„Nepaprastu atidumu, savitu stiliumi bei kalbine ritmika rašote nuo pirmųjų sakinių atpažįstamus tekstus. Esate vienas kūrybiškiausių, skaitytojų dėmesiu bei kritikų vertinimais labiausiai apdovanotų šiuolaikinių Lietuvos rašytojų. Ir kuriate, kaip esate sakęs, „Lietuvoje, kuri nėra maža": nuo gimtųjų Anykščių iki šiandieninio Jūsų miesto - Paryžiaus", - rašoma šalies vadovo sveikinime.

Prezidentas padėkojo rašytojui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui už neišdildomą pėdsaką lietuvių literatūros lauke, mūsų šalies pristatymą užsienyje, tvirtus tiltus tarp Lietuvos ir Prancūzijos ir lietuvių bei prancūzų kultūrų. Taip pat - už nuolatinį rūpinimąsi Lietuvos bendruomeninio ir kultūrinio gyvenimo perspektyvomis.

Šalies vadovas palinkėjo V. Papieviui neblėstančio smalsumo ir tolesnių kūrybinių įkvėpimų

„Esate talentingas, kūrybingas, intuityvus ir jautrus rašytojas, kurio kūriniai įkvepia tiek prisijaukinti vienatvę, sunkius išgyvenimus, tiek džiaugtis gyvenimu ir vertinti kasdienių mažmožių grožį. Dėkoju Jums už gebėjimą perteikti egzistencines patirtis, taikliai įžodinti sudėtingas būsenas ir patirtis. Nuoširdžiai linkiu Jums stiprios sveikatos ir neaprėpiamo kūrybinio žvilgsnio gelmės", - sakoma premjerės sveikinime.

Publicistas V. Papievis prmą kartą Paryžių aplankė 1992-aisiais, o ten apsigyveno – po kelerių metų. Kaip pats pasakoja, Prancūzija jį „pasigavo“, tad darbus tęsė gyvendamas svetur: išleido keletą knygų lietuvių kalba, išvertė grožinių kūrinių, pradėjo bendradarbiauti su LRT RADIJUMI. Prieš metus V. Papieviui prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

– Prieš mūsų interviu informacijos pradėjau ieškoti internete – „Vikipedijoje“ esti jūsų biografijos faktų. Tiesa, ten aprašomi tikrai ne visi asmenys. Tai reiškia, kad esate žinomas žmogus?

– Man patinka išeiti į Kliuni, Viduramžių meno muziejaus skverelį, esantį prie pat mano namų, ten skaityti, kartais pavyksta ir kai ką parašyti. Atsakymus jums taip pat čia kuriu. Vieną pavakarę jame, šiame skverelyje, sėdžiu, pro mane praeina keista moteris, po to sugrįžta. Kreipiasi į mane lietuviškai, prisipažįsta įsimylėjusi į Paryžių, o štai dabar vaikštanti „Odilės“ [V. Papievio kūrinys – aut. pastaba] maršrutais. Didesnio žinomumo man nė nereikia – pakaktų ir vieno žmogaus.

Laikui bėgant, vis didesnis noras išnykti – lyg paspaudus „Escape“ mygtuką, kai viskas pradingsta. Ne taip seniai buvau Niujorke, nuostabus jausmas, kai niekas tavęs nepažįsta, kai pasijunti esąs visiškas anonimas, kai jau tikrai lieki vienas pats su savimi. Dideliame mieste, neaprėpiamoje minioje.

Dar labai smagu buvo, kai Žilvinas Kempinas vežiojo scooteriu (liet. motociklas) – skraidžiojome skersai išilgai gatvėmis ir aveniu. Ypač patiko lėkti per tiltus –  nyksti, išnyksti, staiga vėl atsiduri tarp mašinų ir tarp žmonių.

– Kai augote, dalis literatūros buvo uždrausta. Kokio žanro knygas skaitėte ir kaip gaudavote tų kūrinių?

– Augau Anykščių Jurzdike, biblioteka buvo kitame miesto gale – Janydžiuose, prie gelžkelio. Tempdavausi iš jos krūvas skaitinių, visokių „Drąsiųjų kelių“, „Siluetų“, kitų serijų knygas. Turbūt niekada nepatyriau ir nebepatirsiu tokio skaitymo malonumo, kokį patyriau anuomet, vaikystėje. Iš kur aš, vaikas, galėjau žinoti, kad ne visa literatūra mums buvo prieinama? To, ko nežinojome turint, mums galbūt užpildė vaizduotės žaismė? Ypač vaikystėje. Šį akimirksnį prisimenu pavadinimus: „Stebuklingos Nilso kelionės“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Pienių vynas“. Ir apima liūdesys – jaučiu, kad kai kurios durys man jau užtrenktos.

– Pradėjote rašyti dar besimokydamas mokykloje. Kas paskatino imtis popieriaus ir rašiklio?

– Nežinau, ar kas gali paskatinti rašyti, apskritai kurti, bet ką daryti. Tai ateina iš vidaus arba neateina. Kiekvienas darbas, tampantis nebe amatu, o tavo vidinės esybės dalimi, yra kūryba, man vienodai verti ir stalius, ir kompozitorius, ir dailininkas, ir kalvis. Jeigu jie įsiklauso į save, jeigu tai – jų pašaukimas. Ar mes galėtume vieni be kitų?

Prisimenu, kai motina už apvalaus stalo mane moko rašyti. Prisimenu, kai mokytoja Valerija Žemaitytė mus, mokinius, kurie lyg norėtų žinoti truputį daugiau, palieka po pamokų – kad pasakytų tai, ko negalima sakyti.

Aš nežinau, kas diriguoja mūsų gyvenimus, nė nežinau, ar pakanka įsiklausyti pačiam į save. Sykiais atrodo, kad to ir pakaktų.

– Ar gebėjimas rašyti paveldėtas? Jei taip, iš ko?

