Nusipelnęs penketukas
Už nuopelnus Kaunui – laimėjimus respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, novatoriškas kultūrines idėjas ir jų įgyvendinimą, už ilgalaikę aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą šiemet įvertinti Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) artistas Vincas Čižauskas, fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, dailininkė Audronė Petrašiūnaitė, rašytojai Aldona Ruseckaitė ir Laimonas Inis.
Mindaugas Kavaliauskas
Kandidatus šiam apdovanojimui galėjo siūlyti kūrybinės sąjungos ir kitos organizacijos, tačiau tik juridiniai, bet ne fiziniai asmenys. Pateiktas kandidatūras svarstė Kultūros ir meno, vėliau – Kauno miesto taryba. Kiekvienas lauretas, anot savivaldybės atstovų, gaus po 3 tūkst. eurų.
"Paprastai iki šiol premijos būdavo teikiamos balandžio 15-ąją, Kultūros dieną arba dieną po jos, bet šiemet dar svarstoma apie naujoves. Konkretūs sprendimai dar nepriimti, tad gali būti ir pokyčių", – Kauno miesto savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Jarusevičius paliko intrigą.
"Kauno diena" suskubo sveikinti nusipelniusius kultūros vėliavos nešėjus.
Įvertinimas – stebuklas
Ilgametis KVMT solistas V.Čižauskas, sukūręs mažiausiai kelias dešimtis antraplanių vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, muzikinėse komedijose ir baleto spektakliuose vaikams, žinią apie miesto įvertinimą prilygino stebuklui. Teatralas negalėjo patikėti, kad į devintąją dešimtį įžengusio senjoro vardas, miestui vis dar kažką reiškia.
Pakeliavęs po pasaulį matai gerąsias puses ir objektyvius pasirinkimus, kodėl verta paprasčiau ar įdomiau gyventi čia, o darbui rinktis kitus kelius.
"Netikiu tuo, kas vyksta", – jaudulio neslėpė artistas.
Daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidęs Kaune, šiuo metu sveikatą V.Čižauskas stiprina Marijampolėje, tačiau nekantriai laukia dienos, kai vėl grįš į savo jaunystės miestą. Tai, anot jo, turėtų įvykti gegužę.
"Teatre aš nuo 1952 m. Daug gražių akimirkų būta teatro scenoje, tik kalbėti apie tai telefonu kažkaip nesinori", – neseniai mobilųjį įsigijęs senosios kartos atstovas pasisakė už gyvą pokalbį ir akių kontaktą. Taip, kaip anuomet, po repeticijų tai darydavo Muzikinio teatro sodelyje.
"Sėdėdavau ant suolelio su artimiausia scenos partnere ir galvodavau, ką dar sukurti, suvaidinti. Nuolatos vykdavo kūrybinis procesas", – prisiminimuose skendo V.Čižauskas. Paklaustas, kaip žada išleisti jam skirtą premiją, teatro ilgaamžis atsiduso. Nesvarbu, kokio dydžio pinigų suma būtų, sveikatos už ją nenusipirks.
"Dabar jos sau linkiu labiau už viską", – už dieną, kurią savo skambučiu padarėme kur kas geresnę, dėkojo teatralas.
Kaunas – antri namai
Pusšimtis knygų, vertimai iš anglų ir rusų kalbų, daugiau nei 3 tūkst. publikacijų laikraščiuose ir žurnaluose, Kauno šilko kombinato premija už geriausią metų kūrinį darbo tematika 1977-aisiais, Lietuvos komjaunimo premija už publicistiką 1982-aisiais, Santakos garbės ženklas už knygas apie Kauną ir kauniečius 2004-aisiais ir 2019-ieji, pažymėti Kauno miesto kultūros premija už ilgalaikę ir aktyvią kultūrinę veiklą. Pastaroji naujiena rašytojui Laimonui Iniui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
"Dabar kaip tik sėdžiu, – kūrėjas leido suprasti, jei ne kėdė, iš nuostabos jis veikiausiai būtų atsisėdęs ant žemės.
Visai neseniai L.Inis baigė rašyti sakmių ir legendų knygą "Milžinų kalvos paunksnėje" ir jau sėdo prie kitos, kurią mintyse praminė "Dangaus šuliniu". Pastaroji – apie Žemaitiją. Kraštą, kuriame jis gimė ir augo.
"Ne viena mano knyga skirta ir Kaunui. Aprašyta daugiau nei šimtas personalijų. Sakyčiau, tai savotiška Kauno kultūros panorama", – rašytojas spėjo, kad padėkos padėkos jis sulaukė būtent už šiuos darbus ir už meilę miestui, su kuriuo romanas tęsiasi nuo 1972-ųjų.
"Tais metais atvykau į Kauną dirbti žurnalo "Nemunas" vyriausiuoju redaktoriumi. Maniau, pabūsiu kelerius metus iš grįšiu, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Likau čia. Čia ir rašau", – miestui už įkvėpimą lenkėsi rašytojas.
