Komisijos nuomone, T. Vaisetos romanas – drąsus ir ambicingas kūrinys, kurio nepastebėti neįmanoma.

„Tai talentingai parašyta knyga, patenkanti į Lietuvoje retą idėjų literatūros lauką“, – teigiama pranešime.

1 tūkst. eurų premija ir rašytojos šeimos dovanojamas drambliukas iš asmeninės J. Ivanauskaitės kolekcijos bus įteikti per Vilniaus knygų mugę vasario 26 dieną.

Praėjusiais metais J. Ivanauskaitei būtų sukakę 60 metų, tad premijos steigėja – leidykla „Tyto alba“ – knygų mugės metu vyksiančioje šventėje kviečia pagerbti ne tik premijos laureatą, bet ir prisiminti pačią rašytoją.

J. Ivanauskaitės premijai šiemet buvo pateikta 18 knygų, išleistų 2021–2020 metais.

T. Vaiseta yra rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. „Ch.“ – trečioji jo grožinė knyga.

Nuo 2008 metų teikiama J. Ivanauskaitės premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Kūrinys turi būti išleistas per pastaruosius dvejus kalendorinius metus.

Knygos siužetas prasideda nuo to, kai jaunas vyras kartu su savo moterimi atsikrausto gyventi į naują butą. Šiuo metu studijuojantis doktorantūrą, jis visą savo laiką stengiasi skirti disertacijai baigti. Tačiau anapus sienos gyvenanti vyresnė moteris Ana pradeda jį blaškyti. Vieną dieną jiems susitikus užsimezga intymus ryšys, kurio pavadinti meile nei patys personažai, nei rašytojas neskuba. Nauji santykiai, sugriovę senuosius veikėjų gyvenimus, smarkiai pakeičia ir juos pačius. Veiksmas tuo nesibaigia. Politinė krizė kaimyninėje šalyje ir jo sukelta karo grėsmė užima ne ką mažesnę vietą romane.

"Rašant buvo svarbiausia svarstyti, kodėl mums taip sunku mylėti savo artimą kaip save pačius, kodėl mes skaudiname savo mylimus žmones, nors nieko daugiau ir neturime, vis puolame į šią nuodėmę", – "Kauno dienos" kalbinamas sakė T. Vaiseta.

– Esate ne vien rašytojas, žurnalistas, tačiau ir istorikas. Pirmoji jūsų knyga vadinosi "Nuobodulio visuomenė". Knyga apie to meto vėlyvąjį sovietmetį, kurioje galima rasti nemažai socialinės ir kasdienybės istorijos aspektų. Ar galima būtų teigti, kad būtent istoriko specialybė jus paskatino pradėti rašyti?

– Anaiptol, galbūt net priešingai. Rašyti norėjau (ir pradėjau) gerokai anksčiau, nei ėmiau galvoti apie istoriją kaip savo kasdienio profesinio gyvenimo pasirinkimą. Tačiau neabejotina, kad istoriko ar, sakyčiau, humanitaro išsilavinimas nulemia, kaip žiūri į supančią tikrovę – kaip įvardiji pasaulio reiškinius, kokį žodyną vartoji, kaip vertini žmones, ko ieškai ir (netgi) ką randi. Šiais laikais neretai linkstama sumenkinti humanitarikos reikšmę, tačiau būtent humanitarai išsiugdo tą ypatingą jautrą, kuri padeda mums atpažinti save kaip žmones ir išlikti kaip visuomenei, o ne vien tik kaip elementariųjų dalelių sumai. Humanitarai kartu su menininkais suteikia mums buvimo kartu (jei norite – ir atskirai) gyvenimo prasmę. Kad vis dar negyvename kokioje poapokaliptinėje distopijoje, yra humanitarikos ir meno, arba kultūros bendrąja prasme nuopelnas.

Autorius neturi teisės iš skaitytojo atimti malonumo susikurti savo prasmę. Skaitytojas gali interpretuoti, kaip nori.

– "Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal" – jau trečioji jūsų knyga. Rėmėtės Orfėjo mito interpretacija, dėl kurio šią knygą jau galima pavadinti originalia. Kaip kilo mintis jį panaudoti romane? Kokia jo paskirtis ir kokia svarba?

