, kalbėti. Kartais tai pavyksta po 30-o spektalio nuo premjeros. Tada atsidaro kažkokie šliuzai, nes iš pradžių su tuo personažu lyg kovoji, gal, tiksliau, blaškaisi ir staiga vieną dieną įvyksta nušvitimas. Kaip Gabrielius apsireiškęs sako: Tomai, vaidini tokį ir tokį personažą. O aš jam tik padėkoju ir paklausiu, kur jis buvo anksčiau.

Interviu LRT.lt aktorius teigia besiviliantis, kad serialas žiūrovams užduos klausimą – ką rinktųsi jie patys: „Ar šiandien galėčiau būti partizanų vietoje? Ar ginčiau savo valstybę, eičiau į kovą, o gal emigruočiau?“

– Kuo Jums svarbus ir įdomus darbas daugiaserijiniame filme „Laisvės kaina. Partizanai“?

– Man atrodo, kad jau pats serialo pavadinimas atsako į šį klausimą, žodžiai – partizanai, laisvės kaina. Vaikystėje esu girdėjęs mamos atsiminimų. Jai teko susidurti su pasipriešinimo dalyviais, su partizanais. Ji pasakojo istoriją, kaip kartą pas juos į trobą miestelyje atėjo pasišildyti moteris. Jai išėjus, mama miestelyje išgirdo šūvius. Pasirodo, ta moteris buvo persirengęs partizanas. Kad įvykdytų užduotį, partizanai kartais griebdavosi netgi aktorinių konspiracijų.

Gyvenimas taip susiklostė, kad dabar dalyvauju kuriant šį serialą. Matau kovines scenas ir pats dalyvauju scenose, kuriose vyksta pokalbiai ir dialogai laisvės tema. Tai prisilietimas prie istorijos – to meto, kai sprendėsi tautos likimas. Tai praplečia pažinimą. Filmo scenarijus paremtas tikrais istoriniais faktais, kai Lietuvos vyrai ėmėsi priešintis okupantui, nepaisydami to, kad jis daug didesnis. Filmavimai leidžia dar geriau suvokti, kiek vidinės stiprybės turėjo partizanai. Jų galbūt buvo mažiau, bet savo kovinga dvasia jie smarkiai lenkė priešininkus.

– Seriale vaidinate gydytoją – koks Jūsų veikėjo portretas?

– Vlado savybių skalė labai plati. Tai žmogus, kurio charakterio tiksliai net nepavyktų nupasakoti, man pačiam šis personažas – mįslė. Galima sakyti, kad jis – dviveidis, gal net triveidis žmogus. Seriale jis pristatomas kaip daktaras, kuris rūpinasi partizanais, žydais. Pirmas įspūdis – jis taurias vertybes turintis, Hipokrato priesaikos besilaikantis žmogus, kuris nesvarsto, kam suteikti pagalbą, nuoširdžiai vykdo pareigas. Po šiuo išoriniu veidu slypi partizaninio pasipriešinimo dalyvis, kuris, galima sakyti, dalyvauja „aukštesnėse kartelėse“, dalyvauja susitikimuose ir pasitarimuose ir išties, atrodo, yra svarbi figūra pasipriešinimo istorijoje. Vladas šiame seriale kels daug klausimų, jis išties pakankamai paslaptinga asmenybė.

Domėjausi, skaičiau ir istorijoje radau tokio asmens atitikmenį, kuris taip pat buvo daktaras ir buvo išsiaiškinta, kad jis – išdavikas. Savo dienoraščiuose jis proziškai parašė, kad pavargo nuo brolžudikiško karo, norėjo jį nutraukti ir pasirinko okupantų pusę. Dėl to daug žmonių žuvo ir pateko į nelaisvę.

„Laisvės kaina. Partizanai“ atskleidžia, kad tuo metu faktiškai niekuo nebuvo galima pasitikėti, visur knibždėjo išdavikų, žmonių, kurie palūžo. Tai istorinis tarpsnis, kai buvo labai sudėtinga išlikti. Buvai vienas ir nežinojai, į ką gali atsiremti, iš ko laukti pagalbos, o jeigu jos sulaukei, tai dar nereiškia, kad tai pagalba.

– Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui?

– Skaitant, žiūrint dokumentinius filmus susidarė istorinis portretas. Aišku, labai daug padeda kūrybinė grupė. Režisierius Saulius Balandis duoda nemažai patarimų, žinoma, atrama yra scenarijus. Filmuojant vieną ar kitą sceną personažas, istoriniai įvykiai po truputį liudija, kaip turi elgtis tam tikroje scenoje ar situacijoje. Pavyzdžiui, vienoje kovoje mano veikėjui, daktarui, teko lakstyti po girią su kostiumu. Galvojau, ar jis iš tikrųjų galėjo taip elgtis? Atsižvelgiant į tai, kad jis yra dviveidis asmuo, manau, kad išties galėjo. Reikalui esant, jis galėjo greitai grįžti į viešumą, tapti gydytoju ir toliau lyg niekur nieko ramiai eiti gatve. Manau, kad kiekvienas aktorius, prieš eidamas į sceną, šiek tiek pasidomi savo personažo priešistore. Žinoma, bendra istorinė situacija nubrėžia tam tikras ribas.

– Šios dienos filmavime aidi šūviai, miške vaikšto partizanais, kareiviais persirengę aktoriai, filmuojama kovos scena. Viename interviu esate minėjęs, kad svarstėte pasirinkti kariškio kelią.

– Pradėjau galvoti apie šį kelią, kai Lietuva jau buvo nepriklausoma. Gyvenome Sąjūdžio, nepriklausomybės euforijoje. Tai skambėjo labai romantiškai – stoti į karo akademiją, tapti karininku. Šis dalykas mane išties traukė, bet mokykloje pamėginau vaidinti, lankiau teatro būrelį ir tai mano profesinį sprendimą pakeitė.

Šiuo metu, kai kaimyninės šalys pakankamai įtemptai nusiteikusios mūsų atžvilgiu, kariškių vaidmuo sugrįžta. Visi suprantame – jei susiklostytų kažkokia situacija, labai svarbu, kaip jie reaguotų, kaip mus gintų, ir gal netgi kaip mes, civiliai žmonės, gintume. Manau, kad kiekvienas esame karys, jeigu mylime tėvynę, kiekvienas savyje turime kovotojo dvasią ir pasiryžtume ginti kraštą.

– Kaip manote, kokias žiūrovams emocijas sukels šis serialas?

– Pasikartosiu – serialo pavadinimas užduoda tam tikrą klausimą. Ar šiandien galėčiau būti partizanų vietoje? Ar ginčiau savo valstybę, eičiau į kovą, o gal emigruočiau? Kokį kelią pasirinkčiau? Tuo metu žmonės taip pat rinkosi. Galbūt nuo tam tikrų dalykų, pasaulyje vykstančių konfliktų atsiribojame, manome, kad tai toli nuo mūsų, bet viskas vyksta čia pat. Aš viliuosi, kad serialas užduos klausimą – kokioje pozicijoje būtum tu ir ką rinktumeisi?

– Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie serialo „Laisvės kaina. Partizanai“ kūrybinį procesą?

– Kūrybinė grupė stengiasi kuo geriau įgyvendinti sumanymą. Man patinka, kad filmavimuose yra labai teigiama atmosfera. Taip pat siekiama sukurti istorinio laikmečio atmosferą. Kiek man teko filmuotis, išties – ateini į filmavimo aikštelę, į paruoštą erdvę ir joje jauti autentiką, kurią sukūrė dailininkai. Tuomet belieka nurimti, pajusti, „įdėti“ žodį į lūpas ir visa tai tampa geru kūrybiniu užtaisu. Esu labai dėkingas režisieriui, operatoriams, kostiumų dailininkėms, žmonėms, dirbantiems su rekvizitais, nes visi mes stengiamės kuo tiksliau įgyvendinti idėją.

