Už penkto medžio kairėje
Priešais pirtį Trilapio gatvėje, einant platoku taku į Skulptūrų parką, kairėje pusėje ties penktu dideliu medžiu, nuo jo maždaug pusantro metro į kairę, yra iš Jurbarko kilusio 24-erių V.Šulco kapo vieta.
Tačiau šiandien čia nei kauburėlio, nei kokių nors kitų buvusios kapavietės žymių neliko.
Jų nebuvo ir tada, kai V.Šulco kūną atvežė iš MVD kankinimo rūsio, tiesiog įmetė į duobę ir užkasė. Vietą sulygino su žeme.
Tokios "procesijos" buvo įprasta pokario metų kasdienybė. Ypač Klaipėdos miesto kapinėse, kurios vėliau paverstos Skulptūrų parku.
Vis dėlto buvo vienas žmogus, kuris iš tolo stebėjo šią klaikią V.Šulco "laidojimo" ceremoniją, įsidėmėjo vietą ir, neilgai trukus, sutvarkė kapavietę, vėliau pastatė kuklų paminklą ir ilgą laiką prižiūrėjo kapą kaip artimo žmogaus.
Tuo rūpinosi jurbarkiškė, buvusi Vaclovo kaimynė, kuri pokariu atsikraustė gyventi į Klaipėdą.
Kaip paaiškėjo, moteris sužinojo apie V.Šulco kalinimą. Ji netgi užmezgė ryšius su kai kuriais kalėjimo sargybiniais ir taip sekė savo kaimyno sveikatos būklę.
Jai buvo perduota žinia ir apie jo mirtį bei laidojimo vietą ir laiką.
Kapą sunaikino antrą kartą
Taip dėl laimingo atsitiktinumo šio jauno kankinio, Klaipėdoje neturėjusio giminių, amžinojo poilsio vieta išliko žinoma.
V.Šulco kapas, nepraėjus nė 30 metų po jo barbariškų laidotuvių, antrą kartą vėl buvo sunaikintas.
Šį sykį miesto valdžia nusprendė senąsias Klaipėdos kapines paversti Skulptūrų parku. Miestiečiams buvo prisakyta artimųjų palaikus persikelti kitur, kitu atveju jų kapai bus sulyginti su žeme.
Taip daugeliui ir nutiko.
Vis dėlto V.Šulco palaikų perkelti buvusi kaimynė nesiryžo, tačiau ir po kapo sunaikinimo lankė šią vietą, prisimindama tragiškos lemties savo žemietį.
Galimas dalykas, moteris neišdrįso to daryti, nes ji nebuvo velionio giminaitė, o ir pats V.Šulcas – juk "tarybų valdžios ir liaudies priešas", tad jo palaikų perkėlimo rūpesčiai galėjo sukelti sovietų valdžiai įtarimų.
Todėl judinti visą tą slogų reikalą buvo gana pavojinga.
Patriotas – sovietų priešas
V.Šulcas gimė 1924-aisiais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, auklėtas patriotine dvasia laisvoje šalyje, jis suvokė, kad savo tėvynę ir laisvę reikia ginti.
Todėl, kai 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą, akcentuodamas būtinybę kovoti su "raudonuoju banditizmu" bei Armija Krajova, ir pakvietė savanorius į jo organizuojamą rinktinę, dvidešimtmetis V.Šulcas įstojo į ją eiliniu Seredžiuje.
Beje, į generolo kvietimą tada atsiliepta buvo gana greitai: planuotas savanorių kontingentas surinktas per savaitę.
P.Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų.
Su Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę generolas susibūrė maždaug 20 tūkst. žmonių.
V.Šulcas buvo paskirtas į 309-ąjį batalioną eiliniu. Turėjo uniformą ir ginklų.
Šis batalionas buvo perkeltas į Vilniaus kraštą, vėliau – į Varėną, kur "vadovybės įsakymu buvo vykdomos ginkluotos operacijos ir baudžiamosios ekspedicijos prieš raudonuosius partizanus juos išgaudant".
Taip V.Šulco baudžiamosios bylos kaltinimo išvadose vėliau įrašys sovietų prokurorai.
Ar V.Šulcas dalyvavo kariniuose veiksmuose, sunku pasakyti, nes pati vietinė rinktinė jau gegužę buvo išformuota, o buvęs jos eilinis V.Šulcas grįžo į gimtąjį Jurbarką ir įsidarbino mokytoju Amatų mokykloje.
