– Parengėte įstatymų pataisas, kurios numato, kad pagalbinio apvaisinimo ir vaisingumo išsaugojimo paslaugos būtų teikiamos ir partnerystėje gyvenančioms poroms. Ir svarbiausia – vienišoms mamoms. Kodėl šios pataisos jums atrodo reikalingos?

– Ir Seime, ir visuomenėje mes kasdien girdime, kad Lietuva išgyvena demografinę krizę. Tai išgyvename ne tik mes, bet ir kitos valstybės, pavyzdžiui, latviai, estai. Iš tiesų yra svarbu peržiūrėti mūsų įstatymus ir skatinti gimstamumą. Šiandien mes turime segmentą žmonių, kurie nori ir gali susilaukti vaikų, naudojant mokslo teikiamas paslaugas. Tačiau yra pertekliniai barjerai, kurie išlikę įstatyme ir kuriuos reikėtų šiandien šalinti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Iki šiol, jeigu neturi partnerio, bet nori tapti mama, belieka vykti į kitą šalį, kur tai įteisinta. Berods, tą galima padaryti 16-oje Europos šalių?

– Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tokios paslaugos teikiamos Latvijoje. Ir mūsų vaisingumo klinikos žvalgosi, kaip atsidaryti ten filialus, kad galėtų pasakyti klientams, jog atvažiuokite iki Rygos ir viską mes ten jums sutvarkysime. Ne paslaptis, kad medicinos turizmas vyksta. Latviai ir estai irgi žino, kad jų populiacija mažėjanti. Kad valstybė turi daryti viską, jog šeimos, kurios nori turėti vaikų, galėtų jų susilaukti. Tad šiose šalyse yra sudarytos galimybės pasinaudoti tokiomis paslaugomis ir vienišoms mamoms, ir nesusituokusioms poroms.

– Ar mes čia kalbame apie vienišas mamas, nesusituokusias poras ir, pavyzdžiui, homoseksualias poras?

– Ne, įstatymas apibrėžia nevaisingas poras. Iš principo tas įstatymo pakeitimas būtų nedidelis – išbrauktas registruotos partnerystės reikalavimas. Tai reikštų, kad užtenka gyventi poroje.

– Nebūgštaujate, kad atsiras žmonių, kuriems tokios pataisos nepatiks. Sakys, kad tokia galimybe galės pasinaudoti, tarkim, dvi poroje gyvenančios moterys, norinčios tapti mamomis.

– Suprantu, kad ir Seime yra ponas Petras Gražulis arba Agnė Širinskienė, kurių kadencijos pagrindinis tikslas neleisti ko nors, nesvarbu ko, homoseksualiems žmonėms. Tačiau šiandien mes kalbame apie kelis šimtus ar net kelis tūkstančius vienišų moterų, kurios gali ir nori turėti vaikų. Ir dabar čia svarbiausia yra jos, o ne kieno nors baimė ar asmeninė fobija, kad koks nors homoseksualus žmogus įgis kokią nors teisę.

Šiandien mes kalbame apie kelis tūkstančius vienišų moterų, kurios gali ir nori turėti vaikų. Ir dabar čia svarbiausia yra jos, o ne  kieno nors baimė ar asmeninė fobija, kad koks nors homoseksualus žmogus įgis kokią nors teisę.

 

–  Ar ši pataisa – Laisvės partijos, ar ji yra derinta ir su jūsų koalicijos partneriais?

– Šiandien ši pataisa įvesta į sistemą. Tai reiškia, kad Seimo nariai jau gali pasirašyti po teikimu. Na, ir trečiadienį turėtume pamatyti, kiek tų Seimo narių iš įvairių frakcijų palaiko tokią pataisą.

– Kaip manote, ar daug bus pritariančiųjų?

–  Na, kaip Reprodukcinės sveikatos grupės Seime pirmininkė noriu pasakyti, kad tema nėra nauja ir diskutuota ne vieną kartą. Tad manau, kad palaikančiųjų tikrai bus.

– Kaip manote, su kuo bus sunkiausia susitarti? Ar tikitės opozicijos palaikymo?

