Mohikanas rašo knygas

Bene ryškiausiam uostamiesčio politikui, vienam Klaipėdos Sąjūdžio steigėjų, buvusiam parlamentarui, pirmajam miesto tarybos pirmininkui ir ilgamečiui savivaldybės tarybos nariui Vytautui Čepui pastarieji savivaldybių rinkimai turbūt buvo vieni nesėkmingiausių.

Visuomeninis rinkimų komitetas "Už pokyčius Klaipėdoje", su kuriuo V.Čepas dalyvavo rinkimuose, liko tik vienuoliktas, tad V.Čepas, už kurį balsavo 265 klaipėdiečiai, nepateko į miesto tarybą.

"Ką dabar veikiu? Žolę pjaunu ir knygas rašau – darbo pakanka. Lapkričio pradžioje Vilniuje M.Mažvydo bibliotekoje bus mano naujos knygos pristatymas. Rašau dar vieną knygą. Rašymas yra pagrindinė mano veikla. Politikos nepasiilgstu. Ko ten pasiilgti? Politika labai suvaržo žmogaus laisvę, o aš to nemėgstu. Todėl mane ir išmetė iš Sąjūdžio ir iš trijų partijų. Kai kas sako, kad aš partijas keičiu, aš jų nekeičiu. Partijos mane keičia", – šmaikštumo nestokojo V.Čepas.

Žolę pjaunu ir knygas rašau – darbo pakanka.

Jis neslėpė, kad politika – jaunų žmonių reikalas. Vis dėlto pridūrė, kad bent keli vyresni žmonės politinėse organizacijose arba partijose yra būtini, kad jaunimas "nepaleistų žirgų į lankas".

"Patirtis vis dėlto yra labai svarbus dalykas. O pas mus partijose ir apskritai politikoje trūksta normalių konstruktyvių diskusijų. Iš esmės pas mus politika yra bjauri. Be to, ir politikų reikšmė žymiai sumažėjo, žmonės juos nelabai vertina", – kalbėjo V.Čepas, pridūręs, kad į politiką grįžti neketina.

Įsiliejo į stebėtojų tarybą

Dar vienas žinomas miesto politikas, mediko išsilavinimą turintis Valdemaras Anužis į Klaipėdos tarybą buvo išrinktas keturis kartus, tačiau politikos atsižadėjo.

Pastaruosiuose rinkimuose nebedalyvavęs buvęs miesto tarybos narys atsiribojo nuo partinės veiklos.

Buvęs ilgametis Klaipėdos "Sodros" vadovas ir iš šių pareigų dėl amžiaus cenzo pasitraukė dar pavasarį.

Kaip pats teigė, nusprendė eiti į pensiją.

"Ką ketinu veikti? Veiklos man netrūksta. Tačiau iš politikos pasitraukiau, su partijomis nebenoriu turėti jokių reikalų. Noriu pagaliau pabūti laisvas ir nepriklausomas", – gegužę dienraščiui kalbėjo V.Anužis.

Vis dėlto V.Anužis netrukus po to tapo savivaldybės įmonės "Klaipėdos vanduo" stebėtojų tarybos pirmininku ir kol kas tai yra pagrindinė jo veikla.

"Skaitau, gilinuosi į "Klaipėdos vandens" reikalus, domiuosi biologinio valymo procesais, mane labai domina, kas vyksta šioje įmonėje, nes tai labai glaudžiai susiję su tuo, ką dariau ir anksčiau, – su žmonių sveikata. Manau, kad šį tą dar galiu pasiūlyti savo gimtajam miestui", – teigė V.Anužis.

Ieško darbo ir nekomentuoja

Ne toks optimistiškas buvo kitas politikas, buvęs Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Olegas Mariničius, šį pavasarį tikėjęsis patekti į miesto tarybą.

Rinkėjai nebuvo palankūs jo partijai "Rusų aljansas".

Ši politinė jėga rinkimuose liko septinta ir mandatų negavo, nors už O.Mariničių ir balsavo net 693 klaipėdiečiai.

Vytauto Petriko nuotr.

Nepaisant šios nesėkmės, O.Mariničius kurį laiką buvo įvardijamas vienu potencialiausių kandidatų tapti savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju.

Buvęs karo jūrininkas O.Mariničius dar praėjusios tarybos kadencijoje pakeitė iš Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo posto pasitraukusį savo partijos kolegą Aleksandrą Michailovą.

O likus kelioms dienoms iki kadencijos pabaigos laikinai pakeitė ir nuo pareigų nušalintą buvusį tuometį administracijos direktorių Saulių Budiną.

O.Mariničius savivaldybės administracijai vadovavo iki šių metų gegužės 23 d.

Vis dėlto nauju savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju jis netapo, nes gerokai užsitęsė jo tinkamumo šioms pareigoms tikrinimas.

Prieš mėnesį savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo postą užėmė "Gintaro" sporto centro direktorė Asta Dirgėlienė.

Dienraščio vakar kalbintas O.Mariničius buvo itin nekalbus: "Aš nelabai noriu kalbėti, kol kas ieškau darbo. Daugiau nieko nesakysiu."

Rūpinasi bažnyčios reikalais

Dar viena ilgametė tarybos narė, socialdemokratė Lilija Petraitienė šįkart taip pat nepateko į tarybą.

Po pastarųjų rinkimų socialdemokratų partija liko aštuntoje vietoje.

Nors už L.Petraitienę balsavo 497 klaipėdiečiai ir ji sąraše pakilo iš antros į pirmą vietą, tarybos nario mandatui to nepakako.

"Kaip laikausi? Sudėtingai, bet gyva. Dabar pasinėrusi į evangelikų liuteronų parapijos reikalus, rūpinuosi Šv. Jono bažnyčios atstatymo klausimais. Savaitgalį turėjome labai gražų projektą su Romos katalikais Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Daugiausia užsiimu visuomenine veikla, dalyvavau seniūnaičių rinkimuose. Partinėje veikloje esu tik skyriaus tarybos prezidiumo narė ir faktiškai veikloje dalyvauju tik simboliškai", – kalbėjo L.Petraitienė.

Dabar pasinėrusi į evangelikų liuteronų parapijos reikalus, rūpinuosi Šv. Jono bažnyčios atstatymo klausimais.

Seimo rinkimuose L.Petraitienė teigė nedalyvausianti, nebent – savivaldybių rinkimuose, jei "nepraeis noras".

Nuo politikos neatitoko

Buvęs Klaipėdos tarybos narys, buvęs liberalas, po Eligijaus Masiulio korupcijos skandalo partijoje suspendavęs savo veiklą, vėliau ją visai palikęs Algirdas Grublys irgi nepateko į naująją miesto tarybą.

A.Grublys rinkimuose dalyvavo su visuomeniniu rinkimų komitetu "Už pokyčius Klaipėdoje". Už jį balsavo 254 rinkėjai – triskart mažiau, nei reikėjo gauti mandatui.

A.Grublio pasiteiravus, kuo šiuo metu užsiima, buvo lakoniškas: "Gyvenu."

Vis dėlto jis nuo politikos neatitoko ir yra komiteto "Už pokyčius Klaipėdoje" atsakingasis sekretorius.

"Užsiimu visuomenine veikla, turiu individualios veiklos pažymą, konsultuoju verslininkus. Kol kas į didžiąją politiką eiti neplanuoju. O į mažąją? Kol kas irgi neplanuoju, sprendimą priimsiu kitų metų rudenį, nors jau turbūt nereikėtų to daryti", – teigė A.Grublys.

Be mandato likęs dar vienas politikas liberalas Audrius Vaišvila per šių metų savivaldybių rinkimus taip pat nesurinko pakankamai balsų (už jį balsavo 525 rinkėjai), bet tikisi į politiką dar sugrįžti.

"Dabar nuo politikos esu toliau, tačiau turiu savo verslą, dirbu, bet domiuosi ir miesto gyvenimu. Po nesėkmingų rinkimų vakuumo nebuvo, kad atitokęs nuo politikos neturėčiau ką veikti. Dabar tik tiesiog turiu daugiau laiko. Esu Liberalų sąjūdžio narys, bet ta aktyvumo stadija kita", – tvirtino A.Vaišvila.

Ketina dar sugrįžti

Dar viena žinoma politikė, autoritetinga "Rusų aljanso" partijos narė Tamara Lochankina pastaruosiuose savivaldybių tarybų rinkimuose nedalyvavo ir mano, kad tai buvo klaida.

Tąkart jos partija pirmąkart po ilgų metų negavo mandatų miesto taryboje.

