Visus metus lietuviški lobiai (raštelis (laiškas) su unikaliu faktu apie Lietuvą bei lietuviška atributika – apyranke, pieštuku ar kaspinėliu, buvo paslėpti šimte pasaulio miestų tikintis, kad vietos žmonės juos ras ir apie tai duos žinią Lietuvai.

"2018-ieji be galo svarbūs Lietuvai, ir mes – asociacija "Aktyvus jaunimas" – norėjome juos paminėti išradingai. Kadangi mūsų organizacija dirba Europoje ir už jos ribų, pagalvojome, kodėl gi nenukreipus užsienio jaunimo, ir ne tik jo, akių į Lietuvą. Taip netikėtai prisiminėme, koks neapsakomas jausmas apima, kai atrandi paslėptą lobį ar laišką butelyje. Tada viskas vyko labai greitai. Nusipirkome buteliukų ir atributikos, paruošėme faktų bei istorijų apie Lietuvą, ir pirmos mūsų kelionės metu vieną jų paslėpėme.": apie iniciatyvos pradžią pasakojo vienas iš jos organizatorių Gediminas Kondrackis.

Manome, kad visiems džiugu paslėpti kažką lietuviško kur nors pasaulyje.

Los Andželas, Roma, Tegusigalpa – tai tik keletas iš 100 miestų, kuriuose buvo slepiami lobiai iš Lietuvos. Visus metus projekto internetinėje svetainėje ir socialiniuose tinkluose buvo galima sekti naujienas apie jau paslėptus lobius, sužinoti, kur jų ieškoti, bei matyti jau rastus.

Lobį radę ir nuotrauka socialiniame tinkle pasidaliję laimingieji dalyvaus konkurse, kurio pagrindinis prizas nugalėtojui – galimybė atvykti į Lietuvą. Bendrai su laimėtoju bus numatyta tinkama data ir skrydžiai į Vilnių arba Kauną ir pasirinktas maršrutas Vilniaus bei Lietuvos pažinimui.

G.Kondrackis pasakojo, kad buvo planuota nugalėtoją skelbti 2018 m. pabaigoje, tačiau jis bus atrinktas pirmąjį 2019 m. mėnesį, nes dar ne visi lobiai yra paslėpti, o lobis Vilniuje paslėptas kaip vienas iš paskutiniųjų paskutinę 2018-ųjų savaitę vienoje iš turistų lankomų ir gerai žinomų vietų: "Šiuo metu esame paslėpę apie 90 lobių visuose žemynuose ir kas savaitę atiduodame bent po vieną lobį visiškai su mumis nesusijusiems asmenims, kurie nori prisidėti prie šios iniciatyvos. Pavyzdžiui, prieš šventes atėjo viena mergina ir slėps lobį Lvove. Kai kurie žmonės nori paslėpti net po kelis lobius – tas mus džiugina. Jau yra atrasta 30 lobių. Gaila, kad nebuvo rasti visi buteliukai ir dalis pasimetė arba buvo rasti žmonių, kurie nesidalijo tuo socialiniuose tinkluose. Turbūt todėl, kad nėra įprasta rasti buteliuką su laišku kažkur tikrai lankomoje ir gražioje miesto vietų, ir jis pasimeta.

Smagu, kad žmonės reaguoja labai teigiamai – kitų šalių piliečiai rašo ir prašo papasakoti daugiau apie Lietuvą ir kaip švenčiame savo šimtmetį, o lietuviai, net ir nedaug keliaujantys, spaudžia mums dešinę ir domisi, kaip gali prisidėti prie mūsų iniciatyvos. Manome, kad visiems džiugu paslėpti kažką lietuviško kur nors pasaulyje."

Premjeras Saulius Skvernelis tvirtino, kad šimtmečio metai buvo ypatinga dovana valstybei ir jos gyventojams.

„Tai buvo bendrystės ir pilietiškumo šventė: pažinome, kūrėme ir svarbiausia – tikrai šventėme mūsų valstybės šimtmečio sėkmės istoriją. Ypatingai džiugu, kad įgyvendinant įvairias šimtmečio iniciatyvas aktyviai dalyvavo savivaldybės, mažesnių miestų ir miestelių bendruomenės, užsienio lietuvių bendruomenės, taip pat vyko ir glaudus viešojo bei privataus sektoriaus bendradarbiavimas“, – teigė Vyriausybės vadovas.

Be jokio pakelto patoso galiu pasakyti – kiek mano pragyventas amžius leidžia sakyti, vos ne 60 metų – pirmą kartą visa Lietuva šventė.

Šimtmečio projektai įvertinti visuomenės apklausa. Ji atskleidė, kad devyni iš dešimties gyventojų mano, jog valstybės atkūrimo šimtmetis minėtas sėkmingai, o apie šimtmetį girdėjo absoliuti dauguma – 99 proc. – Lietuvos gyventojų.

Taip pat išaugo asmeninė Vasario 16-osios svarba. Atliktas tyrimas atskleidė, kad valstybės atkūrimo šventė pagal asmeninę svarbą rikiuojasi po Kalėdų ir Velykų.

Pasak Vyriausybės kanclerio, jis per visus savo gyvenimo metus pirmą kartą matė, kad visa Lietuva iš tikrųjų švęstų.

„Be jokio pakelto patoso galiu pasakyti – kiek mano pragyventas amžius leidžia sakyti, vos ne 60 metų – pirmą kartą visa Lietuva šventė. Tai rodo gyventojų vertinimai, žinomumas, kuris sumušė visus rekordus. Vargiai tikiuosi, kad kas nors viršys“, – BNS sakė A. Stončaitis.

Atliktas tyrimas atskleidė, kad šimtmečio renginiai padėjo lietuviams tiksliau identifikuoti valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės atkūrimo datas. 60 proc. apklaustųjų nurodė, jog Vasario 16-oji yra valstybės atkūrimo diena, o 28 proc. teigė, kad tai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Praėjusį pavasarį šis rodiklis siekė 53 ir 36 procentus.

Praėjusiais metais Lietuvoje ir užsienyje vyko per tūkstantį šimtmečiui skirtų renginių, tarp kurių – „Tautiška giesmė aplink pasaulį“, Vasario 16-osios minėjimo renginiai, šimtmečio Dainų šventė „Vardan tos...“, šimtmečio laužai Lietuvos pajūryje, simboliniai laužai Vilniaus Gedimino prospekte, eitynės „Valstybingumo keliu“, „Gloria Lietuvai“.

