Galbūt po daugelio metų įvairūs žmonės priešais kameras pasakos apie savo tikrus ar įsivaizduojamus jausmus, patirtus tą akimirką, kai aktorius scenoje smogė savo kolegai?

"Tuo metu jau dirbau miestelio klojimų teatrą globojančioje valstybės institucijoje. Kaip tik buvo pietų pertrauka, ir mes su kitais kolegomis nuėjome į vietinį barą alaus. Išgėrėme beveik po šešias pintas ir jau ruošėmės grįžti, tačiau staiga supratome, kad visas baras paskendęs tyloje stebi televizorių. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad įvyko kažkas labai rimto", – po daugelio metų "Netflix" dokumentinio filmo kūrėjams pasakos pirmosios JAV prezidentės Ivanos Marie Trump (1981) patarėjas.

"Tą dieną pagimdžiau mūsų pirmąjį vaiką. Kaip tik buvau atsigavusi po narkozės, kai įėjusi seselė atnešė Bubu ir paklausė, ar jau girdėjau, kad W.Smithas smogė kitam aktoriui? Nusprendžiau iškart paskambinti savo antros eilės pusseserės pusbroliui, kuris turėjo šunų sterilizavimo kliniką Holivude. Jis pasakė, kad tai, ką pranešė seselė, yra tiesa", – tame pačiame dokumentiniame porins prašmatniame priemiesčio kvartale gyvenanti poniutė.

Žmonijos atmintis yra labiausiai linkusi išsaugoti ne svarbiausius, o įžymiausius praeities įvykius.

Patys svarbiausi visai žmonijai (arba bent jau daugeliui tautų) įvykiai neretai pro masių akis tyliai praslenka visiškai nepastebėti, be jokios epinio patoso miglos.

Nekenčiamo režimo simboliu tapusios Bastilijos tvirtovės šturmas (1789), Liudviko XVI galvos amputacija (1793), į kvadratą susispietę, raudonais mundurais vilkintys britų šauliai, atidengę ugnį į prancūzų kavaleriją Vaterlo mūšyje (1815), serbų nacionalisto šūviai į Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį 1914 m. vasarą, į Žiemos rūmus beveik be jokio pasipriešinimo besiskverbiantys bolševikai, svaiginančios XX a. trečiojo dešimtmečio linksmybės ir skausmingos to paties amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pagirios, tribūnoje miniai įnirtingai rėkiantis Adolfas (1889–1945), ant panašios pakylos grėsmingai tylintis Josifas (1878–1953), 1939 m. vasarą sudarytu susitarimu patenkinti sovietų ir nacionalsocialistų atstovai, Jungtinių Valstijų bazę Havajuose puolantys japonų lėktuvai (1941), buldozeriu į masinę kapavietę stumiami Bergen-Belzeno kalinių lavonai, branduolinių bombų sprogimai Tekančios Saulės salose, į Jungtinių Valstijų laivą "USS Missouri(BB-63) patvirtinti kapituliacijos su palyda atvykęs senamadišku cilindru pasipuošęs raišuojantis Japonijos užsienio reikalų ministras Mamoru Shigemitsu (1887–1957), sovietų tankai Budapešto gatvėse (1956), Berlyne kylanti raudonųjų statoma siena (vėliau tapusi ne tiek marksizmo agresijos, kiek abstraktaus susipriešinimo simboliu), Dalase (Teksasas) ištaškytos JAV prezidento smegenys (1963), marihuaną rūkantys ilgaplaukiai kažin kur tarp Niujorko ir San Fransisko, jų bendraamžis su M-16 bėgiojantis Pietryčių Azijos džiunglėse ir netoli jo krentantys napalmo užtaisai, degantys automobiliai Paryžiuje, sovietų tankų viešnagė Prahoje, entuziastinga minia, griaunanti tą pačią Berlyno sieną, princesės Dianos žūtis automobilio avarijoje (1997), į pasaulio prekybos centrą atsitrenkiantys keleiviniai laineriai (2001) – visi šie įvykiai yra daugiau ar mažiau įsirėžę į sąmonę žmonių, bent šiek tiek skiriančių savo laiko praeičiai, politikai arba popkultūrai apmąstyti.

Vis dėlto reikėtų konstatuoti faktą, kad patys svarbiausi visai žmonijai (arba bent jau daugeliui tautų) įvykiai neretai pro masių akis tyliai praslenka visiškai nepastebėti, be jokios epinio patoso miglos.

Taip pat derėtų atsiminti, kad ne vienam žmonijos atstovui yra būdingas tam tikras narciziškumas, kurio veikiami žmonės geba itin sureikšminti arba pervertinti visiškai nereikšmingus ir nesvarbius nutikimus bei procesus.

XX a. septintajame dešimtmetyje visos Vakarų pasaulio akys buvo nukreiptos į Jungtinių Valstijų bandymus išvaryti komunistus iš Pietryčių Azijos.