– Mano dėdė rašė eilėraščius, jausmingus, gražius. Mama linkusi į menus, tik kasdienybė jos galimybes kiek apribojo. Tėtis buvo kaimo žmogus, galbūt iš jo patirties mano prisirišimas prie žemės ir gamtos.

Visi žinome, kad yra paveldimų ligų. Jeigu rašymas – liga, tai ir ją galbūt iš ko nors paveldėjau. Reikėtų archyvuose užsisakyti geneologinį giminės medį.

– 1988–1990 metais leidote leidinį „Sietynas“. Kodėl taip nusprendėte? Ar nebijojote cenzūros, persekiojimų ir bausmių?

– „Sietyną“ leidome penkiese – su Virginiju Gasiliūnu, Liudviku Jakimavičiumi, Dariumi Kuoliu, Gediminu Mikelaičiu. Derėtų ir jų pasiklausti. Man pačiam regisi, kad jis atsirado savaime – iš mūsų jaunystės epidermiu pajausto laikmečio poreikio. Tiesiog buvo tokio leidinio būtinybė, dabar atrodo, kad mes tebuvome įrankiai.

Bijojome? Gal nelabai. Tik buvom atsargūs. Jei neklystu, iš D. Kuolio namų, kur dažniausiai rinkdavomės, išeidavom po vieną.

Prisimenu, vieną šaltą, vėlų žiemos vakarą važiuoju troleibusu, aš – vienintelis jo keleivis. Tas troleibusas trūkčioja, darda. Toks geležinis konteineris. Galvoju: kodėl man čia, šiuo laiku buvo lemta gimti? Bet mes tikėjome.

– Romaną „Ruduo provincijoje“ ir apysakų rinkinį „Užmaršties slėnis“ išleidote dar nelaisvoje Lietuvoje. Ar su daug problemų susidūrėte tuo metu, norėdamas publikuoti kūrinius?

– Nebuvau disidentas, juo labiau – koks kovotojas. Kai pradėjau rašyti „Rudenį provincijoje“, didesnių prošvaisčių dar nebuvo. Rašydamas per daug negalvojau, ar tai kada nors bus išspausdinta. „Ruduo provincijoje“ – tai veikiau atsisveikinimas su savo studijų metų jaunyste. Nežinau, kiek pavyko užčiuopti savo paties ir mane supusių žmonių patirtis, nuotaikas ir jausmus, apskritai tų laikų būseną. Juo labiau, kiek dabar tai įdomu ar svarbu, kam dabar tai gali būti įdomu ir svarbu? Tais, dabar jau tolimais metais, laikai keitėsi, radosi vis daugiau galimybių. Kad ir kaip būtų, tebelieku labai dėkingas žmonėms, prisidėjusiems prie to, kad ši mano pirmoji knyga pasirodytų. Ir iš karto po to – „Užmaršties slėnis“.

V.Skaraičio/BFL nuotr.

– Skaičiau, kad Paryžius jus „pasigavo“. Kodėl čia užsilikote? Kuo Paryžiuje geriau nei kituose miestuose, kuriuose lankėtės?

– „Vienos vasaros emigrantuose“ klausiau: ar miestai, kuriuose gimstame, būtinai yra miestai, kuriuose turėjome gimti? Kažkaip panašiai. Nenoriu ieškoti citatos, su tuo seniai viskas baigta. Iš tiesų, kai pirmą sykį atkliuvau į Paryžių, man pasirodė, kad čia kitados gyvenau. Paryžius manęs ligi šiol nepaleidžia. Po to dar yra įpročiai ir aplinka, kuri tave tarytum įkalina. Gali išvažiuoti, bet vis tiek traukia sugrįžti. Gal tai ir blogai, net labai? Tikriausiai.

– Gyvenate svetur, bet rašote lietuviškai. Kodėl nekuriate ir prancūzų kalba?

– Grįžtame prie paveldėjimo. Gal ir kalba – liga, jei mes ją paveldime? Kad ir kaip būtų, nuo šios ligos niekada nepasveiksiu. Gimtąją kalbą prancūzai vadina „motinos“ kalba. Galima įsivaizduoti, kad ją įsiurbi su motinos pienu. Visos kitos kalbos išmokstamos, pasitaiko, kai kam net tobulai tai pavyksta. Aš niekada svetima, sau dirbtine kalba negalėsiu išsakyti to, ką galiu išsakyti gimtąja. Rašant ji man atveria tai, ko pats savyje nežinau esant. Jokia kita pasaulio kalba man neatvers tiek, kiek gimtoji.

– Kokios temos vyrauja jūsų kūryboje ir kodėl būtent tokios?

– Kai kas sako, kad mano kūryboje per daug vienatvės, skausmo, kančios. Aš jiems atsakyčiau: pagrindinė mano tema – džiaugtis gyvenimu, vieninteliu ir nepakartojamu. Štai dabar žvelgiu į kaštonus, tvieskiamus saulės. Jų lapai šviežiai žali, o žiedai jau nužydėję. Jeigu mokėčiau kalbėdamas apsakyti tai, ką dabar jaučiu, nerašyčiau.

Impulsai – iš kasdienybės

"Pavydžiu tiems, kurie geba iš anksto susikurti siužetą, jo vingius, numato, kaip, esant vienai ar kitai situacijai, pasielgs jo kuriami personažai, nes jau perpratę jų charakterius dar prieš pradėdami rašyti žino, kokia bus atomazga. Ir gali sau pasakyti: dabar rašysiu tiek valandų, po to eisiu pasivaikščioti, po to vėl rašysiu arba nerašysiu, – sako Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valdas Papievis. – O mane rašymas užklumpa. Dažniau neužklumpa."

Pirminį impulsą tekstui, virsiančiam knyga, jo teigimu, gali duoti bet kas, tačiau tai neatsiejama nuo išlaukimo, nuo leidimo sau tiesiog būti, o suplanuoti tokių akimirkų neįmanoma.

