Paramos vakaro metu žiūrovai išvys ne tik įsimintiniausias ir jautriausias akimirkas iš scenos divos Justės Arlauskaitės-Jazzu, dainininko Donato Montvydo, aktorės Virginijos Kochanskytės ir kunigo Ričardo Doveikos misijos į Malavį, bet ir stebės specialiai šiam šou ruošiamus scenos žvaigždžių pasirodymus.

Skurdo ir bado realybę Malavyje savo akimis išvydusi J. Arlauskaitė-Jazzu atliks jausmingas balades „Rudens naktis“ ir „Older“, o D. Montvydas mėgins žmones kilniam tikslui suvienyti skleisdamas optimizmą savo kūrybos daina „Viskas bus gerai“.

„Šiemet Unicef misijoje labai gražiai susivienijo patirtis ir jaunystė. Patirtis ateina iš aktorės V. Kochanskytės ir kunigo R. Doveikos. Jaunystei atstovauja J. Arlauskaitė - Jazzu ir D. Montvydas. Būtent šie žmonės, kuriuos vienija beribė atjauta ir žmogiškumas, šou suteiks ypatingą aurą“, – tvirtina Unicef Lietuva vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė-Staniulėnė.

Dalindamiesi mes įprasminsime save ir buvimą šiame pasaulyje.

Jautrioji J. Arlauskaitė-Jazzu atskleidžia, kad Unicef misija į Malavį jai buvo ypatinga, tad atlikėja nori įkvėpti kuo daugiau žmonių. „Tik dėl tokių patirčių verta gyventi, tik dalindamiesi mes įprasminsime save ir buvimą šiame pasaulyje. Susivienykime kilniam tikslui – kuo daugiau sielų išgelbėsime, tuo garsiau skambės žmogiškumo ir gėrio simfonija. Lai skamba mūsų sielos“, – abejingais nelikti kviečia J. Arlauskaitė-Jazzu.

Kunigas R. Doveika paramą Afrikos vaikams linki paversti savo kasdienybe. „Tegul tie paaukoti keletas eurų per mėnesį būna ne prestižo, ne garbės, ne vienkartinės pagalbos ar tik labdaros renginio reikalas. Tegul tai tampa mūsų kasdienybės alsavimu, neatskiriama mūsų kvėpavimo dalimi... Su vos 10 centų per dieną, tik 3 eurais per mėnesį, Malavio vaikai turės ateitį“, – tvirtina R. Doveika.

UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“ suburs žinomus aktorius, dainininkus, vedėjus. Renginio vairą savo rankose laikys Vytautas Rumšas jaunesnysis ir specialiai į renginiui iš Paryžiaus atskridusi Giedrė Rusytė. Geras emocijas dovanos duetas – Džilda ir Orestas Vaigauskai, kuriuos vaidina Ineta Stasiulytė ir Aistis Mickevičius. Pasirodymus ruošia D. Montvydas, J. Arlauskaitė-Jazzu, Mango, Monika Linkytė, Jokūbas Bareikis, Lemon Joy, G&G Sindikatas, Vaidas Baumila, Monika Pundziūtė-Monique, Katažina Zvonkuvienė, Lina Rastokaitė  ir kiti. Be to, pirmieji turėsite galimybę išgirsti naują Erikos Jennings kūrinį „Truth“.

Savaitę truksiančios lietuvių misijos tikslas – iš arti pamatyti su kokiomis problemomis susiduria vaikai ir moterys toje šalyje, ką „Unicef“ daro, kad jiems padėtų ir surinkti kuo daugiau lėšų Malavio vaikų gyvybėms gelbėti.

Kaip sekasi misijoje, lietuvių būrys atskleidžia savo dienoraščiuose. Skaitytojus pasiekė trečiasis V. Kochanskytės dienoraštis iš misijos Malavyje.

Diena, po kurios norisi gyventi prasmingiau

Šiandien iš lovos išvertė pirmieji gaidžiai, pragydę kartu su laikrodžio skambučiu. Miegota nei daug, nei mažai – penkios valandos. Greiti pusryčiai ir – pirmyn per ryto saulės nutviekstus kalnus. Mus šioje misijoje lydi dvi vietos „Unicef“ darbuotojos – Lulutani ir Dorin, geranoriškos, ramios, besišypsančios, ramiai kalbančios. Kaip jaučiasi žmonės, pasakodami, rodydami, atverdami savo šalies skaudulius, prašydami pasaulio pagalbos? Pasaulio, kuris šimtmečiais engė, išnaudojo šį kontinentą savo tikslams. Civilizuotas pasaulis pats turėtų skubėti pas juos pasidalinti tuo, ką užgyveno Afrikos dėka. Skubėtų, jei suprastų, kad nebėra mūsų ir jų problemų, kad nesiskaitymas su kitu, gyvenimas kito sąskaita, anksčiau ar vėliau sugrįžta bumerangu.

Pakeliui – mandagumo vizitas pas rajono socialinį darbuotoją. Aikštelėje prie pastato lūkuriavo būrys žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, atsiimti nedidelių pašalpų. Stovėjo rūstūs, alkani. Skurde gyvenantys žmonės gauna per dieną 25 centus ir jie sudaro 50 proc. gyventojų. Už skurdo ribos (vadinasi, negauna nė tiek) gyvena 25 proc. Tai kiek jų gyvena gyvenimą bent šiek tiek panašų į žmonių gyvenimą? Nesunku suskaičiuoti ir sunku patikėti.

Socialinis darbuotojas turėjo mus palydėti į kaimą, kur gyvena šeima, kurios problemas Lietuvos žmonėms papasakos kunigas Ričardas Doveika. Pakelėse matėme medvilnės ir cukranendrių laukus, besiganančias karves ir ožkų būrelius, kai kur prie molinių trobelių kapstinėjosi vištos. Taip ir liko mums mįsle, ką tie gyvulėliai randa molinoje sausros nualintoje žemėje.

Pravažiavome keletą miestelių. Nors pavadinti juos miesteliais sunku. Gal greičiau keletą turgelių, kur žmonės išsidėstę, išsikabinėję savo prekes tiesiog ant žemės. Tai – kukurūzai, medžio anglis, saldžios bulvės, pomidorai, apelsinai, cukraus maišai. Vienoje vietoje matėme ir nedidutes saulės baterijas. Padėvėti rūbai, vežami čia iš viso pasaulio. Ir tik ant vieno kito prekystalio akį džiugino ryškiaspalviai tradiciniai Afrikos audiniai. Liūdnoka, kad ir šiuose kraštuose mažėja tautinio, tik šiam kraštui būdingo spalvingumo, ir jį užkariauja kičinė drabužių mišrainė. Pasaulio daugumos apsirengimo realybė banaliai jokia!

Šiandien mudviem su Donatu teko laimė saugoti filmavimo erdvę nuo smalsaujančių vaikų. Pravertė  visi aktoriniai sugebėjimai ir žinios. Donatas ne tik turėjo galimybę dainuoti, bet ir futbolo siautulin vaikus įtraukti, ir akrobatiką pademonstruoti. Bet vargo nebuvo, nes vaikai dėmesio neišlepinti. Drauge šoko, dainavo, deklamavo, vaidino. Abipusiai patyrėme daugybę gerų emocijų.

