Šie metai – kitokie

Anot KDT vadovo Tomo Juočio, iššūkių, kaip įprastai, netrūko, tačiau su jais susitvarkyti sėkmingai pavyko.

„Renginys didelis, 17 renginių vien žiūrovams, o dar nematomų vyko daug, bet tie iššūkiai, kadangi mums septinti metai, jau žinomi. Darbuotojai buvo pasiruošę, darė savo darbą ir puikiai tvarkėsi. O apskritai, vertinant septintąją „TheAtrium“ laidą, ji – labai įdomi. Nesame kažkokie pranašai, mes domimės, kas vyksta Europoje, pasaulyje ir bandome tai atvežti čia. Galime vertinti, koks teatras dabar yra Europoje, kur jis eina“, – pažymėjo T. Juočys.

Favoritai – ir iš Taivano

Festivalį vainikavo daugiausia klaipėdiečių ir svečių dėmesio sulaukęs Po-Yuan Chung režisuotas spektaklis iš Taivano – „Bangų šnabždesys“, užbūręs jaudinančiu pasirodymu, intriguojančiais pasakojimais.

Kitas favoritas – Raquel André „Įsimylėjėlių kolekcija“ iš Portugalijos, į šį spektaklį buvo išpirkti visi bilietai.

Nemažai klausimų žiūrovams kilo po ispanų spektaklio „Kalnas“ (rež. Alex Serrano, Pau Palacios, Ferran Dordal). Jame, nepaisant sąsajų su ekspedicija į Everestą, buvo paliesta karo Ukrainoje tema, o su žiūrovais technologijų pagalba „kalbėjosi“ pats V. Putinas.

„Klausimai buvo ne vien apie teatrą, bet ir pačių ispanų požiūrį į tai, kas vyksta Europoje“, – pasakojo T. Juočys.

Apie italų pasirodymą „Amistade“, kurį režisavo Antonio Rezza ir Flavia Mastrella, nuskambėjo dviprasmiškų pasisakymų. Kadangi spektaklis vėlavo apie 45 min., dalis žiūrovų paliko salę.

„Buvo įvairių nuomonių. Kodėl juos kvietėmės? Italų teatras apskritai sunkiau priimtinas Lietuvos publikai, bet jo neatvežti negalėjome. A. Rezzo – režisierius ir aktorius, Italijoje jis yra absoliuti legenda, tad tai – reta galimybė. Nežinia, ar jis dar kada nors į Lietuvą atvažiuos. Laikome savo pareiga pristatyti ir parodyti tokį teatrą. Labai gerai, jeigu kažkam nepatiko, žmonės bent turės supratimą, ko tikėtis iš italų ir kitų“, – teigė T. Juočys.

Tomas Juočys. D. Rimeikos nuotr.

Biudžetas – 187 tūkst. eurų

Iš Lietuvos teatro vitrinos itin daug dėmesio sulaukė Jokūbo Brazio „Žuvėdra“, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliai.

Po spektaklių vykdavo diskusijos, kuriose žiūrovai galėjo užduoti įvairius klausimus.

Teatras yra bendravimas.

„Teatras yra bendravimas. Susitikimus būtinai darysime ir ateityje. Žmonėms daug kas paaiškėja. Buvo daug žmonių, galbūt mažiau tik vienoje diskusijoje, bet visose kitose dalyvavo gan gausiai, turėjo ko paklausti“, – sakė pašnekovas.

Prieš prasidedant spektakliams, žiūrovai gaudavo anketas, kuriose išreiškė nuomonę apie festivalį ir lūkesčius.

Svarstoma, kad, esant poreikiui, festivalio data galėtų būti keičiama.

Festivalio biudžetas nesikeičia, šiemet lietuviškai ir tarptautinei programai išleista beveik 187 tūkst. eurų.

Tikimasi, kad kitąmet festivalis vėl ras būdų nustebinti.

„Su pora teatrų jau turime žodinių susitarimų. Bus vėl netikėtų vardų, kurie Lietuvoje nėra buvę, bet gerai žinomi pasaulyje. Tad manau, kad savo forma festivalis bus dar kitoks“, – atskleidė T. Juočys.

Teatro veidas – repertuaras

Likus beveik mėnesiui iki 87-ojo sezono sutiktuvių šventės, Klaipėdos dramos teatras paskelbė jo repertuarą. Pastarajame rikiuojasi įspūdingos premjeros ir kruopščiai atrinktų publikos pamėgtų ir jai svarbių spektaklių rinkinys. Iki pat rugsėjo 8 d. perkantiems bilietus į visus spektaklius, išskyrus premjeras, dovanojama ir 40 procentų nuolaida – taip siekiama sukurti šventę teatro pasiilgusiems lankytojams, paskatinti juos iš anksto planuoti apsilankymus teatre.

„Mums pasisekė, turime stiprų repertuarą, tokiu būtų galima didžiuotis bet kuriame mieste ir bet kurioje valstybėje, – apžvelgdamas tai, kas laukia žiūrovų kalbėjo Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys, – pavyzdžiui, mūsų bandymas eiti į nežinomą erdvę, Konrado Dworakowskio spektaklis paaugliams pagal klasikinį S. Lemo kūrinį „Robotų pasakos“ – jo kokybė neginčijama. Džiaugiamės, kad šis spektaklis, be visa kito, dar ir paskatins jaunus žmones iš naujo atrasti puikų rašytoją.“ Akį traukia, kad repertuare rugsėjo mėnesį net du vieno žymiausių iš šiuolaikinių Latvijos režisierių Elmārs Seņkovs spektakliai, „visada didžiavomės bendradarbiavimu su E. Seņkovu, jis savo didžiuliu potencialu matomas visose Baltijos valstybėse. O mes turime net du jo spektaklius. „Mama Drąsa“ – 2018 m. jam atnešė geriausio režisieriaus titulą Lietuvoje. Tais metais buvo nominuoti ir E. Nekrošius, ir O. Koršunovas, bet laimėjo svečias iš Latvijos. Taip pat rodysime ir jo „Varovus“ – į sceną perkeltą puikiai kino pasaulyje žinomą istoriją. E. Seņkovas turi neįtikėtiną gebėjimą sunkiomis temomis kalbėti lengvai, jo spektaklių žiūrovas nejaučia diskomforto“, – pasakojo teatro vadovas.

Bestselerių laikas

Kai kurie spektakliai scenoje gyvuoja jau eilę metų, bet publikai jų vis negana. Tokie yra ir Povilo Gaidžio „Elzės žemė“ pagal J. Pulinovič, bei latvių legendos Māros Ķimeles „Tėvas“ pagal A. Strindbergą, „P. Gaidys turėjo talentą sužavėti žiūrovą, paprastai jam išaiškinti giliai užkoduotus dalykus, paprastai, bet ne primityviai. Mes tiesiog nespėjame „Elzės žemės“ rodyti, kiek to norėtų publika. Kalbant apie M. Ķimelę, prisimenu, kaip ji sakė, kad yra išbandžiusi viską ir dabar nori sukurti tiesiog gerą spektaklį. Didžiulis įvertinimas spektakliui ir visiems jo kūrėjams, kad net dviejų vaidmenų atlikėjai, tėvo ir dukters, buvo apdovanoti Auksiniais scenos kryžiais“ – vardijo T. Juočys.

