„Man neramu žiūrėti į tam tikrą atmetimą šios konkrečiai komisijos išvadų ar nevertinimą platesniame kontekste žvelgiant ir į ateitį“, – trečiadienį Žinių radijui sakė parlamento vadovė.

Jos teigimu, komisijos darbas buvo prasmingas, nes prieš penkerius metus jos neištyrus, buvo paliktas „toks pavojingas vakuumas“.

V. Čmilytė-Nielsen sakė, kad ypač vertinga išvadų dalis, kur siūloma, kokius teisės aktus reikėtų tobulinti.

Ji pati tvirtino, kad ketvirtadienį užbaigiant išvadų pateikimo procedūrą ketina balsuoti už projektą.

„Susipažinus su papildoma informacija, mano pasirengimas balsuoti „už“ pateikimo stadijoje stiprėja“, – trečiadienį sakė parlamento vadovė.

Kita vertus, ji pripažino, jog kai kurios išvadų dalys jai kelia abejonių dėl pagrįstumo.

„Sakyčiau, kad šios komisijos išvadose yra dalykų, dėl kurių kyla abejonių. Man asmeniškai, ta dalis, kuri su prezidentu susijusi, šiek tiek abejonių kelia. Kita vertus, prezidentas galėjo nesunkiai išvengti bet kokių nemalonių sau insinuacijų, interpretacijų ar išvadų, jei raštu būtų atsakęs į komisijos klausimus“, – tvirtino V. Čmilytė-Nielsen.

Buvusio VSD pareigūno Tomo Gailaus informaciją apie 2018–2019 metais kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinkos žmonių tikrinimą tyrusi komisija konstatavo, kad VSD vadovas Darius Jauniškis tikrintinų asmenų sąrašą galėjo gauti iš paties G. Nausėdos arba jo pavedimu.

Be to, konstatuota, kad G. Nausėda tapo pažeidžiamas, nes jo komandoje dirbo asmenų, turėjusių arba tebeturinčių ryšių su Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, diplomatais, baltarusiškų trąšų verslu, o prezidento atsisakymas liudyti komisijai nesuderinamas su duota priesaika.

Išvadose taip pat konstatuota, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Linas Pernavas piktnaudžiavo pareigomis neteikdamas duomenų parlamentarams apie vykdytą kriminalinės žvalgybos tyrimą, o VSD direktorius D. Jauniškis teikė klaidinančią informaciją Seimo komisijai.

Generalinės prokuratūros, STT, VSD vadovų prašymu Etikos komisija tiria, ar Vytauto Bako vadovaujama laikinoji komisija nepažeidė įstatymų, Politikų elgesio kodekso, galiojančių procedūrų.

„Dabartinėje situacijoje svarbu nenuskubėti su bet kokiu kandidatu. Man atrodo, kad laikas yra sudėtingas ir mėnesių liko nebe tiek daug, kad būtų galima eksperimentuoti. Pateisinu tai, kad atsakingai ieškoma kandidato“, – Seime susirinkusiems žurnalistams antradienį sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Nors viešojoje erdvėje pasigirdus svarstymų, kad į postą galėtų grįžti šioje kadencijoje atsistatydinusi Jurgita Šiugždinienė, pasak parlamento vadovės, konkrečių kandidatų koalicijos partneriai kol kas neaptarinėjo.

„Konkrečių pavardžių tikrai neaptarinėjome. Kaip suprantu, prezidentas yra pasakęs, kad neskubės tvirtinti, o premjerė yra pasakiusi, kad neskubės teikti“, – sakė Seimo pirmininkė.

„Tikiuosi ir linkiu, kad premjerė sėkmingai susitvarkytų su tuo sudėtingu uždaviniu rasti gerą, tinkamą kandidatą“, – pridūrė ji.

Gintautas Jakštas iš švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigų trauktis nusprendė praėjusią savaitę. Tokį sprendimą, anot jo, lėmė premjerės Ingridos Šimonytės aplinkos asmenų duodami nurodymai „be galimybės diskutuoti“.

Politikas darbą pradėjo pernai liepą, pakeitęs iš šių pareigų gegužę pasitraukusią J. Šiugždinienę. Politikė tokį sprendimą priėmė visuomenėje kilus abejonių, ar ji skaidriai panaudojo išmokas savivaldos politikams būdama Kauno savivaldybės tarybos nare.

Premjerė laikinai švietimo ministrės pareigas eiti paskyrė socialinės apsaugos ir darbo ministrę Moniką Navickienę.

Taip V. Čmilytė-Nielsen žurnalistams ketvirtadienį sakė prieš Seimo posėdį po to, kai Gintautas Jakštas prezidento dekretu trečiadienį buvo atleistas iš pareigų.

