– Kas, jūsų manymu, paskatino šiandieninį fotografijos atgimimą?
– Ypatingos padėkos nusipelnė išmanusis telefonas. Tiek jauni, tiek vyresni žmonės įprato savo gyvenimą pasakoti per socialiniuose tinkluose dedamas nuotraukas. Daugeliui toks afišavimasis viešoje erdvėje – vienas iš bendravimo būdų, kai kam – net būtinybė. Tai tas pats, kaip rašyti dienoraštį, tik kur kas patogiau, smagiau, paprasčiau. Fiksuodami įvykius, potyrius, aplinką žmonės keliauja per laiką, rašo savo asmeninę ar visos šeimos istoriją. Dar viena iš fotografijos populiarumo priežasčių – šiuolaikinės technologijos, padedančios ne tik kurti originalius efektus, bet ir perkelti juos ant įvairių paviršių: paveikslo drobės, įtempiamų lubų, stiklo, keramikos, tekstilės, net ant drabužių.
Maisto fotografijos – ne mano sritis: man labiau patinka gaminti valgyti. Na, o jei koks patiekalas pavyksta – nufotografuoju telefonu, receptu pasidaliju su draugais.
– Ar šiuolaikiniame fotografijos mene egzistuoja mados?
– Manau, kad ne. Galimybių ir priemonių yra įvairių, tad kiekvienas fotomenininkas renkasi tai, kas artima jo braižui: spalvotą ar nespalvotą vaizdą, išgrynintą minimalizmą ar detalių gausą, natūralumą ar šiuo metu itin populiarius filtrus. Pastarųjų pasirinkimas itin gausus: filtrais galima sukurti netikėtus spalvinius efektus, komponuoti įvairius vaizdinius. Tokie dalykai man neimponuoja – vertinu natūralumą, idėją.
– Tobulai nuotraukai visada reikia tobulo vaizdo?
– Gera nuotrauka – ta, kuri turi savo istoriją ir pasakoja kur kas daugiau, nei parodo: kelia emocijų, spinduliuoja aistrą, nuotaiką, verčia susimąstyti ar patraukia neįprastu kampu. Ji, kaip ir dailininko paveikslas, gali būti techniškai ir netobula, bet būtinai turi užgauti širdį. Nors grožio sąvoka – labai subjektyvus dalykas, profesionalui nėra negražių, nuobodžių vaizdų, nefotogeniškų veidų. Svarbus matymo kampas, gebėjimas pagauti akimirką.
– Jūsų kelias į fotografiją: pašaukimas ar atsitiktinumas?
– Kai ištekėjau, pagimdžiau vaikus, studijavau tarptautinį verslą. Vaikus auginau pati, todėl mokslai gerokai užtruko, o sugrįžusi jų pabaigti supratau, kad tai darau tik dėl diplomo. Ši sritis manęs jau netraukė: daug laiko leisdama su vaikais, kartu su jais žaisdama, piešdama vėl pajutau vaikystėje atsiradusį potraukį dailei – man norėjosi erdvės saviraiškai, kūrybai. Deja, specialios mokyklos nebaigiau. Ne kartą esu bandžiusi piešti, tapyti, bet galvoje turiu idėją, matau vaizdą, o popieriuje niekas neišeina... Nusprendusi, kad pagal įgytą profesiją nedirbsiu, o piešti nemoku, pradėjau ieškojau būdų, kaip realizuoti savo poreikį kurti, ir beveik iš karto atradau fotografiją. Esu kruopštus, atkakliai tikslo siekiantis žmogus, bet kaip dirbti nemoku, todėl pradėjus fotografuoti mane nuolat kankino abejonės: ar turiu talentą ir fotomenininko duomenis, ar gerai dirbu, kur ir pas ką pasimokyti?.. Su savo pirmais eksperimentais nuskubėjau pas fotomenininką Robertą Misiukonį – tai buvo daugiau kaip prieš penkiolika metų. Jis mane palaikė, davė užduočių, vėliau pakvietė važiuoti į Nidos tarptautinį fotografų suvažiavimą ir surengti darbų parodą. Ir nudžiugau, ir išsigandau, bet, pasirodė, visai be reikalo: mano nuotraukas apžiūrėję profesionalai sutarė, kad esu perspektyvi fotografė – taip gavau palaiminimą savo kūrybiniam darbui. Niekad nenustojau mokytis – kaip kitaip tobulėti, žengti su laikmečio naujovėmis?
– Į ką dažniausiai nukrypsta jūsų fotoobjektyvas?
