Sakoma, kad kelionės protingus žmones daro dar protingesnius, o kvailus – kvailesnius. Indija nepalieka abejingų, nesvarbu, ar baisiesi skurdu, ar mėgaujiesi vienos nakties nuotykiais. Ši šalis – lyg į keliautojų silpnybes ir ydas atgręžtas veidrodis. Galima pykti, baisėtis, grožėtis, bet neįmanoma apsimesti, kad nematai.

Visa, ką Vaiva aprašo, nutiko iš tiesų. Knyga, parašyta iš didelio nuotykio ir už jį dar didesnio jausmo. Ir ne tūkstančiai įveiktų kilometrų čia svarbiausia. Kokia kelionė šįkart laukia knygos „Viena Indijoje“ skaitytojų, kalbamės su V. Rykštaite.

– Knyga „Viena Indijoje“ sugrįžta beveik po dešimties metų. Per tą laiką keiteisi ir tu, ir pasaulis, ir skaitytojai. Kodėl būtent dabar?

– Pasaulis turbūt labiausiai pasikeitė tuo, kad daug žmonių šiandien jį stebi per socialinius tinklus. Tačiau kažkas juk vis tiek turi iš tiesų gyventi, kad kitiems būtų ką stebėti! Keliaudama po Indiją būtent tai ir dariau – gyvenau. Tiesa, dar be telefono, ir tai buvo nuostabu.

Dabar labiau jaučiuosi ne knygos „Viena Indijoje“ autore, bet skaitytoja, stebėtoja. Kita aš, tačiau kartu suvokiu, kad būtent dėl tų kelionių tapau moterimi, kokia esu šiandien. Dabar jau ne keliauju, auginu tris vaikus. Sąmoningai pasirinkau neleisti jų į darželius, žindau vieną po kito iki trejų metukų, žodžiu, esu tokia supermamytė. Tai nelengva, bet tikiu, kad šiuo metu dirbu laimingos vaikystės kūrėja.

Kelionės po Indiją – lyg svarbus įrašas mano gyvenimo CV. Kai kas nors manimi suabejoja, na, pavyzdžiui, kai mano vyras nėra tikras, ar pati išspręsiu kilusią problemą, ar mama bijo, kaip aš ten kokiame oro uoste būsiu keliolika valandų, tai jiems iškart primenu: aš viena Indiją apkeliavau! Solo kelionės ir žmonių su negalia slauga man gyvenime davė daugiausia. Tad džiaugiuosi, kad ši knyga perleidžiama. Daug žmonių man iki šiol rašo padėkos laiškus už ją, sako, kad ši knyga išlaisvina, padrąsina. Tai istorija ne apie Indiją, o apie drąsą pasiryžti atrasti save pasaulyje.

Vaizdas: knyga po dešimtmečio sugrįžta su nauju Linos Sasnauskaitės sukurtu viršeliu. / Leidyklos nuotr.

– Per tą dešimtmetį nuo pirmo „Viena Indijoje“ leidimo pasirodė nemažai naujų tavo knygų. Pati populiariausia „Pirmąkart mama“, o štai knygą „Viena Indijoje“ iki šiol įvardiji kaip geriausią savo knygą. Kodėl?

– Jeigu į mane kreiptųsi literatūros agentas iš JAV (taip nebus, man pačiai reikia į juos kreiptis) ir sakytų: duok knygą, kuri, manai, gali tapti pasauliniu bestseleriu, nesvarstydama duočiau „Viena Indijoje“. Tai geriausia mano knyga.

– Nusikelkime į tą dešimtmetį atgal. Primink, kieno vedama ir su kokiomis jausenomis tada leidaisi į kelionę po Indiją?

– Jei atvirai, tai jauna ir kvaila buvau. Iš jaunystės radosi ryžtas, iš kvailumo – drąsa. Keliaudama pati nežinojau, ko ieškau, bet tai ir buvo kelionės žavesys. Nedaug žmonių gyvenime ryžtasi išvykti į radikaliai svetimą kultūrą vieni be tikslo ir atgalinio bilieto. Trylika mėnesių – tiek prasiblaškiau po Indiją nuo Trivandrumo iki Ladako ir atgal. Kaip tai išlaisvina!

– Labai gražiai rašai, kad Indija – tarsi sarį vilkinti moteris su daugybe įvairių drabužio sluoksnių.

– Indija tikrai yra daugiasluoksnė, apgaulinga, stebuklinga, žavi, žiauri, seksuali, vaikiška. Stogą raunančiai visokia.

– Tavo knygą drąsiai galima vadinti kelio knyga, o kelionę – gyvenimo. Kaip šiandien pasakytum, kokius pagrindinius dalykus pavyko suprasti ir atrasti tos kelionės metu?

– Kad visi esame žmonės. Kad dvasingumas yra prekė. Kad svarbiausia išmokti būti sau geriausia kompanija – tada ir kiti norės būti tavo kompanionais, ir, atvirkščiai, žmonės nemėgsta desperacijos. Išmokau keliauti gilesne prasme – kelionę patirti kaip visumą. Ir kelionė autobusu, ir laukimas stotelėje, ir bagažo atsiėmimas yra kelionės dalys. Išmokau atskirti bėgimą nuo buvimo ir kartu atrasti buvimą bėgant. Išmokau medituoti. Daug visko išmokau!

V. Rykštaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt keliaujant, o ir rašant šią knygą lydėjo jausmas, kaip nepaversti pasakojimo tiesiog turisto, keliautojo stebėjimusi, kad Indijoje viskas kitaip, kaip galima taip gyventi ir pan. Kaip pavyko atsikratyti to atvykėlio žvilgsnio ir pažvelgti šiek tiek giliau? Tikiu, ne iš karto tai pavyksta?

– Aš pati labai nemėgstu kelionių literatūros. Vos pasiėmus tokią knygą man iškart kyla klausimas: na, ir kas, kad tu tai matei? Kai žmonės tiesiog aprašo įspūdžius, man tai nuobodu ir išgyvenu FOMO (baimės praleisti) jausmą. Todėl pradėjusi rašyti iškart užsibrėžiau, kad ši knyga pasakos apie vidinę transformaciją, o ne apie tai, ką mačiau ir kur buvau. Žmonės sako, kad man pavyko.

– Per Knygų mugę ne viena skaitytoja pasakojo, kad būtent ši tavo knyga įkvėpė ryžtis pokyčiams, gal net padėjo keisti gyvenimus. Neįtikima, kad knyga, kito žmogaus nuoširdus pasakojimas gali tiek daug. Labai gražiai baigi knygą apie tai, kad pasakotojai aušina burną, bet, jei nebūtų jų, niekas nesužinotų apie didelius paprastų žmonių darbus. Klausimas toks pretenzingas, bet po tokių skaitytojų patirčių, tikriausiai tiki knygos, istorijos galia veikti žmonių gyvenimus? Turiu galvoje, kiek daug gali kito žmogaus pasakojimas.