Ir vėl gera diena, po kurios norisi gyventi prasmingiau.

Pastoviais „Unicef“ rėmėjais galima tapti:

1469 – siunčiant žinutę su žodžiu VAIKAMS.

Jūsų 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.

Šiemet į misiją keliauja atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu, dainininkas Donatas Montvydas, kunigas Ričardas Doveika ir „Unicef“ Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė.

Savaitę truksiančios lietuvių misijos tikslas – iš arti pamatyti su kokiomis problemomis susiduria vaikai ir moterys toje šalyje, ką „Unicef“ daro, kad jiems padėtų ir surinkti kuo daugiau lėšų Malavio vaikų gyvybėms gelbėti.

Kaip sekasi misijoje, lietuvių būrys atskleidžia savo dienoraščiuose. Skaitytojus pasiekė trečiasis D. Montvydo dienoraštis iš misijos Malavyje.

Šiandien buvau nusivilkęs marškinėlius, kad pasideginčiau, ir ši diena buvo nuostabi (šypsosi). Asistavome Ričardui Doveikai, todėl šiandien jis – mūsų dienos „celebritis“ ir žvaigždė (paprastai didžiausiu „celebričiu“ visi vadina Donatą). Taigi, šiandien buvo Ričardo diena ir susitikimas su jo šeima, kuria jis turėjo pasirūpinti.

Kadangi Ričardas labiau gilinosi į šeimos problemą ir šeimos gyenimą, mes su Virginija visą dieną leidome su vaikais. Mūsų diena buvo paprasta, bet intensyvi – beveik visą laiką žaidėme su vaikais. Žaidžiau futbolą, rodžiau gimnastikos triukus. Klausiau jų, kas moka ant rankų vaikščioti, nelabai kas mane suprato... Kai parodžiau pratimą, atsirado tik vienas berniukas ir mes abu pavaikščiojome ant rankų, bet aš ilgiau išbuvau. Cha... Sakiau: „Kur kamera, kur kamera? Kur Justė, kad nufilmuotų?“ Bet filmavimo komanda buvo labai užsiėmusi.

Bene linksmiausias laikas buvo vaikų dienos centre. Ten vyko šokiai, muzika ir dainavimas, prie kurių mes prisijungėme. Aš šokau ir sakiau, kad tik mane nufilmuotų, bet niekas nenufilmavo, man regis. Labai „faina“ šokių dalis, nes Malavio vaikai labai muzikalūs ir vieningi, kai susikibę ratuku šoka ir dainuoja. Jie puikiai jaučia muziką. Būnant su jais, nesijaučia, kad jie išgyvena ar jaučia kažkokius rūpesčius. Jie laimingi gyvendami šia diena.

Vaikų dienos centre buvo dalinami pietūs – košė vaikams. Ten labai aiškiai pamatai, kaip jie vertina ir kaip laukia maisto. Vaikai ten eina tik du kartus per savaitę, bet to maisto jie taaaaip laukia! Jie košę valgo net nulaižydami šaukštus, kad neliktų nė kruopelytės lėkštėje. Man pačiam norėjosi valgyti tą košę, nes atrodo, Jėzus, kaip skanu!

Vėliau susitikome su „Unicef“ darbuotoju Edwardu. Jis australas, bet jau kuris laikas su žmona ir trim vaikais gyvena Malavyje. Čia jis vienas iš „Unicef“ komiteto vadovų. Mane labai nustebino tai, kad žmogus toks entuziastingas, dirba su aistra ir gali apie tai kalbėti visą dieną (juokiasi – past.). Ir nepaisant to, jis puikiai išmano savo darbą. Jis man pasirodė „idėjinis“, jam turi tikrai patikti tai, ką jis daro. Dėl to jis ir yra  vienas iš „Unicef“.

Po susitikimo su vaikais namo važiavome daugiau kaip tris valandas viename džipe su Virginija Kochanskyte ir Ričardu. Apie tai, kas buvo mašinoje... Oooooo čia sužinoti – ne mirtingiesiems. Čia arba dalyvauji, arba lieki už borto. Mes kalbėjomės daugiau nei dvi valandas, o pasakojimai ilgesni nei dienoraščio ribos, tai net neverta pasakoti (juokiasi – past.).

Šiandien Lietuvos delegacija turėjo ypatingą vakarienę. Labai skaniai pavalgėme, nes po visos dienos su vaikais labai išalksti. Dėl to vakarienė buvo labai soti. O per ją ir stipriai prisijuokėme. Manau, kad labai svarbu komandinė chemija. Smagu, kad šioje misijoje esame bendraminčiai ne tik dėl Afrikos vaikų, bet ir dėl požiūrio į gyvenimą, vertybes, principus. Dėl to dvigubas malonumas daryti tai, ką darome. 

Pastoviais „Unicef“ rėmėjais galima tapti:

1469 – siunčiant žinutę su žodžiu VAIKAMS.

Jūsų 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.

Savaitę truksiančios lietuvių misijos tikslas – iš arti pamatyti su kokiomis problemomis susiduria vaikai ir moterys toje šalyje, ką „Unicef“ daro, kad jiems padėtų ir surinkti kuo daugiau lėšų Malavio vaikų gyvybėms gelbėti.

Kaip sekasi misijoje, lietuvių būrys atskleidžia savo dienoraščiuose. Skaitytojus pasiekė trečiasis R. Doveikos dienoraštis iš misijos Malavyje.

Močiutė prie maisto neprisiliečia, nes jo neužtektų vaikams

Dar kartą pamačiau Tiesą žmogaus veide – kaip tikėjimas, malda ir pasitikėjimas Dievu pakeičia žmogų, kuris ir Afrikos karštyje ir lūšnynuose gali tiesiog mylėti kitą ir save kitam padovanoti.

Kodėl taip greitai bėga laikas? Ne nakties, kuri kaskart vis trumpėja, bet dienos, kurioje įspūdžiai ir patirtys viena už kitą ryškesni ir gilesni? Tai – mintis nubudus šiandienos rytą. Pusryčiai šeštą valandą ryto, o pusę septynių visa komanda pajudame keliu. Į  dieną, link dar vienos istorijos. Patirties ir galimybės. Keliaujame jau pažįstamu keliu, tik dar tolyn nuo gyvenamojo mūsų miesto, į dar gilesnę kaimo gludūmą. Kylanti saulė sušildo labai greitai. Giedra. Šiandien tikrai bus labai karšta. Nors sausros periodas jau eina link pabaigos, bet...

