Tais laikais Qingų dinastijai kilo didelių problemų – sparčiai augo gyventojų skaičius, ėmė trūkti maisto bei dirbamos žemės, o iš užjūrio atkeliavę vakariečiai vis labiau skverbėsi į Aziją.

Teigiama, jog britai už itin brangias bei paklausias kiniškas prekes (šilką, arbatą bei keramiką) ėmė mokėti opiumu. Šis natūralus morfijaus turintis produktas greitai išplito visuose Kinijos socialiniuose sluoksniuose, o bandymai stabdyti jo vartojimą sukėlė net du karus (1839–1842 m. ir 1856–1860 m.), kuriuos Kinija pralaimėjo britams, prancūzams ir amerikiečiams.

1894–1895 m. ji pralaimėjo dar vieną karą, šįkart – Japonijai. Nugalėtojos privertė Kinijos imperiją pasirašyti itin nenaudingas bei žeminančias paliaubų sutartis, suteikiančias užsieniečiams ypatingų prekybos (ir kitokios veiklos) teisių.

Beveik tuo pat metu vidinės Kinijos problemos privedė prie Taipingų (1850–1864) sukilimo, kurio epicentre buvo į krikščionybę atsivertęs Hongas Xiuquanas (1814–1864), laikęs save jaunesniuoju Jėzaus Kristaus broliu.

Priešpaskutinis Kinijos imperatorius Zaitianas (1871–1908) suprato, kad, norint išsaugoti valstybę, būtina vengti konfrontacijų su vakariečiais. Taip pat jis manė, jog reikia greitai imtis esminių pokyčių visose srityse.

1898 m. birželio 11 d. prasidėjo "Šimto dienų reformos", naujam gyvenimui turėjusios prikelti Kiniją. Bet jas sužlugdė imperatoriaus teta Cixi (1835–1908), kuri dėl savo stiprios įtakos bei manipuliacijų buvo laikoma tikrąja Uždraustojo miesto šeimininke. Dar tais pačiais metais ji kone atvirai išstūmė Zaitianą iš valdžios, apgyvendino jį namų arešto sąlygomis ir pati valdė Kiniją iki pat savo mirties.

Tuo pat metu dėl augančio vakariečių savivaliavimo vis labiau didėjo kinų nepasitenkinimas, kuris prasiveržė 1899 m. lapkričio 2-ąją. Iki 1901 m. rugsėjo 7 d. trukęs sukilimas buvo nukreiptas ne tik prieš reformas bei valdančiąją dinastiją, bet ir prieš užsieniečius bei krikščionybę.

Maišto variklis – paslaptinga sekta, pasivadinusi "Teisingumo ir harmonijos kumščiu". Dėl simbolikos ir jos narių praktikuojamų kovos menų užsieniečiai juos praminė "boksininkais".

Šie keistuoliai patraukė į savo pusę valstiečius, darbininkus ir netgi sulaukė imperatorienės Cixi palaikymo, tačiau fanatiška sukilėlių drąsa, paslaptingi senovės ritualai bei kovos menai buvo bejėgiai prieš pačius moderniausius tuo metu vakariečių naudotus šautuvus.

Maištą numalšino aštuonių valstybių koalicijos pajėgos, kurios vėliau pareikalavo kompensacijų ir tokiu būdu pastatė Kiniją į dar labiau žeminančią padėtį.

1908 m. lapkričio 14 d. mirė Zaitianas, o kitą dieną – ir pati Cixi. Jos valia imperatoriumi tapo tik neseniai vaikščioti išmokęs Puyi (1906–1967). Dvejų metų vaikui atiteko ne tik titulas, valdžia ir turtai, bet ir ant prarajos krašto atsidūrusi valstybė, kurios žmonės vis labiau šaukėsi radikalių pokyčių.

1911–1912 m. įvyko dešiniosios pakraipos Xinhai revoliucija, vadovaujama Sun Yat-seno (1866–1925). Pirmasis revoliucionierių žingsnis – valdančiosios dinastijos simbolio – kasų ant viršugalvio eliminavimas. Vyrai buvo gaudomi ir apkerpami vidury gatvės.

1912 m. vasario 12 d. Puyi atsisakė sosto. Net ir prasidėjus reformų bei modernizacijos periodui, valstybė vis dar buvo susiskaldžiusi. Valstiečiai skurdo, darbininkai vargo, vakariečiai darė, ką norėjo, provincijose karaliavo vietiniai feodalai, o tai šen, tai ten pasirodydavę paslaptingi, išsilavinę jaunuoliai visiems suokdavo apie stebuklingą Kūjo ir Pjautuvo valstybę, kurioje visi bus lygūs ir visi visko gaus po lygiai.