„Aš žiūriu į tai labai realistiškai ir pragmatiškai, mes esame pasiskirstę, kokios yra kvotos Vyriausybėje, ši kvota Liberalų sąjūdžiui nepriklauso. Jei jau labai sudėtinga bus rasti, žinoma, mes irgi suieškotume žmonių“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

Vis dėlto ji pridūrė neabejojanti, kad „premjerė dabar daro tuos darbus, kuriuos reikia, galvodama apie galimus kandidatus“.

„Turint galvoje, kad kadencija eina į pabaigą, uždavinių yra labai daug sudėtingų, suprantama, kad tai nėra lengva pozicija, bet manau, kad išsprendžiamas klausimas“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Paklausta, ar reikėjo G. Jakštui trauktis, ji pažymėjo, kad ministras negali būti verčiamas dirbti, jeigu jaučia, kad darbų nebegali tęsti.

„Konkrečios situacijos nežinau, (...) puikiai suprantu, kad kiekvienam žmogui išeinant iš tam tikrų pareigų, paliekant jas, sulaukiant priekaištų, yra sudėtinga, bet visada elegantiškiausia yra, kai išsiskyrimas ar išėjimas būna be viešų priekaištų, visada norisi to ir palinkėti“, – teigė Seimo pirmininkė.

G. Jakštas iš švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigų trauktis nusprendė pats. Tokį sprendimą, anot jo, lėmė premjerės Ingridos Šimonytės aplinkos asmenų duodami nurodymai „be galimybės diskutuoti“.

Politikas darbą pradėjo pernai liepą, iš šių pareigų gegužę pasitraukus Jurgitai Šiugždinienei. Politikė tokį sprendimą priėmė visuomenėje kilus abejonių, ar ji skaidriai panaudojo išmokas savivaldos politikams būdama Kauno savivaldybės tarybos nare.

Premjerė po susitikimo su prezidentu trečiadienį nurodė, kad laikinai švietimo ministrės pareigas eis socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

I. Šimonytė taip pat pabrėžė, kad jos komanda nedalino pavedimų be galimybės diskutuoti, G. Jakšto buvo paprašyta pasiūlyti, kaip įvertinti gerai tarpinių patikrinimų užduotis išsprendusius vienuoliktokus, kad būtų ištaisytas „neteisingumo jausmas“.

Taip ji kalbėjo reaguodama į iniciatyvos „Skaidrinam“ organizatoriaus Andriaus Tapino keliamas abejones.

Nutarimo projektą dėl Modesto Gelbūdos atleidimo iš Seimo kanclerio pareigų nepasitikėjimo pagrindu teikia 74 Seimo nariai iš 141. Seimas dėl šio klausimo balsuos vėliau ketvirtadienį.

„Na, chronologija įvykių rodo ką kitą“, – ketvirtadienį Seime sakė politikė.

Pasak jos, kanclerio atleidimas yra susijęs su neįvykdytais ar per lėtai vykdomais darbais.

Parlamentarai kancleriui išsakė priekaištus dėl nesutvarkytų Seimo prieigų, Nepriklausomybės aikštės ir fontano, valstybės tarnybos reformos įgyvendinimo eigos, negebėjimo užtikrinti nepertraukiamos Seimo kavinės, medicinos punkto veiklos ir kitų stringančių darbų.

„Kuomet buvo kalbėta su M. Gelbūda apie jo galimybę būti teikiamam į kanclerius, vienas iš pagrindinių darbų buvo aplinkos aplink Seimą sutvarkymas, kai kurie praktiniai, ūkiniai dalykai. Priekaištų iš Seimo narių, iš (Seimo) valdybos atskirų narių kancleriui tikrai buvo nemažai“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

Sausio 29 kreipėsi „Skaidrinam“ į Seimą, tai akivaizdu, kad datos nesueina ir apie jokį kerštavimą ir apskritai susiejimą šių klausimų negali būti nė kalbos.

Anot jos, pirmą kartą apie priekaištus prabilta dar „praeitų metų vasarą“, o gruodį Seimo vicepirmininkas „darbietis“ Andrius Mazuronis pareiškė, kad kancleriui laiko duodama iki kovo.

„Sausio 29 kreipėsi „Skaidrinam“ į Seimą, tai akivaizdu, kad datos nesueina ir apie jokį kerštavimą ir apskritai susiejimą šių klausimų negali būti nė kalbos“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Anot jos, teikti duomenis žiniasklaidai įpareigoja įstatymas, nepaisant to, kas eina kanclerio pareigas.

„Tai tikrai nėra kažkokia kanclerio prerogatyva“, – kalbėjo Seimo vadovė.

Tuo metu A. Tapinas socialiniame tinkle teigė, jog Seime „deginamas kancleris“.

