Naujasis seksas

Asmeninių finansų mentorius Vincas Benevičius dirba tiek su suaugusiaisiais, tiek su vaikais. Jis įsitikinęs, kad bazinio ir finansinio raštingumo, kaip tinkamai disponuoti pinigais, moksleiviai turėtų pradėti rimtai mokytis jau nuo penktos klasės.

„Pinigai vaikų gyvenime atsiranda kur kas anksčiau, nei jie išmoksta rašyti ir skaityti. Kartais manome, kad visa tai kažkaip tarsi savaime susidėlios į vietas. Tada vaikai ir galvoja, kad galima tiesiog pasiimti pinigų iš banko, nes niekas apie tai nepaaiškina daugiau“, – sako V. Benevičius.

Tėvams skirtoje paskaitoje „Kišenpinigių anatomija“ jis pristatė 2014-aisiais JAV finansų analitikų S&P Global FinLit ir Pasaulio banko finansinio raštingumo tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kiek visuomenė yra išprususi finansinio raštingumo srityje. Tyrime dalyvavo 140 šalių, buvo apklausta daugiau negu 150 tūkst. žmonių. Pasak V. Benevičiaus, tai vienas išsamiausių iki šiol atliktų tokio tipo pasaulinių tyrimų.

Analizė buvo orientuota į keturias temas: finansinės rizikos skaidymą, infliaciją, palūkanas ir sudėtines palūkanas. Remiantis tyrimu, 33 proc. visų respondentų galima laikyti finansiškai išprususiais. Tiesa, Lietuvoje šis skaičius kiek aukštesnis – siekia 39 proc. „Jei žmogus suvokia tris temas iš keturių, yra finansiškai raštingas. Pasaulyje tik vienas iš trijų žmonių suvokia šiuos dalykus. Lietuvoje bendras finansinis raštingumas yra šiek tiek aukštesnis, tačiau tai reiškia, kad tik keturi iš dešimties gali atsakyti į santykinai paprastus klausimus“, – aiškina V. Benevičius.

Aš labiau linkęs padėti vaikui suprasti, iš kur atsiranda vertė: kuo daugiau gebėjimų, tuo daugiau vertės kitam galiu sukurti ir tuo daugiau man už tai sumokės.

Kai kalbama apie vaikų finansinį raštingumą, nuo bendro išprusimo paveikslo reikėtų pereiti prie siauresnės šeimos finansų srities, o tyrimai rodo, kad pasaulyje tik apie 20 proc. porų kartu priima finansinius sprendimus, dalijasi V. Benevičius. Vadinasi, itin didelė dalis porų pasaulyje mano, kad finansai yra atskiras kiekvieno individo reikalas, neretai dėl to kyla konfliktų.

Psichologas Timas Petraitis įsitikinęs, kad vaikams kur kas naudingiau, kad tėvai nesipyktų dėl požiūrio į finansus, išlaikytų bendrą strategiją. „Kodėl Sigmundas Freudas savo laikais buvo toks skandalingas? Nes kalbėjo apie seksą, o tai tuo metu buvo tabu. Daugelis šiuolaikinių psichoanalitikų sako, kad šiais laikais visi kalba apie seksą, niekas neuždrausta, bet niekas nekalba apie pinigus, – pinigai yra naujasis mūsų laikų seksas. Galbūt iš čia ir tas nejaukumas net ir tarpusavyje kalbėtis apie pinigus“, – svarsto T. Petraitis.

Bendro proceso dalis

V. Benevičius pastebi, kad daugmaž pusė tėvų pripažįsta, jog nežino, kaip vaikus mokyti finansinio raštingumo, kad jiems būtų įdomu. 38 proc. nežino, kada tinkamas laikas kalbėti apie pinigus; 39 proc. reikia struktūros, kad mokymas būtų nuoseklus; 33 proc. tėvų bijo, kad perduoda pasenusį finansinį supratimą, rodo tyrimai.

