Jau pavadinimu dailininkas intriguoja ir kviečia žiūrovus dialogui, kartu palikdamas erdvės patiems pajusti ir įžvelgti kompozicinius niuansus.

Atlikimo maniera V.K.Slavinsko kūriniuose neįtikėtinai darniai susipina su kūrybine laisve ir drąsa eksperimentuoti, ieškoti netikėtų, savitų sprendimų, veržtis iš įprastų kompozicinių rėmų ir kartu išlaikyti aukštą meistriškumo lygį. Kūriniuose vyrauja portretinės ir figūrinės transformacijos, ženklų ir simbolių kalba liudijančios apie šiuolaikinio pasaulio, santykių prieštaras ir priešpriešas.

„Eksponuojamose kompozicijose autorius keičia savo nuolatinių tapybos personažų (paukščių, žuvų, žmonių, etc.) būvius ir formas, tarsi tikėdamasis, kad modifikuotoje formoje atsiras ir nauja esmė, atsakymai į klausimus, lydinčius V.K.Slavinską visą jo kūrybinį kelią nuo pat XX a. 8-ojo dešimtmečio. Į klausimus apie save pasaulyje ir pasaulius savyje. Siurrealioje erdvėje susipinantys tikrovės ir sapno vaizdiniai dvelkia skaidriu liūdesiu ir kiek nerimastinga viltimi, o kartais – tiesiog didinga rimtimi. Autorius gyvai jaučia spalvą, ieško laisvų kompozicinių sprendimų, jo darbai pasižymi spalvine ir jausmine ekspresija“, – dailininko parodą apibūdino menotyrininkė Vilma Kilinskienė.

„Atmesdamas dirbtinę kūrybos pozą, stengiausi būti nuoširdus savo minčių vingiams. Tapyba tapo panaši į džiazavimą, kurio nuolatinę potėpių ir spalvų kaitą naudoju įvairiems jausmams atskleisti. Ekspresyvus kelias į abstrakciją yra labai viliojantis, bet mintys neleidžia nutolti nuo aplinkos, veidų improvizacijų, paukščių, žuvų susipynimo su potėpių ir spalvų žaisme. Savo ieškojimuose bandau suvokti supančio pasaulio paslaptį, sukurti asmeninės patirties asociacijų viziją. Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios kiekvienam gali keistis priklausomai nuo nuotaikos. Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairių asmeninių kūrybinių pojūčių. Taip bandau pasidalyti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su žiūrovais, norinčiais pajusti kūrybines improvizacijas“, – mintimis apie savo tapybą dalijosi dailininkas.

V.K.Slavinskas gimė 1943 m. Kaune, mokėsi Kauno dailės mokykloje, 1978 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Lietuvos dailininkų sąjungos, dailininkų klubo „Meno sparnai“, akvarelininkų klubo „Aqua-12“ narys, ilgametis dailininkų klubo „Sfinksas“ pirmininkas. Yra surengęs per šimtą personalinių kūrybos parodų, dalyvavo daugelyje jungtinių parodų Lietuvoje ir užsienyje – Švedijoje, Kanadoje, Norvegijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitur.

Eksponuojamose kompozicijose autorius keičia savo nuolatinių tapybos personažų (paukščių, žuvų, žmonių, etc.) būvius ir formas, tarsi tikėdamasis modifikuotoje formoje atsirasiant ir naują esmę, atsakymą į klausimus, lydinčius V. K. Slavinską visą jo kūrybinį kelią nuo pat XX a. 8 deš. Klausimus apie save pasaulyje ir pasaulius savyje. Siurrealioje erdvėje susipinantys tikrovės ir sapno vaizdiniai dvelkia skaidriu liūdesiu ir kartais kiek nerimastinga viltimi, o kartais („Kitokie kitaip“) – tiesiog didinga rimtimi.

Autorius, kaip visada, gyvai jaučia spalvą, ieško laisvų kompozicinių sprendimų, pasižymi spalvine ir jausmine ekspresija. Džiugu, jog kūrybiniai ieškojimai vis dar vedžioja jau ganėtinai seniai kuriantį ir savo stipriąsias puses atradusį menininką ir naujais keliais. Šioje parodoje nauju atradimu man tapo V. K. Slavinsko atrandama faktūra bei baltos spalvos dramatinis kodas, netikėtai stiprūs spalviniai deriniai („Su paukščiais“).

