Tarnyba pranešė gruodžio pradžioje įvykdžiusi 2017 metų spalio 5 dieną Vokietijos užsienio reikalų ministro Sigmaro Gabrielio ir tuomečio Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pasirašytos sutarties sąlygas.

Pagal Vokietijos archyvo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo susitarimą dokumentas 2018 metais Lietuvai perduotas eksponuoti ilgiausiai penkeriems metams. Jis eksponuotas Signatarų namuose ir Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas praėjusią savaitę padėkojo Vokietijai už galimybę eksponuoti šį dokumentą bei paprašė sudaryti galimybes pratęsti jo buvimą Lietuvoje, BNS informavo užsienio reikalų ministro patarėja Paulina Levickytė.

1918 metais Vokietijai siųstą Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis.

Tai vienintelis žinomas Vasario 16-osios Akto originalas. 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, tačiau kitų buvimo vieta iki šiol nėra žinoma.

Nutarimo nuorašas su originaliais signatarų parašais yra autentiškas Lietuvos valstybės gimimo liudijimo egzempliorius.

„Mums labai trūko to dokumento. Tas dingimas turėjo ir platesnę, sakykime, egzistencinę prasmę“, – kalbėjo europarlamentaras Liudas Mažylis.

„Tai yra pamatinis Lietuvos modernios, tautinės, nacionalinės Lietuvos valstybės gimimo dokumentas. Jis mus legitimizuoja, yra kaip kad žmogui gimimo liudijimas“, – teigė istorikas Algimantas Kasparavičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Nuo 2018-ųjų iki praeitų metų Valstybės atkūrimo Aktas buvo eksponuojamas sostinės Signatarų namuose, vėliau perkeltas į Istorinę Prezidentūrą Kaune. Muziejininkai sako, kad pirmaisiais metais gyventojai itin gausiai lankė Vasario 16-osios Aktą.

„Per visus tuos ketverius metus aplankė aktą virš 50 tūkst. lankytojų. Tiesa, su metais tas dėmesys blėso“, – konstatavo Lietuvos nacionalinio muziejaus vyr. fondų saugotojas Žygintas Bučys.

„Visada domėdavosi. Mes turėjome edukacinę programą. Visada prie šio akto stovėdavo Viešojo saugumo tarnybos (VST) vyrai. Ir jiems, ir mūsų muziejininkams lankytojai turėdavo daug klausimų“, – pasakojo Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė.

Lapkričio pabaigoje Vasario 16-osios Aktas perduotas saugoti Lietuvos valstybės istorijos archyvui. Pagal ankstesnį susitarimą, Lietuva iki metų pabaigos šį dokumentą turėtų grąžinti Berlynui. Tačiau Užsienio reikalų ministerija norėtų, kad Valstybės Atkūrimo Aktas dar pabūtų gimtinėje. Šiuo metu Lietuvos diplomatai derasi su Vokietija dėl Akto eksponavimo ateities.

„Prašiau, kad leistų mums galbūt dar ir dar pasilikti šį dokumentą“, – sakė L. Mažylis.

„Kažkodėl esu linkęs tikėti, kad tokioje sudėtingoje tarptautinėje geopolitinėje aplinkoje vokiečiai supras mūsų lūkesčius, supras mūsų norą turėti tokios svarbos dokumentą, jį eksponuoti, laikyti bent kol kas savo sostinėje Vilniuje“, – teigė A. Kasparavičius.

Muziejininkai ministerijos noro ilgiau eksponuoti dokumentą nepalaiko. Pasak jų, siekiant, kad Vasario 16-osios Aktas išsaugotų gerą būklę, jis turėtų bent kelerius metus „pailsėti“ nuo šviesos bei kitų dirgiklių.

„Mes jį turėjome penkerius metus. Visi, kas norėjo, jį tikrai pamatė. Ir dabar, galvojant apie to Akto būklę, manome, kad jis turėtų patekti į restauratorių rankas“, – tokia buvo R. Mikalajūnaitės nuomonė.

Reikia kurį laiką leisti jam pailsėti, kad galėtų jį matyti ir ateinančios kartos.

„Senas popierius, rašalas – reikia kurį laiką leisti jam pailsėti, kad galėtų jį matyti ir ateinančios kartos“, – pritarė išsakytai minčiai ir Ž. Bučys.

Muziejai, norėdami eksponuoti šį išskirtinės reikšmės dokumentą, privalėjo užtikrinti jo saugumą ir ypatingas sąlygas.

„Pačiam dokumentui irgi reikėjo ypatingos apsaugos. Ir mes parsivežėme iš Signatarų namų ypatingą spintą, kurioje palaikoma ir tam tikra temperatūra, ir tam tikra drėgmė, ir slėpėme nuo saulės šviesos“, – kalbėjo R. Mikalajūnaitė.

„Konkrečiai šio Akto saugojimui buvo suprojektuota ir pagaminta net speciali vitrina, kuri suteikia galimybę palaikyti tam tikrą būtiną mikroklimatą“, – teigė Ž. Bučys.

Nutarimo nuorašas su originaliais signatarų parašais yra autentiškas Lietuvos valstybės gimimo liudijimo egzempliorius. Tai – vienintelis žinomas Vasario 16-osios Akto originalas.