„Vieša paslaptis Seimo koridoriuose, kad parlamentarai yra įtūžę, jog Seimo kancleris neapgynė jų ir „neatstovėjo“ prieš „Skaidrinam“ atidavęs jų parlamentinių išlaidų čekius“, – rašė visuomenininkas.

Savo ruožtu pats M. Gelbūda sakė, kad jo atleidimo priežasčių „gali būti įvairių“ ir jas žadėjo pakomentuoti po sprendimo.

„Dabar tikrai nenoriu spekuliuoti, – sakė kancleris. – Kai aš pamačiau argumentus ir kritiką, pirma reakcija buvo šypsena.“

„Aš turiu atsakymus į Seimo narių klausimus ir aš juos pateiksiu“, – pridūrė jis.

Seimo kancleris teigė nesulaukęs tiesioginių priekaištų dėl kanceliarijos teiktos informacijos iniciatyvai „Skaidrinam“.

V. Čmilytė-Nielsen teigimu, jei Seimas atleis M. Gelbūdą, bus ieškoma galinčiųjų pakeisti, tačiau konkrečių kandidatų neįvardino.

„Pavesime kažkam laikinai vadovauti, kad būtų užtikrintas funkcijų vykdymas, darbų tęstinumas“, – sakė ji.

Pagal Seimo statutą, sprendimas dėl Seimo pareigūnų atleidimo dėl nepasitikėjimo priimamas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma.

„Ministras Anušauskas yra pasisakęs keliomis temomis, sakyčiau, neatsakingai užmetęs šešėlį ant Seimo. Dabar, matyt, bus aiškinamasi dėl tų išsakytų minčių pagrįstumo. Kol kas nebuvo jų pagrindžiančių faktų“, – Seime susirinkusiems žurnalistams sakė V. Čmilytė-Nielsen.

A. Anušauskas šeštadienį po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda pareiškė, kad jam „teko uždaryti duris kompanijoms“, kurios mėgino papirkinėti krašto apsaugos sistemos darbuotojus, bet šios rado kelią į Seimą.

Anot Seimo pirmininkės, prieš svarstant apie kandidatus į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko postą, pirmiausia turi būti išspręstas krašto apsaugos ministro klausimas.

„Šiandien, visų pirma, spręsis klausimas dėl ministro naujo teikimo kandidatūros. Toliau prerogatyva siūlyti pirmininkus į NSGK komitetą tenka konservatorių frakcijai ir jie spręs, kurį iš politikų siūlyti“, – kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.

„Kaip jau apsispręs konservatorių frakcija, kurį kandidatą teikti į pirmininkus, tada ir bus vertinimai“, – pridūrė ji.

Abejoja A. Anušausko galimybėmis vadovauti Seimo NSGK

Seimo pirmininkė abejoja, kad atsistatydinantis krašto apsaugos ministras A. Anušauskas galėtų vadovauti Seimo NSGK.

„Kalbant apie Arvydo Anušausko kandidatūrą, jis reaguodamas į jam nemalonią žinią, išgirstą iš premjerės, labai neatsakingai kalbėjo ir užmetė nereikalingų įtarimų šešėlį, tai sunkiai įsivaizduočiau jo galimą atėjimą į komiteto pirmininkus“, – LRT radijui antradienį sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Anot Seimo pirmininkės, kandidatų į pirmininkus reikėtų ieškoti pačiame komitete.

„Tie žmonės, kurie jau dirba NSGK, tarp jų reikėtų ieškoti kandidato į pirmininkus, nes tokiu atveju, jei būtų toks poreikis, jei (dabartinis komiteto vadovas – BNS) Laurynas Kasčiūnas būtų patvirtintas naujuoju krašto apsaugos ministru, natūralu, kad svarbu, kad būtų ir darbų tęstinumas, ir žinojimas visos tematikos“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

„Įvedus visiškai naują žmogų iš kito komiteto turėčiau abejonių, ar tai būtų pats efektyviausias kelias, juk kalbame dabar būtent apie darbų efektyvumą ir greitį“, – pridūrė ji.

A. Anušausko galimybėmis vadovauti komitetui, kaip svarsto premjerė Ingrida Šimonytė, pirmadienį abejojo ir mažųjų valdančiosios koalicijos partnerių – Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos – lyderiai.

A. Anušauskui trauktis iš krašto apsaugos ministro posto Vyriausybės vadovė pasiūlė penktadienį. Anot jos, jis traukiasi dėl lūkesčių per likusį kadencijos laikotarpį Lietuvos saugumo labui padaryti „dar daugiau ir greičiau“, o iš krašto apsaugos ministro šiuo metu tikimasi „maksimalaus įsitraukimo“.

Premjerė pirmadienį pareiškė, kad atsistatydinančiam ministrui ir NSGK pirmininkui L. Kasčiūnui būtų logiška susikeisti pareigomis. A. Anušauskas praėjusią savaitę sakė būtent tokio pasiūlymo sulaukęs iš ministrės pirmininkės.