Tradicinis stabtelėjimas pakeliui miestelio civilinėje įstaigoje, manyčiau, seniūnijos lygmens. Ankstyvojo ryto oficialus susitikimas su darbuotojais. Lauke pradeda lūkuriuoti vietiniai gyventojai. Šiame pastate dalinama pašalpa. Moterys, vienos ir su vaikais iš savo lūšnelių ir miesto namelių ateina pasiimti jiems tenkančios pinigų dalies. Žinant, kad čia ji „didelė“ – tai vienas doleris, tai dešimt, tai penki, pasidaro kažkaip viduje nejauku. Bet čia tokie pinigai jiems labai dideli. Jiems jų – labai daug. Nes ir pačios valdžios tikslas yra siekti, kad kuo didesnis žmonių skaičius, kuris yra žemiau skurdo ribos ir gauna tik dvidešimt penkis centus dienai, gyventų skurdo riboje, kuriame esantis asmuo dienai turi vos vieną dolerį. Įdomi šalies vyriausybės siekiamybė ir tikslas – iš už skurdo ribos esantį pakelti iki skurdo ribos... Bet net ir toks žingsnis svarbus ir šiems žmonėms ypatingai ženkliai pagerina jų dienos galimybes. Juk bus galima pavalgyti arba kiekvieną dieną, arba kas antrą dieną, bet sočiau... Moterų šurmulys, jų tarpusavio kalbos, viltingas pašalpos laukimas ir žinutė – šiandieną jos gali ir nebūti.... Tuomet teks kažkaip pragyventi šiandieną, kažką gauti į skolą vietinėje krautuvėlėje ir rytoj vėl ankstyvąjį rytmetį keliauti į šią įstaigą su viltimis, kad pažadas bus įgyvendintas šiandien. Kai tai pamatai, kai viską sužinai iš ten gyvenančių, dirbančių ir savanoriaujančių žmonių, supranti ir vis giliau į savo vidų įsirašai žodį – negaliu būti abejingu.

Po šios, kartu su vietiniais gyventojais išgyventos, „valdiškos patirties pašalpų klausimu“ toliau skubame link šiandienos istorijos. Gamtos vaizdai ir kylantį saulė sušildo, keliui skirtas laikas – valanda, tad pokalbius ir diskusijas gražiai „apvainikuoja“ rytinis snaudulys. Juk vertinga ir tai.

Atvykstame į kaimelį, pakankamai nutolusį nuo pagrindinio kelio. Važiuojamje tiesiog takais. Aplinkui apdžiuvę medvilnės krūmokšniai, prie kai kurių trobelių gaminamos molio plytos, kurios dedamos saulės akivaizdoje, kad stingtų. Plytos bus panaudotos lūšnelės statybai. Bet kaimelyje molinių plytų namelis jau visa pirkia ar kokiu dvareliu atrodo. Tik tie dvarai be langų ir durų, be pamatų ir šlaitinių stogų su lietaus kanalizacija... Šiferio lakštai ant stogo tiesiog prispausti didesniais molio gabalais ar akmenimis. Važiuojančių automobilių keliamas garsas mikliai suburia vaikus. Ir išlipus iš automobilio patenki tiesiai į laukiančių vaikų glėbį. Jiems ši diena bus neeilinė. Jie visą dieną turės ką veikti – tiesiog būti, žiūrėti, žaisti, gal kas kokią dovaną duos. Jiems tai „įtempta“, tikrai neeilinė diena. Į kaimą atvažiavo svečiai.

Šiandien yra filmuojama mano „globojama“ istorija, tai vyksta pasirengimo filmavimui darbai. Kameros, aptariami siužetai, kas ir po ko bus filmuojamas.  Puikiai ir sustyguotai dirba komanda. Tai ne tik misija, tai – profesionalų tarnystė mums visiems. Ačiū komandai.

Man paskirta istorija – močiutė Aliusi, kuri, mirus savo vaikų šeimai, tris vaikus, savo anūkus, likusius našlaičiais, tą pačią dieną parsivedė į savo namus. Dvi mergaitės ir berniukas. Parsivedė močiutė juos į savo namų erdvę – skurdo, nepritekliaus, kuklumo ir alkanystės erdvę. Bet tie vaikai tapo pačiais laimingiausias anūkais, nes visą apjuosė nenuilstanti senyvos moters meilė šiems vaikams. Vaikai jaučia. Jie jaučia, kas tikra ir kas ne. Jaučia žodžio tikrumą ir jo kvailą diplomatiškumą. Jaučia svorį ir banalumą. Vaikai čia viską jaučia. Ir atitinkamai reaguoja bei elgiasi. Jie arba taps tavo bičiuliais ir atvers savo gyvenimus, arba liks šaltais ir baukščiais išgąsdintais ėriukais. Tad ne mes, o jie atidaro savo namų, širdžių, pasitikėjimo ir atvirumo duris. Svarbu nepavesti, nesugadinti, bet pateisinti. Ir tada, atsiradusio tarpusavio pasitikėjimo erdvėje, net be žodžių, nemokant vieni kitų kalbų, susikalbama. Tai – širdies, pajautimo, atvirumo ir tarpusavio meilės kalba.

Vargas ir skurdas. Bet orus ir su savigarba. Išluota, sutvarkyta. Ir tai ne dėl mūsų atvažiavimo – bet todėl, kad skurdas gali būti orus ir tvarkingas. Kad skurdas negali būti tapatinamas su apsileidimu, netvarka ar chaosu. Orus skurdas...

Supratimo ir meilės kalba labai svarbi šiame krašte. Močiutė su anūkais jau susėdę po medžiu šalia savo lūšnelės. Kai viskas parengiama, prasideda istorijos filmavimas. Močiutė Alusi net nežino, kiek jai metų. Kaip ji pati paminėjo, „gyvena jau labai ilgai“. Iš pažiūros irgi nėra lengva jos amžių nuspėti. Bet ar amžius čia esmė? Pirmas pasisveikinimas, akių kontaktas, šypsena veide – gims graži istorija, kurios šaknys skausmo ir mirties gniaužtuose, o šios istorijos pabaiga – visų mūsų rankose. Šios istorijos sėkmė – ar gebėsime būti neabejingais. Ji pasakoja savo istoriją, bet sprendimo kamuoliukas jau visų mūsų rankose. Ir jis pradeda kaitinti delnus... Kaitinti širdį, tirpdyti susvetimėjimą ir skeptiškumą. Tokia apvalanti ugnis negali palikti protingo ir mąstančio žmogaus abejingume.

Nesinori gilintis į istorijos detales ar niuansus, manau, kad visi mes tai pamatysime ir išgyvensime „Unicef“ rengiamame labdaros koncerte, kurio metu surinktos lėšos ir taps mūsų atsakymu šiai šeimai ir šimtams, o gal tūkstančiams, panašių istorijų herojams, taps galimybe iš buvimo žemiau skurdo ribos pakilti į skurdo ribą. O gal, kažkam pavyks patekti ir į sočiųjų, nestokojančių eiles. Tad ne kada nors, bet šiandien, čia ir dabar reikia mūsų paramos jiems. Būkime kantrūs. Eikime mažais žingsniais norėdami su entuziazmu nueiti kuo ilgesnį kelią. Pradėkime nuo dešimt centų per dieną, pasiekime tris eurus per mėnesį, bent dešimt eurų per metus ir... Šios istorijos herojai spręs savo išlikimo klausimus ir šypsosis, matydami viltį, o tu tapsi pastoviu „Unicef“ rėmėju už kiekvieną vaiką. Tiesiog pradėkime...