– Jokiu būdu nebūtų galima teigti, kad Orfėjo mitas paverčia knygą originalia. Spėčiau, kad šis mitas yra vienas iš daugiausia interpretuojamų antikinių mitų mene. Jeigu imtume vien XX a. pavyzdžius, neužtektų kelių puslapių išvardyti bent jau garsesnes interpretacijas. Štai režisierius Jeanas Cocteau yra sukūręs visą filmų triptiką šio mito pagrindu, Raineris Maria Rilke išleidęs eilėraščių rinkinį "Sonetai Orfėjui", Igoris Stravinskis sukūręs baletą ir t. t. Netgi šiuolaikinėje roko ar popmuzikos muzikos kultūroje galima aptikti šio mito įtaką – Nickas Cave'as su grupe "Bad Seeds" yra išleidę albumą, kurio pavadinime rasime Orfėjo vardą. Lietuviškoje literatūroje, beje, taip pat esama Orfėjo mito interpretacijos – pirmiausia į galvą ateina Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščių rinkinys "Orfėjaus medis". Taigi, imdamasis tokios interpretacijos, įsirašai į ištisą orfėjikos tradiciją, kuri įpareigoja ir perspėja apie riziką pasirodyti pernelyg pretenzingam.

Kai pačioje pradžioje, ieškodamas būsimo romano teksto stiliaus, ritmo ir pasakojimo balso, ėmiau rašyti pavienius sakinius ir fragmentus, apie Orfėjo mitą negalvojau. Kad istoriją, kurią noriu papasakoti, yra Orfėjo mitas, suvokiau gana netikėtai, bet šis suvokimas daugiau neapleido ir, ėmęs nuosekliai kurti siužetą, jau kūriau jį kaip mito interpretaciją. Iš perspektyvos matau, kad, tik atpažinęs mitą, pagaliau pradėjau rašyti tikrą kūrinį, jis suteikė pagrindą, kurio trūko. Mąstydamas apie mitą pradėjau daug mąstyti apie tai, kokia yra kūrinio prasmė, tad galiausiai mitas nulėmė ir kūrinio struktūrą, ir jo turinį. Ieškantieji tiesioginio Orfėjo mito, nebūtinai jį lengvai atras, bet iš tikrųjų jis apima ir kūrinį kaip visumą, ir atsispindi faktiškai kiekviename epizode.

– Knygoje dominuoja daugybė įvairių siužeto linijų. Neįprasta ir visuomenės meilės standartų neatitinkanti meilė vyresnei moteriai, karo grėsmė, žmogaus kaip individo analizė. Vis dėlto kas šioje knygoje yra svarbiausia? Ar tai yra viena iš tų knygų, kurioje kiekvienas skaitytojas savaip gali įžvelgti jos prasmę?

– Autorius neturi teisės iš skaitytojo atimti malonumo susikurti savo prasmę. Skaitytojas gali interpretuoti, kaip nori. Ne nužudyti autorių, bet atsisėsti šalia ir su juo pasikalbėti, gal net pasikarščiuojant. O man rašant buvo svarbiausia svarstyti, kodėl mums taip sunku mylėti savo artimą kaip save pačius, kodėl mes skaudiname savo mylimus žmones, nors nieko daugiau ir neturime, vis puolame į šią nuodėmę. Kartu norėjau parodyti, kad žmogus yra ne tik nuodėmingas, bet ir sugebantis savo nuodėmę suvokti ir dėl jos atgailauti. Štai kodėl kartais romaną vadinu krikščioniškąja Orfėjo mito interpretacija.

– Romane panaudojote nemažai dailės fragmentų, paveikslų aprašymų. Ar juos rinkotės atsitiktinai ar taikėte prie siužeto?

– Dailės kūriniai kūrė siužetą, o siužetas ieškojo tinkamų dailės kūrinių. Faktiškai kiekvienas tekste paminėtas dailės (o ir kitų sričių meno) kūrinys turi savo istoriją, kaip ir kodėl ten pateko. Austrų dailininkas Egonas Schiele manęs neapleidžia nuo to laiko, kai jį pamačiau pirmą kartą prieš dešimt metų, tad jo paliktas įspūdis ir vaizdiniai tiesiog laukė akimirkos, kada pavirs tekstu. Negalėjo būti tinkamesnės akimirkos kaip karo nuojautos ir katastrofos baimės tema.

Jai ne mažiau tiko ir Alfredo Kubino darbai, kurie, be kita ko, tekste atlieka ir tam tikros pusiausvyros išlaikymo funkciją, nes savo groteskiškumu, sarkazmu, mirtimi dvelkiančia lengvybe pajėgia atsverti visomis prasmėmis sunkiasvorį Schiele. Galiausiai svarbios buvo ir pačių dailininkų biografijos – ta aplinkybė, kad vienas savo kailiu patyrė, ką reiškia Pirmasis, o kitas – ir Pirmasis, ir Antrasis pasauliniai karai, nes kalbėdamas apie karo nuojautą neišvengiamai susidūri su klausimu, ar menas pajėgus numatyti ateitį, ar jis gali nuspėti artėjančią nelaimę.

O man rašant buvo svarbiausia svarstyti, kodėl mums taip sunku mylėti savo artimą kaip save pačius, kodėl mes skaudiname savo mylimus žmones.