Seimo komiteto pirmininkus skiria Seimas paprastąja balsų dauguma, prieš tai kandidatūrą patvirtinus minimame komitete.

„Labai norėčiau tikėti, kad Konstitucinio Teismo išvada ir pateikti argumentai įtikins abejojančiuosius, ir Lietuva prisidės prie tų šalių, kurios veiksmingai kovoja su smurtu prieš moteris ir mergaites“, – pranešime cituojama V. Čmilytė-Nielsen.

Seime kalbėdama žurnalistams ji tvirtino, kad KT sprendimas galėtų padėti tiems, kurie bijo konvencijos ratifikavimo, įveikti tą baimę.

Parlamento vadovės teigimu, audringas diskusijas dėl konvencijos kurstė ir  dezinformacija.

„Pirmiausia dėl vartojamų sąvokų, tapusių ne tik mitais, bet ir dezinformacija, ar dėl esminių konvencijos principų diegimo į formaliojo švietimo lygių ugdymo programas. Tuo remdamiesi kai kurie laikėsi pozicijos, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas neatitinka Lietuvos Respublikos interesų“, – teigė politikė.

Kita vertus, V. Čmilytė-Nielsen sakė, kad nebus skubama Seimui teikti ratifikuoti Stambulo konvenciją. Anot jos, dar reikia išgryninti pozicijas ta tema.

„Matyt, čia svarbu eiti į Seimo salę tada, kada turime 71 balsą“, – teigė ji.

KT ketvirtadienį paskelbtoje išvadoje pažymėjo, kad Stambulo konvencija neprieštarauja Konstitucijai, o pagrindinis jos tikslas – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn, ir jos sąvokos turi būti aiškinamos šiuo aspektu.

Teismas, įvertinęs „socialinės lyties sąvoką“ taip pat nustatė, kad Konvencijos nuostatomis nėra paneigiama moters ir vyro lyčių samprata ir jos „nesuponuoja galimybės pasirinkti kitokios lyties negu turima biologinė lytis“.

Vadinamoji Stambulo konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo priimta 2011 metais, Lietuvą ją pasirašė 2013 metų birželio 7 dieną.

Lietuvos Seimui ratifikuoti Stambulo konvenciją pateikė buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau procesas įstrigo politikams nesutariant dėl kai kurių dokumento nuostatų.

„Yra pagrindinėje darbotvarkėje du projektai – pirminis projektas visiško draudimo, kurį pasirašė 48 Seimo nariai, taip pat Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovų, kur daugiau dėmesio siūloma skirti prevencijai, ir taip pat rezervinėje darbotvarkėje yra demokratų siūlymas, kuris niekaip nedraudžia reklamos“, – žurnalistams Seime ketvirtadienį sakė V. Čmilytė-Nielsen.

„Aš pati po pateikimo ketinu ir pirmąjį, ir antrąjį palaikyti, ir manau, vėliau komitetai galės paieškoti galbūt sprendimų, kompromisų“, – pridūrė ji.

Tuo metu antradienį V. Čmilytė-Nielsen sakė nepalaikanti visiško draudimo, tačiau, anot jos, reikėtų griežtinti ir stiprinti prevenciją. Ji teigė, kad esant daugiau įvairių pasiūlymų Seime bus diskusijų, be to, dėl dalies jų dar nėra Teisės departamento išvadų.

Seimo pirmininkės ir Liberalų sąjūdžio vadovės teigimu, šios frakcijos narių pasiūlymas yra racionalus – jie siūlo dalį iš reklamos gaunamų lėšų skirti prevencijai.

Seimui ketvirtadienį dar kartą bus bandoma pristatyti pluoštą pataisų, kuriomis nuo 2025 metų siūloma visiškai uždrausti azartinių lošimų reklamą.

Azartinių lošimų įstatymo pakeitimų iniciatoriaus Mindaugo Lingės pataisomis siūloma drausti skleisti informaciją, kad azartinių lošimų bendrovės remia bet kokius viešus renginius, veiklas, fizinius ir juridinius asmenis. Jei pataisos būtų priimtos, nebeliktų statymų, lažybų, kazino reklamos televizijoje, laikraščiuose, žurnaluose ar portaluose, gatvių stenduose. Ant sportininkų marškinėlių, arenose, vykstant krepšinio, rankinio, futbolo ar lengvosios atletikos bei kitoms varžyboms nebeliktų nei lošimo organizatorių pavadinimų, nei logotipų.  