– Na, demografijos klausimu kalba visos frakcijos Seime. Neseniai turėjome  opozicijos organizuotą konferenciją dėl demografinės situacijos Lietuvoje, į kurią buvo įtrauktas ir migrantų klausimas, ir kaip skatinti mūsų šeimas susilaukti vaikų. Manau, kad šiandien kiekviena frakcija Seime turi būti suinteresuota pašalinti perteklinius barjerus. Kitos mažos valstybės tą supranta, kad kiekvienas pilietis yra svarbus.

– Ar yra paskaičiuota, kiek moterų iš Lietuvos vyksta į jūsų minėtą Latviją, kad gautų tas pagalbinio apvaisinimo paslaugas? Ar šiuo metu yra didelis toks vienišų mamų poreikis?

– Sunku dabar būtų pasakyto tikslų skaičių, kiek vienišų moterų norėtų pasinaudoti tokiomis paslaugomis. Manome, kad galbūt iš pradžių kreiptųsi tik keletas, bet ateityje šis skaičius tikrai padidėtų.

– Kada galima tikėtis šio projekto patvirtinimo?

– Tikiuosi, kad pavasarį pavyks šį projektą pateikti, o tada priklausys nuo Seimo, kaip greitai jis sugebės jį apsvarstyti ir pritarti. Tikiuosi, nuo kitų metų pokytis jau galėtų pradėti veikti. 

„Dažniausiai išgirsta – prisidirbai, tai pati ir tvarkykis. Aišku, merginos sutrikusios, nežino, ką daryti“, – sakė Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė.

Nepriteklius, maisto stoka, svajonės apie nuosavą būstą – taip gyvena dalis jau ir pagimdžiusių moterų. 

„Krizių nėštumo centras tada suteikia ir sauskelnių, ir rūbelių, mišinukų. Į mus kasmet kreipiasi apie 300–400 moterų“, – kalbėjo Z. Tomilinienė.

Kokia parama ir paslaugos prieinamos nėščiosioms bei vaikams iki dvejų metų, realią situaciją nusprendė išsiaiškinti mokslininkai kartu su nevyriausybininkais.

„Žodis šokiravo nelabai net tinkantis, nes jau daug metų dirbu šioje srityje, mačiau visko. Šis tyrimas yra be galo aktualus, kad kartais net baisu darosi“, – konstatavo situaciją NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Anot vaiko teisų gynėjų, nors nepilnametės gimdo vis rečiau, bet dėl lytinio švietimo spragų situacija vis dar sudėtinga.

„Pamatytas vaizdas, ko gero, lydės visą gyvenimą, kai išbalusi nepilnametė ir jos vaikutis, kurio odelė net persišviečia, atrodo, net visos kraujagyslės matosi, toks melsvo atspalvio visas iš to bado“, – sukrėsta kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešojo administravimo katedros profesorė Ilona Tamutienė.

Profesorė dalinasi situacija, kai pati prieš kelis dešimtmečius dirbo Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, tačiau sako, kad per tiek laiko nelabai kas ir pasikeitė.

Įsivaizduokite, nėščia moteris prieš pat gimdymą turi išgyventi 70 dienų už 315 eurų. Toks vakuumas ir liko trisdešimt metų mūsų nepriklausomybės. Na, ir ką, mes apiplėšėme tuos žmones, kurių nebemaitiname“, – apnuogino piktžaizdes profesorė.

Įsivaizduokite, nėščia moteris prieš pat gimdymą turi išgyventi 70 dienų už 315 eurų. Toks vakuumas ir liko trisdešimt metų mūsų nepriklausomybės.

 

Sakoma, sotus alkano neužjaučia, tačiau tai neturėtų galioti valstybei.

„Vienkartinė išmoka vienišai mamai, kuri neturi reikiamo socialinio draudimo stažo, iš valstybės biudžeto mokama 315 eurų. Tai yra 20 eurų daugiau nei praeitais metais. Visos šeimos gauna vienkartinę išmoką gimus vaikui. Ši išmoka irgi padidėjo 33 eurais ir dabar sudaro 539 eurus. Na, tai sakyti, kad tai visiškai vienintelė išmoka, toli gražu ne“, – sakė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Piniginės paramos grupės vadovė Svetlana Kulpina.

