– Dažnai lietuviai japonus įsivaizduoja kaip beprotiškai daug dirbančius žmones, per darbą nematančius nei šeimos, nei bet kokio laisvalaikio. Kiek čia yra tiesos?
– Senovėje Japonijoje nebuvo jokių gamtinių resursų, išteklių, žemės – labai nedaug, todėl žmonės turėjo daug dirbti, kad išgyventų. Japonija yra salų valstybė, į kurią patekti nelengva, todėl pagrindinis japonų resursas buvo patys žmonės. Dabar Japonija tapo ekonomiškai labai stipri valstybė, žmonės turtingesni, tad atsirado daugiau laiko ir šeimai, ir kelionėms, ir kitiems dalykams. Japonijoje daug diskutuojama, ar šie pasikeitimai – į gera, kadangi įvyko labai ryškių pokyčių vertybių sistemoje. Aš manau, kad tai natūralus dalykas, nes tautos turi keistis. Jaunimas dabar linkęs laiką dalyti pusiau – ir darbui, ir pomėgiams. Mano manymu, toks požiūris teisingas. Japonai išlaikė senąją tradiciją, kad žmogus dirbtų tam, jog galėtų išgyventi ir išlaikyti visuomenę, tik keičiasi darbo ir laisvalaikio laiko paskirstymas.
– Daug lietuvių emigruoja ir prognozuojama, kad, smarkiai sumažėjus darbuotojų, nebus iš ko mokėti pensijų senjorams. Kaip panašios problemos sprendžiamos Japonijoje – šalyje, garsioje ilgaamžiais?
– Nėra vieno sprendimo šiai problemai išspręsti, bet Japonijos vyriausybė labai aiškiai suvokia, kad tai problema, ir imasi veiksmų. Vienas būdų – kaip įdarbinti kuo daugiau senyvo amžiaus žmonių. Ir tai nebūtinai turi būti apmokami darbai, gali būti ir savanoriavimas ar kita veikla, kurią jie mielai galėtų atlikti. Tai ne tik naudinga visuomenei. Senjorai tada jaučiasi naudingi ir reikalingi, tai jiems suteikia jėgų, energijos ir motyvacijos dirbti ir gyventi. Kol žmogus jaučiasi reikalingas, jis turi jėgų ir noro dalyti save visuomenei, nes senatvės problemos nėra sprendžiamos vaistais ar pinigais. Japonijoje, skirtingai nei Europoje, moterys paprastai daugiau užsiimdavo namų ruoša ir vaikų priežiūra. Dabar japonėms moterims sudaromos tokios galimybės, kad jos galėtų labiau atsiskleisti visuomenėje. Vienas bandymų – iniciatyva vyrams skirti daugiau namų ruošos darbų. Japonijoje gyvena 127 mln. gyventojų. Vienas pagrindinių šalies tikslų – kad kiekvienas japonas būtų naudingas visuomenei ir dirbtų jos labui.
– Jūsų akimis, kuo lietuviai ir japonai labiausiai panašūs ir kuo skiriasi?
– Atvykęs į Lietuvą pastebėjau, kad lietuviai ir japonai turi daug panašumų. Mūsų tautoms būdingas specifinis santykis su gamta, meilė savo tėvynei, darbštumas ir gražus elgesys su kitu žmogumi. Bet tarp Europos ir japonų kultūrų yra daug ryškių skirtumų. Pastebėjau, kad lietuviai labai vertina daiktus – tai daiktų kultūra. Beveik visi žmonės Lietuvoje moka daug ką pasigaminti patys, jie mėgsta meistrauti. Japonai to nemoka, bet galėtų išmokti iš lietuvių. Japonijoje žmonės neišmeta daiktų tol, kol tik įmanoma juos naudoti. Tai būdinga tradicinei Japonijai, bet dabartinė karta praranda pagarbą daiktams ir ilgalaikio vartojimo tradiciją.
Atvykęs į Lietuvą pastebėjau, kad lietuviai ir japonai turi daug panašumų. Mūsų tautoms būdingas specifinis santykis su gamta, meilė savo tėvynei, darbštumas ir gražus elgesys su kitu žmogumi.
