Atsakymas – poezijoje

"Kalendoriaus" vadovas Aurelijus Noruševičius nesiliauja stebinęs išradingumu, kūrybingumu – 2020–2021 m. sieninis kalendorius žavi subtiliomis rudens, žiemos, pavasario ir vasaros spalvomis. Maža to, jis pritaikytas ir rusakalbiams, ir net japonams – mėnesių pavadinimai pateikti ir minėtomis kalbomis. Matyt, tikimasi, kad japonai įvertins dailininkės ir rašytojos V.Židonytės romantiškas bei kartu aistringas akvareles. Iš kur tokie patrauklūs spalvų sąskambiai šioje jos kūrybos srityje?

Atsakymą radau kitame dailininkės kūrybos aruode – poezijoje suaugusiems ir vaikams. "Eilėraštyje akvarelei" Violeta rašo: "Dienos būna spalvotos ir pilkos,/ Sunkios ir pakylėjančios sielą./ Jei pilnatvės esi pasiilgęs,/ Imk teptuką ir liek akvarelę.// Akvarelė – gyvenimo kaina./ Akvarelė – aistra ir žaidimas./ ...Gal ne mes per gyvenimą einam?/ Gal per mus pražingsniuoja likimas?"

Nėra laiko aimanuoti

O tas Violetos likimas – toks pat žaižaruojantis, kaip ir jos meninė bei literatūrinė kūryba, perpinta liaudies menu, folkloru. "Kad ir kokia paslaptinga, romantiška būtų akvarelė, ji reikalauja atkaklaus darbo ir įkvėpimo. Kaip ir literatūrinė kūryba. Abi šios kūrybos sritys padeda man išlieti savo sielos būsenas, perteikti kintantį gamtos grožį.

Kai jausmai širdyje nebetelpa, gelbsti menas. Tiek akvarelė, tiek poezija užpildo didelę mano gyvenimo dalį, neleidžia pasiduoti. Kūryba, parodos, jų pristatymai, poezijos vakarai, repeticijos folkloro ansamblyje "Žaisa" ir kiti užsiėmimai nepalieka laiko aimanoms ir tarnystei sau", – įsitikinusi Violeta, besidžiaugianti tapytojos kelią pasirinkusia dukra Ieva ir dar studentaujančiu sūnumi Sauliumi.

Būtis: Violetai daug džiaugsmo teikia haskė Smilga, dukters paimta iš prieglaudos kalytė Slyva ir katė Tulpė, nepanorusi pozuoti bendroje nuotraukoje.

Įdomu, kad dukra Ieva iliustravo penkias mamos poezijos knygeles vaikams. Viena jų – "Pakalbėk su lietučiu" – 2015 m. įvertinta A.Matučio premija.

Turtinga talentų kraitė

Violeta yra dviejų kūrybinių sąjungų – Lietuvos rašytojų ir Lietuvos dailininkų – narė. Pirmąją personalinę akvarelių parodą ji surengė 1987 m., yra kelių dešimčių autorinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose ir Čikagoje (JAV) bei Neapolyje (Italija) autorė.

Ji rašo ne tik eilėraščius – yra išleidusi keturis romanus, du dizaino vadovėlius, išsamią biografinę apybraižą apie tėvą – išradėją, profesorių, akademiką, buvusį ministrą Vilių Židonį, išvertusi iš italų kalbos tris poezijos knygeles. Be to, dainuoja folkloro ansamblyje.

Akvarelė turi savo emocinę atmintį – matai ją ir atmintyje nevalingai iškyla jos kūrimo aplinkybės, pojūčiai, jausmai, net to laiko mintys.

Visa tai ji geba derinti su pedagoginiu darbu KTU gimnazijoje, kur dėsto dailę, dizainą, keramiką ir braižybą. "Na, o prieš tris mėnesius atsirado dar daugiau veiklos, nes gimė anūkė Elenytė. Jau dabar ji labai emocingai reaguoja į folklorines dainas – tikiuosi perduoti jai šiuos tautos lobius", – viliasi pašnekovė.

Akvarelė turi atmintį

Įdomu, kur Violetos potraukio tautiniam kultūriniam paveldui šaknys? Pasirodo, jų ištakos patriotizme. Mat jos prosenelis Simonas Gumbelevičius už knygnešystę buvo ne kartą pagerbtas įvairiais valstybiniais apdovanojimais, močiutė Apolonija – išskirtinio pedagoginio talento smetoninė mokytoja.