Bėgant metams V. K. Slavinsko kūryboje mažėja dekoratyvumo, daugėja tyčinio pasklidumo, drobių paviršiams gyvybės įkvepiančių tarsi atsitiktinių brūkštelėjimų bei net ir sodresnių potėpių. Tokia nevaržoma, impulsyvi stilistika tarsi leidžia vaizdiniams iškilti ir vėl nugrimzti vaizduotėn, patį žiūrovą įtraukiant į jų prasmių kūrimo lauką. V. K. Slavinsko kūriniai tampa išeities tašku žiūrovų minčių ir pojūčių žaismei ar jų pasąmonėje esančių archajiškų išgyvenimų pažadinimui.

Parodos atidarymas – sausio 18 d. 16 val.

Menininkas – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, kelis dešimtmečius priklauso akvarelininkų klubui "Aqua 12", yra vadovavęs menininkų klubui "Sfinksas". Jis yra surengęs daugiau nei 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, ne vieną dešimtį parodų dar ir kuravęs. Įvairius kūrybos stilius bei žanrus išbandžiusiam menininkui artimiausia abstrakčioji tapybos stilistika, dinamiška kompozicija, ekspresyvi tapybos kalba, ryški koloristika.

Savo kūrybos jubiliejų V.K.Slavinskas pasitinka dviem personalinėmis parodomis: "Personos" buvo surengta Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o bendra su skulptoriumi Sigitu Straigiu paroda šiuo metu veikia Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Vilius Ksaveras Slavinskas

V.K.Slavinsko kūriniuose gausu gamtinių motyvų, portretinių ir figūrinių transformacijų, ženklų ir simbolių kalba liudijančių šiuolaikinio pasaulio, santykių prieštaras ir priešpriešas. Naujausioje darbų kolekcijoje "Personos" itin svarbios personažų būsenos, fiksuojamos žmogiškųjų santykių peripetijos. Tai atskleidžia ir darbų pavadinimai: "Susitikę", "Keistos pažintys", "Kitokie", "Mintys kaip paukščiai". Šio ciklo darbuose autorius kuria tarsi teatralizuotą pasaulį, kuris yra permanentinis, kintantis, polemizuojantis ir kviečiantis savąjį žiūrovą dialogui.

Paprašytas įvertinti savo patirtis menininkas atviras: kelias iki šių kūrybinių atradimų nebuvo tiesus.

Apie pradžią

"Ilgokai ieškojau savo kelio gyvenime. Tik po kelių studijų Kauno politechnikos institute metų nedrąsiai pravėriau Kauno keturmetės vakarinės meno mokyklos duris. Parodžiau savo piešinius to meto mokytojui Algirdui Lukštui. Jis nustebo, kad juose nematyti trintuko žymių. Tada dar nežinojau tokios "technikos" galimybių. Priėmė į antrą klasę, o po pusmečio – į trečią. Gal įvertino mano atkaklų darbštumą? Jau rudenį paklebenau Vilniaus dailės instituto duris. Konkursas buvo didelis, todėl pats nežinau, kaip pavyko įstoti bei tapti interjero ir įrengimų specialybės studentu. Pavergė ankstesnis pomėgis tapyti Kauno senų gatvelių romantiką, Nemuno vingius. Kartu su mėgėjų klubo "Vaivorykštė" vadovu Eugenijumi Survila, vėliau su puikiu tapytoju Vytautu Povilaičiu žavėjausi Kauno uosto, Senamiesčio panoramos vaizdais. Pirmą oficialią asmeninę parodą akvarelės technika eksponavau 1978 m. "Dirbtinio pluošto" gamyklos Kultūros rūmuose. Džiugu prisiminti, kad kuklios parodos atidarymo metu daug gražių palinkėjimų ateičiai sulaukiau iš Antano Martinaičio, kuris parašė jai recenziją, Rimto Kalpoko, Mildos Mildažytės-Kulikauskienės, Vytauto Juzikėno, Vytauto Povilaičio."

Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairių asmeninių kūrybinių pojūčių.