Pagal ankstesnį susitarimą Lietuva dokumentą iki metų pabaigos turėtų grąžinti Berlynui.

„Šiuo metu Lietuvos diplomatai kalbasi su partnere Vokietija dėl Vasario 16-osios Akto eksponavimo ateities“, – BNS teigė užsienio reikalų viceministrė Jovita Neliupšienė.

Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šiemet nuo vasario 16-osios iki lapkričio 27-osios eksponuotas Istorinėje Prezidentūroje Kaune. Prieš tai ketverius metus jį buvo galima apžiūrėti Signatarų namuose Vilniuje.

Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuriam priklauso Signatarų namai, duomenimis, 2018–2021 metais čia dokumentą pamatė 53,4 tūkst. žmonių.

Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė BNS sakė, kad tiek Aktas, tiek nauja ekspozicija apie rūmų istoriją sulaukė didelio susidomėjimo.

Jos skaičiavimais, nuo vasario 1-osios iki lapkričio 30-osios į Istorinę Prezidentūrą atvyko daugiau kaip 22 tūkst. lankytojų.

Pasak direktorės, istoriniam dokumentui eksponuoti reikėjo užtikrinti saugumą ir ypatingas sąlygas.

„Parsivežėme iš Lietuvos nacionalinio muziejaus tą pačią eksponavimo spintą, kuri buvo ir Signatarų namuose. Joje palaikomas tam tikras mikroklimatas: drėgmė, temperatūra, apsauga nuo šviesos. Pati spinta yra neperšaunama, nedūžtanti. Aktą saugojo Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, jis buvo apdraustas. Taigi, buvo maksimali apsauga, kaip ir Signatarų namuose“, – BNS pasakojo R. Mikalajūnaitė.

Šiuo metu Vasario 16-osios Aktas perduotas saugoti Istorijos archyvui.

Laikinai Lietuvos vyriausiojo archyvaro pareigas einanti Daiva Lukšaitė BNS sakė, kad jeigu niekas nepasikeis, gruodį dokumentas grįš į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvą.

1918 metais Vokietijai siųstą Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L. Mažylis.

Pagal Vokietijos archyvo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo susitarimą dokumentas 2018 metais Lietuvai perduotas eksponuoti ilgiausiai penkeriems metams.

Tai vienintelis žinomas Vasario 16-osios Akto originalas. 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Nutarimo nuorašas su originaliais signatarų parašais yra autentiškas Lietuvos valstybės gimimo liudijimo egzempliorius.

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis džiaugiasi, kad jam pavyko prisidėti prie M. Erzbergerio vardo auditorijai suteikimo, o Lietuvai jis paruošė tikrą staigmeną – Europos Parlamente kartu buvo įamžintas ir Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. M. Erzbergerio vardo auditorijos atidarymo ceremonijos metu iškilmingai atidengtas ir pristatytas ant metalo plokštės graviruotas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuvių ir vokiečių kalbomis. Graviruotame metalo dirbinyje po Akto lietuvišku ir vokišku tekstu nurodytas ir M. Erzbergerio indėlis: „Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktas priimtas Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje ir paviešintas įžymaus Vokietijos politiko Matthias Erzbergerio (1875-1921) pastangomis.“ Šis sakinys išgraviruotas lietuvių, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis.

Europos Parlamento nario prof. L. Mažylio biuro pranešime pažymima, kad po šventinės ceremonijos graviruotas Vasario 16-osios Aktas su Signatarų autografais bus eksponuojamas Europos Parlamente ir taip bus įamžintas vienoje svarbiausių ES institucijų. Metalo plokštėje graviruoto Vasario 16-osios Akto matmenys – identiški originalui.

Pasak L. Mažylio, Lietuvos istorinės atminties sklaida Europoje ir prie demokratijos pridėjusių istorinių asmenybių pagerbimas tapo kaip niekada svarbus dabartinių geopolitinių iššūkių kontekste.

Kreipdamasis į susirinkusius svečius L. Mažylis pastebėjo, kad dažnai labai lengva nurodyti, kas skiria tautas – nors daug svarbiau, o kartais ir sunku rasti tai, kas mus istoriškai vienija. „Erzbergeris, nepaisant tragiškos jo gyvenimo pabaigos, yra gana sėkmingas pavyzdys. Jis atkakliai siekė pozityvios politikos: skatino taiką, orumą ir demokratiją. Galime tai išdidžiai pripažinti. Tai įrodo jo biografija“, – teigė L. Mažylis.

L. Mažylis atkreipė visų dėmesį, kad vienas iš M. Erzbergerio darbų įrodymų yra Vasario 16-osios Aktas. „Tai – svarbiausias dokumentas kiekvienam lietuviui. Nors Vokietijai tai tik maža jos istorijos dalis. Ant jo yra 20 Lietuvos Tarybos narių parašų. Erzbergerio vardo, žinoma, jame nėra, tačiau jis suteikė šiems 20 drąsių žmonių papildomo impulso priimti istorinį sprendimą“, – apie svarbiausią Lietuvai dokumentą ir M. Erzbergerio vaidmenį kalbėjo L. Mažylis.

