„Vyko labai konkretus pasiruošimas surengti (teroro) aktą panaudojant biologinę bombą, kuri būtų pirmoji tokia Vokietijoje“, – visuomeniniam transliuotojui ARD sakė Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos vadovas Holgeris Muenchas (Holgeris Miunchas).

Vokietijos policija birželio 12-ąją įsiveržė į 29 metų migranto iš Tuniso Siefo Allaho H. (Sifo Alacho Ch.) butą Kelne ir rado ten „nuodingų medžiagų“, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ricinas.

Iš ricinmedžio sėklų gaminamas ricinas yra 6 tūkst. kartų nuodingesnis už cianidą ir neturi jokio žinomo priešnuodžio.

Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ pranešė, kad tas vyras veikiausiai vadovavosi džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ (IS) išplatintomis instrukcijomis, kaip pasigaminti bombą su ricinu.

Prokurorai sako, kad yra „rimtų įtarimų, jog jis tyčia gamino biologinius ginklus“, tačiau kol kas neaišku, ar jis aktyviai planavo ataką.

„Sužinojome apie šį asmenį prieš kelis mėnesius, o tada atsirado įrodymų, rodančių sąsajas su vadinamąja „Islamo valstybe“, – teigė H. Muenchas.

Ši byla buvo „gero bendradarbiavimo tarp saugumo pareigūnų, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu“, pavyzdys, pridūrė jis.

Dienraštis „Bild“ pranešė, kad Vokietija gavo informacijos apie įtariamąjį iš Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV); įtarimų sukėlė jo pirkiniai internete.

Per reidą „radome daug ricinmedžio sėklų, iš kurių gaminamas (ricinas), bei įrankių, kurų reikia pagaminti sprogstamąjį įrenginį“, teigė H. Muenchas.

„Dar nežinome, kokį konkretų taikinį jis turėjo galvoje... ir galimų bendrininkų klausimas tebėra atviras“, – pridūrė jis.

Prokurorų teigimu, Siefas Allahas H. pradėjo pirkti ricino gamybai reikalingus dalykus gegužės viduryje. Be kita ko, jis įsigijo „tūkstantį ricinmedžio sėklų ir elektrinę kavos malimo mašinėlę“.

Anksčiau šį mėnesį jam pavyko pagaminti tų nuodų.

Praėjusį mėnesį Prancūzijos policija pranešė sužlugdžiusi įtariamą teroro ataką ir suėmė du egiptiečių kilmės brolius, taip pat ketinusius panaudoti sprogmenis arba riciną.

Po kelių pastaraisiais metais Vokietijoje įvykdytų išpuolių, už kuriuos atsakomybę prisiėmė IS, šalyje tebegalioja aukšto laipsnio parengtis.

Per kol kas didžiausią ataką prieglobsčio prašytojas tunisietis Anisas Amri (Anisas Amris) 2016 metų gruodį nukreipęs sunkvežimį į Kalėdų miestelį Berlyne nužudė 12 žmonių.

Medicinos krypties studijas baigęs Nader Tunise dirbo medicinos laboratorijoje. Laisvu laiku vaikinas savanoriavo dviejose nevyriausybinėse organizacijoje, kurių vieną būtų galima pavadinti tunisietišku „Raudonojo kryžiaus“ variantu. Kitos organizacijos veikla susijusi su demokratijos skleidimu ir įtvirtinimu – po 2011 m. Tunise įvykusios revoliucijos tokių iniciatyvų itin padaugėjo. 

„Pamaniau, kad būtų labai įdomu išbandyti savanorystę ir kitose šalyse, kadangi iki tol iš Tuniso nebuvau iškėlęs kojos, – pasirinkimo priežastis atskleidžia Nader – Geresnio laiko tokiai avantiūrai negalėjau rasti.“

Kaunas – modernus ir didelis

Dauguma vaikino tautiečių savanorystei dažniausiai renkasi Prancūziją – nors oficialios kalbos statuso Tunise prancūzų kalba neturi, ji labai plačiai naudojama. Populiaru rinktis ir klimatu panašią Ispaniją ar geografiškai artimą Italiją. Tačiau iššūkių troškęs Nader susižavėjo Šiaurės Europos šalimis ir vieneriems metams pagal nevyriausybinės organizacijos „A.C. Patria“ koordinuojamą Europos savanorių tarnybos projektą „Youth Sociocultural Activator" atvyko į Lietuvą: „Rinkausi tarp Lenkijos, Lietuvos ir Suomijos – įdomiausią projektą radau Kaune, tad nedvejodamas iškart užpildžiau paraišką. Pasisekė – mane pasirinko“, – džiaugėsi jis.