Dienraščiui pasiteiravus, ar viena įtakingiausių "Rusų aljanso" partijos narių neketina grįžti į aktyvią politiką, T.Lochankina atviravo: "Nuo politikos neatsitraukiau. Pastarąjį kartą asmeniškai rinkimuose nedalyvavau, mano pavardės sąrašuose nebuvo. Ir manau, kad tai buvo klaida. Galvojau, kad esu jau solidaus amžiaus, todėl turėčiau atsitraukti ir vietą užleisti jaunesniems. Tačiau mums pritrūko bent 85 balsų, kad gautume mažiausiai dvi vietas miesto taryboje. Net neabejoju: jei būčiau dalyvavusi rinkimuose, mes tuos balsus būtume gavę", – įsitikinusi T.Lochankina.

Tiesa, ankstesniuose rinkimuose ji, laimėjusi mandatą, ne kartą perleisdavo jį kitam partijos kolegai, tačiau esą tik dėl to, kad suteiktų šansą politikoje dalyvauti jaunesniems politikams.

T.Lochankina tvirtina, kad būsimuose rinkimuose būtinai dalyvaus.

Ir tikisi, kad "Rusų aljansas" vėl laimės mažiausiai du mandatus miesto taryboje.

Beje, pastaruosiuose savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavęs T.Lochankinos partijos kolega, buvęs tarybos narys garbaus amžiaus Vladimiras Vlasovas tikino, kad kituose rinkimuose tikrai nebedalyvaus, esą jam jau pakaks.

"Ką dabar veikiu? Esu pensininkas ir rašau knygą, tiesa, kol kas "į stalčių". Tai bus romanas. Idėjų semiuosi iš savo jaunystės laikų. Dabar darau tą, ką visada norėjau daryti jaunystėje", – pasakojo buvęs politikas, pagal profesiją inžinierius V.Vlasovas.

Dabar darau tą, ką visada norėjau daryti jaunystėje.

A.Šulcas mėgaujasi laisve

Dar vienas buvęs politikas, kuris tikina, kad tikrai negrįš "į tą pačią upę", yra liberalas Artūras Šulcas.

Gerokai prieš metus iki pastarųjų savivaldybių tarybų rinkimų jis garsiai deklaravo, jog rinkimuose nebedalyvaus.

"Ką veikiu? Ogi dirbu, nors visi mano, kad iš politikos pasitraukęs žmogus turėtų mirti badu ir sėdėti ranką ištiesęs, kad į ją kas nors ką nors įdėtų, nes jis daugiau nieko nesugeba. Taigi aš verčiuosi visai neblogai. Dirbu IT ir rinkodaros srityje, mano misija – į Lietuvos rinką įvesti vieną naują prekės ženklą", – teigė A.Šulcas.

Jis juokavo: jei nevogei, nesukčiavai dirbdamas valdišką darbą, tai turtų nesukrovei ir turi dirbti toliau.

"Išlaikiau "nekaltybę" per šiuos rinkimus ir tikrai politikoje nedalyvavau, tikiuosi, kad taip bus ir ateityje. Tiems, kurie nepateko į tarybą, galiu pasakyti, kad gyvenimas tik prasideda. Spyris į užpakalį taip pat yra postūmis gyventi ir ieškoti naujų dalykų. Juk nesibaigia visas gyvenimas tik politika ir viešuoju sektoriumi", – įsitikinęs A.Šulcas.

V.Anužis šių metų gegužės 10-ąją išėjo iš darbo savo noru. Nuo metų pradžios, įsigaliojus naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymui, esą nebeliko galimybės pratęsti jo įgaliojimų dėl valstybės tarnautojams taikomo amžiaus cenzo.

Amžiaus cenzas valstybės tarnyboje sumažintas iki 65-erių, be teisės pratęsti. V.Anužis, jau sulaukęs šio amžiaus, apsisprendė trauktis kiek anksčiau.

"Sodros" teritorinių skyrių vadovai yra valstybės tarnautojai. O naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas reglamentuoja, kad į įstaigų vadovų pareigas priimama penkerių metų kadencijai konkurso būdu.

Asmuo negali eiti tos pačios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.

Iki naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo "Sodros" teritorinių skyrių vadovų kadencijų nebuvo.

Pasitraukus V.Anužiui, į Klaipėdos teritorinio skyriaus direktoriaus vietą penkerių metų kadencijai paskelbtas viešas konkursas, tačiau rezultatų kol kas nėra.

"Šiemet buvo paskirtas naujas "Sodros" Vilniaus teritorinio skyriaus direktorius, taip pat vyksta vadovų atranka "Sodros" Klaipėdos ir Mažeikių skyriuose. Atranką vykdo Valstybės tarnybos departamentas", – patvirtino "Sodros" Komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis.

Tačiau kada bus baigtas konkursas į šias pareigas, kol kas neaišku.

Pajūrio savivaldybių iniciatyvos

Klaipėdos prieigose jau ne vienerius metus veikia dvi didelės plastiko gamyklos – "Neo Group"  ir "Orion Global Pet", kurios veikiausiai su nerimu stebi jau ne vieną dešimtmetį pasaulyje netylančias įvairias iniciatyvas dėl vienkartinių plastiko gaminių mažinimo buityje.

Į šį judėjimą vis plačiau įsitraukia jau ne tik visuomenininkai ir aplinkosaugos aktyvistai, bet ir valdžios struktūros.

Prieš porą mėnesių Klaipėdos savivaldybės administracija išplatino pranešimą, ragindama artėjant masinių renginių sezonui festivalių, sąskrydžių organizatorius ir visus klaipėdiečius vengti plastikinių pakuočių bei indų naudojimo – pakeisti juos iš kitų lengvai yrančių medžiagų pagamintais analogais.

Prieš savaitę panašios iniciatyvos imtasi ir Neringoje, kur pasirašytas susitarimas su Lietuvos buriuotojų sąjunga ir Kuršių nerijos nacionaliniu parku dėl vienkartinių plastikinių gaminių naudojimo mažinimo.

Memorandumo "Ne plastiko bangai" tikslas – keisti vartojimo įpročius, nes vienkartinių plastikinių gaminių patenka tiek į Kuršių marias, tiek į Baltijos jūrą ir ne visada pavyksta juos sėkmingai surinkti.

Palangoje nuolat organizuojami ekologiniai renginiai (pvz., "Žaliosios europiečių atostogos"), kuriais siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į Baltijos užterštumą plastiko šiukšlėmis, vienkartinių plastiko gaminių naudojimo mažinimą, plastiko perdirbimą ir pakartotinį panaudojimą, žiedinės ekonomikos ir verslo galimybes.

Europa ieško alternatyvų

Klaipėdos savivaldybės interneto puslapyje nurodoma, jog kiekvienais metais Europoje pagaminama 58 mln. tonų plastiko.

Anot Europos Komisijos, 70 proc. vandenynus ir paplūdimius teršiančių medžiagų sudaro vienkartinis plastikas, tampantis gyvūnų žūčių priežastimi ir su maistu patenkantis į žmonių organizmus.

Matydama šias grėsmes, ES pernai patvirtino planą dėl vienkartinių plastikinių daiktų (plastikinių maišelių, vienkartinių lėkščių ir šiaudelių) uždraudimo.

Iki 2021 m. turėsime juos pakeisti daugkartinio naudojimo daiktais arba indais, pagamintais iš biologiškai skaidžių medžiagų: kartono, medienos, bambuko, palmių lapų, cukranendrių.

Klaipėdoje jau yra buvę renginių, kuriuose atsisakyta plastikinių bokalų. Gėrimai buvo pilami į stiklinę tarą, kurią grąžinus atgaunamas 1 euro užstatas.

Globalizacija diktavo sąlygas

Buvęs Klaipėdos apskrities vyriausiasis gydytojas Valdemaras Anužis mano, kad siekis atsisakyti plastikinių vienkartinių indų yra puiki iniciatyva.

Jo manymu, žmonių sveikatos labui visi maisto produktai turėtų būti pakuojami į inertinę tarą.

"Idealios inertinės medžiagos, kurioje gali būti laikomas ne tik maistas, bet ir patys agresyviausi chemikalai, pavyzdys yra stiklas. Stiklinė tara – pats geriausias variantas, bet ji turi savo trūkumą, tai yra svoris, čia prasideda transportavimo problemos, ir visa tai didina prekės kainą", – kalbėjo V.Anužis.