– Pusiau juokais sakoma, kad 127 mln. gyventojų turinčioje Japonijoje gyvena 127 mln. budistų ir tiek pat šintoistų. Kaip šios dvi religijos pas jus sugyvena?
– Japonų mentalitetui būdinga didžiulė tolerancija religijoms – šalies istorijoje nebuvo jokių religinių karų. Tos dvi skirtingos religijos turi savo dvasininkų sluoksnius, bet tipinis japonas išpažįsta abi religijas ir jas puikiai suderina. Paprastai šie du tikėjimai net nelaikomi religijomis, tai labiau tradicija. Japonijoje gimus vaikui, jo krikštynos arba atvedimas į visuomenę vyksta šintoistų šventykloje, o šių dienų jaunimas yra linkęs tuoktis krikščioniškose bažnyčiose. Laidotuvės rengiamos budistų šventykloje, nes budizmas susijęs su mirtimi. Kiekvieno žmogaus gyvenime religijos koegzistuoja tarpusavyje ir atlieka skirtingas funkcijas, o visi japonai yra ir budistai, ir šintoistai.
– Sušiai, kimono, sumo, bonsai, animė, manga – šie iš Japonijos eksportuojami reiškiniai žinomi visame pasaulyje. Kokius Japonijos kultūros reiškinius lietuviams norėtumėte pristatyti?
– Įvairūs dalykai ir daiktai iš Japonijos išties paplitę visame pasaulyje. Dar galima paminėti japoniškus automobilius. Labai smagu, kad Japonijos kultūra populiarėja. Paprastai užsienio šalyse išskiriami du aspektai: populiarioji Japonijos kultūra, kuri susijusi su animė ir manga, ir tradicinė kultūra, siejama su arbatos ceremonija ir menais. Man labai svarbu, ne ką pristatyti, bet kaip tai padaryti, kas už tų skirtingų kultūros reiškinių slepiasi. Kultūra labiausiai sujungia tautas. Pažindami svetimus kraštus, juos geriau suprantame per kultūrą. Svarbiausia, kad per įvairius kultūros reiškinius būtų perduodama japoniška dvasia, o ji slypi ne tik populiariojoje kultūroje, bet ir arbatos ceremonijoje, samurajų etikos kodekse ir dzeno kultūroje.
– Kokie lietuvių kultūros ir meno reiškiniai galėtų sudominti japonus?
– Lietuviai turi daug kuo didžiuotis, Lietuva turtinga savo kultūra. Čia man artimiausia dainų, šokių ir provincijos kultūra. Per dvejus ambasadoriaus kadencijos metus man jau pavyko aplankyti 45 iš 60 savivaldybių. Vien Kaune lankiausi daugiau nei 40 kartų. Turbūt esu vienintelis japonas, taip gerai pažįstantis lietuviškas provincijas – ten geriausiai galima prisiliesti prie lietuviškų šaknų. Kiekvienas regionas yra labai unikalus. Svajoju japonams pristatyti Lietuvos provincijos kultūrą, kuri jiems turėtų būti labai įdomi. Žinoma, pristatymą pradėtume nuo Kauno (šypsosi).
– Daugeliui lietuvių skaitytojų japonų literatūra geriausiai žinoma per Haruki Murakami knygas. Galbūt įmanoma jį prisikviesti į Lietuvą?
– Pernai vykusiame renginyje Plungėje nusprendėme, kad tikrai reikia pradėti H.Murakami pakvietimo į Lietuvą procesą. Girdėjau, kad Lietuvoje jis yra labai populiarus. Prieš trejus metus susipažinau su H.Murakami. Jis yra maratono mėgėjas, tuo metu kaip tik Honolulu, Havajuose, bėgo maratoną. Parašiau jam elektroninį laišką iš Lietuvos ir pakviečiau čia atvykti. Europoje jis jau lankėsi ne vienoje šalyje, bet kol kas atsisakė atvažiuoti į Lietuvą, nors tikrai pažadėjo apsilankyti. Jis žino, kad jo knygos yra puikiai išverstos į lietuvių kalbą. Kadangi H.Murakami mėgsta maratonus, tikiuosi, atvykęs mielai bėgs Kauno arba Vilniaus maratone.
– Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai Lietuvoje, kuri labai skiriasi ir nuo Japonijos, ir nuo Havajų, kur dirbote prieš atvykdamas į mūsų šalį?
– Lietuvoje man įspūdį padarė stiprus žmogaus ryšys su gamta, pagarba tradicijoms ir bendruomeniškumo jausmas. Nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo tik 25 metai, ir natūralu, kad šaliai besivystant iškyla daug problemų. Manau, kad lietuviai yra pakankamai protingi ir sugebės išspręsti problemas bei prikelti šalį naujam gyvenimui. Lietuvą vadinu Europos Havajais. Bandau Havajų japonų bendruomenėse skleisti žinią apie Lietuvą, kad jie galėtų čia atvažiuoti. Havajai yra puikiai žinomi visame pasaulyje kaip turistinis regionas. Jų sėkmės paslaptis – ne tik gamtos grožis, bet ir šiltas žmonių bendravimas. Svetingumo dvasia būdinga ne tik havajiečiams, bet ir lietuviams.
Beveik visi žmonės Lietuvoje moka daug ką pasigaminti patys, jie mėgsta meistrauti. Japonai to nemoka, bet galėtų išmokti iš lietuvių.
– Ką laisvalaikiu veikiate Lietuvoje?
– Labai mėgstu pasivaikščioti, žiūrėti į žmones, stebėti gamtą, miesto vaizdus. Ypač patinka keliauti po šalį ir pažinti skirtingus regionus. Laisvalaikiu rašau straipsnius apie Lietuvą. Kadangi Lietuva vis dar kuria savo valstybę, man įdomu analizuoti jos praeitį, kaip žmonės žiūri į ateitį ir kokią valstybę jie įsivaizduoja. Savo pamąstymus stengiuosi užrašyti ir publikuoti, o vienas Havajų laikraščių nuolat spausdina mano straipsnius. Havajuose gyvena apie 1 mln. gyventojų, ir visi jie žino apie Lietuvą. Ten turiu daug draugų, kurie apsilanko ir Lietuvoje. Mokausi lietuvių kalbos, nors ir sunkiai sekasi. Esu maratonų mėgėjas – bėgau ir Vilniaus, ir Kauno maratonuose.
– Ar pasiilgstate tikro japoniško maisto? Kaip vertinate Lietuvoje populiarėjančius japoniškus restoranus?
– Lietuvoje japoniškas maistas išties populiarėja, atsidaro naujų restoranų. Gaila, kad kol kas nėra nė vieno restorano, kuriame gamintų profesionalus virėjas japonas. Svajoju, kad toks virėjas Lietuvoje atsirastų, atidarytų savo restoraną ir profesionaliai gamintų maistą. Dar viena mano svajonė – kad Japonijoje lietuviškas maistas būtų populiaresnis. Jau esu girdėjęs, kad kai kur Japonijoje pardavinėja šaltibarščius, cepelinus, kibinus, bet tikriausiai jie nėra tokie skanūs kaip Lietuvoje. Reikėtų gerą lietuvių virėją nusiųsti į Japoniją, kad jis ten plėstų lietuvišką kultūrą ir taip galėtų vilioti japonų turistus. Tokijuje gyvena 11 mln. gyventojų, tad atsiradus tokiam restoranui Lietuva labai išpopuliarėtų.
– Jūsų akimis, ar žydų gelbėtojo Chiune's Sugiharos atminimas Lietuvoje tinkamai įvertintas?
– Kaune yra Ch.Sugiharos muziejus, Vilniuje – Ch.Sugiharos sakurų parkas. Yra daugybė kitų vietų jo atminimui ir žygdarbiams įamžinti. Tikrai esu dėkingas, kad lietuviai prisimena šią asmenybę. Neseniai viena Lietuvos gimnazija rengė pranešimus apie Ch.Sugiharą. Buvau labai sužavėtas. Siekiame, kad Ch.Sugiharos žygdarbiai būtų įteisinti kaip UNESCO pasaulio atminties paveldas, ir labai džiugu, kad Lietuvos Vyriausybė palaiko šį siekį.