Tuo metu 7 kelioms frakcijoms priklausantys parlamentarai iš valdančiųjų ir opozicijos nesiūlo lošimų reklamos draudimo, bet siekia nuo 2025-ųjų sausio įpareigoti lošimų organizatorius stabdyti lošimą, jei pastebimas patologinis žmogaus potraukis lošti.

Trečią paketą siūlo demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“, be to, siūlanti keisti lošimų mokesčio bazę, kad organizuojant lošimus lošimo automatais, stalo lošimus, bingą, totalizatorių, lažybas ir nuotolinius lošimus būtų apmokestinama suma, gauta ne tik iš lošėjų statomų sumų, bet ir lošėjams faktiškai išmokėti laimėjimai. Tokiu būdu bus surenkama daugiau mokesčių į biudžetą.

„Kol parlamentinės lėšos egzistuos, tol, tikėtina, kad atsiras vienas kitas, kuriam gali kilti klausimų dėl jų panaudojimo. Šiuo metu matau vieną kelią – sugriežtinti tvarką, nes panašu, kad to reikia“, – Eltai teigė V. Čmilytė-Nielsen.

„Reikėtų nustatyti ribas sumoms, kurias galima išleisti vienos rūšies išlaidoms. Pavyzdžiui, tik trečdalį sumos būtų galima išleisti kompiuterinei ar telefoninei įrangai, kad nebūtų tokių atvejų, kai kyla pagrįsti klausimai, kam tiek daug įrangos reikėjo“, – aiškino Seimo pirmininkė.

Parlamentarams per trejus metus išleidus beveik pusę milijono eurų suvenyrams, V. Čmilytė-Nielsen užsimena ir apie kasmėnesines finansines atskaitas.

„Kalbant apie Seimo atributikos dalykus, tos pačios sumos lubos taptų saugikliu. Taip pat atsiskaitymai Seimo finansų skyriui kas mėnesį, o ne kas ketvirtį supaprastintų apskaitos dalykus“, – vardijo ji.

Kaip dar vieną tvarkos sugriežtinimo galimybę V. Čmilytė-Nielsen mato Konstitucijos keitimą, atsisakant joje įrašytų parlamentinei veiklai skirtų išlaidų. Visgi, kaip pažymi politikė, tai padaryti būtų sudėtinga dėl vieningos parlamentarų nuomonės nebuvimo.

„Konstitucijos pakeitimas būtų geras, fundamentalus sprendimas. Laukiu atsakymų iš Seimo frakcijų, koks palaikymas galėtų tam būti, nes net norint inicijuoti tokius pakeitimus reikia kelių dešimčių Seimo narių parašų. Kad tai netaptų tuščiu veiksmu, reikia žinoti, kaip mano didžioji dalis parlamentarų“, – teigė Seimo pirmininkė.

ELTA primena, kad akcijos „Skaidrinam“ iniciatorius, visuomenininkas Andrius Tapinas paskelbė, kad per trejus metus parlamentarai iš Seimo sandėlio pasiėmė suvenyrų ir reprezentacinių dovanų už daugiau kaip 483 tūkst. eurų.

Daugiausia suvenyrams ir dovanoms išleido Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narys Valius Ąžuolas. Iš viso per trejus metus iš Seimo sandėlio jis pasiėmė 8459 daiktus už beveik 29 tūkst. eurų.

Antroje vietoje pagal išlaidas Seimo sandėlio suvenyrams – socialdemokratė Dovilė Šakalienė, trečioje vietoje – taip pat socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas.

Parlamentarai perka Seimo logotipu pažymėtus tušinukus ir pieštukus, laikrodžius, saldainių rinkinius, kavos pakuotes, gertuves ir puodelius, kvepiančias žvakes, gintarines apyrankes, šilkines skareles, šokdynes ir kitus suvenyrus.

Iniciatyvai „Skaidrinam“ pasiekus Seimą, taip pat paviešinta informacija apie dalies politikų už parlamentinei veiklai skirtas lėšas įsigytus kompiuterius, telefonus, garso aparatūrą.

Visgi, daugiausiai abejonių sukėlė konservatorius Justas Džiugelis. Politikas per trejus metus Seime ataskaitos spausdinimui ir platinimui išleido daugiau kaip 23 tūkst. eurų.

„Aš turiu prabangą nebūti nei užsienio reikalų ministro, nei prezidento pusėje, o turėti savo poziciją“, – sako V. Čmilytė-Nielsen, paklausta, kuri viešojoje erdvėje besiformuojanti grėsmių vertinimo paradigma jai yra artimesnė. 

Interviu Eltai pirmininkė aptarė ir diskusijas politikų gretose keliantį gynybos finansavimo klausimą. O čia, pripažįsta parlamento vadovė, veikiausiai dėl tų pačių artėjančių rinkimų „bendro vardiklio nėra“. Todėl, tęsia ji, Lietuvai apsisprendžiant dėl tvarių gynybos finansavimo šaltinių, svarbiausia nekartoti konservatorių padarytų klaidų.