Nurodoma, kad dalies apklaustųjų egzistencija, ypač kalbant apie būstą, yra pakibusi ant plauko. Ir tai nėra vien tik vargingiausių problema.

„Tas skurdas paliečia ne tik nedirbančias“, – pastebėjo I. Tamutienė.

„Mamos, kurios yra vienišos, pamestos savo vyrų, nenoriu gilintis į visas tas buitines situacijas, bet jos yra statistiniai vienetai, o ne žmonės“, – kalbėjo E. Urbonienė. 

Kas laukia tik gimusių vaikų? Anot specialistų, pirmasis tūkstantis dienų gyvenime – pats jautriausias laikotarpis, o žmogus vystosi sparčiausiai. Kai kurių motinų vadinamieji vaiko pinigai – vienintelės pajamos.

„Realybėje valdžia nepakankamai padeda nėščioms ir pagimdžiusioms moterims. Vaiko pinigai, tie 80 eurų, yra ašaros“, – teigė  Z. Tomilinienė.

Prasimaitinti sugebama tik su „Maisto banko“ pagalba.

„Šios grupės vaikai yra kaip ir diskriminuojami pagal amžių. Pavyzdžiui, lopšeliuose-darželiuose jau maitinimas atsiranda. Mokyklose irgi jau yra nemokamas maitinimas“, – I. Tamutienė.

„Kasmet šeimos gauna vis didesnes išmokas, nes visos socialinės išmokos, didėja. Jei gaunama išmoka nepakankama, gali gauti ir socialinę pašalpą, ir būsto šildymo, ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją“, – komentavo S. Kulpina.

Tyrimas atskleidė ir gerąją medalio pusę. Fizinė sveikatos priežiūra vertinama palankiai, tačiau emocinės paramos trūksta. Lankomosios priežiūros po gimdymo – taip pat.

„Turbūt visuomet galime pasitempti ir pačios savivaldybės, vertindamos savo teikiamų socialinių paslaugų prieinamumą, nuolat kartoja, kad susiduria su psichologų stygiumi. Ypač regionuose. Taip pat trūksta ir motyvuotų socialinių darbuotojų“, – sakė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė  Ilma Skuodienė.

„Kurkite nacionalinę programą, kuri daugeliui metų į priekį numatytų aiškius žingsnius ir aiškius finansus, ką reikia daryti, kaip reikia keisti visą šią situaciją“, – atvirai dėstė E. Urbonienė.

Anot vadovės, statistika vėluoja, tad skaičiai preliminarūs. Pavyzdžiui, 2021-aisiais gimus 23 tūkst. naujagimių, su problemomis, kaip teigia E. Urbonienė, susidūrė tikrai apie trečdalis. 

Iš Ukrainos į Lietuvą Albina iš Dniepropetrovsko su penkerių sūnumi Nikolu, kuriam nustatytas Dauno sindromas, atvyko kovo 11-ąją. Pasak moters, kai prasidėjo karas, mieste nuolat pradėjo kaukti sirenos, reikėjo bėgti į slėptuvę. Tačiau nei name, nei rajone aplink jį slėptuvių, rūsių, metro stočių nebuvo, tad slėpdavosi prie kapitalinių daugiabučio namo sienų arčiau išėjimo, kur aplink nebuvo dūžtančių, stiklinių konstrukcijų.

„Sūnus nesuprasdavo, kodėl turi kažkur bėgti ir ten ramiai laukti. Nėra jis paprastas vaikas, kuriam pasakysi, kad turi pasėdėti ramiai ir vaikas paklausys. Nika – judrus, nuolat kažkur stengiasi nuskuosti, nueiti. Kadangi laukiuosi ir antro vaiko, su vyru nusprendėm, jog man su sūnumi bus saugiau išvykti iš šalies. Perskaičiau skelbimą, kuriame Lietuvos neįgaliųjų organizacija kvietė atvykti, todėl pasirinkau Lietuvą. Kai jau atvykome į Lenkiją pasiekė žinia, kad rusai subombardavo vaikų darželį mūsų rajone“, – sakė Nikolo mama.