Renginyje dalyvavo ir sveikinimo kalbas taip tarė Europos Parlamento vicepirmininkas Raineris Wielandas ir Badeno-Viurtembergo žemės ministras pirmininkas Winfriedas Kretschmannas bei jo pavaduotojas Thomas Stroblas. Renginio metu buvo pristatytas ir M. Erzbergerio portretas. Tai – Miunsingeno, gimtojo Erzbergerio miesto dovana.

Idėja vieną iš Parlamento posėdžių salių pavadinti M. Erzbergerio vardu ir taip įamžinti šio Vokietijai, visai Europai ir ypač Lietuvai svarbaus politiko atminimą kilo 2021 m. rudenį. Tuomet L. Mažylis kartu su Europos Parlamento vicepirmininku R. Wielandu iš Vokietijos organizavo konferenciją politiko M. Erzbergerio 100-osioms mirties metinėms paminėti bei pagerbti jo ilgalaikį indėlį į demokratiją Europoje.

Prie akto – eilė

Pirmoji mūsų maršrute – Istorinė Prezidentūra. Jau šeštą valandą vakaro netrūko norinčių pasinerti į istorines detales, norinčių pasitikrinti žinias apie svarbias istorines asmenybes, įvykius.

„Na, kuris mūsų prezidentas buvo jauniausias šalies vadovas ne tik Lietuvoje, bet ir to meto Europoje? Kuriam buvo tik 35 metai?“ – ant kelio vieną šeimyną, sprendusią išmaniąją šaradą, bandė užvesti muziejaus vadovė Renata Mikalajūnaitė. Atsakymas turėjo būti Aleksandras Stulginskis. Kol kiti artimieji tyliai svarstė galimus atsakymus, paauglės reakcija prajuokino aplinkinius. „35 metai  – labai senas“, – garsiai konstatavo mergaitė.

Po kelių valandų vienoje antro aukšto salių net nusidriekė eilė. Joje eksponuojamas Vasario 16-osios aktas. „Kol laukiat, išmokstat tekstą mintinai, o sulaukę pažiūrit originalą“, – juokavo R.Mikalajūnaitė, paaiškindama, kam reikalingas išdidinta akto kopija ant sienos, netoli pagrindinio eksponato, kuris laikomas neperšaunamoje vitrinoje su specialiai palaikomu mikroklimatu, o nuo priėjusių lankytojų akių nenuleidžia Viešojo saugumo tarnybos pareigūnas.

Na, kuris mūsų prezidentas buvo jauniausias šalies vadovas ne tik Lietuvoje, bet ir to meto Europoje? Kuriam buvo tik 35 metai?

„Srautai baisiniai“, – apie žmonių susidomėjimą portalui kauno.diena.lt pasakojo R. Mikalajūnaitė. Ypač daug lankytojų muziejus dėl akto sulaukė tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. „Per šias šventes eilės tokios stovėjo, kad net ir per Muziejų naktis tiek nebūdavo“, – sakė vadovė, priminusi, kad metų pabaigoje aktas iškeliaus atgal į Vokietiją, kurios archyvuose buvo rastas. 

Laimučio Brundzos nuotr.

Atlydėjo svečius

Užkalbinta kauniečių pora pasakojo į muziejų atlydėję besisvečiuojančius draugus iš Panevėžio, tačiau iki šiol ir patys dar nebuvo prisiruošę iš arti apžiūrėti svarbaus mūsų valstybės dokumento.

Jie džiaugėsi laiku pataikę ateiti, tad sudalyvavo ir kas valandą vykstančioje ekskursijoje po ekspoziciją pirmame aukšte „Rūmų istorijos“, kurioje aiškiai ir įdomiai pateikta 200 metų šių rūmų, Kauno,  Lietuvos, o kartu ir Europos istorija. Beje, ekspozicija pritaikyta ir nematantiems.

Taip pat kas valandą iki vidurnakčio vyko ir ekskursijos po muziejaus sodelyje eksponuojamą parodą „Europa Kaune“. Ar ne smalsu, su kuo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.) bičiuliavomės, bendradarbiavome, konkuravome ar iš ko tiesiog mokėmės?

Tarp trijų įdomiausių ir vertingiausių šio muziejaus eksponatų neabejotinai pakliūva „labai vertingi ir unikalūs“ tarpukariniai valstybės apdovanojimai. Tokių neturi išlaikę nei latviai, nei estai.

Garsiosios parodos

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus V. Putvinskio gatvėje – lankytas ne kartą, tačiau į jį vis norisi grįžti ir grįžti. Ekspozicijos, o taip pat ir garsioji W.Kentrige‘o paroda čia taip pat buvo prieinamos iki vidurnakčio, o susidomėjusiųjų srautai vis neslūgo nuo pat pavakarių.

Mažieji buvo užsiėmę kūrybinėse dirbtuvėse, jos traukė labiau nei edukaciniai žaidimai. „Dukra labai patenkinta. Iš anksto apsirūpino atviruku Geriausiai draugių dienai. Labai būtent tokio norėjo. Esam buvę panašiose veiklose rugsėjį per M. K. Čiurlionio gimtadienį. Tada išbandėm kreideles, buvo mažiau žmonių. O šiandien čia – anšlagas“, – kalbėjo kaunietė Vaida, sutikta su dukra  aptarinėjančios kūrybinių dirbtuvių įspūdžius. Tuo metu vyresnioji dukra, kaip pasakojo moteris, deleguota į Kauno paveikslų galerijoje vykstančią meno pasaulio ikonos Marinos  Abramovič parodą „Būties atmintis“. Tai įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių šios autorės performansų dokumentacijų ir filmų.

