Tuo metu pati savivaldybė pranešė, kad mero durys atviros visiems ir darbuotojai gali išsakyti nusiskundimus tiesiogiai.

„Raginame jus nedelsiant inicijuoti nepriklausomą tyrimą siekiant objektyviai išsiaiškinti situaciją. Viešai pasklidusi informacija apie necivilizuotą elgesį darbuotojų atžvilgiu nedaro garbės visai savivaldybei, mažina gyventojų pasitikėjimą savivalda ir apsunkina galimybes į savivaldybę pritraukti kompetentingų specialistų“, – teigiama rašte merui.

Aptarti susidariusią situaciją opozicija kviečia savivaldybės administracijos direktorių, Personalo skyriaus bei profesinės sąjungos vadovus.

Opozicijos nariai teigia, jog iki šiol viešai išsakyta miesto vadovo reakcija į kaltinimus mobingu bei pasisakymai, esą darbuotojai skundžiasi, nes nenori dirbti, menkina savivaldybės tarnautojų pastangas ir nerodo noro pripažinti egzistuojančias problemas.

Pasak opozicijos narių, anoniminiai skundai rodo, kad darbuotojai nesijaučia saugūs pranešti ir aptarti patiriamus sunkumus tiesiogiai su meru ar tiesioginiais vadovais.

Anot jų, nepriklausomas tyrimas leistų objektyviai išsiaiškinti situaciją, ar „vadovai nepiktnaudžiauja savo galiomis formuluodami užduotis ir reikalaudami rezultatų“.

„Kurdami šiuolaikišką, stiprią valstybės tarnybą turime užtikrinti, kad joje neliktų vietos sovietmečiu vyravusiai valdžios vertikalei, reikalavimams paklusti, žeminimui ir bauginimui. Todėl darysime viską, kas mūsų galioje, kad problemos, apie kurias prabyla Savivaldybės darbuotojai, būtų sprendžiamos nedelsiant“, – sako opozicijos lyderis Ugnius Radvila.

Opozicija taip pat ragina merą kurti atvirą dialogą su darbuotojais, skirti daugiau dėmesio vidinei komunikacijai ir sveikam, pozityviam mikroklimatui įstaigoje palaikyti. Politikų teigimu, tik motyvuoti ir vertinami darbuotojai gali geriausiai atlikti savo pareigas, o to iš jų tikisi kasdien savivaldybėje besilankantys klaipėdiečiai.

Klaipėdos savivaldybė BNS informavo, kad nėra sulaukusi nei vieno darbuotojo nusiskundimo.

„Profesinė sąjunga, kuri yra aktyvi ir pakankamai didelė savivaldybėje, taip pat darbo taryba nėra sulaukusi skundų. Valstybinės darbo inspekcijos atlikto tyrimo išvadų nesame gavę raštu. Tam, kad išsiaiškintumėme, ar buvo nustatyti minimi atvejai, paprašėme, kad išvados būtų atsiųstos“, – informavo savivaldybė.

Klaipėdos savivaldybė pabrėžia, kad imasi ir aktyviai imsis visų priemonių, kad mikroklimatas tarp darbuotojų būtų geras.

„Klaipėdos mero Arvydo Vaitkaus durys atviros visiems, todėl darbuotojai yra raginami savo nuogąstavimus išsakyti gyvai ar tai padaryti per skyrių vedėjus“, – pranešė savivaldybė.

Anoniminių skundų ant savo darbo stalo anksčiau pranešė gavęs konservatorius Audrius Petrošius. Jis pernai taip pat dalyvavo mero rinkimuose.

Jokie politikai, valdininkai ar savivaldybės specialistai nežino geriau už konkrečiame miesto mikrorajone ar kvartale gyvenančius žmones, bendruomenių atstovus, kaip jie nori gyventi, ko toje vietovėje reikia, kokios problemos gyventojams aktualiausios – įsitikinęs U. Radvila. Todėl jis sieks, kad Klaipėdos bendruomenės stiprėtų ir būtų labiau įtrauktos į miesto valdymą, jo ateities kūrimą.

Jokiai partijai nepriklausantis U. Radvila įgyvendinti savo idėją kurti Klaipėdą ant bendruomenės pamatų siekia prisijungdamas prie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos kandidato į merus Audriaus Petrošiaus komandos ir kandidatuodamas į Klaipėdos miesto tarybos narius.

