Savo veiklos startu įvardijusi vos prieš mėnesį piešiniu papuoštą draugo švarkelį, V.Grinevskaja šiandien jau vos spėja suktis. Norinčiųjų savo spintoje turėti ne tik stiliaus detalę, bet ir tikrą meno kūrinį – gausybė. Viktorija "Kauno dienai" pasakojo apie šį stileivų itin pamėgtą drabužių dekoravimo būdą, tokios aprangos priežiūrą, savo ateities planus.
– Kaip atradai savo talentą tapyti? Galbūt paveldėjai jį iš kito šeimos nario? Ar tai visada buvo tavo hobis?
– Viskas prasidėjo, kai buvau dar labai maža, trejų ar ketverių metukų, nuo intensyvaus paišymo ant sienų... (šypsosi). Vėliau tai peraugo į princesių kopijavimą nuo knygų, taip ir atradau tą savo pomėgį piešti. Mano giminėje taip pat yra kūrybingų žmonių, vien tik savo artimiausioje aplinkoje turiu tetą ir krikšto mamą, kurios yra linkusios į kūrybą. Tačiau šio amato jos manęs nemokė.
– Šios tau artimos moterys žinomos meno pasaulyje ar kūrė tik dėl savęs?
– Žinomos jos nėra, tiesiog tapydavo savo malonumui, jų namai pilni pačių tapytų paveikslų. Tapymą kaip pagrindinę savo veiklą, dar pristatomą ir plačiajai auditorijai, iš šeimos pasirinkau kol kas tik aš vienintelė.
– Kaip kilo idėja piešti būtent ant drabužių? Ar tai buvo viena iš tų istorijų, kai tiesiog neradai kur nusipirkti norimą daiktą ir todėl jį nusprendei pasidaryti savo rankomis?
– Aš niekada nenorėjau kurti tik sau, pati mėgstu minimalistinį stilių ir nesistengiu dažnai dekoruoti savo apdarų. Tačiau prieš kelerius metus buvo vienas atvejis, kai pati išsipaišiau savo drabužį, o rezultatas man labai patiko, ir dėviu jį iki šiol. Tai buvo odinis švarkelis, ant kurio nugaros baltais dažais išpiešiau skeletą. Paskui kuriam laikui šį tapymo ant drabužių būdą buvau primiršusi, tačiau mano draugas Emilis labai ilgai prašė manęs, kad nupieščiau jam paveikslą ant drobės. Aš to vis nepadariau, o jam nesiliovus manęs terorizuoti pasiėmiau iš jo drabužį ir norėtą paveikslą nupiešiau būtent ant jo. Rezultatu likome patenkinti abu, juo taip pat susižavėjo ir aplinkiniai, tada ir nusprendžiau, kad tai – gera pradžia pradėti veiklą.
– Kada apytiksliai įvyko šis tavo kūrybos startas – pirmasis piešinys ant kito žmogaus drabužio?
– Visai neseniai, tačiau susidomėjimas tuo, ką darau, išaugo žaibiškai ir dabar jau turiu suplanuotų darbų maždaug mėnesiui į priekį. Viską stengiuosi kuo greičiau padaryti, nes dar yra ir nemažai laukiančiųjų, žmonės vis skambina, teiraujasi.
– Pastebėjau, kad sparčiai išpopuliarėti tavo kūrybai padėjo būtent socialiniai tinklai. Tai buvo pirminė savo veiklos garsinimo idėja ar tai nutiko tiesiog savaime?
– Iš tikrųjų dabar tik pati mano veiklos pradžia, tad norėjau, kad apie ją sužinotų daugiau žmonių. Nusprendžiau nekelti darbų nuotraukų tik į savo asmeninę paskyrą, o sukurti atskirą, skirtą būtent drabužiams. Kadangi asmeninėje paskyroje turiu apie kelis tūkstančius sekėjų, jame nurodžius paskyrą, skirtą naujajai veiklai, ši taip pat greitai ėmė darytis vis žinomesnė.
– Studijuoji su komunikacija susijusius mokslus. Kaip manai, ar mados ir verslo pasaulis jau pasikeitė tiek, kad populiarumui įgyti pakanka mokėti tinkamai naudotis socialinėmis medijomis, ar vis dėlto reikėtų nenuvertinti ir reklamos iš lūpų į lūpas?
– Manau, kad visada galima savo prekės ženklą išpopuliarinti socialiniuose tinkluose, nes tai yra labai globalizuotas reikalas. Tačiau niekada neatsisakau tos idėjos, kad galima save išpopuliarinti ir per rekomendacijas. Kol kas savo tinklalapio stipriai nepopuliarinu, o užsakymų sulaukiu daugiausia iš žmonių, pamačiusių mano darbus pas draugus ir jais susižavėjusių. Manau, šiuo atveju geriausia rasti aukso vidurį.
– Ar tavo kūrinių paskyros pavadinimas "artbywithout" yra taip pat ir prekės ženklo pavadinimas?