Todėl globalizacijos epochoje pasaulinės kompanijos, kurios maisto produktus gabena milžiniškais atstumais, siekdamos sumažinti savo išlaidas, pasirinko būtent plastikinę tarą.

Plastiko ribojimas buityje yra ne mados reikalas, kuris atsirado iš niekur.

"Plastikiniuose induose fasuojamas ne tik maistas, bet ir vanduo, net alkoholis. Tai iš viso absurdas. Niekaip negaliu suprasti, kaip galima alų ir dar stipresnius gėrimus leisti fasuoti į plastikinius indus? Ir plastiko ribojimas buityje yra ne mados reikalas, kuris atsirado iš niekur. Jau ne vienerius metus sklinda informacija apie žalingą plastikinių indų poveikį. Esu tikras, kad daugelis sveikatos problemų, kurias sunku paaiškinti, yra dėl bendro visos atmosferos teršimo, plastiku – taip pat", – kalbėjo V.Anužis.

Buvęs vyriausiasis Klaipėdos apskrities gydytojas pabrėžė, kad pagrindinis nacionalinio saugumo klausimas turėtų būti žmonių mityba.

Tačiau, anot V.Anužio, šis klausimas yra išbrauktas iš valdžios darbotvarkės.

"Todėl geriausi produktai jau dabar išvežami iš Lietuvos, o pas mus bus įvežami vis prastesni ir dar plastiko pakuotėse. Kaip nustatyti kokybės kriterijų? Maistas turi būti greitai gendantis produktas. Ir jo kelias nuo gamybos iki stalo turi būti kuo trumpesnis. Bet mūsų Sveikatos apsaugos ministerija niekada neužsiiminėjo sveikata. Tai yra Gydomosios medicinos ministerija ir tokia turbūt liks amžinai", – apgailestavo V.Anužis.

Stūkso atliekų salos

Pajūrio regioninio parko ekologo Erlando Paplauskio teigimu, plastikas neabejotinai daro milžinišką žalą aplinkai.

"Plastikas šiandien yra vandenynų, kur susiformavusios Lietuvos ploto dydžio plastiko atliekų salos, mirtis. Pasaulis skęsta plastiko šiukšlėse. Kultūroms, kurioms ilgus metus indus atstojo keramikos gaminiai ar palmių lapai, staiga buvo paduotas plastikas, ir tai Vakarų civilizacijos nusikaltimas, nes mes jį sukūrėme", – be užuolankų kalbėjo ekologas.

Esą baisiausia, kad tas plastikas tirpsta ir susidaro mikroplastiko dalelės, kurių randama net krevetėse. Jų prisiriję žūva paukščiai ir žvėrys.

"Tai yra baisu, plastikas patenka į ekosistemą, kur sunkiai perdirbamas, ir tai turi būti sustabdyta. Ta medžiaga turi tapti bent jau biodegraduojančia. Ir jeigu mūsų intelektas pradeda suvokti plastiko žalą, mes, deja, negalime spausti anų kultūrų, kad jie susitvarkytų, kol patys nesusitvarkėme. Europa yra lyderė aplinkosaugos srityje, nors ir šlubuojanti, bent jau suvokėme, kas vyksta. Tikiu, kad gera praktika bus perduota ir į Afriką bei Aziją, kurios šiandien skendi plastiko šiukšlėse", – vylėsi E.Paplauskis.

E.Paplauskio teigimu, kada nors mes patys paspringsime savo pačių paskleistais nuodais.

Kartais ekologai juokauja, kad žmonija primena bakterijų koloniją, kuri iš pradžių dauginasi, auga, pasiekia populiacijos piką ir paskui pražūva savo taršos produktuose.

Verslas turi savo nuomonę

Vieno plastiko gamintojų Klaipėdoje, bendrovės "Neo Group" Kokybės, aplinkosaugos, darbų saugos ir sveikatos vadovės Eglės Vaičiulienės pasiteiravus, ar dėl kilusio visuotinio plastiko gaminių vajaus neteks stabdyti gamybos, ji atsakė: "Daryti sprendimus remiantis paviršutiniškais apibendrinimais nebūtų racionalu."

Ir pridūrė, jog jų gaminamas plastikas polietilentereftalatas – PET yra plačiai naudojamas tiek maisto, tiek farmacijos pramonėje.

"Suprantame, kad pasaulyje jaučiamas didelis susirūpinimas plastiko atliekų tarša aplinkoje. Žvelgiant į problemą paviršutiniškai, yra siūlymų atsisakyti plastiko apskritai. Tačiau, analizuojant problemą nuodugniau, matyti, jog ne visų rūšių plastikai ar jų gaminiai yra tokie problemiški. Manome, kad visų pirma reikia ieškoti būdų, kaip išvengti taršos atliekomis, užtikrinant tokių atliekų surinkimą bei perdirbimą, ir tik blogiausiu atveju tam tikrų plastiko gaminių atsisakyti", – pabrėžė E.Vaičiulienė.

Anot jos, jų gaminamas PET plastikas gali būti ir yra visiškai perdirbamas.

Tačiau esą kol kas perdirbimo mastai nėra tenkinantys, ir tiek visa Europa, tiek nemaža dalis likusio pasaulio ieško būdų, kaip tą perdirbimą padidinti.

"Jeigu yra užtikrinamas panaudotų pakuočių surinkimas, PET pakuotės galėtų būti laikomos vienomis draugiškiausių aplinkai medžiagomis. Atsižvelgiant į tai, kad visuomenėje plastiko taršos klausimas yra opus, tikimės, jog bus viešinama vis daugiau objektyvios, tyrimais paremtos informacijos, ir visuomenėje didės supratimas apie šią problemą bei galimus racionalius jos sprendimo būdus", – teigė E.Vaičiulienė.

Išgelbės žiedinė ekonomika?

Kito plastiko gamintojo Klaipėdoje, bendrovės "Orion Global Pet" generalinio direktoriaus padėjėja Danguolė Karkalaitė pabrėžė, jog jų įmonė "turi puikiai išvystytą ir kryptingą strategiją dėl plastiko poveikio aplinkai mažinimo".

Esą jie glaudžiai bendradarbiauja su visomis suinteresuotomis šalimis, įskaitant, bet neapsiribojant, vyriausybės įstaigomis, prekybos organizacijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, siekdama tinkamai vystyti PET butelių bei kitų kietų ir lanksčių pakuočių žiedinę ekonomiką.

"Jau šiuo metu perdirbami dideli panaudoto plastiko kiekiai siekiant užtikrinti, kad ši medžiaga išlaikytų vertę ir nebūtų išmetama į aplinką. Lietuvoje PET butelių, "dalyvaujančių depozito sistemoje" yra surenkama daugiau nei 94 proc. nuo visų parduodamų PET buteliukų, dalyvaujančių depozito sistemoje. Aplinkos taršą PET’u lemia tik nepakankamas pakuočių surinkimas", – įsitikinusi D.Karkalaitė.

Įpročio kaina – 8 mln. eurų

Šių metų pradžioje Lietuvoje pensijas gavo apie 600 tūkst. gyventojų.

Iš jų apie 200 tūkst. žmonių jos įteikiamos "į rankas", taigi kas trečias senjoras pensijas gauna į namus grynaisiais pinigais.

Pagal nuostatas, pensijos į namus gali būti pristatomos asmenims, sulaukusiems 80 metų, neįgaliems arba tiems, kuriems reikalinga nuolatinė slauga, taip pat gyvenantiems vietovėse, kur nėra prieinamos finansinės paslaugos, bei tiems, kurie pensijų į namus pristatymo būdą buvo pasirinkę iki 2009 m.

Ši paslauga pensininkams nemokama.

Tačiau realiai nieko nemokamo nebūna, todėl pensijų išnešiojimą apmoka "Sodra" ir tai vien pernai kainavo apie 8 mln. eurų.

Kitaip tariant, pensijų pristatymas į namus kainuoja apie 1 proc. išmokamos sumos, o atsiėmimas mokėjimo įstaigoje, tai yra banke – apie 0,5 proc. sumos.

Paslauga turi būti apmokestinta

"Pensijų išnešiojimo į namus įpročiai yra dar nuo sovietmečio. Mano nuomone, į socialinio draudimo funkcijas pinigų nešiojimas į namus tikrai neįeina. Antra, yra be galo rizikinga nešioti grynuosius pinigus. Ir jei tai yra socialinė paslauga, ji turi būti apmokama iš kitų šaltinių", – mano buvęs ilgametis "Sodros" Klaipėdos skyriaus vadovas Valdemaras Anužis.