„Jeigu tėvai nekalba apie pinigus, kaip vaikui sužinoti apie pinigus? – klausia V. Benevičius. – Vaikas atsiduria visiškame vakuume. Tada jis ir sako, kad pinigai yra iš banko arba kortelėje.“

„Tėvai dažnai neturi struktūros – žino, kad reikia kalbėtis apie pinigus, bet nežino, kaip perteikti informaciją. Papasakoja vieną ar kitą dalyką ir vis dėlto tai bet kokiu atveju yra geriau negu nieko. Dalis tėvų turi suvokimą, kuris galbūt neatitinka laikmečio, arba praeityje padarė klaidų, dėl kurių abejoja šiandien“, – pasakoja jis.

Laisvalaikiu „Bolt“ kurjeriu dirbantis psichologas T. Petraitis neseniai ryžosi eksperimentui: dvylika mėnesių ekstremaliai taupė. Pasak jo, ši patirtis pasitarnavo ne tik jam, bet ir sūnaus sampratai apie tvarų finansų valdymą ir taupymą brandinti.

T. Petraitis perskaitė nemažai literatūros pinigų tema ir pats galiausiai parašė knygą „Pinigų laiškai“. Juose – refleksijos apie bendrą pinigų reiškinį, kuris susijęs su daugeliu gyvenimo sričių, todėl į jį galima žiūrėti iš įvairių kampų.

Psichologas mano, kad, perpratus vaikų auklėjimą, pinigų tema tiesiog tampa bendro proceso dalimi. „Viskas atsiremia į vaikų auklėjimą, o tai yra darbas su savimi ir savęs auklėjimas“, – akcentuoja T. Petraitis.

„Kai gimsta vaikas, jam tenka 0 proc. atsakomybės už savo gyvenimą, o tėvams – 100 proc. Tada tarp jų prasideda tam tikras procesas, sąveika, kurios pabaigoje rezultatas turėtų būti toks, kad tėvams tenka   0 proc. atsakomybės už vaiką, o vaikas yra pasiekęs visišką atsakomybę už savo gyvenimą“, – užsienio psichologų literatūroje atrasta idėja dalijasi jis.

„Tėvai atiduoda atsakomybę, bet kartu – ir laisvę, nes laisvė – visada kartu su atsakomybe. Tėvai turi pradėti nuo atidavimo proceso, o vaikai turėtų priimti, ir, jei viskas vyksta sklandžiai, turėtų būti gerai – ateityje, kai vaikai užaugs, bus smagu susitikti per Kalėdas ir bus galima kartu važiuoti ilsėtis“, – juokiasi T. Petraitis.

„Vadinasi, tėvų užduotis – kad vaikas išmoktų su pinigais elgtis, kai jau baigsis auklėjimo procesas“, – išvadą daro psichologas.

Siekti atsiskyrimo

Pasak T. Petraičio, siekiamybė turėtų būti palaipsnis vaikų atsiskyrimas nuo tėvų ir atžalų nepriklausomybės siekis. Tai pasiekti gali padėti įvairios praktikos. „Pavyzdžiui, jei vaikui pritrūko pinigų, galima jam paskolinti kažkuriam laikui, jis gali įsigyti norimą daiktą, bet susitarkite su juo taip, kaip bankas su juo tartųsi, net jei vaikui dešimt ar vienuolika metų. Jei jis nesumoka mėnesinės įmokos, jūs turite taikyti atitinkamas sankcijas ir tada vaikas išmoks, kaip bus ateityje“, – siūlo psichologas.

„Vaikui galima perleisti tam tikrą dalį pinigų, pavyzdžiui, skirtų drabužiams, ir paaiškinti, kad jo atsakomybė, kaip juos išleis. Jei nusipirks ką nors labai brangaus – bus, kaip bus. Čia kartu sujungiami ir atsakomybės, ir laisvės atidavimo pincipai“, – sako T. Petraitis.