– Fotografuoju viską – miestą, gamtovaizdžius, kasdienio gyvenimo situacijas, kelionių įspūdžius, šventes, tačiau labiausiai įkvepia žmonės – portretai, nešabloniškos šeimos fotosesijos, kūrybiški įvaizdžio keitimo projektai. Juos jau daug metų įgyvendiname kartu su makiažo meistre, talentinga, originalių minčių nestokojančia kūrėja Ala Volkova: meniško įvaizdžio priemones – papuošalus, galvos apdangalus, drabužius kuriame iš gėlių, daržovių, įvairių gamtinių medžiagų, antrinių žaliavų, buities daiktų.
– Ar bandėte fotografuoti maistą? Tokias fotografijas galima lyginti su menišku portretu, peizažu?
– Keletą kartų teko fotografuoti patiekalus, todėl galiu patvirtinti, kad šios srities meniškoms nuotraukoms padaryti reikia ne mažiau gebėjimų ir įgūdžių, nei fotografuojant kitus dalykus. Tokia fotografija turi kelti įspūdį, gundyti, žadinti apetitą, skleisti patiekalo aromatą, pasakoti apie jo skonį. Čia labai svarbu idėja, matymo kampas, šviesa, spalvos. Maisto fotografijos – ne mano sritis: man labiau patinka gaminti valgyti. Na, o jei kokį patiekalą pavyksta nufotografuoju telefonu, receptu pasidaliju su draugais.
– Jūsų talentas atsiskleidžia ir gaminant maistą?
– Receptų knyga man nėra draugė – kur kas smagiau eksperimentuoti, improvizuoti, iš tų pačių produktų pagaminant kažką naujo. Esu tradicinės lietuviškos kulinarijos gerbėja, tačiau žaviuosi ir kitų pasaulio šalių, egzotiškų kraštų maistu. Daug keliauju ir visada randu laiko pasidomėti vietinės virtuvės skoniais, papročiais. Neretai mano lauktuvės – kokio originalaus ar ypač patikusio patiekalo receptas. Jei randu produktų, bandau pagaminti identišką, jei ne – pritaikau pagal save, ragauti pakviečiu šeimą, draugus. Vasara, žiema, ruduo ar pavasaris – savo gyvenimo neįsivaizduoju be daržovių. Priklausomai nuo sezono, ant šeimos stalo visada yra daug šviežių ar raugintų, konservuotų daržovių – jos tinka ir kaip atskiras patiekalas, ir kaip garnyras prie kitų patiekalų. Esu pamėgusi įvairius žalumynus: svogūnų, česnakų laiškus, itin dažnai naudoju petražoles – bet kokiam valgiui jos suteikia subtilų prieskonį. Pastaruoju metu pamėgau pikantišką aitriųjų paprikų aštrumą – jis dera tiek prie Rytų šalių, kiniškų, meksikietiškų patiekalų, kuriuos mėgsta mano šeima, tiek prie lietuviškų patiekalų. Nors nesam dideli smaližiai, vaikai visada apsidžiaugia tortu iš plonyčių lietinių blynelių, kuriuos pertepu plaktos grietinėlės ir šviežių trintų ar šaldytų uogų tyrės sluoksniais. Pastaruoju metu dažną savaitgalį mūsų namuose sklando nepakartojamas šokolado ir keptų obuolių aromatas – receptą išprašėme iš močiutės, niekaip negalime atsivalgyti.
Prie V.Babrės vaišių stalo
Meksikietiškas užkandis
500 g maltos jautienos,
svogūnas,
2 skiltelės česnako,
0,5 aitriosios paprikos,
4–5 šaukštai pomidorų padažo,
2 šaukštai tarkuoto kieto sūrio,
druskos,
saldžios paprikos,
pipirų,
aliejaus kepti,
kukurūzų traškučių – tortilijų.
Įkaitintame aliejuje pakepinkite susmulkintus svogūnus, česnaką ir aitriąją papriką, sudėkite mėsą, suberkite prieskonius ir kepkite, kol jautiena apskrus. Tada įmaišykite pomidorų padažą ir kelias minutes patroškinkite. Į plokščią indą sudėkite pakeptą mėsą ir kukurūzų traškučius, viską pabarstykite sutarkuotu kietu sūriu ir, kol sūris ištirps, palaikykite karštoje orkaitėje. Valgykite su gvakamolės padažu.