Kai kuriuos šiuos renginius lydėjo skandalai, pavyzdžiui, maitinimo skandalas per šimtmečiui skirtą Dainų šventę. Pasak A. Stončaičio, šios pamokos buvo išmoktos.

„Su tuo maitinimu labai daug klausimų. Labai daug, bet aš tikiu, kad mes pribrendome ir kitiems sprendimams. Kyla klausimas, ar iš tikrųjų yra ne geriau suaugusiems žmonėms duoti kažkokius maistpinigius, kad jie galėtų maistą įsigyti. Aišku, kur yra vaikučiai, tai yra kitaip. Reikia žiūrėti lanksčiai, bet pamokos, žinoma, yra išmoktos“, – teigė Vyriausybės kancleris.

Pasak jo, šimtmečio minėjimas buvo gera patirtis rengiantis būsimiems jubiliejams – nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui ir kitiems.

„Mes šiandieną jau pradedam rengtis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Dar šiemet mes jam pasirengsime, kad visa Lietuva taipogi galėtų pažymėti. Taip pat mes pabandysim užkurti šalį, kad ir Baltijos kelio 30-metį normaliai būtų galima pažymėti ir aibė kitų dalykų“, – sakė A. Stončaitis.

Anot jo, vien Vyriausybės kanceliarija finansavo apie šimtą šimtmečiui skirtų projektų, jiems skyrė apie 650 tūkst. eurų.

Gyventojų apklausą atliko „Kantar TNS“. Apklausa atlikta praėjusių metų lapkričio 26 – gruodžio 3 dienomis.

Net diskusijos dėl praėjusių metų pabaigoje vykusio paminklo Jonui Basanavičiui konkurso nurimo, ir prieš mėnesį radosi monumentas minėtam istoriniam veikėjui, iš kurio atminimo įamžinimo jau niekas nesijuokia ir nekalba pašaipiai.

Paradoksalu yra tai, kad mūsų laikais didieji istoriniai pasakojimai gimsta ne profesionalių istorikų kabinetuose ar sėdint prie bibliotekos stalų, o valdžios, viešųjų ryšių ir žiniasklaidos sluoksniuose, kuriems priklausantieji daug labiau už mokslininkus aiškiai jaučia, kokių nuotaikų ir tiesų geidžia šalies žmonės. Taip istorija iš dalies tampa pataikavimo masėms ir jų valdymo būdu. Taip sukurta Istorija dažniausiai nesutampa, o neretai net ir prieštarauja vieno atskiro individo biografijai ir įsitikinimams. Tokie didieji pasakojimai atskirą asmenį kaip svarbų subjektą paprasčiausiai ignoruoja – juk smagu sostinės aikštėse jaustis priklausančiam lietuvių tautai ir visai nesvarbu, kad kartais ideologinis, galios ir iš prigimties prievartos mechanizmas tau perša tokią įvykių interpretaciją, kuri nėra objektyvi tiesa. Objektyvią ją padaro kiekybiniai, bet ne kokybiniai kriterijai: kitaip sakant, kokio nors įvykio ar asmens biografijos traktuote tikime todėl, kad esame įsitikinę, kad taip faktus supranta ir kiti, net daugelis bendruomenės narių.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių gausumu.

Dariaus Pocevičiaus knyga "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" – tai visiškai kitaip, nei dabar įprasta, sukonstruotas ir perteiktas pasakojimas apie Lietuvos sostinės istoriją. Jos autorinės tiesos randasi ne dėl išankstinio numanymo, kad vienas ar kitas Vilniaus objektas ir jo praeitis kels tam tikras nujaučiamas ir nuspėjamas interpretacines reakcijas. D.Pocevičius imasi įdomesnio uždavinio – kalbėti apie Vilniaus praeitį, ne numanant didžiojo pasakojimo kontekstą, o objektyvumą konstruojant iš sakytinės istorijos tyrimo metodais užfiksuotų pasikalbėjimų su vilniečiais. Kai tokių pasakojimų knygoje aprašoma ir cituojama šimtai, noromis nenoromis tampa įmanoma patikėti, kad "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" daug tiksliau, išsamiau ir paprasčiausiai teisingiau vertina sostinės praeitį, sovietmetį, kurio mūsų laikų ideologų suformuluotos kabinetinės interpretacijos iki šiol atrodė nepajudinamos.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių, kuriais pagrįsta knyga, gausumu.

Knygos žanras – tarpinis, nes, viena vertus, primena pozityvistinį dėmesingumą faktams ir pastarųjų pirmenybei prieš interpretacijas, tačiau, kita vertus, Vilniaus istorijos artimumu šio miesto žmonėms yra labiau artima tam, ką amerikiečių mokslininkas Clifordas Geertzas prieš pusę šimtmečio yra pavadinęs tankiuoju aprašymu. Tie Vilniaus praeities faktai, detalės, žmonių biografijos, kurios įprastinėje istorijoje būtų išsamiai ir detaliai vertinamos, D.Pocevičiaus knygoje pavirsta tiesiog įtaigiu, nes labai koncentruotu siužetu, artimu grožinės ir kartu dokumentinės prozos kūriniui.

"Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" autorius – ne pirmas, siekęs perteikti įvairialypę dabartinės Lietuvos sostinės istoriją. Vis dėlto ši knyga daugelio kitų bandymų kontekste atrodo kaip vienas sąžiningiausių tekstų, nes remiasi pirmiausia autoriaus sąžiningu elgesiu su žmonių pasakojimais. Poetas Tomas Venclova šalia "Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" tampa truputį panašiu į tokį autorių, kuriam rūpi įrodyti, kad Vilnius visada buvo, yra ir labai norėtųsi, kad išliktų, daugiatautis, daugiakultūris miestas. D.Pocevičiui nieko nerūpi įrodyti – jo rūpestis yra ilgamete gido darbo patirtimi pagrįstas, parodantis, o ne išankstinę tiesą įrodantis pasakojimas, kuriame Vilnius skaitomas kaip kultūrinis tekstas.

"Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" įtvirtina tai, ką vėlyvuoju sovietmečiu savo veikaluose yra teoriškai aprašęs semiotikas Jurijus Lotmanas: kultūra yra įvairiausių formų tekstas, kurį esame laisvi skaityti, tačiau, norėdami tai daryti, privalome būti išsiugdę tam tikras kompetencijas.

D.Pocevičius skaitytojui leidžia susikurti tokią žinojimo atsargą, kurią galima naudoti lyg tekstą skaitant miesto didžiąją ir mažąją architektūrą, artimą šalia jos ar joje gyvenančiam žmogui. Laikais, kai dėl ideologijų ir idėjų ginčytis tampa nepopuliaru ir anachronistiška, "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" atveria interpretacijų įvairovę, paliekančią viltį tikėti, kad dar nesame prispausti tautinės ideologijos monolitų. Istorija šioje knygoje yra ta galia, kuri nugali bet kokią ideologiją.

Ar specialiai šiai progai sukurti darbai pateikia aktualių, įdomių mūsų istorijos ir tapatybės interpretacijų? Ar apskritai proginės kultūros produktai gali tapti ne tik iškilmingų švenčių dekoracija, bet ir suteikti reikšmingų, jaudinančių patirčių, provokuoti naujai pažvelgti į valstybę ir mūsų vietą joje?

Tokiai temai skirta diskusija "LT100: ar kultūrinė programa veža?" vyko Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultete Kaune, "VDU kultūros dienų" renginio proga. Diskusijoje dalyvavo teatro kritikas, Panevėžio J.Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas (A.J.), meno istorikė, knygų autorė, parodų kuratorė Rasa Žukienė (R.Ž.), menotyrininkė, "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" kuratorė Daiva Citvarienė (D.C.), kino prodiuseris, kino reklamos agentūros "CinemaAds" vadovas Mantvidas Žalėnas (M.Ž.) ir filosofas, tuometis kultūros ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas (V.B.). Į diskusiją, kurią vedė menotyrininkė Linara Dovydaitytė (L.D.), įsitraukė ir teatrologė Jurgita Staniškytė (J.S.).

Valstybės šimtmečio minėjimo planuose pasigedau postūmio gilesnei to sudėtingo šimtmečio refleksijai.

L.D.: Kas yra proginė kultūra ir kam ji reikalinga? Štai Lietuvoje švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo jubiliejų. Šventė vyksta įvairiais lygiais – ir politiniu, ir diplomatiniu, ir, žinoma, kultūriniu. Kultūros ir meno lauką sudrebino galimybių gausa – 2017–2018 m. Valstybės atkūrimo šimtmečio programai skirta daugiau nei 10 mln. eurų, numatoma iki 1 000 renginių Lietuvos regionuose, 75 renginiai užsienyje. Menininkai ir kultūros organizacijos galėjo dalyvauti daugybėje konkursų, organizuotų tiek valstybiniu, tiek vietos savivaldos lygiu. Taigi, iš vienos pusės, proginė kultūra yra tai, kas, kaip sakoma, nuleista iš viršaus, kas skirta valstybinėms šventėms, kritiškai kalbant, konjunktūrinis dalykas. Iš kitos pusės, kai Lietuvos kultūra ir menas nuolat gyvena finansinių suvaržymų režimu, proginė kultūra kūrėjams tarsi atveria papildomų galimybių įgyvendinti naujus projektus. Kaip jūs vertinate proginės kultūros reiškinį?

– V.B.: Kaip ir kiekvienu atveju, prieš norint vertinti sėkmę ar nesėkmę, reikia įvardyti įvykio pobūdį ir žanrą. Šiuo atveju minime gimtadienį – tai ir brėžia veikimo krypties trajektorijas. Viena vertus, gimtadienis yra proga švęsti. Svarbu pastebėti, kad jei į gimtadienio šventę ateini nenusiteikęs švęsti, tikėtina, jog šventė tau nepatiks. Gimtadienis taip pat yra proga refleksijai – apmąstyti, kas nuveikta, susiorientuoti, kur esama, paplanuoti, ką veikti toliau. Mano nuomone, būtent šios dvi dimensijos apibrėžia ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimą. Iš vienos pusės, bandyta ir bandoma sutelkti visuomenę šventei, iš kitos pusės, inicijuojama refleksija. Ir vienu, ir kitu atveju menininkų, meno vaidmuo yra labai svarbus. Kitas dalykas, sakyčiau, labiau techninis – yra politinės valdžios, valstybės ir menininko santykis. Nors ir tikimės, kad valstybė inicijuos tam tikrus procesus, suteiks finansinę pagalbą, tačiau visi sutinkame, kad menininko nepriklausomybė ir kūrybos laisvė yra nekvestionuojama vertybė.

– M.Ž.: Kinas su dovanomis, man atrodo, į Lietuvos gimtadienį ateis pavėlavęs visus metus. Juk iš tiesų visi tie valstybės užsakymai bus sukurti 2019 m. Mano nuomone, jie silpnoki. Pavyzdžiui, konkursą laimėjo filmas "Izaokas" apie žydšaudį. Taip, sutinku, mes turime kalbėti ta tema, bet ar toks filmas kelia pasididžiavimą? "Pelėdų kalnas", "Emilija iš Laisvės alėjos" surinko apie 100 tūkst. žiūrovų, bet tai nėra geras pasiekimas, jeigu aš su savo pigia komedija surenku 240 tūkst. Reikėtų tokio filmo kaip "Skrydis per Atlantą", kuris savo laiku surinko apie 400 tūkst. žiūrovų.

– D.C.: Man atrodo, kad mes gyvename savotišku lūžio metu: viena vertus, turime iš sovietmečio atėjusį mąstymą, kad visos valstybinės datos, šventės, įvairios progos, jubiliejai yra mums svetimas, primestas dalykas, nuleistas iš viršaus, kuriame prieš savo valią turime dalyvauti. Kita vertus, stebime reikšmingus visuomenės nuostatų, elgsenos pokyčius. Pavyzdžiui, per Vasario 16-ąją Istorinę Prezidentūrą ir jos naująją parodą aplankė apie 10 tūkst. žmonių, o tai yra fantastika muziejų srityje. Žmonės nebėra nusiteikę prieš proginę kultūrą, šiandien jie nori patriotinio turinio: filmų, parodų, pasakojimų, susijusių su valstybės istorija. Kitas dalykas – galbūt kultūros kūrėjai, menininkai nėra pasiruošę šiuolaikiškai pažvelgti į istoriją, ją permąstyti.