Serialas „Laisvės kaina. Partizanai“ per LRT TELEVIZIJĄ – jau netrukus.

Vien aktoriumi Tomo Erbrėderio nepavadinsi. Jis – dar ir pedagogas, menotyrininkas, teatro režisūros magistras ir tiesiog labai veiklus žmogus. „Serialai mano gyvenime atsirado netyčia“, – tikina Tomas, prisimindamas pirmuosius nedrąsius savo žingsnius televizijos seriale. Dabar jis yra charakteringas veikėjas lietuviškame seriale „Pasmerkti 3“, įnešantis į serialą nemažai sumaišties.

„Pasmerkti 3” šį sezoną išdygęs T. Erbrėderio herojus advokatas Julius sukėlė tikrą intrigų audrą. „Mano personažas – mergininkas, na, tokius dar vadina „alfonsais“. Tiesą sakant, atrodo keista, kad kūrybinė komanda mato mane tokį, bet, neslėpsiu, man tai patinka“, – pripažįsta aktorius, kuriantis spalvingo vyro, šiek tiek savanaudžio ir atviro pokyčiams advokato personažą. – Advokatai yra „daugiabriauniai“. Jie neparodo tikrų savo emocijų, prisitaiko prie situacijos, tačiau visada sugeba atrodyti patikimi. Jie – tikrai puikūs aktoriai.“

Tomas nesijaučia panašus į savo personažą, tačiau nauja patirtis jį stebina: „Kažkodėl ir pačiam dabar norisi būti konkretesniam, o kartais net kyla pagunda skaityti Konstitucijos straipsnius. Noriu žinoti, apie ką iš tiesų kalba mano advokatas.“

Serialo „Pasmerkti 3“ žiūrovai jau atpažįsta nevalingą Juliaus judesį – susinervinęs jis išsitraukia šukas ir pradeda taisytis savo stilingą šukuoseną. „Taip sugalvojau ne aš, o scenarijaus autoriai, – sako juokdamasis Tomas ir pripažįsta, kad toks jo herojaus elgesys jam pačiam – keistas. – Aš stresą malšinu kitaip, tačiau seriale darau tai, ką sumanę jo kūrėjai. Improvizacija kūryboje – gerai, tačiau improvizuoti reikia režisieriaus nustatytuose rėmuose.“

Viską, kas vyksta „Pasmerktuose“, aktorius lygina su pradėta virti sriuba, kurioje daugybė skirtingų ingredientų. „Įdomiausia, kokio skonio toji sriuba išeis“, – juokauja Tomas.

Aštri „Pasmerkti 3“ „sriuba“ kunkuliuoja pirmadienio−ketvirtadienio vakarais 20.30 val. per TV3. Kaip seksis Juliaus personažui, paslapčia sukančiam romaną su aktorės Tomos Vaškevičiūtės veikėja Asta? Kur įtarimai nuves jos vyrą Viktorą (akt. Tadas Gryn)? Ir ar galima pasitikėti melagiu teisininku? Visi atsakymai – tik per TV3.

Kauno valstybinio dramos teatro administracija atsiprašo žiūrovų, planavusių sekmadienį pamatyti trečiąją „Vyšnių sodo“ premjerą. Spektaklis neįvyks.

Dramos teatro administracija praneša, kad premjerinio spektaklio “Vyšnių sodas” metu aktorius Tomas Erbrėderis patyrė  traumą, todėl spalio 6 d. spektakliai “Anderseno gatvė” ir “Vyšnių sodas” neįvyks.

Kokią traumą patyrė aktorius, administracija nekomentuoja.

Vietoj spektaklio “Anderseno gatvė”  12  val. Mažojoje scenoje  įvyks muzikinis vaidinimas vaikams “Kiškis pabėgėlis”.

Bilietus galima grąžinti į “Tiketos” ir Teatro kasas iki spalio 18 d.

Spalio 6 d. “Vyšnių sodas” nukeliamas į spalio 22 d. 18 val. Galios spalio 6 d. bilietai.

Taip pat bilietus galima grąžinti iki spalio 18 d.