Violetos tėvai ir seneliai ilgai kentėjo tremtyje. Ir tai nenuostabu, nes Violetos mama – garsaus Lietuvos partizano dimisijos pulkininko Jono Čeponio sesuo, drauge su seserimi Emilija buvo partizanų ryšininkės. Čeponių namuose buvo įrengtas partizanų bunkeris. Tad Violeta, žinodama lietuvybės kainą, neatsitiktinai ją puoselėja savyje ir šeimoje. Bet grįžkime prie kalendoriaus.

Į klausimą, kuri iš kalendoriuje esančių akvarelių jai brangiausia, Violeta atsako: "Visos akvarelės turi savo atsiradimo aplinkybes, primena jų nuotaiką. Keista, akvarelė perteikia kur kas daugiau, negu daugybė reportažinių nuotraukų. Mat akvarelė turi savo emocinę atmintį – matai ją ir atmintyje nevalingai iškyla jos kūrimo aplinkybės, pojūčiai, jausmai, net to laiko mintys."

Akvarelė "Pavasario pažadai", 2019 m.

Linkėjimai skaitytojams

Menininkė neslepia, kad svarbiausia jai akvarelė yra kalendoriaus viršelyje. Ji vadinasi "Atminties sodai" ir susijusi su brangiu žmogumi – tėčiu, jo ilga liga ir ją lydėjusiomis emocijomis. Kūrėja džiaugiasi ir sausio akvarele "Seni nameliai",  ji – iš vaikystės snieguotų žiemų.

Kai pirmąsyk gražiai ir gausiai pasninga, tada jaučiuosi itin šventiškai.

"Anuomet Naujųjų metų naktį eidavau gėrėtis fejerverkais. Dabar net minčių tokių neturiu – linkusi būti tokiu metu viena, rašyti popierinius laiškus bičiuliams, artimiems žmonėms arba lieti  akvarelę. Tai darau dėl prietaro – kaip pradėsi naujus metus, tokie jie ir bus. Beje, lieti akvarelę – geriausia meditacija, kuriai prilygsta tik sutartinių dainavimas", – įsitikinusi pašnekovė.

Paklausta, ar iš tiesų jai patinka žiema, Violeta tai patvirtina. "Kai pirmąsyk gražiai ir gausiai pasninga, tada jaučiuosi itin šventiškai. Gaila, kad pas mus žiemos dabar vis labiau trumpėja, o tikro gilaus sniego sulaukiame vis rečiau", – apgailestauja Violeta.

Vis dėlto artimiausias jos dvasinei būsenai – melancholiškasis ruduo, kai baigia kristi lapai ir visur atsiveria tiek daug erdvės. O štai tinkamiausias metas lieti akvarelę – šėlstanti vasara. Kad ir koks metų laikas būtų, Violeta linki džiaugtis šiandiena, dabartimi, šalia esančiais žmonėmis ir pamatyti, kiek grožio yra kiekvienos dienos akimirksniuose.

„Aš jo vietoje negrįžčiau, nes jis apdergė mokyklą“, – vertino kolegos veiksmus ir žodžius architektė, rašytoja, gimnzistus mokanti dailės, dizaino ir braižybos.

Ji pasakojo, kad auklėjamosios klasės mokinių tėvai anksčiau yra skundęsi dėl D.Boguševičiaus bendravimo manieros, žargoninių žodžių, bet į direktorių dėl to niekas nesikreipė.

„Labai nemaloni situacija ir nežinau, kaip reikėtų ją išspręsti“, – susirūpinusi kalbėjo mokytoja.

Mokytojai ir dabar, kaip B.Burgio laikais, turi visišką laisvę dirbti taip, kaip mums atrodo teisinga, vertinti mokinius taip, kaip atrodo reikalinga, aišku, vadovaujantis tam tikrais kriterijais.

Anot jos, apie visą šią istoriją viešojoje erdvėje nuskambėjo daug netikslumų, netgi netiesos. „Mokytojai ir dabar, kaip B.Burgio laikais, turi visišką laisvę dirbti taip, kaip mums atrodo teisinga, vertinti mokinius taip, kaip atrodo reikalinga, aišku, vadovaujantis tam tikrais kriterijais. Ar kada nors kas nors vertė taisyti kokius nors pažymius? Absurdas. To niekuomet nėra buvę“, – tvirtino V. Židonytė.