„Turiu galvoje klaidų, kurios buvo padarytos iš Vyriausybės pusės dėl mokesčių reformos“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen, ragindama politikus neskubėti į viešumą bėgti su vienu, visą problemą sprendžiančiu mokestiniu pasiūlymu.

Laiko mes dar turime. Didesnė klaida dabar būtų išbėgti į aikštelę su naujais pasiūlymais, kurie nėra suderinti ir kurie yra pasmerkti žlugti.

„Laiko mes dar turime. Didesnė klaida dabar būtų išbėgti į aikštelę su naujais pasiūlymais, kurie nėra suderinti ir kurie yra pasmerkti žlugti“, – sakė parlamento vadovė.

– Pirmininke, jau kuris laikas diskutuojame ir kartais, atrodo, ne visiškai sutariame, ar Lietuvai kylančios grėsmės vertos ekstraordinarių sprendimų. Štai ministras Gabrielius Landsbergis kalba apie tolydžiai prastėjančią situaciją – iš esmės, apie Lietuvai jau dabar kylančias egzistencines grėsmes. Tokiam kalbėjimui tarsi oponuoja kitų konstruojami naratyvai. Ir tai vyksta nepaisant to, kad visi sutaria, jog Rusijos grėsmė karui Ukrainoje tęsiantis jau trečius metus didėja. Jūs pati gaunate nerimastingo turinio laiškus, kad dabartinė krašto apsaugos vadovybė kažką daro ne taip, kad netinkamai reaguoja į grėsmes. Tačiau kariuomenė teigia, kad viskas tarsi gerai ir kad „karo rytoj nebus“. Ramina ir krašto apsaugos ministras, sako, kad nereikia emocijų. Prezidentas po susitikimo su Seimo valdyba pareiškė, kad nereikia apokaliptinių vaizdų ir gąsdinimų. Kaip jūs matote visą šią naratyvų paletę realios geopolitinės realybės kontekste?

– Kalbėjimas apie saugumą gali būti matomas artėjančių rinkimų fone. Deja, bet taip jau yra, kad kiekviena tema gali tapti rinkiminės kovos lauku. Saugumas taip pat kažkiek juo tampa. Žinoma, norėtųsi, kad taip nebūtų. Visgi man atrodo, kad iš esmės visi sutariame, jog grėsmės lygis Lietuvai nemažėja, Rusija tęsia karą prieš Ukrainą ir visiškai neslepia ambicijų jį plėsti – tą ji liudija visais savo veiksmais. Ji gana sėkmingai perstato ekonomiką ant karinių bėgių. Taigi, ji save iš tikrųjų yra užprogramavusi ilgalaikei konfrontacijai.

– Bet jei pažiūrėtume į tą vertinimų ir pozicijų pynę, ar sutiksite su užsienio reikalų ministru, kad viskas juda blogyn ir kad reikia ruoštis blogiausiam scenarijui? Regis, būtent dėl to ir diskusija vyksta: ne dėl klausimo, ar Rusija kelia ar nekelia grėsmės, bet dėl to, kaip apie tai turėtume ir galime kalbėti.

– Dabartinei situacijai apibrėžti kiekvienas politikas pasirenka savo retoriką. Mes turime blaiviai vertinti pavojus, bet kartu ir kalbėti taip, jog tai vestų mus prie veiksmo. Reikia kalbėti, kaip galime pakelti saugumo slenkstį. Taip, karo scenarijus yra ir tai pats blogiausias scenarijus. Tačiau jis yra vienas iš daugelio galimų. Kai kurie politikai ir ekspertai kalba ir apie jį, todėl jį irgi reikia matyti visų scenarijų visumoje. Tačiau, matyt, teisinga būtų susikoncentruoti į tai, ką galime mes, kaip Lietuva, padaryti, kad blogiausias scenarijus nebūtų realizuotas.

– Tačiau viena yra kalbėti, o kita – daryti. Ar sutarę, kad grėsmė yra reali ir didelė, mes patys nedarome per mažai ir per lėtai?

– Aš norėčiau, kad kiekvienoje grėsmingoje situacijoje... Manau, kad prasminga tokioje situacijoje surasti galimybę padaryti daugiau nei darėme anksčiau. Kalbant apie šią saugumo situaciją, reikia gynybos pramonės vystymo, kitokio Europos požiūrio į grėsmes. Reikia atsisakyti naivumo. Ir šiame kontekste Lietuva daro labai aiškius žingsnius. Jau yra įvykęs atsijungimas nuo priklausomybės su Rusija, judame europinės sinchronizacijos link. Aš sakyčiau, kad mes dedame pastangas ir didiname saugumo slenkstį, o kad turime objektyviai vertinti rizikas – tai akivaizdu. Tą žinią reikia perduoti žmonėms, tačiau tokiu būdu, kuris telktų, o ne paralyžiuotų.