Amerikiečių veiksmų Vietname metas sutapo su jų namuose vykstančiu juodaodžių pilietinių teisių judėjimu, augančia popkultūros ir jaunystės kulto įtaka bei seksualine revoliucija, ir, tarsi to dar būtų negana, pats Vietnamo karas buvo kone tiesiogiai transliuojamas per televiziją.

Tuo metu apie JAV veiksmus Pietryčių Azijoje kalbėjo visi, kas tik netingėjo. Vyko už abstrakčią taiką agituojančios protesto akcijos (kurios neretai peraugdavo į riaušes), popmuzikos atlikėjai kūrė dvasingas dainas.

Tais laikais gyvenusiems žmonėms (ypač jauniems, kuriems dabar daugiau nei septyniasdešimt) atrodė, kad Vakaruose vyksta išties kažkas itin svarbaus, tačiau galiausiai visuomenės susidomėjimas Vietnamu nuslopo, JAV užmezgė kontaktus su Kinijos Liaudies Respublika, buvo sudaryta taikos sutartis su Vietnamo komunistais, amerikiečių pajėgos iš ten pasitraukė, ir gyvenimas tekėjo toliau savo vaga.

Nuo 1950 iki 1953 m. Korėjos pusiasalyje vykęs panašus konfliktas tokio visuomenės susidomėjimo nesulaukė.

Filmų ir dainų apie Korėjos karą sukurta nepalyginti mažiau, tačiau jis yra žymiai svarbesnis už Vietnamo karą politiniu požiūriu vien tuo, kad dėl jo pusiasalyje susikūrė dvi skirtingos valstybės.

Jose gyvena tos pačios tautos ir kultūros atstovai (neretai ir tų pačių šeimų ar giminių nariai), tačiau Korėjos Respublika (laisvosios rinkos pietūs) ir Demokratinė Korėjos Liaudies Respublika (komunistinė šiaurė) yra du visiškai skirtingi pasauliai.

Tai nereiškia, kad Vietnamo karas nesvarbus, tačiau Korėjos karas yra nepalyginti svarbesnis, o SSRS invazija į Afganistaną savo reikšmingumu užgožia juos abu.

Po Vietnamo karo JAV gyvavo toliau, o po sovietų benefiso Afganistane iš SSRS teliko tik paveldas – krūva pelėsių tvaiką skleidžiančių stabų.

Marksizmo dogmas, rytietišką dvasingumą ir tolstojišką gyvenimo būdą suvienyti turėjusi utopinė vizija, kuri daugeliui atrodė ranka pasiekiama, dabar priminė žavią, spalvingą klejonę. Maištingajam jaunimui reikėjo naujų didvyrių ir naujų priešų, kurių kova atvestų žmoniją į šviesų socialistinį rytojų.

"1972 m. Andropovo dezinformacijos mašina jau sukosi dieną naktį, bandant islamo pasaulį įtikinti, kad Izraelis ir Jungtinės Valstijos siekia visą likusį pasaulį paversti sionistų tėvonija. Andropovui islamo pasaulis buvo Petri lėkštelė, kurioje KGB iš marksizmo-leninizmo bakterijų išaugino nuodingą neapykantos Amerikai užkratą. Antisemitizmas islamo pasaulyje giliai suleido šaknis. Viskas labai paprasta: musulmonai linkę į nacionalizmą, šovinizmą ir aukos sindromą. Andropovas postringavo, kad "mes" turime padaryti taip, kad juos vimdytų nuo minties apie "Siono vyresniųjų tarybą" (t. y. JAV Kongresą), kurios tikslas – pajungti žydams visą pasaulį. Tamsias užguitas jų minias turime įaudrinti iki pasiutimo. Kaip aiškino Andropovas, musulmonų antisemitinis įsiūtis natūraliai išsilies terorizmu ir smurtu prieš Izraelį ir Ameriką", – teigiama į Jungtines Valstijas pabėgusio socialistinės Rumunijos žvalgybos tarnybos karininko Iono Mihai‘aus Pacepos (1928–2021) memuaruose "Dezinformacija" (2013).

Su 1972 m. Miuncheno vasaros olimpinėmis žaidynėmis (1972 m. rugpjūčio 26 – rugsėjo 11 d.) buvo siejamos didelės viltys. Vakarų Vokietijos valdžia tikėjosi atsikratyti nacistinio šleifo ir pademonstruoti visiškai kitą, gerokai pozityvesnę vokiečių tautos pusę, tačiau šioms svajonėms taip pat nebuvo lemta išsipildyti.

Į Izraelio sportininkų delegacijos apartamentus ginkluotų ekstremistų gauja pradėjo veržtis ankstų rugsėjo 5-osios rytą. Imtynininkų treneris Moshe Weinbergas (1939–1972) ir sunkiosios atletikos atstovas Yossefas Romano (1940–1972), pasinaudodami savo fiziniu pranašumu, bandė užtverti užpuolikams kelią, tačiau jų pastangos buvo bejėgės prieš šaunamųjų ginklų galią. Abu sportininkai žuvo.