1925 m. Sun Yat-senas mirė, o jį pakeitė Chiang Kai-shekas (1887–1975). Pamažu prasidėjo atviras karas tarp Chiang Kai-sheko dešiniųjų nacionalistų bei paslaptingųjų jaunuolių su Mao Zedongu priešakyje (1893–1976).

1931 m. į Kiniją itin agresyviai pradėjo skverbtis Tekančios Saulės imperijos armija. Tais metais japonai užėmė Mandžiūriją ir įkūrė ten Mandžuko valstybę, į jos sostą pasodindami pagaliau suaugusį Puyi.

1937 m. japonai užėmė Šanchajų. Prasidėjo atviras Kinijos ir Japonijos karas, tad pragmatizmo vedinas Chiang Kai-shekas susivienijo su vis labiau stiprėjančiais Mao jaunuoliais. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui (1939–1945), jų konfrontacija vėl atsinaujino.

1948–1949 m. Huaihai kampanijos metu, padedant sovietams, Kinijos komunistai nugalėjo nacionalistus. 1949 m. spalio 1 d. Mao įžengė į Pekiną apgaubtas išvaduotojo aureole, o dešinieji pasitraukė į Taivano salą. Tų pačių metų gruodį kartu su maišais ryžių bei kitomis rytietiškomis gėrybėmis Mao nuvyko į Kūjo ir Pjautuvo karalystę pasveikinti bolševikų caro Josifo (1878–1953) artėjančio jubiliejaus proga.

Teigiama, jog net 10 dienų Josifas nesiteikė priimti Mao, tuo giliai įžeisdamas Kinijos Raudonąjį drakoną. Kam to reikėjo? Buvęs sovietų agentas Igoris Atamanenko tikina, kad MVD-NKVD tada turėjo slaptą padalinį, kurio užduotis – tirti užsienio politinių lyderių išmatas ir iš juose rastų medžiagų sudaryti žmogaus psichologinį portretą (pvz., ekskrementuose aptikę ryškų kalio trūkumą, jie keldavo prielaidą, kad asmuo veikiausiai yra nervingas).

Taip pat žinoma, jog pats Viačeslavas Molotovas (1890–1986) turėjo apklausti Mao ir nustatyti, ar šis yra tikras marksistas. Apklausos metu sužinota, kad svečias iš Kinijos niekada neskaitė Karlo Marxo (1818–1883) pasakų rinkinio "Kapitalas".

Mao įveikė mėšliną Josifo testą, tačiau pats liko giliai įskaudintas tokio priėmimo. Puotos metu Mao net atsisakė su juo pašokti. Vis dėlto vėliau, atsidėkodamas už dovanas, Josifas įteikė svečiui sovietų agentų, infiltruotų į Kinijos politinį biurą, sąrašą.

Sovietmečiu pusbalsiu, o, prasidėjus Atgimimui ir atkūrus nepriklausomybę – jau garsiai prabilta, kad Vokietijos ir buvusios SSRS užsienio reikalų ministrų Joachimo von Ribbentropo ir Viačeslavo Molotovo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis su slaptaisiais protokolais net pusei amžiaus iš Lietuvos buvo atėmusi nepriklausomybę. Per daugiau nei ketvirtį amžiaus mūsų visų sąmonėje susiformavo nuostata, kad rugpjūčio 23 d. – Juodojo kaspino ir gedulo diena.  Bet gal jau laikas keisti požiūrį į šią datą – gal būta naujausios Lietuvos istorijos įvykių, kurie leidžia ją vertinti optimistiškiau?

„Reikėtų Seimo paklaust, ar jis nori tą juodą juostelę nuo trispalvės nukabinti, ar ne? Juk tas juodas kaspinas reiškia gedulą. Tačiau, mano galva, šiai datai pamažu galima būtų suteikti ir kitokios reikšmės. Kalbant apie Lietuvos nepriklausomybę, mano ir daugelio lietuvių atmintyje yra įsirėžę ir kiti naujausios istorijos įvykiai – 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs vadinamasis Antano Terlecko mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, 1988 m. mitingas Vingio parke ir 1989 m. rugpjūčio 23-oji, kai visi stovėjome Baltijos kelyje“, –LRT.lt sako istorikas Alfredas Bumblauskas.

Jo nuomone, rugpjūčio 23-oji gali būti laikoma bei minima ir kaip Lietuvos pergalės diena.

Baltijos kelyje 1989 m. rugpjūčio 23 d. nuo Vilniaus iki Talino rankomis buvo susikibę apie 2,5 mln. Baltijos šalių gyventojų.