– Kaip visada jūs kalbate diplomatiškai. Bet jei grįžtume prie prezidento susitikimo su Seimo valdybos nariais: šalies vadovas leido suprasti, kad, jo požiūriu, yra sukelta isterija ir baimė, kad tai paralyžiuoja žmonių darbus ir gyvenimus, kad tai negerai. Galima tik numanyti, ką prezidentas turėjo galvoje. Gal užsienio reikalų ministrą ar kitus kalbančius, kad grėsmės yra labai didelės, o mes darome labai mažai. Kurioje jūs supratimo pusėje? Ar ministras per stipriai kelia klausimus? Gal nepagrįstai žmones gąsdina, gal gąsdina investuotojus? Ar, visgi, blaiviojoje tiesos pusėje yra prezidentas, gal kariuomenė, sakydama, kad karo šiandien nebus?

– Aš turiu prabangą nebūti nei užsienio reikalų ministro, nei prezidento pusėje, o turėti savo poziciją. O mano pozicija yra ta, kad mes turime vertinti ir suprasti rizikas, kurios yra pakankamai rimtos. Turime dėti visas pastangas – ne vien retoriškai, bet ir veiksmų prasme, kad tiek Vokietijos brigada, tiek mūsų karinis rezervas, tiek mūsų gynybinė pramonė būtų vystomos ir kad tai būtų daroma kiek galima greičiau. Prezidento žodžiai, į kuriuos jūs apeliuojate, jau gali būti traktuojami prezidento rinkimų kampanijos kontekste.

– O kur tada tas aukso vidurys? Iš jūsų suprantu, kad tiek ministras, kaip konservatorių lyderis, tiek prezidentas, kaip pretendentas antrajai kadencijai, kalba rinkiminiame ar kažkokiame kitokiame kontekste. O kas yra ne rinkiminis kontekstas? Ar gali būti toks?

– Mano nuomone, rizikas riekia vertinti. Jų tikrai yra. Reikalingi veiksmai stiprinant atgrasymą ir didinant saugumo barjerą. Mano matymas toks. Dabartinis sudėtingas laikas suteikia postūmį padaryti kai kuriuos dalykus greičiau, nes tai diktuoja pati situacija ir pačios grėsmės. Nemanau, kad turėčiau rinktis kažkokią pusę.

– O ką būtų galima konkrečiai ir padaryti greičiau? Akivaizdu, prioritetiniai klausimai – visuotinis šaukimas, tvarus gynybos finansavimas. Tačiau susidaro įspūdis, kad Seime ar iš politikų, visomis savo ląstelėmis bijančių kalbėti apie papildomus mokesčius, jau greitai pasigirs į „Radarom“ akciją panaši iniciatyva – tik dabar siūlanti savanoriškai aukoti ir taip finansuoti Lietuvos krašto apsaugą paskambinus trumpaisiais numeriais. Tokia savanorystė. Bet yra ir kitas pasiūlymas – reikia visuotinio mokesčio. Ir čia bendro sutarimo tarp visų nėra. Ar tai yra problema?

– Bendro vardiklio tikrai nėra, kad ir kiek esu kalbėjusi su skirtingomis partijomis ar frakcijomis, kiekviena politinė jėga, sakyčiau, turi savo matymą apie tai, kaip reikėtų finansuoti gynybą ir iš kur paimti tvarų finansavimą. Dabar, vertinant politinio ciklo etapą, iš esmės vyksta prezidento rinkimai, rudenį laukia nauji rinkimai į Seimą. Todėl esmė yra užtikrinti, kad ir kokie sprendimai bebūtų priimti, jie turi būti tęstiniai. Čia, mano galva, reikia nekartoti praėjusių metų klaidų – turiu galvoje klaidų, kurios buvo padarytos iš Vyriausybės pusės dėl mokesčių reformos. Tuo metu iš pradžių buvo pateikti pasiūlymai ir tik po to imtas telkti palaikymas. Taip procesas neveikia, procesas sustojo ir, matyt, nebus baigtas iki šios kadencijos pabaigos. Jis liks ateičiai. Todėl, kad taip neatsitiktų, aš matau tokią formulę – reikia mėginti sutarti dėl grindų, dėl kurių įmanoma susitarti.