– O, taip! Man tie žmonių laiškai ir pasakojimai, kad po mano Indijos jie leidžiasi į SAVO kelionę, yra vienas didžiausių kūrybos įprasminimų! Kaip sakė Yuvalis Hararis, visas mūsų žmonių pasaulis yra grįstas pasakojimu – mitais, kuriais iki šiol tikime. Istorijos, kuriomis tikime, daro mus žmonėmis, kuriais esame. Čia ir slypi grožis, kad kasdien po truputį galime tapti geresniais žmonėmis.

– „Pasaulį patirti kaip širdyje gimusią paslaptį“ – rašai knygoje. Kaip manai, ar šiandien dar įmanoma kelionę patirti ne per fotografijų albumą, ne per socialinius tinklus? Patirti autentiškai. Sau. Ar kažkas jau negrįžtamai prarasta?

– Žmonės be reikalo demonizuoja socialinius tinklus. Iš tikrųjų jie tėra mūsų pačių atspindys. Juk niekas neverčia juose būti. Padėjai telefoną į šalį ir nebėra tų tinklų, tik tu ir pasaulis, betarpiškai. Aš socialinius tinklus matau lyg Ameriką – beribių galimybių šalį, kur kiekvienas turi potencialą suburti bendraminčius, kurti verslą ir pan., tačiau tai tik įrankis. Čia, kaip ir su knygų rašymu, pirmiausia juk reikia turtingo vidinio gyvenimo, kad būtų ką pasakoti.

Yra visokių tyrimų apie tai, kaip fotografija keičia mūsų atmintį. Pati neturiu apibrėžto atsakymo. Kartais atrodo, kad tikrai matau tik tai, ką nufotografuoju. Tačiau būna ir atvirkščiai. Žiūriu Indijos kelionių nuotraukas ir tik jos padeda prisiminti tam tikras situacijas, kurių tikrai neatgaivinčiau, jei ne tie vaizdiniai kompiuteryje.

Tačiau taip, kažkas tikrai prarasta. Vienas gražiausių dalykų keliaujant po Indiją buvo tai, kad sąmoningai nesinaudojau telefonu. Teko sugrįžti prie žodžio laikymosi, pasitikėjimo kitais žmonėmis, senamadiško laiko planavimo ir pasimatymų. Dabar, gąsdinamai sparčiai besivystant dirbtiniam intelektui, man atrodo, vėl prie to sugrįšime. Kai nebebus įmanoma atskirti tikro video- nuo to, kurį sukūrė dirbtinis intelektas. Tuomet dar didesne vertybe taps gyvi susitikimai ir tai, ką matysime savomis akimis. Robotai jau tekstus rašo, na ir kas? Dėl to žmogaus kurti tekstai bus tik dar labiau vertinami, lygiai taip pat, kaip šiandien labiau už fabrikų produkciją vertinamas rankų darbas.

– Knygoje prikausto tavo humoro jausmas, saviironija net situacijose, kai atrodo būtų įmanoma tik verkti ir gailėti savęs. Kaip pavyksta išsaugoti tokį žvilgsnį į pasaulį ir pasakojimo būdą?

– Tai yra mano prakeiksmas ir dovana. Pamenu, dar būdama paauglė, pasakoju draugėms apie savo gyvenimą ir jausmus, o jos juokiasi, sako, gerus bajerius skaldau. Man tai ne pokštas, ne komedija, tai mano gyvenimas. Nesistengiu sąmoningai būti juokinga ar dramatiška, tiesiog pasakoju, kaip patiriu pasaulį. Na, jei indas man brangiai pardavė sviestą, o aš jį ryte nieko kito nevalgius surijau, tai ką daugiau kaltinti, jei ne savo patiklumą?

Čia vėl norisi grįžti į vaikystę. Mama net tamsiausius šeimos įvykius sugebėdavo su manimi aptarti lengvai, linksmai. Kas nors šeimoje apsivogė, kas nors ką nors sumušė, o mano mama niekad to nepaversdavo tabu temomis, apie kurias kalbama pašnibždomis. Kas buvo, tą įvardijame, jei apsikvailiname – pasakome tai garsiai ir drauge su visais juokiamės. Tai yra gydantis, išlaisvinantis požiūris. Matyt, ir aš jį perėmiau.

– Mini, kad norėtum sugrįžti į Indiją. Tačiau turbūt aplanko mintys, kad susidursi ne tik su pasikeitusiomis vietomis, bet ir pasikeitusia savimi?

– Esu tikra, kad sugrįšiu. Gimus Žemynai, jau buvau suplanavusi kelionę drauge su dukrele ir anyta, bet nepamenu, kas nutiko, kad mus sustabdė. Noriu į Indiją ir su vaikais, ir su vyru, ir kada nors tikrai grįšiu ten viena į kokį ašramą, kai vaikai jau bus dideli. Žinau, kad daug kartų nusivilsiu ir daug ką ten atrasiu. Kitaip ir būti negali, juk kaip būtų nuobodu galvoti, kad jau viską žinau ir viską mačiau.

Socialiniuose tinkluose žinomą kūrėją sekantys jos gerbėjai neretai mano, kad lietuvė ištekėjo už turtingo amerikiečio, o išvykusi gyventi į Havajus mėgaujasi nerūpestinga kasdienybe. Tačiau pati 35-erių V. Rykštaitė su tokia nuomone nekovoja ir sako, jog visai neprieštarautų būti turtingo vyro žmona. Tiesa ta, kad šios istorijos herojės vyras Maikas yra virtuvės šefas ir Havajuose jis turi nedidelį restoraną.

„Jei atvirai, tekėjau iš reikalo. Antraip gal nebūčiau skubėjusi. Tuo metu mano vyras nebuvo turtingas ir pinigų visiškai neturėjo, o už vestuves sumokėjau pati. Vyras tik išsinuomojo kostiumą ir atskrido. Pradėję kartu gyventi miegojome ant pripučiamo čiužinio, nes neturėjome lovos ar pinigų benzinui. Turėjome tik vieną automobilį. Būdavo ir taip, kad nepakakdavo pinigų nuvažiuoti iki miesto. Dabar džiaugiuosi, kad jis daugiau uždirba ir mums gerai sekasi“, – „Delfi TV“ laidoje „Kasdienybės herojai“, rodomoje pirmadienį 21. 30 val.,  sakys pašnekovė.

Dar iki gyvenimo Havajuose Vaiva Milane dirbo modeliu, ištisus metus keliavo po Indiją, o baigusi filosofijos studijas Kaune, šešeriems metams išvyko į Londoną, kur pasirinko magistrantūros studijas, slaugė senelius ir sukūrė savo verslą.

Tiesa, nors ir dirbo modeliu, tipine gražuole V. Rykštaitės pavadinti nepavyks. Žinoma moteris neina iš proto dėl prabangių prekių ženklų, o karštomis vasaros dienomis mieliau renkasi lietuvių kurtus lininius drabužius.