– R.Ž.: Valstybės atkūrimo šimtmečio šventimo programoje akcentuojama Vasario 16-oji ir Dainų šventė. Dainų šventė niekuo nebus kitokia, negu būdavo, tai bus lietuvių šventė. Tačiau man visada kildavo klausimas – kodėl Lietuvoje dainų šventėse nedalyvauja kitos mūsų šalies piliečių grupės, tautinės mažumos? Kitas dalykas: švenčiant šimtmetį bibliotekos, muziejai, internetas vis siūlo žaisti ir būtent taip, per žaidimą, švęsti. Vaikai renka taškus, smaigsto vėliavėles. Vyresniesiems, pavyzdžiui, siūloma sėsti į savo automobilius ir lankyti įžymesnes istorines vietas. Kiek kartų jau matyta... Siūlymai žaisti ir pramogauti yra to beveik nekintančio valdžios požiūrio į savo pilietinę tautą išraiška. Vis dar tebemanoma, kad tautai tereikia duonos ir žaidimų.

Mano manymu, šventė – tai ir apmąstymo laikas, kai bandai susumuoti, kas su tavimi (šiuo atveju – šalimi), įvyko, kas nuveikta, kas pavyko ir kas ne. Valstybės šimtmečio minėjimo planuose pasigedau postūmio gilesnei to sudėtingo šimtmečio refleksijai. Juk šimtmetis buvo toks įvairus: ir kūrybingas, ir tragiškas, ir veržlus. Skirtingi tautos gyvenimo laikotarpiai susiniveliavo. Šimtą metų skynėme vien pergales, o sovietmetis nepaliko randų, nebuvo nei pergalių, nei pralaimėjimų? Kino kūrėjai galbūt aiškiausiai atsigręžė į tą sudėtingą mūsų gyvenimo etapą. Bet kaip tai yra pateikiama, čia dar galima atskirai kalbėti. Neblogą įspūdį patyriau žiūrėdama operą "Post Futurum". Tai proginė opera, bet joje iškelti visai rimti klausimai apie valstybę, tautą ir jos kūrėjus.

– A.J.: Man irgi patiko palyginimas su gimtadieniu. Į gimtadienį, žinoma, pirma reikia nueiti, bet kartais tie kvietimai tokie, kad tu supranti, jog ten tavęs visiškai nelaukia. Mūsų valstybės atkūrimo šimtmetis baigiasi tuo, kad miesto meras nori iškelti didelę vėliavą ant teatro pastato, nes tai vienas aukščiausių taškų miesto centre. Praktiškai viskas tuo baigiasi, mes gyvename savo gyvenimą, vykdome savo perspektyvinę programą ir taip susidėjo, kad šimtmečio programa bus įgyvendinama 2019–2020 m. Važiuodamas į diskusiją bandžiau prisiminti kokių nors šimtmečio minėjimui sukurtų kūrinių, bet nelabai ką prisiminiau, išskyrus jau minėtą operą "Post Futurum". Šiaulių dramos teatre – "Mindaugas", bet jis, ko gero, finansuotas ne iš šios programos. Tad teatrai tiesiog gyvena savo gyvenimą.

– L.D.: Tuomet kyla klausimas: ar mes apskritai pastebime tuos proginius kūrinius, kiek ir kokių jų yra sukurta?

– V.B.: Sakyčiau, kad dar anksti kalbėti apie tai, kas sukurta ir kokią reikšmę tai turės. Vienas pagrindinių kriterijų menui yra laiko išbandymas. Būtent todėl reikalinga laiko distancija, kad galėtume ramiai apžvelgti, kas pavyko, kas turi išliekamąją vertę, o kas ne.

– M.Ž.: Aš nepaminėjau gerų dalykų. Greit atsiras, tikiu, geras filmas "Tarp pilkų debesų" (pagal Rūtos Šepetys romaną), kuriuo mes visam pasauliui kalbėsim apie savo istoriją. Bet valstybė čia prisidėjo tikrai kukliai. Aš taip pat džiaugiuosi, kad Lietuva jau pribrendo ir užaugino tokių žmonių, kurie nori ateiti į tą gimtadienį ir švęsti patys. Pavyzdžiui, Olegas Šurajevas sukūrė filmą "Grąžinkime nepriklausomybę" ir jis buvo gana gerai lankomas. Kažkada dirbau prie filmo "Nematomas frontas", į kurį irgi labai mažai pinigų investavo valstybė, bet jis sukėlė tikrai didelę patriotinę audrą.

– L.D.: O kaip su proginės kultūros produktų kokybe? Ar jiems reikėtų taikyti kažkokius kitus kriterijus?

Prie Lietuvos šimtmečio programos šūkio "Pažink! Kurk! Švęsk!" aš palinkėčiau ketvirto – "Pamąstyk!".

– D.C.: Kiek teko susidurti, atrodė, kad valstybinėse institucijose susiformavo tam tikras specifinis vaizdinys, kaip šimtmetis turėtų būti švenčiamas – fotografuosime šimtamečius, dainuosime dainas ant piliakalnių, sodinsime giraites ir pan. Pažiūrėjus šimtmečio tinklalapį pamatysime tam tikras tokių renginių klišes. Be to, niekaip negaliu suprasti, kodėl šioje šimtmečio šventėje mes taip akcentuojame pačią gimimo dieną ir tarpukarį. Juk šimtmetis yra visas valstybės gyvenimas, visas 100 metų. Tarsi tas kitas laikotarpis yra ne mūsų, tarsi kita istorijos dalis būtų svetima.

Todėl beveik kaip išimtis šioje programoje ir vienas įdomesnių man atrodo "Kaunas 2022" projektas – tarptautinė jaunimo stovykla "100 pirmų kartų", nors jis nėra gavęs valstybės finansavimo. Šiame projekte aktualiai ir inovatyviai bus kalbama apie istoriją, miesto tapatybę, atmintį, kartu – apie bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir naujas miesto kultūros sektoriaus bendradarbiavimo formas.