Pasipriešinimas Amatų mokykloje
Grįždamas iš Vietinės rinktinės į Jurbarką, V.Šulcas parsivežė prancūzišką šautuvą, 50 šovinių ir dvi rankines granatas.
Ginklus paslėpė Jurbarko rajone Rudžių kaime pas Eduardą Mockų, sakydamas, kad "turės savo ginklus, kai vėl reikės kovoti už Lietuvą".
Beje, šitais ginklais vėliau pasinaudojo E.Mockus, kai 1947 m. išėjo partizanauti.
O tuo metu V.Šulcas mokytojavo Amatų mokykloje Nr. 15.
Būtent šioje mokykloje susibūrė grupė entuziastų, tikėjusių greita sovietmečio pabaiga. Visi jie – Antanas Norkus, Jonas Tamošaitis, Jonas Jarušaitis, Elena Gustytė, Anelė Stankaitytė, Vincas Paulaitis ir V.Šulcas labai greitai buvo išaiškinti tarybinių saugumiečių.
Kaip rašoma baudžiamojoje byloje, "jie dalyvavo antitarybinėje pasipriešinimo organizacijoje, vykdė antitarybinę agitaciją, nukreiptą prieš tarybų valdžią, platino antitarybinį laikraštį "Laisvė", gaunamą iš Kauno".
Deja, šių romantikų-patriotų kova buvo pasmerkta, o likimas – nuspręstas, ir buvo tik laiko klausimas, kada už durų jie išgirs sunkius enkavėdistų žingsnius.
V.Šulcas buvo areštuotas 1947 m. vasario 18-ąją.
Areštą sankcionavo karinis prokuroras justicijos majoras Zujonok.
Kartu su Vaclovu suimtas ir jo globėjas (pas kurį jis gyveno nuo mažų dienų, nes buvo našlaitis) A.Norkus.
A.Norkus kankinamas prisipažino dalyvavęs pasipriešinimo grupėje ir buvo nuteistas 25 metams kalėjimo, kalėjo Karagandos ir Irkutsko lageriuose.
Mirė Irkutsko kalėjime 1952 m. sausio 12 d.
Išpirkti iš budelių nesuspėjo
O štai V.Šulcas teismo nuosprendžio nesulaukė.
Iki tol daug sportavęs, stiprus jaunas vyras visiškai išseko nuo kankinimų, jo sveikata buvo palaužta. Kaip vėliau teigė liudininkai, paeiti jis galėjo tik vedamas kitų kalinių.
Pradžioje V.Šulcas buvo kalinamas vadinamajame Kauno MVD kalėjime Nr. 3.
Po daugiau nei metų Vaclovo ir kitų jo bičiulių bylas peržiūrėjo MVD Lietuvos apygardos pasienio kariuomenės karo tribunolas, ir 1948 m. gegužės pradžioje kalinius nuspręsta perkelti į MVD Klaipėdos kalėjimą Nr. 2.
Tuo metu V.Šulco dukterėčiai Remigijai Zinkevičienei buvo 7-eri.
Dabar Vilniuje gyvenanti moteris pamena tą metą, kai jos mama – Vaclovo sesuo, nuolatos raudojo dėl brolio ir buvo sugalvojusi net jį išpirkti iš kalėjimo, bet nespėjo.
"Mamai tie prižiūrėtojai iš kalėjimo pasakė, jei ji atveš kyšį, tada jį paleis. Mama pasiėmė savo gražiausius kailinius, pardavė juos ir su pinigais nuskubėjo į kalėjimą, bet ten išgirdo, kad per vėlu, visus kalinius, taip pat ir Vaclovą, išvežė į Klaipėdą. Jau gerokai vėliau sužinojome, kad dėdė mirė. Pamenu, kaip mama raudojo, kad jau Vaciuko nebėra", – pasakojo R.Zinkevičienė.
Nepraėjus nė dviem mėnesiams po pervežimo į Klaipėdą, V.Šulcas mirė taip ir nesulaukęs teismo nuosprendžio.
Jį atvežė į tuometes Klaipėdos kapines ir užkasė be karsto. Visa tai matė buvusi Vaclovo kaimynė iš Jurbarko.
Mistiškas susitikimas Palangoje
Ilgą laiką apie V.Šulco kapą Klaipėdoje nieko nežinojo ir keli likę jo giminaičiai.
Buvusi kaimynė iš Jurbarko, kuri taip geranoriškai prižiūrėjo Vaclovo amžinojo poilsio vietą, su jais taip ir nesusisiekė, nes iš tėviškės Jurbarke tuo metu visi buvo išvažinėję.