Laidos herojė neslepia, kad po visų kelionių ir patirčių ji labai skiriasi nuo tos merginos, kokia kažkada buvo gyvendama Kaune. Dabar ji yra itin atsidavusi šeimai ir augina šešerių Žemyną bei trejų metų Indrają, o šiuo metu laukiasi trečiosios atžalos.

Žindo viešai

Dukrelę Žemyną, kuriai dveji metukai, neseniai naujausią savo knygą "Trisdešimt" skaitytojams pristačiusi V.Rykštaitė gimdė Havajuose.

"Manęs dažnai klausia, koks skirtumas gimdyti Lietuvoje ir ten? – prisipažino 31 metų kaunietė. – Nežinau, nes negimdžiau Lietuvoje. Be to, čia atvykusi laiką leidžiu savotiškame burbule – tarp draugų ir renginiuose, pristatydama knygas."

Vis dėlto ji atkreipė dėmesį, kad Havajuose, kaip ir visose Jungtinėse Valstijose, griežtai netoleruojamos fizinės bausmės vaikams. "Net juokais negalima pasakyti, kad gausi per užpakalį", – šyptelėjo Vaiva.

Dar žindanti, nors ir pamažu jau bandysianti Žemyną atpratinti nuo maitinimo krūtimi, rašytoja atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje viešai beveik neišvysi žindančių motinų.

"Havajuose tai labai dažnas reiškinys. Tik retkarčiais viena kita mama gali prisidengti skraiste", – dėl to ir pati nesivaržanti Vaiva, žindydama Žemyną, pozavo pasaulyje žinomai fotografei, buvusiai kaunietei Ivettei Ivens, išgarsėjusiai žindančių moterų fotografijomis.

Vilniuje, kai su lagaminais rankose stūmiau vežimėlį, man padėjo tik vienas žmogus. Ir tai buvo rusas.

Svetimi nori palaikyti vaiką

Dar vienas V.Rykštaitės pastebėtas skirtumas – mums nemalonus: Lietuvoje motina, stumianti vaiko vežimėlį, itin retai sulauks pagalbos požeminėje perėjoje, parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje.

"Esame skandinaviškai santūrūs ir mūsų kultūroje tarsi suvokiama, kad tavo vaikas – tavo problemos, – kalbėjo Vaiva. – Beje, dabar į Lietuvą skridau per Tokijų ir Maskvą. Buvau su vežimėliu, lagaminais, man padėjo beveik visi japonai ir visi rusai. Vilniuje, kai su lagaminais rankose stūmiau vežimėlį, man padėjo tik vienas žmogus. Ir tai buvo rusas."

Lietuvoje retas žmogus užkalbina viešoje vietoje, nebent, pastebėjo V.Rykštaitė, vyresnio amžiaus pardavėja.

Havajuose, kaip ir visose JAV, įprasta vaikui rodyti dėmesį. "Ten dažnai vaikus kalbina, sako komplimentus, liečia, žnaibo skruostukus, dovanoja įvairių smulkmenų, – Vaivai buvo neįprasta, kad viešoje vietoje būnant su vaikeliu amerikiečiai nepalieka asmeninės erdvės. – Beje, dar ligoninėje, kai ėjau su naujagime, priėjo moteris ir paprašė palaikyti Žemyną ant rankų. Pagalvojau, kad ji – išprotėjusi, tačiau anyta paaiškino, kad čia tai normalu – mažus vaikus dažnai nori palaikyti ant rankų."

Bendruomeniškas mentalitetas

Iš dalies Vaivai patinka Lietuvoje dar išlikusi tradicija viešai, pavyzdžiui, autobuse sugėdinti garsiai verkiantį vaiką.

"Mes padedame, bandome sugėdinti klykiantį ar besiožiuojantį vaiką, sakome, kad jį pasiims dėdė, prie to prisideda visi aplinkiniai, ir dažnai mama būna dėkinga, – kalbėjo ji. Tiesa, V.Rykštaitė mano, kad tai – filosofinis klausimas, ar reiktų taip daryti. – Jei taip padaryčiau JAV, mane gali apšaukti, ir mama bus įsižeidusi. Aš galiu pasakyti tik kažką pozityvaus."

Vėliau šia tema rašytoja kalbėjosi su bičiule psichoterapeute, kuri paaiškino, kad toks aplinkinių kišimasis ir ypač gėdinimas būdingas visuomenėms, kur bendruomeninė santvarka yra svarbesnė už individo laisves.

Tad šiuo atveju, lyginant su JAV, mūsų visuomenė archajiškai bendruomeniška, nors ne taip stipriai, kaip, pavyzdžiui, Indijoje.

"JAV negali kištis į asmeninius reikalus – tai ne visuomenės, o mamos ir vaiko santykiai, – teigė Vaiva. – Lietuvoje, kaip Indijoje, mes dar esame bendruomeniški. Vaiko problema – mūsų problema. Beje, JAV vaikas gali klykti atsigulęs viduryje prekybos centro, niekas neprieis ir jo negėdins."

Nėščioji apipilama dovanomis

Lietuvoje vaikai mandagesni, kuklesni, bet kartu labiau susikaustę, o amerikiečiai – įžūlesni, laisvesni. "Čia priklauso nuo to, kaip mes tai vertinsime: kaip pasitikėjimą savimi ar tiesiog įžūlumą", – mano Vaiva.

Tiesa, dar priklauso nuo socialinės klasės, išsilavinimo, auklėjimo, tautybės. "Yra vaikų, kurie atėję į svečius iškraustys visus stalčius, padarys netvarką, bet yra ir ten tokių, kurie mandagiai sėdės, paprašys, atsiprašys", – pastebėjo rašytoja.

Per vieną kanalą rodo šou, kuriame vaikai klausinėja tėvų. Jie klausia apie tėvų mėgstamas sekso pozas, ar jiems patinka analinis seksas.

Lietuvoje V.Rykštaitė pasigedo vieno JAV įprasto ir jai labai imponuojančio dalyko – "Baby shower" tradicijos, kai kūdikio besilaukianti motina apipilama savo pačios išsirinktomis dovanomis.

"Kai laukiesi, gali apsilankyti parduotuvėje, kur tave priims išskėstomis rankomis, ir sudaryti tavo būsimam vaikeliui reikiamų daiktų sąrašą. Jie gali kainuoti nuo vieno iki 300 ar 500 JAV dolerių. Pirkinių sąrašas užregistruojamas, jį tau atsiunčia iš tos parduotuvės, tu pasidaliji savo socialiniuose tinkluose, išsiunti draugams, artimiesiems, – pasakojo V.Rykštaitė. – Taip visi gali išrinkti dovanas pagal savo galimybes, be to, žmonės nepriperka dešimt vienodų pliušinių žaisliukų ar nereikalingų daiktų."