Rašydamas romaną turėjau galimybę nuvažiuoti į Vieną ir dar kartą pamatyti abiejų autorių (ir daugybės kitų XX a. pirmosios pusės dailininkų) darbus. Žiūrėdamas į juos, skaitydamas paveikslų ir pačių dailininkų biografijų aprašymus, galvoje rašiau sakinius apie menininko santykį su jo laikais ištinkančiomis katastrofomis.

– Tik paėmus knygą į rankas pirmiausiai į akis krenta jos dizainas. Vaizduojama krentanti moteris, kurią tarytum kažkas laiko. Ar šis vaizdinys yra susietas su tam tikru personažu, ar tai tiesiog visos istorijos moralinis atspindys, leidžiantis pačiam skaitytojui jį interpretuoti savaip? Kiek svarbus jums yra knygos viršelis?

– Jei skaitai popierinę, o ne elektroninę knygą, viršelis, visas dizainas ir maketas, vidinių puslapių faktūra yra labai svarbu. Skaitymas yra ir daikto lietimas – ir kas galėtų pasakyti, kad tai nėra svarbu? Gali pajusti neapsakomą malonumą vien paėmęs knygą į rankas.

Knygos viršelis yra jo dailininko Zigmo Butaučio, vieno geriausio šios srities specialistų Lietuvoje, nuopelnas. Jame yra panaudotas italų romantizmo dailininko Enrico Scuri paveikslo "Orfėjas ir Euridikė" fragmentas. Jį Zigmas apžaidė taip, kad jis – nežinau, ar sąmoningai, – gražiai koreliuoja su viena labai konkrečia romano scena.

– Kaip manote, ar knygos viršelis, pagrindinė iliustracija būtinai turi atspindėti jos esmę? Ar sutinkate, kad dauguma rašytojų stengiasi jį padaryti kuo įmantresnį tam, jog jis pritrauktų skaitytojo akį?

– Rašytojai nėra vieninteliai ir dažnai net ne pagrindiniai sprendėjai, koks turėtų būti knygos viršelis, nors paprastai jie turi savo norų ir poreikių. O iš leidybos specialistų pasakojimų žinau, kad viršelis daro didelę įtaką skaitytojų pasirinkimams – kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų, nemažai žmonių knygas perka (ir kiek rečiau) perskaito būtent dėl knygos viršelio, leidyklų rinkodarininkai žino, kokie vaizdo motyvai, šriftai, spalvos, dydžiai traukia žmonių dėmesį. Tad dažniausiai galvojama, kaip viršelis padėtų knygą parduoti, o ne atspindėtų jos esmę. Šiai rinkodaros magijai neretai pasiduoda net ir geriausi rašytojai, ir kartais taip nutinka, kad galime pamatyti puikią knygą su labai neskoningu viršeliu. Tik nereikėtų apsigauti: tai ne viršelių dailininkai neturi skonio, o pirkėjai, kuriems tokie viršeliai kažkodėl patinka. Kita vertus, ir autoriai, ir leidyklos turi užsidirbti pinigų, todėl siekti patraukti pirkėjų dėmesį yra tiesiog būtina.

– Knygoje tvyro karo nuotaika, tačiau pagrindinis veikėjas skeptiškai nusiteikęs prieš bet kokius jo pranašus. Ar per šį siužeto vingį norėjote išsakyti ir savo nuomonę apie vykusius politinius nesutarimus? Tikriausiai jums, kaip istorikui, yra labai svarbi ši tema, tačiau kiek savo požiūrio romane perteikėte?

– Regis, atvirai kokio nors politinio požiūrio knygoje nėra dėstoma, tik lengvai pašiepiami nesiliaujantys bandymai išpranašauti ateitį. O juk nežinomybė, kaip bus ateityje, yra gal net tiek pat baugi kaip ir pats karas. Tos pranašystės ir prognozės tėra būdas įveikti baimę, nes iš tikrųjų niekas negali žinoti, kaip bus. Tad svarbiausia atrodė užfiksuoti tą būseną, kurioje atsidūrė mūsų visuomenė nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios: galimo karo tema staiga įsiskverbė į mūsų kasdienybę, tapo privačių pokalbių tarp artimųjų, draugų ir bendradarbių tema, girdėjau žmones svarstant, ką karo atveju reikės daryti su paskola, šeimų ginčų, ar per karą reikėtų vykti iš šalies, ar likti ginti savo valstybę, palyginimų su 1938 m. ir t. t.