Keletas atletų, pažadinti sąmyšio, pabėgo iššokę pro langus, devyni buvo paimti įkaitais. Atvyko Vokietijos policija, o paskui ją – ir žiniasklaidos atstovai. Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai kruvinas teroro aktas buvo kone tiesiogiai transliuojamas per televiziją.

Prasidėjo bergždžios ir beprasmiškos derybos. Pagrobėjai reikalavo, kad būtų paleista daugiau nei 230 Izraelyje kalinamų asmenų. Jie taip pat išreiškė pageidavimą, kad būtų išlaisvinti ir Vakarų Vokietijos valdžios įkalinti pamišėlio Berndto Andreaso Baaerio (1943–1977) ir kairiosios žurnalistės Ulrike‘ės Marie Meinhof (1934–1976) grupuotės nariai. Vakarų Vokietijos valdžia, kuriai susidariusi padėtis dėl pagrobtų sportininkų tautybės buvo itin nemaloni, mandagiai atsisakė Izraelio pagalbos ir pasitelkusi nepatyrusius bei specialaus pasiruošimo neturinčius policijos pareigūnus bandė paspęsti nevykusius spąstus.

Iš pradžių sraigtasparniai nugabeno pagrobėjus kartu su įkaitais į oro uostą, kuriame neva turėjo jų laukti lėktuvas. Bet padangių paukščio varikliai buvo šalti, jame nebuvo įgulos. Ekstremistai iš karto suprato, kad juos bandoma apgauti. Prasidėjo susišaudymas. Chaoso metu giltinė pasiglemžė visų įkaitų, didžiosios dalies pagrobėjų ir vieno vokiečio policininko gyvybes.

Į Vokietiją atskubėjęs plikagalvis "Mossad" vadovas Zvi Zamiras (1925) tegalėjo lyg bejėgis stebėti mėgėjiškai suplanuotos operacijos virsmą absoliučia katastrofa. Skerdynes išgyvenę ekstremistai buvo suimti, tačiau jau kitą mėnesį (1972 m. spalio 29 d.) buvo užgrobtas "Lufthansa" oro skrydžių bendrovės lėktuvas. Šį kartą pagrobėjai reikalavo paleisti išgyvenusius Miuncheno katastrofos "herojus". Vokietijos valdžia patenkino jų prašymą.

Dar iki užgrobiant "Lufthansa" lėktuvą, 1972 m. spalio 16 d. Europos žemyną pradėjo krėsti keisti paslaptingi nužudymai.

Iš pradžių nežinomi asmenys nušovė žemo rango Libijos ambasados Italijoje klerką Abdelį Waelį Zwaiterį (1934–1972).

Tų pačių metų gruodžio 8 d. Paryžiuje (Prancūzijoje), pakėlęs savo telefono ragelį, buvo susprogdintas intelektualų sluoksnio atstovas Mahmoudas Hamsharis (1938–1972).

1973 m. sausio 24 d. Kipre buvo susprogdintas žmogelis, ekspertų vadinamas Husseino Al Bashiro pavarde. Jis buvo atsakingas už Palestinos ekstremistų ir KGB ryšius.

Tų pačių metų balandžio 6 d. Paryžiuje buvo nušautas teisės ekspertas Basilis Al-Kubaissis.

Po trijų dienų Beirute (Libane) išsyk buvo eliminuoti net trys palestiniečių lyderiai – Kamalis Abdel Hafizas Adwanas (1935–1973), Muhammadas Youssefas al-Najjaras (1930–1973) ir Kamalis Butros Nasseras (1925–1973).

1973 m. birželio 28 d. automobilyje paslėpta bomba pasiglemžė dar vieną spalvingą asmenybę – Prancūzijoje gyvenantį Alžyro menininką Mohammadą Boudia (1932–1973), kuris garsėjo įspūdingu meilužių (moterų) skaičiumi ir, slapstydamasis nuo priešų, pats neretai persirengdavo moteriškais rūbais.

Izraelio valdžia ir jos slaptosios tarnybos tvirtino, kad visi šie likviduoti asmenys gyveno dvigubą gyvenimą. Jie visi buvo "Juoduoju rugsėju" pavadinto slapto palestiniečių ekstremistinio judėjimo "Fatah" padalinio nariai ir kiekvienas jų svariai prisidėjo prie Miuncheno ir daugybės kitų teroro aktų planavimo.

Pasivijo praeitis

Aštuntą dešimtį bebaigianti Tran To Nga atrodo tvirtai, tačiau išvaizda apgaulinga. Jos ligoms suskaičiuoti nepakanka vienos rankos pirštų: hipertonija, krūties vėžys, antrojo tipo diabetas, itin reta alergija insulinui, alfa talasemija, odos chloraknė, širdies problemos. Prancūzijos pilietybę turinti vietnamiečių kilmės moteris neabejoja dėl savo ligų  priežasčių – tai Vietnamo karo metu naudoti herbicidai.