Šokiravo JAV laidos

Grįžusi Lietuvoje Vaiva nemato daug trūkumų, tik pastebi, kad jai pigiau valgyti baruose Kaune nei JAV: "Tačiau čia šokiruoja nuolat augančios kainos prekybos centruose."

Dar labiau moterį šokiravo televizija. Namuose neturinti televizoriaus iš pradžių ji stebėjosi, kad Lietuvoje daug tuščių ir kvailų laidų. Bet kartą per atostogas Vaiva įsijungė televizorių Havajuose ir buvo sukrėsta.

"Per vieną kanalą rodo šou, kuriame vaikai klausinėja tėvų. Jie klausia apie tėvų mėgstamas sekso pozas, ar jiems patinka analinis seksas, – prisiminė V.Rykštaitė. – Perjungiau kitą kanalą – MTV, o ten realybės šou apie nėščias nepilnametes. Trylikametė nėščioji jau populiari ir tampa laidos heroje. Vyras iš manęs juokėsi, kai pašiurpusi aikčiojau."

Pasiteiravus apie jos, kaip mamos taisykles, rašytoja pastebėjo, kad griežtų neturi.

"Jos kinta. Apie tai daug skaitau, esu uždaros interneto grupės dalyvė, kur daug diskutuojame apie filosofiją, leksiką, auklėjimą", – pasakojo V.Rykštaitė.

Jei dukra norės mėsos

Vienas svarbiausių dalykų, V.Rykštaitės manymu, – kurti autentišką santykį su vaiku, jautriai reaguoti į verksmą, žindyti ir miegoti kartu su vaiku pagal poreikį. Ji iki šiol miega su Žemyna.

"Ir niekada nemeluoti, – pabrėžė Vaiva. – Pavyzdžiui, išeinu iš namų, palieku ją mamai. Pas mus dažnai įprasta, kad vaikas neverktų, išsliūkinti tyliai, jam nematant. Tačiau esu prieš tokį veiksmą, nes vaikams išsivysto nesaugumo jausmas, jog tėvai gali dingti visam laikui, stiprėja baimės. Sąžiningai pasakau, kad išeinu ir grįšiu. Ji paverks, bet netrukus nurims."

Vaiva – vegetarė ir taip pat maitina Žemyną.

"Tėvai vienaip ar kitaip nusprendžia už vaiką. Juk jie taip pat neleidžia pasirinkti ir pratindami vaiką prie mėsos? – mestelėjo Vaiva mėsavalgiams, kritikuojantiems tėvus, kurie savo vaikus maitina vegetariškai. – Esu įsitikinusi, kad mėsa kenksminga. Mes juk neduodame vaikams heroino ar kitų narkotikų? Jei dukra, jau būdama vyresnė ir sąmoninga, norės mėsos, nuvešiu į skerdyklą ir Žemyna pati galės nuspręsti, valgyti mėsą, ar ne."

Pastebėjus, kad vegetariškai maitinamai mažylei galbūt trūks vitaminų, Vaiva papurtė galvą: "Tinkamai maitinantis vitaminų netrūksta."

Tiesa, ji šyptelėjo, prisipažinusi, jog manė būsianti griežta sveikos mitybos puoselėtoja. Tačiau vaikui retkarčiais leidžia suvalgyti ir saldainių, ir keptų bulvių. Vis dėlto ji nepritaria filosofijai, kad vaikas iki penkerių metų – karalius.

"Baimių dukrai nekeliu, galios nedemonstruoju, tačiau draudimų yra. Ji negali daryti visko, ko nori. Pavyzdžiui, ant stalo užsikelti kojų, – teigė V.Rykštaitė. – Stengiamės draugauti, kalbėtis, aiškintis. Būna kaprizų, nesutarimų, ašarų. Tačiau  verkiančią dukrelę visada apkabinsiu, paguosiu ir nedemonstruosiu, kad aš esu vadas."

Tiesiai iš Havajų atkeliavo ir šis mitologija paremtas kūrinys, kuris ne tik suteiks naujų žinių ir skaitymo malonumo, bet net mažuosius paskatins pasvajoti apie atokiausią pasaulio kampelį.

Su kūrinio autore Vaiva Rykštaite ir iliustruotoja Viktorija Ežiukas kalbame apie knygos kūrimo procesą, Havajų svajones ir realybę. O kam nepakaks interviu, esate laukiami susitikimuose su autore Lietuvoje, knygynuose „Pegasas“: Vilniuje – rugsėjo 22 d. 18 val. (VCUP „Pegasas“), Kaune – rugsėjo 23 d. 18 val. („Pegasas“, Laisvės al. 81) ir Klaipėdoje – rugsėjo 24 d. 14 val. („Pegasas“ „Akropolyje“).

– Vaiva, kodėl šį kartą vaikams? Tam turėjo įtakos dukrelė?

– Dukrelė gal šiek tiek suminkštino mano širdį, sušvelnino aštresnius asmenybės kampus, bet vaikams pradėjau rašyti ne dėl to. (O gal dėl to, tik pati sau to nepripažįstu?) Iki šiol sutrinku paklausta, kokio amžiaus vaikams skirta ši knyga – nes vyresnių nei mano dukra vaikų nepažįstu, nežinau, kokio amžiaus jie ką moka, ką supranta. Tačiau pradėjusi domėtis senąja Havajų mitologija, pati aikčiojau kaip vaikas: viskas taip ryšku, spalvota, netikėta ir kartais šiek tiek naivu. Ateityje norėčiau parašyti ir didesnės apimties, gilesnę knygą apie Havajus suaugusiems. O pasakos ir trumpos legendų įkvėptos istorijos man gavosi organiškai – toks formatas atrodė tinkamiausias perteikti salų atmosferai. Kita vertus, juk ir pats gyvenimas Havajuose iš šalies aplinkinių įsivaizduojamas kaip pasaka.

Parašiusi „Ugnikalnio deivę ir Džoną iš Havajų“ pamačiau, kaip vis tik smagu ir įdomu rašyti vaikams! Tai visai kas kita nei dirbti prie romano. Rašant apima toks šventiškas lengvumo jausmas, o kartu ir didžiulė atsakomybė. Labai daug galvoju apie lyčių vaidmenis, apie moralę, svarstau, kas vaikus įkvėps, kas prajuokins? Jau dirbu ir prie kitos knygos vaikams rankraščio, bet sąmoningai save stabdau – pirmiausia reikia pažiūrėti, ar mažiesiems skaitytojams patiks šita knygelė, ar susikalbėsime.

– „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“. Kiek joje mitologijos, kiek realybės, o kiek Jūsų išmonės?

– Beveik kiekviena istorija yra paremta Havajų mitologija arba geologija. Į rašymą mėgstu žiūrėti anatomiškai: šiuo atveju knygos griaučiai yra tikri faktai ar salyne plačiai žinomos mitinės dievybės, kaip antai ugnikalnio valdovė Pelė, o raumenys, t. y. pats istorijos kūnas, – jau mano išmonės vaisius. Redaktorė pasirūpino glotnia kūrinio oda, o dailininkė padarė fantastišką makiažą ir šukuoseną.