– Rugsėjo 2–8 d. Kaune organizuojama Ch.Sugiharos savaitė. Ką Kaune pristatys ambasada?
– Man ypač svarbu, kad pirmoji Ch.Sugiharos savaitė įvyks būtent Kaune. Iniciatyvą parodė Kauno miesto savivaldybė ir Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras ir Ch.Sugiharos fondu. Ambasada taip pat aktyviai prisideda. Planuojame surengti klasikinės muzikos ir japoniškų būgnų koncertus. Prasidėjo labai graži Ch.Sugiharos muziejaus rekonstrukcija. Būtent Ch.Sugiharos savaitės metu iš Japonijos atvyks 70 dažytojų komanda, kuri visą savaitę dažys pastatą. Jie viską padarys savanoriškai, be to, neseniai pasikvietė tris moksleivius iš Kauno, kurie mokėsi, kaip japonišku stiliumi dažyti. Remontui aukos surinktos iš Japonijos gyventojų ir remiant Kauno miesto savivaldybei. Labai džiugu, kad ambasada galėjo prisidėti prie šio bendradarbiavimo. Ch.Sugiharos remontui lėšų aukojo Japonijos Gifu prefektūros savivaldybė, šintoistų dvasininkai, Kaune apsilankęs Idzumi ocu miestelio meras su delegacija. Idzumi ocu mieste sukurtas filmas apie Ch.Sugiharą ir visi surinkti pinigai skirti jo muziejui. Neseniai Honolulu, Havajuose, surengtas festivalis ir Ch.Sugiharos simpoziumas, kuriame surinkta nemaža suma. Tokių aukų tik daugėja ir po remonto pastatas sužibs naujomis spalvomis, o Gifu prefektūros gubernatorius net išreiškė norą apsilankyti Ch.Sugiharos savaitėje. Labai džiugu, kad žmonės labai vertina muziejų, kuris yra Ch.Sugiharos simbolis. Vienas Ch.Sugiharos savaitės renginių bus simpoziumas, kuriame dalyvaus japonai, lietuviai ir žydai. Manau, kad tai puiki proga trims skirtingoms tautoms susitikti ir aptarti Ch.Sugiharos klausimus.
– 2022 m. Kaunas taps Europos kultūros sostine. Ar šioje programoje galėtų atsirasti japoniškų pėdsakų?
– Tikimės, kad galėsime prisidėti prie programos, nes Kaunas yra labai svarbus miestas Japonijos ir Lietuvos santykiuose. Kaunas yra labai aktyvus ir kūrybingas miestas, ir man atrodo, kad tai yra vienas tarptautiškiausių miestų, aktyviai plėtojantis santykius su įvairiomis šalimis. Aš net kartais pagalvoju, kad jis yra vertas tapti pirmuoju Lietuvos miestu. Kaunas yra miestas, turintis ateitį. Viliuosi, kad japonams Kaunas taps svarbiausiu lietuvišku miestu. 2018-ieji yra labai svarbūs metai Lietuvai – valstybės 100-metis. Tikiu, kad kitais metais japonai atvažiuos į Kauną ir dalyvaus įvairiuose renginiuose. 2020 m. Tokijuje vyks olimpinės ir parolimpinės žaidynės, ir lietuviai sportininkai ten dalyvaus. Viliuosi, kad jie užims pačias aukščiausias vietas. Viliamės, kad 2025 m. Osakos miestas taps EXPO miestu ir tikimės Lietuvos palaikymo. Šiuo metu į Lietuvą iš Japonijos atvyksta maždaug 20 tūkst. turistų per metus. Mano tikslas – kad šis skaičius išaugtų iki 500 tūkst. Antrasis tikslas – nutiesti tiesioginį skrydį tarp Japonijos ir Lietuvos. Tikiu, kad Lietuva taps svarbiu tašku tarp Japonijos ir Europos. Kaunas logistiškai yra Lietuvos centre, todėl labai tikiuosi, kad tas tiesioginis skrydis ves į Kauną. Viliuosi, kad XXI a. Lietuva taps viena patikimiausių Japonijos partnerių.
