Kolekcininkas iš Klaipėdos nušluostė nosį oligarchams. Iš Ukrainos senovinių automobilių gerbėjas sugebėjo parsigabenti sovietinių nomenklatūrininkų pasididžiavimą – automobilį "Čaika". Sklando legendos, kad būtent šią mašiną savo garažuose svajojo matyti abu buvę Ukrainos prezidentai – tiek Viktoras Janukovyčius, tiek Leonidas Kučma.
Nupirko iš V.Grišino?
Tarp kolekcininkų vyrauja ypatinga atmosfera, nepaisant to, ką jie renka – pašto ženklus ar automobilius. Kiekvienas senovinis daiktas turi paslaptingą aurą ir žavią legendą. Paslaptys gaubia ir klaipėdiečio "Čaika".
Tačiau, kaip ir dauguma kolekcininkų, šio senovinio automobilio savininkas vengia viešumo, esą taip saugiau. Vyras pasakojo, kad mašiną parsigabeno iš Ukrainos prieš septynerius metus. Paskutinis jos savininkas buvo vieno šios šalies miesto mėsos kombinato direktorius.
"Ko tik nesu girdėjęs apie tą mašiną, kad ir V.Janukovyčius, ir L.Kučma norėję ją pirkti. O pardavėjas mums pasakojo savo versiją, kad šią mašiną atsigabeno iš Rusijos sostinės, ir tvirtino, jog "Čaika" priklausė Maskvos pirmojo sekretoriaus Viktoro Grišino autoūkiui. Kiek čia tiesos, niekas nežino, paskui ši mašina kažkaip iškeliavo į Ukrainą", – pasakojo klaipėdietis.
V.Grišinas anuomet buvo stambus partinis veikėjas, tituluotas sovietinės "prekybos mafijos" globėjas, kuris turėjo ambicijų poste pakeisti nusenusį Leonidą Brežnevą, bet jam to padaryti neleido tuometis KGB vadas Jurijus Andropovas.
Vis dėlto maža tikimybė, kad pats V.Grišinas galėjo važinėtis klaipėdiečio įsigyta "Čaika". Esą tai – ministrų lygio mašina, o jam priklausė dar solidesnis automobilis.
"V.Grišinas buvo ne tik Maskvos pirmasis partijos sekretorius, bet ir kandidatas į Komunistų partijos politbiurą. Jo rango "Čaika" neatitiko, bet jo pavaduotojai tikrai šia mašina galėjo važinėti. Jis važinėjo "Zil‘u" – elitine sovietmečio mašina, skirta tik aukščiausiems šalies vadovams", – tikino kolega žurnalistas ir senovinių automobilių klubo "Diližanas" vadovas Valerijus Rajevskis.
Oligarchų silpnybės
Pasak V.Rajevskio, visas įdomumas dėl "Čaikos" prasidėjo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai tarybines senas mašinas imta keisti į S klasės "Mercedes-Benz".
"Ta "Čaika" irgi pateko į akiratį žmonių, kurie prisidėjo prie valdiškų autoūkių privatizavimo, parceliavimo, vogimo. Galime vadinti, kaip norime. Turiu duomenų, kad tą mašiną tikrai buvo nusižiūrėjęs tuometis Ukrainos prezidentas L.Kučma. Nes tarp šios šalies oligarchų yra labai madinga kolekcionuoti automobilius", – tikino V.Rajevskis.
Pirmąkart visuomenė pamatė savo "didikų" senovinių mašinų kolekcijas, kai prieš metus iš šalies pabėgo buvęs prezidentas V.Janukovyčius.
Tada žmones pribloškė ne tik jo namuose tvyrojusi prabanga, bet ir privatus senovinių automobilių muziejus.
"Kiekvienas Ukrainos vadovų, gal tik išskyrus Viktorą Juščenką, kuris mašinoms aistros nejautė, kaupė senovinius automobilius. Ten šis pomėgis labai madingas. Esu girdėjęs, kad oligarchai vieni kitiems tam tikromis progomis dovanodavo atnaujintus senovinius automobilius. Tačiau kad klaipėdiečio turima "Čaika" domino V.Janukovyčių, mažai tikėtina", – savo versiją dėstė V.Rajevskis.
Negendantis monstras
"Čaikas" gamino Nìžnij Novgorode (buv. Gorkis). Teigiama, kad šių automobilių buvo išleista vos tūkstantis ir 100 vienetų.
Ar "Čaika" tikrai autentiškas tarybinis modelis, sunku pasakyti. Ji, pasak žinovų, primena "Rolls-Royce‘ą", kaip "Volga" primena "Ford‘ą", o "Žiguliai" – "Fiat‘ą".
"Girdėjau versiją, kad M.Gorbačiovo "perestroikos" laikais, kai norėta sulyginti liaudį su nomenklatūriniu elitu, gamykloje buvo sunaikinti "Čaikos" projektiniai brėžiniai, išmontuota automobilių gamybos linija. Taip baigėsi "Čaikos" era", – pasakojo klaipėdietis kolekcininkas.
Pernai Lietuvoje panašią "Čaiką" norėta parduoti už 16 tūkst. eurų. Vokietijoje tokie automobiliai kainuoja nuo 20 tūkst. eurų.