Duosiu pavyzdį: Havajų mitai byloja, kad deivė Pelė iš tiesų atkeliavo iš Taičio salų, taip pat minimi jos nesutarimai su seserimi vandens stichija, minimi ir šventieji ir dieviškieji rykliai. Tačiau linksmai ir įdomiai papasakoti jų nuotykius – tai jau mano darbas. Kai kuriuos havajietiškus vardus sąmoningai keičiau lietuviškais, kad vaikams būtų suprantamiau. Labai stengiausi kuo suprantamiau perteikti geologinę Havajų situaciją – pasakoju apie vulkaninės kilmės salų susidarymą, ugnikalnio lavą ir apie banglenčių sporto atsiradimą. Tikiuosi, kad knyga bus ne tik įdomi, bet ir naudinga pasaulio pažinimo prasme. Deja, galimas ir šalutinis poveikis: mažieji skaitytojai gali užsimanyti patys aplankyti Havajus! Bet svajonės apie tolimas keliones, manau, skatina gyventi drąsiau.

– Viktorija, jums artima Havajų, mitologijos tema?

– Apskritai man mitologija labai artima. Nuo mažens ypač patikdavo padavimai ir legendos, pasakojantys apie pasaulio sukūrimą, matomas ir nematomas mitines būtybes, gyvenančias mūsų aplinkoje. Ir iki šiol patinka keliaujant mišku ieškoti laumių pėdsakų, o temstant jūroje laukti pasirodant undinių. Havajų mitologija man buvo kažkas naujo, neatrasto, dėl to labai įdomu. Todėl su didžiuliu malonumu piešiau Pelę ir jos nuotykius.

– Vaiva, kokiems skaitytojams ši knyga? Kas būtinai turėtų ją perskaityti?

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad knyga bus įdomi ir suaugusiems, nors jas rašiau protingam, smalsiam, pasauliu besidominčiam vaikui, kuris jau moka skaityti arba turi kantrybės klausytis šiek tiek ilgesnės istorijos. Kita vertus, aš savo pusantrų metų dukrytei jau dabar „skaitau“ net „Time“ žurnalus – vartome, žiūrime paveiksliukus, juk kartais užtenka ir to.

Taip pat tikiuosi, kad knyga bus vienodai įdomi ir mergaitėms, ir berniukams: čia daug nuotykių gamtoje, o pagrindiniai veikėjai Džonas ir Pelė abu yra stiprios ir įdomios asmenybės Tiesa, teko padirbėti prie deivės Pelės įvaizdžio: dailininkės prašiau, kad jos nepieštų nei liesos, nei mergaitiškai gležnos. Juk ji havajietė, aukšta, stambi, galinga ugnies moteris, o ne šiaip kokia trapi mergytė. Labai tikiuosi, kad ir knygą skaitančias mergaites įkvėps toks stiprios moters herojės įvaizdis.

– Ar knygoje galima rasti ir daugiau svarbių socialinių temų?

– Rašydama apie socialines temas negalvojau ir jų dirbtinai į tekstą kišti nebandžiau. Tačiau nujaučiu, kad keletas knygos vietų tikrai įkvėps vaikus ir tėvus įdomiems pokalbiams apie žmonių tarpusavio santykius. Turbūt labiausiai nerimavau dėl tos vietos, kur ištekėjusi havajietė moteris Alanė tiesiog iš nuobodulio platoniškai įsimyli kitą vyrą... Ir dar kokį ypatingą! Daviau rankraštį skaityti keletui protingų mamų, ir joms ši vieta moraline prasme neužkliuvo. Tad tikiuosi, kad niekas nesipiktins, o vaikai galės su suaugusiaisiais aptarti kai kurių jausmų nepastovumą ir paviršutiniškumą.

Taip pat bus progų aptarti ir lietuvės santuoką su kitataučiu, ir seserų tarpusavio santykius, ir turistų įtaką gamtai.

– Ar iliustracijos atitinka Jūsų susikurtus deivės Pelės, Džono ir kitų veikėjų įvaizdžius?

– Tikrai taip. Nors iš pradžių galvoje turėjau susikūrusi labai aiškius Havajų tapybos klasiko Herbo Kane'o paveikslų vaizdinius, tačiau dailininkė Viktorija Ežiukas tikrai pajautė knygą ir padarė net geriau, nei tikėjausi. Jos piešiniai tokie minkšti, svajingi, švelnūs ir, tikiuosi, labai malonūs smalsiai vaiko akiai. Turbūt mano mėgstamiausia iliustracija dabar – tai naktį ant ryklio keteros jojanti deivė Pelė. Arba scena, kur Džonas su mama pasitinka lavą. Ir skrudintuvas su išdegusiu ugnikalnio atspaudu ant duonos riekės! Viskas gražu.

– Viktorija, gal išduosite, kokią iliustraciją piešti buvo sunkiausia?

– Iš pradžių, vos pradėjus piešti, viskas atrodė gana sudėtinga, nes pradedant naujus piešinius dažniausiai jau „matau“, kaip jie atrodys, o šis kartas buvo kitoks. Apie Havajus visiškai nieko nežinojau, todėl teko juos jaukintis ir skaityti daug papildomos literatūros. Beveik mėnesį praleidus su pasakojimais, filmais apie Havajus ir apsiklijavus dirbtuvių sieną įkvepiančiais Havajų paveiksliukais su spalvomis, tekstūromis, augalais ir tatuiruočių dizainais sėdau prie darbo jau drąsiau, ir visi piešiniai „išplaukė“ vienas po kito. Prie visų iliustracijų buvo ilgai sėdėta, bet nei apie vieną nepasakyčiau, jog buvo sunku piešti.

– Galbūt sužinojote ką nors naujo apie šį kraštą?

– Pradedant piešti knygą apie Havajus žinojau tik kaip apie salą, kur merginos su kokosų riešutų liemenėlėmis ir palmių sijonais ant jūros kranto, rožinio dangaus ir palmių fone, linguoja pagal ukulele grojamą muziką. Aloha Hawaii.... Pradėjusi gilintis pamačiau, jog esama ir visai kitos pusės. Aktyvus ugnikalnis, kur slepiasi Pelė, pastoviai tekanti lava, krentanti į vandenyną, banglentininkai, šiaudiniai nameliai ir dangoraižiai, žmonės, gyvenantys ugnikalnio papėdėje tarp lavos upių ir juodų akmeninių laukų, neragauti vaisiai ir nematytos gėlės... Jau ieškausi pigesnių lėktuvo bilietų bei įdomių rezidentūros programų.

– Vaiva, papasakokite, kokia rašytojos diena Havajuose.