87-ajame repertuare ir jaunų režisierių spektakliai: Mariaus Pažerecko „Euridikė“, „Labas rytas, pone Triuši“ bei Dariaus Rabašausko „Demonai“. Nors bus rodomi spalį, jau dabar bilietai tirpsta ir į didžiulio žiūrovų dėmesio sulaukusį A. Dudos-Gracz spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandžeą Karavadžą“ bei žiemiškai skaidrų Pauliaus Tamolės kurtą H. K. Anderseno pasakos pasaulį „Sniego karalienė“.

Sunkiai išmokstamos pamokos

Rudenį bus rodomas ir Oskaro Koršunovo „Mūsų klasė“ pagal T. Słobodzianek pjesę. „Tai vienas iš mūsų vizitine kortele tapusių spektaklių, – pagal tikrus įvykius rašytą pjesę minėjo T. Juočys, – būna pasvarstančių ar verta tiek kalbėti apie skaudžią Holokausto istoriją. Negalime sustoti apie ją kalbėti, kad tokios tragedijos nebesikartotų. Pjesėje kalbama apie labai baisius dalykus, bet taip pat ji ir apie gyvenimą, apie susitaikymą, humaniškumą“.

Repertuare ir pernai Klaipėdoje geriausiu metų spektakliu tituluotas lenkų režisieriaus Jan Klatos „Borisas Godunovas“ pagal A. Puškiną. Anot teatro vadovo, sunku patikėti, kaip tiksliai A. Puškinas numatė ateitį – jo kūrinyje dėl valdžios ir galios aukojamas žmogiškumas. „Nors spektaklis buvo pristatytas rugsėjį, likus keliems mėnesiams iki karo Ukrainoje, jo scenografija skaudžiai simboliška – primenanti Beslano mokyklą, kur kovoje dėl politinės įtakos įkaitais buvo paimti šimtai vaikų. Tai atspindi šiandieną – nesvarbu, kiek aukų prireiks, kiek vaikų žus – svarbu išlikti valdžioje“, – apibendrino T. Juočys.

Kaip niekad svarbu būti kartu

Ateinantį sezoną teatro bendruomenė pasitinka ir su naujienomis repertuare – spalio pirmąją vyks naujausio Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Meilė“ premjera, gruodžio pradžioje pirmą kartą Klaipėdoje kuriančio lenkų režisieriaus Michał Borczuch spektaklio pagal Jono ir Adolfo Mekų dienoraščius premjera. Ir tai – tik pirmasis sezono pusmetis.

87-ojo sezono repertuaras turiningas, bet pačiam teatrui judėti į priekį bus kaip niekad sudėtinga. „Planuotas biudžetas visai neatitinka šiandienos kainų, kyla tam tikrų išgyvenimo klausimų – mes turime būti lankomas teatras, mūsų bilietai turi būti perkami, kad galėtume be skolų ir su pakankamai išteklių atlyginimams pabaigti šiuos metus“, – sudėtingą realybę tiesiai įvardijo T. Juočys. Pasak jo, kai kurie dalykai, pavyzdžiui, medžiagos dekoracijoms pabrango net kelis kartus, „numatyti biudžetai pasikeitė, bet mes esame užsibrėžę įvykdyti visus savo planus. Dėl to mums labai svarbu, kad žiūrovas eitų kartu su mumis. Žinau, kad po karo pradžios pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs, teatras nebuvo prioritetų dešimtuke. Tikiuosi, kad žmonės jau pilnai įsisąmonino, kokį kaimyną turime, tad kviečiame nepasiduoti pesimistinėms nuotaikoms – mes esame tokie pat laisvi, kokie buvome ir reikia nepasiduoti tiems, kas mus gąsdina. Išliksime būdami kartu“.

Prieš apdovanojimų įteikimo ceremoniją savo simpatiją specialiu apdovanojimu aktorei Justinai Vanžodytei įteikė teatro draugai Valentinas ir Irena Greičiūnai.

„Pirmiausia, su Pasauline kultūros diena. Jau ne pirmi metai norime prisiminti ir pagerbti savo teatro aktorius. Prieš keletą metų žmona išsirinko du šaunius aktorius – Donatą ir Joną, o šį kartą laimė teko man. Aš pasirinkau Justiną Vanžodytę. Be įtempto darbo teatre, jos kasdienybę papildo daina, sportas, boksas, gimnastika, baletas, karatė. Džiaugsmas, kad tokia žavi asmenybė dirba ir kuria Klaipėdos dramos teatre“, – sakė V.Greičiūnas.

„Mūzos“ teikiamos nuo 2016-ųjų. Jų sumanytojai ir steigėjai – Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“.

Šventinį vakarą laureatams apdovanojimus įteikė „Begos“ valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis. A. Kuzmarskis nuo pat 2016 m. apdovanojo net 12 „Mūzų“.

Šiais metais už nuopelnus, atsidavimą teatrinei kūrybai ir ilgametį indelį į Klaipėdos dramos teatro puoselėjimą apdovanojimą gavo teatro, televizijos ir kino aktorė Regina Arbačiauskaitė.

„Linkiu visiems taikos, visi gyvename tokiomis akimirkomis nuo ryto iki vakaro, žiniomis, pergalių laukimu, kad galėtume kurti, auginti vaikus, džiaugtis. Teatrui taip pat linkiu nemirtingumo ir indėlio į šitą kovą. Nors mes ne kariai, bet ką galime, tą ir darome“, – palinkėjo R.Arbačiauskaitė.

Antroji „Mūza“ už drąsą, kryptingą ir sėkmingą teatro auginimą atiteko Klaipėdos dramos teatro vadovui Tomui Juočiui.

„Aš laimingas dirbdamas teatre, kasdien einu su šypsena į darbą. Viskas, ką mes galime padaryti, tai dirbti savo darbą ir dirbti taip gerai, kaip tik galime. Ačiū visiems“, – padėkojo T.Juočys.