Teikdamas paraišką savanorystei Kaune Nader visiškai nieko nežinojo apie Lietuvą. Besiruošdamas kelionei vaikinas stengėsi kiek galėdamas daugiau sužinoti apie tolimąją šalį, tačiau atvykus jis vis tiek išvydo ne tai, ką įsivaizdavo.

„Žinojau, kad Lietuva yra maža šalis, turinti nedaug gyventojų. Taip pat skaičiau, kad Kaunas yra antras pagal dydį šalies miestas, tad įsivaizdavau jį daug mažesnį. Tikrai nesitikėjau, kad Kaunas bus toks modernus ir palyginti didelis“, – pirmuosius netikėtumus prisiminė Nader.

Vis dėlto iš amžinai saulėto Tuniso atvykęs savanoris susidūrė ir su ne tokiais maloniais šalies ypatumais. Vasario gale užklupę šalčiai niekada žiemos nemačiusį vaikiną ne juokais išgąsdino. „Labai norėjau pamatyti, kaip atrodo tikra europietiška žiema, tačiau tuo pačiu bijojau. Pirmą kartą sniegą pamačiau spalio mėnesį. Tunise sniego nėra, tad jis mane taip sužavėjo, kad ėmiau žaisti kaip vaikas, taip prajuokindamas kitus savanorius. Tačiau kai sulaukėme didžiųjų šalčių, man to buvo šiek tiek per daug – kambaryje sėdėjau su keliais megztiniais, o į lauką be reikalo nosies stengdavausi nekišti. Netgi lietuviai skundėsi, kad jiems per šalta, kaip turėjau jaustis aš?“, – juokavo savanoris.

Skaičiau, kad Kaunas yra antras pagal dydį šalies miestas, tad įsivaizdavau jį daug mažesnį. Tikrai nesitikėjau, kad Kaunas bus toks modernus ir palyginti didelis.

Pirmosios Kalėdos

Tačiau galiausiai pripratęs prie kartais grėsmingos lietuviškos žiemos Nader įsidrąsino ir nulipdė pirmąjį savo sniego senį ir netgi kartu su lietuviais žvejais žvejojo ant užšalusio ežero. Kadangi Tunisas – musulmoniška valstybė, Nader Lietuvoje pirmą kartą šventė ir Kalėdas. Vaikinas džiaugėsi, kad savanoriaudamas turi galimybę ne tik susipažinti su visiškai kitokia kultūra, bet ir daug dalykų išbandyti pirmą kartą.

Savanoris taip pat prisiminė ir pirmą pažintį su lietuvišku maistu: „Tunise mes valgome gausiai prieskoniais pagardintus valgius. Kai atvykau į Lietuvą, pamačiau, kad beveik viskas, ką lietuviai valgo yra bulvės, sultiniai ir grybai. Lietuviškas maistas man patiko, tačiau labai trūko prieskonių. Teko prašyti mamos, kad atsiųstų tunisietiškų ingredientų ir pirmus du mėnesius savaitgalius leisdavau virtuvėje „Skype“ pagalba kartu su mama ruošdamas tradicinius Tuniso patiekalus. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – puikiai išmokau gaminti savo mėgstamą maistą“, – juokėsi Nader. Vaikino ruoštas maistas patiko ir kitiems savanoriams, tad jie taip pat išmoko pasiruošti keletą tradicinių Tuniso patiekalų.

Tunisiečiui kiek neįprastas pasirodė ir lietuvių uždarumas. Gyvendamas viename Šilainių bendrabutyje Nader su kaimynais visada stengiasi pasisveikinti lietuviškai, bet panašu, kad vyresnio amžiaus žmonėms toks draugiškumo gestas ne prie širdies.

„Tunise esame įpratę visad šypsotis ir sveikintis net ir su menkai pažįstamais žmonėmis, tad prireikė laiko suprasti, jog lietuviai labiau vertina tam tikro atstumo palaikymą, o draugiškas pasisveikinimas kartais gali būti suprastas kaip bandymas pažeisti privatumą“, – kultūrinius skirtumus pastebėjo Nader.

Laipiojimo centre „Miegantys drambliai“ aštuntą mėnesį savanoriškai dirbantis vaikinas nesigaili savanorystei pasirinkęs Kauną. Nader džiaugiasi, jog kiekviena savanorystės diena vis kitokia – vaikinas dalyvauja mokyklinių grupių mokymuose, taip pat dirba su vaikais iš dienos centrų, negalią turinčiais vaikais, organizuoja įvairius renginius, rūpinasi inventoriumi. ,,Džiaugiuosi galėdamas padėti negalią turintiems vaikams. Nemažai dirbame su Autizmo spektro sutrikimą turinčiais mažyliais – manau šis darbas yra labai prasmingas, be to, sukauptos žinios man pravers ir ateityje“, – tiki jis.