"Nežinau, kas tuo metu manyje dedasi, bet akstiną rašyti gali įskelti bet kas: motinos ištarti žodžiai "diena kaip maiše" ("Ruduo provincijoje"), atsitiktinai nuo grindinio pakeltas permirkęs Paryžiaus planas ("Vienos vasaros emigrantai"), "In The Mood for Love" filmo muzika, visu garsu pasileista, pro langą akimis pasitinkant artėjančios audros debesis ("Eiti") ar lagamino ratukų dardėjimas ("Odilė"). Kad ši rašymo būsena ištiktų, man reikia ilgai nieko neveikti, mėgautis tinginystės palaima: sėdėti ant Senos krantinės ir žiūrėti į po kojomis srūvantį vandenį, prisidegant vieną nuo kitos cigaretes, gurkšnoti vyną kavinės terasoje, be tikslo slankioti gatvėmis", – pasakoja Paryžiuje gyvenantis menininkas.

Ir tada visai netikėtai prasideda.

Įkandin ritmo

Tai mirksniai, kai įveikęs tuštumos baimę tarsi savaime parašai pirmąjį sakinį. Po to – antrą ir trečią. Randasi ritmas, kuris tave ima vesti.

"Tai mirksniai, kai įveikęs tuštumos baimę tarsi savaime parašai pirmąjį sakinį. Po to – antrą ir trečią. Randasi ritmas, kuris tave ima vesti. Neturiu muzikinės klausos, nežinau, ar turiu kalbos klausą, bet kalbai aš atsiduodu ir ieškant žodžių, sintaksės darinių ji manyje atveria tai, ko pats nežinojau savyje esant. Jei dažniau įsiklausytume į tai, ką sakome, gal geriau suprastume ir patys save? Rašyti man – išgyventi tai, ką išgyvenai. Savotiškas atsisveikinimas. Pasikliauju kalba – ji mane nuves ten, kur reikia. Ir visuomet baugulys – ar išgirsiu jos negirdimą muziką?" – kalba jis.

Būtent todėl V.Papievis išsiduoda vis dar sutrinkantis, kai yra pavadinamas rašytoju, nes rašymas jam niekada nebuvo darbas, veikiau, būsena.

"Kitados ją pavadinau egzistencine, dabar jau nebedrįstu. Kad ir kaip būtų, tai laikas, kai visiškos vienatvės valandomis labiausiai su visais suartėji, pažįstamais ir nepažįstamais, kai nuo pasaulių atsiribojęs, giliausiai į juos nugrimzti", – prisipažįsta autorius.

Paklaustas, ką jam apskritai reiškia rašyti, autorius sako, kad pirmiausia tai drąsa nusileisti į savo esybės gelmes.

"Rašyti – tai eiti per nežinios lyną. Atrodo, tu viską žinai, tuo pat metu – nežinai nieko. Rašydamas niekada nežinai, ar dar nesuklupai, ar tavo tolesnės pastangos nebėra visiškai tuščios, bevaisės. Ir dar svarbiau – ar tavo paties ir kitų žmonių patirtys transformuosis į kam nors, ką nors tavo rašomais žodžiais bylantį tekstą. Vienintelė išeitis – sakyti, kad rašau sau. Ir nebijoti nusileisti į giliausias savo esybės gelmes. Skiriasi aplinkybės, tonacijos, genetiniai kodai, bet juk visi mes panašūs. Spalvos tos pačios: liūdesys, nerimas, skausmas ar pyktis, tik atspalviai ne tokie patys", – įsitikinęs menininkas.

Knygos gimimas

Tekstas – tai tik viena dalis ir toli gražu ne vienintelė knygos sąlyga. V.Papievis sako, kad rašytojui gimęs tekstas – tai dar ne knyga, iki jos – ilgas kelias, kurio gale – skaitytojas.

"Rankraštis ar mašinraštis, ar tavo kompiuterio ekrane esantis tekstas – toli gražu dar ne knyga. Jei taip būtų, galėčiau sakyti, kad esu daugybę knygų prirašęs. Neišleistas tekstas – be žado, be amo, jis – kurčnebylys. Jis nieko nebylo, nieko į save nesugaubia. Niekada nesusipažinsiu su visais skaitytojais, skaitančiais mano knygas, bet tikiu, kad jų išgyvenimai skaitant taip pat jas praturtina. Skaitymas – tai nuolatinis tos pačios knygos kūrimas ir perkūrimas. Viena knyga – tai tiek pat knygų, kiek jas skaitančių. Didžiulė tos pačios knygos biblioteka", – pastebi rašytojas.

Parašyto teksto tapimą knyga jis prilygina stebuklui, aplinkybių ir to, kas tvyro ore, sutapimas.

"Štai vienas mano labai seniai rašytas tekstas netrukus bus išleistas knyga – nesuprantu, kas šitai lemia. Ir nežinau, ar to reikia. Galbūt tekstas, kurį parašiau, žino geriau už mane? Kiek laiko jam slėptis, kada pasirodyti. Įsivaizduoju, kad išleisti tekstai ima gyventi savo gyvenimus. Ir jiems toli gražu ne vis tiek, kas ir kur juos apgyvendins. Knygos, tekstų namai, tai  ne daiktai, tai – kūriniai", – įsitikinęs V.Papievis.

Vaizdų kalba

Kad knyga daugiau nei tekstas, tvirtina ir knygų iliustruotojas, dailininkas, grafikas Stasys Eidrigevičius, kuriam knyga – tai visų pirma forma, vaizdas.

Knyga man – krašto veidas, veidrodis. Todėl keliaudamas po įvairias šalis visų pirma apsilankau knygynuose, su dideliu smalsumu žiūriu meno albumus, knygas vaikams.