Anot jo, Rusijos karą prieš Ukrainą galima apibūdinti kaip barbariškumo karą prieš civilizaciją. „Mes esame civilizacijos pusėje, o vienas iš jos atributų – kultūra. Labai džiaugiuosi mūsų teatro žmonėmis, jie fantastiškai palaiko Ukrainą ir viską supranta. Niekam nereikia kažkokių paaiškinimų ar, kaip Rusijoje, politzaniatijų – visi mąsto kaip civilizuoti žmonės.“

Savaitės gale prasidėjęs aktyvus Rusijos karas prieš Ukrainą sukrėtė visus. Lietuvoje vos per kelias dienas surinkti milijonai eurų paramos, žmonės atveria savo namų duris, renka paramą ir kt. Pasak Klaipėdos dramos teatro vadovo Tomo Juočio, nuo pat savaitgalio netilo ir jo telefonas – žmonės domėjosi, kur mieste galima rengti palaikymo Ukrainai renginius, „nėra galinčių laikytis nuošalyje, mes visi esame paveikti ir įtraukti. Net nereikia svarstyti, ar renginiai pakankamai didingi, reikšmingi – jų nebus per mažai ir viskas po truputį sukurs reikšmę“. Teatro vadovas pastebėjo, kad ir teatralų bendruomenę apėmęs gilus noras padėti ukrainiečiams, daryti kažką reikšmingo – žmonių nereikia tam kviesti ar skatinti, jie nuo pirmų karo dienų asmeniškai prisideda taip, kaip gali. Tuo tarpu teatras, kaip kultūros institucija, anot T. Juočio, turi svarbią misiją – nesustoti, „negalime iškristi iš savo nusimatytų veiklų. Mūsų funkcija – kurti spektaklius, tai nesikeičia ir negali keistis kas benutiktų. Jei teatras nustos daryti, ką privalo daryti, nes skauda širdį – tai bus egoistiška. Mes negalime sustoti, turime dirbti ir gerai suprasti, kodėl tai darome. Mūsų darbas kuria mūsų laisvę“.

Kaip ir kitos Lietuvos kultūros institucijos Klaipėdos dramos teatras atsiliepė į LR kultūros ministerijos kvietimą padėti bėgantiems nuo karo Ukrainoje – tam bus skirti teatre esantys svečiams skirti kambariai. O Klaipėdoje esantys ukrainiečiai – atvykę tik dabar ar gyvenantys čia jau seniai – kviečiami nemokamai lankytis teatro spektakliuose (dėl vietų į spektaklius reikia kreiptis el. p.  ruta@kldt.lt arba telefonu 8 659 07931).

„Yra intuityvus svarstymas, kuo dar kaip teatras galime padėti – būtų neįtikėtina, jei pavyktų atvežti ir publikai pristatyti nors nedidelį spektaklį iš Ukrainos, nors ir be dekoracijų ir tik su keliais aktoriais – tokiu būdu užtikrinti galimybę jiems tęsti savo veiklą, taip suteikti vilties parodant, kad jie mums svarbūs ir savi. Manau, kad emocinis ryšys yra labai svarbus ir jį reikia rodyti“, – apie norą Ukrainos teatralams padėti neprarasti galimybės kalbėti meno kalba užsiminė T. Juočys.

Į visoje Lietuvoje vykstantį atsiribojimą nuo Rusijos sureaguota ir teatre. Šių metų tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ nebebus rodomas žymaus rusų režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklis „Kostik“ (pagal A. Čechovo „Žuvėdrą“). „Turime suprasti, kad palaikyti opozicijoje režimui esančius menininkus yra gerai, bet atsiveždami Rusijos teatro spektaklį mes mokėtume pinigus, ir juos mokėtume ne kam kitam, o Rusijos karo mašinai. Apmokėtume granatas ir šovinius, kurie vėliau būtų paleisti į Ukrainos žmones. Su visa simpatija Rusijos menininkams, mes to tiesiog negalime daryti, – aiškią teatro poziciją išreiškė G. Grajauskas. – D. Krymovas yra genialus režisierius, ypatingai aštrų garbės ir sąžinės jausmą turintis žmogus, jis, beje, buvo vienas iš nedaugelio Rusijos menininkų, 2014 m. pasirašiusių prieš Krymo okupaciją. Jam nuoširdžiai norisi padėti, bet šiuo metu negalime priimti teatro iš Rusijos.“

Teatro meno vadovui antrino ir T. Juočys, „kuriamos aplinkybės, kad šalis agresorė neturėtų jokio sąlyčio su pasauliu. Mes puikiai suprantame, kad teatro lauke daug protingų žmonių, žinome jų nuomonę apie V. Putino valdžią ir jos agresyvumą. Mes su jais visada tarsi kalbėjome ta pačia kalba, bet atėjo diena, kai visi turi padaryti tai, ką turi padaryti. Kol kas nebegalime turėti su Rusija jokių santykių, tai – bendras apsisprendimas. Neturi būti jokių išlygų, minkštų pozicijų. Gaila, kad nerodysime D. Krymovo spektaklio ar kad patys nevažiuosime į gastroles Sankt Peterburge, bet dabar tai neįmanoma. Rusija nebegali tylėti, tikiu, kad visuotinis jos atribojimas privers ją nebetylėti. Daug mūsų bičiulių Rusijoje pasirašinėjo įvairius laiškus, kad negalima aneksuoti Krymo, dėl to nukentėjo finansiškai ar kitaip, bet šiandien šalies netylėjimas turi būti kur kas didesnio masto“.

Į Sankt Peterburgą buvo planuojamos lenkų režisieriaus Jano Klatos kurto spektaklio „Borisas Godunovas“ (pagal A. Puškiną) gastrolės. Rugsėjo pradžioje pristatytas ir iškart politinio teatro grynuoliu tituluotas spektaklis, kuriame itin aštriai ir atvirai pasisakoma prieš Rusijos režimą, kol kas bus prieinamas tik žiūrovams Klaipėdoje. „Juk viskas prasidėjo tikrai ne šiemet ir ne pernai, o maždaug prieš 20 metų, kai buvo paskelbta vadinamoji Gerasimovo doktrina apie Rusijos kariuomenės modernizavimą. Joje buvo užsiminta ir apie tikslus – karą su Vakarų pasauliu, su civilizuotu pasauliu. Tik buvo neaišku, kokiu mastu tai vyks. Dabar jau matome – žudant civilius gyventojus. Nereikia būti ypatingu pranašu, jei matai platesnį situacijos vaizdą, ir pas mus dirbęs J. Klata yra vienas iš tų, kur puikiai viską supranta ir yra gerai informuotas“, – pranašišką, vaikus dėl politinės valdžios be jokio žmogiškumo aukojančių valdovų pasaulį vaizduojantį spektaklį apibendrino G. Grajauskas. Dar rugsėjį šokiruojantis atrodęs spektaklio kūrėjų pasirinkimas scenografija pateikti nuorodą į tragišką Beslano teroro aktą, šių dienų aplinkybėmis, kai bombarduojami civilių gyventojų pilni miestai, atrodo tiesiog kraupus priminimas, kad režimas nesiskaito su bet kokiomis civilizuoto pasaulio kertiniu pamatu laikomomis vertybėmis.

Menas jungia, padeda suprasti save ir kartais, rodos, beprasmiu tampantį pasaulį, dėl to, T. Juočio nuomone, jokiu būdu negalima sustoti kurti, „karo beprasmybė bene geriausiai atsiskleidžia per meną, menininkai visada apie tai kalba drąsiausiai. Inspiracija taikai eina per meną. Visa kūryba nuo šiandien, kai pasibaigė įprastas pasaulio gyvenimas, ji bus kitokia – apsvarstanti, kas nutiko“. Simboliška, šių metų vasario pradžioje šalia Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdžių salės iš naujo atidengta restauruota didžiulė Pablo Pikaso „Gernikos“ reprodukcija. Šis kūrinys laikomas vienu iš geriausiai perteikiančių karo siaubą.