– Norėčiau pameluoti, kad keliuosi pusę penkių ryte ir lekiu „surfinti“. Taip tikrai daro dauguma vietinių gyventojų ir mūsų bičiulių. Dažnai net biuruose dirbantys žmonės mėgsta saulei tekant pračiuožti per bangas ir tik tada eiti į darbą. Bet aš bijau vandens ir dažnai tiesiog paskęstu buityje. Keltis stengiuosi kuo vėliau, bet viskas priklauso nuo dukrytės. Kartais ji mums su pirštukais akių vokus atlupa pusę septynių ryte, o kartais, labai labai retai, atsibundame po aštuonių. Vyras eina į darbą, o aš einu ruošti tropinių vaisių ir uogų glotnučių ir virti košės pusryčiams. Rytais man patinka neskubėti ir laikytis ritualų, nors iš šalies jie atrodo ir labai buitiniai: dukros maudymas, lovos klojimas, rengimasis, miežinės kavos gėrimas... O tada jau viskas priklauso nuo aplinkybių. Dažniausiai vežu dukrą į žaidimų grupę, kartais važiuojame į paplūdimį, kartais reikia greitai lėkti į miestą nupirkti produktų vyro restoranui, kartais susitinku su draugėmis ar einu į mamų klubo susitikimus, bet labiausiai džiaugiuosi kai lyja. Nes tik tada turiu rimtą dingstį kiūtoti namuose su knyga ar geru filmu, ar tiesiog parymoti, paliūdėti – kitiems mano lietuviška melancholija dažnai nesuprantama, o lauke šviečiant saulei pati jaučiuosi kalta, jeigu neinu laukan. Mano šventas dienos laikas – dukters pietų miegas. Tuo metu nedirbu jokių buities darbų, nevairuoju, bet valgau pyragą ir rašau. Rašymas yra mano džiaugsmas, mano darbas, mano terapija. Dukrai pabudus manęs vėl nebelieka, vėl paskęstu buityje ir daiktų nuo žemės rinkime. Kartą per mėnesį stengiuosi būtinai nuveikti kažką tokio, išeiti iš savo komforto zonos, pažinti Havajus giliau. Liepą važiavome ir dešimt kilometrų ėjome pėsčiomis pažiūrėti iš ugnikalnio besiveržiančios lavos iš arti. Prieš porą savaičių buvome apsistoję ekologiškuose poilsio namuose hipių sostinėje Pahoa. Dabar bandau patekti į būgnininkų ritualinę šventę...

– Koks didžiausias privalumas gyventi šioje svajonių saloje? O ar yra nors vienas trūkumas? Galbūt kažkas, dėl ko pasiilgstate Lietuvos?

– Oi, trūkumų daug! Viskas gražu tik atvirukuose ir feisbuko nuotraukose. Nors savo gyvenimu skųstis tikrai negaliu, tačiau Havajuose yra visko: ir nusikalstamumo, ir skurdo, ir benamių, ir statistiškai nuskęsta daugiausiai žmonių visose JAV. Visos Havajų salos labai skirtingos. Man patinka Oahus su sostine Honolulu – ten stengiamės nuskristi bent porą kartų per metus. O mūsiškė sala, Havajai arba vietinių vadinama Didžioji sala, – tai nuostabiai gražus... kaimas. Čia yra ir upės, ir ugnikalniai, ir nuostabūs paplūdimiai, kriokliai, slėniai, visus metus auga tropiniai vaisiai, avokadai... bet aš pasiilgstu kultūros, renginių, spektaklių, gero kino. Turbūt didžiausias gyvenimo Havajuose trūkumas yra tai, kad čia gyvenant keliauti bet kur yra ir labai toli, ir brangu. Juk Havajai yra nuošaliausia gyvenama vieta pasaulyje, mums ar į Japoniją, ar į žemyninę Ameriką yra vienodai toli...

Rašytoja Vaiva Rykštaitė sako: "Jeigu būtų mano valia, kiekvienais metais gyventume kitoje šalyje. Tačiau esu ištekėjusi ir negaliu spręsti viena, tad sprendimas priklausys ir nuo vyro. Bet dabar turime restoraną Havajuose ir čia gyvensime bent kelerius metus."

Bėgo nuo žiemos

Trijų romanų ("Plaštakių sindromas", "Kostiumų drama", "Viena Indijoje") autorė nevadina savęs klajūne. Nors 22 metų išvykusi iš Kauno Vaiva gyveno ir Milane, ir Londone, trylika mėnesių (lankėsi šešis kartus) praleido Indijoje, o dabar daugiau nei metus gyvena Havajuose – ten prieš pusmetį moteris pagimdė dukrelę.

"Bėgau nuo žiemos, visą laiką norėjau gyventi tropikuose, – nusijuokė 30 metų dar neturinti ir amžių slepianti rašytoja. – Nors sniegas, Kalėdos turi labai daug žavesio. Bet man užtektų mėnesio žiemos. Lietuvoje pernelyg daug niūraus oro. Kitą žiemą vėl keliausiu į Indiją."

Dabar menus baigęs ir savamoksliu virtuvės šefu tapęs jos vyras amerikietis atidarė restoraną Havajuose – Havajų, arba kitaip vadinamoje Didžiojoje, saloje.

Vardas ir pavardė – slapyvardis

V.Rykštaitė nėra tikrasis kaunietės vardas. Tai tik rašytojos Justės Winder slapyvardis.

"Žinau, kad naujas vardas gali koreguoti gyvenimą, – akimirkai susimąstė Vaiva, kurią ne Juste, bet Vaiva dabar vadina ir jos vyras. – Skaičiau apie vieną gentį, kurioje vardai keičiami kas penkerius ar dešimt metų. Tačiau asmenybės tapatybės tęstinumas negali būti toks pat, kaip prieš penkerius ar penkiolika metų."

Pernai rugsėjį oficialiai santuoką įteisinusi Vaiva su vyru, kurį sutiko Havajuose, ketina surengti tikras vestuves ne Havajuose, nes būtų pernelyg brangu skristi dideliai grupei žmonių, bet jos gimtajame mieste – Kaune.

"Be to, mano 79 metų amžiaus močiutei jau sunku toli keliauti. O vyro seneliai, deja, jau seniai iškeliavo anapilin", – iš už tūkstančių kilometrų per programą "Skype" atskriejo Vaivos balsas.

Vienuolika klimato zonų

Kokie yra Havajai? Daugumai turbūt jie asocijuojasi su gražiais paplūdimiais, prabanga, žaviais, įdegusiais žmonėmis, skaniais egzotiškais vaisiais, banglentėmis ir rykliais.

Kiekviena iš septynių pagrindinių salų – labai skirtingos, turi savo bruožų.

Didžioji sala, kurioje su šeima gyvena V.Rykštaitė, – ne turistinė ir garsėja kavos ir makadamijų riešutų plantacijomis.

