Gruodį po didžiausias šalies arenas keliausiantis Brodvėjaus miuziklas – baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias nusikaltėles, vieną kurių scenoje ir įkūnys B. Ignatavičiūtė. Charizmatiškosios „Čikagos“ nusikaltėlės Velma Keli ir Roksė Hart prieš žiūrovų teismą stos jau netrukus: gruodžio 20-ąją miuziklas atkeliauja į Kauno „Žalgirio“ areną.
Tarp intensyvių repeticijų radusi kelias laisvas akimirkas B. Ignatavičiūtė su „Kauno dienos“ skaitytojais pasidalijo patirtimis miuziklo užkulisiuose ir papasakojo apie jos laukiančius iššūkius.
– Miuziklas ypatingas tuo, kad reikia ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, kone nuolat šokti. Kuriai iš šių sričių tobulinti prireikia daugiausia dėmesio?
– Laiko reikia visoms šioms išvardytoms veikloms. Jau intensyviai repetuojame su spektaklio statytojais ir kolegomis, bandome prisiminti, kas buvo prieš ketverius metus, bet kartu atrandame daug naujų dalykų. Visi nėrėme į „Čikagos“ repeticijas su didžiuliu užsidegimu, nes tai tarsi svajonės išsipildymas. Ne kartą visi tyliai kamputyje pakalbėdavome, kaip būtų šaunu, jei atgytų „Čikaga“, ir štai! Džiaugsmas ne tik mums, bet ir galimybė žiūrovui. Legendinį miuziklą „Čikaga“ galės pamatyti visi, kuriems nepavyko to padaryti prieš keletą metų, kurie klausinėjo, laukė ir tikėjosi.
Kiekvienas pasirodantis šiame miuzikle stengiasi lyg pagrindinis artistas ir deda maksimalias pastangas tiek vaidindamas, tiek šokdamas ir dainuodamas.
Kalbant apie šokius... Aš dievinu šokius, dar smagiau, kai tai reikia suderinti su dainavimu. Išlaikyti vokalinę liniją ir nedusti – labai sunku, tačiau tai daryti – malonumas ir azartas vienu metu. Juk tuo metu jautiesi visaverčiu ir visapusišku žmogumi. Dėl šios priežasties bandau prisijaukinti bėgimą, kad atsirastų fizinė ištvermė, nes jos šiame spektaklyje per daug tikrai nebus.
– Spektaklyje vaikams „Tinginėlių kaimas“ važiavote riedlente, supotės milžiniškose sūpynėse, miuzikle „Boni ir Klaidas“ be jokių skrupulų iš antro aukšto nusileisdavote į pirmą įsikibusi į stulpą, nepaisant to, kad avėdavote aukštakulnius. Ar pastangų prireiks ir šį kartą?
– Dar ir kokių! Šiuo metu intensyviai sportuoju ir lankau pole dance treniruotes. Kūnui reikia prisiminti tam tikrus niuansus ir, žinoma, būtų gerai, kad mėlynės iki gruodžio 15 d. spėtų pradingti.
„Čikaga“ – tikras iššūkis kiekvienam solistui. Mes neturime už ko pasislėpti, tad kiekvienas pasirodantis šiame miuzikle stengiasi lyg pagrindinis artistas ir deda maksimalias pastangas tiek vaidindamas, tiek šokdamas ir dainuodamas. Turime atiduoti visas jėgas ir net panaudoti įtaigą kiekvienoje miuziklo scenoje.
– Velma Keli: kokia ji jūsų akimis?
– Velma Keli – energijos bomba. Jei kažko jai prireikė, turi vykti čia ir dabar, nėra žodžių „vėliau“ ar „palauk“. Jei vienas noras įgyvendintas, žaibišku greičiu jos galvoje gimsta naujas planas, koreguojama esama situacija. Ji strateguoja. Velmai nesvarbus šalia esantis, ji tiesiog impulsyvi, savanaudė ir egoistė... Velma pasitikinti savimi, seksuali, kerinti, užburianti, žinanti, ko nori, tam tikrais momentais – stačiokiška, tačiau nepailstanti, judanti savo užsibrėžto tikslo link. Ji gyvena čia ir dabar. Niekam nevalia stoti jai skersai kelio.