Anot G. Grajausko, menas negali atsiriboti, vadintis apolitišku, „tik naivus žmogus gali patikėti, kad galima atsiriboti nuo politikos. Politika yra mūsų gyvenimas, tarpvalstybiniai santykiai ir santykiai tarp žmonių. Tokios abstrakčios frazės, kad aš už taiką visą laiką yra beprasmės. Beje, labiausiai už taiką visokiais šūkiais, plakatais ir paveikslais buvo Sovietų Sąjunga – kartu ir labiausiai militarizuota valstybė visame pasaulyje, nuolat užsiimanti įvairiausiomis karinėmis operacijomis. Ji visada kariavo, bet ir kabinėjo plakatus su balandžiais apie pasaulinę taiką“.

Išreikšdami vieningą Klaipėdos dramos teatro bendruomenės laikyseną, tiek T. Juočys, tiek G. Grajauskas akcentavo, kad atsiribojimas nuo Rusijos valstybės negali apimti išpuolių prieš rusakalbius Lietuvos gyventojus. „Daugybė jų lojalūs mūsų valstybei, jai dirbantys žmonės, jie savanoriauja, dirba mūsų karinėse struktūrose. Čia gyvena ir nemažai baltarusių, pabėgusių nuo Aleksandro Lukašenkos režimo. Visi, kas bando terorizuoti mūsų rusakalbius, nors nemanau, kad tokių daug, yra arba provokatoriai, arba emociniai idiotai. Jei jie mano, kad kovodami su civiliais – vaikais ir moterimis, bus herojiški patriotai, tegu pataupo savo patriotizmą ir heroizmą tikram okupantui. Reikia suprasti rusakalbius, šiuo metu jiems labai sunku, jiems neramu dėl savęs ir savo šeimos, jiems baisu“, – pabrėžė G. Grajauskas.

Kviečia užeiti kavos

Šis sezonas Klaipėdos dramos teatrui jau – 86-asis. Pristatydami jį teatralai ištikimiausiems savo žiūrovams surengė staigmenų kupiną šventę – parodė kitą teatro veidą.

Pirmoji staigmena kiekvieno peržengusio Klaipėdos dramos teatro slenkstį lauks prie pat durų. Čia jau dabar galima įsigyti suvenyrų ir net rūbų, deklaruojančių jų savininko meilę šiam teatrui.

Teatro mylėtojų būrys nuo šių metų turėtų gausėti, mat dabar galėsime čia ateiti ne tik pasižiūrėti spektaklių. Nuo vidurdienio veikianti kavinė priims lankytojus kasdien, o mėgautis kava ir desertais galima vartant teatro bibliotekėlės knygas ir leidinius.

"Klaipėdoje nėra gražesnio vaizdo gerti kavą. Norime būti ta vieta, kur malonu būti. Juk smagiai skamba – užeiti į teatrą be tikslo", – kalbėjo teatro vadovas Tomas Juočys.

Klaipėdoje nėra gražesnio vaizdo gerti kavą.

Nematomi, bet svarbūs

Teatro aktorės Renata Idzelytė ir Toma Gailiutė supažindino su personažams rūbus siuvančia Loreta Paugiene.

Kiek kostiumų pasiuvama vienam spektaklio veikėjui, kuris buvo brangiausias, kuriam aktoriui dažniausiai suplyšta rūbai, ar dažnai tenka skalbti personažų drabužius – į šiuos ir kitus klausimus L.Paugienė atsakinėjo, kol žiūrovai apžiūrinėjo naujausio spektaklio "Borisas Godunovas" veikėjų aprėdus.

Pristatymas: aktorės R.Idzelytė (kairėje) ir T.Gailiutė supažindino su personažams rūbus siuvančia L.Paugiene. (Pauliaus Sadausko nuotr.)

Kalbėdamas apie scenos parengimą spektakliui jų aptarnavimo dalies vedėjas Rytis Veverskis pats surengė tikrą pasirodymą. Vargu, ar kuris žiūrovų kada nors susimąstė, koks sudėtingas šios profesijos žmonių darbas.

Apnuoginti sielą prieš publiką, kaip tai daro profesionalūs aktoriai, pasiūlyta trims savanoriams. Tik tris minutes išlaikyti žiūrovų dėmesį, prikaustytą prie veiksmo scenoje, pasirodė nelengva užduotis.

Šiemet – trys premjeros

Pamažu vesdami sezono atidarymo renginio dalyvius nuo paprastų prie sudėtingesnių dalykų jo rengėjai pakvietė visus į improvizuotą klasę, kurioje buvo vienintelis mokyklinis suolas. Jame sėdėjo pagrindiniai teatro žmonės – T.Juočys ir meno vadovas Gintaras Grajauskas.

Kalba buvo netrumpa, bet įdomi. Apie praėjusį, pandeminį sezoną, kuris atnešė ne tik praradimų, tačiau ir atradimų, išmokė kitaip bendrauti su žiūrovais, parodė, kurie jų yra ištikimiausi.

Įdomiausia buvo sužinoti, kokios premjeros numatomos. Šiemet jų bus trys.

Paslaptys: R.Veverskio pasakojimas apie scenos parengimą prilygo tikram spektakliui. (Pauliaus Sadausko nuotr.)

Rugsėjo pradžioje jau parodytas lenkų režisieriaus Jano Klatos spektaklis pagal Aleksandrą Puškiną "Borisas Godunovas".

Kita premjera numatoma kiek daugiau nei po dviejų savaičių, tai bus latvių režisieriaus Elmaro Senkovo pastatytas spektaklis "Varovai". Jis įkvėptas Thomo Vinterbergo kino filmo "Medžioklė".

Gruodį jaunieji žiūrovai sulauks tikros pasakos. Režisierius Paulius Tamolė žada parodyti klasikinį spektaklį vaikams ir suaugusiesiems "Sniego karalienė".

Prisikvietė žvaigždes

Teatro vadovai aptarė ir tolimesnius planus. Po naujųjų metų numatoma kurti spektaklį pagal Karelo Čapeko pjesę "R.U.R". Jį kurs jaunas, bet jau Auksinį scenos kryžių jau pelnęs režisierius Tadas Montrimas.

Šiemet Klaipėdos dramos teatro rengiamame tarptautiniame festivalyje "TheATRIUM" uostamiesčio teatralai susipažino su italų režisieriumi Alessandru Serra ir įkalbėjo artėjančių metų sausį padirbėti su mūsų aktoriais dar vienose kūrybinėse dirbtuvėse bei pastatyti Antono Čechovo "Vyšnių sodą".

Pamoka: G.Grajauskas ir T.Juočys dalijosi patirtimi ir naujienomis. (Pauliaus Sadausko nuotr.)

Klaipėdiečių laukia dar viena staigmena – talentingoji ir sunkiai sukalbama, visoje Europoje kultine laikoma lenkų režisierė Agata Duda-Gracz ketina kitąmet vėl dirbti Klaipėdoje.

Uostamiesčio teatro mėgėjai jau matė jos pastatytą pjesę "Tarp Lenos kojų, arba "Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis" pagal Mikelandželą Karavadžą.

