Kaip nurodoma savivaldybės pranešime, visi festivalio rengėjai bus testuojami dėl COVID-19. Šiuo metu Vilniuje išnaudojama tik nedidelė dalis testavimo pajėgumų, nors sudarytos galimybės išsitirti ir profilaktiškai.

„20-ajame aukšte planuojame įkurdinti kavinę, barą, o gal net ir kino teatrą, taip pat tai gali būti ir bendradarbystės erdvė. Tikiuosi, kad „Kino pavasarį“ įkvėps panoraminiai Vilniaus vaizdai, o saugiai dirbdami jei parodys kelią į platesnį atsivėrimą“, – teigia R. Šimašius.

„Kino pavasario“ festivalio rengėjai pasakoja, kad idėja bent trumpam pakeisti aplinką gimė galvojant, kaip užtikrinti saugias darbo sąlygas bei pagerinti darbuotojų emocinę savijautą ir motyvaciją prieš šių metų festivalio startą. Visa komanda naudojasi suteiktomis galimybėmis profilaktiškai testuotis.

„Svarbu ne tik saugus darbas, bet ir emocinė žmonių sveikata. Jau metus dirbame užsidarę namuose, tad galimybė nors trumpai padirbėti drauge, kūrybiškoje ir įkvepiančioje vietoje, yra neįkainojama šiuo laikotarpiu“, – pranešime cituojamas VšĮ „Kino pavasaris“ generalinis direktorius Algirdas Ramaška.

Savivaldybėje įsikūrę „Kino pavasario“ rengėjai ruošiasi festivaliui, kuris vyks kovo 18–balandžio 5 dienomis virtualioje erdvėje.

Sąsajos su Kaunu

S.Paukštys gyvena ir kuria Vilniuje, tačiau Kaunas – jo jaunystės miestas. 1987 m. būsimasis menininkas baigė Kauno technologijos universiteto automatikos fakultetą, įgijo inžinieriaus specialybę. Būtent Kaune jis įsiliejo į pagrindinių neformalios fotografų grupės "Plėšriųjų sekcija" narių penketą. Šie menininkai užėmė alternatyvią poziciją tuomet įsitvirtinusių lietuviškos fotografijos tradicijų atžvilgiu, siekė pabrėžti individualumą ir laisvės idėjas.

Kaip pastebi menotyrininkas Kęstutis Šapoka, formaliai S.Paukštys priskirtinas XX a. 9-ajame dešimtmetyje debiutavusiai fotografų konceptualistų, arba socialinio peizažo, kartai, kuri akcentavo socialinę aplinką ir kartu kvestionavo nusistovėjusias fotografijos prasminės ir formalios sanklodos normas. Tačiau S.Paukštį domino kiek kiti dalykai.

Prieš srovę

"Viena vertus, koketavimas su senovinės fotografijos estetika, kita vertus, fotografijos formalios ribos, balansuojančios ant kičo ribos, taip pat fotografijos transformacija į kitas dailės rūšis. Galima sakyti, kad iš fotografijos ribų tyrinėjimo atsirado ir specifinis S.Paukščio fotografijų performatyvumas (arba performatyvumas pastūmėjo į fotografijos ribų ieškojimą) ir kontekstualumas", – Modernaus meno centro skelbiamoje publikacijoje teigia K.Šapoka.

Dirbant su senovine XIX a. Van Dyke Browno fotografijų technika išgaunami atvaizdai labai faktūriški, subtilūs ir išraiškingi. Kiekvienas toks atspaudas vienetinis ir unikalus.

Anot K.Šapokos, XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurio S.Paukščio fotografijos artimos Charkovo 8-ojo dešimtmečio fotografų konceptualistų mokyklos – fotografijų ar negatyvų spalvinimo, dviejų ar kelių kadrų užklojimo vienas ant kito – estetikai.

"Vėliau S.Paukštys pradėjo domėtis, pavadinkime, senos fotografijos (nuogų kūnų serijos), reklamos ir kičo estetika. Jo fotografijos dažnai balansuoja ant rimtumo ir parodijos ribos – riba tarp estetiškumo ir jo parodijos, komercijos ir elitiškumo gana trapi", – teigia menotyrininkas.

Praeities ženklai

S.Paukštys priklauso Lietuvos fotomenininkų sąjungai, yra surengęs keliolika parodų Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus ir VšĮ Gabrielės meno galerijoje Kaune pristatomoje personalinėje parodoje menininkas demonstruos 20 fotografijų iš keliaujančios fotografijų serijos "Vilniaus vaizdai".