Šeimos istorijos plačiai neaprašinėsiu. Tačiau keletas detalių labai giliai palietė mane. Pirmiausia pokalbis po medžiu. Čia man į atmintį iškyla daugybė biblinių istorijų ir svarbių įvykių, kurie įvykdavo būtent po medžiu. Svarbi vieta. Po medžiu, šalia savo namų palapinės angos.

Močiutė pasakoja savo istoriją. Be didelių emocijų, akyse jokių ašarų, jokių balso niunasų. Tiesiog kalba kaip apie įvykusią tikrovę, kurios nebesugrąžinsi. Gaunu pirmąją pamoką. Jos, gilus žvilgsnis ir skaisti, raukšlėta, bet kilni veido išraiška man, kunigui, primena – nesiknaisiokime praeityje. Joje jau buvome, joje viską žinome, kas ir kaip buvo. Praeityje mes jau buvome. Ji negali mūsų blokuoti, uždaryti ar sugniuždyti. Ji arba mus pamokys, sustiprins ir ves pirmyn, arba bus mūsų savinaikos diena, kurioje tapsime tik statistiniu dėmeniu. Sprendimą padaro ir ši močiūtė. Ji veikia, čia ir dabar. Be jokių sentimentų, priekaištų ar išsisukinėjimų. Reikia, tai reikia. Juk čia vaikai, anūkai, savų vaikų regimasis atspindys, kraujas ir šaknys. Tokių žmonių sąmonėje labai gili ir svarbi šeimos patirtis, svarba ir jos tarpusavio santykiai. O tokie kraštai kaip Afrika, šeimos sąvoką pakelia į aukštesnį lygmenį – šeima tampa kaimynai, giminaičiai, svetimi. To paties likimo bendrakeleiviai.

Afrikoje nėra vaikų namų, o našlaičių – milijonai. Be to, nepamirškime, alkanų, bakužėlėse gyvenančių milijonų našlaičių. Močiutės ryžtas įkvepia nebijoti išeiti iš savo saugumo ir komforto zonų ir tiesiog daryti gerus darbus, prisiimti atsakomybę ir... Tai ir tampa svarbu.

Močiutės veikimo priežastimi nebuvo spontaniškas veiksmas, ar pigi užuojauta ar baimė, ką kaimynai pasakys, ar kažkokie finansiniai išskaičiavimai. Šie vaikai pas ją atėjo be vaiko krepšelio, be pinigų, alkani, be dotacijų ar paramos. Jie atėjo pliki, nuogi ir basi. Šių vaikų gyvenimas baigėsi tą akimirką, kai mirė abu tėvai. Močiutė tai žino. Ir ji apsisprendžia. Ne veltui tokios moterys vadinamos MAMONIS, MOČIUTĖMIS – nes jos moka MYLĖTI. Tai ir padarė ši močiutė. Ji parodo, kokia yra tikra meilė, ką reiškia netekti, kad atgautumei, prarasti, kad suprastumei, būti sukrėstam, kad vertintumei. Vertintumei gyvenimą, šiandieną, supančius žmones. Ji pasirinko šiuos vaikus mylėti. Ir dalintis savo skurdo neturėjimu....

Brangieji, nepatikėsite, šie vaikai auga, eina į mokylą, yra švarūs ir tvarkingi, tiek kiek galima čia tokais būti. Močiutės pasakojimas žavi. Ramų balsą, šypseną veide keičia į tolį trumpam nukrypstantis žvilgsnis... Ir lieka neaišku – atsivėrė atminčiai ar tiesiog pabandė nuryti šiandienos gumulą. Kitas dalykas, kurį atradau – tai jos veidas. Jos veido kaita. Šie žmonės yra veidų žmonės, jie skaito veidus, seka veidų mimikas, reaguoja ir kalbasi žiūrėdami tik į veidą. Tai rašau todėl, kad paklausus ar ji tikinti, koks jos santykis su Dievu, ar ji meldžiasi – ji... Ji tiesiog persimainė visų akivaizdoje. Veidas tiesiog įgavo spalvą ir žavesį, akyse atsirado didžiulė viltis ir tikėjimas. Tikras spindėjimas Afrikos pilkumoje. Ji pakelė rankas į dangų, parodė, kaip sukalba maldą. Jai Dievas yra visa viltis, paguoda ir stiprybė. Ji nekaltina tokioje būsenoje savo Dievo, nekaltina, kodėl tokia našta senatvei atiteko, neanalizuoja, už ką ir kodėl jai tokia dalia. Ji tiesiog nusprendžia mylėti šiuos vaikus ir būti jiems motina. Šia vaikai labai laimingi!

Dar kartą pamačiau Tiesą žmogaus veide – kaip tikėjimas, malda ir pasitikėjimas Dievu pakeičia žmogų, kuris ir Afrikos karštyje ir lūšnynuose gali tiesiog mylėti kitą ir save kitam padovanoti. Močiutei tikėjimas yra viskas kas brangiausia, ko negali išplėti karštis, negali sunaikinti skurdas ar išdraskyti dejonės. Ir brangiausia – tikėjimas, viltis ir meilė.

Taip, šios močiutės istorija stipresnė už gerai paruoštą sekmadienio pamokslą... Trečias dalykas sužavėjęs mane – viltis ir pasiaukojimas. Ji yra Vilties motina, gyvybės ir meilės Ikona, joje susitinka šventųjų bendravimas ir nusidėjelių atsivertimas. Nes ji Motina, mylinti Motina. Tokios mūsų visų motinos. Ji labai viliasi, kad gebės išmaitinti anūkus, leisti juos į mokyklą, pastatyti ant kojų. Jos viltis – šių vaikų gyvenimas ir jų ateitis. Ir tai gali pamatyti joje esančia tikrove, kurioje labai ryškus pasididžiavimas.

Mūsų pokalbis sukasi įvairiomis temomis. Vaikai nė per žingsnį nesitraukia nuo močiutės. Ji pakviečia užeiti į jos namus. Kiemas aptvertas šiaudų tvorele. Viduje molinė lūšnelė. Šalia – kelios vištelės ir maistui gaminti skirta laužavietė. Keli indai ir šakštai. Vargas ir skurdas. Bet orus ir su savigarba. Išluota, sutvarkyta. Ir tai ne dėl mūsų atvažiavimo – bet todėl, kad skurdas gali būti orus ir tvarkingas. Kad skurdas negali būti tapatinamas su apsileidimu, netvarka ar chaosu. Orus skurdas... Stipru...

Vaikai pradeda gaminti valgyti. Miltų košė ir iš kažkokių lapų sutrinta išvirta ir kisieliaus konsistencijoje esanti žalsva masė. Laužas – keli žabagai. Dūmai iš kiemo įsiskverbia į trobelės vidų. Viduje graužia akis ir dūstama. Stogas kiauras, plevelėmis apkaišytas, bet šviečia vietomis kaip rėtis. Dabar gerai, o kai prasidės liūčių periodas...