Esą draudimo kompanijai, kokia yra "Sodra", nuolat užkraunamos socialinės funkcijos.

V.Anužio teigimu, jei žmogui nėra jokio kito būdo, kaip tik gauti pensiją į namus, ji turėtų būti apmokama iš valstybės biudžeto.

Pensijų išnešiojimo nėra niekur ES, tik Lietuvoje ir Rumunijoje, čia mes ir esame broliai.

"Pažiūrėkime, kaip yra kitose šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje nuo pat nepriklausomybės pradžios – nori gauti pensiją į namus, susimoki 15 eurų ir atneš. O pas mus ši paslauga atliekama visų kitų sąskaita. Pas mus yra švaistomi pinigai. Pensijų išnešiojimo nėra niekur ES, tik Lietuvoje ir Rumunijoje, čia mes ir esame broliai", ˜– nevyniojo žodžių į vatą V.Anužis.

Palanga naudojasi bankomatais

Sprendžiant pagal duomenis, kiek senjorų ir kokiose savivaldybių administruojamose teritorijose gauna pensijas į namus grynaisiais pinigais, galima manyti, jog jauniausi, inovatyviausi ir sveikiausi senjorai gyvena Palangoje.

Nes būtent šiame kurorte tik beveik 9 procentai arba 611 pensininkų gauna pensijas į namus, kiti moka naudotis bankomatais.

Panašūs skaičiai ir Kaune bei Kauno rajone, kur pensijų namuose sulaukia 12,5 proc. senjorų.

O štai Klaipėdoje tokių pensijų gavėjų yra per 20 proc. (17 342 asmenys), Klaipėdos rajone – 31,39 proc., Šilutėje – 30,68 proc., Kretingoje – 35 proc.

Vidutiniškai kas ketvirtam Klaipėdos regiono pensininkui pensija pristatoma į namus.

Klaipėdos mieste pensijų išnešiojimas per mėnesį kainuoja 23,4 tūkst. eurų. Šilutėje – 9,2 tūkst. eurų, Kretingoje – 7,9 tūkst. eurų, Palangoje – 900 eurų.

Iš viso Klaipėdos regione per mėnesį pensijų išnešiojimas "Sodrai" kainuoja 42 tūkst. eurų, o per metus – net 420 tūkst. eurų.

Nors, pavyzdžiui, Kaune pensijų gavėjų yra beveik perpus mažiau nei Klaipėdoje, pensijų pristatymo paslauga per pastaruosius 12 mėnesių Kauno mieste ir Kauno rajone kainavo 615 tūkst. eurų.

Tai yra trečdaliu daugiau nei Klaipėdos regione.

Nešiojasi tūkstančius eurų

Šios įspūdingos sumos, kurias "Sodra" kas mėnesį moka už pensijų išnešiojimą į namus, galėtų būti panaudojamos pensijoms kelti, mano buvęs "Sodros" Klaipėdos skyriaus vadovas V.Anužis.

Neabejojama, jog tikrai ne visi asmenys, kurie pareiškė norą, kad pensijas jiems atneštų grynaisiais pinigais ir įduotų į rankas namuose, yra tokie ligoti bei seni, jog jiems reikėtų tokios paslaugos.

Neretas atvejis, kai atėjęs pensijų išnešiotojas kliento namuose neranda.

Vadinasi, pilietis yra vaikštantis, tad kyla klausimas, kodėl jis negali pats pensijos pasiimti iš banko?

"Būdavo tokių keistų žmonių, kurie, sužinoję, kad jų kaimynui į namus pensiją atneša, užsimanydavo, kad ir jiems atneštų, nors jiems tokia paslauga nepriklauso. Tada jie užversdavo skundais "Sodros" valdybą ir dėl šventos ramybės jiems būdavo nuolaidžiaujama. Saugumo prasme tai yra pats nesaugiausias būdas gauti pensiją. Įsivaizduokite, žmogus be apsaugos nešioja grynuosius pinigus. Grynųjų pinigų išnešiojimas niekada nebus saugesnis už banko kortelę. O jau kam tikrai būtinai reikia, tesusimoka, ir jiems atneš į namus", – siūlė V.Anužis.

"Sodros" Komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis patvirtino, jog "Sodra" pensijų pristatymo į namus paslaugą perka per viešuosius pirkimus.

"Paslaugos teikėjas įsipareigoja pensijas išmokėti visiems pagal suderintą grafiką ir prisiima paslaugos teikimo rizikas, todėl klausimai apie draudimą turėtų būti teikiami paslaugos teikėjams. Pati "Sodra" grynųjų pinigų neturi", – teigė S.Jarmalis.

Latviai ir estai racionalesni

Dienraščio žiniomis, "Sodros" valdyba ne kartą bandė kelti pensijų išnešiojimo klausimą, bet parlamentarai buvo kategoriški ir dažniausiai tas jų gerumas rinkėjams sustiprėdavo prieš rinkimus.

"Ar įsivaizduojate šių pinigų taškymo lygį? Ar tikrai tai yra socialinė funkcija? Ar tikrai tai yra būtinybė? Ar tikrai žmogus kitais būdais negali gauti tos pensijos, tik – į namus? Klausimų labai daug. Kodėl latviai ir estai tą klausimą išsprendė iš karto? Nes tai – ne katalikiški kraštai, ten elgiamasi racionaliai. O juk iš visų Baltijos šalių mes buvome geriausioje startinėje pozicijoje", – įsitikinęs V.Anužis.

Tačiau Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės pavaduotojas, "valstietis" Tomas Tomilinas nemano, kad tokia paslauga yra per brangi.

"Esu šalininkas, jog nereikia taikyti įvairių šoko terapijų. Jeigu žmonės turi lūkestį tokios socialinės paslaugos, kurią jie gaudavo ilgą laiką, mes nieko nekeisime. Neversime tų žmonių naudotis bankais, jeigu jie nenori. Ir tai yra socialinė paslauga, kuri yra būtina. Mažinti socialinių standartų mes pagrindo neturime. O juos riboti reikėtų labai rimtų argumentų ir tikrai ne labiausiai pažeidžiamų žmonių sąskaita. Kiek žmonėms reikės, tiek mes teiksime tą paslaugą", – tikino T.Tomilinas.

Politikas pabrėžė, jog Seimo valdantieji tuo klausimu jokių pokyčių daryti neketina, nepaisant to, kad tai brangu, bet esą socialiai teisinga.

Pinigus saugo pagalvėse

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, konservatorius Rimantas Jonas Dagys irgi mano panašiai.

"Šitas klausimas iškyla jau ne pirmą kartą. Bet realybė yra tokia, kad vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo stilius yra toks, jog pensijų išnešiojimas į namus yra beveik neišvengiamas, nes kai kurie jų nelabai toli nuo savo kaimo trobelės nukeliauja. Jei būtų galimybė to išvengti, tikrai "Sodra" to nedarytų. Socialinio nepasitenkinimo kaina yra labai didelė. Ir čia joks ne pataikavimas rinkėjams. Tačiau miestuose, kur žmonės kompaktiškai gyvena, sutinku, kad ne visais atvejais reikėtų atnešti pensijas į namus, mieste tikrai reikėtų optimizuoti pensijų išnešiojimą, čia nėra ko ginčytis", – kalbėjo R.J.Dagys.

Dar vienas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, socialdemokratas Algirdas Sysas pripažino, jog nors pensijų išnešiojimas į namus sukelia tam tikrų problemų, esą ne visi žmonės naudojasi bankų paslaugomis.

Žmonės turi teisę į tokią paslaugą, už kurią sumoka visi pensininkai.

"Man pačiam asmeniškai teko susidurti su keliais piliečiais, kurie nepripažįsta bankų ir kortelių. Jie reikalauja, kad jiems grynaisiais mokėtų ir kad jie grynaisiais galėtų atsiskaityti. Ir tokių žmonių procentas Lietuvoje gana didelis. Ir tas išnešiojimas apmokamas iš tų pačių pensininkų pensijų. Čia yra draudimo pinigai. Manau, reikia daugiau švietėjiško darbo, bet yra karta žmonių, kurie savo pinigus saugo pagalvėse, ir čia nieko nepadarysi. Prievarta – ne pats geriausias dalykas demokratinėje šalyje. Žmonės turi teisę į tokią paslaugą, už kurią sumoka visi pensininkai", – teigė A.Sysas.

Tačiau politikas pripažįsta, kad lėšas už pinigų išnešiojimą būtų galima panaudoti pensijoms didinti.