– Bet ar tai nekelia rizikos? Ar toks principas – susitarti dėl ko mes galime susitarti rinkiminiame fone – neužprogramuos apskritai tam tikros nesėkmės? Gal dėl rinkiminių įnorių nepavyks susitarti dėl principinių dalykų? Statistinis į rinkimus einantis politikas sakys: visiems žmonėms įsitraukti į gynybos finansavimą nereikia, nes žmonės turi visokių socialinių poreikių ir problemų, gal dėl to reikia atrasti ir apmokestinti tik tas grupes, kurios tokių bėdų neturi... Iš esmės, tą jau dabar kalba socialdemokratai. Ir prezidentas užsiminė, kad visuotinio mokesčio neturėtų būti, kad tai turėtų būti nutaikyta į sektorius... Ar tai yra problema – būtent tokios ryškėjančios pozicijos bei skirtys?

– Aš manau, kad tai parodo, jog yra labai skirtingos skirtingų partijų pozicijos. Būtent tai ir yra tas sunkumas, kurį bus sudėtinga perlipti per šį pusmetį. Bet vėlgi, kaip jau esu ne kartą sakiusi, reikia diskutuoti čia, Seime, apie tai, dėl ko galime susitarti. Pavyzdžiui, gynybos obligacijos yra viena iš priemonių, viena iš daugelio reikalingų priemonių. Bet visi mato, kad vieno šaltinio čia ir nebus. Reikia kalbėti apie tai, kokių mokesčių pajudinimas galėtų turėti maksimaliai platų palaikymą. Aš čia matau ne vien tik koalicijos susitarimo poreikį, bet ir opozicinių partijų. Toks procesas turi vykti.

– Bet valdančiųjų partijų spektre nėra aiškaus bendro vardiklio šiais klausimais?

– Kol kas nėra.

– Koks Liberalų sąjūdžio planas? Pritariate konservatorių stovykloje dažniau keliamam pasiūlymui, kad reikia visuotinio mokesčio, siekiant tvaraus finansavimo gynybai?

– Mes esame pasisakę ne kartą, kad matome poreikį turėti visumą priemonių – tai yra mišrus finansavimas. Kad nebūtų tik vieno šaltinio. Apie mokesčių didinimą norėtume kalbėti tikrai ne pirmiausia, suprasdami, kaip sunku rasti formulę, kuri tiks maksimaliai plačiam politinių partijų ratui. Aš neužbėgčiau už akių, durdama pirštu į vieną galimą mokestį, nes, pirma, reikia susitarimo prie stalo ir tarp koalicijos, ir opozicijos jėgų. Ir tik tada galima daryti ėjimą sakant, kad tai yra pasiūlymas.

Taigi, nereikia nei liūliuoti visuomenės – nereikia į ją žiūrėti kaip į mažą vaiką, kurį reikia tik nuraminti.

– Tokio problemos sprendimo, skeptikų ar apokalipsę pranešančių politikų nuomone, esminis argumentas šiuo klausimu yra laikas. Kiek mes dar turime laiko tokioms diskusijoms? Ar mes dar turime prabangą diskusijoms?

– Aš manau, kad kalbant apie laiką... Praėjusių metų rudenį esame numatę šių metų biudžetą, kalbant apie kitų metų išlaidas – jas, matyt, taip pat galime susidėlioti. Didžiosios išlaidos karine prasme, saugumo ir gynybos prasme, jos būtų tolesniais metais. Laiko mes dar turime. Didesnė klaida dabar būtų išbėgti į aikštelę su naujais pasiūlymais, kurie nėra suderinti ir kurie yra pasmerkti žlugti. Tai per rimtas klausimas, kad tokiu keliu būtų einama.

– Apibendrinkime šį grėsmių žemėlapį. Kur yra ta riba tarp visuomenės mobilizavimo ginti tėvynę, duoti finansinius įnašus gynybai, norėti ir suprasti, kad to reikia, ir nekonstruktyvaus visuomenės gąsdinimo? Kaip surasti stebuklingą vidurį?

– Čia ir yra sudėtingiausias klausimas. Suprantama, kad norisi, jog visuomenė jaustųsi susitelkusi ir pasitikinti tuo, kad mes, esant blogiausiam scenarijui, drauge su savo sąjungininkais, kuriais galime pasitikėti, apsiginsime. Bet taip pat, kad yra daug konkrečių priemonių, jog tas pats blogiausias scenarijus nebūtų realizuotas. Taigi, nereikia nei liūliuoti visuomenės – nereikia į ją žiūrėti kaip į mažą vaiką, kurį reikia tik nuraminti. Kitas kraštutinumas – jis taip pat nėra telkiantis, jis gal net dezorientuojantis. Reikia kuo daugiau politikų, visų lyderių nuoširdaus ir atviro aiškinimo, kaip jie mato situaciją, kaip jie mato grėsmes. O šias grėsmes mes visi matome. Tai yra akivaizdu. Reikia pamažu keisti visuomenės požiūrį, parodyti, kad kalbant apie gynybą reikia bendrų pastangų. Viso to prireiks, kol mes turime tokį kaimyną, kuris grasina visiems.