Neįtikėtina kaip racionaliai išnaudota lūšnelės erdvė. Daiktai maišelyje ir ant karties sandėliuke. Čia pat maišas miltų ir indas su vandeniu. Paklausus, kur miegama, parodomos grindys čia pat po kojomis. Patalų nematyti, minkštų čiužinių nėra... Čia paklotėlis nupintas iš nedrių ir tik kumštis arba koks akmuo po galva. Visi ypatingi mažoje erdvėje ant žemės...

Labiausiai sukrėtė tai, kad kai buvo pagamintas maistas, močiutė jį padalino trim anūkams ir žiūrėjo šypsodamasi kaip jie valgo. Ji pati prie maisto neprisilietė, nes neužtektų vaikams. To buvo per daug ir mano nervams bei emocijoms.... Močiutė liko alkana, ir aš nežinau, ar ji šiandien valgys. Kažkoks kamuolys įstringa gerklėje. Tyloje išeinama iš lūšnelės. Bet jos šypsena matant valgančius vaikus – dar vienas įspaudas į širdį...

Močiutė liko alkana, ir aš nežinau, ar ji šiandien valgys. Kažkoks kamuolys įstringa gerklėje. Tyloje išeinama iš lūšnelės. Bet jos šypsena matant valgančius vaikus – dar vienas įspaudas į širdį...

Kol vyksta filmavimas Donatas ir Virginija užiminėja kaimo vaikus, kad jie nebėgiotų ir netrukdytų istorijos filmavimui. Visi judame į šalia kaimelio esančią dienos centro mokyklėlę. Į ją susirenka kaimo vaikai. Jie gali kartu žaisti, mokytis, drauge praleisti laiką. Į mokyklą keliauju ir aš su savo istorijos globotiniais. Vaikų klegesys, skambios dainos ir akių smaragdinis spindėjimas...

Atėję į mokyklą esame įtraukiami į dainavimus, žaidimus ir smagų šurmulį. Savanorės moterys šiame centre du kartus per savaitę čia ateinantiems vaikams išverda kukurūzų košės. Skystoka, kvepianti kukurūzais. Galėjau padėlioti maistą vaikams į lėkštutes. Koks vaikų noras valgyti... Žaisti ir mokytis – dalykai, kurie mums suprantami, o čia yra prabanga. Bet vaikystė juk ir Afrikoje – vaikystė. Užtenka pradėti dainą ir visi įsijungia į garsų, ritmingą ir smagų dainavimą. Susiformuoja ratai ir vyksta žaidimai. Savanorės pagelbsti ir ruošia kukurūzų košę. Ji suvalgoma nespėjus padalinti, nulaižomi visi pastikinio šaukšto kampeliai ir briaunelės. Du kartus per savaitę pavalgoma čia. Vadinasi visos kitos dienos... Malonės, vilties ir laukimo dienos.

Visi smagiai pasidžiaugiame, kad mūsų dovanoti kamuoliai čia pat panaudojami – surengiamos fultbolo varžybos. Spalvoti balionai puikiai prisiderina prie spalvotų vaikų drapanėlių, o muilo burbulai tampa juoko doze ir vaikams, ir suaugusiems. Pieštukai, sąsiuviniai, spalvotas popierius, knygos – viskas atiteks mokyklos kasdienybei. Rytoj šie vaikai pieš ir rašys ant jūsų gerumo ir aukų dėka dovanotų daiktų.

Vakarėja. Grįžtame į kaimelį paskutiniems kadrams. Padėkojame močiutei ir jos anūkams už dovanotą laiką ir atvirumą. Perduodame maisto miltų maišus, dovanas vaikams. Močiutei, jos bakužėlės vienumoje, įspaudžiame pinigėlį į ranką. Apie reakciją geriau net ir nerašyti... Akys tiesiog sprogsta dėkingumu ir šypsena. Dangus aplankė žemę.

Dar viena iki gelmės sujaudinusi vaikų patirtis įvyko, kai jiems padavėme knygą. Spalvotą, su istorijomis. Nepatikėsite, bet jiems ši knyga buvo pirmoji jų gyvenime turima knyga. Pirmoji gyvenimo knyga vaiko rankose dvidešimt pirmajame amžiuje. Jie net bijojo knygą vartyti. Reakcija – nuostaba ir pasimetimas. Pasirodo, kažkas gali akimirkai iš pusiausvyros išmušti ir užgrūdintus vaikus. Pirmoji knyga vaiko rankose. Viduje kažkas vyksta... Pirmoji gyvenime asmeninė knyga namuose... Lūšnelėje, Afrikos glūdumoje, molinių grytelių nameliuose, kuriuose nėra elektros. Vaikas turi knygą. Savo. Pirmąją... Viskas. Šiandienai tikrai jau visko per daug.

Saulei jau būnant arti laidos ribos, atsisveikiname su šiuo kaimeliu  Vaikai, mojuodami bėga iš paskos mašinų. Skanduoja Virginijos išmokytus lietuviškus žodžius – „Ačiū, Lietuva“. O mes judame viebučio link. Visas kelias tampa nuostabia pokalbių gelme. Mašinoje esame trise: aš, Virginija ir Donatas. Šio pokalbio metu visi įkopiame į aukštą temų kalną, pasiekiame didelę vertybinę gilumą ir suvokiame, kad trijų kartų žmonės šiame automobilyje visam laikui tapo ypatingais bičiuliais ir bendraminčiais. O kai išlipome iš automobilio ir atėjome valgyti vakarienės, kiti misijos dalyviai paklausė – „Kodėl jūs visi spindite? Jumyse jokio nuovargio?“ Ir kur nespindėsi – išdalinęs dalelę savęs Afrikos vaikams, atradęs bendraminčius ir sielos bičiulius. Kaip nespindėsi, kai muzika, poezija ir dvasingumas, kultūra ir vertybės, tikslai ir viltys.

Išskirtinius humoro pasirodymus specialiai kuria būrys žinomų aktorių, o kad projektas būtų dar įspūdingesnis, gerumo vakarui susibūrė trys talentingi režisieriai ir ryškiausios šalies muzikos žvaigždės.

„Unicef“ misija svarbi ir jautri – tai supranta visi ant scenos lipsiantys atlikėjai, todėl jie ruošia išskirtinius pasirodymus, kurie nepaliks abejingų. Kaip ir kasmet, aukoti bei prisidėti prie kilnių tikslų raginsime ne tik virpindami širdis, bet ir kviesdami juoktis iki ašarų. Trumpais siužetais, kurie papildys viso šou programą, kviesime į gyvenimą, lietuviško charakterio bruožus pažvelgti su humoru. Turbūt ne veltui sakoma, kad nuo scenos prajuokinti žmones yra net sunkiau nei pravirkdyti, bet mes tikime, kad geriems darbams būtinos geros emocijos“, – sakė „Unicef“ Lietuva vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė-Staniulėnė.

TV3 „Unicef“ šou „Už kiekvieną vaiką“ suburs žinomus aktorius. Žiūrovų laukia Inetos Stasiulytės, Aisčio Mickevičiaus, Eimučio Kvoščiausko bei kitų komiški siužetai. Kad šeštadienio vakaras būtų užburiantis, savo jėgas suvienijo ir trys žinomi šalies režisieriai: Rasa Micachienė, Olga Filatova-Kontrimienė ir Marijanas Staniulėnas.