Su mažesniais vaikais galima praktikuoti kelionių ir saldumynų biudžetą. „Jei nenorite, kad vaikas zirztų kelionių metu, reikia tartis, kad, pavyzdžiui, jūs duodate 20 eurų ir juos vaikas gali leisti, kaip nori, bet papildomai tėvai nieko nepirks visą kelionę“, – dalijasi psichologas.

Jei nenorite, kad vaikas zirztų kelionių metu, reikia tartis, kad, pavyzdžiui, jūs duodate 20 eurų ir juos vaikas gali leisti kaip nori, bet papildomai tėvai nieko nepirks per visą kelionę.

Jis pats sako išbandęs šį metodą su savo sūnumi: „Jam labai patiko, klausė, kodėl anksčiau taip nedarėme.“

T. Petraičio įsitikinimu, pagrindinis tikslas yra visiškas vaikų savarankiškumas. „Savarankiškumas yra sudurtinis žodis, sudarytas iš žodžių „savomis rankomis“. Labai gražu, nes jeigu esu savarankiškas, daug ką moku savomis rankomis. Kaip tai pasiekti? Po truputį nuo mažumės reguliariai jas atverti“, – sako jis.

„Kiek stebiu, kas vyksta, dabar yra pavojus užauginti lepūnėlius, nes labai norime būti gerais tėvais ir tas gerumas atsisuka antru galu“, – išskiria psichologas.

„Vaikams pasaulį atiduoti reikia mažais gabaliukais, – sako T. Petraitis. – Tačiau jeigu tai netinkama jo amžiui, vadinasi, tai gabaliukas, kuris bus atiduotas vėliau, ir nereikia savęs spausti.“

Pirmiausia – pavyzdys

V. Benevičiaus akimis, su vaikais galima nesąmoningai kalbėti ir buitiniu, kasdienių situacijų lygmeniu, bet visų pirma reikėtų suprasti, kad tėvai negali perduoti įgūdžių, kurių patys neturi: „Nesvarbu, ką jūs kalbate, ko jūs tikėtumėtės iš vaiko ar kokią žinutę tikėtumėtės perduoti, bet jei jūsų veiksmai rodo ką kita, – kalbėkite, ką norite, vaikai vis tiek išmoks daryti tai, ką darote jūs.“

Kalbėti apie pinigus ir mokyti apie pinigus yra du skirtingi dalykai. „Kalbėti apie pinigus galime jau tada, kai vaikai gali kalbėti, klausyti, kai jie jau gali suprasti, ką jiems sakome. Gerai turėti kuo daugiau konteksto, kuriame jie auga. Galite pasakoti, kiek uždirbate, pasakoti, kiek mokesčių sumokate, galite pasakoti, kiek kainuoja pienas, ar atostogos yra brangios“, – sako asmeninių finansų mentorius.

„Tačiau nereikia tikėtis, kad vaikas iš to padarys kokias nors išvadas. Jis tiesiog turi suprasti, kad yra pinigų judėjimas, kad yra kortelė, bankas, ir kad aš ten įdedu pinigų – ne kas nors kitas, ir tai yra tik patogumo priemonė“, – teigia V. Benevičius.

„Yra praktinė patvirtinta riba, kada galima pradėti tikslingai mokyti vaikus – ketvirta, penkta klasė. Anksčiau nėra prasmės kvaršinti jiems galvų, nes jie to dar nesuvokia, jiems reikia žaisti, lakstyti, daug visko ir greitai, pasiekti nuoseklaus suvokimo dar tikrai sudėtinga“, – aiškina ekspertas.

T. Petraitis mano, kad finansų valdymo įgūdžiai yra lyg dantų valymas ar pamokų ruoša, – tai disciplinos klausimas. Čia svarbus ir susilaikymo momentas. „Turiu labai rimtos kritikos mūsų šiuolaikinei visuomenei: mažėja daiktų, kuriuos siūloma įsigyti išperkamąja nuoma, labai garsiai reklamuojama idėja – o kam tau taupyti? Nusipirk skalbimo mašiną, kuriai sutaupysi kitąmet, – kam tau laukti, mesk seną, pirk dabar. Tik nesusilaikyk, nesivaržyk“, – pastebi psichologas.