"Jauku, jausmas – lyg gyventume kaime, – šyptelėjo Vaiva, pastebėjusi, kad čia, Kapitono Kuko miestelyje, gyvena apie 3,5 tūkst. žmonių (saloje gyvena apie 200 tūkst žmonių). Ir tarsi žirnius pabėrė žodžius: – Atvyksta daug jaunų hipių padirbėti į fermas už nakvynę ir maistą, čia neegzistuoja mados, visi vaikščioja su šlepetėmis, atšiauri gamta, nereti lavos išsiveržimai, vienas garsiausių ir aktyviausių veikiančių ugnikalnių – Kilauea, vienuolika mikroklimato zonų – nuo atogrąžų iki sniego ugnikalnio viršūnėje, nuo sausumos iki lygumų, kalvų ir karves auginančių kaubojų subkultūros."

Kitose salose yra ir dangoraižių, viešojo transporto, daug barų, paplūdimių, it katilas verdantis naktinis gyvenimas, banglentininkų rojus, golfo aikštynai su nuostabiomis vejomis.

Tarsi uždarame klube

"Per metus savo saloje atradau nuostabių perliukų – vietų, kur galima kaitintis saulėje, maudytis, grožėtis gamta", – pastebėjo Vaiva.

Beje, daug tų nuostabių vietų po kelis milijonus kainuojančių vilų teritorijose, kurios įrengtos ant sustingusios lavos prie vandenyno pakrantės.

Iki paplūdimio – trys apsaugos zonos ir vartai. Tik žinodamas įstatymus, kad pakrančių privatizuoti čia negalima, žmogus drąsiai važiuoja į vilų teritorijas.

"Vykstame anksti ryte, nes per dieną ten įleidžia iki 30 automobilių, – pasakiusi savo vardą ir pavardę lietuvė gauna pilietinę teisę mėgautis nuostabiu paplūdimiu. – Atradau ir vietų, kur smagu nardyti paviršiuje."

Pagyvenusi čia ilgiau Vaiva sužinojo turistams neįkandamų dalykų.

Pirkdama audinį vestuvinei suknelei, ji ėmė ieškoti siuvėjos. Tik po ketvirto apsilankymo pas pardavėją lietuvė sužinojo apie japonę siuvėją: daugelis net nustebo, kad kitatautė gavo telefono numerį.

Lankydamasi pas siuvėją Vaiva sužinojo, kad toje pačioje audinių parduotuvėlėje reikia paprašyti atverti slaptą skrynelę. Joje Vaiva išvydo labai daug gražių audinių ir nėrinių.

"Čia jaučiuosi tarsi patekusi į uždarą klubą, kuriame daug slaptų vietų, – vaizdingai kalbėjo rašytoja. – Vietinių havajiečių čia mažuma, bene 70 proc. gyventojų – azijiečiai, ypač daug japonų. Tačiau turistai – svetimi."

Stilingi eklektiški namai

Haole – taip ir turbūt neatsitiktinai, netgi įžeidžiančiai, havajiečiai vadina baltuosius – žmones be sielos.

Nors žmonės draugiški, šilti, bet prisileidžia arčiau po kelerių metų, nes daug atvykėlių Havajuose gyvena metus, dvejus.

Vaiva su vyru ir dukra gyvena nuomojamame name: iš terasos matyti Ramusis vandenynas.

Kūrybinga ir labai mėgstanti naujam gyvenimui prikelti senus daiktus Vaiva namus įrengė iš "antrų rankų" parduotuvėlių: nauji daiktai jų namuose tebuvo komoda ir miegoti skirtas čiužinys.

Stilius? Eklektiškas, paskanintas havajietiškais paveikslais ir havajietišku bambukiniu stalu.

Tiesa, persikeliant gyventi į Havajus Vaivai ir jos mylimajam reikėjo daug padirbėti: čia jau buvo apsigyvenę ir tuntai didelių tarakonų. Kaunietė pirmą kartą gyvenime pamatė šių šlykščių gyvių kiaušinius.

Rykliai – gana atsargūs

"Esu bailė", – neslapukavo jauna moteris, kuri nemėgsta ekstremalių dalykų – nei banglenčių, nei giluminio nardymo, nei jėgos aitvarų, nei daugelio draugų pamėgto šokinėjimo iš keliolikos metrų nuo garsaus skardžio Ka Lae į vandenį, kur vienos jos pažįstamos kūną, nukritus ant pilvo, nusėjo mėlynės.

Ji bijo ir ryklių, nors sako, kad didesnė tikimybė patekti į avariją, nei būti užpultam šio vandenų plėšrūno.

Tuo metu, kai banginės susilaukia palikuonių, rykliai neplaukia artyn kranto – prisibijo galingų žinduolių. Tačiau po to, banginiams nuplauksiu gilyn į vandenyną, prasideda laikas, vadinamas vieno augalo žydėjimu, ir prie kranto priplaukia daug ryklių.

Po akimirkos Vaiva prisiminė Havajuose patirtą nuotykį, suteikusį nemažą adrenalino dozę.

Adrenalinas ir asmeninė erdvė

"Labai bijau vietinių gyvių šimtakojų, – prisipažino V.Rykštaitė. – Čia paplitę trijų rūšių – apie 4–5 cm mėlynieji, 8–10 cm raudonai rudi ir daugiau nei 10 cm dydžio – juodieji šimtakojai. Visi kanda labai skaudžiai, ypač mažesni. Sako, kai įkanda mėlynieji šimtakojai, skausmas tarsi įsirėžtų kulka. Nuo jo nepadės jokie vaistai, kurį laiką jautiesi tarsi apgirtęs."

Tą akimirką, kai vos neužlipo ant rudo, apie 10 cm ilgio šimtakojo, Vaiva suklykė ir apmirė iš baimės. Tuo metu moteris buvo nėščia ir basa.

"O jie nėra kaip bitės, kurių neskriausk, ir nekąs. Šimtakojai kanda vos prisilietę. Praskriejo mintys, kas galėjo įvykti, ar būčiau persileidusi? – svarstė rašytoja, ją išgąsdinusį gyvį sudeginusi, papurškusi ugnies iš panašaus į gesintuvą aparato. – O vienas šimtakojis pabėgo į vonios kambarį. Taip ir neradome, kur jis pasislėpė. Tačiau vonios kambarį ilgai valėme ir purškėme nuodais."

Ar Havajuose ji patyrė kultūrinį šoką?

Rašytoja nutilo, o po akimirkos prisipažino, kad vietiniai, nors ir šilti bei draugiški, tačiau kišasi į asmeninę erdvę.

"Londone išmokau diskretiškumo. Parduotuvėje gali stebėti žmogų su Betmeno kostiumu ir išmoksti nespoksoti, – pastebėjo Vaiva. – Havajuose kalbina, liečia tave, neklausiami duoda patarimų. Kai dukrai tebuvo mėnuo, prašė palaikyti ant rankų."

Vardas nustebino havajietes

Žemyna Mahina gimė Havajuose valstybinėje  ligoninėje. Dvi paras sąrėmius kentėjusios mamos dukrelė į pasaulį atėjo šį sausį 6 val. ryto.