Taktiniais sumetimais – siekiant sunaikinti miškų lapiją ir taip atsekti Vietkongo partizanų slėptuves – šių chemikalų JAV armija Vietnamo ir Laoso teritorijoje išpurškė apie 80 mln. litrų. Daugiau kaip pusė buvo vadinamasis oranžinis agentas ("Agent Orange"), kurio sudėtyje yra mirtinai pavojingo dioksino.

Aš pa Parengė Asta Mažutytė klausiau savęs, kas prižiūrės šiuos neįgalius vaikus, kai mirs pirmoji karta, kurios dalis aš esu?

Šiandien jau aišku, kad herbicidas ne tik naikina augalus, bet ir sukelia ilgalaikių rimtų sveikatos problemų, pradedant neurologinėmis, baigiant onkologinėmis ligomis ir apsigimimais.

Mirtinas efektas

1966-aisiais iš prancūziškosios Indokinijos kilusi Tran To Nga palaikė Nacionalinį Pietų Vietnamo išsivadavimo frontą, dirbo žurnaliste. Apie netradicinį amerikiečių ginklą ji, kaip ir jos remiami vietkongiečiai, nieko nežinojo.

Per vieną amerikiečių antskrydį netoli Saigono smalsumo vedama Tran To Nga išlindo iš partizanų bunkerio ir pateko į aštraus kvapo herbicidų debesį. Jauna moteris daug negalvojo apie galimus lipnaus lietaus padarinius, todėl paskubomis nusiprausė tik veidą ir nė nesusimąstė, kad jau spėjo tapti nuodų įkaite.

Padariniai: efektyvus netradicinis ginklas prieš Vietkongo partizanus apnuodijo gyvenimą ne vienai vietnamiečių kartai.

Nupurkšti medžiai po dienos numetė lapus – partizanų karinės pozicijos buvo kaip ant delno. Tačiau herbicidų poveikis buvo dar didesnis: jais apsinuodijo ištisi Vietkongo partizanų būriai, chemikalai įsigėrė į dirvą ir pateko į gruntinius vandenis.

Jau netrukus Tran To Nga pajuto apsinuodijimo padarinius. 1969 m. ji pagimdė mergaitę – mažylė turėjo keturias širdies ydas, ją kankino kvėpavimo problemos, lopais slinko oda. "Aš jos net negalėjau paimti į rankas", – apie vos septyniolika mėnesių išgyvenusios dukrelės tragediją vėliau Tran To Nga rašė knygoje "Mano apnuodyta žemė". Vietname pasirodžiusi knyga vėliau buvo išversta į užsienio kalbas ir ją išgarsino.

Paveldėtas skausmas

Tran To Nga dukrelė buvo viena iš 150 tūkst. vaikų, kuriuos, dar įsčiose sužalotus siaubingų nuodų, vėliau pagimdė apsinuodijusios vietnamietės. Su baisiomis negaliomis gimusius mažylius tėvai slėpdavo nuo aplinkinių. Ir pati Tran To Nga sako žinanti, kad po greitos dukrelės mirties aplinkiniai kalbėję, jog ši tragedija buvęs jai atpildas už jaunystės paklydimus.

Su tokia pat širdies yda gimė ir dar dvi Tran To Nga dukros, sveikatos problemas it prakeiksmą paveldėjo ir jos anūkė – gimė sirgdama astma ir širdies ligomis.

Esama duomenų, kad nuo šio chemikalo iš viso nukentėjo apie 4,8 mln. Vietnamo gyventojų, daugiau 400 tūkst. mirė. Dar ir šiandien, nuo Vietnamo karo skaičiuojant jau ketvirtąjį dešimtmetį, kasmet pasaulį išvysta apie 6 tūkst. apsigimusių ar sunkiomis ligomis sergančių kūdikių: su kūną bjaurojančiais apsigimimais, be rankų, akli ar sparčiai ankantys, nusėti opų, nepajėgantys savarankiškai judėti ar protiškai neįgalūs. Šalyje neslūgsta odos, autoimuninių, kepenų ir kitokių ligų banga. Specialistai skaičiuoja, kad dioksino poveikį jaus iki dvylikos kartų.

Civiliai liko už borto

Tran To Nga sako, kad, dirbdama socialinį darbą su kitais vietnamiečiais, per karą patyrusiais cheminių atakų, išsiaiškinusi, jog ją kankina analogiškos sveikatos problemos, o jos dukrų įgimtos ligos – tokios kaip kitų tėvynainių. Teismų slenksčius ji pradėjo minti dar 2009-aisiais, supratusi padėties Vietname mastą. "Aš paklausiau savęs, kas prižiūrės šiuos neįgalius vaikus, kai mirs pirmoji karta, kurios dalis aš esu?" – viename interviu sakė Tran To Nga.