Jis sako, kad finansų valdymas gali būti prilygintas ir desertui, kurio nevalgai prieš vakarienę, o lauki kaip tikro malonumo po valgio ir taip desertas tikrai gali suteikti didesnį pasitenkinimą. „Vis tiek svarbu mokyti vaiką, kad pajamos turi viršyti išlaidas – tai esminis principas. Nebent turi verslą, imi kažkokių protingų paskolų…“ – tęsia T. Petraitis.

Užmokestis ir pareiga

Kalbėdamas apie įvairias praktikas, V. Benevičius išskiria, kad atvejai, kai tėvai vaikams sumoka už tam tikrus namų ruošos darbus, sukuria blogą precedentą. Jis labiau rekomenduoja su vaikais kalbėti apie vertę: „Labai naudinga vaikams paaiškinti, kaip pinigai pas jus atsiranda, nes jūs kažką darote, dirbate, sukuriate.“

Nusipirk skalbyklę, kuriai sutaupysi kitąmet, – kam tau laukti, mesk seną, pirk dabar. Tik nesusilaikyk, nesivaržyk.

„Aš labiau linkęs padėti vaikui suprasti, iš kur atsiranda vertė: kuo daugiau gebėjimų, tuo daugiau vertės kitam galiu sukurti ir tuo daugiau man už tai sumokės. Apeliuokite į tai, kad vėliau vaikas iš to galės turėti daugiau naudos. Aišku, jis visko nori čia ir dabar, bet aš nerekomenduočiau mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti. Net jei ir porcesas bus ilgesnis ir sudėtingesnis, geriau padėti suprasti, kad tai, ką jis daro savo labui, atsipirks dešimteriopai“, – pabrėžia V. Benevičius.

„Pastarąjį kartą vienas vaikinas manęs klausė, ar bus gerai, jei išmoks žongliruoti. Atsakiau, aišku, kad bus gerai, nes po penkerių metų klasės vakarėlyje jis bus labai populiarus, – šypteli asmeninių finansų mentorius. – Reikia prieiti prie dalykų, kurie yra naudingi vaikui.“

Tačiau, jei vaikas tikrai suinteresuotas užsidirbti pinigų, T. Petraitis pataria jam mokėti už tuos darbus, kuriuos vis tiek patikite kitam žmogui. „Pavyzdžiui, jeigu pats nepjaunate žolės ir samdote žmogų šiam darbui atlikti, vaikui galite mokėti už tą patį darbą, bet tokiu atveju labai svarbu mokėti adekvačią sumą“, – pabrėžia jis.

„Jei mokėsite minimalų atlyginimą, tai irgi bus žinutė, kad už paprastus darbus visuomenė moka mažai, ir, jeigu vaikas norės užsidirbti daugiau, turės ugdyti kitokias kompetencijas, už kurias bus mokama daugiau“, – aiškina psichologas.

T. Petraičio įsitikinimu, auklėjant vaikus ir ugdant jų finansinę atsakomybę vertėtų neatitrūkti nuo realybės, nuolat ją testuoti, nes, pateikus ją pernelyg lengvą ar per saldžią, išeiti į savarankiško gyvenimo kelią gali būti kiek pavojinga.

Susipažino internetu

Paprašytas papasakoti apie kiekvieną iš vaikų, Vincas pradeda nuo pirmagimės Sniegės. Mergaitei dabar dešimt metų, o atėjo į šį pasaulį simbolišką abiem su Indre dieną. Sniegė gimė lygiai pusantro mėnesio per anksti ir pasirinko sausio 20-ąją – dieną, kai jos tėvai pirmąsyk vienas kitą išvydo gyvai. Iki tol bendravo internetu, žinutėmis.

„Kai tądien pažvelgiau pro langą, labai lėtai ir gražiai snigo tokiomis didelėmis snaigėmis… Paskui radau kalendoriuje Sniegės vardą“, – prisiminimais dalijasi Vincas.