Kalbant apie šimtmečio programą užsienyje, dalyvavimas Londono knygų mugėje ar Baltijos šalių meno parodos pristatymas Orsė muziejuje Paryžiuje yra gera proga mūsų valstybei kartu su kitomis Baltijos šalimis prisistatyti pasauliui. Kiek minėta paroda padarys įtakos meno istorijai, tai jau kitas klausimas, bet tai neabejotinai politiškai svarbus renginys, primenantis pasauliui apie mus. Beje, paradoksalu, bet atidaryme supratau, kad M.K.Čiurlionį vis dar atranda ne tik pasaulis (nors jau 2000 m. tame pačiame muziejuje buvo surengta personalinė jo darbų paroda), bet ir patys lietuviai. Taikli buvo vienos prancūzės replika: "Čiurlionį galite pamatyti ir arčiau, Kaune." Ji rodo, kaip mes patys dažnai nevertiname ir nesuvokiame to, ką turime. Taigi kartais reikia nuvažiuoti į Paryžių, kad sužinotum apie M.K.Čiurlionio dailės muziejų Kaune.

– R.Ž.: Kalbant apie šią parodą, aš noriu atkreipti dėmesį į parodos pavadinimą "Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas". Pirmas dalykas – meno istorijoje Baltijos šalių simbolizmas niekad nebuvo išskiriamas kaip atskiras reiškinys. Buvo žinomas Rytų Europos, Vidurio Europos simbolizmas, o dabar randasi naujas terminas, truputį pritemptas, bet gal jis ir prigis, mums tai naudinga. Kitas, labiau stebinantis dalykas – pavadinime atsiradęs pasakymas "Laukinės sielos". Jame slypi toks mums ne visai malonus kolonijinis požiūris. Nė vienas iš to laiko autorių nebuvo joks laukinis. Tai buvo menininkai, kurie daug keliaudavo po Europą, mokėsi įvairiausiose meno mokyklose, lankė parodas, skaitė filosofijos veikalus, buvo išsiugdę geras manieras ir puikų skonį. Visa tai nunyko po Antrojo pasaulinio karo, bet parodoje juk eksponuojami XX a. pradžios dailininkai. M.K.Čiurlionis ir laukiniškumas? Tai nesąmonė. Sakyti, kad Baltijos kraštų dailininkai buvo kažkokie laukiniai, yra didelė klaida.

– A.J.: Žinoma, teatre yra renginių, spektaklių, bet nė vienas nėra taip tiksliai pririštas prie šimtmečio – tiesiog taip jau atsitiko, kad jie įvyko 2018 m. Pačiame J.Miltinio dramos teatre organizuota fotografo Algimanto Aleksandravičiaus paroda "Šimtmečiui šimtas". Klausimas, kokios nuotraukos ten bus eksponuojamos – ar tos pačios, 30 metų senumo? Tiesiog šįkart jų yra ne 37, o 100... Švęsdami ir neva apmąstydami savo egzistencijos šimtmetį, mes iš tikrųjų nieko neapmąstome, o tik apsikarstome koplytstulpiais, vyčiais, vėliavomis, himnais, senoliais, piliakalniais, tačiau negalime pasakyti, kas esame ir ką čia veikiame.

– J.S.: Klausantis jūsų minčių susidarė toks įspūdis, kad esame tarp dviejų kraštutinumų. Pasitelkiant minėtą gimtadienio metaforą – viena vertus, žiūrime į jubiliato šventę kaip į darbą, į kurį svečiai renkasi tik už nemenkus pinigus. Kita vertus, esama ir labiau vakarietiško gimtadienio, kai svečiai rengia siurprizą jubiliatui, apie kurį jis nieko nežino. Ar galima sakyti, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginiai atsiduria kažkur šių dviejų kraštutinumų skalės viduryje? Ar pastebite vadavimosi iš tos sovietinės proginės kultūros ženklų? Gal atsiranda didesnis bendruomenių įsijungimas, iniciatyvos iš apačios, tam tikri karnavališki, rezistenciniai momentai?

– D.C.: Man atrodo, mūsų gimtadienio vakarėlis yra teminis ir jis vyksta Rumšiškėse. Todėl visos vakarėlio dovanos, apranga, muzika yra siejama su šia tema.

– R.Ž.: Tiesa, prie kokybiškesnių įvykių, be minėtos operos, priskirčiau televizijoje rodomus dokumentinius filmus, Juozo Budraičio vedamas laideles. Jos aiškios, kokybiškos ir stilingos. Galima padėkoti redaktoriams.

– L.D.: Gal kolektyvinis gimtadienis kažkiek skiriasi nuo individualaus gimtadienio, nes kolektyvinį gimtadienį švenčia labai daug jubiliatų. O mene apskritai nėra lengva rasti tokių dalykų kaip šventimas, linksmybės, juokas ir pan. Iš meno kūrinių dažniausiai reikalaujame kažko daugiau.

– A.J.: Prie Lietuvos šimtmečio programos šūkio "Pažink! Kurk! Švęsk!" aš palinkėčiau ketvirto – "Pamąstyk!"

Vilnius tęsia gražią tradiciją – ypatingas progas švenčiančias bičiuliškas šalis pasveikina įspūdingai apšviesdamas gražiausius sostinės tiltus ir Trijų Kryžių paminklą. Mindaugo, Žaliasis ir Baltasis tiltai simboliškai nušvito Sakartvelo vėliavos spalva – raudonai.   

„Ypatingai smagu pasveikinti draugišką Sakartvelo su gražiu 100-mečiu jubiliejumi, kurį ir mes patys taip neseniai atšventėme. Linkiu Sakartvelo žmonėms kad šventė, kaip ir Vilniuje, suvienytų tūkstančius meile savo šaliai plakančių širdžių. Didžiuojamės ilgamete miestų giminyste ir taip simboliška, kad Vilniuje turime Tbilisio skverą, o Tbilisyje – Vilniaus. Tikime, kad vilniečių ir draugų iš Sakartvelo bičiulystė kartu pasitiks dar ne vieną laisvą ir nepriklausomą šimtmetį“, – sveikina Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Pernai Vilnius originaliai pasveikino Sakartvelo žmones su galimybe laisvai keliauti po Europą – daugiau kaip 130 svečių pirmą kartą atskridusius iš Kutaisio į Lietuvos sostinę be vizų Vilniaus oro uoste pasitiko maloni staigmena – dainos ir vaišės. Bevizis režimas tik dar labiau suartino abi šalis.