Garbės legiono ordinas, kurį moteris yra gavusi iš tuomečio Prancūzijos prezidento Jacques Chiraco rankų, įkvėpė moterį nesiliauti ieškojus teisybės ir atsigręžti į Prancūzijoje, kur ji gyvena, teismus. Juo labiau kad iki tol vietnamiečiams nepavyko gauti kompensacijų už patirtą žalą. 1984 m. JAV išmokėjo beveik 180 mln. dolerių tik Vietnamo karo veteranams, turėjusiems kontaktą su vadinamuoju oranžiniu agentu. Vietnamo gyventojai liko už borto. Oranžinio agento aukų asociacija (VAVA) pateikė ieškinį šio herbicido gamintojams, tačiau 2009 m. JAV Aukščiausiasis Teismas ir jį atmetė.

2013 m. Pietų Korėjos teismas nurodė "Monsanto" ir "Dow Chemicals" sumokėti kompensaciją 39 karo veteranams, apsinuodijusiems pesticidais. Tačiau civilių teisės ir tąkart liko neapgintos.

Svarbus precedentas

Po to, kai 2013 m. Prancūzijos parlamentas leido patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, įvykdytus kitoje šalyje, Tran To Nga pateikė pareiškimą Evri rajono apylinkės teismui. Savo teisinį žygį ji vadino paskutiniu savo gyvenimo mūšiu.

Moteris kaltino keturiolika chemijos koncernų, tarp kurių – "Monsanto", "Dow Chemical", tiekusių oranžinį agentą. Moteris pateikė dokumentų, esą įrodančių, kad įmonės, net ir turėdamos informacijos apie šios medžiagos poveikį žmogaus organizmui, toliau jį gamino ir platino.

"Aš nereikalauju kompensacijos. Tačiau yra tūkstančiai aukų. Aš, žinoma, kovoju už savo šeimą, bet kovoju ir už kitas aukas, kad sukurčiau teisinį precedentą, – sakė moteris. – Neturiu prabangos sustoti. Man beveik 80 metų. Aš esu vienintelis žmogus, galintis tai padaryti. Jei mirsiu, visa tai mirs kartu su manimi."

Aidai: apdovanojimų laimėjusioje prieš dešimtmetį darytoje JAV fotografo Edo Kashio nuotraukoje – herbicidų apnuodytų tėvų atžala Nguyen Thi Ly (nuotraukoje jai 9-eri).

Į teismą moteris kreipėsi dar 2014 m., tačiau atsakymo sulaukė tik dabar. Ją remiančios nevyriausybinės organizacijos dalijosi nuogąstavimais, kad teismas tyčia vilkina procesą, tarsi tikėdamiesi natūralios jo baigties: medikų prognozės apie Tran To Nga sveikatą dar prieš kelerius metus buvo labai pesimistinės.

Chemijos koncernų advokatai aiškino, kad oranžinį agentą JAV naudojo nacionalinei gynybai, todėl esą užsienio teismas negali imtis šio klausimo.

Pati moteris vylėsi, kad galiausiai byla išsivystys į istorinį procesą dėl ekocido – nusikaltimo gamtai, kurio sąvoka įtraukta į ką tik Prancūzijos nacionalinio susirinkimo priimtą Klimato įstatymą.

Anot Tran To Nga, praėjus pusei amžiaus po amerikiečių atakų chemikalais, Vietname pastebėta it iš kokio mokslinės fantastikos filmo atklydusių keistų milžiniškų augalų, kuriuos vietos žmonės taip ir vadina – Amerikos augalais.

Tačiau gegužės 10-ąją Prancūzijos teismas atsisakė nagrinėti Tran To Nga pareiškimą dėl defoliantų naudojimo Vietnamo kare.

Iš tiesų buvo keli Vietnamo karai arba net keli to paties didelio karo epizodai. Pietryčių Azijos pakraštyje esanti valstybė – vienas ankstyviausių žmonijos civilizacijos židinių. XIX a. Vietnamo teritorija tapo Prancūzijos nuosavybe. Antrojo pasaulinio karo metu jį okupavo japonai, todėl šalis vienu metu buvo valdoma ir Japonijos, ir Vichy vyriausybės.

Ho Chi Minho (1890–1969) vadovaujami komunistai kovojo su japonais, prancūzais, paskui po karo trumpai kariavo su japonų teritorijas perėmusiais sąjungininkais. Nuo 1946 m. iki 1954 m. vyko Pirmasis Indokinijos karas su koloniją išsaugoti siekiančia Prancūzija. Jį užbaigusi Ženevos sutartis Laosą, Vietnamą ir Kambodžą paskelbė nepriklausomomis valstybėmis, tačiau pats Vietnamas liko perskeltas į dvi dalis – šiaurinę, užimtą komunistų, ir pietinę, valdomą autoritarinio režimo.