A.Syso teigimu, laikui bėgant šis klausimas esą išsispręs savaime.

Klaipėdietis, mediko išsilavinimą turintis V.Anužis ilgus metus buvo ne tik praktikuojantis gydytojas, dirbo administracinį darbą ligoninėse ir valstybės institucijose, bet ir aktyviai dalyvavo miesto politiniame gyvenime.

Į Klaipėdos miesto tarybą V.Anužis buvo išrinktas keturis kartus: 1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m. ir 2015–2019 m. kadencijoms.

Pastaruosiuose rinkimuose nebedalyvavęs buvęs Klaipėdos miesto tarybos narys atsiribojo nuo politikos ir iš partijų veiklos pasitraukė. Kaip pats teigia, nusprendė eiti į pensiją.

"Amžiaus cenzą valstybės tarnyboje sumažino iki 65-erių, be teisės pratęsti. Man jau 67-eri. Todėl apsisprendžiau trauktis kiek anksčiau. Ką ketinu veikti? Veiklos man netrūksta. Tačiau iš politikos pasitraukiau, su partijomis nebenoriu turėti jokių reikalų. Noriu pagaliau pabūti laisvas ir nepriklausomas", – nedaugžodžiavo V.Anužis.

"Sodros" teritorinių skyrių vadovai yra valstybės tarnautojai. O naujos redakcijos valstybės tarnybos įstatymas reglamentuoja, kad į įstaigų vadovų pareigas priimama penkerių metų kadencijai konkurso būdu.

Asmuo negali eiti tos pačios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.

Iki naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo "Sodros" teritorinių skyrių vadovų kadencijų nebuvo.

Anot "Sodros" Komunikacijos skyrius vedėjo Sauliaus Jarmalio, pasitraukus V.Anužiui, į Klaipėdos teritorinio skyriaus direktoriaus vietą penkerių metų kadencijai netrukus bus skelbiamas viešas konkursas.

Pabaiga – graudžiai skurdi

Klaipėdietė Irena (vardas pakeistas – A.D.), buvusi lietuvių kalbos mokytoja, įkopusi į devintą dešimtį, per mėnesį gaunanti 270 eurų pensiją, neslepia, kad po nepriklausomybės atkūrimo valstybė ją labai nuskriaudė. Ir ji tokia ne viena.

"Tai – garbingi ir taurūs žmonės, kurie visą gyvenimą mokė vaikus, niekam nesiskundė dėl nepriteklių ir dabar tų inteligentiškų žmonių gyvenimo pabaiga yra graudžiai skurdi. Dar labiau skaudina tai, jog mums aiškinama, kad esame skolingi valstybei", – stebėjosi moteris.

Irena mokykloje dirbo 33 metus. Į pensiją išėjo 1991-aisiais, kai jai buvo 55-eri.

Tuomet kaip tik tokio amžiaus moterys jau galėjo išeiti į užtarnautą poilsį. Kad gautų senatvės pensiją, reikėjo tik turėti ne mažesnį nei 20 metų darbo stažą.

Moteris dirbo rusakalbių mokykloje, ten lituanistams mokytojams mokėdavo priedą.

Skaudina tai, jog mums aiškinama, kad esame skolingi valstybei.

Dar ji turėjo įvairiausių pareigų ir be moksleivių ugdymo.

"Turėdavau 25 savaitines pamokas, kai normalus krūvis buvo 18 valandų per savaitę. Dar vėliau turėdavau ne mažiau nei 28 ar 30 pamokų per savaitę. Paskutinius penkerius metus prieš pensiją ariau, kaip kažin kas. Atlyginimas buvo labai geras. Tuos metus mokykloje mano įnašai kas mėnesį į tuometę "Sodrą" siekė po 100 rublių", – tvirtino moteris.

Įdirbį sutirpdė litai

Regis, geresnio garanto didesnei pensijai nebuvo galima ir tikėtis.

Vis dėlto dažniausiai ne viskas gyvenime priklauso nuo žmogaus pastangų.

Lietuva atgavo nepriklausomybę, keitėsi viskas, pensijų apskaičiavimo tvarka – taip pat.

Irena prisimena, kad, pradėjus domėtis, kokio dydžio pensiją gaus, aiškumo nebuvo.

Didžiausias siaubas paaiškėjo po lito įvedimo.

"Pamenu, klausiau buhalterės, o ji man sako, kad painiava didelė, dar nežinia, kaip čia viskas bus. Ji padavė man mano dokumentus ir aš pamačiau, kad ties įnašais į tuometę "Sodrą", kur kas mėnesį buvo mokėta po 100 rublių, parašyta: "Vienas litas", "Vienas litas", "Vienas litas". Pagal naujus skaičiavimus, pasirodo, aš per metus "Sodrai" įmokėjau 12 litų", – moteris tą momentą, kai visa tai pamatė, prisimena su siaubu.

Visas jos įdirbis ir įmokos sutirpo, kai rubliai buvo indeksuoti į litus.

Tokios neteisybės Irena iš valdžios nesitikėjo.

"Štai kokia baisi skriauda man padaryta. Bet, pasirodo, aš turiu valdžiai dar ir dėkoti už tai, kad man moka kone tūkstantį kartų daugiau, nei esu įmokėjusi, ir turiu atsiprašyti, kad taip ilgai gyvenu, esu veltėdė ir sėdžiu ant sprando jaunimui, kuris man tą pensiją uždirba. Neįsivaizduojate, kaip tai yra skaudu", – kalbėjo Irena.

Teisybės ieško teisme

Tokių kaip Irena yra ne vienas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę šie žmonės išėjo į pensiją, o jų rubliniai įnašai į "Sodrą" buvo indeksuoti į litus ir tapo nepaprastai menki – sumažėjo šimtą kartų.

Dalis tų žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir tik vienas kitas ryžtasi ieškoti teisybės.

Klaipėdoje gyvena viena jų – Monika (vardas pakeistas – A.D.), kuri nusprendė bylinėtis su valstybe dėl šios didelės neteisybės.

Moteris, nesutikusi su tokiu skaičiavimu, skundais užvertė prezidentūrą, Vyriausybę iki žemiausios institucijos.

Klaipėdietė kreipėsi ir į teismus dėl, jos manymu, neteisingo rublinių "Sodros" įnašų indeksavimo į litus.

Vis dėlto tikimybė laimėti bylą yra labai nedidelė, nes tokie yra mūsų valstybėje galiojantys teisės aktai.

Teisėtumas nėra teisingumas

Esą rublinių įnašų indeksavimas į litus ir jų šimteriopas sumažėjimas dar ne baisiausias dalykas, kas galėjo nutikti.

"Sodros" Klaipėdos skyriaus vadovas Valdemaras Anužis prisiminė, jog buvo ir dar radikalesnių minčių, kaip sutaupyti būsimų pensininkų sąskaita.

"Pamenu, dar dirbau savivaldybėje, kai buvo atvažiavęs vienas vidaus reikalų ministerijos viceministrų ir pristatinėjo projektą dėl pareigūnų darbo stažo. Tada buvo siūloma buvusiems milicininkams, kitiems teisėsaugos pareigūnams, taip pat gaisrininkams stažą skaičiuoti tik nuo nepriklausomybės metų. Šio projekto nepatvirtino, bet įsivaizduojate, kokios tvyrojo idėjos?" – pasakojo V.Anužis.

V.Anužis liūdnai konstatavo, kad būsimų pensijų atveju išlošė tik jaunimas ir pridūrė, kad jų laimėjimas – galimybė išvažiuoti iš šalies, kuri taip atsilygina savo žmonėms už viso gyvenimo darbą ir sumokėtus mokesčius į valstybės biudžetą.

"Labai graudu, kad taip pasielgta su tais žmonėmis. Deja, teisingumas ir teisėtumas yra dvi skirtingos sąvokos, kurios tarpusavyje niekaip nesusijusios", – pastebėjo V.Anužis.

Motyvo dirbti nebėra?

Šiandien Lietuvoje minimalios pensijos dydis nėra nustatytas. Yra fiksuotas pragyvenimo minimumas, kada jau skiriama socialinė pašalpa.

"Tiesą sakant, žmonės, kurie neturi nei darbo stažo, nei gauna pensijos, jie vis tiek gauna tą patį, ką ir žmogus, visą gyvenimą atidirbęs, bet uždirbęs "minimumą". Nedirbusiems nieko skiriama bent jau ne mažiau. Taigi motyvacijos dirbti nėra jokios, nes mūsų teisės aktai neleidžia palikti žmogaus be pajamų. Ir jei asmuo neturi jokių pajamų, sulaukęs pensinio amžiaus, jis vis tiek gaus socialinę šalpą ir dar socialinį būstą", – pabrėžė V.Anužis.