Siūlo iniciatyvą

„Kad bendruomenės taptų aktyvesnės, konstruktyvesnės ir brandesnės, svarbu joms suteikti daugiau galimybių realiai veikti, kuriant ir įgyvendinant savo idėjas. Bendruomenėms stiprėjant, jos turi glaudžiau įsitraukti į miesto planavimą, vystymą, projektų įgyvendinimą bei kontrolę. Niekas geriau už bendruomenes šitų funkcijų neatliks, nes bendruomenių atstovai, gyvenantys tame mikrorajone ar toje gatvėje, geriausiai žino, ko jiems reikia, ir kontrolės funkciją gali atlikti kasdien, o ne pagal valdininkų patvirtintą grafiką“, – sako U. Radvila.

Mūsų šalyje bendruomenės dar neturi tokių gilių tradicijų kaip Vakarų Europos valstybėse ir jų veikloje dalyvauja palyginti maža dalis gyventojų.

„Nacionaliniu mastu pasigendu pilietiškumo ugdymo. Dabar dažniausiai tik prieš rinkimus matome socialines reklamas, kurios skatina ateiti balsuoti. Jei balsuosi, atliksi savo pareigą, tai būsi geras pilietis – maždaug tokia mintis diegiama. Bet juk aktyviems ir pilietiškiems reikia būti ne tik per rinkimus, o nuolatos. Savo aktyvumu, įsitraukimu gyventojai turėtų prisidėti prie valstybės ir miesto kūrimo, planavimo, valdymo, kontrolės. Tad reikia skatinti žmones būti pilietiškus, šviesti, kaip jie tai gali padaryti. Viena iš pilietiškumo formų yra būrimasis į aktyvias vietos bendruomenes“, – sako U. Radvila.

Pasigenda aktyvaus valdžios palaikymo

„Norint, kad bendruomenės gyvuotų ir būtų aktyvios, reikalingi tam tikri resursai – ir ne tik finansiniai. Bendruomenėms reikia patalpų, kad jų nariai galėtų susirinkti, bendrauti, diskutuoti, tartis. Šiandien tos galimybės yra labai ribotos. Ir tik atkaklumu kai kurios bendruomenės tų galimybių išsireikalauja. Mano nuomone, bendruomenių veikla turi būti skatinama, sudaromos sąlygos naudotis patalpomis ir finansiniais ištekliais kuo paprasčiau ir lengviau. Augančios stiprios bendruomenės – tai augantis ir stiprus miestas“, – įsitikinęs U. Radvila.

Jis neabejoja, kad bendruomenės miestui ir šaliai gali duoti didelę naudą, nes į jas buriasi įvairių specialybių ir įvairių patirčių turintys žmonės.

„Džiugu, kad Klaipėdoje jau yra stiprių bendruomenių, veikia ir jas vienijanti asociacija. Bet norėtųsi, kad savivaldybė rodytų daugiau iniciatyvos, noro, palaikymo ir sudarytų kuo geresnes sąlygas bendruomenėms aktyviai veikti“, – sako U. Radvila.

Pasak jo, Klaipėdoje yra daug savivaldybei priklausančių pastatų, tad patalpų, kuriose galėtų vykti bendruomenių renginiai ir susibūrimai, savivaldybei neturėtų būti sunku rasti.

Kodėl ne visa informacija vieša?

Klaipėdos bendruomenių asociacijos prezidentas Renaldas Kulikauskas sako, kad bendruomenėms išties labai svarbus viešojo sektoriaus skaidrumas ir efektyvus lėšų naudojimas. O norint užtikrinti piliečių dalyvavimą sprendimų priėmime, būtina viešinti visą informaciją, susijusią su savivaldos vykdomais projektais.

„Tačiau ne visų Klaipėdos miesto tarybos komitetų ir komisijų posėdžių transliacijos savivaldos „YouTube“ paskyroje yra viešai transliuojamos, o komitetų posėdžių įrašai saugomi tik ribotą laiką, po kurio tampa nebepasiekiami. Todėl aš, kaip pilietis, nebegaliu pasitikrinti, kas buvo nutarta prieš metus ar kelerius, o projektai Klaipėdos mieste trunka ilgai (vidutinis vykdomo projekto terminas yra 4,5 metų) ir neretai labai pabrangsta“, – sako Klaipėdos bendruomenių asociacijos prezidentas.