Nader svarbu ir tai, kad savanoriaudamas ji turi progą pažinti ir Lietuvos kultūrą. Vasarą vaikinas daug keliavo po šalį, dalyvavo įvairiose tradicinės kultūros šventėse ir festivaliuose. „Kaune gyvenu kartu su kitais Europos savanorių tarnybos savanoriais – prancūzu ir vengre. Šitaip sužinau ne tik apie lietuvių kultūrą, bet ir apie Prancūziją ir Vengriją. Dažnai kartu gaminame tradicinius savo valstybių valgius, ragaujame juos, pasakojame apie savo šalis.“

Vis dėlto kelias į Lietuvą Nader nebuvo lengvas. „Dauguma tunisiečių savanorystei nesirenka mažesnių Europos šalių, nes norint čia patekti iškyla daugybė biurokratinių kliūčių. Neturime Lietuvos ambasados Tunise, tad norint pateikti paraišką vizai man teko vykti į Egiptą“, – pasakojo jis.

Nader mėnesį laukė Egipto vizos, o galiausiai nuvykus ir pateikus prašymą Lietuvos vizai gauti ne ką trumpiau teko laukti ir šios. Ne vien dėl sudėtingo popierizmo Nader šeima ir draugai nesuprato, kodėl savanorystei jis pasirinko Lietuvą, o ne, pavyzdžiui, Vokietiją.

„Sulaukiau klausimų, kodėl nutariau keliauti į Afriką, nes kai kurie artimieji galvojo, kad Lietuva yra ten, – juokėsi jis – Ne visi tikėjo, kad Lietuva tikrai priklauso Europos Sąjungai, klausinėjo, ar ji bent jau Šengeno erdvės narė.”

Aiškinti tenka ilgai

Norėdamas padėti šeimynykščiams suprasti, kas per šalis yra Lietuva, likus mėnesiui iki išvykimo Nader pradėjo spausdinti faktus apie šalį ir klijuoti juos visuose namuose. Vaikinas taip pat atspausdino didžiulį Europos žemėlapį, kad šeimos nariai galėtų pamatyti, kur tiksliai yra Lietuva. „Taip pat parodžiau, kur yra Vokietija, kad jie galėtų palyginti atstumus ir susidaryti aiškesnį vaizdą galvoje. Dabar, jau gyvendamas Lietuvoje, nuolat siunčiu jiems nuotraukas ir rodau, kaip viskas čia atrodo. Tačiau kai mano tėčio kas nors paklausia, kur aš esu išvažiavęs, jis sako, kad Vokietijoje, nes šios šalies pavadinimą jam lengviau atsiminti. Be to, pasakius, kad aš Lietuvoje, tektų ilgai aiškinti, kas tai per šalis ir kur ji yra“, – juokėsi Nader.

Tunisiečių žinias apie Lietuvą iliustruoja ir įvykis, kurį vaikinas patyrė sausį trumpam grįžęs aplankyti šeimos: „Kai skridau atgal, Tunise oro uosto darbuotojai nenorėjo man duoti įlaipinimo bilieto, kadangi aš turėjau Lietuvos vizą. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai. Galiausiai man teko pusantros valandos laukti, kol jie tai patikrino – vos nepavėlavau į skrydį“, – kuriozišką situaciją prisiminė jis.

Vis dėlto Nader pastebi, kad ir lietuvių žinios apie Tunisą ne ką didesnės. „Nesame labai maža valstybė, bet tikriausiai Lietuvą naujienos apie Tunisą pasiekia retai. Kai čia kam nors prasitariu, kad aš – tunisietis, reakcijos taip pat dažniausiai būna „Kas tai per šalis ir kur tai yra?“, – pasakoja jis. Savanoris mano, kad tokios siauros abiejų valstybių gyventojų žinios – tarpusavio santykių tarp Lietuvos ir Tuniso nebuvimo pasekmė.

„Galbūt kada nors užmegsime šiltesnius diplomatinius santykius ir Tunise atsiras Lietuvos ambasada“, – viliasi jis.

Klausinėja to paties

"Jau baigiu pamiršti savo tikrąjį vardą. Kartą ligoninėje ilgai pralaukęs eilėje taip ir nebuvau pakviestas, nes darbuotoja nesugebėjo jo ištarti", – atsiminė Jamaika.

Nuolat besišypsantis 33-ejų A.Achouras uostamiestyje – apie septynerius metus ir, skirtingai nei dauguma kitų atvykėlių, puikiai kalba lietuviškai.

Gal todėl, kad išskirtinio dėmesio tunisiečiui mūsų šalyje netrūksta. Daugumai smalsuolių įdomu, ką egzotiškos išvaizdos vyras veikia Lietuvos pajūryje.