"Lietuvoje yra labai gerų režisierių, bet jų nėra daug, o teatrų nemažai, tad jie sukasi amžinu ratu per visus teatrus", – į numanomą klausimą, kodėl kviečiami užsienio režisieriai, atsakė G.Grajauskas.

Pajėgos auga

2022 m. pavasarį Klaipėdoje turėtų vėl vykti lietuviško teatro vitrina. Klaipėdiečių inicijuotas renginys numato per savaitę parodyti 15 visų Lietuvos teatrų spektaklių.

Stiprėja ir teatro pajėgos. Aktorių būrys pasipildė naujais nariais: Samanta Pinaityte, Digna Kulionyte, Jonu Golubovskiu ir Karoliu Maiskiu.

Be to, Dramos teatras augina naują aktorių ir teatro mylėtojų kartą. Antrus mokslo metus veiks vaikų teatro studija, vadovaujama aktorės Kamilės Andriuškaitės. Keli vaikai jau vaidina suaugusiųjų spektakliuose.

Nuo rugsėjo 13 dienos į visus teatro renginius bus galima ateiti tik su galiojančiu galimybių pasu. Tai reiškia, kad teatras galės priimti daugiau žiūrovų, bus galima neberiboti jų skaičiaus.

Liko neįgyvendintų planų

Sekmadienio rytą mirė ilgametis Klaipėdos dramos teatro režisierius P.Gaidys. Gegužę jam suėjo 85-eri.

Į paskutinę kelionę jis bus išlydėtas iš teatro, kuriame dirbo ir kūrė beveik 60 metų, nuo 1963-iųjų, tad – daugiau nei pusę paties teatro gyvavimo laiko.

„Pusė Klaipėdos teatro istorijos susiję su P.Gaidžiu, kai jis ėmė vadovauti teatrui, jame kūrė spektaklius atvykęs į Klaipėdą dar jaunas, pradėjo čia dirbti, auginti aktorius ir režisierius. Galima sakyti, kad su P.Gaidžio mirtimi baigėsi ne tik tam tikra mūsų teatro epocha – ir Lietuva neteko didžio kūrėjo“, – kalbėjo T.Juočys.

Jaunystė: P.Gaidys Klaipėdos dramos teatre, statant J.Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“, 1969 m. (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.)

Režisierius kūrė iki mirties, turėjo planų naujam pastatymui Klaipėdos dramos teatre, planavo sujungti dvi pjeses, ieškojo, kas tai galėtų padaryti, tačiau sumanymo baigti nebespėjo.

„P.Gaidys užaugino ir išauklėjo labai daug aktorių. Jis niekada nebuvo dviprasmiškas, visada mokėjo maksimaliai atsiduoti teatrui ir auklėjo savo studentus taip pat daryti. Jis buvo savo profesijos žmogus. Kaip režisierius, jis turėjo stuburą, tad natūralu, kad negalėjo būti visiems geras ir švelnus. Bet turėjo puikų humoro jausmą, visada juokaudavo rimtu veidu“, – prisiminė T.Juočys.

Asmenybės: P.Gaidžio humoro jausmą liudijo ir jo ironiškas požiūris į savo paties pavardę bei polinkis kolekcionuoti suvenyrinius gaidžius. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Su P.Gaidžio mirtimi baigėsi ne tik tam tikra mūsų teatro epocha – ir Lietuva neteko didžio kūrėjo.

Sunkiai slėgė netektis

Ne paslaptis, kad P.Gaidžiui pastarieji penkeri metai buvo nelengvi, jis sunkiai pakėlė savo žmonos, teatro artistės Elenos Gaigalaitės (1933–2015), su kuria kartu pragyveno daugiau nei 50 metų, netektį, tad sunkiai pajėgė susitaikyti su tuo, kad neteko žmonos, kolegės, bičiulės.

2015-ųjų gruodį, iškart po mylimos moters mirties P.Gaidys apie savo žmoną kalbėjo, tarsi ji būtų gyva, nes pernelyg skausminga buvo suvokti realybę.

„Nors sakoma, kad vyrui ir žmonai dirbti viename darbe nelengva, tarpusavio trinties teatre tikrai nejautėme. Mes vienas kitą palaikėme. Jai patiko scena, jai patiko vaidinti Motušę Kuraž, močiutę Rožę, Matėją. Jai tekdavo daugiau komiški vaidmenys, bet ji labiau mėgo rimtus. Gaila, kad naujojo teatro pastato ji taip ir nepamatė, liga prikaustė“, – prieš daugiau nei penkerius metus dienraščiui kalbėjo P.Gaidys.

Tomas Juočys / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Graudžiai simboliška, kad į atnaujintą Klaipėdos dramos teatrą jo scenos senbuvė P.Gaidžio žmona E.Gaigalaitė tada sugrįžo karste.

Šiandien ten pat atsisveikinama ir su pačiu šio teatro režisieriumi P.Gaidžiu.

Ne tik režisierius

P.Gaidys studijavo Vilniaus konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedroje, vėliau mokėsi Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institute, Režisūros fakultete.

Vėliau, 1963–1998 metais, dirbo aktoriumi ir režisieriumi Klaipėdos dramos teatre, po to trejus metus jam vadovavo.

2001–2016 metais P.Gaidys ėjo teatro meno vadovo pareigas.

Režisierius yra sukūręs daugiau kaip 80 spektaklių.

Kūryba: scena iš J.Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ Klaipėdos dramos teatre 1976 m., kurią režisavo P.Gaidys. (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.)

Labiausiai žinomi jo pastatyti spektakliai Klaipėdoje – „Optimistinė tragedija“ (1963 m.), „Karalius Elnias“ (1965 m. ir 1983 m.), „Krintančios žvaigždės“ (1968 m.), „Mindaugas“ (1969 m.), „Mažvydas“ (1976 m.), „Koriolanas“ (1972 m.), „Du veroniečiai“, „Venecijos pirklys“ (1992 m.), „Daug triukšmo dėl nieko“ (1997 m.), „Motušė Kuraž“ (1975 m.), „Dramblys“ (1977 m.), „Dugne“ (1978 m.), „Vasa Železnova“ (1982 m.), „Sirano de Beržerakas“ (1983 m.) ir daugelis kitų.

Teatre 2003 m. P.Gaidys pasirodė aktoriaus amplua ir suvaidino Samuelį Pikviką pjesėje „Pikviko klubo užrašai“.

O kino filmuose jis vaidino nuo 1969 m.

P.Gaidys filmavosi Lietuvos kino studijos filmuose „Birželis, vasaros pradžia“, „Vyrų vasara“, „Žaizdos žemės mūsų“, „Perskeltas dangus“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Ilga kelionė prie jūros“, „Veidas taikinyje“, „Pasigailėk mūsų“, „Turtuolis, vargšas“, „Skrydis per Atlantą“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Vestuvės girioje“, „Visi prieš vieną“, „Parodų rūmai“, „Paslaptis“ ir „Elzė iš Gilijos“.