Sieks skaidrumo ir atvirumo

U. Radvila taip pat įsitikinęs, kad klaipėdiečiams turi būti viešai prieinama ir nesunkiai randama informacija apie miesto valdžios priimamus sprendimus ir įgyvendinamus projektus, nes aktyvūs vietos bendruomenių nariai atlieka labai svarbią tų sprendimų ir projektų kontrolės funkciją.

„Bet surasti reikiamus duomenis, net ir žmogui, turinčiam patirtį, neretai nėra paprasta. Jau nekalbant apie paprastą klaipėdietį, kuris net nežino, kur tų duomenų ieškoti“, – teigia U. Radvila.

Be to, ne visa informacija apie daugumą projektų ir paslaugų pirkimų yra viešai pateikiama, prisidengiant sutarčių konfidencialumo punktais.

„O juk žmonės turi žinoti, kas planuojama ar bus daroma jų mikrorajone ar gatvėje, kur jie gyvena, taip pat – ar įgyvendinant projektus mokesčių mokėtojų lėšos panaudojamos efektyviai ir skaidriai. Vietos gyventojai ne tik turi teisę žinoti, kaip ir kas bus daroma, bet turi būti ir išgirstas jų požiūris, pasiūlymai, ko jiems išties reikia“, – sako kandidatas į Klaipėdos miesto tarybos narius.

Visi miesto rajonai, kaip ir žmonės, gyvena tam tikrą savo ciklą: susikuria, vėliau pasensta, tad po kurio laiko turi atsinaujinti. „Tuose procesuose, taip pat ir miesto plėtros projektuose, bendruomenių atstovai turi būti ne tik statistai, kai jiems tiesiog pateikiami derinti būsimi nauji objektai, jau numatyti projektai ir pasakoma, kad čia bus tas ar anas. Tai per vėlyva stadija. Bendruomenės atstovai turėtų būti įtraukti visose stadijose – nuo projekto idėjos, vystymo, planavimo iki realizavimo. Dabar bendruomenių įtraukimas neretai būna labiau imitacija“, – teigia U. Radvila.

Gali semtis patirties ir iš užsienio bendruomenių

Pasak kandidato į Klaipėdos miesto tarybos narius, bendruomenėms turėtų būti sudarytos sąlygos semtis patirties ir iš kitų šalių bendruomenių.

„Pavyzdžiui, mūsų Klaipėda draugauja ir užmezga partnerystę su kitais Europos miestais, su kuriais vyksta kultūriniai, dalijimosi patirtimi, įvairių projektų mainai. Manau, į tokį bendradarbiavimą, miesto delegacijas turėtų būti įtraukiamos ir miesto bendruomenės, kad jos galėtų keistis patirtimi, susipažintų, kaip veikia ir kuo gyvena Klaipėdai giminingų kitų šalių miestų bendruomenės“, – dar vieną bendruomenių veiklos skatinimo idėją siūlo U. Radvila.

Naujas bendruomenių centras

Svarbus dėmesys bendruomenėms skiriamas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidato į Klaipėdos miesto merus Audriaus Petrošiaus ir jo komandos rinkimų programoje, prie kurios kūrimo prisidėjo ir U. Radvila.

„Vienas kertinių mūsų pasiūlymų – įkurti bendruomenėms naują centrą Klaipėdoje. Be to, programoje numatėme sudaryti atskirų miesto dalių bendruomenėms didesnes galimybes veikti savivaldybės administracijos steigiamuose paslaugų centruose. Šie žingsniai suteiks didesnę motyvaciją burtis ir stiprėti uostamiesčio bendruomenėms bei glaudžiau bendradarbiauti su miesto valdžia, ieškant joms aktualių problemų sprendimų“, – įsitikinęs U. Radvila.

Politinė reklama apmokėta iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos miesto rinkimų kampanijos sąskaitos. Užs. 1845798.