– Ar reikia peržengti per save norint į ją įsikūnyti?
– Ar lyginu ją su savimi? Esame labai skirtingos, tačiau tam tikrų panašumų galbūt ir galėčiau atrasti – tai spontaniškumas ir greita reakcija. Daugiau tarp mudviejų bendrumų nerandu. Na, nebent tai, kad abi norime į sceną! Joje savęs tikrai netausoju ir negailiu, nes tik taip galiu atrasti personažui sukurti reikiamų spalvų. Sunkiausia atliekant šį vaidmenį būti akiplėšiškai ir tiesmukai, tačiau dedu visas pastangas, kad tai pasiekčiau. Su kiekviena repeticija jaučiu, kaip Velma Keli tarsi pradeda kunkuliuoti manyje, bet labai džiaugiuosi, kad tai vyksta tik repeticijų metu.
– „Čikagos“ siužete kalbama apie pasiklydusį teisingumą, beprotišką garbės troškimą. Koks bus miuziklo „Čikaga“ finalas?
– Visus norėčiau pakviesti į miuziklą „Čikaga“, nes tik žiūrovas gali nuspręsti: kaltos Velma Keli ir Roksė Hart ar ne.
Iššūkis: „Išlaikyti vokalinę liniją ir nedusti – labai sunku, tačiau tai daryti – malonumas ir azartas vienu metu“, – sako B. Ignatavičiūtė. / D. Matvejevo nuotr.
– Miuziklo herojės sako: „Kad ir kur būtum, ką darytum, gyvenimo prasmė – šviesti spindinčia žvaigžde.“ Esate solistė, jus lydi gerbėjų aplodismentai. Tai vargina ar džiugina? Kaip rasti pusiausvyrą tarp scenos ir tikrojo gyvenimo?
– Vargintų tikriausiai, jei tai vyktų nuolat, tačiau aš per daug dėmesio nesulaukiu, tad kiekvienas komplimentas ar savotiška kritika leidžia pasijusti pamatytai ir išgirstai. Žinoma, visada malonu sulaukti žinučių ar dėmesio iš atsitiktinių žmonių, kurie yra matę mane scenoje ir pasidalija įspūdžiais kartu su manimi. Tai džiugina ir motyvuoja, kad mano darbas buvo pastebėtas.
Rasti pusiausvyrą tarp scenos ir tikrojo gyvenimo buvo sunku karjeros pradžioje. Uždarius teatro duris, mintyse vis sukdavosi dainos, tekstai, ieškojau personažų tiesiog stebėdama praeivius, gyvenau spektaklyje be pauzių. Nesakau, kad dabar nesikartoju tekstų vairuodama, bėgiodama ar tiesiog eidama gatve, tačiau dabar tai kur kas lengviau. Galbūt atsiranda patirtis?!
– Kuo žiūrovus stebins „Čikaga“?
– Bus daug šviesų ir garso. Jei rimtai, šis spektaklis vizualiai labai patrauklus. Jame susipina dainavimas, šokis, vaidyba, šokio ant stulpo elementai. Juk tai taip nekasdieniška ir netikėta. Šiame miuzikle dirba labai daug talentingų ir nuostabių žmonių, kurių kiekvienas dega tuo, ką daro. Ir viskas tik dėl jūsų, mieli žiūrovai. Kviečiu kiekvieną pamatyti ir išgirsti, o jei sakysite, kad jau matėte, siūlau šį pasimatymą pakartoti, nes kiekvienas spektaklis yra unikalus, kiekvienas naujas artistas suteikia savitos energijos, spalvų ir emocijų. Jų mes turime! Ateikite ir atidarykime miuziklo „Čikaga“ uždangą kartu su „All That Jazz“.