Priimtas sprendimas grąžinti šauktinius ir kilusios labai karštos diskusijos parodė, kaip mums sunku priimti tikrovės faktą, kad karas gali būti ne teorinė, hipotetinė, fantastinė galimybė, bet rytoj su visu siaubu užgriūvančia ir mūsų visų gyvenimą radikaliai pakeičiančia jėga. Nors tai tik spėlionė, bet atrodė, kad karo nuojauta mūsų visuomenėje nulėmė tam tikrą lūžį – pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo laisvė, kartu ir pats įprasčiausias kasdienis gyvenimas vėl nebėra savaime suprantamas dalykas.

Nors ne visi sutiktų, bet manau, kad viena iš literatūros užduočių yra mėginti užčiuopti tokius laiko ženklus, nematomus visuomenėje vykstančius procesus, kad apie juos galėtume kalbėtis ar bent kiekvienas sau apmąstyti.

– Knygoje galima įžvelgti psichologizavimo vienais ar kitais klausimais, ypač tais, kurie liečia žmonių santykius. Kaip jau ir minėjote viename iš savo interviu, bandėte sulaužyti viešojoje erdvėje brukamus santykių standartus, kad viskas turi būti pagal visuomenės normas. Ar nestandartinė meilė, šiuo atveju vyresnei moteriai, gali turėti laimingą pabaigą?

– O meilė apskritai gali turėti laimingą pabaigą? Jeigu gali, tuomet tokią pabaigą gali turėti ir jauno vyro ir vyresnės moters meilė. Ta istorija ir norėta pasisakyti ne prieš visuomenės normas, o prieš mums nuolat brukamus, kartu ir mūsų pačių kuriamus ar palaikomus stereotipus apie dviejų žmonių santykius – nesvarbu, kas tie du žmonės būtų: jaunesnis vyras ir vyresnė moteris, du vyresni vyrai, dvi jaunesnės moterys ir t. t. Stereotipai prieštarauja sveikam protui ir naikina tikrovę, galiausiai vadovaudamiesi stereotipais mes paneigiame pačią meilę, jos galimybę, nes meilė – kaip ryšys tarp dviejų žmonių – visada yra unikalus, nors tas unikalumas ir slepiasi tarp smulkmenų ir niuansų. Kaip mes galime surūšiuoti meilės tipus, jei kiekvieno žmogaus jausmai kitam yra nepakartojami, jei taip, kaip myli vienas žmogus, niekada nemylės kitas? Tai suvokiant kyla natūralus noras pasipriešinti stereotipams – taip atsirado stipriai psichologizuotas romanas.

– Kokiai skaitytojų auditorijai galėtumėte parekomenduoti šį savo romaną? Galbūt žmonėms, besidomintiems menu, istorija, žmonių santykiais? Ar, galbūt priešingai, jį vertėtų perskaityti tiems, kurių požiūris apie viską yra ganėtinai standartinis ir ši knyga į jų gyvenimus įneštų naujų apmąstymų?

– Sakyčiau, kad šis romanas galėtų būti įdomus visiems tiems, kurie skaitydami knygas nepraverčia gamtos ir kitų panašių aprašymų.

– Kokia jūsų nuomonė apie knygų rinką Lietuvoje? Kai kas sako, kad knygų išleidžiama tiesiog per daug, todėl labai sunku atrasti tas gerąsias. Kita vertus, ar apskritai, jūsų nuomone, gali būti geros knygos ir blogos knygos? Gal visos turi teisę gyvuoti? O gal leidyklos turėtų daryti griežtesnę rankraščių atranką?

– Knygos ne tik gali, bet ir tikrai būna tiek geros, tiek blogos, ir visos turi teisę egzistuoti, jei kas nors nori jas leisti ir skaityti. Šiais laikais knygų iš tikrųjų išleidžiama labai daug, bet knygų niekada nebus per daug.

Praėjusį rudenį man teko gana atsitiktinai visą dieną padėti parduoti vienos leidyklos knygas per Vilniaus sostinės dienas. Pastebėjau, kad egzistuoja toks reiškinys, kurį galėtume pavadinti komercine inercija. Leidyklos darbuotojai visada priėjusiems pirkėjams mėgina įpiršti populiariąją literatūrą, remdamiesi išankstiniu įsitikinimu, kad tokių knygų pirkėjai ir nori, o pirkėjai drąsiau į rankas ima išpopuliarintas knygas, net abejodami jų verte. Todėl padariau eksperimentą: mėginau priėjusius pirkėjus sudominti tik tomis knygomis, kurias laikau aukštąja, pačia vertingiausia, nors galbūt ir nelabai lengvai perskaitoma literatūra.