"Knyga man – krašto veidas, veidrodis. Todėl keliaudamas po įvairias šalis visų pirma apsilankau knygynuose, su dideliu smalsumu žiūriu meno albumus, knygas vaikams. Stebiu knygų viršelius, žaviuosi raidžių grožiu ir dailininkų išradingumu. Man viskas įdomu – ir mažytės knygos, ir knygos gigantės, padėtos ant specialių staliukų. Kai esu knygyne, žiūriu į knygų panoramą. Būna, kad kurią noriu paimti ir atversti, o būna, kad nepaliečiu nė vienos. Be galo svarbu viršelis. Tai knygos rūbas", – sako menininkas.

S.Eidrigevičius turi daugybę skirtingų pavyzdžių, kaip, kokiomis aplinkybėmis tekstas atranda tinkamiausią savo rūbą ir įgauna formą. Tačiau svarbiausia sąlyga, pasak jo, – autoriaus ir dailininko susikalbėjimas.

"Iliustravau apie 40 knygų ir kiekviena iš jų turėjo savo kelią, savo vingius. Pavyzdžiui, iliustruojant Vytautės Žilinskaitės knygą "Robotas ir peteliškė" man iš anksto buvo pasakyta, kad autorė labai reikli, nežinome, ar įtiksite, bet kurkite. Pasirinkau temperos techniką ir kai kūriau paveikslėlius, stengiausi atspėti, ką rašytoja norėjo pasakyti, kas yra tarp eilučių. Aš įžiūrėjau, kad tarp eilučių ten – laisvės klausimas, laisvė. Kai V.Žilinskaitė pamatė baigtus paveikslėlius, liko patenkinta, tik vieną ar dvi iliustracijas pakoregavo, o leidykla paprašė plikoms vaikų galvoms užauginti plaukus. Knyga buvo išleista, išsiųsta į Bratislavoje vykusį konkursą, kurį ir laimėjo. Taip į iliustruotojų pasaulį įėjau kaip liūdnas, susimąstęs lietuvis, kurio darbai tamsūs, bet dar nematyti", – pasakoja S.Eidrigevičius.

Naujos formos

Pasak jo, knygos sparčiai keičiasi, tobulėja jų leidyba, atsiranda naujų galimybių, ir tai išlaisvina dailininkus bei dizainerius, teikia vilties, kad net kadaise piešti eskizai, kurių autorius niekada nepamiršta, irgi taps dar nematytos formos knygomis.

"Būsimo kūrinio esmė glūdi būtent gerame eskize. Tik reikia suvokti, kuris eskizas labiausiai pavykęs. Aš kartais darau mažą eskizinę knygelę, kurioje komponuoju būsimos knygos viziją. Neseniai radau dvi tokias. Viena knygelė "My dog" – apie mano sūnaus šunį Kubą. Knyga taip ir liko kaip eskizas, nes neieškojau nei leidėjo, nei vysčiau to projekto. Bet paėmęs tą mini knygelę, jaučiu jos svarbumą, autentiškumą, dramaturgiją. Knygelės projektą padėjau kažkur ant lentynos ir turbūt po kelerių metų vėl ją atrasiu", – sako grafikas.

Abu knygos meistrai sutinka, kad knyga negimsta be puslapių, viršelių, tačiau jai neužtenka ir vien tik teksto. Regis, knygos stebuklas įvyksta tada, kai susitinka ir susikalba tie, kurie mato, kas turi gimti, ir atranda tas, kuris ją skaitys.

"Tai, į ką įsiklausai, įsigyveni, turi virsti apčiuopiama forma, ir tai reikalauja daug jautraus rankų darbo. Šitai akivaizdžiai pamačiau, kai radosi pirmoji penkiolikos rankomis rištų "Žiebtuvėlių anarchistų" laida. Dar ir dabar tebematau džiūti sukabintus jos viršelius – jie man atrodė panašūs į sparnus paukščių, dar čia, bet netrukus nuskriesiančių – nežinia kur, nežinia pas ką", – prisimena rašytojas V.Papievis.

Vilniaus knygų mugė: Lietuvai ir pasauliui

Apie knygos gimimą, teksto ir iliustracijų sąjungos atsiradimą  bus kalbama ir kiek daugiau nei po mėnesio vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje.

"Švęsdami modernios valstybės atkūrimo šimtmetį turime progą perskaityti Lietuvą kaip gyvą, atvirą tekstą, kuris visada rašomas, niekada nepabaigiamas ir perskaitytas gali būti... tik jį sukuriant kasdien ir vis iš naujo", – sako mugės organizatoriai. Jubiliejinių metų mugės šūkis – "Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį".

Vasario 22–25 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre "Litexpo" (Laisvės pr. 5, Vilniuje) vyksiančioje mugėje bus gausu renginių.

Vaikų literatūros salėje bus pristatomos Lietuvos ir užsienio leidėjų knygos, skirtos vaikams ir paaugliams.

Kūrybinėje studijoje "Tu gali sukurti knygą" grafikė, knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė su savo komanda kvies lankytojus dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, skaitymuose, susitikimuose su knygų vaikams kūrėjais, iliustruotojais iš Lietuvos ir užsienio.

Forume "LRT studija" kaip irkasmet susitiks Diskusijų klubo žaidėjai – tai rimtų temų, intelektualaus pokalbio erdvė, kurioje diskusijos susipina su naujų leidinių pristatymais, iškeliamos aktualiausios visuomeninės, kultūrinės problemos.

Muzikos salėje bus pristatoma įvairiausios tematikos muzika, lankytojai bendraus su žymiausiais šalies atlikėjais.

Kaip ir kasmet, mugėje bus gausu garsių Lietuvos ir užsienio dailininkų, knygų iliustruotojų, fotografų parodų, vaizdo ir garso instaliacijų.

Knygos kino salėje lankytojai pamatys naujausias garsių romanų ekranizacijas, dokumentinius filmus apie rašytojus, poetus, menininkus.

Literatų svetainėje ilgaisiais penktadienio ir šeštadienio vakarais bus skaitomos eilės su muzika, vynu ir vaizdo projekcijomis.

Bibliotekų erdvė – tai dar viena skaitymo, bendravimo ir renginių erdvė.