Vilniaus ir Tbilisio susigiminiavimo sutartis buvo pasirašyta dar 2009 m. Tais pačiais metais Sakartvelo sostinėje Tbilisyje buvo atidarytas Vilniaus skveras, kuriame įrengta vaikų žaidimų aikštelė, fontanas. Skvere yra ir unikali siena, primenanti Vilniuje esančią Literatų gatvėje. Vilniaus skvere Tbilisyje taip pat galima rasti dovaną nuo vilniečių – skulptoriaus Gitenio Umbraso „Stebuklų plytelę“. 2015 m. Vilniuje, ties A. Mickevičiaus ir Kęstučio gatvių sankryža buvo įkurtas Tbilisio skveras. Skvere įrengti suoliukai su Tbilisio inicialais, atidengtas paminklinis akmuo.

Sakartvelo Respublikos Nepriklausomybės diena švenčiama gegužės 26-ąją, nes 1918 m. tądien buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas.

Vilnius sveikina šių metų gegužę Valstybinė lietuvių kalbos komisija nutarė, kad greta lietuvių kalboje anksčiau įprasto vartoti šalies pavadinimo Gruzija, gali būti vartojamas autentiškas pavadinimas – Sakartvelas.

Vilnius myli Sakartvelą!

Tyrimo duomenimis, reikšmingai išaugo gyventojų, laikančių Lietuvos valstybės atkūrimo dieną svarbia jiems asmeniškai ir jų artimiems žmonėms, dalis - 26-40 metų grupėje šis augimas siekia net 18 procentinių punktų (išaugo nuo 52 iki 70 proc.).

Bendrai asmeninė svarba išaugo 8-13 procentinių punktų (nuo 60 iki 68 proc. asmeniškai sau ir nuo 51 iki 64 proc. žmonėms, su kuriais kasdien bendraujame). Vasario 16-oji, pagal asmeninę svarbą, užima trečią vietą, po Kalėdų ir Velykų.

„Vertybiniai pokyčiai yra imlūs laikui, tad atlikto tyrimo duomenys džiugina, - statistiškai reikšmingas šios dienos svarbos augimas pastebimas daugumoje gyventojų grupių. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo ir tikslinga šimtmečio komunikacija įvairiuose kanaluose pasiekiant skirtingų amžiaus grupių auditorijas“, - komentuodama tyrimo rezultatus pastebėjo „Kantar TNS“ rinkos tyrimų ir įžvalgų vadovė Jurgita Račkytė-Vilimė.

Tyrimo duomenimis, per pastaruosius metus ženkliai augo tiek pačio šimtmečio, tiek ir šimtmečio logotipo žinomumas, kuris pasiekė net 98 proc.

„Valstybės atkūrimo šimtmetį šventė visa Lietuva. Džiugu, kad šventėme, o ne tik minėjome - į šventinį šurmulį aktyviai įsitraukė ne tik pavieniai žmonės ar įvairios bendruomenės, bet ir verslo atstovai. Žmonės pajautė asmeninį ryšį su šimtmečiu, tai puikiai atskleidžia atlikto tyrimo rezultatai, parodantys asmeninės svarbos didėjimą ir aktyvesnį įsitraukimą švenčiant Vasario 16-ąją“, - sako Valstybės atkūrimo šimtmečio sekretoriato komunikacijos ekspertas Marius Gurskas.

Tyrimas atskleidė, kad dauguma Lietuvos gyventojų žino apie šimtmetį, ką ši diena reiškia, tačiau vis dar painioja valstybės ir nepriklausomybės atkūrimo datas - 53 proc. Lietuvos gyventojų nurodė, kad Vasario 16-oji yra Valstybės atkūrimo diena, o 36 proc. teigė, kad tai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.

Valstybės atkūrimo šimtmetį dauguma gyventojų šventė su savo šeimos nariais, draugais, dalyvavo šventiniuose renginiuose.

Geriausiai žinomi šimtmečio renginiai 100 simbolinių laužų Vilniaus Gedimino prospekte (55 proc.) ir eitynės „Valstybingumo keliu“ (51 proc.). Apie bent vieną šimtmečio renginį girdėjo 83 proc. apklaustųjų.

Daugiausiai gyventojų įsitraukimo sulaukusios šimtmečio iniciatyvos - pasveikinti vieni kitus su Valstybės atkūrimo šimtmečiu (56 proc.) ir Trispalvės kėlimas (54 proc.).

Informacija apie šimtmetį ir jo renginius daugiausiai žmonių pasiekė (68 proc.) radijo ir televizijos pagalba. Lyginant su praėjusiais metais, kur kas daugiau Lietuvos gyventojų informaciją apie šimtmetį pastebėjo interneto portaluose (augimas nuo 42 iki 54 proc.), spaudoje (30 ir 42 proc.), socialinėje medijoje (28 ir 41 proc.), iš draugų/pažįstamų (13 ir 26 proc.), renginių metu (12 ir 25 proc.).

Informacija apie šimtmetį gyventojus ne tik pasiekė, bet buvo pateikiama jiems priimtinesne forma - 60 proc. respondentų pateiktą informaciją apie šimtmetį vertino kaip aiškesnę. 2017 m. tokių buvo tik 27 proc.

Prisidėti prie akcijos, skirtos paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, kviesti visi klaipėdiečiai.

Viena iš renginio organizatorių Ema Petreikytė pasakojo, kad susidomėjimas buvo didelis. Šimtmečio medelį norėjo pasodinti ir privatūs asmenys, ir organizacijos, ir įmonės.

„Planavome pasodinti 50 ąžuoliukų. Visi medeliai netrukus buvo išgraibstyti. Sulaukėme prisidėjimo ir kitomis priemonėmis. Džiaugiamės, kad bendruomenė aktyviai prisidėjo prie šiaurinės miesto dalies viešųjų erdvių puoselėjimo, gražinimo“, – pasakojo E.Petreikytė.

Ąžuoliukų sodinimo akcijos metu netrūko geros nuotaikos. Susirinkusieji džiaugėsi saulėta diena. Medelius sodinę klaipėdiečiai buvo vaišinami arbata ir užkandžiais.

Akciją, kurios metu LCC tarptautinio universiteto kiemelyje buvo sodinama ąžuolų giraitė, organizavo Klaipėdos senamiesčio „Rotaract“ ir Tarptautinis Klaipėdos Rotaract klubai.

E.Petreikytė pasakojo, kad vieta pasirinkta neatsitiktinai. LCC tarptautinio universiteto teritorijoje yra įsikūręs Tarptautinis Klaipėdos Rotaract klubas.

Be to, praėjusiais metais šioje vietoje buvo sodinamos pušelės. Šiuos darbus organizavo akcijos „Pušys Klaipėdai“ sumanytojai. Tačiau, anot E.Petreikytės, pasodinti medeliai neprigijo.

„Nusprendėme viską padaryti rimčiau, kad medeliai prigytų. Ąžuoliukus gavome iš Kretingos miškų urėdijos. Manome, kad šį kartą medeliai turėtų prigyti, sužaliuoti ir per laiką išaugti tikrais galiūnais“, – tvirtino organizatorė.

Prie akcijos „Šimtmečio giraitė“ surengimo prisidėjo ir LCC tarptautinis universitetas, Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacija „Apskritasis stalas“, organizacija „Mano miestas Klaipėda“, Klaipėdos miesto Rotary ir Interact klubai.

Politologo teigimu, baltarusiai mėgsta posakį „kad tik karo nebūtų – visa kita mes ištversim“, todėl, kol valdžia leidžia jaustis saugiai, visuomenė yra apolitizuota ir pati nerodo didelio noro dalyvauti politikoje.

Žmonės pasyvūs ir apolitiški

1918 m. kovo 25 d. Baltarusija paskelbė savo nepriklausomybę. Vis dėlto nepriklausomybė truko labai trumpai. Iš Baltarusijos pasitraukus vokiečiams, maždaug po dešimties mėnesių šalį užėmė Raudonoji armija ir jau 1919 m. pradžioje įkurta Sovietų Socialistinė Baltarusijos Respublika. Baltarusiai laisvės nebeturėjo iki pat Sovietų Sąjungos griūties ir nepriklausomybės paskelbimo 1991 m.

Pirmosios nepriklausomybės data – kovo 25-oji – Baltarusijoje nėra valstybinė šventė. Ją mini tik opozicija ir opoziciją palaikantys žmonės.

„Šį sekmadienį švęsime Baltarusijos nepriklausomybės 100-metį. Privertėme valdžią leisti mums organizuoti didelį renginį Minsko centre. Prieš kelerius metus tai buvo neįmanoma. Mes kovojome ir laimėjome daugiau erdvės savo veiklai. Tai maža, bet svarbi pergalė. Anksčiau prieš tokius renginius būdavo imamasi griežtų priemonių, areštuojami žmonės arba gaudavome leidimą švęsti tik kur nors miesto pakraščiuose“, – sako Franakas Viačorka, dirbantis Laisvosios Europos radijuje ir prisistatantis kaip Baltarusijos laisvės kovotojas.

2010 m. F. Viačorka kandidatavo vietos rinkimuose, keturis kartus buvo sulaikytas už dalyvavimą protestuose ir, kaip sako pats, kankintas, kol privalomai tarnavo kariuomenėje: „Tai kiekvieno svajotojo kelias Baltarusijoje. Jei nori ką nors pakeisti, jei esi užtenka drąsos ką nors daryti, būk pasiruošęs puolimui ir spaudimui iš valdžios.“

Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad Baltarusijoje žmonės pasyvūs bei apolitiški. Su tuo sutinka ir 39 metų Dmitrijus Kurlovičius, kuris ir pats taip elgiasi: „Aš protestuoju mintyse nerodydamas to išorėje. Mano žmona yra prieš protestavimą, nes bijo, kad galiu būti sužeistas policijos, įkalintas. Esu pasyvus, nes pasirinkau jos ramybę.“

Vis dėlto D. Kurlovičius pripažįsta, kad nėra patenkintas tuo, kas šiuo metu vyksta politikoje, ekonomikoje ir kitose srityse. „Tai tokia politika, kur mes neturime pasirinkimo. Nebalsuoju rinkimuose jau daug metų, nes nemanau, kad tai pakeis mano ir kitų žmonių gyvenimą. Visi šie rinkimai tėra teatras. Nesu patenkintas, kad neturime alternatyvų“, – kalba D. Kurlovičius.

Dauguma mato tik A. Lukašenką

Baltarusija nepriklausomybę paskelbė žlungant Sovietų Sąjungai 1991 m. Nors iš pradžių šalis lyg ir žvalgėsi į Vakarus, 1994 m. prezidento rinkimus laimėjo pirmasis ir kol kas vienintelis Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Jis dar vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi.

A. Lukašenka iškart susiaurino parlamento galias ir išplėtė prezidento valdžią, neleido privatizuoti valstybinių įmonių, kurios dabar, pasak specialistų, veikia neefektyviai. Šalies ekonomika yra priklausoma nuo pigios naftos ir dujų, kurias gauna iš Rusijos, bei šios teikiamų kreditų. Baltarusijoje vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis yra maždaug keturis kartus mažesnė nei Lietuvoje. Tačiau bedarbystės šalyje beveik nėra.

„Baltarusiai gyvena ramų gyvenimą – neturtingą, skurdų, bet stabilų. Stabilumas yra svarbiausias prioritetas tiek režimui, tiek didžiajai daliai visuomenės“, – sako Laurynas Jonavičius iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto.

Jo žodžiais, baltarusiai mėgsta posakį „kad tik karo nebūtų – visa kita mes ištversim“, todėl, kol valdžia leidžia žmonėms jaustis saugiai, visuomenė yra apolitizuota, išstumta į politikos proceso paraštes ir pati nerodo didelių ambicijų dalyvauti tame procese.

„Tai, kas matoma kaip opozicija, sudaro labai nedidelę dalį visuomenės ir palaikymas jai nėra didelis. Žinoma, veikia propaganda, priespauda. Bet didžioji dalis žmonių gyvena A. Lukašenka, nes daugiau nieko nemato. O A. Lukašenka sugebėjo patenkinti saugumo poreikį“, – pastebi L. Jonavičius.

A. Lukašenka nenori tapti Rusijos vasalu

Baltarusiją Vakarai kritikuoja dėl žodžio laisvės ribojimų, žiniasklaidos bei opozicijos priespaudos, žmogaus teisių pažeidimų.