Nustebau, kad žmonės labai noriai išklauso rekomendacijų ir apsidžiaugia, kad pagaliau galės paskaityti ne kokį lengvą skaitalą, o tikrai gerą literatūrą. Nors jokių apibendrinimų nederėtų daryti, bet kilo rinkodaros požiūriu šventvagiška mintis, kad knygų pardavimas ne visai atitinka skaitytojų poreikius – iš inercijos lengvoji literatūra yra labiau reklamuojama ir sulaukia daugiau dėmesio, bet jei būtų įdėta daugiau pastangų skleidžiant žinią apie aukštos klasės literatūrą, ieškoma būdų, kaip be verksmingo patoso paaiškinti jos vertę, jos pirkimas tikrai galėtų bent kiek išaugti. Žinoma, lengvoji literatūra vis tiek išliktų populiariausia, ir gerai, nes jos atliekamos funkcijos taip pat labai svarbios.

O nepaskęsti knygų sraute galėtų padėti paprastas būdas – bent viena akimi nuolat sekti literatūros kritiką, kurios šiuo metu – netgi labai profesionalios – jau tikrai netrūksta.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamas „Pirmosios knygos“ konkursas – galimybė išleisti pirmąją savo knygą. Tradiciškai kasmet išrenkama ir išleidžiama po vieną geriausią prozos ir poezijos knygą.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla skelbia pirmosios knygos (poezijos ir prozos) 2015 metų konkursą. Konkurse gali dalyvauti ne vyresni kaip 35 metų literatai. Įprasta teikiamo kūrinio apimtis – 2–5 autoriniai lankai (autorinis poezijos lankas – 700 eilučių, prozos lankas – 40 000 ženklų su tarpais). Kompiuteriu surinkto ir atspausdinto teksto 3 egzemplioriai priimami leidyklos knygynėlyje kovo 2 - 6 d. (tel. 85 212 14 33) arba paštu iki kovo 6 d. (K. Sirvydo 6, Vilnius LT-01101). Kūrinio puslapiai turi būti numeruoti, susegti. Kartu su kūriniais prašome autorių pateikti trumpas žinias apie save, ar publikavotės ir kur (3 egz.), taip pat nurodyti savo kontaktus.

Kūrinius vertins Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sudaryta komisija. Dvi geriausias pirmąsias knygas išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Konkurso laimėtojai bus paskelbti tuose leidiniuose, kuriuose pasirodė šis skelbimas. Kitų konkurso dalyvių kūrybos leidykla nekomentuoja.

2014 - ųjų Pirmosios knygos konkursą laimėjo poetė Jurgita Jasponytė (eilėraščių rinkinys „Šaltupė“) ir prozininkas Tomas Vaiseta (trumpoji proza „Paukščių miegas“). T. Vaiseta jau apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija.

Spalio 22 d. VU biblioteka kvies į šventinius renginius skirtus paminėti Vilniaus universiteto bibliotekos 444-ųjų metų sukaktį ir Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines.

Renginių pradžia 14.30 val. Č. Milošo skaitykloje, kur vyks diskusija apie klasikinių literatūros kūrinių aktualumą „Atviri prisipažinimai: skaitome klasiką?“. Diskusijai vadovaus Filologijos fakulteto doktorantė, „Naujasis Židinys – Aidai“ direktorė Gabrielė Gailiūtė. Diskusijoje dalyvaus istorikas dr. Tomas Vaiseta, Filologijos fakulteto doktorantė Rima Bertašavičiūtė ir VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Po diskusijos, 15.30 val., renginiai persikels į P. Smuglevičiaus salę, kurioje bus atidaryta paroda „Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos“ (M. L. Rėza) ir pristatytas katalogas. Paroda skirta lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio (1714–1780) 300-osioms gimimo metinėms paminėti. K. Donelaičio kasdienio gyvenimo detalės ir jį supusi aplinka atskleidžiami unikaliais XVII–XIX a. rankraščiais ir Prūsijos karalystėje, daugiausia Karaliaučiuje, išleistomis knygomis – garsių lietuvių raštijos darbuotojų parengtomis gramatikomis, žodynais, vadovėliais, religiniais raštais. Lietuvių poeto kūryba neatsiejama nuo XVIII a. Europos literatūrinio konteksto – ypač populiaraus pasakėčios žanro, antikinio epo tradicijos bei metų laikų poezijos. K. Donelaičio poema „Metai“ ir pasakėčios yra išskirtiniai poezijos kūriniai Europos nacionalinių literatūrų kanone.

Parodą puošia ne tik nuostabios knygų graviūros, bet ir ypač vertingi, ranka spalvinti XVIII–XIX a. pradžios žemėlapiai. Parodos atidarymo metu pirmą kartą bus galima išvysti ypač retą, spaudoje nežinomą XIX a. vidurio Karaliaučiaus miesto litografiją. Kartu bus pristatytas ir parodos katalogas, kuriame išsamiau supažindinama su K. Donelaičio kūryba ir Prūsijos karalystės bei jos sudėtyje buvusios Mažosios Lietuvos istorine, kultūrine, religine aplinka.