Bukinistų pasažas lauks tų, kurie žavisi senomis knygomis ar klausosi vinilinių plokštelių.

Apie knygos gimimą ir kelią iki skaitytojo – nuo pirmosios minties impulso iki istorijos tekste ir iliustracijoje – pasakoja du Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai – rašytojas V. Papievis ir dailininkas Stasys Eidrigevičius.

Rašyti – tai eiti per nežinios lyną

Daugelis paklausti, kas yra knyga, pirmiausia pagalvoja apie  tekstu papasakotą istoriją. Tačiau kaip rašytojui ateina ir gimsta tekstas? Kokį kelią nueina mintis, kol tampa knyga? Ar ji gimsta ir yra vedama įspūdžio, o gal prieš imantis rašyti knygą jau privalu žinoti kuo ji pasibaigs?

Kiekvienas rašytojas, turbūt, papasakotų savo istoriją. Ir ne vieną.

„Pavydžiu tiems, kurie geba iš anksto susikurti siužetą, jo vingius, numato, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs jo kuriami personažai, nes jau perpratę jų charakterius, dar prieš pradėdami rašyti žino, kokia bus atomazga. Ir gali sau pasakyti: dabar rašysiu tiek valandų, po to eisiu pasivaikščioti, po to vėl rašysiu arba nerašysiu. O mane rašymas užklumpa. Dažniau neužklumpa“, – sako V. Papievis.

O mane rašymas užklumpa. Dažniau neužklumpa.

Pasak jo, pirminį impulsą tekstui, virsiančiam knyga, gali duoti bet kas, tačiau tai neatsiejama nuo išlaukimo, nuo leidimo sau tiesiog būti, o suplanuoti tokių akimirkų – neįmanoma, rašoma pranešime spaudai.

„Nežinau, kas tuo metu manyje dedasi, bet akstiną rašyti gali įskelti bet kas: motinos ištarti žodžiai „diena kaip maiše“ („Ruduo provincijoje“), atsitiktinai nuo grindinio pakeltas permirkęs Paryžiaus planas („Vienos vasaros emigrantai“), „In The Mood for Love“ filmo muzika, visu garsu pasileista, pro langą akimis pasitinkant artėjančios audros debesis („Eiti“) ar lagamino ratukų dardėjimas („Odilė“). Kad ši rašymo būsena ištiktų, man reikia ilgai nieko neveikti, mėgautis tinginystės palaima: sėdėti ant Senos krantinės ir žiūrėti į po kojomis srūvantį vandenį, prisidegant vieną nuo kitos cigaretes, be tikslo slankioti gatvėmis“, – pasakoja nacionalinės premijos laureatas.

Ir tada visai netikėtai prasideda

„Tai – mirksniai, kai įveikęs tuštumos baimę, tarsi savaime parašai pirmąjį sakinį. Po to – antrą ir trečią. Randasi ritmas, kuris tave ima vesti. Neturiu muzikinės klausos, nežinau, ar turiu kalbos klausą, bet kalbai aš atsiduodu, ir ieškant žodžių, sintaksės darinių, ji manyje atveria tai, ko pats nežinojau savyje esant. Jei dažniau įsiklausytume į tai, ką sakome, gal geriau suprastume ir patys save? Rašyti man – išgyventi tai, ką išgyvenai. Savotiškas atsisveikinimas. Pasikliauju kalba – ji mane nuves ten, kur reikia. Ir visuomet baugulys – ar išgirsiu jos negirdimą muziką?“, – kalba jis.

Būtent todėl V. Papievis išsiduoda vis dar sutrinkantis, kai yra pavadinimas rašytoju, nes rašymas jam niekada nebuvo darbas, veikiau būsena.

„Kitados ją pavadinau egzistencine, dabar jau nebedrįstu. Kad ir kaip būtų, tai – laikas, kai visiškos vienatvės valandomis labiausiai su visais suartėji, pažįstamais ir nepažįstamais, kai nuo pasaulių atsiribojęs, giliausiai į juos nugrimzti“, – prisipažįsta autorius.

Paklaustas, ką jam apskritai reiškia rašyti, autorius sako, kad pirmiausia tai drąsa nusileisti į savo esybės gelmes.

Rašydamas niekada nežinai, ar dar nesuklupai, ar tavo tolesnės pastangos nebėra visiškai tuščios, bevaisės.

„Rašyti – tai eiti per nežinios lyną. Atrodo, tu viską žinai, tuo pat metu – nežinai nieko. Rašydamas niekada nežinai, ar dar nesuklupai, ar tavo tolesnės pastangos nebėra visiškai tuščios, bevaisės. Ir dar svarbiau – ar tavo paties ir iš kitų žmonių patirtys transformuosis į kam nors, ką nors tavo rašomais žodžiais bylantį tekstą. Vienintelė išeitis – sakyti, kad rašau sau. Ir nebijoti nusileisti į giliausias savo esybės gelmes. Skiriasi aplinkybės, tonacijos, genetiniai kodai, bet juk visi mes panašūs. Spalvos tos pačios: liūdesys, nerimas, skausmas ar pyktis, tik atspalviai ne tokie patys“, – įsitikinęs menininkas.

Knygos gimimas

Tačiau tekstas – tai tik viena dalis ir toli gražu ne vienintelė knygos sąlyga. Pats V. Papievis sako, kad rašytojui gimęs tekstas, tai dar ne knyga, iki jos – ilgas kelias, kurio gale – skaitytojas.

„Rankraštis ar mašinraštis, ar tavo kompiuterio ekrane esantis tekstas – toli gražu dar ne knyga. Jei taip būtų, galėčiau sakyti, kad esu daugybę knygų prirašęs. Neišleistas tekstas – be žado, be amo, jis – kurčnebylys. Jis nieko nebylo, nieko į save nesugaubia. Niekada nesusipažinsiu su visais skaitytojais, skaitančiais mano knygas, bet tikiu, kad jų išgyvenimai skaitant taip pat jas praturtina. Skaitymas – tai nuolatinis tos pačios knygos kūrimas ir perkūrimas. Viena knyga – tai tiek pat knygų, kiek jas skaitančių. Didžiulė tos pačios knygos biblioteka“, – pastebi rašytojas. 