P.Gaidys sukūrė kelis vaidmenis ir A.Dovženkos kino studijoje filmuotose juostose („Ferfakso milijonai“ ir „Auksinė grandinė“).

Be to, 1971–1995 metais P.Gaidys dėstė Lietuvos muzikos akademijoje Klaipėdos fakultetuose, o nuo 1995 metų – Klaipėdos universitete.

P.Gaidys 1979 metais buvo apdovanotas LSSR valstybine premija, 2002 metais jam įteiktas Gedimino ordino Karininko kryžius, o 2014 metais – Auksinis scenos kryžius.

Užuojautą reiškė Prezidentas

Paskelbus apie iškilaus Klaipėdos teatro kūrėjo netektį, dar sekmadienį Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą.

Iš Klaipėdos kilusiam šalies vadovui P.Gaidžio kūryba buvo gerai pažįstama.

Užuojautoje Prezidentas pabrėžė, kad kūrėjas buvo vienas didžiųjų Lietuvos teatro režisierių, su jo iškeliavimu baigiasi ne tik ištisa Klaipėdos dramos teatro epocha, bet ir svarbus visos Lietuvos dramos teatro istorijos puslapis.

„Jis subūrė vieną kūrybingiausių teatro kolektyvų Lietuvoje, nuosekliai formavo brandų jo repertuarą, pats išleido kelias aktorių laidas. Būtent P.Gaidžio dėka kelių kartų klaipėdiečių (o ir visos Lietuvos žiūrovų) širdys buvo paliestos aukštos prabos teatro meno“, – rašoma Prezidento užuojautoje velionio artimiesiems.

Šiandien po pietų P.Gaidys iš Klaipėdos dramos teatro bus išlydėtas į paskutiniąją savo kelionę.

Režisierius bus palaidotas Lėbartų kapinėse.

Teatro aikštėje skambėjo svečių iš Italijos „Musica Nuda“ koncertas. Bet po šventiško finalo festivalis tęsėsi toliau – tik jau nebe viešais renginiais. Meistriškumo klasės pamokas aktoriams vedė teatro legenda iš Rusijos Dmitrijus Krymovas.

Režisieriaus D. Krymovo vizito net nebuvo festivalio programoje, jos sudarymo metu buvo per daug kliūčių režisieriaus vizitui Klaipėdoje. „Jo atvykimas – neįtikėtina istorija, visiška avantiūra, bet dirbame tokiame lauke, kur buriasi panašiai mąstantys ir panašiai drąsūs žmonės, – pasakodamas apie įžymybės viešnagę Lietuvoje kalbėjo Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. – Su režisieriumi dėl jo atvykimo buvome sutarę dar gegužę, bet susiklostė tokia situacija, kad jam nebebuvo kaip atvykti pas mus. Žvalgėme pačius įvairiausius maršrutus, bet vis neradome sprendimo. Žinojau, kad galima atvykti iki Kaliningrado ir pėsčiomis į Lietuvą pereiti vadinamąjį Tilžės tiltą, bet atrodė, kad to nepridera siūlyti pasaulinio garso režisieriui“, – juokėsi teatro vadovas.

Anot jo, kalbant su režisieriumi ir jo žmona būtent ji ir pasiūlė šią išeitį – ji pasakojo, kad kalbėjo su į Lietuvą vykstančiais aktoriais ir kad jie irgi gali taip atvykti. „Taigi D. Krymovas su žmona atvyko į Kaliningradą, sėdo pas aktorius vežiojančią Mariną į mašiną ir atvažiavo į pasienį. Toks vaizdas: stovime su Gintaru Grajausku prie aptvertos teritorijos ir žiūrime, kaip siauru koridoriumi pas mus su lagaminais ateina D. Krymovas. Sveikinamės, džiaugiamės ir staiga iš paskos ėjusi moteris atpažįsta savo dievuką – beveik cypia iš laimės, prašo nusifotografuoti. Atrodo, kad taip gyvenime nebūna. Kažkas nerealaus.“

„Jau antrus metus svajojome „TheATRIUM“ programoje parodyti D. Krymovo spektaklį, vis nepavyksta to padaryti – jis neturi savo teatro, aktoriai dirba skirtingose vietose, labai sunku suderinti tinkamą laiką. Jo meistriškumo klasė mūsų aktoriams – nuostabi kompensacija, – T. Juočį papildė ir pratęsė Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas. – D. Krymovas yra nuostabus žmogus ir genialus režisierius. Susitikę su juo dar kartą perkalbėjome ateities planus. Labai tikimės, kad kitais metais, jei tik leis aplinkybės, galėsime atsivežti jo spektaklį. Jau tarėmės kokį, kartu išmatavome mūsų sceną – viskas telpa, viskas įmanoma. Beliko įgyvendinti.“

Tris dienas trukusiuose meistriškumo klasės užsiėmimuose aktoriai nagrinėjo keturias Antono Čechovo pjeses. Pasirinkę ištraukas aktoriai pateikinėjo savo režisūrines-aktorines versijas, vėliau saviškę siūlė D. Krymovas. „Jis aiškino tekstą, santykius. Pasakojo, kaip daro visi, kaip įprasta, o paskui pateikė savo versiją, šiek tiek kitokią, velniškai įdomią, netikėtą ir be galo logišką. Neįtikėtinas malonumas stebėti jo mąstymo eigą“, – paskutinėmis dienomis teatre vykusių susitikimų turinį apibūdino G. Grajauskas.

Neįtikėtinų manevrų sudėtingoje, nuolat kintančioje situacijoje prireikė planuojant ne tik D. Krymovo vizitą. „Ruošiantis čekų vizitui su Jano Klatos spektakliu „Faustas“ atrodė, kad viskas veikia prieš mus. Pagal tuometinę tvarką galėjo būti taip, kad spektaklio sąmata išaugs keliasdešimčia tūkstančių eurų, mat grįžę iš Klaipėdos visi trupės nariai, kurių per 30, turėjo kasdien penkias dienas testuotis. Mums pasisekė, Lietuva buvo išbraukta iš juodojo čekų sąrašo prieš pat čekų vizitą“, – sudėtingą festivalio rengimo rutiną minėjo T. Juočys.

Anot teatro vadovo, šiųmečio „TheATRIUM“ rengimas buvo didžiulis iššūkis jo komandai, bet turėti lūkesčiai buvo patenkinti su kaupu ir įsitikinta, kad sprendimas nesustoti – teisingas. „Proceso metu gal kartais atrodo, kad galima daryti paprasčiau – laukti tinkamo laiko, bet tiesa ta, kad tinkamo laiko niekada nėra. Tinkamas laikas visada yra dabar, – sakė T. Juočys. – Perėjome daug sunkių epizodų, manau, kad daug pasiekėme ir dėl to, kad patys buvome išjungę stabdžius. Tai, kas atrodė neįmanoma, dabar atrodo juokinga. Tai – didžiulis visos komandos nuopelnas.“

„Man atrodo, kad iš visų jau vykusių „TheATRIUM“ festivalių savo programa šis buvo stipriausias, – apibendrino G. Grajauskas. – Ji buvo šiek tiek apkandžiota pandemijos, negalėjo atvykti svečiai iš Japonijos, bet visi rodyti spektakliai buvo aukščiausio lygio. Labai džiaugiuosi, kad išsaugojome spektaklius, kad rodėme ne įrašus, o atvežėme juos gyvai.“

Kai kurie iš jų programoje atsirado gana vėlai, kaip kad numatytus svečius iš Japonijos pakeitęs Valstybiniame jaunimo teatre lenkų teatro įžymybės Krystiano Lupos pagal W.G.Sebaldo knygą kurtas „Austerlicas“.