"Tai yra limuzino klasės automobilis, ši mašina šarvuota iš apačios vario plokštėmis, sprogimo atveju tos plokštės "sugaudytų" skeveldras. Pagal automobilio pasą 100 km reikėtų 24 litrų degalų. Bet tai ypatingos mašinos, į kurias pilamo benzino paprastai neskaičiuojame, nes ne kasdien jomis ir važinėjame", – dėstė kolekcininkas.
Specialistus stebina "Čaikoje" įrengtos dvigubos sistemos – du varikliai, du karbiuratoriai, dvi stabdžių sistemos, visur visko po du, kad sugedus vienai detalei galėtų veikti kita ir mašina galėtų važiuoti bet kada, kai tik prireiks. Automobilis turėtų išvystyti 176 km/val. greitį. Jame sumontuotas kondicionierius, automatiniai langai.
"Mašinoje yra vieta specialiems įrenginiams, bagažinėje – pagrindas įtvirtinti radijo stočiai, tų stočių, kai pirkome, žinoma, nebebuvo. Kai mašiną nurašydavo, jas išmontuodavo. Jokių daiktų, kuriuos galėjo palikti senieji jos savininkai, taip pat neradome, nei kokių nors nuotraukų, nei šovinių gilzių", – juokavo klaipėdietis.
Esą per paskutinį savo vizitą Lietuvoje M.Gorbačiovas su žmona Raisa važinėjo būtent tokiais automobiliais. Lietuvoje šiuo metu yra bent dvi "Čaikos".
"Parašiau į Maskvą, į vieną automobilininkų klubą, norėjau daugiau sužinoti apie savo įsigytą mašiną, nes yra originalus variklio numeris, bet atsakymo negavau. Šita mašina pagaminta 1983 m. Ją teko visiškai atnaujinti, nes buvo labai apleista. Dabar džiugina akį", – tikino "Čaikos" savininkas.
"Zim‘ų" bumas
Panašūs kaip ir "Čaikos", buvo "Zim‘ai". Iki 2000-ųjų Klaipėdoje jų buvo tik keturi. Vienas priklausė privačiam asmeniui, kitas – vienai laivų agentavimo bendrovei, trečias – senovinių automobilių klubo vadovui, o ketvirtasis buvo vieno politiko nuosavybė, jį šis parsigabeno iš Rusijos.
"Žmonėms, turintiems mažai žinių apie automobilius, siekiama įpiršti legendą. Pavyzdžiui, tą politiką įtikino, kad jo automobilis kadaise priklausė L.Berijai. Tarybiniais laikais valdžioje buvo labai ryški gradacija, ir automobilis turėjo atitikti nomenklatūrininko rangą", – tvirtino V.Rajevskis.
Teigiama, kad "Zim‘as" buvo ministerijos lygio mašina. O šalies vadovai važinėjo "Zil‘ais" arba "Zis‘ais", kurios pagrindą sudaro šarvuota kapsulė. Pagal technologijas tos mašinos buvo statomos kaip tankas – nesusprogdinamos ir neperšaunamos.
Kol pradėjo gaminti "Volgas" 1956 m., "Zim‘ai" šalies miestuose naudoti ir kaip greitosios pagalbos mašinos, ir net taksi.
Pastarasis automobilių aukcionas, kuriame už stulbinamą 90 tūkst. eurų sumą buvo parduotas Stasio Brundzos "Zim‘as", parodė, kokia šių automobilių vertė yra šiandien.
Redakcijos "arkliukas"
Kolekcininkai turi aistrą ne tik kaupti ir remontuoti automobilius. Jie renka informaciją apie juos dominančias mašinas tarsi detektyvai.
Vienas jų susidomėjimo objektų buvo kabrioletas "Pobeda" – pirmasis tuomečio dienraščio "Tarybinė Klaipėda" automobilis, kurį redakcija gavo pagal paskyrą 1950 m.
"Tas automobilis buvo toks įdomus, kad jo likimą mūsų klubas atsekė. Tą mašiną mes nupirkome iš Šiaulių, ją turėjo įsigijęs vienas garbaus amžiaus nusipelnęs mokytojas. Dabar "Pobeda" iškeliavo į Latviją. Su senais automobiliais taip nutinka", – teigė V.Rajevskis.
"Pobeda" esą važinėjo ne tik tuometis redaktorius Samuilas Borikas, kuris dirbo nuo 1945 m., bet ir visi žurnalistai, kai reikėdavo, nes tai – ne tik miesto, bet visos apskrities laikraštis.
"Ta mašina buvo "darbinis arkliukas". Tokios tarnybinės mašinos tarnaudavo iki 10 metų, paskui jas nurašydavo ar parduodavo privatiems asmenims. Klubo entuziastai "Pobedos" buvimo vietą atsekė pagal valstybinius numerius, nes tokių mašinų Lietuvoje iki 1998 metų buvo nedaug", – dėstė V.Rajevskis.
Pasak kolekcininkų, labai blogas metas automobilių entuziastams buvo 1992–1994 m., kai Lietuvoje dar žmonės buvo ne itin pasiturintys ir labai daug antikvariniu požiūriu vertingų tarybinių mašinų buvo išvežta iš šalies.