Du dešimtmečius populiarius televizijos projektus ir paramos renginius režisuojančiai R. Micachienei siekis padėti vaikams – be galo artimas, todėl savo indėliu šeštadienio vakarą ji sieks suteikti šilumos, jaukumo, vaikų juoko ir primins, kad kaip tik jie yra šio šou herojai: jiems bus skirtas dainininko Stano ir vaikų choro „Caca“ pasirodymas.

Įspūdingais scenografijos ir įvaizdžio sprendimais garsėjanti dizainerė bei režisierė O. Filatova-Kontrimienė, dirbanti su šalies muzikos grandais, šį kartą rūpinsis dainininkės Monikos Liu pasirodymo įvaizdžiu. Tuo tarpu didžiosios šou dalies choreografinis išpildymas – hiphopo pasaulio čempiono M. Staniulėno rankose. Populiariausių televizijos projektų, užsienio renginių, koncertų choreografas ir režisierius žada, kad kiekvieną šio „Unicef“ šou pasirodymą pavers įsimintinu. Jau vien ko verta intriga, kad skambant dainininkės Justės Arlauskaitės-Jazzu hitui „Po mano oda“, scenoje šoks pramoginių šokių žvaigždė Eglė Straleckaitė su partneriu.

„Unicef“ šou – šį šeštadienį 19.30 val. tiesiogiai per TV3.

Kol daugiau nei 3 milijonų peržiūrų internete sulauksi jausminga kompozicija virpina klausytojų sielas, pati dainininkė repetuoja naują šio kūrinio interpretaciją, kurią pristatys įspūdingajame „Unicef“ šou „Už kiekvieną vaiką“.

„Esu ne kartą minėjusi, kad nors visos mano sukurtos dainos yra brangios, ši – išskirtinė, ypatingai brangi. Ją parašiusi jaučiausi išsilaisvinusi“, – pasakoja J. Arlauskaitė-Jazzu, kuri scenoje pasirodys su savo ištikimu partneriu, muzikos prodiuseriu Leonu Somovu. Ypatingą, jautrią atmosferą vakaro metu kurs ir specialūs meniniai sprendimai bei gyva, užburianti pianino muzika.

Šou „Už kiekvieną vaiką“ pasirodysianti Jazzu sako, „Unicef“ vykdoma misija – ypatinga ir svarbi, nes jos tikslas – padėti tiems, kurie ne tik yra pačiame dugne, bet ir turi jautriausias sielas – vaikams: „Svarbu dalintis jausmais su visais, kurie myli, bijo, aukojasi, kenčia ar laukia. Kaip ir visiems mums, taip ir kiekvienam vaikui, kad ir kur jis būtų, tereikia šiek tiek mūsų rūpesčio, dėmesio ir tą jausmą transformuoti į konkretų gerą darbą. Tikiu tuo ir linkiu, kad visi mūsų išgyvenimai virstų darbais. Nes geresnį pasaulį kuriame mes patys.“

„Unicef“ paramos projekte laukia ne tik įspūdingas šou, jaudinantys, specialiai parengti scenos žvaigždžių pasirodymai, bet ir dar nematyti šių metų misijos dalyvių, vykusių į skurdųjį Svazilandą, įspūdžiai. Jautriomis istorijomis dalinsis kunigas Ričardas Doveika, žurnalistas, keliautojas, laidų kūrėjas Vytaras Radzevičiaus ir aktorė Virginija Kochanskytė.

„Unicef“ šou „Už kiekvieną vaiką“ – šeštadienį 19.30 val. tiesiogiai per TV3.

G. Rusytė kartu su Giedriumi Savicku ves jau šeštąjį „Unicef“ šou „Už kiekvieną vaiką“.

Prancūzijoje gyvenanti G. Rusytė paklausta, ko labiausiai pasiilgsta Lietuvoje, neslėpė, kad grįžti labiausiai skatina namų ir šeimos ilgesys. Ne mažiau svarbus Giedrės tikslas – prisidėti prie kilnios „Unicef“ misijos.

„Pastaruoju metu vis dažniau grįžtu į Lietuvą su misija padėti pasaulio vaikams, todėl norėčiau daugiau kalbėti ne apie save, bet apie šį projektą – kas tai ir kodėl jis toks svarbus“, – sako žinoma moteris.

Pasak jos, svarbu suvokti, kad kiekvienas iš mūsų galime padaryti daugiau nei manome, nes parodytas širdies jautrumas ir net nedidelė auka yra labai svarbi. „Esu labai laiminga ir dėkinga, jog turiu galimybę prisidėti prie „Unicef“ ir skatinti žmones nebūti abejingais. Net ir vienas euras gali prisidėti prie išgelbėtos vaiko gyvybės. Svarbiausia nebūti savanaudžiais, juk pagalba vieni kitiems yra nesibaigiantis gyvenimo ratas,“ – mano G. Rusytė.

Moteris tiki, kad šis renginys į visų širdis įneš daugiau šviesos, pozityvumo, gerumo ir noro aukoti bei padėti vieni kitiems. Renginio vedėjos teigimu, ji padarys viską, kad ir šiemet būtų surinkta kuo daugiau aukų. Pernai „Unicef“ šou „Už kiekvieną vaiką“ metu geros valios žmonės paaukojo 135 440 eurų.

Šįmet TV3 eteryje laukia ne tik įspūdingas šou, jaudinantys, specialiai parengti scenos žvaigždžių pasirodymai, bet ir dar nematyti šių metų misijos dalyvių, vykusių į skurdųjį Svazilandą, įspūdžiai. Jautriomis istorijomis dalinsis kunigas Ričardas Doveika, žurnalistas, keliautojas, laidų kūrėjas Vytaras Radzevičiaus ir aktorė Virginija Kochanskystė.

„Unicef“ šou „Už kiekvieną vaiką“ – rugsėjo 24 dieną 19.30 val. tiesiogiai per TV3.

Gerumo kupiną vakarą TV3 eteryje laukia dar nematyti šių metų misijos dalyvių, vykusių į skurdųjį Svazilandą, įspūdžiai. Jautriomis istorijomis dalinsis kunigas Ričardas Doveika, žurnalistas, keliautojas, laidų kūrėjas Vytaras Radzevičiaus ir aktorė Virginija Kochanskytė.

Artėjant šeštajam šou „Už kiekvieną vaiką“, G. Savickas prisiminė tai, ko iki šiol negali pamiršti iš savo misijų Tanzanijoje ir Haityje, bei atskleidė keletą vaikystės faktų.

Dviejose „Unicef“ misijose dalyvavusio aktoriaus atmintyje giliai įsirėžė sukrečiantys Afrikos kasdienybės vaizdai. Labiausiai Giedrių sujaudino susidūrimas su žemyne paplitusia AIDS. „Mane sukrėtė netikėtumas, kai gydytojai, tikrindami mažą mergaitę nuo paprasčiausio kosulio, galiausiai jai diagnozuoja AIDS, o vėliau paaiškėja, jog ir visa jos šeima serga šia baisia liga“, – kalbėjo aktorius.