Pasak kitos ukrainietės – Julijos iš Kyjivo, aštuoniolikmetės dukros Taisijos, kuriai nustatytas sunkus autizmo spektro sutrikimas, mamos, jos į Lietuvą apsisprendė vykti kovo viduryje, nors prasidėjus karui trauktis iš Kyjivo neketino.

„Per bombardavimus bemaž mėnesį gyvenome rūsyje. Buvo labai sudėtinga, nes dukra nesuprato, kas įvyko, ji sunkiai suvokia tiesioginę kalbą ir bendravimas su ja įmanomas tik per daugelį metų išugdytą skaičių, ženklų ir sutartinių veiksmų sistemą. Visgi atrodė, kad savų namų sienos, įprasta aplinka apsaugos labiau nei ramybė – svetimuose. Išsigandome, kai iškilo grėsmė, jog Kyjivo apsupimo žiedas užsidarys ir nebegalėsime išvykti. Trauktis primigtinai skatino sesuo, kvietė sesers draugai iš Vilniaus, todėl ir buvo priimtas toks sprendimas“, – sakė Julija.

Per bombardavimus bemaž mėnesį gyvenome rūsyje. Buvo labai sudėtinga, nes dukra nesuprato, kas įvyko, ji sunkiai suvokia tiesioginę kalbą ir bendravimas su ja įmanomas tik per daugelį metų išugdytą skaičių, ženklų ir sutartinių veiksmų sistemą. Visgi atrodė, kad savų namų sienos, įprasta aplinka apsaugos labiau nei ramybė – svetimuose.

Pagalbos neįgaliesiems sistema Ukrainoje

Išvykti iš Ukrainos į nežinią moterims su intelekto negalią turinčiais vaikais buvo skausminga patirtis. Anot jų, nepaisant, kad karas su Rusija Ukrainos rytuose vyko jau nuo 2014-ųjų, tačiau kitur šalyje gyvenimas tekėjo ramiai ir taikiai, buvo sparčiai vykdomos gyvenimo kokybę gerinančios reformos. Be to, Ukrainoje, Europos Sąjungos pavyzdžiu, pastaraisiais metais jau veikė efektyvi ir prieinama socialinės pagalbos žmonėms su negalia sistema, apimanti ir pagalbą tėvams, auginantiems neįgalius vaikus.

Pasak Julijos, kuri pati dirbo viename iš penkių Kyjive veikusių savivaldybės finansuojamų Neįgaliųjų reabilitacijos centrų, nors patekti į juos buvo eilės, visi gyventojai, tiek vaikai, tiek suaugę, galėjo juose lankytis, gauti visokeriopą medicininę–reabilitacinę pagalbą. Panašūs centrai buvo steigiami ir kituose šalies miestuose. Visoje šalyje veikė Inkliuzinių resursų centrai (IRC), į kuriuos galėjo kreiptis įvairių raidos sutrikimų ir neįgalumą turinčių vaikų tėvai. IRC buvo įvertinami vaikų socialinės pagalbos poreikiai, jei reikalinga – skiriama pagalba į namus, suformuojamos individualaus ugdymo, sveikatingumo programos.

Įsibėgėjusius pozityvius pokyčius sustabdė karas

„Mano Taisijai nelabai pasisekė, kadangi ji vis išaugdavo iš tų metų, kai tam tikroje srityse įvykdavo pozityvios permainos, kurios Ukrainoje prasidėjo nuo vaikų darželių. Anksčiau, kaip ir visur Sovietų Sąjungoje, veikė neįgaliųjų internatai, specialiosios uždaros mokyklos, dabar jų beveik nelikę. Yra mokyklose inkliuzinės klasės, kuriose neįgalūs vaikai pagal individualias programas mokosi drauge su kitais vaikais. Lygiai taip pat veikia ir inkliuzinės grupės vaikų darželiuose. Tik vaikams su labai sunkiomis negaliomis sudaromos specialios – logopedinės klasės, kur mokymo programos kitokios, labai palengvintos ir pritaikytos galimybėms“, – sakė Julija.