Festivalis pradėtas Klaipėdoje kurto žymios lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera.

Šis tarptautinės komandos kūrinys liko teatro repertuare ir jį galės spėti pamatyti visi norintieji. Ypatingas įvykis festivalyje buvo Alessandro Serra spektaklis „Makbetas“ pagal trumpiausią V. Šekspyro tragediją tuo pačiu pavadinimu ir kūrybinės dirbtuvės aktoriams. 2017 m. „Makbetas“ buvo tituluotas geriausiu metų spektakliu Italijoje.

„Daug tikėjausi iš šio spektaklio, jo nebuvo tekę matyti gyvai ir jis buvo toks puikus, kaip ir numaniau. Dar anksti apie tai kalbėti, bet A. Serra planuoja sausio mėnesį atvykti į Klaipėdą ir rengs dar vienas dirbtuves mūsų teatro aktoriams, panašu, kad tęsime darbą su juo“, – kalbėjo G. Grajauskas. Jis atkreipė dėmesį, kad festivalio sėkmė yra ne tik laimingi jo lankytojai, festivalis teikia didžiulę naudą ir pačiam teatrui: „Tai – neįkainojama: ryšiai, kontaktai, žiūrovų auginimas. Pamenu, kaip prieš penkerius metus svarstėme, ar verta pradėti rengti festivalį, ar mieste yra žmonių, kurie ateis žiūrėti.“ Kasmet sulaukiami teigiami atsiliepimai ir padėkos, anot meno vadovo, patvirtina, kad „TheATRIUM“ buvo teisingas teatro žingsnis.

G. Grajauskas apgailestavo, kad vienintelis dalykas, kurį teko šiais metais praleisti – lietuviško teatro vitrina. Jos surengti nepavyko dėl logistinių priežasčių. Kita vertus, pavyko įgyvendinti nuo pat pirmo „TheATRIUM“ puoselėtą alternatyvios erdvės viziją. „Triumo“ programa „Hofe“ traukė nemokamais, žanro ribas peržengiančiais lietuvių menininkų darbais. Ten pat Tadas Vincaitis-Plūgas ant sienos ištapė įspūdingą šiųmečio „TheATRIUM“ įvaizdį – Apoloną.

Kaip ir kiekvienais metais, šiemet „TheATRIUM“ festivalis buvo rengiamas su palaikančios miesto bendruomenės pagalba. Nuo pat pirmųjų jo metų festivalį remia įvairių sričių miesto verslininkai – nuo didžiųjų uosto kompanijų iki nedidelių verslų.

Klaipėdos dramos teatras 85-ąjį sezoną pasitiks jau su išrinktu vadovu – pasibaigus konkurso eiti šias pareigas procedūroms paaiškėjo, kad įstaigai toliau vadovaus T. Juočys.

"99 proc. mano perrinkimo yra kolektyvo nuopelnas. Teatras matomas ne dėl vadovo, o dėl stiprios trupės, vadybininkų, kitų kolegų. Man, kaip antrą kartą kandidatuojančiam, buvo lengviau – nereikėjo pačiam kažko įrodyti. Per tuos penkerius metus, kai kartu dirbome, komanda įrodė daug", – gerų žodžių negailėjo pašnekovas.

T. Juočys tiki, kad teatras eina teisingu keliu, todėl ir toliau bus siekiama gerinti repertuarą. Jis, anot vadovo, turėtų būti dar nepatogesnis, dar stipresnis.

Pašnekovas taip pat akcentavo ir teatro tarptautiškumo siekį.

To bus siekiama tiek kviečiant užsienio kūrėjus dirbti Klaipėdos dramos teatre, tik didinant įstaigos žinomumą už šalies ribų.

"Pagal artimiausius planus iki 2022 m. numatyti trys režisieriai iš Lenkijos, yra ir kitokių idėjų. Galbūt pavyks padirbėti su rusų režisieriais", – dėstė teatro vadovas.

Anot T. Juočio, bus siekiama, kad į teatro premjeras norėtų atvažiuoti teatro ekspertai, kritikai iš aplinkinių valstybių.

Esama ambicijų tapti ir viso regiono teatriniu centru.

"Mes manome, kad nesame tik Klaipėdos teatras. Džiaugiamės, kad veikiame uostamiestyje, kad čia geri žiūrovai. Bet tikime – mūsų profesinis lygis turėtų būti toks, kad galime būti įdomūs visame regione", – sakė T. Juočys.

Nuo 2015 m. teatrui vadovaujantis T. Juočys 2008–2011 m. buvo Klaipėdos dramos teatro vadovo pavaduotojas, 2011–2015 m. dirbo šio teatro kultūros projektų vadovu.

Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Nuo 2015 metų teatrui vadovaujantis T. Juočys 2008–2011 metais buvo Klaipėdos dramos teatro vadovo pavaduotojas, 2011–2015 metais dirbo šio teatro kultūros projektų vadovu, pranešė Kultūros ministerija.

Konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas dar bus patikrintas teisėsaugos institucijų, kaip numatyta teisės aktuose.

Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Laukia svečių iš Japonijos

Metų pradžia Klaipėdos dramos teatro komandai – itin darbinga. Baigta dėlioti ir patvirtinta tarptautinio teatro festivalio "TheATRIUM", vyksiančio birželio 5–22 d., programa.

Nuspręsta, kad spektaklių šįkart bus kiek mažiau nei pernai, – šeši, tačiau visi jie, Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Gintaro Grajausko žodžiais, galingi savo kokybe.

"Išties galima didžiuotis, kad tarptautinei programai atrinkti spektakliai bus rodomi būtent Klaipėdoje", – trumpai pristatė G. Grajauskas.

Šiemet į teatro kasdienybę naujų vėjų įneš net keli kūrėjai iš užsienio, tarp jų – Lietuvoje jau spėjusios pagarsėti pavardės.

Taupant ir taip ribotą festivalio biudžetą, "TheATRIUM" programoje nelieka atidarymo koncerto. Dėl uždarymo renginio organizatoriai vis dar suka galvas.

Festivalis prasidės italų režisieriaus Alessandro Serros spektakliu "Makbetas" (pjesės autorius Williamas Shakespeare'as). Nors spektaklis pastatytas Sardinijoje, nedideliame teatre, jo sėkmė tiek Italijoje, tiek visame pasaulyje – neabejotina.

Šiuo metu intensyviai gastroliuojantis Sardinijos "Makbetas" rodomas įvairiuose pasaulio miestuose, o į intensyvių kelionių sąrašą buvo įtraukta ir Klaipėda.