Renginį vainikuos dedikacija K. Donelaičio „Metams“: aktoriaus Rolando Kazlo poetinė-muzikinė pramonė „Darbai ir dyvai” (pagal K. Donelaičio poemą). Dalyvauja Rolandas Kazlas ir pučiamųjų kvintetas „Dūduva“.

Sovietmečiu valdžia ypač skatino žmones skųstis, nes tai buvo vienas iš būdų sužinoti, ką jie galvoja ir kuo gyvena, sako istorikas Tomas Vaiseta. „Pavyzdžiui, žmonės, kurie neturėjo „blato“, įtakingų pažįstamų, nepažinojo kokios sandėlio arba parduotuvės vedėjos ar kito žmogaus, kuris per jubiliejų galėtų parūpinti žirnelių, rašydavo skundus tikėdamiesi, kad į juos bus sureaguota“, – pasakoja jis.

Anot T. Vaisetos, norėdami pasiekti reikiamą tikslą, tarkim, priversti žmones dalyvauti visuotinėse „šventėse“ – demonstracijose, valdininkai paprastai remdavosi lazdos ir meduolio principu: arba grasindavo, arba gundydavo: „Būdavo prižadama, kad tie, kurie ateis į demonstraciją, gaus teisę įsigyti apelsinų. Apelsinai buvo deficitas, sunkiai gaunamas vaisius, kurio galbūt skonį net ne visi žinojo.“

– Birželio pabaigoje išleidote monografiją „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“. Maždaug prieš pusantrų metų šia tema apgynėte ir disertaciją. Kuo nuobodulio visuomenė Jums, kaip istorikui, atrodė nenuobodi ir įdomi?

– Pats laikotarpis yra įdomus ir tikrai nenuobodus. Tačiau dabar supratau, kad kiekvieną kartą pokalbio pradžioje reikia pasakyti, jog knygos pavadinimas „Nuobodulio visuomenė“ jokiu būdu nereiškia, kad noriu įrodyti, jog sovietmečiu gyventi buvo nuobodu. Greičiau – priešingai, nes tai laikotarpis, kuris visai kitoks negu mūsiškis. Save priskiriu jaunesnės kartos istorikams ir tas laikas, kuriuo pats gyvenau neilgai, iš esmės atrodo siurrealus (bent jau kai kurie dalykai).

Žodžius „nuobodulio visuomenė“ ir „nuobodulys“ vartoju labai specifiškai, taikydamas konkrečiam dalykui. Nebandau įrodyti, kad egzistenciškai gyventi buvo nuobodu. „Nuobodulį“ specifiškai pritaikau konkrečioms situacijoms, kurias vadinu ideologinėmis. Tai tokios kasdienio gyvenimo situacijos, kai žmonės tiesiogiai arba netiesiogiai susidurdavo su komunistine, sovietine ideologija. Tose situacijose, kaip man pasirodė, ideologija žmonėms neteikė prasmės. O kai prasmės nejaučiama, atsiranda nuobodulys, todėl bandoma iš situacijos ištrūkti, prasmės stoką kompensuoti arba surasti naują prasmę.

– Knygoje labai daug konkrečių pavyzdžių. Pateikite kelis ir dabar.

– Labai paprastas pavyzdys – Gegužės ar Spalio revoliucijos demonstracijos. Tai tobulai ideologinė situacija. Žmonės susirenka į vieną vietą tam, kad kolektyviškai parodytų pritarimą sovietinei ideologijai, jos reiškiamoms vertybėms ar darbo žmonių solidarumui. Taigi iš pradžių žmonės į demonstracijas buvo „kviečiami“ (sakau kabutėse, nes dalyvauti jose buvo privaloma), o paskui, vėlyvuoju sovietmečiu, buvo tikimasi, kad iš kolektyvo ateis bent trečdalis žmonių.

Kaip šie žmonės elgėsi per demonstracijas? Iš kalbintų žmonių prisiminimų, dienoraščių išaiškėjo, kad žmonės pirmiausia bandydavo išvengti dalyvavimo. Vėlyvuoju sovietmečiu buvo galima pasakyti, kad, pavyzdžiui, važiuoji pas gimines, į tėviškę, vestuves ar, tarkim, kokio artimojo laidotuves. Viename dienoraštyje esu aptikęs juoką, kad pasitaikydavo tokių atvejų, kai vienas žmogus laidodavo šeštą ar septintą bobutę. Kitas būdas – dalyvauti demonstracijoje kiek įmanoma mažiau. Tai reiškia, kad žmogui demonstracijos nebuvo tikra šventė.

– Kaip vieną iš viliojimo į demonstraciją būdų paminėjote apelsinus.