Išskirtinę galimybę uostamiesčiui tapti turistų ir tarptautinės mokslo bendruomenės traukos centru suteikia Lietuvos jūrų muziejus bei ką tik duris atvėręs Jūros gyvūnų reabilitacijos centras, kuris rūpinasi sužalotais ruoniais, vandens paukščiais. Pasaulį apkeliavęs U. Radvila pastebi, kad Klaipėda kol kas – ne pats draugiškiausias miestas keturkojams gyvūnams ir jų šeimininkams, o tinkamos infrastruktūros stoka jau daug metų bado akis miesto gyventojams ir svečiams.

Turizmo įmonių grupės „Novaturas“ įkūrėjas U. Radvila pastarąjį dešimtmetį – dažnas svečias Lietuvos jūrų muziejuje, kuriame pažįsta kiekvieną slaugomą ruoniuką, taip pat ir beglobių gyvūnų prieglaudose ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje. Jo namuose prieglobstį rado net 9 „įvaikinti“ gyvūnai – 4 šunys ir 5 katės.

Vienas iš šunų vardu Bučkis ištikimai lydi Ugnių ir į Klaipėdos savivaldos rinkimus. Per fotosesiją šeimininkui ant rankų įsiprašęs gyvūnas dabar kartu su Ugniumi žvelgia ir iš rinkiminių plakatų.

Klaipėdos paradoksai: nuostabus muziejus ir didžiausia prieglauda

Aplinkos ir gyvūnų apsauga daug metų besirūpinantis Ugnius pastebi, kad nors Klaipėdą garsina populiariausias šalyje Jūrų muziejus, kuriame slaugomi ir gydomi sužaloti Baltijos gyvūnai, mūsų uostamiestis, palyginus su kitais pasaulio miestais ar net Vilniumi, yra dar labai nedraugiškas gyvūnams.

U. Radvila įsitikinęs, kad Jūrų muziejus, kasmet sulaukiantis apie pusę milijono lankytojų, gali didžiuotis būdamas šalies muziejų lyderiu ir turi puikias galimybes pelnyti kur kas didesnį tarptautinį pripažinimą.

„Jūrų muziejus – vienas sėkmingiausių pavyzdžių, kaip kultūros objektas geba prisitaikyti prie laikmečio, integruoti ir plėtoti įvairias laisvalaikio, reabilitacijos, pažinimo ir mokslo veiklas: nuo laivų ekspozicijos, delfinariumo, delfinų terapijos vaikams su negalia ir naujai įkurto Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro. Be šių veiklų, Jūrų muziejus atlieka ir dar vieną labai svarbią funkciją – visuomenės švietimo apie gyvūnus, kurio labai trūksta Klaipėdoje ir visame pajūrio krašte“, – įsitikinęs ilgametis muziejaus mecenatas U. Radvila.

U. Radvila daug metų rūpinasi gyvūnais, savo namuose yra priglaudęs 4 šunis ir 5 kates. Asmeninio arch.nuotr.

„U. Radvila – dažnas Jūrų muziejaus svečias. Jau daugiau kaip dešimt metų jis – mūsų mecenatas, prisidedantis prie įvairių projektų: ruonių reabilitacijos, gydymo, slaugymo ir paleidimo į jūrą. Be to, jis ne tik finansinis rėmėjas, bet ir verslo patarėjas. Ugnius nuolat domisi, kaip mums sekasi, ir pasiūlo idėjų, kaip pritraukti lankytojų, uždirbti daugiau pajamų mūsų muziejui, kaip paskatinti darbuotojus. Jo dėmesys, susidomėjimas, nuoseklumas ir pagalba įgyvendinant įvairius projektus, rengiant ateities planus – labai vertinga ne tik mūsų muziejui, bet visai Klaipėdai“, – sakė Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.

U. Radvila apgailestauja, kad jo gimtąjį miestą garsina ne tik jūros gyvūnų muziejus, bet ir didžiausia paliktų, į gatvę išmestų keturkojų prieglauda, įsikūrusi šalia Klaipėdos.

„Būk mano draugas“ prieglaudoje šiuo metu glaudžiasi apie 500 gyvūnų. „Daugelis jų – suaugę, sergantys ar sužaloti gyvūnai, kuriems reikalingas gydymas. Galbūt todėl jų atsisako žmonės, kuriems tokie gyvūnai nebeteikia džiaugsmo. Paliktų gyvūnų problema Klaipėdoje – labai didelė ir ją spręsti galima tik pasitelkus žmonių edukaciją. Tačiau šią prievolę aktyviau turėtų prisiimti Klaipėdos savivaldybė vykdydama švietėjiškus projektus, bendradarbiaudama su įvairiomis bendruomenėmis: gyvūnus globojančiomis organizacijomis, universiteto studentais“, – teigė U. Radvila.