Dažniausiai žmonės prašo kartu nusifotografuoti, paliesti susivėlusius dredus ir užduoda vienodus klausimus: kuo vardu, iš kur atvyko, ar patinka Lietuvoje.

"Jaučiu į mane nukreiptus aplinkinių žvilgsnius, tačiau patyčių dėl rasės nesu patyręs. Tiesa, kartais tas dėmesys būna įkyrus. Kadangi dirbu padavėju, turiu atsakinėti į tuos pačius lankytojų klausimus. Sezono metu jų būna šimtai, turbūt net kantriausiajam įgristų kartoti tą pati per tą patį", – šyptelėjo pašnekovas.

Neretai jis sulaukia ir komplimentų dėl savo gero lietuvių kalbos mokėjimo.

Dažnai girdžiu, kad Klaipėdoje daug metų gyvenantis rusas taip gerai nekalba lietuviškai, kaip aš.

"Dažnai girdžiu, kad Klaipėdoje daug metų gyvenantis rusas taip gerai nekalba lietuviškai, kaip aš", – prasitarė A.Achouras, dažniau vadinamas Jamaika. Išmokti lietuviškai jam padėjo žmona, be to, jis dažnai žiūri televizorių, daug bendrauja darbe.

Nustebino sniegas

Tunisietis puikiai prisimena tą 2009-ųjų dieną, kai pirmą kartą apsilankė Lietuvoje ir palietė sniegą.

"Buvo labai gili žiema, jei gerai pamenu, spigino 20–25 laipsniai šalčio. Tuo metu Tunise – beveik 40 laipsnių karščio. Įsivaizduokite, kaip keistai jaučiausi. Gerai, kad žmona man patarė į lagaminą įsimesti šiltesnių drabužių, tai nespėjau mirtinai sušalti", – įsijautęs pasakojo pašnekovas.

Pirmoji viešnagė atmintyje išliks dar ilgai. Beveik tris mėnesius Jamaika lindėjo namuose, nes išeiti į lauką, jo žodžiais, buvo keista. Ir, suprantama, labai labai šalta.

Vedė lietuvę

Jamaika yra kilęs iš Hamameto – poilsiautojų pamėgto kurortinio miesto šiaurės rytų Tunise.

Augo keturių vaikų šeimoje, o baigęs mokyklą nutarė studijuoti su viešbučiais ir turizmu susijusią specialybę – rengė nuotaikingus pasirodymus, vaidino, užimdavo atostogautojų vaikus.

Su klaipėdiete Vilma jis susipažino 2008 m. savo gimtajame mieste. Kaip dauguma to krašto gyventojų, dirbo viešbutyje, kur atostogoms buvo apsistojusi lietuvė.

"Sutikau Vilmą restorane. Pradėjome bendrauti, o po beveik pusės metų draugystės apsimainėme žiedais. Vestuvės įvyko Tunise. Jei myli, nėra ko laukti. Jau beveik aštuonerius metus esame kartu", – skaičiavo vyras.

Tunisas – musulmoniška arabų valstybė Šiaurės Afrikos Viduržemio jūros pakrantėje. Ten pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis – nenutrūkstantis turizmas, kitaip tariant, pramogos ir linksmybės. Todėl daugumai kyla klausimas, ar Lietuvoje A.Achouro neužklumpa gimtinės ilgesys.

"Labai pasiilgstu. Hamamete nebuvau dvejus metus. Ten liko mano mama ir du broliai. Dar vienas brolis su žmona šiuo metu gyvena Prancūzijoje. Prieš trejus metus mirė tėtis, tuo metu buvau Lietuvoje ir negalėjau greitai sugrįžti. Bilietai į Tunisą buvo per brangūs, kainavo beveik 3 tūkst. litų", – atviravo vyras.

Biurokratinėse pinklėse

Jamaika kartais pasvajoja, kad jo mama su broliais kada nors galėtų atvykti pas jį į Lietuvą. Nors puikiai susivokia, kad migrantams prasigyventi čia nelengva.

Savo ateitį sieju su Lietuva.

"Norėčiau atsivežti savo jaunesnį brolį, bet kitataučiams sąlygos Lietuvoje labai sudėtingos. Kad gautum nuolatinio gyventojo statusą, reikia įveikti biurokratines kliūtis, daug popierizmo. Ir dabar, per septynerius čia praleistus metus, turiu tik leidimą laikinai gyventi ir dirbti. Dėl to mano galimybės veikti labai ribotos. Bandysiu ieškoti pagalbos Vilniuje esančiame Migracijos departamente. Savo ateitį sieju su Lietuva ir noriu būti visavertis šios šalies pilietis", – tvirtino tunisietis.

Nepaisant biurokratinių trukdžių, gyventi Lietuvoje jam patinka. Klaipėdoje jis susirado draugų, pažįstamų, su kuriais leidžia laisvalaikį.

"Kiek teko girdėti, Lietuvoje per visą šį laiką buvo penki, gal šeši tunisiečiai. Klaipėdoje, mano žiniomis, jų nėra. Turiu vieną draugą iš Alžyro, kuris ketverius metus gyvena uostamiestyje ir vairuoja autobusą. Visai atsitiktinai susitikome prekybos centre. Išgirdau jį kalbant arabiškai, pasisveikinau, taip ir pradėjome bendrauti", – prisiminė pašnekovas.

Rado svajonių darbą

Įsitvirtinti Lietuvoje tunisiečiui nebuvo lengva. Iš pradžių Jamaika sporto klube dirbo treneriu, o kai pramoko kalbos, įsidarbino bare.

Akivaizdu, kad vyras – itin gabus kalboms.

"Pirmi metai buvo sunkiausi. Negalėjau iš karto įsidarbinti restorane, nes nekalbėjau lietuviškai. Kai kurie darbdaviai reikalaudavo ir rusų kalbos, kurią, gyvendamas Klaipėdoje, irgi spėjau pramokti. Dar suprantu arabiškai, prancūziškai, angliškai, labai nedaug itališkai ir lenkiškai. Juk į viešbutį, kur dirbau Tunise, turistai atvyksta iš įvairių pasaulio šalių, reikėdavo kažkaip su jais susikalbėti", – aiškino Jamaika.

Tačiau lietuvių kalba, kaip pastebėjo, – pati sunkiausia: "Jei labai pavargstu, viską pamirštu", – tarstelėjo jis.

Vasarą tunisietį galima sutikti Šventojoje, o šaltuoju metų laiku jis – padavėjas viename uostamiesčio restorane.

"Trejus metus turėjau terminuotą darbo sutartį sporto klube. Bet greitai mokiausi ir po kelerių metų įsidarbinau netoli jūros esančiame bare. Labai dėl to džiaugiuosi, nes tai – mano svajonių darbas. Jame aš pailsiu. Tenka daug bendrauti su žmonėmis, linksminame lankytojus, rengiame įvairius pasirodymus. Žiemą dirbu restorane", – pasakojo optimizmo nestokojantis Jamaika.

Mitai ir realybė

Vyras nustemba, kokių keistų stereotipų apie jo tautybės žmones turi susikūrę lietuviai. Nors, kaip daugelis tunisiečių, yra musulmonas ir išpažįsta islamą, savo žmonos mesti krikščionybę neskatina.

"Kadangi Tunisas daug metų buvo Prancūzijos kolonija, esame gana laisvi. Nereikia aklai tikėti viskuo, kas rodoma per televiziją. Tarkime, kad moterys ten neturi jokių teisių. Priešingai, pas mus moterys yra vertinamos labiau už vyrus. Mano žmonai nereikia dėvėti tradicinių apdarų ar kitaip keisti savo aprangos. Aš savo ruožtu niekada negalėčiau jos išduoti ar turėti kitų moterų", – tikino Jamaika.

2011 m. Tunise vyko perversmas. Ši musulmoniška Viduržemio jūros valstybė, nuvertusi ilgametį šalies diktatorių, įkvėpė sukilimus visame regione ir paskatino Arabų pavasario revoliucijas.

Po ilgai trukusių ginčų 2014 m. buvo priimta naujoji šalies konstitucija, kuri laikoma viena pažangiausių arabų pasaulyje. Dvejus metus rengtas dokumentas įtvirtino tikėjimo laisvę ir moterų teises.

Per šį laikotarpį šaliai teko susidurti su dideliu nedarbu, protestais, teroristinėmis atakomis, politinėmis žmogžudystėmis bei politiniais veikėjais, kurie labiau rūpinosi savo karjera, o ne tuo, kad būtų parengta konstitucija.

"Žiniasklaidos galia labai didelė. Sekiau visus įvykius internetu, skaičiau apie susišaudymus, labai bijojau, kad Tuniso iš viso nebeliks. Skambinėdavau mamai ir klausdavau, ar viskas gerai. Net grįžau į gimtinę, kad savo akimis įsitikinčiau – viskas po senovei, saulė šviečia kaip švietusi, oro uoste pilna žmonių, važiuoja taksi, problemų tarsi nebūta. Žinoma, daugumos negerų dalykų plika akimi nepamatysi", – samprotavo A.Achouras.

Ir dabar jam skaudu girdėti apie visame pasaulyje garsiai eskaluojamą pabėgėlių krizę, tačiau gyvenimas, jo žodžiais tariant, juda į priekį.

"Apskritai, lietuviams reikėtų daugiau šypsotis. Visi gyvenime patiriame sunkumų. Nepaisant to, aš neapkraunu kitų savo problemomis. Ką tai pakeistų?" – retoriškai klausė migrantas.

Palygino kainas

Per tuos septynerius metus Lietuvoje vyras keliskart buvo patekęs į konfliktines situacijas. Kartą įtartinas vaikėzas jį pasekė iki namų. Laiptinėje nutaikęs tinkamą progą plėšikas įrėmė peilį ir pareikalavo pinigų.

"Nieko negalėjau padaryti, todėl griebiausi psichologinės taktikos. Iškart pastebėjau, kad nepažįstamasis – labai jaunas, todėl pasakiau, kad jį pažįstu. Labai nustebo, kai prakalbau lietuviškai, ir išsigandęs pabėgo", – juokdamasis prisiminė.

Ne tokios juokingos jam atrodo lietuviškos kainos.

Jei anksčiau Tunise su 10 eurų kišenėje galėdavo gyventi savaitę, tai dabar, jo žodžiais, su tokia suma Lietuvoje nieko nenuveiksi.

"Tunise nebrangu, kilogramas vištienos kainuodavo du eurus. Nežinau, kaip yra dabar, tačiau anksčiau minimali alga per mėnesį siekdavo apie 150 eurų. Tiek gaudamas jau galėjau normaliai gyventi. Ypač kai tavęs nesmaugia mokesčiai, susimoki už vandenį, elektrą, ir viskas. O čia žmogui sunku", – įsitikinęs A.Achouras.

Vyras vis dar negali atsitokėti, kaip staiga po euro įvedimo Lietuvoje brango prekės ir paslaugos.

Tikras siaubas – kas buvo litais, dabar eurais.

"Tikras siaubas – kas buvo litais, dabar eurais. Kartais aplankau brolį Prancūzijoje, tai ten kainos, išskyrus būsto nuomą, mažesnės nei Lietuvoje. Nors minimalus atlyginimas Prancūzijoje siekia 1,3 tūkst. eurų. Nenuostabu, kad brolis gyvena puikiai ir pinigų neskaičiuoja: turi butą, naują automobilį, gali dažnai skraidyti į Tunisą", – akcentavo Jamaika.

Kaip bebūtų, savo sprendimo likti Lietuvoje tunisietis nesigaili, nes turi mėgstamą darbą, supa draugiški žmonės. Dabar didžiausias jo noras – gauti ilgalaikį leidimą gyventi šalyje.

36 metų vyriškio ieško Tuniso pareigūnai, nes jis įtariamas „dalyvavęs planuojant ir įvykdant“ tą išpuolį.

Be to, jis kaltinamas praėjusį kovą dalyvavęs mirtiname džihadistų išpuolyje Tuniso pasienyje esančiame Ben Gerdano mieste, sakoma vakarinės Heseno žemės prokuratūros pranešime.

Tuniso pareigūnai išdavė jo arešto orderį 2016-ųjų birželį, priduriama jame.

Įtariamasis buvo suimtas ankstų trečiadienį per vieną iš policijos vykdomų antiteroristinių reidų Frankfurte ir aplinkiniuose miestuose.

„Jis nebandė priešintis“, – žurnalistams sakė Frankfurto prokuratūros atstovas Alexander'as Badle (Aleksandras Badlė).

Vokietijoje šis Tuniso pilietis yra įtariamas verbavęs naujus narius IS džihadistų grupuotei ir kūręs jos šalininkų tinklą, kad šalyje galėtų surengti ataką, pridūrė pareigūnas.

Rengiamos atakos planai buvo dar „labai ankstyvos stadijos“, – sakė A.Badle'is.

„Konkrečios atakos grėsmės nebuvo“, – pridūrė jis.

Į Vokietiją įtariamasis atvyko 2015-aisiais kaip prieglobsčio prašytojas, nurodė prokurorai. Tačiau keleriais metais anksčiau jis apie dešimtmetį gyveno šioje šalyje.

Jis buvo suimtas vėliau rugpjūtį dėl 2008 metais sukelto sužalojimo.

Už grotų praleidęs 43 dienas, vyras areštinėje laukė deportacijos į Tunisą, tačiau pareigūnai buvo priversti jį paleisti.

„Kadangi Tuniso pareigūnai, nepaisydami kelių Vokietijos pareigūnų priminimų, nesugebėjo pristatyti reikalingų deportacijos dokumentų per 40 dienų laikotarpį, įtariamasis buvo paleistas 2016 metų lapkričio 4 dieną“, – sakoma pranešime.

Nuo paleidimo dienos iki arešto trečiadienį jis buvo sekamas, nurodė prokurorai.

Už ataką Bardo muziejuje atsakomybę prisiėmė IS. Tąkart du ginkluoti užpuolikai muziejuje nušovė 21 užsienio turistą ir vieną policijos pareigūną.

Per praėjusį kovą įvykdytą ataką Ben Gerdane kelios dešimtys iki dantų ginkluotų džihadistų iš Libijos įsiveržė į šį pasienio miestą ir atakavo policijos bei kariuomenės postus. Per šį išpuolį žuvo septyni civiliai ir 13 apsaugos darbuotojų.

Nužudymas buvo įvykdyta šeštadienio vakarą Lenkijos šiaurės rytuos esančiame Luko mieste, kai jaunas lenkas susikivirčijo su vietos kebabinės darbuotojais.

Prokuroras Wojciechas Piktelis (Voicechas Piktelis) pirmadienį sakė, kad tyrėjai vis dar nežino visų nužudymo aplinkybių, tačiau atrodo, kad minėtas jaunuolis išnešė iš kebabinės du butelius gėrimų, už kuriuos nesumokėjo.

Pasak prokuroro, kilus konfliktui 26-erių metų virėjas savo peiliu dukart dūrė lenkui, dėl to šis mirė.

Kitą vakarą prie kebabinės susirinkę protestuotojai apmėtė ją ir policijos pareigūnus akmenimis. Per neramumus buvo sulaikyti 28 žmonės.

Šis vyras yra 21 ar 23 metų amžiaus, žinomas trimis skirtingais vardais, rašo laikraščiai „Allgemeine Zeitung“ ir „Bild“.

Abiejuose pranešimuose nurodoma, kad sunkvežimio, kuris kalėdinėje mugėje traiškė žmones, kabinoje buvo rasti prieglobsčio prašymus nagrinėjančios įstaigos dokumentai, kaip manoma, priklausantys šiam vyrui.

Dokumentai, kuriais pranešama apie deportacijos atidėjimą, buvo rasti po 40 t sveriančio sunkvežimio, lėkusio per kalėdinį miestelį Vokietijos sostinės centre, vairuotojo vieta.

Pranešama, kad įtariamojo, kuris gimė Tuniso pietuose esančiame Tatavino mieste, policija ieško vakarinėje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje.

Per pirmadienį vakare įvykdytą ataką, kurią Vokietijos pareigūnai vadina teroristiniu išpuoliu, žuvo 12 žmonių, tarp jų – tikrasis sunkvežimio vairuotojas lenkas.

Sunkvežimis lėkė per minią traiškydamas medinius prekybos paviljonus ir aukas: siaubingi vaizdai priminė liepos 14 dieną Prancūzijos Nicos kurorte per Bastilijos paėmimo dienos šventę įvykdytą teroro išpuolį, kurio metu džihadisto tunisiečio vairuotas sunkvežimis minioje mirtinai sužalojo 86 žmones.

Su „Islamo valstybe“ (IS) susijusi naujienų agentūra „Amaq“ pranešė, kad šio džihadistų judėjimo „karys įvykdė operaciją Berlyne reaguodamas į kvietimą atakuoti civilius koalicijai priklausančiose valstybėse“.

Įrodymų, kurie paremtų šį teiginį, nėra, atakos vykdytojo vardas nebuvo nurodytas.

Tunisas yra tarp svarbiausių džihadistų kovotojų „tiekėjų“: manoma, kad maždaug 5 500 šios šalies piliečių dalyvauja kovos veiksmuose Sirijoje, Irake ir Libijoje.

Ministras patvirtino informaciją

Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomas de Maizieres (Tomas de Maizjerė) trečiadienį patvirtino, kad teisėsauga yra nustačiusi naują įtariamąjį, galbūt vairavusį sunkvežimį, kuris traiškė žmonės Berlyno kalėdinėje mugėje.

„Yra naujas įtariamasis, kurio mes ieškome; jis yra įtariamas, bet nebūtinai – tai užpuolikas“, – sakė jis žurnalistams.

T.de Maizieres nesiteikė patvirtinti daugybės žiniasklaidos pranešimų, esą ieškoma tunisiečio prieglobsčio prašytojo, turėjusio ryšių su islamo ekstremistais.

Tačiau per tą pačią spaudos konferenciją vienas konservatyviųjų parlamentarų, Stephanas Meyeris (Stefanas Mejeris), sakė, kad įtariamasis iš tikrųjų yra iš Tuniso, ir policija jį stebėjo.

„Mes matyt kalbame apie potencialiai pavojingą įtariamąjį, žinomą teisėsaugai ir priklausantį salafitų islamistų terpei“,– sakė jis žurnalistams po parlamento vidaus reikalų komiteto posėdžio.

S.Meyeris, priklausantis Angelos Merkel krikščionims demokratams, pažymėjo, kad ši byla dar labiau įtvirtina jo partiečių nuomonę, kad Tunisas, Marokas ir Alžyras yra „saugios kilmės šalys“, kurių piliečiams paprastai nesuteikiamas prieglobstis.

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad 40 tonų sunkvežimio, kuris kalėdinėje mugėje traiškė žmones, kabinoje rasti prieglobsčio prašymus nagrinėjančios įstaigos dokumentai, kaip manoma, priklausantys vienam tunisiečiui.

Vokietijoje šiemet pasiryžta Alžyrą, Maroką ir Tunisą paskelbti saugiomis kilmės šalimis, sugriežtinti reikalavimus prieglobsčio prašytojams, kai vien pernai šalį užplūdo apie 890 tūkstančių migrantų. Tačiau šis įstatymas įstrigo aukštuosiuose parlamento rūmuose dėl žmogaus teisių organizacijų pareikšto susirūpinimo.

Žudė dėl markių

Makabriškos istorijos gijos driekiasi į 1995-uosius. Vokietijoje, Liubeko mieste, policija rado žiauriai nužudytą tunisietį. Jis savo namuose gulėjo kraujo klane.

Vyro žmona tuo metu buvo išvykusi, bičiulio pasigedo bendradarbis. Atsuktuvu ir peiliu subadytas vyras gyvybės neteko dėl 10 tūkst. markių.

Vokietijos pareigūnai buvo atlikę milžinišką darbą, apklausę kaimynus, surinkę DNR pėdsakus.

Tyrėjai jau žinojo, kas padarė nusikaltimą, tačiau spėjo, kad du tunisietį galėję nužudyti vyrai pabėgo į užsienį.

Praėjus daugybei metų, vokiečiai ir vėl atvertė neišaiškintą bylą. Patikrinę tuo metu nužudymo vietoje rastus DNR, pareigūnai suprato, kad nusikaltimo gijos veda į Lietuvą.

Neatlaikė kaltės?

Vieno įtariamųjų pareigūnams teko ieškoti psichiatrijos ligoninėje.

"Kaip paaiškėjo, įtariamasis D.T, kuriam dabar yra 42 metai, prisipažino, kad daugybę metų kenčia nuo depresijos. Neatmestina, kad liga galėjo atsirasti dėl išgyvenimų ir kaltės jausmo, kurį kėlė du dešimtmečius slėptas nužudymas", – pastebėjo Klaipėdos kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vyresnysis tyrėjas Arnoldas Strumila.

42-ejų klaipėdietis, kuris oficialiai niekur nedirba, buvo sulaikytas pačioje ligoninėje po įvykusių apklausų.

Iš pradžių įtariamasis visas aplinkybes kategoriškai neigė ir savo bendro neišdavė, jis net bandė parduoti savo turtą, baimindamasis prarasti, jeigu būtų suimtas ir nuteistas.

Įtariamasis su pertraukomis apie 12 metų gydėsi psichiatrijos ligoninėje.

Dirbo trijų šalių policija

Įtariamąjį nužudymu išaiškinę Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai įvykdė penkis Vokietijos tarptautinės pagalbos prašymus.

Policijai pavyko nustatyti ir antrąjį įtariamąjį, kuris jau buvo teistas už beveik analogišką nusikaltimą – pasikėsinimą nužudyti.

Tik tą kartą 1997 m. aukai laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išgyventi. Kaltinamasis buvo nuteistas 11 metų nelaisvės.

Tyrimo metu nustatyta, kad antrasis įtariamasis V.D. jau kurį laiką gyvena Airijoje.

Vokietijai pasitelkus tarptautinę organizaciją "Eurojust", vienu metu buvo derinami bendri ikiteisminio tyrimo veiksmai Lietuvoje, Airijoje ir Vokietijoje.

Suėjo senatis

Vis dėlto Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad lietuvio perdavimas Vokietijai baudžiamajam persekiojimui pagal šios šalies arešto orderį yra negalimas.

Paaiškėjo, jog pagal mūsų šalies įstatymus suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Lietuvoje už nužudymą asmuo gali būti persekiojamas 20 metų, o Vokietijoje tokiam itin sunkiam nusikaltimui senatis netaikoma.

Tyrėjai pavėlavo maždaug vienus metus – tiek laiko pritrūko, kad klaipėdietis būtų perduotas baudžiamajam persekiojimui už prieš 21 metus įvykdytą nusikaltimą.

Senatis dėl Vokietijoje įvykdyto nusikaltimo suėjo 2015 m. liepos 10 d., o klaipėdietis buvo sulaikytas tik šių metų pavasarį.