Sniegė buvo ankstukė, vidurinysis sūnus Aistis (netrukus jam sukaks aštuoneri) gimė laiku – tėtis dalyvavo gimdyme ir nukirpo virkštelę.

Trečiasis sūnus atėjo į pasaulį per patį pandemijos įkarštį, tad Vincas tegalėjo palydėti žmoną iki gimdymo namų. Dabar Ugniui – dveji su puse.

Vincas ir Indrė susipažino internetu. „Kurį laiką susirašinėjome žinutėmis, paskui mūsų bendravimas nutrūko iki tol, kol Indrės mama pamatė mane televizijos laidoje „Pagal mamą“. Aš, eidamas į pasimatymus su mamomis, rinkausi sau merginą – vienos iš jų dukrą. Buvau toks velnių priėdęs, linkęs į visokias avantiūras. Kai tik Indrės mama pamatė mane toje laidoje, Indrė vėl man parašė. Nuo to karto prasidėjo visai kitoks mūsų bendravimas“, – pasakoja pažinties istoriją V. Benevičius.

Pirmajam savo pasimatymui jaunuoliai pasirinko traukinį ir maršrutą „Kaunas–Vilnius“, galvodami, kad bent valandą (jei jau labai nepatiks vienas kitam) turės išbūti kartu. Tačiau atsitiko priešingai: išsyk pajuto vienas kitam simpatiją, puikiai praleido laiką sostinėje, ėmė susitikinėti, o vėliau susituokė ir tapo šeima. „Susilaukėme daug vaikų ir verslų“, – toliau šmaikštauja žodžio kišenėje neieškantis Vincas.

Santykių išbandymas verslu

Ketvirtuoju savo kūdikiu Benevičiai vadina Indrės įkurtą, o Vinco vėliau perimtą daigų verslą „Žali žali“. „Vieną naktį gulint lovoje ir glostant pilvą, kur buvo mūsų Sniegė, žmonai į galvą šovė mintis apie daigus. Jeigu jau ją pagauna kokia idėja, Indrė imasi jos kuo greičiau“, – giria savo žmoną sutuoktinis.

Gimus Sniegei, Indrė nenorėjo būti vyro išlaikoma, tad ėmė sodinti ir auginti saulėgrąžų daigus. Pamažu namai virto šiltnamiu, o visi kampai, kur nors kiek patekdavo saulės šviesos, buvo pilni saulėgrąžų, ridikėlių, liucernų, grikių, spindulinių pupuolių daigų.

Benevičių šeimos archyvo nuotr.

„Žmona mokėjo tinkamai juos užauginti, daigai išties buvo labai skanūs, tad natūralu, kad jų poreikis diena iš dienos augo“, – kalba V. Benevičius apie daigų verslo pradžią, deja, sukėlusią rimtų problemų jų tarpusavio santykiams.

Piktumai, įtampa kilo dėl prasilenkiančio poros darbo grafiko. „Tuo metu dar dirbau kitą darbą. Aš keliuosi – žmona miega, o kai einu miegoti – ji eina rūpintis savo augalais. Mes vienas kito beveik nematydavome…“ – aiškina jis.

Iškilusią problemą Benevičiai išsprendė, kai gražiai pasikalbėję nutarė Indrės saulėgražų ūkį iš namų perkelti į Ringaudus, kur išsinuomojo patalpas ir ėmė dirbti kartu.

Tuo poros išbandymai dar nesibaigė. „Mes nesugebėjome rūpintis kiekvienas savo daržu ir nelįsti į kito atsakomybes“, – aiškina Vincas, ėmęs sulaukti priekaištų iš žmonos tam tikrais darbo klausimais, kuriuos ji norėjo spręsti kitaip nei vyras.

Kur dėmesys – ten ir rezultatai. Jei nori rezultato šeimoje – kreipk dėmesį į šeimą. Jei nori, kad lydėtų sėkmė versle, dėk pastangas ten.