JAV, atsižvelgdamos į augančią komunizmo grėsmę, visą laiką netiesiogiai veikė Vietname, remdamos tiek prancūzus, tiek pietiečius. Valstijų lyderiai vadovavosi vadinamąja domino kaladėlių teorija, teigiančia, jog komunistams įsigalėjus Kinijoje ir dalyje Korėjos pusiasalio atėjo eilė Vietnamui. Po jo esą kris Laosas ir kitos regiono šalys.

Savo ruožtu sovietai rėmė dvi jėgas – Šiaurės Vietnamo Demokratinę Respubliką, kuri de facto buvo savarankiška valstybė, ir vadinamąjį VietCongą – raudonuosius partizanus Pietų teritorijoje (šie daugiausia veikė pogrindyje, tačiau turėjo ir savo kontroliuojamų žemių).

Po 1954-ųjų sutarties, bėgant metams, Pietų valdžiai vis labiau nesisekė kariauti su raudonaisiais, reikėjo stipraus pagalbininko. Jau 1964 m. rugpjūčio 5-ąją JAV lėktuvai smogė Šiaurei, o 1965 m. lapkričio 14–18 d. įvyko Ia Drang mūšis – pirmos rimtos kautynės tarp amerikiečių ir komunistų. 1966 m. ir 1967 m. buvo reguliariai bombarduojama Šiaurės teritorija, o efektingos ant žemės vykdomos operacijos padėjo sunaikinti nemažai komunistų karinių dalinių ir jų naudojamos amunicijos.

Vienu metu prezidento Lyndono Baineso Johnsono (1908–1973) administracija skelbė, kad karas beveik laimėtas. Nepaisant to, palaikymas namuose vis labiau menko, o lemiamas lūžis, kuriame svarbų vaidmenį suvaidino žiniasklaida, įvyko 1968 m. pradžioje. Tais metais JAV turėjo vykti prezidento rinkimai, tad demokratams reikėjo pergale baigto karo. To paties reikėjo ir Šiaurės Vietnamui, kurio simbolis H.C.Minhas vadavosi mirtimi.

Sausio pabaigoje prasidėjo vadinamasis Teto puolimas, trukęs beveik iki pat rudens (pirmoji fazė – sausio 30 d. – kovo 26 d., antroji – gegužės 5 d. – birželio 15 d., trečioji – rugpjūčio 17 d. – rugsėjo 23 d.).

Švenčiant Tetą (naujuosius Vietnamo metus pagal mėnulio kalendorių), Šiaurės Vietnamo ir VietCongo pajėgos pradėjo netikėtą didelio masto koordinuotą puolimą visuose Pietuose. Karas, kuris vyko "kažkur" provincijoje, pirmą kartą persikėlė į metropoliją. Komunistų generolas Vo Nguyenas Giapas (1911–2013) taip tikėjosi išprovokuoti pietiečių nepasitenkinimą valdžia bei amerikiečiais ir gal net įžiebti sukilimą. Svarbiausi taikiniai – sostinė Saigonas, istorinę svarbą turintis Hue miestas bei kitos gyvenvietės, vyriausybės pastatai ir JAV priklausantys objektai.

Jau ankstų sausio 30-osios rytą komunistai užpuolė net trylika miestų. Vėliau per parą buvo surengta daugiau nei 120 atakų visoje šalyje. Svarbiausias komunistų puolamas taikinys Saigone buvo JAV ambasada. Nors vietnamiečiams pavyko patekti į jos kiemą, jūrų pėstininkai ir karo policija reagavo žaibiškai ir per 6 valandas sustabdė apsiaustį. Kariniu požiūriu V.N.Giapas apžiojo daugiau, nei galėjo sukramtyti – amerikiečių pajėgos ne tik staigiai reagavo ir sugebėjo atremti išpuolius, bet ir pridarė didelių nuostolių VietCongui, kuris tuo metu buvo praktiškai sunaikintas.

Vis dėlto amerikiečiams tai buvo Pyro pergalė – nors kariniu požiūriu vietnamiečiai pralaimėjo, jiems pavyko pasiekti gerokai didesnio masto propagandinio ir psichologinio pobūdžio pergalę. JAV ir tarptautinė žiniasklaida, fiksavusi kovos vaizdus, į eilinių amerikiečių TV ekranus perkėlė sugriautus pastatus, kraują ir gatvėse besimėtančius lavonus, o vaizdai su užpuolikais ambasados teritorijoje užgavo ypač jautrią stygą. Nuo to momento eilinių piliečių entuziazmas dėl karo ėmė sparčiai sekti, greitai įsitvirtino nuomonė, jog šis projektas atsidūrė aklavietėje.

Generolo Williamo Westmorelando (1914–2005) pareiškimas, jog, norint užbaigti konfliktą, reikėtų dar 200 tūkst. karių, priimtas kaip desperacija, o prezidentas L.B.Johnsonas buvo priverstas atsisakyti idėjos siekti dar vienos kadencijos.

