Autobusas – sausakimšas. Moksleiviai po pamokų grįžta namo. Vaizdelis kaip visada: paaugliai, patogiai įsitaisę, sėdi, o vyresnio ir senyvo amžiaus žmonės stovi.
Ir štai stotelėje jau Tauralaukyje iš autobuso šiaip taip išsibrauna senutė ir tik tada pastebiu, kad ji – su ramentu. Sunkiai paeina.
Niekas jai nepadėjo išlipti, autobuse vietos neužleido! Nes sėdintys paaugliai, spėju, stengėsi jos „nepastebėti“.
Nuo to vaizdo man tapo liūdna, keletą dienų mintys vis sukosi apie šį matytą epizodą.
Noriu kreiptis į visų tų paauglių ir ne tik paauglių tėvus: ko verti jūsų prabangūs automobiliai ir gražūs namai užmiestyje, jeigu jūs savo vaikų sąmonėje neišugdėte užuojautos silpnesniam, neišmokėte jų pagarbos žmonėms?
Ko vertas jūsų turtas, jeigu savo atžalų neišmokėte žmoniškumo, jeigu jų krūtinėse plaka ne širdis, o ledo gabalas? Ko jūs patys galite senatvėje sulaukti iš tokių beširdžių?