Apie kūrybos devizą ir motyvus

"Tapydamas akvareles stengdavausi pajusti oro erdvę, spalvinių niuansų dvelksmą – tada detalės pačios surasdavo tinkantį koloritą. Visada žavėjausi vaikų kūrybos laisve. Atsirado svajonė rasti savo mąstymo laisvas erdves. Akrilo dažai palengvino galimybes išreikšti savo jausmus ir mintis. Visa tai tolo nuo konkrečios realybės vaizdavimo į pasąmonės pasaulį, kurio savitumo ir raiškos galimybės, manau, neturi ribų. Atmesdamas dirbtinę kūrybos pozą, stengiausi būti nuoširdus savo minčių vingiams. Tapyba tapo panaši į džiazavimą, kurio nuolatinė potėpių ir spalvų kaita naudojama įvairiems jausmams atskleisti. Ekspresyvus kelias į abstrakciją yra labai viliojantis, bet mintys neleidžia nutolti nuo aplinkos, veidų improvizacijų, paukščių, žuvų persipynimo su potėpių ir spalvų žaismu. Savo ieškojimuose bandau suvokti supančio pasaulio paslaptį, sukurti asmeninės patirties asociacijų viziją. Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios kiekvienam gali keistis priklausomai nuo nuotaikos. Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairius asmeninius kūrybinius pojūčius. Taip bandau pasidalyti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su žiūrovu, norinčiu pajusti autoriaus kūrybines improvizacijas."

Apie organizacinį ir kūrybinį darbą

"Dešimtį metų kūriau akvareles, kuriose išsakiau savo žavesį Lietuvos gamta, miesteliais, pajūrio vaizdais. Kuršių neriją su etiudininku, kaip sakoma, išvaikščiojau skersai ir išilgai. Fantastiniai prisiminimai! Stengiausi, kad visose asmeninėse parodose, kurių skaičius jau priartėjo prie 120, būtų pateikiami vis nauji kūriniai. Visos pastangos dalyvaujant ir organizuojant kolektyvinių parodų pristatymus sietinos ir būna netgi vientisos su kūrybiniu darbu. Pažintis su kolegų kūryba leidžia geriau suprasti ir savo paties kūrybines pastangas, sukuria stimulą nesustoti. Manau, kad svarbiausi kolektyviniai ir asmeniniai projektai yra tie, kurie buvo siejami su įžymių Lietuvos valstybinių švenčių ar svarbių datų paminėjimais. 24 kasmetinių parodų "Atgimimas" cikle išskirčiau Lietuvos Nepriklausomybės 80-mečiui skirtą parodą M.K.Čiurlionio Paveikslų galerijoje ir Šimtmečio parodą, vienu metu veikusią net keliose Kauno parodų erdvėse. Šiose parodose dalyvavo apie 280 menininkų, pateikusių virš 3 000 atrinktų kūrinių. Man svarbi Kristaus Prisikėlimo bazilikos parodų salėje 2014 m. veikusi paroda "Requiem", skirta Sausio 13-osios aukoms pagerbti. Nepasimiršta Čikagos Jaunimo centro M.K.Čiurlionio dailės galerijoje 2003-iaisiais organizuota ir pristatyta Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus akvarelininkų paroda "Tėviškės vaivorykštė".

Apie naudojamą techniką

"Jei padeda išreikšti savo siekius, visos technikos būna tikslingos. Daugiausiai naudoju akrilinius ir akvarelinius dažus. Net ir naudojant mišrią techniką ar koliažuose su implikacijomis jie jungia kūrinio erdvės visumą. Organiškai taikantis prie raiškos galimybių akrilo darbų ant drobės formatai pastaraisiais metais vis didėja ir tam reikalingos didesnės interjerų erdvės. Nežinau, ar tuo džiaugtis, ar ne. Yra, kaip yra."

Apie šiuolaikinius Kauno dailės procesus

"Klausimas vertas platesnės apžvalgos ir didesnių profesinių menotyros įgūdžių. Nepaleidžia mintis, kad dailės procesai Kaune sparčiai plečiasi ir į gylį ir į plotį jau nuo Nepriklausomybės atgavimo. Vis daugiau naujų erdvių užkariauja įvairios meno parodos, ateina naujos dailininkų profesionalų kartos. Kas labai siekia parodyti viešai savo ieškojimus, galimybių randa grupinėse ar asmeninėse parodose, kurių kiekį tik per vienus kalendorinius metus būtų net sunku suskaičiuoti. Lietuvoje veikia meno kūrėjų asociacija, jungianti įvairių meno sričių profesionalus. Įstatymas suteikia kai kurių privilegijų jos nariams. Tačiau yra viena problema, kuri kol kas neišspręsta. Manau, kad būtų tikslinga šios asociacijos narių kūrybinį stažą įskaityti į bendrą darbo stažą. Tai suteiktų galimybę nepasijusti nejaukiai sulaukus pensinio amžiaus. Na, o labiausiai džiugina aukšto profesionalumo lygio dailininkų kūryba, kuri puikiai įsilieja į tarptautinio meno kontekstą. Šia prasme Kauno menininkai tikrai nėra atsilikusi meno provincija. Mūsų menininkų ieškojimai pasiekia įvairių valstybių parodų sales, dažnai yra pagarbiai įvertinami."

Nuo 1978 m. tapytojas surengė per šimtą personalinių ir pusšimtį kolektyvinių parodų. V.K.Slavinsko talento gerbėjai Kačerginės daugiafunkciame centre šiltais aplodismentais sveikino charizmatišką, trykštantį naujomis idėjomis menininką. Jis nuosekliai, jau dvidešimt trečius metus, Kaune organizuoja parodas, skirtas Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai. Jose dalyvauja net po šimtą autorių. Kūrėjo darbais grožėjosi JAV, Kanados, Švedijos, Norvegijos, Vokietijos, Prancūzijos parodų lankytojai. Produktyvi menininko veikla, vadovaujant ir dalyvaujant ne viename dailininkų klube – „Meno sparnai“, „Sfinksas“ ir kituose.

Į parodą atvykęs skulptorius, poetas Kazimieras Sigitas Straigis autoriui dedikavo poezijos eilių ciklą, įprasminantį Menininką. Poetas, bardas Edmundas Janušaitis kūrėjui dovanojo keturioliktąjį savo kūrybos kūdikį – poezijos rinkinį „Skylėti akmenys“. Kūrėjui skirtais originaliais sveikinimo blyksniais sušvito muzikos virtuozas saksofonistas Aleksandras Lakšmanas, dailininkas Gintaras Vėlyvis, centro vadovė Aurika Laurinaitienė. Tarp realybės ir fantastikos laviruojantys menininko kūrybos potėpiai abejingų nepaliko. V.K.Slavinsko tapyba užbūrė, hipnotizavo ir paliko plačią erdvę žiūrovų asmeninėms interpretacijoms. Paroda centro lankytojus džiugins iki Naujųjų metų.

Tada, kai nebuvo laiko

Įvairiapusiškai interpretuodamas vaizduojamus objektus – haliucinacines pasąmoninio pasaulio būtybes – autorius savo kūryboje laviruoja tarp simbolistinio siurrealaus figūratyvizmo ir ekspresyvios abstrakcijos.

Laisvi realybės ir fantazijos junginiai jo kompozicijose ne tik pasakoja iš pirmo žvilgsnio regimas istorijas, bet ir atveria dinamiškas, patį žiūrovą mąstyti ir savas prasmes kurti provokuojančias potekstes, išryškėjančias skvarbesniam stebėtojo žvilgsniui.

Gyvas spalvos pojūtis, ryškūs objektų kontūrai, ekspresyvus dailininko potėpis, drąsūs, nesuvaržyti kompoziciniai sprendimai suteikia kūriniams nesukaustyto gyvumo.

Vizionistiniai V.K.Slavinsko paveikslai, nutapyti kaip aiški pasąmoninių vaizdinių iliustracija, artimi XX a. pr. absurdo ir pasąmonės vaidmens mene idėjoms. Vaizduojamų objektų interpretacijos prieštarauja nusistovėjusioms prasmėms, peržengia logikos ribas, kuria naują regėjimų pasaulį, balansuojantį tarp realaus ir irealaus, atveriantį instinktų ir labiausiai neįsisąmonintų ryšių sluoksnius.

Nežemiškos spalvos, tarsi atpažįstami, bet akiai neįprasti siluetai, akcentuoti būtybių žvilgsniai, mimikos, išraiškos atspindi pasąmonės vaizdinių sferą, kur dieviška ir velniška, žmogiška ir gyvūniška, klausimai ir atsakymai dar nėra išsiskyrę ir glūdi vienovėje; kur dar nėra nei laiko, nei erdvės kategorijų, kur viskas atvira stebėtojo potyriams, nuojautoms ir interpretacijoms.

Tai tarsi ta pradžių pradžia, kur viskas dar tik ima rastis, dar tik išsirutulios, išsigrynins, veikiant stebėtojo sąmonei, o kol kas viskas čia yra viena, vientisa ir stebėtinai laisva. Ritmiškai pulsuojančiose spalvinėse dermėse, pirmiausia sukeliančiose estetinį pasigėrėjimą, stebint ilgiau ima vertis giluminiai, pasąmoniniai kūrinių klodai. Kiekvienam vis kitokie ir kartu visiems tie patys. Ir kūrybos procesas, jau nepriklausomai nuo autoriaus, tęsiasi stebinčiųjų mintyse.

Savojo mito paieškos

1943 m. gimęs V.K.Slavinskas parodose dalyvauja nuo 1978 m., todėl ši jo paroda dvigubai jubiliejinė – 75-mečio ir kūrybos 40-mečio – paroda. Menininkas yra puikiai įvaldęs akvarelės, akrilo, aliejinės tapybos, mišrią ir koliažo technikas. Profesionali atlikimo maniera jo kūriniuose neįtikėtinai darniai persipina su kūrybine laisve ir drąsa eksperimentuoti, ieškoti netikėtų savitų sprendimų, veržtis iš įprastų kompozicinių rėmų ir kartu išlaikyti aukštą meistriškumo lygį.

Dailininko kūrybos kelias pažymėtas daugiau nei šimtu autorinių parodų Lietuvoje, Švedijoje, Kanadoje, Norvegijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitur. Ne mažiau produktyvi V.K.Slavinsko veikla organizuojant, koordinuojant ir dalyvaujant grupinėse parodose, vadovaujant ir dalyvaujant ne viename dailininkų klube ("Meno sparnai", "Sfinksas", "Aqua-12").

Parodoje "Naujos vizijos" eksponuojami akrilo technika atlikti kūriniai, kaip sako pats parodos pavadinimas, vaizduoja autoriaus vizijas, regėjimus, nugulančius drobėse. Tai tarsi autoriaus pastangos kolektyvinės pasąmonės vingiuose atrasti "savąjį mitą", kad, anot Karlo Gustavo Jungo, neliktų žmogumi be mito, tarsi išrautu su šaknimis iš savo pradžių pradžios.

Realybės aidai

Dažnas V.K.Slavinsko kūrybos motyvas – paukštis. Tiesa, jis ne visai realus, tarsi išplaukiantis drobėje, bet visuomet akcentuotu snapu ir akimis. Prisiminus daugelio archajinių kultūrų, tarp jų – ir baltų, tikėjimą paukščio nežemiškumu, jo, kaip tarpininko tarp Žemės ir Dangaus, vaidmeniu, V.K.Slavinsko kūryboje atsiveria prasminga mitologinė gelmė: kosminio kiaušinio vaizdinys, įvairių kraštų mitinėse sakmėse paukščiais pasiverčiantys dievai, paukščio-pranašo, paukščio-sielos ir panašūs mitologiniai vaizdiniai.

Kūrinyje "Keisti kontaktai", be kitų būtybių, pavaizduoti ir du paukščiai – tarsi jungtis su praeitimi, su protėvių gyvenimu, kuris tęsiasi mūsų pasąmonės vaizdiniuose, o kūrybingieji, kaip V.K.Slavinskas, sugriebia šiuos vaizdinius kaip pasakų paukštę už uodegos, ir nutupdo savo drobėse.

Kitos V.K.Slavinsko vaizduojamos būtybės – dar nežemiškesnės. Intensyviomis spalvomis vibruojantys jų pavidalai išreiškia vidinius, esminius jausmus, galbūt net ne visuomet įsisąmonintus, veikiau kaip tik saugiai paslėptus pasąmonėje. "Ryto nostalgijoje" ar "Keistame profilyje" realiojo pasaulio užuominų apskritai beveik nebelikę – spalva čia jausmingai išsilieja iš įprastai V.K.Slavinskui būdingo ryškaus kontūro, pavidalai praranda savo formas. Profiliai, akys, lūpos sklando kažkur erdvėje. Svarbiausią reikšmę įgyja jausmai, judėjimas, atmosfera, užuominos į kūrinių suvokimo paslaptį, kurią kiekvienas lankytojas įmins savaip.

Kas? V.K.Slavinsko paroda "Naujos vizijos".

Kur? Girstučio kultūros rūmuose.

Kada? veikia iki lapkričio 19 d. Atidarymas spalio 27 d. 16 val.