– Manau, kad iš dalies taip. Visiškai keisti šio vardo nesiruošiu, nes tai kilo nuo mano asmeninio "Instagram" puslapio pavadinimo, o kadangi man jis labai "prilipęs" ir dauguma žmonių iš mano aplinkos žino mane pagal šį pseudonimą, manau, taip bus lengviau mane identifikuoti. Tad greičiausiai tas žodis "without" nesikeis, galbūt kiek pakis tik žodžiai aplink jį.
– Minėjai, kad pati esi labiau minimalistinio stiliaus šalininkė, o tavo dekoruoti drabužiai iš tiesų priverčia praeivius gatvėje atsisukti. Kokį stilių mėgstantys žmonės dažniausiai kreipiasi į tave su prašymu suteikti antrą gyvybę drabužiams?
– Aš stengiuosi, priėmusi užsakymą, išsiaiškinti, ko žmogus nori, niekada nebruku savo idėjų. Ši veikla man ir svarbi tuo, kad žmogus galėtų pats identifikuoti save. Kiekvienas drabužis yra unikalus, piešiniai gali būti ir labai ryškūs, gali būti ir santūresni – priklausomai nuo žmogaus charakterio, aprangos stiliaus.
– Galbūt tau jau teko susidurti su iššūkiais, pavyzdžiui, nepavykusiu piešiniu, kitokiu negu tikėjaisi dėvėjimusi ar panašiai?
– Na, identiškai perpiešti man parodyto piešinio aš negaliu, tačiau iš techninės pusės sunkumų taip pat pasitaiko. Pavyzdžiui, dabar dirbu prie piešinio, kuriame – konkretaus žmogaus veidas, ir man reikia idealiai atkurti to žmogaus žvilgsnį, veido bruožus. Turbūt tai pats sunkiausias iš mano turėtų darbų. O šiaip kol kas didelių nesklandumų nėra buvę – nesu nei sugadinusi piešinio, taip pat ir dėl dėvėjimo problemų kol kas nekilo. Visada pasiteirauju, kaip sekasi dėvėti ar skalbti mano dekoruotus drabužius, tačiau tai darau tiesiog dėl viso pikto, nes, kaip jau minėjau, pati turiu lygiai tokiu pačiu būdu išpieštą drabužį jau kelerius metus ir jis atrodo lyg naujas.
– Ar skiriasi tapymas ant drobės ar popieriaus nuo tapymo ant drabužio?
– Piešimas ant drabužio iš tikrųjų yra labai panašus į piešimą ant drobės, kadangi tai irgi yra medžiaga. Tačiau į drabužį kur kas greičiau įsigeria dažai, dėl to jų prireikia gerokai daugiau negu drobei. Bet man pačiai tas drabužis, ant kurio piešiu, yra tarsi mano asmeninė drobė, žiūriu į jį kaip į vietą, kur galiu pasireikšti. O jausmas iš tiesų panašus, kadangi piešiu teptukais, o ne dažų flakonėliais, naudodama trafaretus.
– Ar yra tekę atsisakyti piešti kokį nors piešinį, nes matei, kad idėja nereali, sunkiai įgyvendinama?
– Kol kas ne, nes esu labai drąsi ir priimu bet kokį prašymą, nebijau klysti, nes manau, kad tai yra natūralu ir neišvengiama bet kokioje veikloje. Aišku, yra visokių variantų, kurių žmonės paprašo, pavyzdžiui, labai smulkių detalių, bet kol kas imuosi visko.
– Gal galėtum tiksliau nupasakoti savo tapybos techniką, pavyzdžiui, kokius dažus naudoji, ar juos ant medžiagos reikia fiksuoti dar kokiomis nors priemonėmis?
– Darbas vyksta tik su specialiais dažais, jie yra tokie, kad išdžiūvę atrodo kaip lipdukas ar guma, tad jų nebereikia kaip nors specialiai fiksuoti, užlyginti.
– Papasakok, kaip atrodo visas kūrybinis procesas. Kiek užtrunka išpiešti vieną drabužį?
– Jeigu piešinys didesnis, turintis daugiau detalių, paprastai darbas užtrunka 9–12 valandų be pagražinimų, nes jų, kaip ir kampų nušlifavimo prieš atiduodant jau nebeskaičiuoju.
– Kol kas tavo paskyroje teko matyti tik džinsinę aprangą. Ar galima tapyti tik ant šio audinio?
– Galima piešti ant kone kiekvienos medžiagos, tačiau aš rekomenduoju piešti ant patvaresnių audinių, pavyzdžiui, džinso ar odos. Žmonės neretai manęs klausia, ar galėčiau nutapyti ką nors ant paprastų marškinėlių, tačiau aš nuo tokios idėjos stengiuosi atkalbėti dėl paprastos priežasties – marškinėliai, kurie šiuo metu dažniausiai nėra gaminami itin ilgaamžiški ar patvarūs, greitai nusiskalbia, praranda spalvą. Tad nors pats piešinys ir išliks nesugadintas, to drabužio jau nebeišeis dėvėti, jei jis bus nuskalbtas, ypač turint galvoje tai, kad marškinėliai įprastai skalbiami po kiekvieno ar bent jau po kas antro karto juos apsivilkus.