Apie faktą, kad nusirašinėjusio gimnazisto tėvai yra turtingi, ji atsiliepė taip: „Ne visada tie, kurie yra turtingi, yra neteisūs“.

– Jūs tebedirbate KTU gimnazijoje? – paklausėme V. Židonytės, kuri po kilusio skandalo viešoje erdvėje kolegai negailėjo aštrių žodžių.

– Taip dirbu, ir ketinu dirbti.

– Ar sulaukėte kokios nors reakcijos dėl viešai išreikštos nuomonės?

– Žinoma.

– Iš gimnazijos ar iš mokinių tėvų?

– Sulaukiau daug sveikinimų iš mokytojų. Dauguma jų viešai tyli, nes nenori nemalonumų, arba tiesiog nedrįsta. Amžius dažniausiai būna privalumas, tad aš nebebijau galimų nemalonumų, bet to yra. Negaliu pasakyti, kad tai malonu.

Gimnazistai reagavo įvairiai. Buvo tokių, kurie sveikino. Dideli D. Boguševičiaus gerbėjai nieko nesakė. Alumnai, buvusieji, pradėjo nagrinėti mano asmenybę. Viešai kažką paskelbus savo pavarde, būna visokių nuomonių, kiekvienas turi teisę ją išsakyti.

Pakankamai objektyviai žinau situaciją. Būdama kovotojiško charakterio, negalėjau nutylėti dėl akivaizdžios netiesos. Galvojau, kad bus kaip bus. Netgi buvo prašančių, kad tai paskelbčiau kuo plačiau.

– Manote, kad D. Boguševičius yra neteisus?

– Vienareikšmiškai. Be jokių abejonių.

D. Boguševičius/DMN montažas

– Kokie jūsų argumentai?

– Visų pirma, netiesa tai, kad jis pasiskelbė, jog buvo išmestas. Aš tą girdėjau pati. Netiesa, kad jam buvo liepta ištaisyti pažymius. Tą aš irgi pati girdėjau – mokytojų kambaryje buvo susirinkimas ir pavaduotoja su juo kalbėjo viešai prie visų. Didžiausia problema ta, kad šios netiesos buvo viešai paskelbtos mokiniams, ir jie tuo tiki. Nemaža dalis mokinių D. Boguševičių labai mėgsta, jis yra įdomus žmogus.

Didelė problema yra jo asmeninės savybės. Jis nelabai bendraujantis – nei su kolegomis, nei su administracija. Iš jo pusės dialogo nebūna praktiškai niekada. Tiesa, su keliais mokytojais jis draugauja. Labai sudėtinga asmenybė ir gal kiek komplikuota.

Blogiausia, kad pagrindinė šios istorijos žinutė viešojoje erdvėje yra ta, jog KTU gimnazijoje neva toleruojamas nusirašinėjimas ir nesąžiningumas. Šio dalyko niekas net nekvestionuoja. Be abejo, nusirašinėjimas yra blogai ir to tikrai nepalaikome.

Džiaugiuosi, kad situacija šiek tiek aiškėja – užvakar buvo nuostabus susirinkimas su vaikais. Jame dalyvavo apie pusę visų mokinių. Buvo nuosekliai išdėstyta visa įvykių chronologija. Mokytojas D. Boguševičius įsižeidė dėl to, kad direktorius iškvietė jam vertintoją. Tai supratome ne iš karto. Vertintojas buvo iškviestas dėl to, kad tėvų kreipimesi suabejota mokytojo dėstymo metodika. Negaliu vertinti, kaip turėjo pasielgti administracija, tai ne mano kompetencija.

– Ar įvyko šis tikrinimas?

– Kai pasakė, kad atvyks tikrintojas, D. Boguševičius trenkė pareiškimą ant stalo ir išėjo. Mes jo daugiau nematėme. Labiausiai skaudina netiesa ir dėmė, kritusi visiems mokytojams. D. Boguševičius yra sąžiningas, o visi kiti mokytojai neva palaiko nesąžiningumą. Absurdas.