Kaip pasakojo U. Radvila, prieš keletą mėnesių aplankęs gyvūnų prieglaudą „Būk mano draugas“ sužinojo, koks šokiruojančiai didelis Klaipėdos rajone paliekamų ir nuskriaustų gyvūnų mastas. Kasdien į „Būk mano draugas“ atvežama vis naujų sužalotų, paliktų gyvūnų, kurių priežiūros išlaidos prieglaudos savininkams, šią žiemą išaugus energijos sąnaudoms, tampa sunkiai pakeliamos. Vien tik išlaidos už elektrą ir kurą, skirtą gyvūnų namelių šildymui, šį šaltąjį sezoną gerokai perkops 10 tūkst. eurų.

„Šią žiemą padengsime visas gyvūnų prieglaudos energijos sąnaudas: apmokėsime elektros sąskaitas, parūpinsime ekologiškų briketų, kuriais šildomi 28 gyvūnams įrengti nameliai. Negalime užsimerkti ir nematyti šios problemos, tad ieškosiu būdų, kaip šiai didžiausiai Klaipėdos gyvūnų prieglaudai galėtų pagelbėti ir miesto savivaldybė“, – sakė U. Radvila, kuris kartu su bendraminčiais bei kolegomis įvairioms gyvūnų prieglaudoms yra surinkęs ir paaukojęs  per 1 mln. eurų paramos.

Infrastruktūros trūkumas Klaipėdoje bado akis

Kita problema, kuri, pasak U. Radvilos, jau daugybę metų bado akis Klaipėdos gyventojams bei miesto svečiams ir kurią reikėtų nedelsiant spręsti, – infrastruktūros, pritaikytos ir žmonėms, ir jų augintiniams, trūkumas.

„Gyvūnams draugiškų miestų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pavyzdžiui, mūsų artima kaimynė Latvija pajūryje turi puikiai pritaikytus paplūdimius, kuriuose galima lankytis su savo augintiniais. Šalia jų įrengtos net žaidimų aikštelės. O kaip yra pas mus? Geriausiu atveju turime vieną ar dvi tam skirtas vietas, bet ir jos kone už kelių kilometrų nuo paplūdimio. Klaipėdos pajūryje įrengti pažintiniai, pasivaikščiojimų takai, tačiau apie fiziologinius žygeivių ir juos lydinčių keturkojų poreikius pramogaujant gamtoje, regis, visai nepagalvota“, – pažymėjo U. Radvila. 

Lyginant su kitais pasaulio miestais, Klaipėda, ko gero, yra vienas nedraugiškiausių miestų gyvūnams. „Iki šiol nebuvo galvojama apie tam skirtą infrastruktūrą ar naujas erdves nei pajūryje, nei pačiame mieste. Tam nebūtinos didelės investicijos“, – įsitikinęs U. Radvila.

Kad Klaipėda taptų draugiška ir žmonėms, ir jų augintiniams, užtektų, kad miesto centre, gyvenamuosiuose rajonuose, pajūryje būtų įrengta daugiau šiukšliadėžių, tualetų, vandens stotelių.

„Tai padėtų išspręsti ir aplinkosaugos problemas – gražiose vietose žmonės paliktų mažiau šiukšlių. Visame pasaulyje vis daugiau žmonių augina keturkojus, aktyviai su jais leidžia laisvalaikį, kartu atostogauja, keliauja, kaip ir tūkstančiai klaipėdiečių. Todėl žmonėms ir keturkojams draugišką infrastruktūrą reikėtų plėtoti jau dabar, nes tai aktualu ir Klaipėdos gyventojams, ir miesto svečiams.  Prie draugiškos aplinkos kūrimo aktyviau prisidėti gali ir miesto bendruomenė, verslas, kaip tai daroma daugybėje pasaulio miestų, kur lankytojams su gyvūnais atviros kavinių, viešbučių durys“, – sakė U. Radvila.