Esą dirbti motyvas yra tik tas, kad nebūtų suformuotas socialinis sluoksnis, kuris voliotųsi gatvėse.

Apmaudžiausia, kad neverta tikėtis, jog kas nors peržiūrės indeksavimo tvarką.

Nes valstybėje apskaičiuojamos tos sumos, kurios gali būti mokamos pagal šalies finansinį pajėgumą, o po to "surandamas" pensijos dydžio koeficientas, kuris padeda gauti tą norimą skaičių.

Ir, deja, jis niekada nebūna palankus žmonėms, kurie tą pensiją turi gauti.

Jaučiasi pamaloninę senjorus

Beje, šiemet "Sodra" perskaičiavo senatvės pensijas, kurios 450 tūkst. senjorų po perskaičiavimo padidėjo vidutiniškai 9 eurais.

Perskaičiavimas buvo numatytas dėl šių metų sausį įsigaliojusių pensijų socialinio draudimo įstatymo pataisų.

Daliai pensininkų senatvės pensijos išaugo, o tas padidėjimas daugiausia priklausė nuo stažo.

Kuo didesnį stažą žmogus įgijo, tuo labiau padidėjo pensija.

"Sodra" tvirtino, jog yra atvejų, kai pensija padidėjo ir 40 eurų.

Nemažai daliai ji esą išaugo 10–20 eurų, tačiau dauguma pensininkų gavo tik simboliškai daugiau.

Vis dėlto ketvirtadaliui senjorų pensija po perskaičiavimo visai nepasikeitė.

Kam tai naudinga?

Lietuvoje beveik kas dvidešimtas gyventojas yra profesionalus sportininkas, įskaitant senolius ir kūdikius.

Taip liudija pernykščiai Statistikos departamento duomenys, pagal kuriuos mūsų šalyje yra 131 tūkst. profesionalių sportininkų ir daugiau nei pustrečio tūkstančio juos treniruojančių trenerių.

O populiariausios sporto šakos – krepšinis ir futbolas. Lietuvoje yra per 26 tūkst. krepšininkų ir 20,5 tūkst. futbolininkų.

Sportininkams, jau nekalbant apie trenerius ar sporto funkcionierius (taip pat stadionams, baseinams ar maniežams), išlaikyti kasmet reikia milžiniškų lėšų.

O kas iš to? Pavienių pergalių atveju solidžias premijas gauna herojai ir visi prie jų prisišlieję, o visuomenė patiria pasitenkinimą laikinai svarbia pergale.

Tačiau, turint omenyje tokį didelį sportininkų skaičių šalyje, Lietuvos rezultatai nėra ypatingi. Bent jau 2016-aisiais pasaulio ir Europos čempionatuose Lietuvos sportininkai iškovojo 32 medalius, iš jų – 7 aukso, 12 sidabro ir 13 bronzos.

Ir kaip paaiškėjo po gėdingo dopingo skandalo, dabar kai kuriems jų juos teks grąžinti.

Kriminalinis momentas

Buvęs Klaipėdos apskrities vyriausiasis gydytojas, dabar Klaipėdos "Sodros" padalinio vadovas Valdemaras Anužis profesionalųjį sportą vertina itin kritiškai, nors pats jaunystėje užsiiminėjo dviračių sportu.

Po medicinos studijų institute jį pakvietė į Olimpinio rengimo centrą Klaipėdoje, kur ilgą laiką dirbo gydytoju ir treneriu kartu su to meto dviračių sporto legenda treneriu Narsučiu Dumbausku.

"Už savus garantuoju, kad tada jokio dopingo nebuvo. Nesu linkęs kam nors teikti asmeninius kaltinimus, tačiau norėčiau, kad žmonės, pasirinkę profesionalų sportą, žinotų, kuo jie rizikuoja. Mūsų jaunimas to nežino, apie tai niekas nekalba. Nors kas dabar nutiko sunkiaatlečiams, visiems specialistams buvo seniai aišku", – po jau penkto dopingo skandalo Klaipėdoje kalbėjo V.Anužis.

Skaudžiausia, kai sportininkai, peržengę šią pavojingą ribą, rizikuoja ne tik savo geru vardu, karjera, bet ir gyvybe. Tai akivaizdu turint galvoje garsių dviratininkų istorijas.

"Tai yra kriminalinis momentas, ir teismai turėtų tai įvertinti. Bet kažkieno noras išspręsti finansines problemas ir realizuoti dominavimo poreikį kitų žmonių sveikatos sąskaita yra nedora. Juk iš esmės nukenčia sportininkai, o jei jiems pasiseka, pagrindinius dividendus gauna sporto funkcionieriai ir treneriai. Ir čia stūkso visa piramidė iki pat politinės viršūnės. Maža to, sportininkų pasiekimai ir valstybės gerovė bei gyventojų pasitenkinimas gyvenimu – tai du atvirkščiai proporcingi dydžiai", – įsitikinęs V.Anužis.

Jo teigimu, vietoj realaus gyvenimo, realios sveikatos, realios ekonomikos visuomenei pakišami sporto pasiekimai.

"Juk sportui visada ypatingą dėmesį skirdavo autoritariniai režimai, kurie sportiniais pasiekimais dangstydavo savo "skylėtas kelnes". Atkreipkite dėmesį – kuo aukštesnis valstybės pragyvenimo lygis ir visuomenės pasitenkinimas gerove, tuo toje šalyje yra menkesni profesionalaus sporto rezultatai", – pabrėžė V.Anužis.

Sąžiningi rezultatai – kvailiams?

V.Anužis, remdamasis savo patirtimi, tikino, jog sportinius rezultatus galima pasiekti ir sąžiningu darbu, tik tam reikalingas visai kitoks požiūris į sportininką.

Jis visuomeniniais pagrindais, kaip gydytojas konsultantas, padėjo klaipėdiečiui treneriui Algirdui Vaikui parengti Lietuvos dviračių treko rinktinę Atėnų olimpiadai (2004 m.).

Tada šalies dviratininkai, palyginti su kitų valstybių sportininkais, faktiškai be finansavimo, be medicininio aprūpinimo užėmė aukštą septintą vietą. Ir šių rezultatų pasiekė be jokių dopingų.

Teisingai suderinus treniruotes, tuos pačius rezultatus galima pasiekti ir be jokio dopingo.

"Galiu garantuoti, kad mūsų sportininkų pasiekimai buvo nulemti ne dopingo preparatų, o treniruočių metodikos. Teisingai suderinus treniruotes, tuos pačius rezultatus galima pasiekti ir be jokio dopingo, bet, aišku, tam reikia daug daugiau darbo. Kai aš dirbau, dviratininkai turėjo tris treniruotes per dieną, nuvažiuodavo 40 tūkst. km per metus, negavo nė vienos išeiginės ir dar gyveno nešildomoje sporto salėje", – tikino V.Anužis.

Prieš žmogaus prigimtį

Tačiau šiandien sportas tapo ypač komercine struktūra, beje, mėgėjišką sportą nustumiant į užribį, nes funkcionierių ir trenerių geras gyvenimas priklauso nuo aukštų jų auklėtinių rezultatų. Tik sportininkai už tai sumoka savo sveikata.

"Ar kas apie tai kalba? Ne. Niekas nenori informuoti sportininkų, kuo jie rizikuoja, pasirinkdami profesionalų sportą. Juk pirmiausia tų vaikų tėvai turėtų gauti visą informaciją apie visus pavojus, kuriuos kelia tam tikra sporto šaka. Kad ir štangos kėlimas – didžiausias absurdas: mūsų stuburas nesutvertas svorių kilnojimui, žmogaus organizmas tam nepritaikytas", – pabrėžė V.Anužis.

Pašnekovo teigimu, sportininkas degina savo ateitį ne tik tuo, kad apskritai sportuoja, nes sportas trumpina gyvenimą jau dėl vienos priežasties – "širdies susitraukimų skaičius mums visiems duotas, kaip konstanta".

Esą ne ką menkesnę žalą daro ir krepšinis ar futbolas – profesionalams sumaitojami kelių sąnariai.