Visą šių fotografijų ciklą sudaro 50 fotografinių atvaizdų, serija yra nuolat pildoma naujomis fotografijomis. Autorius fiksuoja istorines Vilniaus erdves, senamiesčio kiemus, naudodamas senovinę XIX a. techniką, kuri suartina istoriją ir dabartį, mistifikuoja Vilniaus architektūrą.

Savo fotografijų ciklą "Vilniaus vaizdai" S.Paukštys apibūdina taip: "Dirbant su senovine XIX a. Van Dyke Browno fotografijų technika išgaunami atvaizdai labai faktūriški, subtilūs ir išraiškingi. Kiekvienas toks atspaudas vienetinis ir unikalus."

Itin įspūdingai atrodo architektūrinės kompozicijos – išryškėja architektūrinių elementų kontrastai, faktūros daugiaplanių struktūrų šešėliai. "Tai savotiškas alchemiškos laiko mašinos modelis, kelios dozės Užupio atvaizdų, kuriuose praeities senovinė technologija susipina su dabarties fotografavimo momentais. Tai sukonstruoja unikalų vaizdą, kuris turi ir istorinio vyksmo užtaisą, ir fotografijai būdingą dabarties liudijimo unikalaus laiko konspiravimo faktą", – sako menininkas.

Pats šis fotografinių paveikslų spausdinimo procesas reiškia, kad kiekvienas atspaudas yra vienetinis ir unikalus. Popieriaus faktūra atspaustą vaizdą priartina labiau prie grafikos nei prie fotografijos.

Kauniečiai kviečiami patyrinėti ir pasigrožėti šiais beveik šimtmetį į praeitį sugrąžinančiais Užupio vaizdais. Jo paslaptingais ženklais, faktūrų ir atspalvių subtilybėmis ir išgirsti paties fotomenininko pasakojimo apie senąją Van Dyke Browno techniką.

Kas: S.Paukščio personalinės parodos "Vilniaus vaizdai" atidarymas, paskaita.

Kur: Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (Vytauto pr. 52, Kaunas).

Kada: Parodos atidarymas ir paskaita – sausio 10 d. 16 val. Paroda veiks iki sausio 30 d.

Europos estetu vadinto XIX-ojo amžiaus fotografo Juozapo Čechavičiaus darbų paroda atidaryta Nacionaliniame muziejuje, Vilniuje. Tęsdami senosios fotografijos parodų ciklą, rengėjai ekspozicijai atrinko seniausius Vilniaus vaizdus.

Daugiausiai miestų vaizdus fotografavęs menininkas užfiksavo XIX-ojo amžiaus Vilnių. Bažnyčios, jų interjerai, miesto panoramos – ne vienas architektūros istorikas jau yra pasinaudojęs J. Čechavičiaus archyvu.

„Kaip fotografas, jis buvo panoramų meistras. Jis buvo įsigijęs didelio formato stiklo negatyvus, ir ta technika, tas fotografavimo būdas leido aprėpti didesnį matymo lauką. Jis labai mėgo tokius vaizdus, kad būtų vanduo, ir, aišku, daugiausiai jo panoramos yra darytos nuo aukščiausių žiūros taškų: tai nuo pilies kalno, nuo Tauro kalno... Mūsų muziejuje yra labai nemažas rinkinys – per 300 originalių fotografijų. Turime stiklo negatyvų apie 150“, – pasakoja parodos kuratorė Jūratė Gudaitė.

1865-aisiais atvykęs į Vilnių, J. Čechavičius gavo generalgubernatoriaus leidimą įsteigti ateljė ir netrukus leidosi į kelionę Nerimi, fiksuodamas gyvenvietes iki Kauno. Muziejus saugo ir išlikusį šios kelionės fotoalbumą.

Parodoje galima išvysti, kaip prieš pusantro šimto metų Vilniaus gatvėmis buvo tiesiama kanalizacija. Labai vertingi bažnyčių interjerų vaizdai. Pagal juos šiandien restauruojami kai kurie paveikslai, specialistams lengviau išsiaiškinti buvusias vertybes.

Daugiausiai J. Čechavičius fotografavo apie 1873 metus. Pavienes jo nuotraukas su miestų ir apylinkių vaizdais pardavinėjo knygynai, tačiau nemažai tokių atvaizdų turi surinkęs ir muziejus. Juos galima išvysti ekspozicijoje Nacionaliniame muziejuje.