Konfliktai dažnai atsekdavo ir į namus, tad pora, nematydama kitos išeities, stengėsi kuo daugiau kalbėtis. „Tai darome ir iki šiol. Kalbamės ne tik darbo, bet ir šeimos, buities ar vaikų auklėjimo klausimais. Daug investuojame į knygas, paskaitas, kurių klausome, o paskui dalijamės informacija, nuomonėmis“, – aiškina V. Benevičius.

Pokalbiai ir ugdančios sąmoningumą knygos išmokė priimti vienas kitą su visais už ir prieš, taigi Benevičiai nusprendė nebedaryti verslo kartu. Indrė pasirinko namus ir šeimą, o Vincas stojo prie daigų ūkio vairo.

Santykiai – kasdienis darbas

Dažnai vyras ar žmona kažko tikisi vienas iš kito, o kai negauna – nusivilia. Tuomet kyla konfliktas. „Todėl mes su Indre labai stengiamės išvis neturėti jokių lūkesčių vienas kito atžvilgiu“, – prisipažįsta jis, o savo santykius su žmona ir vaikais vadina sunkiu kasdieniu darbu.

Jei Vinco atžalos kažko nedaro, tėtis nepuola svaidytis žaibais, bet eina pasiaiškinti, koks yra tos problemos jų matymo kampas.

„Vaikai turi talentą tampyti tėvams nervus. Ypač dėl tvarkos. Kai mūsų prašymas neveikia, tuomet parodome jiems tokio elgesio padarinius. Jei kažkas kažko neranda, liepiame pasikuisti savo jovale, – juokiasi jis ir priduria: – Noras, kad vaikas tvarkytųsi, priklauso tėvams. Jei vaikas nenori to daryti, galbūt tėvai gali su juo kažkaip susitarti?“

Bendra namų ruoša, savo kambario ir daiktų tvarkymas, pamokos yra vaikų atsakomybės. Todėl, kol jie gyvena pas tėvus namuose, turi jas vykdyti. Jei Benevičiai nori, kad jų atžalos kažką darytų papildomai (bet ne iš namų ruošos srities), pasiūlo jiems finansinį atlygį.

„Už nešvarių savo indų plovimą mes jiems tikrai nemokėsime, – juokiasi Vincas, – bet jei žmona ruošiasi edukacijai ir pasiūlo vaikams pagaminti tam tikrų priemonių, kurių jai reikės edukuojant vaikus, už šį darbą jie gali gauti piniginį paskatinimą – kodėl gi ne?“

Moko rūpintis ir atsakomybės

Kadangi Indrė negali sėdėti rankų sudėjusi, pasitraukusi iš daiginimo verslo, ji skuba pas vaikus į mokyklas, darželius. Veda jiems edukacijas. Drauge su Vincu net lėlę sukūrė, vardu Daiga Padaiga, kuri duoda mažiesiems paragauti kitokių užkandžių nei saldainiai ar sausainiai.

Anot edukatorių, labiausiai vaikams patinka daigintos spindulinės pupuolės, kurių skonis primena ką tik iš ankščių išlukštentus žirnius. Paskui Indrė jiems papasakoja apie ilgą sėklytės kelionę, kurią ji nueina nuo sodinimo iki užkandžių stalo.

„Tikslas? Supažindinti su sėklomis, daigais ir nuo mažų dienų mokyti vaikus rūpintis, būti atsakingiems už jų pačių pasodintus augalus, – aiškina Vincas. – Grupėje ar klasėje mažieji sodina sėklytes, augina daigelius – žodžiu, rūpinasi jais tol, kol sulaukia matomų rezultatų, kuriuos galiausiai patys ir suvalgo.“

Šio projekto idėja gimė Vinco galvoje. Vyras sako turįs tokį pusiau darbą, pusiau hobį – moko žmones valdyti savo finansus, formuoti tinkamus jų įpročius.

Edukacija: V. Benevičiaus padedami, vaikai sužino apie ilgą sėklyčių kelionę nuo sodinimo iki užkandžių stalo ir mokosi finansinio raštingumo./Benevičių šeimos archyvo nuotr.