– Ar tapai piešinius tam tikru, sau būdingu braižu, o gal išbandai įvairius tapymo stilius?
– Stengiuosi rasti aukso vidurį – visiškai identiškai nekopijuoju piešinio pavyzdžio, tačiau ir pagal sau būdingą tapymo braižą jų visiškai nepakeičiu. Savąjį, natūraliai įgimtą braižą naudojau tik pirmajam piešiniui ant savo drabužio, tačiau esu pastebėjusi, kad man taip pat labai neblogai sekasi piešti animatizuotai.
– Ar taip dekoruotas drabužis – ilgaamžis? O gal vis dėlto taip išpieštam daiktui reikalinga ypač kruopšti priežiūra, kad piešinys nesusigadintų?
– Dažnai išgirstu klausimų, ar piešiniui nepakenks lietus, ar dažai nesiteplioja... Iš tiesų pats paveikslas specialių reikalavimų dėl priežiūros nekelia, tačiau drabužį su piešiniu reikėtų prižiūrėti kaip ir bet kokį rūbą, kurį išsaugoti norite kuo ilgiau – neperkaitinti, skalbti ne per ilgai, nelaikyti po tiesioginiais saulės spinduliais… Patariu neskalbti drabužių ilgiau negu pusę valandos ar aukštesnėje negu 30 laipsnių temperatūroje.
– Ar ši tavo drabužių dekoravimo idėja – visiškai naujas dalykas?
– Iš tiesų piešti ant drabužių nėra didelė naujiena. Net ir tą pirmąjį drabužį, ant kurio pati tapiau, panašiai papuoštą skeletu pamačiau socialinėje erdvėje, išpieštą kitos merginos iš Lietuvos, tad pasiteiravau jos, kokius dažus naudojo. Socialiniuose tinkluose tekdavo pamatyti panašia technika dekoruotos aprangos, bet pati idėja tapyti ant drabužių būtent paveikslus – mano.
– Kaip dėl pačių piešinių? Ar tai labiau kopijavimas, o gal, pridėjus savų idėjų, piešinys atgimsta naujai?
– Būna retų atvejų, kad kopijavimas yra paties žmogaus pasirinkimas, nes jis nori būtent to paveikslo. Tačiau dažniausiai žmonės man parodo kažkokias preliminarias nuotraukėles, paveiksliukus, sugalvoja užrašus, kurių nori. Šito aš nepavadinčiau kopijavimu. Apskritai, dviratį išrasti yra labai sunku, už tai teikiamos Nobelio premijos… (šypsosi). Kitas dalykas, kad mados atžvilgiu į Lietuvą viskas ateina gan pavėluotai, ką atrodo sukuri čia ir pradedi, dažnai gali jau atrasti buvus užsienyje.
– Šiuo metu kuria itin daug jaunų lietuvių dizainerių, jų darbai vertinami pirkėjų ne mažiau negu užsienio kūrėjų produkcija… Ar nebijai konkurencijos?
– Kol kas pati aprangos nesiuvu, o tik ją dekoruoju, tad galima sakyti, kad su konkurencijos problema nesusiduriu, tačiau jos nelabai ir bijau. Kadangi esu kūrybinga, o mada man nesvetima, ilgai galvojau apie tai, ką norėčiau daryti. Būtent tapyba ant drabužių pasirodė ne tik artimiausia mano pomėgiams, bet taip pat ir palyginti nauja niša, ja neužsiima labai daug žmonių.
– Kokie tolimesni planai? Galbūt svarstai drabužius ne tik dekoruoti, bet taip pat ir siūti pati, kad kūriniai jau būtų visiškai tavo?
– Iš tikrųjų turiu nemažai idėjų, noriu labai daug ką išbandyti, tačiau tų planų kol kas neatskleisiu. Manau, kad greitu metu tų planų rezultatus bus galima pamatyti.
– Ar visi tavo kuriami drabužiai – itin ekstravagantiški? Galbūt kai kuriuos galima dėvėti ir kasdien, kaip įdomią, aprangą pagyvinančią detalę?
– Esu pastebėjusi, kad gatvės mada stipriai susiliejo su klasikiniu stiliumi, ypač jaunų žmonių aprangoje. Tad manau, kad piešiniu dekoruotą drabužį galima dėvėti ir kasdien, gatvėje, kaip savęs identifikavimo ženklą. Mokant suderinti, galima puoštis ir kartu su labiau klasikine, oficialesne apranga. Savo darbų nepavadinčiau išskirtinai ekstravagantiškais, kadangi juose nėra blizgių detalių, deimantukų ar panašių ryškių puošybos elementų.