Prireikė padidinimo stiklo

Iš M. K. Čiurlionio muziejaus ne vienas patraukė į čia pat esantį Velnių, tiksliau, į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejų. Jame – ne tik gausi velnių kolekcija, kurios vienam eksponatų geriau įžiūrėti reikia net padidinamojo stiklo. Smalsu buvo pažvelgti ir šio žymaus lietuvių dailininko, profesoriaus, visuomenės veikėjo turėtą buitį. Akį traukia senoviniai baldai, telefono aparatai. Nuostabą sukėlė viename kambarių eksponuojamos svarstyklės, kokios, atrodytų, būdavo tik poliklinikose.

Ne vienas lankytojas neatsispyrė pagundai išbandyti savo kaip šešėlių teatro artisto galimybėms pasinaudojant laiptinėje įrengtu projektoriumi ar prožektoriumi.

Iki vidurnakčio buvo atviros daugybės Kauno muziejų, jų padalinių durys. Net ir šiuo metu neveikiančių. Vienas tokių – rekonstrukcijai uždarytas Lietuvos aviacijos muziejus šeštadienį kvietė į ekspoziciją, įkurtą po atviru dangum. Ji atidaroma visam vasaros sezonui.

Muziejų naktį minėdamas muziejus žadėjo iš kojų verčiančią staigmeną ir vakaro programą, vertą ir vaikų, ir suaugusiųjų dėmesio.

Muziejaus kieme išrikiuoti orlaiviai ir kitokios Lietuvos aviacijos istorijos įdomybės. Viena tokių – legendinio, vieno pirmųjų Lietuvos karo aviacijos pilotų, Prano Hiksos automobilis „Hudson Essex Terraplane“. Šiuo dar vadintu žemės lėktuvu pilotas važinėdavo būtent po Kauną.

Laimučio Brundzos nuotr.

Teko apsisukti ir eiti kitur

Nemažai žmonių pirmu Muziejų nakties tašku pasirinko Kauno rotušę, planuodami kopti į jos bokštą,  arba Vytauto Didžiojo karo muziejų, bet ir tie, ir tie liko nieko nepešę.

Rotušė – renovuojama, jau senokai uždaryta. Karo muziejus, kaip skelbė, neveikė tik penktadienį ir šeštadienį.

Karo muziejus jau buvo tapęs neatsiejama Muziejų nakties dalimi ir populiaria apsilankymo vieta, tad nenuostabu, kad šeštadienį šio muziejaus įėjimo link vis traukė didesnės mažesnės grupelės, bet juos pasitikdavo pranešimas: „Įėjimas atviras tik konferencijos dalyviams“.

Tačiau muziejus jau kitą savaitgalį žada renginį su trenksmu. Gegužės 21-ąją nuo 18 iki 24 val. vyks „Artilerijos istorijos blyksniai“, skirti vienos reikšmingiausių Lietuvos kariuomenės rūšių – artilerijos – 640 metų jubiliejui.

Tą vakarą bus pristatoma Lietuvos kariuomenės artilerijos istorija, pasakojama apie šios kariuomenės rūšies svarbą mūšiuose, galėsime pamatyti, kaip vyko to laiko karių kovos, sužinoti apie to meto karių kasdienybę. Kariai demonstruos XV a. šarvų rekonstrukcijas, vyks kovos su ilguoju kalaviju pamoko. Įspūdį sustiprins viduramžių muzikantai ir šokėjai, Lietuvos kariuomenės orkestras, pasipuošęs itin retai matomomis, istorinėmis XVIII a. (1792 m.) LDK gvardijos pėstininkų regimento uniformomis.

Nepriklausomybės akte užfiksuota Lietuvos praeitis, dabartis, ateitis bei įpareigojimai šiuo metu gyvenančioms ir ateities kartoms. 122 žodžių dokumente tarsi užkoduota Lietuvos dvasia. Apie tai akto perdavimo ceremonijoje kalbėjo dokumento originalą 2017 metų kovo mėnesį Berlyne aptikęs profesorius Liudas Mažylis.

„Labai džiaugiamės, kad Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinis archyvas sutiko pratęsti sutartį dar metams ir sudarė galimybę Lietuvos gimimo liudijimą eksponuoti Kaune“, – sakė Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė.

Pagal Vokietijos archyvo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo susitarimą Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytas 1918 m. vasario 16 d., Lietuvai perduotas ilgiausiai penkeriems me-tams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus.

Susitarimas numatė galimybę šiais metais dokumentą eksponuoti Kaune.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pagal iš anksto suderintą grafiką dokumentas nuo 2018 metų buvo eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje ir saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugykloje, kur, anot K. Ramonienės, periodiškai sugrįždavo „pailsėti“.

Akto perdavimo Kaunui ceremonijoje dalyvavo Užsienio reikalų viceministras Arnoldas Pranckevičius, Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Vokietijos ambasadoriaus pavaduotojas dr. Peteris Buschmannas, Lietuvos vyriausioji archyvarė K. Ramonienė, „Kaunas2022“ vadovė Virginija Vitkienė, Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė ir aktą apdraudusiois bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ vienas vadovų Arūnas Raziūnas.