„Žinodamas tų įpročių vertę gyvenime, sugalvojau, kad noriu jų mokyti ir savo vaikus. Kuo anksčiau tie įgūdžiai susiformuoja, tuo gyvenimas sklandesnis finansine prasme, o paskui – ir emocine“, – kalba vyras, neseniai pradėjęs rengti šito dalyko edukacijas.

Prasminga iniciatyva

Drauge su kolege jis įkūrė Jaunimo finansų akademiją YF.A. Paprasčiau tariant, finansinio raštingumo mokyklą. „Vaikams aiškiname apie finansus ir apie tai, kaip gyvenime juda pinigai, o jie mus moko, kaip tas žinias pateikti vaikiška forma, kad jiems būtų ne tik suprantama, bet ir įdomu“, – atvirauja šaunios idėjos autorius.

Paklaustas, ar moko vaikus, kaip elgtis su tėvų duotais kišenpinigiais, Vincas šypsosi ir mini neformalųjį vaikų ugdymą.

„Važinėjame po mokyklas ir daug suaugėliškų dalykų pateikiame per vaikišką prizmę. Iš pradžių juos supažindiname su pagrindiniais pinigų valdymo principais, o po pusmečio ateina ir kišenpinigių ar giminaičių sudovanotų pinigėlių eilė“, – pasakoja pašnekovas.

Pirmiausia, anot jo, tėvai turėtų suprasti, kad kišenpinigiai yra edukacinė priemonė. Todėl, prieš duodami jų, turėtų pamokyti savo vaikus, ką su jais daryti, t.y. nurodyti gaires (siūlydami, jokiu būdu neliepdami), kaip tie pinigėliai galėtų būti tinkamiau panaudoti. Jei vaikas, juos išleidęs, niekam už tai neatsiskaito, – ugdomas vienoks modelis, jei vaikas atsižvelgia į tėvų rekomendacijas ir apie tai šeimoje vėliau kalbamasi – kitoks.

„Dažnai tėvai neturi šių finansinio raštingumo įgūdžių patys, todėl negali jų perduoti ir savo vaikams. Juk mūsų laikais tokių iniciatyvų, kur būtume mokomi, kaip elgtis su pinigais, mokyklose nebuvo“, – apgailestauja Vincas.

Alternatyva saldumynams

Ko jau ko, bet įvairiausių daigų ant Benevičių virtuvės stalo tikrai netrūksta. Ką tėvai daro, kad vaikai juos valgytų? Nieko. Tiesiog neneša į namus saldumynų. Dažnai Vincas girdi tėvų aimanas, kad jų atžalos daržovių, žalumynų nemėgsta.

„Aš įsitikinęs, kad vaikai valgo tai, ką randa savo namuose. Nenorite, kad sūnus ar dukra triaukštų saldumynus – neneškite jų į namus. Cukrus sukelia labai malonių biocheminių reakcijų vaiko smegenyse, suteikia greitos energijos… Aišku, jis gaus saldumynų kitur, bet tai veikiau bus atsitiktinis dalykas nei kasdienė rutina“, – savo nuomonę dėsto jis.

Paklaustas, ko dažniausiai yra jų šeimos šaldytuve, V. Benevičius juokiasi, kad kartais ten ir pelė galėtų pasikarti: „Mes ne iš tų šeimų, kurių šaldytuvai lūžta nuo maisto pertekliaus.“

Benevičių šeimos archyvo nuotr.

Vyras mini daržovių sriubas, sultinius, kuriuose visada būna daigintų ankštinių. Juos mėgsta visa šeima. Kaip ir vaisius, daržoves.

„Avokadus taip pat valgome visi. Raugintus kopūstus, naudingus mūsų žarnynui, – irgi, o kitas daržoves – kiekvienas pasirinktinai. Kadangi gyvename pakaunėje, vištieną, kiaušinius perkame iš vietinio ūkininko. Tai nereiškia, kad kartais ant pietų stalo nebūna ir pieniškų dešrelių“, – juokiasi pašnekovas.