Politinė reklama apmokėta iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos miesto rinkimų kampanijos sąskaitos.  Užs. 1844215

U. Radvila su bendraminčiais įkūrė įmonių grupę „Novaturas“, kuri tapo didžiausia poilsinių ir pažintinių kelionių organizatore Baltijos šalyse. Daug metų dirbdamas turizmo versle Ugnius įgyvendino ir savo vaikystės svajonę – apkeliavo pasaulį: nuo Šiaurės ašigalio iki Antarktidos, kur teko panerti į ledinės jūros gelmes. Dabar Ugnius turi naują svajonę – padėti suklestėti savo gimtajam miestui, tad nusprendė kandidatuoti į Klaipėdos miesto tarybos narius, prisijungdamas prie kandidato į merus Audriaus Petrošiaus ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos komandos.

Septynmetis, ištremtas į internatą Vilniuje

– Nuo vaikystės turėdamas regos negalią susidūrėte su kur kas didesniais iššūkiais, nei jūsų bendraamžiai. Nepaisant to, sukūrėte sėkmingą turizmo verslą, esate žinomas mecenatas, įvairių organizacijų rėmėjas. Koks buvo jūsų kelias į sėkmę?

– Gimiau Klaipėdoje 1971 metais, turiu įgimtą regos negalią. Per pirmuosius tris gyvenimo metus man buvo atliktos trys akių operacijos, kad bent kiek matyčiau ateityje. Kadangi Lietuvoje tuo metu niekas nesiryžo atlikti sudėtingų ir rizikingų procedūrų, man operacijos buvo atliekamos Odesoje. Vykome į Ukrainą su tėvais, ne vieną kartą ir ne vienam mėnesiui. Mano ankstyvoji vaikystė – tai ne žaislai, kuriuos pamenu tik fragmentiškai, bet medikai, ligoninės, operacijos, reabilitacijos, savaitiniai darželiai.

Kai ūgtelėjau ir artėjo mokyklos etapas, teko susitaikyti su nemalonia realybe – manęs priimti nesutiko nė viena Klaipėdos mokykla. Tuo metu vaikai su specialiais poreikiais buvo ugdomi atskirai, visoje Lietuvoje tebuvo viena aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla ir ta pati – sostinėje. Taigi, vieną dieną įsėdome į traukinį Klaipėda-Vilnius ir išvykome į nežinomybę. Nei aš, nei tėvai nenorėjo šio atsiskyrimo, tai buvo to laikmečio padiktuota sąlyga. Nuo šio momento prasidėjo tikroji mano „gyvenimo mokykla“, kurioje išmokau daug karčių pamokų ir nebijoti eiti prieš vėją.

– Kaip tuo metu, sovietmečiu, atrodė gyvenimas specialiame vaikų internate?

– Internate mokėsi vaikai iš visos Lietuvos. Didžioji dalis auklėtinių buvo su regėjimo negalia – akli, silpnaregiai.

Mokymosi įstaigoje buvo griežta disciplina – pamokos, namų darbai, užklasinė veikla ir buities darbai. Viską darydavom patys: plaudavome indus, valgyklą, klases, tualetus, klodavome lovas, lankstydavom rūbus. Ir niekam nerūpėjo, kad man buvo vos septyneri metai – pasirinkimo nebuvo, nes už dienotvarkės nevykdymą – bausmės. Nepaklusniausiems ar nespėjusiems padaryti darbų grėsdavo negauti pieno su sausainiu, nesisupti ant arkliuko, nepamatyti filmuko, o šios pramogos buvo organizuojamos tik kartą per savaitę. Tad vienintelė išeitis buvo mokytis daryti viską greičiau.

Supratau, kad laimi tas, kuris sugeba užmegzti ryšį su įvairaus amžiaus ir charakterio žmonėmis. Tik tada gali išlikti ir siekti išmintingos lyderystės.

– Kokių dar gyvenimo pamokų išmokote?

Turbūt pirmoji skaudi internato pamoka, kuri įsiminė visam gyvenimui, kad turi išmokti galvoti gerokai į priekį. Ją supratau, kai mane, mažą vaiką, apgavo vyresnis. Tėvai vaikams galėdavo atsiųsti pinigų, už kuriuos kartą per mėnesį auklėtojos pirkdavo skanėstus. Kartą sulaukęs tos vienintelės mėnesio dienos, pagaliau rankose jau laikiau išsvajotą limonado buteliuką, bet  neskubėjau gerti.