– Viename dienoraštyje aptikau pavyzdį, kaip buvo bandoma žmones priversti ateiti. Vienas jų – gundymas – lazdos ir meduolio principas: arba grasini galimais nemalonumais, arba gundai meduoliu (šiuo atveju – apelsinais). Taigi buvo tiesiog prižadėta, kad tie, kurie ateis į demonstraciją, paskui gaus teisę įsigyti kilogramą ar du apelsinų. Apelsinai buvo deficitas, sunkiai gaunamas vaisius, kurio galbūt skonį net ne visi žinojo. Tad ne vienam žmogui tai buvo pakankama priežastis ateiti į demonstraciją.

– Tyrinėdamas rėmėtės teorine medžiaga, istoriniais dokumentais, net skundais, dienoraščiais, interviu. Kodėl reikėjo tiek daug šaltinių?

– Privertė pati tema. Mane domina ne politinė, ne ekonominė sovietų Lietuvos istorija, bet tai, ką galima pavadinti socialine istorija, siauriau – kasdienybės istorija. Norint prie jos priartėti, pabandyti užčiuopti (nors ji labai laki ir sunkiai apčiuopiama), reikia netipiškų šaltinių. Taip, analizavau šiek tiek dokumentų, valdžios nutarimų, bet priartėti prie kasdienybės jie sunkiai padeda, nes dokumentai dažniau net meluoja, nei sako tiesą.

Vienas šaltinis buvo pirminių partinių organizacijų protokolai, t. y. žemiausios grandies partijos veiklą šiek tiek (po 5–6 ideologiniais sluoksniais) atspindintys popieriai. Kitas šaltinis, kuris, man atrodo, yra labai įdomus ir Lietuvoje mažai tyrinėtas, – skundai. Taip pat, žinoma, laiškai, dienoraščiai. [...]

– Rašydamas monografiją apklausėte 21 žmogų. Tai ir valgyklos vedėja, vairuotojas, žurnalistas. Ar gauti duomenys yra pakankamai patikimi?

– Pagrindiniai šaltiniai vis dėlto buvo rašytiniai. Pokalbiai su žmonėmis – labiau pasitikrinimas, kontrolinis šaltinis. Taip galėjau kontroliuoti tai, ko nepasakė kiti šaltiniai. Be to, jie parodo kur kas turtingesnę tikrovę. Po pokalbio visada būna labai dviprasmiškas jausmas. Viena vertus, tie žmonės daug papasakoja, kita vertus, dažnai lieka nuojauta, įspūdis, kad dar daugiau jie nepapasakojo. Trečia, dažnai žmonės pasakoja tai, ką būtų galima pavadinti asmenine mitologija.

Pastebėjau, kad kuo žmogus paprastesnis (paprastesnis sakau kabutėse, neįdedu į šiuos žodžius jokio vertinimo), tuo lengviau su juo kalbėti, tuo jis nuoširdesnis. Nors vėlyvąjį sovietmetį tyrinėjantys istorikai negali išvengti pokalbių su žmonėmis, bet reikia turėti galvoje, kad tai reikia vertinti labai atsargiai, nes ir laikai buvo sudėtingi, žmonės priimdavo sudėtingus sprendimus, ir ne visada norisi apie tai kalbėti.

– Kaip Jums pavyksta išlaikyti istorikui reikalingą objektyvumą? Juk sovietmetis buvo ne taip seniai.

– Sovietų Sąjungoje gyvenau šešerius metus. Todėl, kai viešai neva kaip istorikas apie tai kalbu, žinau, kad sulauksiu klausimo „o ką šitas piemuo gali pasakyti apie tuos laikus, jei pats tuo metu negyveno?“. Atsakymas paprastas: o ką profesorius Bumblauskas gali kalbėti apie Vytauto ar Mindaugo laikus, juk tais laikais pats irgi negyveno? Ir ačiū Dievui, kad istorikas negyveno tais laikais, apie kuriuos kalba. Laiko distancija neturėtų būti lemiamas ir pagrindinis kriterijus. O ar man pavyks išlaikyti distanciją, nežinau.

Kai per mano knygos pristatymą pradėjo kalbėti už mane vyresni žmonės, aš klausiausi jų šiek tiek su nuostaba – jie knygą skaito visai kitaip, negu aš skaitau. Faktas tas, kad karta, kuri ateis po 10–30 metų, sovietmečio istoriją irgi rašys savaip. Būčiau labai laimingas, jei bent vienas jų mano knygą sutaršytų ir pasakytų, kad viskas buvo priešingai, negu parašyta. Tai ir puiku – taip ir turi būti. Istorijos mokslas nepateikia tiesos, jis pateikia savo kartos vaizdinį. Kiekviena karta rašo savo istoriją – tai banali, bet nenuginčijama tiesa.

