Nežiūri televizoriaus
Telšiuose gimusi Violeta ir kaunietis Martynas santuokoje gyvena jau trylika metų.
Susikibę rankomis Vasiliauskai eina ne tik per gyvenimą, bet ir į darbą – Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultete Kaune abu dėsto ES teisę, o Violeta dar ir Tarptautinę teisę. Pora augina du sūnus ir svajoja apie trečią atžalą, galbūt dukrą.
Tradicinė lietuviška šeima? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir taip, tačiau po valandinio pokalbio liežuvis nebesivertė jų taip vadinti. Ne tik todėl, kad jau daugiau nei dešimt metų sutuoktinių namuose nėra televizoriaus, o aštuonerių ir vienuolikos metų atžalos iki šiol nesinaudoja mobiliaisiais telefonais.
"Sūnūs tik veda statistiką, kiek vaikų mokykloje turi televizorius ir telefonus, o kiek ne", – dviejų vaikų tėvas džiaugėsi, kad bent kol kas jam ir žmonai pavyksta rasti būdų, kuo be naujųjų technologijų sudominti atžalas.
Visų pirma – tai knygos. Pastarųjų sutuoktiniai perskaitė tiek, kad drąsiai galėtų užpildyti ne vieną bibliotekos lentyną. Vakarais, balsu, Martynas knygas skaito ir savo sūnums. Nesvarbu, kad Paulius ir Jokūbas tai galėtų daryti patys.
"Skaitymas vaikams ypatinga akimirka ir man, ir jiems", – šyptelėjęs pašnekovas toliau pasakojo apie šeimos ritualus.
Darbą paverskite žaidimu
Nebūtina gelbėti viso pasaulio, pakanka išsikepti sausainių ir pasibelsti į kaimyno duris. Taip, tai mažas žingsnelis, bet viskas nuo to ir prasideda.
Anot statistikos, tik 15 proc. tėvų bendravimui su vaikais per dieną skiria pusvalandį.
Likusieji 75 proc. apsiriboja 7–10 min. Po darbų mamos užsidaro virtuvėse prie puodų, tėčiai apkabina planšetes, o vaikams lengva ranka įjungia animacinius filmukus.
"Toks scenarijus – rimtas signalas, kad šeimoje ne viskas gerai", – Violeta ir Martynas įsitikinę, kad būti geresniems nei minėtieji 75 proc. tėvų, nėra labai sunku. Tereikia noro.
Sukatės virtuvėje? Tuomet šeimos vakarienę paverskite maža pramoga. Supjaustykite mėsą, vyrui patikėkite skusti bulves, o mažieji lai nuplauna daržoves ir padengia stalą. Vaidmenimis pasiskirstykite ir tvarkydami namus.
"Keliolika minučių, kurios jums nieko nekainuoja, tačiau labai suartina, – paprašytas suskaičiuoti, kiek laiko praleidžia su savo atžalomis, M.Vasiliauskas netruko atsakyti. – Esu sau davęs pažadą kiekvieną savaitgalį su sūnumis praleisti iki 4 val. Tuomet darome viską, ką jie nori. Einame į kiną, muziejų, čiuožinėjame ant ledo, sportuojame arba tiesiog ramiai vaikščiojame miško takeliais."
Bene svarbiausias laikas Vasiliauskų šeimai – vakarienė, kuri juos sujungia bendrai maldai, o vėliau – atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie nuveiktus darbus, dienos sėkmes ir nesėkmes.
"Žmona puiki šeimininkė. Vaikai labai mėgsta jos ruoštą aitriųjų paprikų sriubą, o aš galiu sukrimsti tik ką keptos duonos reikę, kuri tiesiog tirpsta burnoje", – pagyrų jaukių namų sielai negailėjo vyras.
Pažymys – ne atspindys
Poros jaunėlis – mokyklos-darželio "Šviesa" auklėtinis, vyresnėlis pirmus metus mina Kauno jėzuitų gimnazijos slenkstį.
"Mokslai abiem sekasi gerai, nors niekada neakcentuojame pažymio svarbos. Taip, kalbame, kad reikia stengtis, tačiau pabrėžiame, kad, nepriklausomai nuo to, gaus 4, 6 ar 10, mūsų meilė ir jų vertė nesumažės", – M.Vasiliauskas nebejojo, kad nemažai tėvų su jo nuomone nesutiktų. Už žemesnį balą atžalą ne tik subartų, bet dar ir į kampą patupdytų. Tiesa, tokiu elgesiu tik meškos paslaugą santykiams padarytų.
"Žinodami tėvų požiūrį vaikai stengiasi dėl balo, bet ne dėl žinių. Negavę tinkamo įvertinimo, įsibaimina suaugusiųjų. Taip santykiai ima bjurti, – vyrui antrino V.Vasiliauskienė. – Aš iš viso būčiau tos nuomonės, kad tam tikrų dalykų nereikia vertinti. Tarkim, dailės ar kūno kultūros. Vaikas, kuris per nustatytą laiką kamuoliuko rakete neišmuša dešimt kartų, tikrai nėra blogesnis už tą, kuris šį skaičių surenka greičiau."
Mokykla be balų? Kodėl gi ne. Juolab kad prieš kelerius metus atliktas tyrimas paneigė mitą, esą žinių lygį parodo balas.
"Visiškai sutinku. Gauti 4 gali tik todėl, kad šiandien buvo ne tavo diena. Pamenu savo matematikos egzaminą, kai iš 1 mln. atėmęs 1,1 mln. atsakyme įraičiau –1. Pamenu ir užduotį, kurios egzamine neišsprendžiau, o grįžęs namo taškus sudėliojau per 10 min., todėl ir studentams primenu, kad nesikoncentruotų į pažymį", – apie savo netradicinį požiūrį, kurį taiko ir vaikų auklėjime, kalbėjo kaunietis.