Ypač žiaurios kautynės vyko Hue mieste, esančiame 50 mylių nuo Pietų ir Šiaurės pasienio, be to, čia komunistai atidavė duoklę "klasių kovai". Įsiveržę į Hue, VietCongo nariai krėtė pastatus ir suiminėjo valstybės tarnautojus, religinius lyderius, pedagogus ir kitus bent truputį su amerikiečiais ar Pietų Vietnamu susijusius asmenis.

"Kontrrevoliucionierius" jie išžudė (šaudė, mušė, degino, kai kuriuos palaidojo gyvus), o kūnus suvertė į masinę kapavietę (buvo rasti 2,8 tūkst. kūnų, dar 3 tūkst. žmonių "išgaravo").

Vienas asmuo, vadovavęs panašiam "išbuožinimui", pateko į istoriją. Nguyenas Van Lemas (1931 ar 1932–1968) buvo pagautas prie duobės su 34 pietiečių lavonais. Jis buvo ką tik nužudęs visą kariškio šeimą bei jų kaimynus. Vėliau jam pačiam tiesiog Saigono gatvėje priešais filmavimo kameras pietiečių karininkas Nguyenas Ngoc Loanas (1930–1998) ištaškė smegenis. Šį Pulitzerio premija apdovanotą "JAV žiaurumą iliustruojantį" Eddie Adamso (1933–2004) kadrą daugelis turbūt esate matę.

Jungtinių Valstijų filmų kūrėjas Francis Fordas Coppola (Fransis Fordas Kopola) trečiadienį laimėjo pagrindinę Ispanijos metinę meno premiją už viso gyvenimo darbus, iš kurių žymiausi yra „Krikštatėvis“ (The Godfather) ir „Šių dienų Apokalipsė“ (Apocalypse Now).

76 metų F.F.Coppola 50 tūkst. eurų Astūrijos princesės premija įvertintas kaip „svajotojas ir novatorius“.

„Jo valdžios, siaubo ir karo absurdiškumo tyrinėjimai peržengė jo meniškų darbų ribas ir tapo universaliais vaizduotės ir šiuolaikinės kultūros simboliais“, – sakoma apdovanojimą skyrusios komisijos pareiškime.

Tokie režisieriaus šedevrai kaip mafijos saga „Krikštatėvis“ arba juosta apie Vietnamo karą „Šių dienų Apokalipsė“ atnešė F.F.Coppolai daugybę „Oskarų“ ir kompromisų nemėgstančio menininko reputaciją.

„Jo požiūris kartais prieštaravo Holivudo kino pramonės interesams, sukeldamas ekonomių problemų ir sunkumų filmuojant“, – sakė komisija.

Astūrijos princesės fondas (Fundacion Princesa de Asturias) premiją už menus skiria asmeniui, grupei ar organizacijai, kurios darbas literatūros, kino, šokio, muzikos ar kitose meno srityse „tampa reikšmingu įnašu į žmonijos kultūros paveldą“.

Ankstesniais metais šias premijas yra gavę: JAV architektas Frankas Gehry (Frenkas Geris), Ispanijos kino režisierius Pedro Almodovaras (Pedras Almodovaras), JAV legendinis bardas Bobas Dylanas (Bobas Dilanas), britų architektas Normanas Fosteris (Normanas Fosteris), amerikiečių skulptorius avangardistas Richardas Serra (Ričardas Sera) ir brazilų architektas Oscaras Niemeyeris (Oskaras Nimejeris), vienas iš Niujorke stovinčių Jungtinių Tautų (JT) pastatų komplekso projektuotojų.

Premija bus įteikta spalį Astūrijos regiono sostinėje Ovjede per iškilmingą ceremoniją, kuriai vadovaus Ispanijos karalius Filipė (Filipė) ir kuri bus transliuojama per Ispanijos televiziją.

Buvusi Astūrijos princo premija pernai, princui Filipei tapus karaliumi, buvo pervardinta į Astūrijos princesės premiją - jo devynerių metų dukters Princesės Leonoros vardu.

Vietname ketvirtadienį kariniu paradu bus paminėtas 40-metis, kai komunistinė Šiaurė nugalėjo Jungtinių Valstijų palaikomus Pietus, Vietnamas buvo suvienytas. Ir dabar Komunistų partija valdo šalį, kurdama kažką panašaus į kapitalizmą, bet veši korupcija, nelygybė. Santykiai su Jungtinėmis Valstijomis normalizuoti prieš du dešimtmečius, kai kurie amerikiečiai, Vietnamo karo veteranai grįžo – kad padėtų stiprinti Vietnamo ekonomiką.

Keturi buvę tankistai puikiai prisimena, kaip 1975-aisiais Šiaurės Vietnamo tankai prasiveržė į Nepriklausomybės aikštę tuometinio Saigono, dabar Hišimino, centrą. Tai buvo lemiamas smūgis Amerikos palaikomiems Pietums, baigėsi karas, per kurį žuvo 3 mln. vietnamiečių, 58 tūkst. amerikiečių, 4,5 mln. žmonių pabėgo iš tėvynės.