Kad knyga daugiau nei tekstas, tvirtina ir knygų iliustruotojas, dailininkas, grafikas S. Eidrigevičius, kuriam knyga – tai visų pirma forma, vaizdas.

„Knyga man – krašto veidas, veidrodis. Todėl keliaudamas po įvairias šalis visų pirma apsilankau knygynuose, su dideliu smalsumu žiūriu meno albumus, knygas vaikams. Stebiu knygų viršelius, žaviuosi raidžių grožiu ir dailininkų išradingumu. Man viskas įdomu – ir mažytės knygos, ir knygos gigantės, padėtos ant specialių staliukų. Kai esu knygyne, žiūriu į knygų panoramą. Būna, kad kurią noriu paimti ir atversti, o būna, kad nepaliečiu nė vienos. Be galo svarbu viršelis. Tai knygos rūbas“, – sako menininkas. 

Jis sako turintis daugybę skirtingų pavyzdžių, kaip, kokiomis aplinkybėmis tekstas atranda tinkamiausią savo rūbą ir įgauna formą. Tačiau svarbiausia sąlyga, pasak jo, – susikalbėjimas tarp autoriaus ir dailininko.

„Iliustravau apie 40 knygų ir kiekviena iš jų turėjo savo kelią, savo vingius. Pavyzdžiui, iliustruojant Vytautės Žilinskaitės knygą „Robotas ir peteliškė“ man iš anksto buvo pasakyta, kad autorė labai reikli, nežinome ar įtiksite, bet kurkite. Pasirinkau temperos techniką ir kai kūriau paveikslėlius, stengiausi atspėti, ką rašytoja norėjo pasakyti, kas yra tarp eilučių. Aš įžiūrėjau, kad tarp eilučių ten – laisvės klausimas, laisvė. Kai V. Žilinskaitė pamatė baigtus paveikslėlius liko patenkinta, tik vieną ar dvi iliustracijas pakoregavo, o leidykla paprašė plikoms vaikų galvoms užauginti plaukus. Knyga buvo išleista, išsiųsta į Bratislavoje vykusį konkursą, kurį ir laimėjo. Taip į iliustruotojų pasaulį įėjau kaip liūdnas, susimąstęs lietuvis, kurio darbai tamsūs, bet dar nematyti“, – pasakoja S. Eidrigevičius. 

Atsiranda naujų galimybių

Pasak jo, knygos sparčiai keičiasi, tobulėja jų leidyba, atsiranda naujų galimybių, ir tai išlaisvina dailininkus bei dizainerius, teikia vilties, kad net kadaise piešti eskizai, kurių autorius niekada nepamiršta, irgi taps dar nematytos formos knygomis.

„Būsimo kūrinio esmė glūdi būtent gerame eskize. Tik reikia suvokti, kuris eskizas labiausiai pavykęs. Aš kartais darau mažą eskizinę knygelę, kurioje komponuoju būsimos knygos viziją. Neseniai radau dvi tokias. Viena knygelė „MY DOG“ – apie mano sūnaus šunį Kubą. Knyga taip ir liko kaip eskizas, nes neieškojau nei leidėjo, nei vysčiau to projekto. Bet paėmęs tą mini knygelę, jaučiu jos svarbumą, autentiškumą, dramaturgiją. Knygelės projektą padėjau kažkur ant lentynos ir turbūt po kelių metų vėl ją atrasiu“, – sako grafikas.

Abu knygos meistrai sutinka, jog knyga negimsta be puslapių, viršelių, tačiau jai neužtenka ir vien tik teksto. Regis, knygos stebuklas įvyksta tada, kai susitinka ir susikalba tie, kurie mato, kas turi gimti, ir atranda tas, kuris ją skaitys.

„Tai, į ką įsiklausai, įsigyveni, turi virsti apčiuopiama forma, ir tai reikalauja daug jautraus rankų darbo. Šitai akivaizdžiai pamačiau, kai radosi pirmoji penkiolikos rankomis rištų „Žiebtuvėlių anarchistų“ laida. Dar ir dabar tebematau džiūti sukabintus jos viršelius – jie man atrodė panašūs į sparnus paukščių, dar čia, bet netrukus nuskriesiančių – nežinia kur, nežinia pas ką“, – prisimena rašytojas V. Papievis.

Vasario 22-25 dienomis vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje be tradicine tapusios knygų dailininkės Sigutės Chlebinskaitės vadovaujamos Kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“, kurioje lankysis visame pasaulyje garsūs iliustruotojai, bus galima sukurti savo knygą, matyti, kaip čia ir dabar gimsta knygų iliustracijos, pirmą kartą mugėje savo erdvę ras ir jaunieji knygų kūrėjai – Vilniaus Dailės akademijos studentai ir absolventai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos fakultetų. Erdvėje „0knyga“ jie pristatys, tekstines ir iliustracijų knygas, knygas objektus, pop-up erdvines knygas, pieštines ir spausdintas iliustracijas, grafikos atspaudus ir kitus kūrinius, skirtingais išraiškos būdais transliuojančius istorijų pasakojimą, būdingą pačiai knygai.

„Džiaugiuosi, kad Lietuva nepamiršta manęs, jau daugelį metų gyvenančio svetur, nepamiršta ir kitų svečiose šalyse gyvenančių savo kūrėjų,“ – BNS sakė rašytojas.

Prieš tris dešimtmečius literatūros studijas Vilniaus universitete baigęs rašytojas yra išleidęs keturis romanus ir vieną apysakų rinkinį. Paskutinysis jo romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ pasirodė pernai.