"Pažiūrėkite, kaip atrodo regbininkai, krepšininkai veteranai, futbolininkai, jau nekalbu apie gimnastes. Kokią sporto šaką paimsi, jos su sveikata nieko bendra neturi. Galima sveikatą visais būdais sunaikinti, bet čia jau turėtų lemti žmogaus pasirinkimas. O norint pasirinkti, reikia žinoti apie riziką. Netgi sportiniai šokiai yra rizikingi, nes už viso to grožio slypi įvairios sveikatos problemos, deformuotos pėdos ir taip toliau", – dėstė pašnekovas, pabrėžęs, jog mėgėjiškas sportas – visai kas kita.

Privalo įvertinti riziką

V.Anužis teigia, jog fizinė kultūra ir sportas yra du absoliučiai skirtingi dalykai.

Būtent profesionalus sportas yra žmogaus resursų alinimas. Todėl medikas tėvams pataria prieš atiduodant vaiką į kokios nors sporto šakos užsiėmimus pasidomėti, kas ten iš tikrųjų vyksta, kokie yra krūviai ir kokia rizika.

Dabar labai populiarus Lietuvoje krepšinis. Vaikus treniruoja nuo mažumės, ugdo jų reakciją, bet jei vaikas vienai kokiai nors sričiai skiria didžiąją laiko dalį, jo smegenyse ir vystosi būtent tik tos sritys, bet, pasak V.Anužio, nukenčia kitos.

Todėl, norint užauginti visavertį žmogų, reikia, kad jis išbandytų kuo įvairesnes sritis, kad surastų savo tikrąjį pašaukimą.

Ir šiandien masinis nuėjimas į krepšinį turi savo kainą.

"Ir šiandien masinis nuėjimas į krepšinį turi savo kainą, nes piramidės viršuje matome tik pavienius sportininkus, bet kiek yra tokių, kurie dėl sužalotų sąnarių, stuburo problemų ar išvaržų nebegali paeiti, jau nekalbu apie sportavimą. Visada turi būti laisvas žmogaus pasirinkimas. Bet kai tėvai įkiša savo vaikus į kokią nors sporto šaką, realizuodami savo kažkada nepatenkintas ambicijas, yra nedovanotina", – įsitikinęs V.Anužis.

Žaidynėse – dopingo apoteozė?

Be fizinių krūvių, jaunieji sportininkai sveikatą neretai aukoja ir vartodami dopingą, ir tai jokia paslaptis.

Stimuliuojantys ir dopingo preparatai mūsų sportininkų buvo vartojami seniai. Visa tai ypač suaktyvėjo prieš 1980-ųjų Maskvos olimpiadą.

Vienas incidentų, galėjusių pasibaigti tragedija, buvo Lietuvos lengvaatlečio Aleksandro Antipovo, kuris Maskvos olimpinėse žaidynėse nebaigė distancijos, istorija.

Vėliau pranešta, jog sportininkas tapo Sovietų Sąjungos sporto medikų bandymų auka. Tuo metu SSRS buvo pradėti bandymai padidinti sportininkų ištvermę, perpilant jų pačių kraują. Tai – vadinamasis kraujo dopingas.

Bėgant sportininkui kilo alerginė reakcija. Vėliau jis daug gydėsi, buvo atliekamos sudėtingos operacijos. Po kelerių metų A.Antipovas sugrįžo į sportą.

Viešai prieinamoje informacijoje skelbiama, kad 1983 m. jis buvo diskvalifikuotas už medikamentinio dopingo vartojimą.

"Maskvos olimpinėse žaidynėse dopingo vartojimas pasiekė viršūnę. Kiek man pačiam vėliau teko bendrauti su šios olimpiados dalyviais ir treneriais, ten buvo visko, nes tai yra verslas. Tų aukštų sporto pasiekimų piramidė turi savo bazę, kuri pastatyta ant sportininkų kaulų ir sveikatos. Teko skaityti SSRS laikų statistiką – dėl sveikatos problemų sovietai prarasdavo apie 80 proc. aukščiausio lygio sportininkų. Demokratinė Vokietija saugojo savo sportininkus, prarasdavo jų apie 20 proc. Taigi sportas yra labai rizikinga veikla ir su sveikata tai neturi nieko bendra", – įsitikinęs V.Anužis.

Už

Artūras Šulcas, vicemeras:

– Mieste transporto srautas kasmet didėja 1 ar 2 proc. Kad ir kiek statytume tiltų, platintume gatves, kamšačių neišvengsime. Reikia naikinti jų priežastis. Pasaulis eina priešingu keliu, siaurina ir uždaro gatves. Pas mus ši problema dar nėra tokia aštri, bet ruoštis ir analizuoti galimybes, kaip sureguliuoti transporto srautus, būtinai reikia. Šių metų sociologiniai tyrimai rodo, kad Klaipėdoje 29 proc. klaipėdiečių vaikšto pėsčiomis. Čia kalbama apie keliones į darbo, mokymosi ir kitas būtiniausias įstaigas. Dar 29 proc. gyventojų važiuoja viešuoju transportu. Tai yra labai aukšti rodikliai, lyginant su Europos miestais. Tik 35 proc. klaipėdiečių naudojasi lengvaisiais automobiliais. Dar 4 proc. važiuoja dviračiais ir 1 proc. naudojasi kitokiomis priemonėmis. Tai reiškia, kad, jeigu tik klaipėdiečiai važinėtų po Klaipėdą, mes visai nepajustume problemos. Pagrindinė mūsų problema yra iš priemiesčių, tolimesnių gyvenviečių ir miestų atvykę žmonės. Be abejo, čia svarbus ir uostas, į kurį per miestą traukia krovininis transportas. Jeigu eismas dėl transporto gausos visiškai sustotų, tektų neleisti sunkiojo transporto įvažiuoti. Valstybė labai neatsakingai pasielgė nevykdydama pažadų rekonstruoti Baltijos prospekto. Pagal pirminius projektus vilkikai turėjo važiuoti į uostą netrukdydami miestui. Bet tam įgyvendinti nepakrutinta nė piršto. Jeigu vieną dieną dėl to miestas sustos, bus ribojamas sunkiojo transporto įvažiavimas. Be to, turime labai aiškiai analizuoti priežastis, kodėl žmonės įvažiuoja į miestą lengvuoju transportu. Akivaizdu, kad jie veža čia savo vaikus į darželius ir mokyklas. Viena priemonių sureguliuoti transporto srautus galėtų būti įmonių ir įstaigų darbo laiko diferencijavimas. Jeigu grėstų kolapsas, būtų įmanomos įvairios radikalios priemonės. Tarp jų – ir įstaigų darbo laiko keitimas. Jeigu Klaipėdoje keistųsi darželių ir mokyklų darbo laikas, klaipėdiečiams tai didelių rūpesčių nesudarytų. Sudėtingiau būtų gyvenantiesiems už miesto. Pasitarimo metu siūlyta biudžetinėms įstaigoms įvertinti galimybes tai daryti. Tai būtų ypač patogu nedidelėms įstaigėlėms. Jeigu šiandien bent pusė švietimo įstaigų dirbtų kitu laiku, tikėtina, transporto srautai pasiskirstytų. Kol kas tai – tik siūlymas.

Prieš

Valdemaras Anužis, "Sodros" Klaipėdos skyriaus vadovas:

– Individualus darbo grafikas gali būti nustatomas ne tik įstaigoms, bet ir darbuotojams. Taip yra ir mūsų darbovietėje. Bet siūlymai pradėti visai įstaigai darbą anksčiau arba vėliau nei įprasta turėtų būti pagrįsti skaičiavimais, kiek tai palengvintų transporto srautų judėjimą. Mano galva, mūsų miestas nėra toks didelis, kad tai būtų vienintelis kelias išspręsti problemą. Manau, sprendimas turėtų būti inžinerinis. Keisti darbo grafiką įstaigos galėtų, bet susidurtume su daugybe problemų. Įsivaizduokime, kad visi vienos darbovietės darbuotojai turėtų dirbti anksčiau arba vėliau nei yra įprasta. Pagalvokime, ką darys vaikų turintys tėvai. Negi jie nuveš gerokai anksčiau mokinukus ir paliks juos prie mokyklos valandą laukti pamokų? Manau, kad bandyti spręsti transporto kamšačių klausimą keičiant įstaigų darbo laiką būtų didelė problema. "Sodra" kartą per savaitę dirba ilgiau nei iki 17 val., tačiau labai mažai kas tuo naudojasi. Žmonėms dažniausiai suprantami tie dalykai, kurie visuotinai priimti, o visuotinai priimta, kad "Sodra" dirba nuo 8 iki 17 val. Darbo laiko kaitaliojimas paslaugos teikimo kokybės požiūriu yra prieštaringas. Kažkada mes sugriovėme transporto sistemą, po to atsirado rinkos santykiai šioje srityje, o tai buvo absurdas. Visoje sistemoje turėjo būti taikomas vieningas tarifas ir sudarytos sąlygos visiškai visiems, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, naudotis viešuoju transportu. Tik tada galima siūlyti ar net reikalauti, kad žmonės ne važinėtų savomis mašinomis, o naudotųsi viešuoju transportu. Patrauklios sąlygos kyla tik tada, kai jos sudaromos visiems vienodos. Kai padaroma, kad tam tikrais maršrutais važinėti nenaudinga, tada žmonės pradeda važinėti mašinomis. Vakarų Europos miestų pavyzdžiai rodo, kad ir kokia būtų infrastruktūra, individualus transportas anksčiau ar vėliau sukels kamšatis. Todėl turėtų būti nustatomi prioritetai. Ne kartą buvau Liubeke, tai panašus į mūsų miestas. Vokiečiai investavo milžiniškus pinigus į infrastruktūros plėtrą, o kamšatys liko. Todėl reikia nusistatyti prioritetus. Mano galva, turėtų būti absoliutus viešojo transporto prioritetas. Tokiems sprendimams reikalingi visas sritis apimantys tyrimai.