„Argi tai – ne mūsų visų triumfas?! – retoriškai klausė profesorius. – Kai rašiau apie Lietuvos tūkstantmetį, pagalvojau: jei 1009 m. pradėjome savo valstybės pirmąjį tūkstantmetį, tai kokia data pradėti antrąjį tūkstantmetį? Iš karto mintyse pradėjo suktis 1989 m. rugpjūčio 23-oji. Mano galva, Baltijos kelio diena buvo nepriklausomybės siekio kulminacija, o jau 1990 m. kovo 11-oji  ir 1991 m. sausio 13-oji – išvestinės datos“. 

Juodi kaspinai – toms datoms, kai rusams pasidavėme be mūšio

Vartydamas juodus mūsų šalies istorijos puslapius, A. Bumblauskas svarstė, kad nuolatos minima kaip SSRS okupacijos pradžios data  rugpjūčio 23 d. užgožė kitas, kur kas tragiškesnes datas: „Juk dar yra 1940 m. birželio 15-oji ir 1941 m. birželio 14-oji. Pastaroji data žymi masinių lietuvių trėmimų pradžią, o birželio 15-oji – tai pakartojimas to, kas Lietuvą ištiko  1792 m.  liepos 23 d.

Du kartus Lietuvos ateitį nulėmė vienos nakties sprendimai – nesipriešinti ir priimti Rusijos notas. Kitaip tariant, Rusija Lietuvą nugalėjo be mūšių.  Todėl man atrodo, kad juodus kaspinus ant trispalvių turėtumėm užrišti birželio 15-ąją, o ne – rugpjūčio 23-ąją“.

Apie Vytauto Didžiojo laikus žino daugiau

Ne kartą dalyvavęs įvairiuose edukaciniuose televizijos projektuose ir diskusijose su moksleiviais, A. Bumblauskas pastebėjo, kad mokytojams atrodo, jog kuo ankstesni mūsų šalies istorijos įvykiai, tuo jie esą visiems suprantamesni, ir apie juos nėra prasmės kalbėti.

„Tačiau ne kartą paaiškėjo, kad vaikams, gimusiems prieš septynerius, dešimt ar dvylika metų ir jau pradėjusiems socializuotis, 1989 arba 1990 m. – jau gili istorija. Todėl, kad ir kaip būtų paradoksalu, vaikai apie pastaruosius Lietuvos dvidešimt penkerius istorijos metus žino mažiau nei apie Vytauto Didžiojo laikus“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Gėdingas Lietuvos valdžios elgesys

Vertindamas garsųjį Ribbentropo-Molotovo paktą, jo slaptuosius protokolus ir jų padarinius, A. Bumblauskas teigė manąs, kad Lietuva išvengti to, ką patyrė kitos Europos ir Baltijos šalys, neturėjo jokių galimybių.

„Tačiau 1940 m. birželio 15-osios naktį Lietuvos valdžia  kapituliavo. Vyriausybė visą naktį svarstė, o ryte paaiškėjo, jog niekas taip ir nežino, ar buvo Rusijai išsiųsta protesto nota, ar ne. Tokie veiksmai iš daugelio amžininkų prisiminimų atrodo labai gėdingai. Man atrodo, kad prezidentas Antanas Smetona tuo metu neatliko savo, kaip valstybės vadovo, pareigų ir misijos. Reikėjo protestuoti. Juolab kad turėjo, kur pasitraukti. Vis tiek juk pasitraukė į Vokietiją“, – vertino A. Bumblauskas.

Ne gedėti, o minėti Baltijos kelią

Vilniaus universiteto istorikas Nerijus Šepetys antrino savo kolegai A. Bumblauskui: „Nesu pastebėjęs, kad kuriais nors metais per tą ketvirtį nepriklausomybės atkūrimo amžiaus rugpjūčio 23-ąją Lietuvoje kas nors būtų pasitikęs kaip gedulo dieną. Kad kažkas kažkur iškabina vėliavas su juodais kaspinais ar per radiją bei televiziją pakalba arba parodo kokį dokumentinį filmą, dar nieko nereiškia. Dėl to gedulas nejuntamas. Gedulas – intymus, dvasinis santykis su įvykiu bei datą. Daugeliui Lietuvos žmonių rugpjūčio 23-oji nieko nereiškia, nebent ji ką nors yra palietusi asmeniškai“.

Pasak N. Šepečio rugpjūčio 23-oji mus visus liečia tuo požiūriu, kai vertiname ją, prisimindami Baltijos kelią. Visi, kam šiuo metu daugiau nei trisdešimt metų, savo atmintyje iki šiol yra išsaugoję  Baltijos kelio atmosferą, savo įspūdžius, ir gali įvertinti, ką kiekvienam asmeniškai ta diena reiškia.

„1989 m. rugpjūčio 23 d. kaip Baltijos kelio diena – svarbi ne tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet ir visai Europai. Todėl manyčiau, kad reikėtų labiau akcentuoti ne Ribbentropo-Molotovo pakto dieną, o Baltijos kelio dieną“, – teigė N. Šepetys.