Laikas šeimai

Abu Benevičiai daug dirba – rūpinasi daigų ūkiu, važinėja po Lietuvą vesdami vaikams edukacijas. Paklaustas, ar lengva tarp darbo ir šeimos rasti pusiausvyrą, purto galvą.

„Patirtis rodo, kad kur dėmesys – ten ir rezultatai. Jei nori rezultato šeimoje – kreipk dėmesį į šeimą. Jei nori, kad lydėtų sėkmė versle – dėk pastangas ten. Dalykai patys nesidaro. Reikia išmokti gerai perjungti sritis – kada, kur ir kaip tą dėmesį paskirstyti“, – dėsto jis.

Vaikų priežiūrą jie su žmona kruopščiai pasidaliję. Jaunėlis Ugnius eina į darželį, kiti du – į mokyklą. Pirmas pusdienis laisvas abiem. O paskui?

„Paskui viskas tiksliai sustyguota. Ir pietūs, ir bendravimas su vaikais, ir pasaka prieš miegą. Tarp mūsų su Indre nėra nutylėjimų. Mes kiekvienas atskirai leidžiame tam tikrą savo laiko dalį su vaikais, o kada būname visi kartu? Vakarais ir sekmadieniais“, – aiškina jis.

Tuomet mėgsta ir knygas su vaikais paskaityti, ir kompiuterinius žaidimus pažaisti ar animacinius filmukus pažiūrėti. Parenka tokius, kurie turėtų gilesnę mintį, gyvenimišką filosofiją arba kur būtų pabrėžiamos jų šeimai tinkamos vertybės.

Benevičių šeimos archyvo nuotr.

Jei vaikas užsimano lankyti kokį nors būrelį, tėvai leidžia, bet iš anksto perspėja, kad eiti į jį turės mažiausiai mėnesį. Kodėl? Todėl, kad spėtų su ta veikla nuodugniai susipažinti.

„Dažnai jiems nepatinka ne pats būrelis, bet nauja aplinka, kurioje jaučiasi nesaugiai ir todėl nori kuo greičiau grįžti namo“, – savo versiją aiškina tėtis.

Mylėti – tai suprasti

Sukūrę šeimą sutuoktiniai į ją atsineša ir savo gyvenimo supratimą, savo tėvų įdiegtas vertybes. Tuomet labai svarbi abipusė pagarba, įsiklausymas, nes be jų į kraują įaugę įpročiai gali paimti viršų, sukeldami šeimoje priekaištų ir konfliktų cunamį.

Benevičiai tą supranta. Netoliese gyvena Indrės tėvai, kuriuos jų anūkai gali pasiekti vos perbėgę per kiemą. Kiti vaikų seneliai irgi gyvena netoli, todėl visi dažnai matosi, švenčia šventes.

„Su uošviais sutariu puikiai. Faktas, kad žmogiška turėti savybių, kurios jiems nepatinka manyje, o man – juose. Bet aš bandau susitvarkyti emocijas taip, kad jos kuo mažiau mane dirgintų ir neleistų kilti konfliktinėms situacijoms“, – šypsosi sąmoningasis žentas.

Kokia juodviejų su Indre gerų santykių paslaptis? Pokalbiai. „Kaip kitaip žinosi, ką kitas galvoja ir jaučia? Juk dažnai daug nesusipratimų šeimoje kyla dėl to, kad kažkas kažko laiku nepasakė, nutylėjo“, – laimingos santuokos receptu dalijasi Vincas, pokalbio kultūrą praktikuojantis ne tik su žmona, bet ir su vaikais.

Grįžusių iš mokyklos jis neklausia: „Labas, kaip sekėsi?“, o teiraujasi labiau apie jų emocijas – kaip jie jaučiasi ir kodėl būtent taip. Juk laimingas žmogus yra tas, kuris pažįsta save. Todėl tėtis stengiasi padėti vaikams pažinti save. „Emocinis raštingumas šiais laikais toks pats svarbus, kaip ir finansinis“, – įsitikinęs jis.