Pavojingi – septyni objektai

Šią savaitę Klaipėdos miesto tarybos Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto nariai domėjosi uostamiesčio civilinės saugos sistema.

Nors pernai Klaipėdoje ekstremalių situacijų nebūta, tačiau posėdžio metu nuogąstauta, ar miestas pastarosioms pasirengęs.

Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamente dirbantis ir už civilinę saugą atsakingas vyriausiasis specialistas Žilvinas Vainora trumpai apžvelgė praėjusius metus, apibendrino mieste rengiamus svarbiausius dokumentus, numatančius prevencijos priemones, identifikuojančius rizikas, bei veiksmus, kurių reikėtų imtis nutikus ekstremaliai situacijai.

Anot specialisto, Klaipėdoje labiausiai tikėtini keli pagrindiniai pavojai – stiprus vėjas ar uraganas, žmonėms grasinančios užkrečiamosios ligos, naftos produktų išsiliejimas, pramoninė avarija pavojingame objekte, gaisras.

Uostamiestyje fiksuojami 7 pavojingi objektai, nemažai jų – uosto teritorijoje. Tarp pavojingų objektų minimas ir suskystintųjų gamtinių dujų laivas-saugykla bei jo švartavimo prieplauka.

Domėjosi sistema

Komiteto nariai vardijo įvairių nelaimių scenarijus ir teiravosi, kaip būtų veikiama tokiais atvejais.

Politikams buvo paaiškinta, kad civilinės saugos klausimais uostamiesčio savivaldybėje rūpinasi keturi darbuotojai,  savivaldybės administracijos direktoriaus vadovaujama Ekstremalių situacijų komisija.

Taip pat veikia Ekstremalių situacijų operacijų centras, kuris vadovauja valdant situaciją.

Apie nelaimes gyventojai būtų informuojami gyventojų perspėjimo sistema – 12 centralizuotų savivaldybės sirenų, 39 ūkio subjektams priklausančiomis sirenomis bei trumposiomis žinutėmis į mobiliuosius telefonus.

Pasigedo gelbėjimosi priemonių

Komiteto posėdžio metu dar daugiau aistrų sukėlė žinia, jog uostamiestyje nėra nė vienos slėptuvės.

Ž.Vainora atskleidė, kad Klaipėdoje tereikia vienos slėptuvės, kur  Ekstremalių situacijų operacijų centras galėtų įsikurti ir koordinuoti situacijos valdymo veiksmus.

Gyventojams nelaimės atveju, numatoma, reikėtų glaustis mieste esančiose niekaip papildomai neapsaugotose mokyklose.

Komiteto pirmininkas Algirdas Grublys domėjosi, kokius gelbėjimuisi būtinus resursus turi Klaipėda.

Paaiškėjo, kad miestas yra sudaręs sutartis su įvairiomis organizacijomis, kitomis savivaldybėmis, kurios galėtų tiekti konkrečiai tam tikrai situacijai būtinus daiktus.

Pats miestas gyventojams negalėtų suteikti jokių individualių apsisaugojimo priemonių.

"Tai ko verta mūsų civilinė sauga?" – klausimu į šią žinią sureagavo komiteto narys Valdemaras Anužis.

Politikas taip pat piktinosi, kad gyventojai iš anksto neinformuojami apie evakuacijos planus nelaimės atveju, nėra žinių apie namų rūsių tinkamumą slėptis, akcentavo kitas civilinės saugos sistemos bėdas.

Problema – bombos

Praėjusiais metais uostamiestyje ekstremalių situacijų, kaip minėta, paskelbta nebuvo, o ekstremalių įvykių būta 13.

"Dauguma jų tradiciškai susiję su sprogmenimis. Suskaičiuota 10 tokių incidentų", – dėstė Ž.Vainora.

Pasak jo, vienas didžiausių ir pavojingiausių praėjusių metų sprogmenų buvo aptiktas netoli Klaipėdos autobusų stoties. Remontuojant namą buvo rasta apie 200 kg svorio aviacinė bomba. Jai išminuoti teko kviesti specialistus iš Kauno, nes vietiniai su užduotimi nesusidorojo.

Civilinės saugos specialistas pripažino, kad pavojaus atveju iš gyvenamųjų namų bei įstaigų žmones būtų tekę evakuoti 1,5 km spinduliu, tačiau to neprireikė.

Anot Ž.Vainoros, dėl aptinkamų bombų situacija Klaipėdoje yra gana įtempta. Praėjusių metų patirtis parodė, kad naujas sprogmenų lopšys – Lietuvos jūrų muziejus.

Vykstant kanalo rekonstrukcijai, pastarųjų buvo aptikta nemažai.

"Pranešimų galbūt buvo ir nedaug – apie 4, tačiau kiekvienąkart išveždavo po keliasdešimt ir dar liko. Didžiausia problema ta, kad, norint visiškai išvalyti tą teritoriją, tektų bent trims mėnesiams uždaryti muziejaus akvariumą", – kalbėjo Ž.Vainora.

Praėjusiais metais būta ir melagingų pranešimų apie sprogmenis. Kartą informuota apie neva "Akropolyje" esančią bombą ir dukart – apie sprogmenį I.Simonaitytės mokykloje.

"Išstojau iš partijos, natūralu, kad palieku ir frakciją. Politikoje toliau dalyvausiu, bet liksiu nepriklausomas. Kol kas nežadu prie nieko jungtis", – komentavo politikas.

Klaipėdos miesto tarybos Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijoje dabar liko keturi nariai.

Be socialdemokratų Lilijos Petraitienės ir Jono Sąlygos, jai dar priklauso "Klaipėdos" visuomeninio rinkimų komiteto nariai Vytautas Čepas ir Rimantas Taraškevičius.

Frakcijai teks išrinkti ir naują pirmininką. Šias pareigas užėmė V.Anužis. Jis Lietuvos socialdemokratų partijos nariu buvo 14 metų. Politikas tvirtino, kad ilgai svarstė, kol priėmė sprendimą pasitraukti.

"Nėra paprasta palikti organizaciją, kuriai atidavei tiek laiko, energijos, pastangų", – teigė tarybos narys.

V.Anužis pasakojo, kad į Lietuvos socialdemokratų partiją įstojo, kai šiai dar vadovavo Algirdas Mykolas Brazauskas.

"Šio žmogaus asmenybė man padarė didelį įspūdį. Gaila, kad jį praradome. Būdamas premjeru jis labai padėjo Klaipėdai. Tai didžia dalimi nulėmė, kad atsidūriau šioje partijoje. Dabar daug kas pasikeitė. A.M.Brazausko dvasios partijoje nebeliko. Atėjau savanoriškai, taip pat ir išeinu, gerbdamas buvusius kolegas, be pykčio", – tvirtino politikas.

Nors V.Anužis pasitraukė iš frakcijos, jis liko valdančiosios daugumos nariu.

"Klausiau mero, kokia jo pozicija mano atžvilgiu. Jis sutiko, kad likčiau valdančijoje daugumoje toliau. Juk kiekvienas už jos sudarymą pasirašėme asmeniškai", – teigė politikas.

Simboliška, tačiau V.Anužis iš Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos pasitraukė A.M.Brazausko gimimo dieną. Rugsėjo 22-ąją jam būtų suėję 84 metai.