Man besidžiaugiant, priėjo keturiolikmetis mokinys ir pasisiūlė parodyti triuką, kaip galima išgerti visą limonadą neatitraukus lūpų. Mane tai sudomino, tad padaviau jam buteliuką. Jis akimirksniu išgėrė visą mano limonadą. Tuo metu buvo labai liūdna. Likau neparagavęs gėrimo ir vėl reikėjo laukti visą mėnesį, kad galėčiau gauti ką nors skanaus. Ėmiau galvoti – kaip man elgtis, kad tai nepasikartotų.

– Ir ką supratote?

– Supratau, kad laimi tas, kuris sugeba užmegzti ryšį su įvairaus amžiaus ir charakterio žmonėmis. Tik tada gali išlikti ir siekti išmintingos lyderystės. Nemažai išmokau ir iš knygų. Dar vaikas būdamas internate nekantriai laukdavau, kol kartą per savaitę mokytoja paskaitys pasaką.

Internato kambaryje gyvenome penkiese, vienas mūsų kambario draugas buvo visiškai aklas, tad mokėjo puikiai skaityti brailio raštą. Ramybės valandomis šviesas užgesindavome, tačiau galėjome ir toliau klausytis knygų, kurias skaitydavo aklas kambariokas.

Bėgant metams meilė knygoms tik augo. Prašydavau sesers man skaityti, o vėliau tapau uolus audioknygų skaitytojas ir aklųjų bei silpnaregių bibliotekos lankytojas.

 Pomėgis virto tarptautiniu verslu

–  Esate vienas iš didžiausio Baltijos šalyse kelionių organizatoriaus „Novaturas“ įkūrėjų. Kaip Jums pavyko sukurti sėkmingą verslą turizmo srityje, nors Vilniaus universitete įgijote tarptautinių žinių vadybos diplomą?

– Turizmo versle atsidūriau visiškai atsitiktinai, nors mano pomėgis visada buvo kelionės, nuo jaunystės svajojau apkeliauti visą pasaulį. 1993 m. pirmą kartą išvykau į Vakarus – į Stokholmą. Po metų įsigijau kelionę į Italiją vienoje kelionių agentūroje, kur susipažinau su Edita, kuri vėliau tapo mano žmona. Mūsų jaunatviškas avantiūrizmas ir atvedė į turizmo sritį, kurioje aš neturėjau jokios patirties, išskyrus didelį norą keliauti. Išsinuomojom kabinetą, perdažėme sienas ir ant durų iškabinę „Interservis“ iškabą, 1995 m. pradėjome pirmosios savo įkurtos kelionių agentūros veiklą.

Beveik dešimtmetį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo turizmo verslas, kaip ir daugelis kitų sričių, buvo kūrimosi stadijoje. 1996–1997 metais daugelis kelionių agentūrų dirbo kaip išmanė, nes tuo metu jokia švietimo įstaiga nerengė specialistų. Turėjome idėją, kaip padėti susiformuoti turizmo sektoriui Lietuvoje ir jį plėtoti, to mokėmės iš kitų Europos šalių ir 1999 metais įkūrėme jungtinę, partneryste grįstą turizmo paslaugų įmonę „Novaturas“ Lietuvoje, o šiek tiek vėliau sėkmingai išplėtėme veiklą Latvijoje ir Estijoje.

Klaipėdai siūlo kelti didesnes plėtros ambicijas

– Esate sėkmingas verslininkas, įgyvendinęs jaunystės svajonę apkeliauti visą pasaulį. Kodėl šiemet nutarėte dalyvauti savivaldos rinkimuose Klaipėdos mieste?

– Nors daug laiko praleidau Vilniuje, kur mokiausi, kūriau verslą, ryšių su Klaipėda niekuomet nepraradau. Tai mano gimtasis miestas, kurį puikiai žinau, pažįstu ir myliu. Kai visą pasaulį sukaustė COVID-19 pandemija ir atsirado daugiau laisvo laiko, sėdau į traukinį ir sugrįžau į Klaipėdą, kur viskas sava: jūra, kirų klyksmas, čia gyvenantys tėvai, nuo vaikystės pažįstamos vietos.