„Kai mūsų tankas prasiveržė į nepriklausomybės aikštę, pirmiausia pagalvojau apie savo šeimą, žmoną, vaikus, gimtąjį kaimą“, – pasakojo tanko 390 vadas ltn. Vo Dang Toanas.

Nuo to laiko Vietnamas nuėjo ilgą kelią – iš varganos, alkanos virto šalimi, kurioje yra pasiturinčiųjų žmonių, kuri tapo Pasaulio Prekybos Organizacijos nare.

Reikalai į gerąją pusę ėmė krypti, kai prieš du dešimtmečius buvo atšaldyti santykiai su JAV, Billo Clintono administracija, pritarus abiems partijoms atšaukė ekonominį embargą. Impulsu tapo be vien ekonominiai interesai, bet ir geopolitiniai, Vietnamas tapo svarbiu Amerikos partneriu Ramiojo Vandenyno regione. Nors nemažai balsų Vašingtone ragina Vietnamą gerbti žmogaus teises.

„Kaip sakė valstybės sekretorius Johnas Kerry, kuris prieš metus čia lankėsi, jokios dvi šalys taip greitai nesuartėjo kaip JAV ir Vietnamas“, – teigė JAV konsulė Hošimine Rena Bitter.

Po to, kai 2003-ais metais į Vietnamą su geros misija atplaukė pirmas Amerikos karinis laivas, nuolat rengiamos bendros pratybos. Neseniai Amerika aprūpino Vietnamą penkiais pakrantės apsaugos laivais pagal 18 mln. dolerių pagalbos programą.

Buvęs Vietnamo karo veteranas dabar taip mėgsta leisti laisvalaikį su savo draugais. Vos 18-kos jis buvo pasiųstas kariauti, baigęs tarnybą nutarė kuo greičiau pamiršti ją ir Vietnamą, bet neseniai sugrįžo ir jis toks ne vienas.

„Noriu čia apsigyventi, gyvenu 4-us metus ir vis labiau man čia patinka. Žmonės geri, valgau gerą maistą, geriu gerą alų, turiu nuostabią moterį, gyvenimas puikus“, – kalbėjo Vietnamo karo veteranas Richardas Parkeris.

Vietiniai sako – geri vyrukai tie veteranai, karas seniai baigėsi.

Bet jį sunku pamiršti. Da Nangas mėgstamiausia vietnamiečių poilsio vieta, bet per karą ji buvo labiausiai užteršta dioksinu – amerikiečiai naudojo cheminį ginklą, vadintą Oranžiniu agentu. Dėl jo kenčia trys vietnamiečių kartos.

„JAV vyriausybė remia Oranžinio agento aukas, savo karo veteranus, bet jo aukoms Vietname taip pat reikia pagalbos, kad išgyventų“, – teigė  „Oranžinio agento“ aukų asociacijos vadovas Phan Thanhas.

Baracko Obamos administarcija įsipareigojusi padėti išvalyti teritoriją aplink Da Nango oro uostą, kur buvo amerikiečių karinė bazė, bet nepaiso Vietnamo kaltinimų, kad dėl Oranžinio agento išsigimsta vietnamiečių vaikai, esą tai moksliškai neįrodyta.

Vietname minima svarbi data. Lygiai prieš 40 metų Jungtinės Valstijos pasitraukė iš Vietnamo karo. Tačiau pats karas baigėsi tik po poros metų, kai tuometinės Sovietų Sąjungos palaikoma komunistinė Šiaurė galutinai nugalėjo Pietus.

Vietnamo karas iki šiol įrėžęs gilią žaizdą amerikiečių sąmonėje – gilesnę negu Antrasis pasaulinis karas.

Pietų Vietnamo pusėje, kurią palaikė Jungtinės valstijos, kariavęs veteranas su siaubu prisimena žinią, kad Jungtinės Valstijos traukiasi.

„Buvo labai neramu, nežinia, kas laukia. Kai amerikiečiai pasitraukė, tapo aišku – karas baigiasi“, – teigė buvęs pietų Vietnamo karys Tranas Quang Minhas.

Karas truko kol krito tuometinis Saigonas. Vietnamas tapo komunistinis sovietų satelitas, o tiems, kas kovojo Pietų pusėje, prasidėjo sunkios dienos.

„Po 1975-ųjų ieškojau darbo, bet visur atsakydavo, nes siejo su buvusia valdžia. Gyvenau sunkiai, bet vis tiek buvau laimingas, kad karas baigėsi“, – teigė veteranas.

Buvęs Pietų kovotojas buvo pašauktas būdamas 17 metų – vos baigęs mokyklą. Dabar jis dirba vietnamietiško taksi vairuotoju, o jo miestas Saigonas vadinasi Hošiminu – pagal vieną buvusių komunistinių lyderių. Tai tikras didmiestis, šalies ekonomikos centras, turintis 8 mln. gyventojų.