Lietuvos Tarybos nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atvykę pamatyti lankytojai taip pat gali apžiūrėti parodą „Vasario 16-osios akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“.

Lietuvos nepriklausomybės aktas Kaune bus eksponuojamas iki šių metų lapkričio 27 dienos.

Vasario 16-ąją į Europos kultūros sostinę Kauną atkeliauja ilgai lauktas svečias – Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytas 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje.

Dokumentas bus eksponuojamas istoriniuose Prezidento rūmuose Kaune. Tai puiki proga pakalbėti su svarbiausią valstybės dokumentą atradusiu L. Mažyliu.

„Kauno dienos“ studijoje jis prisimins Nepriklausomybės atkūrimo akto radimo aplinkybes Vokietijos užsienio ministerijos diplomatiniame archyve, papasakos apie jausmą, aplankiusį, kai per vieną dieną apie jį sužinojo visa Lietuva, taip pat prisimins akto radėjui žadėtą, bet neišmokėtą milijoną.

Su L.Mažyliu, jau kaip europarlamentaru, taip pat apžvelgsime šių dienų aktualijas – Lietuvos santykius su Kinija bei karą Ukrainoje.

Išgelbėjo drąsa ir ryžtas

– Ar Lietuvos valstybės atkūrimas 1918-aisiais buvo dėsningas dalykas?

– Galėtume sakyti, kad 1918–1920 m. įvykiai buvo savotiškas stebuklas. Bet stebuklų nebūna, istorijos dovanos iš dangaus nekrenta, viskam reikia pastangų. 1918 m. ėmė byrėti dvi imperijos: Vokietijos ir Rusijos. Tuo metu reikėjo ryžto šiomis aplinkybėmis pasinaudoti, todėl Lietuvos valstybės sėkmės negalima paaiškinti vien palankiomis aplinkybėmis. Lietuvos žmonės labai pasistengė sukurti valstybę. Tuo metu kai kurios šalys neišlaikė nesunkiai gautos nepriklausomybės.

– Kodėl vienos naujosios, po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusios valstybės išliko, kitos – ne?

Su raštingumu atėjo tam tikra vietinė, savita kultūra, bendras istorinis pasakojimas, išsivystė spauda, žiniasklaida. Visa tai formavo tapatybę, kuri siejama su valstybe.

– Tai susiję su nacionaliniais judėjimais ir Europoje gyvuojančia mintimi, kad tautos gali apsispręsti ir tapti valstybių pagrindu. Kalbėdami, kodėl nepasisekė Kaukazo valstybėms, Baltarusijai, Ukrainai, turėtume pažvelgti į nepriklausomybės karus, kilusius iškart po Didžiojo karo. Mums tokios kovos baigėsi daugmaž sėkmingai. Tai ir buvo pagrindinis laimėjimas. Kiek 1919–1920 m. Lietuvos savanoriai apgynė, tiek jos ir liko. Kai kuriems kraštams taip nepasisekė, tos šalys buvo pavergtos. Jei nebūtume ryžtingai elgęsi, Vasario 16-ąją prisimintume kaip neišsipildžiusių vilčių ar politinių idėjų priminimą.

– Kas lėmė, kad lietuviai dar valstybės atkūrimo priešaušryje tapo savo valstybės patriotai, kūrėjai ir gynėjai?

– 1918 m. valstybingumo kūrėjai, ko gero, visi būtų tilpę vienoje salėje. O po 20 metų turėjome politiškai sąmoningą tautą, valstybę su ištikimais jai piliečiais. Išskirčiau dvi priežastis. Nepriklausomybės pradžioje apie trečdalis visuomenės nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Švietimo reforma lėmė, kad Lietuvoje per 20 metų neliko neraštingų žmonių, beraščių buvo tik pora procentų. Su raštingumu atėjo tam tikra vietinė, savita kultūra, bendras istorinis pasakojimas, išsivystė spauda, žiniasklaida. Visa tai formavo tapatybę, kuri siejama su valstybe. Daugelis žmonių dalyvavo įvairiausiose draugijose bei organizacijose. Kitas ne mažiau svarbus, nors rečiau pabrėžiamas aspektas – privačios nuosavybės įtvirtinimas. Tai padarė žemės reforma – dešimtims tūkstančių žmonių suteikė darbo įrankį, suteikė nuosavybę ir susiejo ją su valstybe. Natūralu, kad ėmė atsirasti verslumo, ūkininkiškumo savybės. Nors ne visiems bandymas išlaikyti žemę baigėsi gerai. Manau, šios dvi reformos suformavo politinę tautą.

Tikslas – pasivyti Europą

– Kaip apibūdintumėte tarpukario Lietuvą?

Pradžioje net su Latvija negalėjome lygintis.

