„Mūsų paaugliai nuostabūs: įžvalgūs, sąmojingi, atviri ir dažnai turi savo stilių, kaip išgyventi tam tikras nepatogias situacijas ir iššūkių kupiną gyvenimo tarpsnį. Labai svarbu, kad tėvai norėtų suprasti besikeičiančio vaiko mąstymo ypatumus, jį priimtų ir tik švelniai palydėtų reikiama linkme“, – sako šeimos terapijos specialistė Rasa Vėjelytė.
Eksperimentuoti – normalu
Daugelį dalykų suaugusiesiems tiesiog reikia išmokti priimti, o prie kitų rasti būdą prieiti bendradarbiaujant.
„Praktikoje pastebime, kad neretai tėvams sunku pritarti šiuolaikinio paauglio elgesiui, bendravimo, mąstymo stiliui. Dar tenka išgirsti „mūsų laikais taip nebuvo“, „kai buvau jo metų, taip nedariau“ ir pan. Atminkime, kad paauglio įsivaizdavimas apie kasdienius dalykus ir savo ateitį gali skirtis nuo mūsų supratimo, bet nebūtinai bus klaidingas. Paauglys vertina iš savo perspektyvos, kiekvienas turime teisę į saviraišką ir būti unikalus“, – įsitikinusi pagalbą per terapinius pokalbius paauglių šeimoms teikianti praktikė.
Jei bręstantis vaikas tapo irzlus, užmaršus, staigiai susierzina ar dažnai keičiasi jo nuotaika, daugiau laiko ilsisi, ilgiau miega, – tai visiškai normalu. Nebenori atlikti įprastų namų ruošos darbų, vis dažniau atsiskiria nuo šeimos ir laiką leidžia su draugais, drąsiai eksperimentuoja su apranga ar šukuosena, neįprastose kūno vietose atsirado auskarų ar šokiruojančių tatuiruočių – taip pat normalu.
Paauglys vertina iš savo perspektyvos, kiekvienas turime teisę į saviraišką ir būti unikalus.
Kiekvienam vaikui paauglystė vis kitokia, bet kartu ir panaši. Pirmiausia tai yra labai svarbus raidos etapas, kai iš mažo paklusnaus ir taisyklių besilaikančio vaiko pamažu pereinama į jauną suaugusįjį, kuris nuolat bandys tėvų ribas, laužys taisykles, kels nepatogių klausimų. Tai ir svarbiausias kūno ir fiziologinių pokyčių metas, todėl natūralu, kad pokyčiai atsispindės bręstančio vaiko elgesyje.
Dėl ko kyla rūpesčių?
Sudėtingose situacijose šeimoms padedantys multidimensinės terapijos specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad tėvai ir paaugliai, kurie kreipiasi pagalbos, dažnai įvardija tuos pačius sunkumus: nesutarimai, nepagarba.
„Tėvai mąsto, kad, jeigu paauglys elgsis kitaip, tuomet jie keisis, mažiau kontroliuos, pasitikės ir pan. Tikisi, kad specialistas vaiką perkeis į patogų jiems. Iš paauglių girdime, kad, jeigu tėvai nustotų kontroliuoti ir reikalauti, tai ir jie būtų kitokie: klusnesni, taikesni. Tokiame užburtame rate sukasi ne viena paauglį auginanti šeima“, – dalijasi R. Vėjelytė.
Kadangi dažniausiai pagalbos į specialistus kreipiasi tėvai, jie pirmiausia įvardija vaiko sunkumus. Rečiau tėvai reflektuoja, kokią įtaką jie patys turėjo savo vaiko elgesiui.
Specialistė atkreipia dėmesį į tai, kad vis dėlto tėvai yra tie žmonės, kuriems tenka žengti pirmą žingsnį ir parodyti, kad santykis gali keistis. Kad ir kaip sunku būtų kai kuriose situacijose įveikti savo nuoskaudas ar nusivylimus, tėvai gali parodyti, kad įmanoma kitokia reakcija į paauglio elgesį, kitokie žodžiai bendraujant, stebuklus daro parodyta pagarba savęs ir savojo gyvenimo kelio ieškančiai atžalai ir pasitikėjimas juo.
Drąsiau priima pokyčius
Jaunuoliai paprastai į pagalbos programas ateina prašomi tėvų ar paraginti specialistų. Į Multidimensinę šeimos terapijos programą kol kas nesikreipė nė vienas paauglys – iniciatyva priklauso suaugusiesiems.
Vienas iš pagalbos per terapinius pokalbius išskirtinumų yra tas, kad dirbama ne su vienu krizę išgyvenančiu paaugliu, bet įtraukiama visa šeima, o jaunuolis keičiasi keičiantis visai artimiausiai jo aplinkai. Tad tėvams ir paaugliui pirmiausia tenka pripažinti, kad pokytis įmanomas tik girdint vienam kitą ir koreguojant savo požiūrį ar elgesį abiem šalims. Tėvams ne visada būna paprasta tai priimti.
Šeimos terapijos specialistė Roberta Avramenko prisimena atvejį, kai dėl nuolatinių kivirčų su sūnumi, kuris namo grįždavo tik pernakvoti, kreipėsi tėvas. Lūžis jų santykyje įvyko tėčio iniciatyva, kai šis pradėjo domėtis jaunuolio mėgstamais kompiuteriniais žaidimais. Apie šiuos žaidimus jie pirmą kartą po pusės metų maloniai pasikalbėjo be moralizavimo, kritikos. Vėliau bendrų temų atsirado daugiau, paauglys vis dažniau rinkosi būti namuose.
„Nesuklyskime – paaugliui vis dar labai reikalingas laikas, praleistas kartu su jumis, vakarienės kartu, jis nori jaustis priimtas, reikalingas. Saugiam jaustis padeda ryšys, įprastas šeimos gyvenimo ritmas, net namų taisyklės. Jei to pagrindo nėra, paauglys ieškos atramos kitur, gali susirasti netinkamą draugiją arba užsidaryti savyje“, – kalba dešimtimis šeimų sėkmės keliu palydėjusi terapeutė.
Silpnėjantis ryšys
„Kartais iš didelio nuovargio, manymo, kad turi mažai įtakos savo vaikui, ateina nusivylimas. Tėvams tikrai didelis iššūkis yra vaikų paauglystės etapas, o jeigu dar jaunuolis vartoja psichotropines medžiagas, neina į mokyklą ir yra agresyvus namuose, tai tada tas sunkumas dar didėja – prisideda gėdos, kaltės jausmai“, – įsitikinusi R. Avramenko.
Vaiko teisių gynėjai pabrėžia, kad labai svarbu domėtis jaunuolio aplinka, pomėgiais, tai padeda išlaikyti ryšį su vaiku ir kuria saugią aplinką paaugliui atsiverti jums.
Jeigu jaučiate, kad prarandate ryšį su bręstančiu vaiku, beveik nebekalbate arba visi bandymai kalbėtis baigiasi konfliktu, paauglys tapo uždaras, priešiškas, o gal pastebėjote savęs žalojimo ženklų, tuomet jums praverstų pastiprinimas ir specialisto pagalba. Pirmiausia vertėtų pasikalbėti, o jeigu situacija išlieka ta pati, tada jau kreiptis į psichologą arba psichoterapeutą, kitą pagalbos specialistą.