Tačiau likimas viską sudėliojo į savo vagas.
R.Zinkevičienė papasakojo kone mistišką istoriją apie tai, kaip ji sutiko tą kaimynę iš Jurbarko ir kaip ji sužinojo neįtikėtinai svarbų dalyką.
"Atvažiavau su dukryte į Palangą, atėjome į pliažą. Šalia atsigulė kažkokia moteris. Pradėjome su ja bendrauti. Paskui jau svarsčiau, kad tai yra mistika kažkokia, kaip gali būti, kad tarp tiek žmonių Palangos pajūryje šalia manęs prigulė būtent ta moteris, kuri prižiūrėjo Vaciuko kapą. Aš tai juk jos nepažinau, buvau labai maža, kai ji išvyko iš Jurbarko", – prisiminė R.Zinkevičienė.
Moterys įsikalbėjo. Viena pasakė, jog yra iš Klaipėdos, Remigija apgailestavo, kad Klaipėdoje nieko neturi, tik – dėdės kapą, bet nė nežino, kur jis yra, o pati yra kilusi iš Jurbarko.
"Čia ta moteris nuščiuvo ir sako man: "O aš prižiūriu jurbarkiečio Vaclovo Šulco kapą." Ji pasakė jo vardą ir pavardę. Tada aš pati nustebau dar labiau. Neįsivaizduojate, koks tai buvo jausmas, koks stebuklas. Toks įspūdis, kad dėdė iš aukštybių pats viskuo rūpinasi ir padeda. Paskui, žinoma, mes susitikome dar kartą, ji parodė, kur yra Vaclovo kapas, tik gaila, kad man juo rūpintis dabar jau labai sunku", – kalbėjo R.Zinkevičienė.
Savanorio atminimą įamžins
Visa ši istorija išaiškėjo, kai R.Zinkevičienė kreipėsi į Klaipėdos vadovus, prašydama įamžinti dėdės atminimą.
Garbaus amžiaus moteris pasiryžusi prisidėti finansiškai. Ji teigia, jog pati to padaryti negali dėl sveikatos.
"Vienintelis dalykas, kurį galėjau atlikti pati: įdėjau į nosinaitę žemės saują iš tos vietos, kur mano dėdė užkastas, ir atvežiau į Jurbarko kapines, kur ilsisi Šulcų šeima. Klaipėdoje neturiu nė vieno kiek artimesnio ar pažįstamo žmogaus. Yra tik dėdės kapas", – prašyme Klaipėdos savivaldybei dėstė R.Zinkevičienė.
Netolimoje ateityje šis jos prašymas bus įgyvendintas, nes planuojama pertvarkyti Skulptūrų parką, įrengiant specialias atminimo lenteles, prisimenant čia palaidotus žmones.
Taip bus pagerbtas ir V.Šulco atminimas.
V.Šulcas yra reabilituotas, jo teises atstatė Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1990 m. gruodžio 19 d.
O 2004 m. balandžio 7 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu eilinis V.Šulcas pripažintas kariu-savanoriu.
Kapinėse – daugiau mįslių
Pasak istoriko Dainiaus Elerto, tragiška V.Šulco istorija nėra jokia išimtis. Vietinės rinktinės kariai, koks buvo ir Vaclovas, buvo sutelkti būtent kovai su bolševikais.
Tad vadinamieji plechavičiukai vargiai galėjo tikėtis malonės iš sovietų valdžios, nepaisant, kad kai kurie jų galbūt neiššovė nė vieno šūvio.
Vien nepritarimas sovietų idėjoms buvo pavojingas, o noras telktis į ginkluotus darinius ir kovoti prieš raudonarmiečius reiškė viena – mirtį.
Todėl nenuostabu, kad daug buvusių Vietinės rinktinės karių pateko į gulagus.
Dalis plechavičiukų buvo kalinta ir Klaipėdoje, kur kai kurie mirė nuo kankinimų, kai kurie buvo sušaudyti.
"Mes vis bandome išsiaiškinti tas masines kapavietes, kuriose galėtų būti palaidotos sovietinio režimo aukos. Tačiau paieškos kol kas – be rezultatų. Informacija apie tuos galimus palaidojimus labai nepatikima", – teigė D.Elertas.
Savo aukas sovietų smogikai veikiausiai užkasdavo būtent senosiose Klaipėdos kapinėse. Tačiau kur konkrečiai, neaišku iki šiol.
Tik Vietinės rinktinės eilinio V.Šulco atvejis – išimtis.