Jis prisiminė ir savo paties vaikystę. Aktorius pripažįsta, jog neturėjo daug, tačiau priduria: „Svarbiausia, būdavau pavalgęs, ir gerai. Dabar mūsų vaikai turi viską, o kai papasakoju apie Afriką ir tų vaikų realybę, jie negali patikėti“.

Paklaustas, kaip ruošiasi „Unicef“ renginiui G. Savickas pabrėžia: „Tai yra visų žmonių bendras reikalas. Svarbiausia yra tai, kokie pokyčiai įvyks po šio renginio“.

G. Savickas – ne vienintelis šou „Už kiekvieną vaiką“ vedėjas. Kas prisijungs prie jo, bus atskleista netrukus.

„Unicef“ šou „Už kiekvieną vaiką“ – rugsėjo 24 dieną 19.30 val. tiesiogiai per TV3.

Visi dalyviai sutartinai kartojo, kad misija į Svazilandą buvo viena pačių viltingiausių UNICEF misijų, o komandą lydėjęs didžiulis žmonių dėkingumas atpirko visus niūrius įspūdžius, o darbų tęstinumas teikia daug vilties.

„Misija įvykdyta, bet grįžti dar tikrai nenorėjom. Tiek draugiškumo šilumos ir puikaus humoro iki šiol nebuvom patyrę. Kiekvieną mūsų žingsnį lydėjo begalinis žmonių dėkingumas, maldos bei laiminimai“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi UNICEF  vadovė Jovita Majauskaitė – Staniulėnė.

Pasak keliautojo Vytaro Radzevičiaus, apie misijos sėkmę ir darnų komandos darbą byloja vienas faktas. „Mums pasakojo, kad ten neseniai buvo apsilankęs pats Deividas Beckhamas. Tačiau vietiniai UNICEF darbuotojai mums nuolat kartojo, kad su mumis dirbti kur kas geriau. Greičiausiai dėl to, kad buvome paprasti ir nuoširdūs, atvėrėme savo širdis, jautėme tikrą komandos chemiją. Tai dabar galim drąsiai sakyti, kad esam fainesni už Anglijos futbolo žvaigždę“, – juokavo V.Radzevičius.

Kad Svazilandui labai reikia paramos ir pagalbos liudija ne tik misijos dalyvių ten pamatytas didžiulis skurdas, bet ir objektyvūs skaičiai: Svazilande vidutinė gyvenimo trukmė tesiekia 50 metų ir net 63 proc. svazilandiečių gyvena žemiau skurdo ribos. 40 proc. šalies gyventojų serga ŽIV/AIDS. Kas ketvirtas vaikas ten – našlaitis, o 15 000 namų ūkių yra valdomi vien vaikų. Situaciją dar labiau blogina tai, kad šalis jau trejus metus nematė lietaus, ten katastrofiškai trūksta vandens ir švaraus maisto.

Aktorė, UNICEF geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė vaizdžiai nupasakojo vietinių žmonių gyvenimo sąlygas ir buitį: „Didžiulis, nesuvokiamas skurdas. Žmonės gyvena kiaurai perpučiamose, mažose iš paprastų žabų pastatytose lūšnelėse. Ten dabar žiema, naktys tikrai vėsios, ir ta trobelė visiškai nešildo. Atsisėsti ten irgi nėra ant ko, lova vienintelė visiems šeimos nariams. Virtuvė – tai paprasčiausia laužavietė su dideliu katilu maistui virti. Ir maisto tame katile tikrai ne visada būna. Močiutė stato tuščią puodą ant ugnies ir tikisi stebuklo. Kuris paprastai įvyksta, nes kitaip visai šeimai tektų gyventi už 20 dolerių per ketvirtį“, – kalbėjo jau penktojoje misijoje dalyvavusi ir skirtingus pasaulio kraštus aplankiusi aktorė.

„Tačiau ir tame skurde gyva didžiulė viltis, – liudija į pirmąją savo UNICEF misiją keliavęs kunigas Ričardas Doveika. – Man tai buvo gili gyvenimo kelionė. Jie tikrai nėra žmonės su ištiestais delnais, jie neprašo už juos kažką padaryti. Troškimas, kurį jie turi – tai suteikti jiems galimybę. Mano lankytoje šeimoje auga du berniukai, iš kurių vienas svajoja būti pilotu. Kai paklausiau, kodėl pilotu, jis man paaiškino, kad pilotais tampa tie, kurie gerai mokosi matematik1, o jam kaip tik šis dalykas gerai sekasi. Tad jis iš tiesų svajoja mokytis. Ir jiems, priešingai nei mums, svarbu ne diplomas, o išsilavinimas“. 

Apie tai, kad Svazilande nuo kitų skurdžių kraštų labai skiriasi požiūris į mokslą, o tėvai bei seneliai stengiasi padaryti viską, kad vaikai galėtų mokytis, pasakojo ir V.Kochanskytė.

„Tai jau penkta mano misija, bet pirmą kartą tik čia išgirdau, kad mokslas yra svarbu, kad vaikai nori mokytis. Visi sakė, kad svarbiausia, jog vaikai būtų sveiki, pavalgę ir išsimokslinę. Kai tuo tarpu kitose šalyse vaikai ir gausi šeima matoma kaip darbo jėga. Svazilande išsimokslinimo reikšmė suprantama labai gerai“, – pasakojo aktorė.

Pasak misijos dalyvių, iš pradžių kiek glumino tai, kad vietiniai gyventojai iš tiesų visai nesiskundžia, pasakoja savo skaudžias istorijas, bet nesiskundžia ir pagalbos neprašo.

„Jiems gyvenimo atrama – tikėjimas, maldos. Tikras, neišmoktas, o egzistencinis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu yra jų stiprybė. Nes pasitikėjimas - tai stipriųjų privilegija, nors mūsų visuomenei išplaunamos smegenys, kad tikėjimas yra silpnųjų ir davatkų reikalas. Tad Svazilando žmonės stiprūs būtent tuo, kad egzistenciškai tiki. Man ši misija buvo kelionė į Afrikos žemę, kurioje yra gyva nesunaikinama viltis“, – pasakojo kunigas.

R.Doveika pasakojo jaudinančią istoriją iš Svazilando ligoninės, kurioje gulėjusi mama su naujagime dukrele, kurios svoris dėl maisto trūkumo niekaip neaugo, nuolat veržėsi namo: „Kai paklausėme kodėl ji taip nori išeiti iš ligoninės, išgirdome paprastą priežastį – „aš negaliu sau to leisti, tai per brangiai kainuoja“. Ir čia mums jau nebeliko nieko kito kaip atverti savo pinigines ir paaukoti mūsų akimis menką sumą, kuri mums leidžia tikėti, kad po kurio laiko paskambinę UNICEF darbuotojams neišgirsime liūdnų žinių, jog mama ar mergaitė mirė. Būti gailestingu – tai būti dosniu“, – jaudinančia istorija dalinosi kunigas.