Padeda nepažįstamiesiems
Violeta ir Martynas – ilgamečiai katalikų bendruomenės "Gyvieji akmenys" nariai.
Savanorystei sutuoktiniai skiria nemažai laiko, tačiau randa kada ištrūkti ir pasimėgauti ežero ramybe ar jūros bangų mūša. Tiesa, automobilyje šalia jų atžalų Pauliaus ir Jokūbo neretai taisosi kaimynų ar bičiulių vaikai. Nustebote? Kelionėmis, materialiai ar tiesiog geru žodžiu ir buvimu šalia šeima jau daug metų remia kitas šeimas. Su vienomis bendrauja artimiau, su kitomis draugystę tik augina.
"Pamenu, buvome neseniai susituokę. Po vienų Mišių prie mūsų priėjo šeima, kurią iki tol pažinojome tik iš matymo. Jie paklausė, ar nesutiktume tapti jų vaiko krikšto tėvais", – M.Vasiliauskas džiaugėsi, kad šeima tąsyk išdrįso žengti žingsnį, o jiedu su žmona galėjo į prašymą atsiliepti. Netikėta pažintis sulig Krikšto sakramentu, blogio ir nuodėmės išsižadėjimu, nesibaigė. Vasiliauskai iki šiol bendrauja su savo krikštasūniu, kuris iš viso turi tris brolius.
"Mes bendraujame ne tik su kaimynais ar šeimomis iš "Gyvųjų akmenų" bendruomenės. Jau kurį laiką bičiuliaujamės su Ateitininkų šeimos klubu, – pastarajame suskaičiavusi apie penkiolika šeimų, V.Vasiliauskienė prisiminė vieną istoriją.
Nuo sunkios onkologinės ligos mirus šeimos maitintojui, našle liko moteris su trimis vaikais. Vienas jų tebuvo vos kelių mėnesių kūdikis. Paskleidę žinią bendruomenės nariai nelaimės ištiktąją rėmė ir finansiškai, ir morališkai. Geradarių paramą, anot pašnekovų, ji gauna ir dabar, nors nuo vyro mirties praėjo jau penkeri metai.
Šiais laikais labai akcentuojama materialinė gerovė, pamirštant kitus, kur kas svarbesnius dalykus.
Pasimatymai su žmona
Suvieniję jėgas, pagalbos prašymą perdavę iš lūpų į lūpas, kitai šešto vaiko besilaukiančiai šeimai bendruomenės nariai padėjo surinkti pinigų automobiliui.
Dar viena šeima, auginanti aštuonis vaikus, iš paaukotų lėšų įsigijo net dvi transporto priemones.
"Šiais laikais labai akcentuojama materialinė gerovė, pamirštant kitus, kur kas svarbesnius dalykus, – priglaudęs žmoną M.Vasiliauskas pabrėžė buvimo šalia galią. – Būna, pasiimame vienos ar kitos šeimos vaikus pusdieniui. Tuo metu jų tėvai gali dviese išeiti į kiną, pietų ar kaip nors kitaip praleisti laiką. Sutuoktinių pasimatymai yra labai svarbūs! Į juos einame ir mes."
Tiesa, kol kas tik kartą per mėnesį. Katalikų teologijos fakultete Martynas šiuo metu įnikęs į Šeimotyros magistrantūros studijas, o ant metais jaunesnės žmonos pečių guli Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkės pareigos, todėl ištaikyti laisvesnę akimirką ne visuomet pavyksta.
"Laiką, kai vaikai užmiega, o mes galime kalbėti iki išnaktų, taip pat laikau pasimatymu, – darsyk dirstelėjęs į gyvenimo moterį M.Vasiliauskas vylėsi, kad minučių ir valandų stygius laikinas. – Turiu bičiulį, kuris kiekvieną ketvirtadienį nuo 16 iki 18 val. skiria tik savo žmonai. Norėčiau ir aš taip."
Pajuskite malonumą duoti
Sutuoktiniai gerumą kitiems dalija dėl varnelės gerų darbų sąraše.
Jie nedalyvauja jokiame projekte. Tyri jausmai Violetai ir Martynui liejasi natūraliai – iš pačių širdies gelmių.
"Tereikia pajausti džiaugsmą duoti. Nebūtina gelbėti viso pasaulio, pakanka išsikepti sausainių ir pasibelsti į kaimyno duris. Taip, tai mažas žingsnelis, bet viskas nuo to ir prasideda. Padaryk tai, kas tau nepriklauso, bet nuo ko gera pasidarys kitam", – išeiti iš savo rato, jungtis į bendruomenes ir auginti stiprius tarpusavio santykius kvietė V.Vasiliauskienė.
Prieš baigdami pokalbį šeimos iniciatyvą palyginome su emocinę pagalbą telefonu teikiančiais savanoriais. Pastarieji lanko pusmečio kursus tam, kad kitame laido gale išgirdę desperatišką pagalbos šauksmą nesutriktų ir žmogaus nepastūmėtų nepataisomos klaidos link. Ar tai reiškia, kad padėti šeimoms gali tik harmoningos, idealios šeimos? Susižvalgę sutuoktiniai šyptelėjo.
"Tą akimirką, kai mes pasijausime esantys tobuli, bendravime su kitais žmonėmis atsiras siena. Mūsų santykiai nėra kaip sviestu patepti, būna visko. Nepaisant to, einame susikibę ir įveikiame visas kliūtis kartu. Iš mūsų silpnumo, nesusikalbėjimo ir sunkumų auga patirtis, kuria vėliau galime dalytis ir taip padėti kitiems", – M.Vasiliauskas tik dar kartą paliudijo seną tiesą, kad namų be dūmų nebūna.