Gvakamolės padažas
2 dideli avokadai,
0,5–1 aitrioji paprika,
1–1,5 žaliosios citrinos,
2–3 vyšniniai pomidorai,
1 nedidelis raudonasis svogūnas,
druskos.
Avokadus, svogūną, pipirą, pomidorus labai smulkiai sukapokite, pagardinkite druska ir citrinų sultimis.
Kofta, arba Indiški kotletukai
1 kg jautienos ar avienos (galima imti per pusę) faršo,
1 vidutinio dydžio svogūnas,
2 skiltelės česnako,
3 šaukštai alyvuogių aliejaus,
1 aitrioji paprika,
4–5 stiebeliai šviežių petražolių,
druskos,
pipirų.
Svogūną, aitriąją papriką, česnakus, petražoles labai smulkiai sukapokite ir suberkite į mėsos faršą. Įpilkite 2–3 šaukštus vandens, alyvuogių aliejų ir minkykite mėsą iki vienalytės masės. Darbas pagreitės, jei naudosite elektrinį smulkintuvą. Iš mėsos formuokite mažus kotletukus: apskritus, plokščius, apvalius ar pailgus – galite juos užmauti ant iešmelių kartu su daržovėmis. Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje. Valgykite su padažu, šviežių pomidorų ir agurkų salotomis ir pita.
Jogurto padažas
1 indelis graikiško jogurto,
4–5 šaukštai lieso natūralaus jogurto,
3–4 skiltelės česnakų,
½ stiklinės kapotų šviežių petražolių,
nedaug aitriosios paprikos,
druskos.
Visus produktus sudėkite į elektrinį smulkintuvą ir susmulkinkite iki vientisos masės.
Vištienos pyragas
1 pakuotė bemielės sluoksniuotos tešlos,
1 virta vištienos krūtinėlės filė,
1 kiaušinis,
150 g kieto tarkuoto sūrio,
tarkuoto muskato riešuto.
Vieną tešlos lakštą ištieskite ant kepimo indo dugno, ant jo paskirstykite plonais gabaliukais suplėšytą (būtinai plėšykite, o ne pjaustykite!) vištieną, ant viršaus užpilkite bešamelio padažo, išplaktą kiaušinį, pabarstykite sūriu ir patinkančiais prieskoniais. Ant viršaus uždėkite antrą tešlos sluoksnį, jį subadykite šakute ar keliose vietose įpjaukite. Kepkite vidutinio karštumo orkaitėje, kol pyragas gražiai pagels.
Bešamelio padažas
2 šaukštai sviesto,
1 šaukštas miltų,
250 ml grietinėlės,
0,5 šaukštelio tarkuoto muskato,
druskos,
pipirų.
Puodelyje ar keptuvėje ant silpnos ugnies ištirpinkite sviestą, suberkite miltus ir pakepinkite iki auksinės spalvos. Maišydami plona srovele supilkite grietinėlę ir kaitinkite, kol padažas sutirštės. Pagardinkite prieskoniais.
Obuolių pyragas su šokoladu
2 kiaušiniai,
2 stiklinės miltų,
1,5 stiklinės cukraus,
100 g kambario temperatūros sviesto,
5 rūgštūs obuoliai,
1 šaukštas cinamono,
1 šaukštelis kepimo miltelių.
Užpilas
100 g juodojo šokolado,
1 šaukštas sviesto.
Kiaušinių trynius atskirkite nuo baltymų ir išsukite su stikline cukrumi iki baltumo, tada suberkite ir ištrinkite iki vientisos masės gabaliukais supjaustytą sviestą. Įmaišykite stiklinę miltų su kepimo milteliais, paskui supilkite antrą ir tešlą kruopščiai išminkykite rankomis. Tešlą įsukite į plėvelę ir 30 min. laikykite šaltai. Atskirkite 2/3 tešlos ir sutarkuokite stambia trintuve į kepimo popieriumi išklotą formą. Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai parus. Tuo metu nulupkite ir taip pat stambiai sutarkuokite obuolius, sumaišykite su cinamonu. Obuolius paskirstykite ant iškepusios tešlos ir vėl dėkite kepti. Kiaušinių baltymus išplakite su 0,5 stiklinės cukraus iki standžių putų, supilkite juos ant obuolių, ant viršaus užtarkuokite likusią tešlą ir kepkite, kol paviršius taps gražios aukso spalvos. Ant labai lėtos ugnies ištirpinkite sviestą su sutrupintu šokoladu. Užpilą tolygiai paskirstykite ant dar karšto iškepusio pyrago viršaus.