„Baltarusijoje, jei esi žurnalistas ar aktyvistas ar tiesiog ką nors darai viešai, esi stebimas KGB. Taip, mes vis dar turime KGB. Pažįstu daug žmonių, kurių karjera buvo sužlugdyta, jie išstumti iš šalies dėl savo publikacijų, dėl žurnalistikos, dėl aktyvios veiklos“, – pasakoja F. Viačiorka.

Baltarusija priklauso Eurazijos Sąjungai, Kolektyvinei saugumo sutarties organizacijai, kuriose dominuoja Rusija, tad A. Lukašenkos režimo priklausomybė nuo didžiosios kaimynės labai didelė. Be to, jei Rusija netiektų Baltarusijai pigios naftos, kuri perdirbama baltarusių įmonėse ir parduodama Vakarams, Baltarusijai kiltų didelių ekonominių problemų.

Kad dabartinis Baltarusijos režimas be Rusijos neišgyventų, patvirtina ir L. Jonavičius. Nors pačiai Rusijai Baltarusija nėra labai gyvybiškai svarbi, vis dėlto yra keletas reikšmingų aspektų, kurie leidžia manevruoti ir Baltarusijai santykiuose su Rusija.

„Nors priklausomybė ir santykiai labai stiprūs, A. Lukašenka nenori susisaistyti su Rusija ir tapti vasalu, o šalies padaryti dar viena Rusijos gubernija. Tai matyti ir iš to, kad A. Lukašenka atsisako Rusijos reikalavimų Abchazijos, Osetijos, Krymo atžvilgiu“, – pastebi L. Jonavičius.

Be to, priduria jis, A. Lukašenka nuolat bando išsiderėti sau daugiau naudos, tad nuo 2006 m. beveik kasmet vyksta ar dujų, ar maisto produktų karas: „Ginčų labai daug. A. Lukašenka bando išsaugoti savo galimybes manevruoti kiek įmanoma ilgiau. Kol kas jam pavyksta, bet nežinia, kaip ilgai.“

L. Jonavičius pastebi, kad, kilus ginčams su Rusija, Baltarusija pradeda vaizduoti tariamą režimo laisvėjimą, polinkį bendrauti su Vakarais, pavyzdžiui, paleidžia politinius kalinius ar imituoja tarpininkavimą tarp Rusijos ir Vakarų konflikte dėl Ukrainos.

Vis dėlto, sako politologas, A. Lukašenkos vaidmuo, pavyzdžiui, Minsko derybose, tebuvo nešioti arbatą Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos vadovams, o realiai Baltarusija šiame procese įtakos neturėjo.

„Baltarusija bijo Rusijos po to, ką ji padarė Gruzijoje, Ukrainoje. Tai ją verčia parodyti Rusijai, kad Baltarusija gali atsigręžti į Vakarus. Bet tai tik bandymas plėsti savo laisves ir jokiu būdu nereiškia, kad Baltarusija iš tikrųjų bandys suartėti su Vakarais. Pažiūrėkime į institucinę santykių su Vakarais struktūrą – Baltarusija su jais beveik neturi rimtesnių ryšių“, – teigia L. Jonavičius.

Baltarusija ir Lietuva pasirinko skirtingus kelius

Nors kaimynes Lietuvą ir Baltarusiją sieja bendra istorija (jų abiejų teritorija priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei), dabar šios valstybės nuėjusios skirtingais keliais. Lietuva yra Vakarų sąjungininkė, o Baltarusija bendradarbiauja su Rusija.

JAV istorikas Timothy Snideris savo knygoje „Tautų rekonstrukcija“ rašo, kad dabartinius Lietuvos ir Baltarusijos skirtumus galėjo lemti dar XIX a. istorinės aplinkybės. Jo teigimu, po 1863 m. sukilimo, Lietuvoje uždraudus lietuvišką, o Baltarusijoje – baltarusišką raštą, slaviškos lenkų bei rusų kalbos baltarusiams buvo artimos, bet labai skyrėsi nuo baltiškos lietuvių kalbos.

Be to, turėdami sieną su Rytų Prūsija, knygnešiai galėjo į Lietuvą gabenti lietuviškus spaudinius. O Baltarusija buvo visiškai apsupta Rusijos sienų, todėl tokios galimybės neturėjo. Taip pat dėl kalbų panašumų baltarusiams nekilo problemų suprasti rusų kalbą, todėl baltarusiškai kalbantys visuomenės veikėjai nedarė žmonėms tokios įtakos, kaip lietuviškai kalbantys veikėjai lietuviams.

Visa tai, anot T. Sniderio, prisidėjo formuojantis lietuvių ir baltarusių tautiniam identitetui bei valstybės, paremtos tauta ir kalba, suvokimu.

Įstrigo sovietmetyje

L. Jonavičiaus teigimu, apie Baltarusijos valstybingumą galima kalbėti tik nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Nes ji, priešingai nei Lietuva, neturėjo poros dešimtmečių laisvės. Pasak eksperto, baltarusių tapatybės klausimas buvo viena svarbiausių aplinkybių, lėmusių, kad „Baltarusijos visuomenė su A. Lukašenkos atėjimu pasidavė sovietinio stiliaus valstybingumo tęstinumui“.

„Žlugus Sovietų Sąjungai, nuėjome skirtingais keliais. Vienas svarbus dalykas – tautinis identitetas. Lietuvoje jis buvo gana aiškus, tauta žinojo, kur turi eiti, ką daryti, kas mus vienija. Baltarusijoje to nebuvo, nes jos klestėjimas labiausiai susijęs su Sovietų Sąjunga – industrializacija ir kitais dalykais, kurie padėjo pasiekti aukštą pragyvenimo lygį. Tai buvo klestėjimo laikai“, – kalba politologas.

Jo nuomone, baltarusių tautos tapatybė yra sovietinė – rusų kalba, kultūra, religija ir kiti dalykai neleido kurti savarankiškos tapatybės.

Taip pat, pastebi L. Jonavičius, svarbų vaidmenį atliko ekonominė priklausomybė nuo Rusijos – Baltarusija nusprendė neaukoti gero gyvenimo čia ir dabar dėl alternatyvų ateityje.

„Manau, kad Baltarusija yra įstrigusi laike. Griuvus Sovietų Sąjungai, turėjome tokias pačias galimybes, kaip Lietuva, Latvija, Ukraina. Deja, dabartinis Baltarusijos režimas šalį paliko sovietmetyje“, – sako  Laisvosios Europos radijo žurnalistas F. Viačorka.