– Skaičiau interviu, kuriame teigiate, kad skundai verti atskiro tyrimo. Kuo to meto skundai Jums įdomūs?

– Prie skundų grįžau – dabar tyrinėju psichiatriją sovietmečio Lietuvoje. Bet knygoje skundai mane domino kitu aspektu. Skaičiau gamyklų darbininkų skundus. Dalis jų (vėlyvuoju sovietmečiu labai nedidelė dalis) yra tarsi vadinamųjų „sovietinių priešų demaskavimas“: žmogus įskundžiamas dėl politinės veiklos ar tokios, kuri nepriimtina sovietų valdžiai.

Būta ir kitokių skundų – tokių, kurie žmonėms padėdavo kompensuoti socialinių santykių stoką. Visiems žinoma, kad sovietmečiu didelė socialinio gyvenimo dalis vykdavo per neformaliuosius santykius, vadinamąjį „blatą“ ir pažįstamus. Tie žmonės, kuriems santykių neformalioje srityje trūko, kurie neturėjo „blato“, įtakingų pažįstamų, nepažinojo kokios sandėlio arba parduotuvės vedėjos ar kito žmogaus, kuris per jubiliejų galėtų parūpinti žirnelių ir pan., rašydavo skundus tikėdamiesi, kad į juos bus sureaguota.

Valdžia į skundus reagavo ir skatino žmones skųstis. Saugumas, KGB kūrė visagalystės įspūdį, bet dažnai toks nebuvo, todėl skundai buvo vienas iš būdų valdžiai sužinoti, ką žmonės galvoja ir kuo gyvena. Tuo metu viešoji erdvė realiai neegzistavo – tai reiškia, kad negalima kritikuoti tikrųjų blogybių. Taip, tam tikra kritika buvo leidžiama, bet kritikuoti sovietų režimo pamato – ne. Tad skundai buvo tai, kas leisdavo žmonėms apeiti kokius nors viršininkus ir pasiskųsti. Pavyzdžiui, gamyklų darbininkai skųsdavosi, kad juos engia cecho viršininkas, vyriausiasis inžinierius ar dar kas. Skundai – tai tam tikros viešojo gyvenimo nuotekos, per kurias problemos pasiekdavo valdžią. O ši, jei norėdavo – spręsdavo, norėdavo – ne (čia kitas klausimas). Bet žmonės rašydavo, nes neturėjo kito kelio.

– Prieš tai minėjote dalinę kritiką. Turėjote omenyje, pavyzdžiui, satyrą?

– Taip. Satyros žurnalas „Šluota“ buvo baisiai populiarus. Žmonės jį skaitydavo neva dėl to, kad ten buvo daugiau kritikos. Taip, satyra galėjo paliesti šiek tiek daugiau problemų, bet, kaip minėjau, tai buvo vienakryptė kritika: gali kritikuoti tai, ką leidžiama kritikuoti, bet kritikuoti Sovietų Sąjungą iš pamatų (partiją, ideologiją) buvo draudžiama. Niekam nebuvo leidžiama kalbėti apie kokį okupacijos faktą ir pan. O jei žmonės negali laisvai diskutuoti apie tai, kas sudaro jų bendrą gyvenimo pamatą, tai nėra viešoji erdvė. Tai tik jos fikcija – parodomoji viešoji erdvė.

– Skaičiau, kad tikite, jog tai yra viena iš vietų propagandai reikštis.

– Taip, tą nesunku pastebėti atsivertus bet kurią „Šluotą“. Visą laiką buvo kritikuojami ir pašiepiami „juodaskverniai klerikalai“ ir „amerikietiškieji“ ar kitų Vakarų „imperialistai“: piešiamos jų karikatūros, rašomos anekdotinės, netgi satyrinės istorijos. Tai dvi labai aiškios propagandos strėlės. Tačiau šiuo atveju vėl reikėtų diskutuoti, kas yra propaganda. Tik turbūt visa, kas buvo rašoma, galima suvokti kaip vientisą propagandos „kūną“.

– Visuomenei, buvusiai prieš 40 metų, parinkote „nuobodulio“ epitetą. O kaip ateityje galėtų būti apibūdinta mūsų visuomenė?

– Tai priklausys nuo to, kokie bus laikai ir istorikai, koks bus socialinis užsakymas, ką jie turės tyrinėti. Labai norėčiau, kad apie Lietuvą, kuri bus po 30 metų, būtų kalbama kaip apie laimės visuomenę arba visuomenę, kuri žengia teisingu keliu į savo laimę, tarkim, laimės žiburio visuomenė. Bet nesame akli ir matome, kad turime daug problemų. Kas nors sakytų – išvarymo visuomenė (pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę), arba nykstanti visuomenė. Man sunku prognozuoti.