– Jei žiūrėtume be jokio konteksto, mūsų šalis pasiekė labai daug. Jeigu 1918-uosius laikytume starto linija ir sakytume, kad tai yra 0 taškų, tai 1940-ieji būtų visas 100 taškų. Žiūrint tarptautiniu kontekstu, Lietuva tarpukario pradžioje buvo Europos užkampis, po 20 metų valstybė jau pakilo tarptautiniame išsivystymo reitinge. Svarbiausia – per Nepriklausomybės metus buvo padėti pagrindai tolesniam augimui. Atlikome elementarius namų darbus, kad valstybė egzistuotų. Tarpukariu buvo sakoma, kad šaliai reikia ne tik sukurti valstybę, bet ir pasivyti 100 metų atsilikimą nuo Europos. Tai buvo du milžiniški tikslai.

Per 20 metų namų darbai buvo padaryti. Per kitą 20-metį jau būtume susilyginę ir tapę vidutine Europos valstybe. Prisiminus, koks buvo startas, tampa aišku, kad padaryta daug. Pradžioje net su Latvija negalėjome lygintis. Latvija tarpukariu buvo pažengusi žymiai toliau, nes jos pradinės pozicijos buvo geresnės. Ryga buvo vienas pagrindinių Rusijos imperijos kultūrinių ir ypač pramoninių miestų. Latviai sukūrė valstybę, kuri nebuvo vien tik agrarinė. Oficialiais duomenimis, iš Lietuvos į kaimyninę šalį kiekvieną vasarą išvykdavo dirbti ne mažiau kaip 20 tūkst. darbininkų, nes ten buvo galima daugiau uždirbti. Dar Rusijos imperijos laikais, pačioje XX a. pradžioje, Ryga konkuravo su Čikaga, kalbant kuris šių miestų yra lietuviškiausias pasaulyje. Lietuvių ten buvo daugiau negu Vilniuje ar Kaune. Galbūt galėtume labiau lygintis su Estija, bet ir ji buvo kiek labiau priekyje, turėjo mažiau pramonės nei Latvija, bet daugiau nei Lietuva. Kartais gali kilti klausimas, su kuria šalimi galėtume būti lyginami. Gal su Albanija. Nepriklausomybės pabaigoje vaizdas jau buvo kitoks.

– Gal galima palyginti tarpukario ir dabartinės Lietuvos tarptautinį žinomumą?

– Sakymas, kad esame Europos pakraštyje, gali skambėti liūdnai, bet tai ne Lietuvos problema, tiesiog esame europinės civilizacijos pakraštys. Dabar mūsų valstybė tarptautiniu lygiu labiau žinoma nei tarpukariu. Tada buvo kalbama apie tam tikrus mūsų kokybiškus ir pigius produktus (sviestą, bekonus), bandėme išgarsėti krepšiniu, kurio nelabai kas žinojo.

Dauguma tarpukarį laiko nostalgiškai idealiu laiku, savotišku tautos aukso amžiumi. Tokio įsivaizdavimo negalima pavadinti visišku mitu.

Galbūt Lietuvos vardas labiau nuskambėjo dėl Klaipėdos problemų, kai 1935 m. vyko pronacistinių organizacijų veikėjų teismas. Europos politikams skaudėjo galvą ir dėl Vilniaus klausimų, ką daryti su Lenkija ir Lietuva, kurios, užuot bendradarbiavusios, vis konfliktavo. Vakarų Europai būtų buvę daug ramiau, jei čia būtų susidaręs naujųjų šalių aljansas, Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija negalėtų jomis po vieną manipuliuoti. Bet dėl to kaltės neturime prisiimti tik sau. Dabar mums nebereikia desperatiškų žingsnių žinomumui didinti. Juk Lietuva – pirmoji šalis 1990 m. kovo 11-ąją išėjusi iš blogio imperijos, o 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai Vilniuje tapo pasaulio dėmesio centru. Įstojimas į ES ir NATO tapo neįtikėtinu laimėjimu. Dar labiau neįtikėtina tai atrodo, kai žinome, kad mums pavyko tai padaryti vos po 13 metų nuo Sausio įvykių. Ir dabar, nepaisant dvigubos krizės, viskas atrodo net labai neblogai.

– Kiek ir kokių dabar turime mitų apie tarpukario Lietuvą?

– Dauguma tarpukarį laiko nostalgiškai idealiu laiku, savotišku tautos aukso amžiumi. Tokio įsivaizdavimo negalima pavadinti visišku mitu. Galbūt kai kurie svarbūs dalykai iš to meto ir yra sureikšminti mūsų atmintyje, bet tai nenuostabu – 50 okupacijos metų vertė taip įsivaizduoti. Tam galima būtų rasti ir psichologinių paaiškinimų. Manau, Kovo 11-osios neturėtume, jei nebūtų buvę tarpukario 20-mečio. Galbūt turėtume kažkokį tarpinį variantą. Čia norėčiau minėti Ukrainą, Baltarusiją, Kaukazo valstybes, kurios neturėjo valstybingumo patirties tarpukariu. 1990-aisiais dar didelė dalis mūsų visuomenės buvo gimę nepriklausomoje Lietuvoje ir prisiminė, kas tai buvo. Tas laikotarpis neabejotinai pasitarnavo Kovo 11-osios sėkmei.

Tvirtybė: N.Černiauskas įsitikinęs, kad Lietuvos valstybės atkūrimo diena yra pati svarbiausia mūsų valstybingumo istorijos data. Edgaro Kurausko nuotr.