„Pirmiausia, džiaugsmu norėčiau pasidalyti su savo skaitytojais. Nesitikėjau, kad mano pastarasis romanas „Odilė“ tiek jų susiras. Šioje knygoje gi nieko nevyksta, arba labai mažai vyksta, ji lėta, be jokių išorinių intrigų, turbūt nuobodoka, bent jau man. Tačiau gal šito lėtumo, stabtelėjimo ir įsižiūrėjimo į save ir pasaulį dabartinėje lekiančioje karuselėje žmonės labiausiai ir pasiilgę“, – svarstė V. Papievis.

Kalbėdamas su BNS jis prisiminė keistą sutapimą, kuris jį aplankė trečiadienį, kai buvo paskelbtas premijos laureatu.

„Paryžiuje buvo labai graži, nuostabi diena, saulėta. Paskui virš Dievo motinos katedros pakibo milžiniška pilnatis – pasirodo, Prancūzijoje kaip tik buvo minima šventosios Odilės diena“, – sakė jis.

Nacionalinės premijos laureatas yra LRT radijo bendradarbis, Paryžiuje teikia privačias lietuvių kalbos pamokas.

Anot jo, Paryžius buvo pirmasis jo aplankytas Vakarų miestas ir jį vienintelį pavyko prisijaukinti.

„Paryžius mane pasigavo ir nepaleidžia. Bet man Lietuva labai svarbi, kasdien ją jaučiu. Tos kalbos aš mokau prancūzus, ši kalba visą laiką su manimi“, –kalbėjo V. Papievis.

„Nežinau, kas toji egzistencija“

V. Papieviui garbingiausia Lietuvos premija skirta „už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką“.

„Man patinka pasakymas „už egzistencinės patirties raišką“. Nelabai žinau, kas toji egzistencija, nei kas ji, nei ką reiškia mūsų gyvenime. Bet tebūnie. Tačiau jei priimame šį žodį, jau pats rašymas man yra egzistencinė būsena, kai nerašau, man atrodo, kad visa, kas aplink vyksta, slysta pro šalį – lyg gyvenu, bet lyg ir negyvenu“, – sako menininkas.

V. Papievis džiaugiasi galėdamas kurti pernelyg nesirūpindamas dėl pragyvenimo ir pripažįsta, kad Lietuvoje tai padaryti būtų sunkiau.

„Man keista, kai aš grįžtu vasarą į Lietuvą ir manęs klausia – ar tu turėjai atostogų. Bet visas mano gyvenimas yra atostogos. Aš labai trumpai dirbau biure, kontoroje, į kurią reikia ateiti devintą ir išeiti šeštą. Nardau tarp Lietuvos radijo, savo pamokų, įrašų, kur prisireikia lietuvių kalbos. „Atostogaujantiems“ laisviems menininkams čia išsiversti lengviau nei Lietuvoje“, – pripažino rašytojas.

Kitas Nacionalinės premijos laureatas režisierius Gytis Lukšas, apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus ir už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba, prisipažino su V. Papieviu kuriantis planus pastatyti filmą pagal jo knygas. Pats rašytojas tai vadina dideliu iššūkiu.

„To niekada nedariau. Nes kai rašai apsakymą, romaną, rašai vienas, o čia jaučiu, kad už manęs yra daug žmonių, už tuos žmones jauti didelę atsakomybę. Kažkaip keista ir įdomu – atsitiktinumas lėmė, kad mudu su Gyčiu esame šių metų nacionalinės premijos laureatai“, – sakė V. Papievis.

Kitais nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais tapo architektas Audrius Ambrasas, aktorius Vytautas Anužis, džiazo muzikai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas ir tapytoja Rūta Katiliūtė.

Svarbiausią kultūrinę premiją siūloma skirti rašytojams Petrui Gediminui Isokui, Leonui Peleckiui, Vidmantei Jasukaitytei, Danutei Kalinauskaitei, Valdui Papieviui, Vytautui Martinkui, poetams Patricijai Šmit, Jonui Jakštui, Alfonsui Bukontui, vertėjui Vladui Petrauskui.

Nacionaline premija taip pat siūloma įvertinti kino režisierių Gytį Lukšą, aktorius Vytautą Anužį, Arūną Sakalauską, Viktoriją Kuodytę, Darių Meškauską, scenografą Vytautą Narbutą.

Tarp pateiktų kandidatų yra architektūros istorikas ir teoretikas Jonas Minkevičius, architektas Audrius Ambrasas, skulptorė Daliutė Ona Matulaitė, tekstilininkės Zinaida Vogėlienė ir Marijona Sinkevičienė, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino džiazo trio, džiazo muzikas Dainius Pulauskas, vizualaus meno kūrėjai Svajonė ir Paulius Stanikai, tapytoja Rūta Katiliūtė, dailininkas Kęstutis Kasparavičius, fotomenininkas Gintautas Trimakas.

Kasmet skiriamos ne daugiau kaip šešios Nacionalinės kultūros ir meno premijos, iš jų ne daugiau kaip dvi premijos gali būti skiriamos už kūrinius, kaip ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.

Nacionalinė kultūros ir meno premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – 30 tūkst. 400 eurų.

Nacionalinės premijos skiriamos iki gruodžio 15 dienos, o laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos teikiamos kasmet nuo 1989 metų.

Atrinkti geriausi lietuvių autorių knygų penketukai, tarp jų – Valdo Papievio, Dalios Staponkutės, Vlado Braziūno, Aido Marčėno, Kristinos Gudonytės, Renatos Šerelytės kūriniai.

Į geriausios knygos suaugusiesiems vardą pretenduoja Birutės Jonuškaitės, „Maranta“, Valdo Papievio, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“, Antano Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“, Tomo Vaisetos „Paukščių miegas“, pranešė Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka.

Poezijos knygų penketuką sudaro Vlado Braziūno „Stalo kalnas“, Jurgitos Jasponytės „Šaltupė“, Donaldo Kajoko „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, Aušros Kaziliūnaitės „Mėnulis yra tabletė“, Aido Marčėno „Viename“.