Garsina vardą pasaulyje
Mindaugas Kavaliausko biografijoje Kaunas paminėtas ne kartą ir ne du. 1974-aisiais jis gimė Kaune. Nuo 1989-ųjų trejus metus mokėsi Kauno moksleivių fotografijos mokykloje prie Lietuvos fotomenininkų sąjungos. Yra pirmojo Lietuvoje fotografijos festivalio "Kaunas Photo" kasmetis rengėjas ir kuratorius, o nuo 2004 m. vadovauja fotografijos meno galerijai "F", esančiai Kaune.
Tiesa, paties Kauno vaizdų fotomenininko juostoje rasite ne tiek jau daug – miesto vardą pasaulyje jis garsina savuoju.
"Kaip tik, prieš jums paskambinant, rašinėjausi su Meksikos fotografijos muziejaus atstovu. Jie nori eksponuoti garsiausiai žinomą mano darbą apie aviaciją", – fotomenininkas neslėpė, kad spaudoje, televizijoje, virtualioje erdvėje ar kituose šaltiniuose išgirsti ar pamatyti savo ir gimtojo miesto vardą yra neapsakomai geras jausmas.
Lygiai taip pat malonu sulaukti padėkos iš miesto. Fotomenininkams, kurie skirtingai nei muzikantai ar teatralai, nemato nuotraukas stebinčių žmonių ir negirdi nuostabos kupinų šūksnių, svarbus bet koks įvertinimas.
"Smagu būti kauniečiu ir garsinti Kauno vardą. Manau, tai natūralu kiekvienam menininkui, kuris neturi asmeninių konfliktų su savo gyvenama vieta, – meilę Kaunui deklaravo fotomenininkas. – Pakeliavęs po pasaulį matai gerąsias puses ir objektyvius pasirinkimus, kodėl verta paprasčiau ar įdomiau gyventi čia, o darbui rinktis kitus kelius."
Pieštų raudona spalva
"Negali būti, – sužinojusi apie premiją, dailininkė A.Petrašiūnaitė jaudinosi ne dėl garbės, prispaudusios jos pečius, o dėl ceremonijos, kurios metu veikiausiai teks kalbėti prieš žmonių minią. – Vasario pradžioje, pripažinta įsimintiniausia 2018 m. Kauno menininke, jau stojau prieš kameras, maniau, tuo viskas baigta, pasirodo, klydau."
Žinoma, taip kalbėdama tapytoja juokavo – ypatingąją dieną A.Petrašiūnaitė nuo suknelės žadėjo nusirinkti kačių pūkus ir, jei sveikata leis, traukiniu iš Višakio Rūdos atvykti į Kauną.
"Toks įvertinimas yra labai malonus, tačiau įpareigoja", – kūrėja akimirkai susimąstė apie savo ir Kauno santykį.
Drobėje sustingdžiusi žmonių veidus ir jų siluetus, dirvonus, lietų, sniegu klotus laukus ir rudens varnas, A.Petrašiūnaitė skaičiavo, keliuose rėmuose įspausti Kauno vaizdai. Anksčiau jų esą buvo daugiau, dabar neliko.
"Nepaisant to, šiam miestui jaučiu daug sentimentų. Man patinka Nemunas, Laisvės alėja, – paklausta, ar Kauną mato žalią ir baltą, kaip "Žalgirio" sirgaliai, kūrėja purtė galvą. – Būtų ir žalios, bet pirmiausia prieš akis kyla raudona – kaip raudonos pilies plytos. Ir mėlyna, kaip ledo lytys, plaukiančios Nemunu."
Veiklai nededa taško
Paskutinė laureatė – Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė ir rašytoja A.Ruseckaitė. Ilgą laiką buvusi Kauno kultūros ir meno tarybos nare, ji dalijo premijas kitiems nusipelniusiems menininkams. Dabar atėjo jos pačios eilė.
Aldona Ruseckaitė
"Visą laiką dirbau Kaune ir Kaunui. Dabar kaip niekad jaučiu kauniečių palaikymą", – paskutines dienas Maironio muziejaus vadovo kėdėje skaičiavo lituanistė.
Nors kovo 1-ąją atsisveikins su pastatu Rotušės aikštės pietvakarių kampe, jo duris užvers ramia širdimi – daugiau nei keturios dešimtys metų, praleistų Kauno senamiestyje muziejininkei buvo gražiausias laikas.
"Man liks kūryba, – pasiteiravus, ar joje jaučia tikrąją sielos laisvę, A.Ruseckaitė santūriai šyptelėjo. – Be abejonės. Vadovaudama savyje įjungdavau suvalkietišką pareigą ir tėvų išugdytą stropumą. Žinojau, kad esu atsakinga už įstaigą, čia dirbančius žmones, vidų ir išorę. Kurdama aš esu laisvas žmogus. Taip, kai rašau biografinius romanus, esu suspausta, bet man tai patinka, o kai rašau laisvai, esu likimo valdytoja."
Ką veiks išėjusi iš muziejaus, A.Ruseckaitė neatskleidė. Rašys? Keliaus?
"Literatūriniame gyvenime dalyvausiu. Kas žino, gal kada vėl grįšiu į muziejų", – sakinio gale daugtaškį, bet ne riebų tašką dėjo žinoma Kauno prozininkė.