"Tėvelio caro" nesiilgėjo

– Ar dabartinės Lietuvos visuomenė – tokia pat tvirta savo valstybės atžvilgiu kaip 1940-aisiais?

– Esu optimistas ir manau, kad dabar mūsų patriotizmas nėra mažesnis nei tarpukariu. Tikiuosi, kad laikinos diskusijos arba socialinių tinklų burbulai, kurie bando vaizduoti, kad taip mąsto visas pasaulis, nieko nereiškia. Esant tam tikrai situacijai kiekvienas Lietuvos žmogus gali labai racionaliai įvertinti, ką jis turi, ką gavo ir užgyveno per nepriklausomybės metus. Pokyčiai yra akivaizdūs. Kai atostogų sezono metu madeirose ir turkijose būna pilna lietuvių, labai keista klausytis kažkokių nostalgiškų sovietmečiui kalbų. Tame galėtume ieškoti psichologinių priežasčių.

– Dalis dabartinės Lietuvos visuomenės vis dar ilgisi sovietmečio. Ar tarpukariu Lietuvoje buvo bent menka gyventojų dalis, kuri ilgėjosi "tėvelio caro" ar kitos svetimos valdžios?

– Sakyčiau, anuometė visuomenė buvo labiau patriotiška. Nostalgijos ir ilgesio nelabai normaliems dalykams būta mažiau. Labiau kalbėta, kad esame labai maža valstybė, abejota, ar išliksime žaisdami demokratiją, kai turime tokius didelius ir negeranoriškus kaimynus. Neretai būdavo sakoma, kad dar ilgai neatsikratysime baudžiauninko mentaliteto ir patirčių. Nors baudžiavos panaikinimas buvo įvykęs seniai, baudžiavinių liekanų buvo likę žmonių mentalitete, bet jų negalėtume lyginti su homo sovieticus patirtimis. Tiek dėl žemės reformos, tiek dėl kultūrinės orientacijos į Europą baudžiauninko mentalitetas sunyko gana greitai. Apmaudu, bet pokariu per kolektyvizacijos dešimtmetį buvome nublokšti atgal.

1918 m. daugelis nelabai suprato, kas vyksta. Tada nebuvo nė vieno, kuris prisimintų Lietuvos valstybę, nei kaip ją reikia kurti, ar kokia ji turėtų būti.

– Kaip greitai tarpukariu formavosi piliečių sąmoningumas?

– 1918 m. daugelis nelabai suprato, kas vyksta. Tada nebuvo nė vieno, kuris prisimintų Lietuvos valstybę, nei kaip ją reikia kurti, ar kokia ji turėtų būti. Valstybė kilo iš susitarimo, o prieš tai būta ir pykčių, ir nesusikalbėjimo. Užrašyta prisiminimų, kad tais metais paklausti žemdirbiai, prie kurios valdžios būtų geriau gyventi, atsakydavo pasirinksią tuos, kurie uždės mažesnius mokesčius. Bet jau po poros metų į Steigiamojo Seimo rinkimus didžioji dalis gyventojų ėjo savo noru, balsavo, o tai reiškia, kad save siejo su Lietuvos valstybe. Per porą metų įvyko kardinalūs pasikeitimai.

Nuotaikoms nepasiduoda

– Ar rašydamas knygą "1940. Paskutinė Lietuvos vasara" pats matėte paralelių su dabar mūsų išgyvenamais įvykiais ir nuotaikomis?

– Knygą rašiau pandemijos pradžioje. Tada buvo tik šiek tiek nerimo paralelių tarp realybės ir 1940-ųjų, kai aplinkui Lietuvą vyko karas ir šalis gyveno blogos nuojautos nuotaikomis. Net kai prasidėjo pabėgėlių krizė, galvojau, kad šių dviejų laikotarpių negalima lyginti. Bet pastarojo mėnesio aktualijos, susijusios su karu, nuteikė kitaip. Jei rašyčiau dabar, nerimas būtų kur kas panašesnis į 1940-ųjų nuotaikas. Kai pagalvoji, kad apie tūkstantį kilometrų bendros sienos turime su autoritarinių režimų valstybėmis, kurios yra priešiškos demokratinėms, europietiškoms vertybėms, tikrai neramu. Nors ir dabar tiesioginio lygybės ženklo su 1940-ųjų nuotaikomis nedėčiau.

– Ar iš mūsų valstybingumo praradimo XX a. viduryje galime pasisemti pamokų?

– Esu tikras, kad istorija nesuteikia tiesioginių pamokų. Niekas neįvyksta lygiai taip pat. Istorija moko, kad visada reikia galvoti apie netikėčiausius scenarijus ir jiems ruoštis. Patirtis rodo, kad šalia mūsų esantys režimai nuolat galvoja, kokių netikėtumų mums pakišti, kad pasimestume, prarastume savitvardą. Iš tarpukario neabejotinai galima pasimokyti, kad nepaisant to, kiek skiriame lėšų kariuomenei, dalyvavimas tarptautinėse organizacijose yra labai svarbus dalykas. Skirtingai nuo tarpukario, visa tai turime. Net su Lenkija esame strateginiai partneriai. Mūsų misija – šių organizacijų narėms nuolat kalbėti, kad gyvename prie pasienio, ir pasakoti, kaip yra ten, už sienos.