Sugrįžęs į Klaipėdą galiu būti naudingas ir miestui, ir jame gyvenantiems žmonėms. Esu tikras, kad Klaipėdos miesto plėtra galėtų turėti kur kas didesnes ambicijas nei lig šiol.

– Nepriklausote jokiai politinei organizacijai, tačiau jūsų pavardę rinkėjai šiemet ras Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatų į tarybos narius sąraše. Kodėl pasirinkote šią politinę jėgą?

– Niekada nepriklausiau jokiai partijai, tačiau Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų požiūris į daugelį klausimų artimas mano pažiūroms. Todėl sulaukęs jų kvietimo prisijungti prie TS–LDK partijos kandidato į merus A. Petrošiaus  komandos ir dalyvauti artėjančiuose savivaldos rinkimuose, sutikau tapti kandidatu į Klaipėdos savivaldybės tarybos narius. 

Norint greičiau pasiekti užsibrėžtų tikslų, reikalingi ne tik finansiniai resursai, bet ir patirtis. Konservatoriai turi patyrusių įvairių sričių ekspertų, geba mokytis iš savo klaidų, o taip pat yra atviri jauniems ir patirties politikoje neturintiems žmonėms. Man imponuoja ne tik atviras ir šiuolaikiškas partijos bei jos iškelto kandidato į merus A. Petrošiaus požiūris, noras keistis, bet ir sudarytos sąlygos praktiškai įgyvendinti savo idėjas kuriant šiuolaikišką Klaipėdą.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatų į tarybos narius sąraše nepartinių kandidatų tokių kaip aš yra ne vienas – tarp jų ir sąrašo lyderis Klaipėdos universiteto rektorius prof. Artūras Razbadauskas. Kartu su visa komanda kuriame ambicingą programą Klaipėdai, kuri geografiškai yra labai patrauklus ir kompaktiškas miestas. Tačiau norint, kad ir pasaulio kontekste jis būtų labiau matomas, girdimas ir lankomas, reikia atlikti dar daug namų darbų, kuriuos esame pasirengę įgyvendinti kartu su Klaipėdos bendruomene.

– Išmaišėte visą pasaulį, gyvenote įvairių šalių didmiesčiuose. Kaip Jums atrodo Klaipėdos miestas pasauliniame kontekste ir ko jam trūksta, kad galėtų lygiuotis su kitais žinomais uostamiesčiais?

– Klaipėda – unikalus Lietuvos miestas. Ji turi ir marias, ir jūrą, gražų senamiestį. Iš Klaipėdos ranka pasiekiami kurortai Neringa, Palanga, Ventės ragas. Žinoma, pasaulio mastu Klaipėda – nedidelis ir ne itin žinomas miestas. Mano manymu, miestui trūksta trijų dalykų.

Pirma, tai labiau išplėtotos miesto infrastruktūros, kuri būtų pritaikyta ir patogiam klaipėdiečių gyvenimui, ir miesto svečiams

Antra, kad miestas išliktų gyvas, jaunatviškas ir turėtų ateitį, jame turi būti sudarytos geros sąlygos mokytis ir kurti savo gyvenimą jauniems žmonėms bei šeimoms. Tad reikėtų stiprinti mūsų universitetą ir kitas švietimo įstaigas.

Trečia, jei norime Klaipėdą matyti ir kaip turistams patrauklų miestą, turime keistis ir galvoti, ką galime jiems pasiūlyti. Tam mieste turėtų būti sutvarkyta ir turistams labiau pritaikyta infrastruktūra, atsirasti daugiau lankytinų objektų, kad ir miestiečiai, ir svečiai turėtų čia ką veikti. Klaipėdoje trūksta tarptautiniams renginiams, konferencijoms pritaikytų vietų. Man atrodo, kad vietinis verslas mieste labiau orientuojasi į vietinių gyventojų poreikius bei lūkesčius. Tačiau aš neabejoju, kad Klaipėda gali tapti ir užsienio turistų traukos centru, geriau išnaudojus jos turimus privalumus. Tuomet atsirastų ir naujų verslų, ir naujų darbo vietų, ir mūsų uostamiestis taptų dar patrauklesne vieta gyventi ir kurti ateitį. Tad laimėtų ir Klaipėda, ir klaipėdiečiai.

Politinė reklama apmokėta iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos miesto rinkimų kampanijos sąskaitos. Užs. 1843969.