Albina taip pat labai gerai atsiliepė apie įdiegtą socialinės pagalbos sistemą savo šalyje. Vaikams reikalinga medicininė reabilitacinė pagalba, jei tik tėvai buvo adekvatūs ir savo vaikais besirūpinantys žmonės, visiems buvo lengvai ir laiku pasiekiama. Jos sūnus lankė įprastą vaikų darželį, kuris buvo jų namo kieme. Be abejo, namų ilgesys, nežinia, ar sugrįžus visa tai suras, – slegia. Tačiau moteris tiki savo šalimi, didžiuojasi prezidentu Volodymyru Zelenskiu, įsitikinusi, kad sunkumai bus įveikti, šalis atsikurs, jei tik Ukrainoje vėl įsivyraus taika.

Asociatyvi Ž. Gedvilos/ BNS nuotr.

Dienos centras neįgaliesiems – nauja puiki patirtis

Julija pasidžiaugė judviejų su Taisija bei kartu atvykusios sesers su dukra priėmimu Lietuvoje. Jas pakvietę vilniečiai, sesers draugai, dirbę su ja Valdorfo sistemos mokyklose tik skirtingose šalyse, pasirūpino gyvenamuoju plotu, padėjo ir padeda išspręsti visas iškylančias problemas. Moteris neperdėtai yra sužavėta valstybės teikiamos pagalbos pabėgėliams sistemiškumu ir nepriekaištingu veikimu. Anot jos, net apima jausmas, kad mus čia pasitinka iš anksto žinodami mūsų problemas ir dar nepaklausus jau siūlo jų sprendimus.

„Be galo patiko dienos centras, kuriame su Taisija apsilankėme, jame pamatėme įrengtas dirbtuvėles, neįgaliųjų užimtumo galimybes. Svajojame, kad sugrįžę į Kyjivą bandysime kažką panašaus įdiegti savo šalyje. Jau kitą dieną iš centro pas mus atėjo socialinė darbuotoja, užpildėme klausimynus, Taisiją užregistravo, dabar laukiame, kol bus atliktos kitos privalomos procedūros, kad ji galėtų centrą lankyti“, – sakė kijevietė.

Iš Ukrainos nuo karo pabėgusios moterys su neįgaliais vaikais – jos visos yra vienišos mamos, nes jų vyrai kaunasi su jų ir mūsų, lietuvių, bendru priešu fronto linijose. Joms gresia papildyti Lietuvoje skurstančių vienišų mamų gretas.

Per pusantro mėnesio – 115 eurų

Už priėmimą Lietuvoje dėkinga ir Albina. Turi stogą virš galvos, yra su sūnumi saugi, kažkada išsispręs vaiko priėmimo į darželį klausimas. Visgi virptelėjęs moters balsas privertė suklusti, giliau pasidomėti, kaip ji su sūnumi jaučiasi, kaip Lietuvoje įsikūrė, kokią pagalbą gauna. Skirtingai nuo Julijos, Albina vyko į šalį, apie kurią iki tol buvo skaičiusi tik spaudoje.

Problemų esama. Moterį stebina mėnesius užtrunkančios eilės pas reikalingus jos neįgaliam sūnui medicinos specialistus. Du kartus nuvykus ir pamačius pabėgėlių iš Ukrainos registracijos savivaldybėje eilę, nėščia moteris su neįgaliu vaiku nesiryžo jos įveikti. Per pusantro mėnesio buvimo Lietuvoje laiką ji gavo „Maisto banko“ kortelę su 115 eurų, kuria gali atsiskaityti „Iki“ parduotuvėse. Žino, kad dar turėtų gauti 252 eurų išmoką, tačiau ji moters dar nepasiekė.

„Įsikūrėme savivaldybės suteiktose patalpose su dar dviem moterimis su neįgaliais vaikais. Viena kitą palaikome. Labai daug pagalbos sulaukiame iš paprastų, net pašalinių žmonių, padeda savanoriai. Jei ne jie, būtų labai sunku“, – prisipažino Albina.