"Su vyru lankėme pasirengimo kursus, kuriuose dalyvavo tos pačios ligoninės slaugės. Medikai – paslaugūs, dirbama profesionaliai ir galėčiau vėl gimdyti, nors ir ryt, – šyptelėjo Vaiva. – Beje, ten gimusiam kūdikiui ant bambytės prisega aparačiuką, kuris supypsės, jei prieisi su vaiku prie lifto. Visos durys užsiblokuos ir įsijungs sirenos. Įsijungs sirena ir tada, jei aparatuką norėsi nuimti. Tai – dėl atsargumo, kad vaikelio nepaimtų svetimi arba, kaip kartais būna, susipykę seneliai ar tėvai nori atimti vaiką."

Kodėl Žemyna Mahina? Amerikietiški vardai, pasak V.Rykštaitės, neturi prasmės.

Tad lietuvė išrinko baltiškus, pagoniškus lietuviškus vardus, o jos vyras pasirinko pagal skambesį: jam labai patiko Žemyna – žemės vaisingumo deivė, Perkūno žmona.

Havajietiško vardo Mahina reikšmė – Mėnulio šviesa. Tiesa, su šiuo vardu susijusi gan kuriozinė situacija.

Kai Vaiva su Žemyna Mahina prekybos centre sutiko havajietes, šios ėmė čiupinėti, kalbinti vaiką. Sužinojusios vardą, vietinės moterys pasiteiravo, ar gimus dukrai švietė labai didelis mėnulis?

"Nežinau. Vardą sugalvojau dar prieš gimstant dukrelei, o ji gimė 6 val. ryto, – dabar juokėsi Vaiva. – Jos tik susižvalgė. Tuo metu joms turbūt atrodžiau kaip besielė, nes havajiečiai suteikia vardus pagal gamtos reiškinius gimstant kūdikiui."

Veda jogos kursus

Tradicinė rašytojos diena Havajuose?

"Skambės dviprasmiškai, bet išsipildė mano svajonė – susilaukiau vaikelio. Bet kartu kartais jaučiu nevisavertiškumo jausmą – auginu vaiką ir sėdžiu namie, – neslėpė Vaiva. – Taip, ir vyras, ir moteris, auginantys vaiką namuose, įneša labai didelį indėlį į šeimą, bet savivertės prasme jaučiu tuštumą."

Tad aktyvi ir veikli moteris Didžiojoje saloje veda jogos užsiėmimus besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms moterims, organizuoja kino filmų peržiūrų vakarus.

Jos žadintuvas suskamba 8.10 val., bet dažniausiai V.Rykštaitė jau būna atsikėlusi.

"Nusiskinu ekologiškų kopūstų, mangų. Jei mangų nėra, turime jų užšaldytų. Jie, beje, labai skanūs, neeksportuojami nė vieną šalį", – pasakojo Vaiva.

Pasigaminusi sveikuolišką žalią kokteilį, ji išlydi vyrą į restoraną, tvarko namus, maudo mažylę, rašo jau ketvirtą knygą, kartu vyksta į miestą "Indijoje baigiau du jogos kursus. Tiesa, čia jogą galiu vesti tik nėščiosioms ir mamoms, kurioms netrukdys mano dukrelė. Dukrelei – pusmetis, todėl auklei jos nepalieku. Be to, pati ją maitinu krūtimi", – aiškino moteris.

Lietuvės vyras grįžta po pietų arba vakare, demonstruoja savo kulinarinius sugebėjimus, šeima vyksta į kitą salą, priima svečius, žiūri filmus arba kartą per savaitę važiuoja maudytis: "Visos dienos čia skirtingos. Beje, vanduo labai sūrus, po maudynių būtinai reikia nusiprausti. "

Žuvies vengia dėl gyvsidabrio

Vaiva – vegetarė jau šešerius metus. Jos noras – tapti vegane: Havajuose labai stipri veganų bendruomenė.

"Žuvies beveik nevalgau dėl didelio gyvsidabrio kiekio – vandenys užteršti, todėl, ypač didelės žuvys, turi daug gyvsidabrio. Net ir prieš gimdymą mums rekomendavo valgyti mažiau žuvies, pabrėžė rūšis, kurių valgyti iš viso negalima. Jūrų gėrybės nepatartinos ir žindančioms mamoms, – aiškino sveika mityba itin besidominti kaunietė. – Tiesa, dar kol kas kartais negaliu atsisakyti krevečių, kiaušinių ir kartą per mėnesį valgau lašišą."

Po akimirkos Vaiva atsiduso: jos vyras mėsą valgo. Moteris nespaudžia savo sutuoktinio į kampą, juolab kad jis stengiasi maitintis gana sveikai.

"Taip, daržovės irgi yra gyvos, tačiau nepalyginsime jų ir gyvūnų nervų sistemos, – įsitikinusi Lietuvoje ir Londone filosofijos studijas baigusi moteris. – Daug mažesnis smurtas suvalgyti morką nei nudobti jauniklį karvės akyse, o paskui vargšui gyvūnui perpjauti gerklę ir leisti nukraujuoti."

Svajonių šalis

Havajuose gyvenanti kaunietė parašė knygą apie Indiją, į kurią keliauja kasmet nuo 2008 m. (nebuvo tik besilaukdama) ir ten praleido trylika mėnesių.

Ar Indija – jos svajonių šalis, ar ten Vaiva atrado save?

"Indija turi dvasinės traukos. Traukia daug savęs ieškančių vakariečių, įdomi socialinė terpė tarp sutrikusių ir dvasingumo ištroškusių žmonių, – į egzotišką šalį, turinčią vieną seniausių kultūrų, V.Rykštaitė nuvyko gan atsitiktinai. – Labai patiko. Kultūra įkvepia, buvimas ten – iššūkis, kaip kitiems, pavyzdžiui, bėgti maratoną ar dalyvauti realybės šou. Nežinai, kas lauks už kampo, nešvara, nesaugumas, kontrastai."

Pirmą kartą į Indiją Vaiva vyko iš smalsumo, antrą kartą – dėl adrenalino, trečią kartą – pusmečiui, tapusi magistrante, paskui – mokytis jogos, dirbti jogos stovykloje Himalajuose.

"Savęs žmogus turbūt neatranda iki pabaigos, kol yra gyvas, – svarstė rašytoja ir po akimirkos šyptelėjo. – O mano svajonių šalis – Tailandas. Buvau vieną kartą, bet iškart įsimylėjau, nors buvau tik Bankoke ir Ko Čango saloje. Patiko jų liberalumas, laisvė, kultūra. Noriu kada nors ten gyventi."

Ką rašytojai gyvenime davė Indija ir Havajai?

V.Rykštaitė susimąstė. "Indija suteikė ramybę. Išmokau nesiblaškyti, nesinervinti ir savyje atrasti vidinę jėgą, užuovėją nuo triukšmo ir chaoso, – po pauzės prisipažino Vaiva. Paskui švelniai nusišypsojo: – O Havajai man davė nuostabią dukrą."