Geriausia knyga vaikams renkama iš šių leidinių: Ramintos Baltrušytės „Kalvėnų miesto paslaptis“, Tomo Dirgėlos „Apie raganą Šiokią tokią“, Birutės Mar „Gėlininkė“, Ramunės Savickytės „Adelės dienoraštis“, Rimvydo Stankevičiaus „Pūgos durys“.

Dėl metų knygos paaugliams vardo varžosi Akvilina Cicėnaitė su „Niujorko respublika“, Kristina Gudonytė su knyga „Jie grįžta per pilnatį“, Dainos Opolskaitės kūrinys „Eksperimentas gyventi“, Unos Rebekos „Atjunk“ ir Renatos Šerelytės „Rebekos salos“.

Metų knygos rinkimus organizuoja M.Mažvydo biblioteka, Kultūros ministerija, LRT bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

Rinkimuose dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2014 metų rugsėjo 1 dienos iki 2015 metų rugpjūčio 31 dienos.

Geriausių knygų penketukus atrinko ekspertų komisijos. Knygas nugalėtojas išrinks skaitytojai. Jie už labiausiai patikusią knygą gali balsuoti iki kitų metų vasario 21 dienos interneto svetainėse metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir lrt.lt; elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba siųsti balsus paštu Nacionalinei M.Mažvydo bibliotekai.

Tarp Paryžiaus ir Vilniaus gyvenančio prozininko Valdo Papievio naujas romanas – „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – istorija apie nepriklausomo žmogaus metafizinę vienatvę Paryžiuje ir aristokratiškos sielos prancūzės kasdienybę. Tai pasakojimas apie elegantišką atsisveikinimą su valdomis, daiktais, prisiminimais, galiausiai su žmonėmis. „Laikas eina, laikas baigtinis. Savaime suprantama. Bet būna akimirksnių, kai ši banali tiesa tave nutvilko kaip egzistencinė dilgėlė, kai tu pačiais kaulų čiulpais šitai išgyveni. „Odilė“ – truputėlį iš šio pojūčio“ – taip apie romaną kalba jo autorius Valdas Papievis. Rašytojo mintis atspindi ir viršeliui bei knygos apipavidalinimui panaudotas Paryžiuje gyvenančio dailininko Prano Gailiaus tapybos darbas iš ciklo „Jautrūs paviršiai“.

Odilė – lyg elegantiška devyniasdešimtmetė paryžietė, petite dame, žinanti, „ką reiškia senti, bet nežinanti, ką reiškia suaugti“. Tuo metu kūrinio pasakotojas – ilgametis jos palėpės Paryžiaus centre nuomininkas, kasdienis lankytojas ir palydovas. Pasakotojas, priverstas prisitaikyti  prie Odilės ritmo, pamažu pats yra įsukamas į jos pasaulį, dvelkiantį prustiškąja belle époque. Iš Odilės manierų, kasdienių ritualų, aplinkos žmonių ir daiktų, iš jos jaunystėje rašyto apsakymo į pasakotojo dabartį ir ateitį srūva visa persmelkiantis praėjęs laikas.

Anot autoriaus, kalbėti apie savo knygą, parašytą mėtant pėdas tarp išmonės ir patirties, tai kurti naują pasakojimą, irgi mėtant pėdas tarp išmonės ir patirties.

„Knygos nesusigalvoja, man knygų idėjos nekyla. Gal tuščiomis valandomis, dienomis, savaitėmis, mėnesiais, metais, kai nerašau, jos savaime sluoksniuojasi mano pasąmonėje ar dar ten kur nors, paskui – ima, ir pasirašo. Jų nereikia versti atsirasti, joms tik reikia padėti ateiti – sugalvoti pirmąjį sakinį, užčiuopti ritmą. Paskui jau tekstas pats save kuriasi. Ir už tave sugalvoja tai, ko be jo tikrai nebūtum susigalvojęs. Pajautęs. Supratęs. Kiekviena mano knyga man pačiam truputėlį liūdna – kadangi tai atsisveikinimas su perkeistu ir sužaistu išgyvento išgyvenimu. Žaisti ir žeisti labai panašiai skamba, tik viena balsė. Ir ta balsė man byloja“, – apie naująjį romaną ir rašymą sako V. Papievis.

Knygos pavadinimas buvo padiktuotas autoriui prisimenant tuščias valandas, nepažįstamus žmones ir jungiamojo skrydžio tarp Paryžiaus ir Vilniaus laukimą – oro uostų vienatvę. Paklaustas, kiek jo naujojoje knygoje yra lietuviškumo bei ilgesio, V. Papievis primena kitą, dažniau užmirštamą, egzistencinę emigracijos būseną. 

„Lietuviškumo „Odilėje“ rasite tiek, kiek aš pats esu lietuvis, kiek joje atsispindi mano lietuviškumas, jei atsispindi. Man kartais norėjosi įterpti lietuviškų reminiscencijų, aliuzijų, realijų, bet šitai sau uždraudžiau: jau pabodo, kad vienatvė – tai vargšo emigranto lietuvio Paryžiuje vienatvė, skausmas – tai emigranto skausmas, liūdesys – po svetimą miestą klaidžiojančio emigranto skausmas. Jeigu norite, galime vienatvę, skausmą, liūdesį sugaubti į emigracijos sąvoką, tik man šiuo atveju emigracija bus egzistencinė būsena.  Ar ne visi mes šiame pasaulyje migrantai: imigravę, atsiradę nežinia iš kur, emigruosiantys, pradingsiantys nežinia kur?“, - svarsto V. Papievis.

Romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ parašęs Valdas Papievis – jau dvidešimtmetį Paryžiuje gyvenantis lietuvių rašytojas, 1989 metais debiutavęs romanu „Ruduo provincijoje“. Jo knygą „Eiti“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė kūrybiškiausia 2010 metų knyga, o lietuvių PEN centras – išrinko vienu geriausiu pastarojo dešimtmečio lietuvišku prozos kūriniu.