Lietuvoje parama vienišoms mamos su neįgaliais vaikais – per menka, o pabėgėliams dar ir labai vėluoja

Vilnietė Vaiva, atstovaujanti nevyriausybinei organizacijai „Betzatos bendruomenė“, kuri teikia pagalbą, organizuoja veiklas suaugusiems žmonėms su intelekto negalia, sakė, kad „rankų trūksta“ ir jau jaučiamas visuomenės dėmesio mažėjimas bei nuovargis. Iš Ukrainos nuo karo pabėgę žmonės adaptuojasi lengviau, jei čia turi artimųjų ar draugų, kurie juos pasitinka, priima ir padeda. Tačiau jeigu atvyksta „kaip stovi“ – į nežinią, susidūrus su kliūtimis – dažnai tiesiog dėl informacijos stokos, kalbos barjero – juos ištinka „antrasis šokas“. Gerai neįgaliųjų problemas žinančios moters nuomone, šeimas, kurioms gimsta neįgalus vaikas, bemaž visada ištinka krizė ir joms visada reikalinga kitų žmonių pagalba.

„Dar sudėtingesnėje situacijoje yra vieniši tėvai, auginantys vaikus su negalia. Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. vieną iš didžiausių skurdo lygių patyrė vienas suaugęs asmuo su vienu ar keliais vaikais. Skurdo lygis siekia 45,2 proc., tuo tarpu dviejų suaugusių asmenų su vienu ar dviem vaikais skurdo lygis siekė 11,2 proc. Valstybės parama vienišiems tėvams su neįgaliais vaikais Lietuvoje yra per menka, o pabėgėlių atveju – ji dar ir labai vėluoja. Iš Ukrainos nuo karo pabėgusios moterys su neįgaliais vaikais – jos visos yra vienišos mamos, nes jų vyrai kaunasi su jų ir mūsų, lietuvių, bendru priešu fronto linijose. Joms gresia papildyti Lietuvoje skurstančių vienišų mamų gretas“, – akcentus sudeda „Betzatos bendruomenės“ atstovė.

Pagalba Europos Sąjungoje

Europos Komisija skelbia, kad visi iš Ukrainos į ES atvykstantys vaikai turėtų turėti galimybę iškart ir be diskriminacijos pradėti naudotis savo teisėmis, įskaitant reikiamą psichosocialinę paramą, sveikatos priežiūrą ir teisę mokytis. Iš Ukrainos atvykstantiems žmonėms turėtų būti suteikta galimybė gauti ligos išmokas ir būti įtrauktiems į priimančiosios valstybės narės valstybinės sveikatos priežiūros sistemą. Neįgaliųjų karo pabėgėlių sunkumai kol kas nėra išskiriami, jiems galioja bendri 1951 m. Ženevos konvencijoje nustatyti pabėgėlių statuso kriterijai, o pabėgėlius priimančioms šalims – ES pagrindinių teisių chartijos bei vėliau priimtų atitinkamų direktyvų reikalavimai.

Dėl karo Ukrainoje iki balandžio mėnesio pabaigos Lietuvoje iš viso registruota beveik 50 tūkst. asmenų, daugiau nei 20 tūkst. jų sudaro nepilnamečiai, iš jų beveik 50 yra vaikai su negalia. Migracijos departamentas fiksuoja duomenis tik apie vaikus, jų amžių, vaikų tėvai ar globėjai departamento pareigūnus informuoja, jei vaikai būna su negalia, tačiau negalios pobūdis nebūna įvardinamas. Laikinuose ukrainiečių registracijos centruose yra sparčiai vykdomos migracijos procedūros ir paskirstymas į laikino apgyvendinimo vietas, kuriose pabėgėliai gali apsistoti iki 72 val.

Pagalba Lietuvoje

Toliau su šia pabėgėlių socialine grupe dirba Socialinės apsaugos ir darbo (SADM), Švietimo, mokslo ir sporto, Sveikatos apsaugos ir kt. ministerijos bei šalies savivaldybių tarnybos. SADM viešai skelbiamoje „Migris“ sistemoje bei Statistikos departamento švieslentėse asmenys klasifikuojami tik pagal amžių, lytį, profesijas, vaikų atveju – ar yra lydintys asmenys, tačiau asmenų pažeidžiamumo kriterijus neišskiriamas. Tai reiškia, kad iš esmės viena pažeidžiamiausių asmenų grupė – gimdytojai su neįgaliais vaikais – pakliūva į bendrą pabėgėlių srautą, turi įveikti visas priimančios šalies nustatytas procedūras, kurios paprastai užtrunka. Ypač tai pasakytina apie tėvus ar globėjus, atvykusius su vaikais, turinčiais intelekto negalią, kuriems reikalinga ypatinga priežiūra.