– Ar nebūsime apkaltinti paranoja vien apie tai kalbėdami pasauliui?

– Kai prisimename 2008-ųjų įvykius Kaukaze, vėliau Ukrainoje ir 2014-ųjų Krymo aneksiją, tampa aišku, kad tai nėra paranoja. Geriau būti pavadintu paranojiku, nei vėliau sakytume, kokie buvome naivūs.

Dezinformacinius dalykus, mano galva, reikėtų tiesiog ignoruoti, o ne apie juos diskutuoti.

– Ar dabartinis visuomenės susipriešinimas kelia pavojų valstybei?

– Jau gal 20 metų girdžiu apie tai, kad esame kaip niekad susipriešinę, ne kartą atrodė, kad peržengėme visas ribas. Abejoju, ar dabartinė padėtis yra išskirtinė. Tai lemia labai objektyvios priežastys. Turėtume ieškoti racionalių būdų labiau susitarti, bet tuo pat metu svarbu atskirti tuos, kurie išnaudoja aktualią temą svetimų jėgų tikslams. Pastaruoju metu tapo aišku, kad žmonėms galima įkišti daug netiesos. Domėjimasis Lietuvos valstybingumo patirtimi yra viena pagrindinių priemonių, kuri jungia apskritai visus mūsų žmones. Nepaisant to, ar didžiuojamės ar diskutuojame kažkuriuo klausimu. Net kai susipykstame dėl kažkokių istorinių dalykų, tai yra jungiantys mus, kaip bendruomenę, dalykai. Dezinformacinius dalykus, mano galva, reikėtų tiesiog ignoruoti, o ne apie juos diskutuoti.

– Kas jums yra Vasario 16-oji?

– Man tai – svarbiausia šventė. Ji jungia senąjį ir Kovo 11-osios valstybingumą. Kaip mes, istorikai, sakome, tai yra aukščiausia Lietuvos valstybingumo viršukalnė visame įvykių kalnyne.

Simbolinė Vasario 16-osios akto perdavimo ceremonija ir spaudos konferencija vyks Vasario 16-ąją Istorinėje Prezidentūroje.

Tai bus paskutiniai šio dokumento metai Lietuvoje. Jų pabaigoje jis grįš į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politinį archyvą.

„Labai džiaugiamės, kad Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinis archyvas sutiko pratęsti sutartį dar metams ir Lietuvos gimimo liudijimas galės būti eksponuojamas Kaune“, – sako Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė.

„Priimdami sprendimą leisti eksponuoti dokumentą, įsitikinome, kad bus užtikrintas ne tik dokumento saugumas, bet ir atitikimas mikroklimato reikalavimams“, – teigia ji.

Pagal Vokietijos archyvo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo (LVIA) susitarimą Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytas 1918 m. vasario 16 d., Lietuvai perduotas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus.

Susitarimas numatė galimybę šiais metais dokumentą eksponuoti Kaune.

Pagal iš anksto suderintą grafiką dokumentas nuo 2018 metų buvo eksponuojamas Signatarų namuose ir saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugykloje, kur periodiškai sugrįždavo „pailsėti“.

Anot LVIA direktoriaus Ramučio Kurpės, tokie reikalavimai yra įprasti trapiems dokumentams, jautriai reaguojantiems į temperatūros ir šviesos pokyčius.

Nutarimo nuorašas su originaliais signatarų parašais yra autentiškas Lietuvos valstybės gimimo liudijimo egzempliorius.

Vokietijai siųstą Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis.

Kaip BNS teigė  Signatarų namų vyresnioji muziejininkė Sandra Germanavičiūtė, po dviejų savaičių Aktas bus pervežtas į Lietuvos valstybės istorijos archyvą (LVIA), vėliau turėtų būti eksponuojamas Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, o vėliau, pagal dabartinius susitarimus, turės būtų grąžintas savininkui – Vokietijos archyvui.

„Iki lapkričio 15-osios yra ta standartinė data, kuomet jis baigia eksponavimo laiką. Šie metai yra paskutiniai, kai jis yra istorinėje vietoje, Signatarų namuose, kur jis buvo pasirašytas, priimtas. Tad lankytojams yra paskutinė galimybė jį pamatyti istorinėje vietoje. Kviečiame visus išnaudoti galimybę apsilankyti nemokamai šį, paskutinį mėnesio sekmadienį“, – teigė muziejininkė.

Signatarų namai lapkričio 13 dieną rengs ir atsisveikinimo su Aktu ekskursijas.

Vasario 16-osios Aktas su trumpomis „poilsio“ pertraukomis archyve, Signatarų namuose buvo eksponuojamas ketverius metus.

Vokietijai siųstą Nutarimą dėl valstybės atkūrimo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Berlyno diplomatiniame archyve rado 2017 metų pavasarį.

Pagal pirminį Lietuvos ir Vokietijos susitarimą numatyta, kad Aktas nuo 2018 metų sausio Lietuvai perduodamas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus. Susitarimas numato, kad 2022 metais dokumentas galėtų būti eksponuojamas Kaune, Istorinėje Prezidentūroje.

Iki šiol nesutarta, ar Lietuvos Nepriklausomybės Aktas galėtų likti Lietuvoje visam laikui.

Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės Aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, kitų buvimo vieta nėra žinoma.