R. Doveika  pabrėžė, kad UNICEF pagalba nėra vienkartinė, ji nuosekli ir duoda rezultatų.

„Visų mūsų parama, mūsų gerumas ir net pačios mažiausios aukos padeda daryti didžius darbus, kurie nenutrūksta. Dirbome kartu su vietine UNICEF komanda, matėme, kad tai jie, kartu su savanoriais, yra tie, kurių dėka vaikai bent kartą per dieną gauna pavalgyti. Ir kai matai tuos vaizdus savo akimis negali likti abejingas“, – sakė kunigas.

Apie UNICEF

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie projektą „Už kiekvieną vaiką“

UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką“ globoja J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Misija Svazilande– tai šeštasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams.

UNICEF taip pat vykdė misijas Kambodžoje, Siera Leonėje, Tanzanijoje, Haityje, Mozambike.

Šių metų misijos dalyvių komanda – itin skirtinga: žinomas keliautojas, žurnalistas Vytaras Radzevičius, kunigas Ričardas Doveika ir aktorė, „Unicef“ geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė.

Anot „Unicef“ Lietuva vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės-Staniulėnės, Svazilando padėtis yra labai sudėtinga. „Svazilande net 63 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Tai – šalis, labiausiai pasaulyje nukentėjusi nuo ŽIV/AIDS. Ten net 40 proc. žmonių serga šia nepagydoma liga. Kita didžiulė šalies problema – prasta mityba, o dabar dar ir gresiantis badas, švaraus geriamo vandens trūkumas ir ligos“, – sakė „Unicef“ vykdomoji direktorė.

Aktorė V. Kochanskytė yra vykusi jau į keturias skirtingas misijas visame pasaulyje. Ji sako, kad vaikams labiausiai trūksta meilės ir rūpesčio, o skurdas ir baisios gyvenimo sąlygos situaciją tik pablogina.

„Nepriprantu nei prie tų vaizdų, nei prie užplūstančių emocijų. Kaskart tai labai sukrečianti patirtis, kuri verčia kovoti, stengtis. Juk mūsų maži kasdieniniai darbai iš tiesų gali nuversti kalnus. Tereikia juos pradėti daryti“, – sako į misiją išsiruošusi aktorė.

Pasak jos, įdėmiau pasidomėjus Svazilandu, itin sukrėtė vienas faktas. „Labiausiai į akis krenta šalies mažumas ir tai, kad ten yra apie 100 000 našlaičių. Įsivaizduokit – kas ketvirtas vaikas yra visiškas našlaitis, o 15 000 namų ūkių yra valdomi vien vaikų. Baisu net pagalvoti, kaip atrodo jų gyvenimas, kai vaikai gyvena visiškai vieni ir augina vieni kitus“, – susirūpinimo neslepia V. Kochanskytė.

Kitas misijos dalyvis – kunigas R. Doveika, kurį į Pietų Afriką veda noras pasisemti vilties ir atsiliepti į viltį, parodyti, kad ji – ne be pagrindo gyva net ir didžiausiame skurde ir skausme.

„Kiekvienam iš mūsų yra be galo svarbu atrasti ir kas kartą iš naujo išgyventi neužgesinamos vilties liudijimą, įrodymą, kad gėris yra stipresnis ir kad mes niekada nesame vieni. Dar vienas labai svarbus dalykas – suvokimas, kad net ir mums čia, Lietuvoje, kovojantiems su savomis problemomis, rūpesčiais, kartais nematant išeities, visada yra galimybė atverti savo širdį. Net ir tas, kuris prašo, turi ir gali duoti bei dalintis“, – sako kunigas.

„Kartais atrodo, kad dabar pasaulyje tiek daug vilkų, o avinėlių mažėja. Bet mano, kaip kunigo, žinia yra ta, kad galbūt tų vilkų, tų galios ištroškusiųjų pasaulyje ir yra daugiau, bet tai nereiškia, kad jie yra stipresni už avinėlius. Svazilando vaikų stiprybė, kurią jie atskleidžia gyvendami skaudžiomis sąlygomis, yra daug stipresnė už visų pasaulio galingųjų galią, kuri sudūžta atsimušusi į vaiko žvilgsnį, atodūsį, rankas ir prisiglaudimą, kuris prakalbina viso pasaulio žmonių širdis ir skatina solidarumą bei bendrystę“, – misijos prasme dalijasi R.Doveika.

Trečiasis šių metų misijos dalyvis – keliautojas ir žurnalistas V. Radzevičius. Šį kartą savo ištikimą partnerį Martyną Starkų palikęs už borto jis leidžiasi į prasmingą misiją su ypatingu tikslu – padėti siaubingomis sąlygomis gyvenantiems Svazilando vaikams.

„Aišku, su Martynu man smagiausia ir geriausia keliauti. Bet ši misija yra kiek kitokia, jos ir tikslai kiti. Kai pastarąjį kartą važiavome per Lietuvą atskirai su traktoriais, pastebėjau, kad ir jis, ir aš vis tiek sakome ne „aš“, o „mes“. Taip esame įpratę. Tačiau tai ne pirmas kartas, kai mūsų kelionių kryptys išsiskiria: anksčiau jis be manęs keliavo į misiją Sibire, šiandien aš turiu galimybę vykti į Svazilandą. Gyvenimas suteikia įvairių galimybių“, – sako užkietėjęs keliautojas.

Pasak daugybę kraštų apkeliavusio Vytaro, kuo daugiau keliauji, tuo didesnis pasaulis darosi ir labai greitai supranti, kad pasaulis yra kaip susisiekiantis indas, o tolimos problemos tampa labai artimomis.

„Jei yra galimybė padėti, noriu ja pasinaudoti. Jei tai padės kenčiantiems – jausiuosi geriau. Tai geros karmos dalykai. Antrą kartą dalyvausiu „Unicef“ misijoje, ir, svarbiausia, – jei sugebėsiu, prisidėsiu prie pagalbos kenčiantiems. Be to, smalsu ir pamatyti, kaip atrodo Afrikos karalystė“, – sako žurnalistas.

Pirmosios į misiją jau šiandien, rugpjūčio 3 d., leidžiasi V. Kochanskytė kartu su „Unicef“ vykdomąja direktore J. Majauskaite-Staniulėne, o V. Radzevičius ir R. Doveika prie jų prisijungs savaitgalį. Visi kartu namo misijos dalyviai grįš rugpjūčio 12 d.

Per penkerius metus „Unicef“organizuojamose misijose į Kambodžą, Siera Leonę, Tanzaniją, Haitį ir Mozambiką dalyvavo tokie žinomi žmonės: dainininkai Marijus Mikutavičius ir Merūnas Vitulskis, olimpiniai vicečempionai kanojininkas Jevgenijus Šuklinas ir boksininkas Evaldas Petrauskas, žurnalistė, TV laidų vedėja Beata Nicholson, aktoriai V. Kochanskytė, Jurgita Jurkutė-Širvaitė ir Giedrius Savickas, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė, TV3 žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva.