Sostinės orai šiandien fiksuojami M.K.Čiurlionio gatvėje. Čia, nedideliame Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros kiemo plotelyje, 2012 m. įrengta nauja Vilniaus meteorologijos stotis. Žiūrint nepatyrusia akimi – vos keli neįspūdingo dydžio prietaisai, tačiau jais gaunama ne tik Vilniui, bet ir visam pasauliui reikšminga klimatologinė informacija. Visi matavimai stotyje vyksta automatiškai, duomenys kaupiami kompiuteryje.
Per ketvirtį tūkstantmečio keitėsi viskas – ir patys stebėjimai, jų vieta bei tikslumas, ir pats klimatas. Nepakitęs liko tik žmogaus noras spėti orus, o šie kaip buvo, taip ir liko nenuspėjami.
Tad save gerbiantys klimatologai net ir šiandien neprognozuoja toliau nei savaitė į priekį.
Statyta ir griauta
Vakarų Europoje – Paryžiuje, Oksforde, Berlyne – meteorologiniai stebėjimai pradėti dar XVII a. Apie 1750-uosius Peterburge įkurta Pulkovo observatorija. O Vilnius tapo antruoju Baltijos jūros regiono miestu, kuriame pradėti reguliarūs oro temperatūros matavimai.
"1770-ieji – labai ankstyva data. Todėl šiandien turime ilgą duomenų seką, kurią galime naudoti klimato svyravimo tyrimams", – teigė Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius dr. Arūnas Bukantis.
Jis parodė duomenų žurnalą, kuriame metai iš metų, diena dienon, fiksuota oro temperatūra Vilniaus mieste. Pirmuosius stebėjimus atliko pats Martynas Počobutas, senosios Vilniaus akademijos rektorius, daugiau nei 40 metų vadovavęs Astronomijos observatorijai, aprūpinęs ją prietaisais, tarp kurių buvo ir du kelionės po Vakarų Europos observatorijas metu užsakyti termometrai. Deja, pirmųjų septynerių metų duomenys rasti ne visi, bet jau nuo 1777-ųjų turime labai detalią, absoliučiai patikimą Vilniaus orų išklotinę.
Tokiais gyvsidabrio termometrais, kokie buvo naudojami M.Počobuto laikais, oro temperatūra matuota iki pat praėjusio amžiaus pabaigos. Dabar, kai meteorologiniai matavimai automatizuoti, ji fiksuojama kitos kartos prietaisais – varžos, puslaidininkiniais termometrais, kurie tiesiogiai sujungti su duomenų kaupikliu.
90 proc. – tiek tiksli gali būti savaitės prognozė, o kuo toliau, tuo patikimumas mažėja.
VU Astronomijos observatorijos patalpose matavimai buvo atliekami iki pat jos uždarymo 1882 m. Nuo tada meteorologijos stotis buvo blaškoma po visą Vilnių. Ji veikė Žydų mokytojų instituto patalpose Vokiečių gatvėje, geležinkelio stoties, Lukiškių rajone, Naugarduko gatvėje. Į M.K.Čiurlionio gatvę, visai netoli dabartinės stoties, buvo perkelta 1922 m.
"Po 1953-iųjų atėjo sunkus laikas. Tais metais stoties nebeliko. Atvažiavo buldozeris ir visą įrangą sulygino su žeme. Kalbama, kad tai buvo viena iš ankstyvos jai vadovavusio profesoriaus Kazio Sleževičiaus mirties priežasčių, – pasakojo A.Bukantis. – Sunaikinus universiteto meteorologijos stotį, įkurta kita, priklausiusi Hidrometeorologijos valdybai. Dešimtmetį ji veikė prie "Žalgirio" stadiono, o nuo 1964-ųjų – jau už Vilniaus ribų. Tai liūdniausias faktas. Vilniaus orai iki pat 2012-ųjų buvo skelbiami pagal Trakų Vokėje atliekamus matavimus. Buvome vienintelė sostinė be meteorologijos stoties."
Koks bus oras rytoj?
XVIII a. pabaigoje meteorologiniai stebėjimai buvo svarbūs pirmiausia dėl mokslinių tikslų. Remiantis jais buvo atliekami fundamentiniai tyrimai, leidę realiai pažinti atmosferoje vykstančius reiškinius ir procesus. Iki tol vilniečiai galėjo tik vizualiai, pakėlę akis į dangų, numanyti, kaip keičiasi jos būvis.
"Kai iš M.Počobuto vadovavimą universitetui ir Astronomijos observatorijai perėmė Janas Sniadeckis, Vilniaus gubernijoje jau veikė daugiau nei trisdešimt meteorologinių matavimo taškų. Jie buvo įkurti beveik prie kiekvienos mokyklos. Vilniaus universitetas vadovavo visam šiam tinklui, kaupė ir tyrė gaunamus duomenis", – mokslinius stebėjimo tikslus pagrindė A.Bukantis.
Šiais laikais, juokauja mokslininkas, kai manome apie atmosferą žinantys viską, meteorologiniai stebėjimai tarnauja ne mokslui, bei įvairioms gyvenimiškoms sritims – transporto, miesto komunalinio ūkio, kelių priežiūros, priešgaisrinės bei sveikatos apsaugos ir taip toliau. Žinoma, tai ir orų prognozės, be kurių šiuolaikinis žmogus nekelia kojos iš namų.
Dar visai neseniai stebėtojai matavimus atlikdavo kas tris valandas. Dabar, kai procesas automatizuotas, informaciją apie oro temperatūrą, kritulių kiekį, intensyvumą, jų būvį, vėjo, saulės spinduliuotės parametrus, perkūnijos židinius ir visus kitus rodiklius galima gauti minutės tikslumu.
"Tokios stotys kaip mūsų ypač svarbios miesto klimato ypatybių nustatymui. Pasaulyje kiekvienas miestas, ir didelis, ir mažas, jau nekalbant apie sostines, jas turi. Vilniuje tokių stočių turėtų būti bent trys, tik tada galėtume profesionaliai tyrinėti Vilniaus, kaip urbanizuotos teritorijos, klimatą ir orų sąlygas. Taigi teturime minimumą..." – apgailestauja mokslininkas.
Daug blogų ir vienas geras
Pasaulyje yra miestų, kurių klimatas nusakomas kaip išskirtinis, būdingas tik jam vienam.
Ar Vilniaus oras irgi savitas? A.Bukantis sakė, kad turime tas pačias ypatybes, kaip visi kiti panašiose platumose išsidėstę miestai, esame tipiškas pusmilijoninis miestas.
"Pažvelkime, kokie mūsų paviršiai. Vyrauja betono, asfalto dangos, čerpių, skardiniai stogai. Labai gerai sugerdami spinduliuotę, jie patys ima spinduliuoti energiją. Todėl pirmiausia, ką mes patiriame įvažiavę į miestą, – tai aukštesnė oro temperatūra, lyginant su priemiesčiais ar užmiesčiu", – aiškino klimatologijos ekspertas.
Miestas pakeičia ir natūralius vėjo parametrus. Aukštos kliūtys sukuria chaotišką, turbulentišką oro tėkmių judėjimą. Jis įgauna pačias įvairiausias kryptis, net skirtingose to paties pastato pusėse vėjas gali pūsti į priešingas kryptis. Apskritai, vėjas mieste yra silpnesnis, bet yra labai daug taškų, kuriuose jis, lyginant su užmiesčiu, sustiprėja net kelis kartus ir tampa diskomfortu.
Pro A.Bukančio darbo kabineto langą matyti tolumoje stūksantis stiklinis dangoraižis. Ankstyvais rytais jo atspindima saulės šviesa užlieja kabinetą, nors natūraliai tuo paros metu čia ji neturėtų kristi. Tačiau apskritai milžiniškos veidrodinių ar ne tiesiog šviesių fasadų plokštumos miestui nėra didelis džiaugsmas. Jos sukuria vadinamąją perteklinę šviesą, kuri dirgina žmogaus akis.
Profesorius prisipažino negalintis paminėti nė vieno teigiamo miesto mikroklimato efekto, kuris turėtų pranašumų, lyginant su užmiesčiu. Labai didelė teršalų koncentracija, susidaranti dėl transporto, pramonės, įšilę paviršiai suformuoja savotišką oro cirkuliaciją, kuri gali paveikti debesų susidarymą virš miesto, turėti įtakos kritulių kiekiui. Vienoje miesto dalyje jų gali padaugėti, kitoje – sumažėti. Taip pat skundžiamės prastesniu matomumu, sukeliamu aerozolinių dalelių, rūkanų. O greitai išdžiūstantys betono, asfalto paviršiai beveik visada būna sausi, negarina drėgmės, todėl oras būna sausesnis nei už miesto.
"Ypač akcentuojamos kritinės ekstremalios sąlygos. Mieste jos anksčiau pasiekia pavojingą ribą. Tarkime, 30 laipsnių oro temperatūra pripažįstama kaip pavojinga. Užmiestyje gali būti 29, o mieste tuo pačiu metu – net 31 laipsnis. Todėl reikalinga reprezentatyvi, adekvati informacija apie miesto temperatūrą, o ne dešimt kilometrų už jo", – paaiškino A.Bukantis.
Taigi žiemos atšilo daugiau nei dviem laipsniais. O per pastaruosius tris dešimtmečius ėmė labai kilti ir vasaros temperatūra.
Be bendrų miesto ypatybių, mokslininkas išskiria kelias išimtinai vilnietiškas. Daugelis miestų yra įsikūrę prie upių, tačiau mūsų Neris ne tiesiog perrėžia Vilnių, o teka vingiais, todėl tam tikruose ruožuose susidaro palankios sąlygos vėjui sustiprėti. Na, bet didžiausias, maloniausias išskirtinumas yra tas, kad Vilnius yra labai žalias. Turime daug oazių, kurios teikia atgaivą net per kaitrą, kompensuoja įkaitusio miesto paviršiaus efektą.
Žiemos pabaiga jau čia
Jeigu meteorologinių stebėjimų Vilniuje pradininkas profesorius M.Počobutas pažvelgtų į šiandienius stebėjimus, jis tikriausiai liktų gerokai nustebęs. Klimatas mūsų mieste per ketvirtį tūkstantmečio, kaip ir visame pasaulyje, stipriai pasikeitė.
A.Bukantis siūlo visą Vilniaus orų stebėjimo laikotarpį, 250 metų, padalyti į dvi dalis. Antroji – XX ir XXI amžiai – yra pusantro laipsnio šiltesnė negu pirmoji. Sparčiausiai jis šilo per pastaruosius 60 metų. Kai kurių mėnesių temperatūra pakilo net 2–3 laipsniais.
"XVIII, dar ir XIX amžiuje Vilniuje sausio, vasario temperatūra būdavo minus 6–7 laipsniai, dabar – minus 3–4. Taigi žiemos atšilo daugiau nei dviem laipsniais. O per pastaruosius tris dešimtmečius ėmė labai kilti ir vasaros temperatūra", – pastebėjo mokslininkas.
Pastarosiomis vasaromis Vilnių skandino liūtys. Jas lemia didesnė drėgmė, sudaranti sąlygas formuotis labai vandeningiems debesims, iš kurių iškrenta galingos liūtys. Besikeičiančio klimato reiškinius dešimtmečiais stebintis A.Bukantis jau seniai prognozavo ekstremalių kritulių pagausėjimą, beje, ne tik liūčių, bet ir snygių. Tai – dėsningi klimato atšilimo ženklai. Kaip ir dažnos žiemos perkūnijos. Vilniuje jos apsilanko itin dažnai, pritraukiamos aukštų pastatų, puikių laidininkų tarp žemės paviršiaus ir atmosferos. Anksčiau šis reiškinys žiemą buvo būdingas tik šalies pajūriui.
Šįmet nuo vasario vidurio džiaugdamiesi šiltais, saulėtais orais vilniečiai turbūt neburnoja prieš klimato atšilimą. Bet ar jau tikrai sulaukėme pavasario? A.Bukantis patvirtino, kad žiemos pabaiga jau čia pat. Tą rodo baigianti nutirpti sniego danga, stipriau boluojanti tik rytinėje šalies dalyje. Jei dar snigs – to galime tikėtis iki pat kovo pabaigos, – tai bus tik laikina sniego danga.
"Nutirpęs sniegas – viena iš sąlygų, kad pavasaris gali būti ankstyvas. Tačiau nereikia galvoti, kad jau prasideda stabilus šiltas laikotarpis. Mūsų geografinė padėtis lemia labai permainingus orus, kurie keičiasi maždaug kas 10–14 dienų. Po šilto laikotarpio galime turėti kelias šaltas dienas, paskui vėl šiltas. Bet tendencija akivaizdi – temperatūra virš nulinės termometro padalos pakyla anksčiau nei XX a. viduryje. Ir ši žiema, atrodo, nebus išimtis", – tikina mokslininkas.
Vis dėlto kokie orai Vilniuje laukia per Kaziuką, likus dešimčiai dienų iki didžiosios miesto mugės, prognozuoti jis nesiėmė. Šiandienėje meteorologijoje savaitė – detalių prognozių riba. Kuo toliau, tuo patikimumas mažėja. Savaitės prognozė pasitvirtina 90 proc., 8–9 dienų kas penkta prognozė gali būti klaidinga. Ir joks save gerbiantis sinoptikas to nesiima.
Vidutinė temperatūra
Ankstyviausių stebėjimų (1778–1787 m.) kovas
1778 –2,1
1779 1,1
1780 1,9
1781 –2,1
1782 –2,7
1783 –3,1
1784 –4,0
1785 –8,8
1786 –4,1
1787 –3,1
Pastarojo dešimtmečio kovas
2008 1,8
2009 0,5
2010 0,2
2011 –0,2
2012 1,3
2013 –4,8
2014 5,1
2015 3,9
2016 1,4
2017 3,4
Šaltinis: Vilniaus meteorologijos stotis