Tam tikrą pagalbą jie gauna. Socialinius ir darbo reikalus Lietuvoje administruojanti ministerija informuoja, kad laikinąją apsaugą gavę negalią turintys ukrainiečiai mūsų šalyje gali gauti visas reikiamas socialines paslaugas, išlaidų tikslines kompensacijas, naudotis visomis neįgaliųjų integracijos priemonėmis. Šalies savivaldybėse jie gali kreiptis dėl socialinių paslaugų, o bendrosios socialinės paslaugos (informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, maitinimo organizavimas, aprūpinimas drabužiais ir avalyne, asmeninės higienos ir priežiūros paslaugomis) jiems gali būti teikiamos nenustačius socialinių paslaugų poreikio.

Ministerija patikina, kad jei minėtų paslaugų nepakaktų, nuo karo iš Ukrainos į Lietuvą pabėgusiems neįgaliems asmenims bendra tvarka gali būti skiriamos ir teikiamos specialiosios socialinės paslaugos asmens namuose ar socialinių paslaugų įstaigose, taip pat mokamos šalpos pensijos, pabėgėliai turės teisę ir į piniginę socialinę paramą.

Galėti ar privalėti, atsiliepti ar užsimerkti?

SADM pažymi, kad norint užtikrinti nuo karo pabėgusių Ukrainos žmonių minimalius poreikius ir pragyvenimą Lietuvoje, savivaldybės taip pat gali teikti jiems socialinę paramą, skirti vienkartinę, tikslinę, periodinę ar sąlyginę pašalpą ir pan.

Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė, prabėgus mėnesiui nuo karo Ukrainoje ir pabėgėlių srauto iš šios šalies pradžios, priėmė sprendimą skirti vienkartinę 252 eurų išmoką būtiniausiems poreikiams patenkinti. Išmoką atvykusieji turėtų gauti iki sulaukdami, kada jiems bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Vis dėlto valstybės ir savivaldybių skiriamos pagalbos nepakanka ir reikšmingą pagalbos poreikių išpildymo dalį prisiima nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, Lietuvos Caritas, Maltos ordino pagalbos tarnyba, organizacija „Gelbėkit vaikus“, „Maisto bankas“ ir kiti bei atskiri piliečiai, savanoriai. Ypač tokios pagalbos prireikia, kai sprendžiamos konkrečios atvykusiųjų problemos, nes institucijų reglamentuotos sąvokos „gali būti teikiama“ arba „galima kreiptis“ – nereiškia prievolės, o kreipimasis – nereiškia pagalbos, kuri streso, nežinios apimtiems žmonėms, ypač įsipareigojusiems pasirūpinti tais, kurie nuo jų absoliučiai priklausomi – neįgaliaisiais, ne visada yra įveikiamos kliūtys.

Dabartis ir ateitis

Ir Albina, ir Julija nusiteikusios optimistiškai. Tiki, kad karas baigsis pergale ir jos turės kur ir pas ką sugrįžti. Julija džiaugiasi ir net stebisi, kad Taisija joms įsikūrus Vilniuje tapo daug ramesnė, jos dažniau išeina drauge pasivaikščioti. Šalia yra sesuo su dukra, nuolat susisiekia sesers draugai, išsaugotas nepakitęs „mikrokosmosas“, kuris ypač svarbus Taisijai, nes jai tikriausiai atrodo, kad su šeima išvyko atostogauti ir, kaip jau sutarta, rugpjūčio mėn. sugrįš namo.

Albina taip pat tiki, kad sunkumai laikini, o palyginus su negandomis tų žmonių, taip pat ir neįgalių vaikų su tėvais, kurie įstrigo Rusijos jau okupuotose teritorijose, – priverčia susitelkti ir gyventi „čia ir dabar“, pasirūpinti kad sūnus būtų sveikas ir sotus, turėtų ir patirtų saugią ateitį.