A. Serros "Makbeto" versija smarkiai skiriasi nuo kada nors matytų. Palyginti neilgame, apie pusantros valandos trukmės spektaklyje vaidinama sardų kalba.

Kaip apibūdino G.Grajauskas, nors ir sunku atrasti palyginimų, šio italų režisieriaus kūryba gali priminti ankstyvuosius Eimunto Nekrošiaus darbus.

Festivalis tęsis japonų spektakliu "Godo atvyko" pagal visiems gerai žinomą Samuelio Becketto pjesę "Belaukiant Godo".

Taip pat laukiama kūrėjų iš Rusijos ir Čekijos – garsus lenkų režisierius Janas Klata pastatė spektaklį būtent Prahoje ir jį pristatys Klaipėdos publikai. Iš Rusijos atkeliaus vienas legendinio režisieriaus Dmitrijaus Krymovo darbas.

Į tarptautinę programą įtrauktas ir dar vienos Lenkijos režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklis. Jos režisuotas "Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime" buvo rodytas festivalyje 2018 m.

A. Duda-Gracz į Klaipėdą atveš savo naują spektaklį, tačiau šiuo vizitu uostamiestyje neapsiribos.

"Sykiu režisierė rengia dirbtuves su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Tema – W. Shakespeare'o "Makbetas". Šios dirbtuvės organizuojamos ne be reikalo. Gruodį A.Duda-Gracz pradės statyti spektaklį Klaipėdos dramos teatre. Kol kas žinome tik darbinį spektaklio pavadinimą – "Šventųjų gyvenimai", – atskleidė G. Grajauskas.

Klaipėdoje sukurtas spektaklis teatro repertuare pasirodys 2021-aisiais.

Visą Klaipėdos dramos teatro organizuojamo festivalio "TheATRIUM" programą organizatoriai žada pristatyti artimiausiu metu.

Vitrinoje – net 13 lietuviškų darbų

Dar prieš įvykstant festivaliui, gegužės 19–24 d. jau antrą kartą uostamiestyje startuos Lietuvos teatro vitrina (angl. "showcase").

Parengtoje renginio programoje – trylika lietuviškų spektaklių, kuriuos stebės užsienio vadybininkai, ekspertai, kritikai, festivalių organizatoriai, kitaip su teatru susiję žmonės. Spektaklius galės pamatyti ir Klaipėdos žiūrovai.

"Tikimės, kad šiųmetė vitrina bus dar didesnė savo svečių, atvyksiančių pasižiūrėti lietuviškų spektaklių, skaičiumi. Vien iš Kinijos atsirado dešimt norinčiųjų", – atkreipė dėmesį Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys.

Akivaizdu, kad susidomėjimas renginiu didėja – paskelbęs apie galimybę dalyvauti vitrinoje, Klaipėdos dramos teatras sulaukė beveik pusšimčio pasiūlymų iš įvairių Lietuvos miestų teatrų.

Organizatoriams teko nemenka užduotis visus juos peržiūrėti ir atrinkti, jų galva, svarbiausius ir užsienio rinkai tinkamiausius pastarųjų kelerių metų darbus.

Juos pamatyti galės visi klaipėdiečiai, suspėję įsigyti bilietus į norimus spektaklius.

Sugrįžta E. Senkovas

Šiemet į teatro kasdienybę naujų vėjų įneš net keli kūrėjai iš užsienio, tarp jų – Lietuvoje jau spėjusios pagarsėti pavardės.

Režisierius Darius Rabašauskas pradėjo statyti švedų dramaturgo, vadinamo šiuolaikiniu Augustu Strindbergu, Larso Noréno pjesę "Demonai".

Tai kone dažniausiai šio autoriaus statoma nedidelė, keturiems aktoriams skirta pjesė, ji nagrinėja žmonių tarpusavio santykius, gebėjimą sukurti pragarą net ir tam, kurį myli.

Kovo pradžioje pirmą kartą dirbti į uostamiestį atvyksta jaunosios kartos režisierė iš Latvijos Laura Groza-Kibere, žinoma ne tik dramos, bet ir operos žanruose. Šįsyk ji pasirinko savo apimtimi ir aktorių skaičiumi didelę pjesę – Maksimo Gorkio "Saulės vaikus".

Dar iki gruodžio Klaipėdos dramos teatre planuojama latvių režisieriaus Elmaro Senkovo premjera pagal vieną W. Shakespeare'o pjesių.

Kiek anksčiau šiame teatre jis pastatė spektaklį "Mama Drąsa", už kurį pelnė Auksinį scenos kryžių kaip geriausias režisierius.

"E. Senkovas – velniškai stiprus ir perspektyvus režisierius, turintis ypatingą gebėjimą itin subtiliai dirbti su aktoriais. Jis dirba tarsi žaisdamas, be jokių įtampų. Rezultatas – stebėtinai geras, ir patiems aktoriams patinka", – sakė G. Grajauskas.

Planuose – ir spektaklis patiems mažiausiems teatro žiūrovams. Anot G. Grajausko, sukurti spektaklį, kuris patiktų patiems vaikams – nelengva misija, kurią bus bandoma įgyvendinti.

Vienas svarbesnių Klaipėdos dramos teatro siekių – pritraukti į Klaipėdą jaunų, perspektyvių kūrėjų. Šia proga pavasarį į teatrą atvyksta režisierius Jokūbas Brazys kartu su savo bičiuliu rašytoju, aktoriumi Mariumi Povilu Eliju Martynenko.

Turėdami visišką laisvę jie surengs meno laboratoriją, kurios rezultatą galės pamatyt visi klaipėdiečiai ir miesto svečiai.

Laukiami užsienyje

Klaipėdos dramos teatro aktoriai dalį laiko praleidžia už teatro ribų – gastrolėse. Pernai trupė viešėjo Sankt Peterburge, festivalyje "Baltijskij dom", taip pat Maskvos V. Majakovskio teatre su E. Nekrošiaus spektakliu "Kalės vaikai".

T. Juočys pasidžiaugė, kad net du kartus V.Majakovskio teatre vykęs spektaklis abu vakarus rinko pilnas sales žiūrovų.

Gruodžio viduryje teatro meno vadovas, dramaturgas G.Grajauskas lankėsi Sankt Peterburge, Grigorijaus Kozlovo teatre "Masterskaja", kur buvo rodomas spektaklio eskizas pagal jo pjesę "Pašaliniams draudžiama" (rež. Tadas Montrimas).

Šiemečių gastrolių geografija dar platesnė. Birželį teatro aktoriai keliaus į Kijevo nacionalinį dramos teatrą (Ukraina), o rugpjūčio pradžioje – į Šanchajų (Kinija), kur Didžiajame Kinijos teatre rodys Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį "Mūsų klasė".

Taip pat spalio viduryje tarptautinio Vroclavo teatro festivalio "Dialog" Lenkijoje metu klaipėdiečiai pristatys E. Nekrošiaus "Kalės vaikus". Planuojamos ir "Kalės vaikų" gastrolės Jungtinėse Amerikos Valstijose.