"Kodėl susirgau? Už ką Dievas mane baudžia? Jo nėra, jei nesveikstu", – tai mintys, išsprūdusios ne iš vieno ligonio lūpų. Ką į tokius klausimus ir kaltinimus atsako kunigai? Apie tai – pokalbis su Vilkaviškio vyskupijos Gižų šv.Antano Paduviečio bažnyčios klebonu filosofijos magistru Virginijumi Vaitkumi.
– Kaip jūs vertinate ligą: tai Dievo bausmė, išbandymas ar abejingumas?
– Atsakysiu į šį klausimą, remdamasis popiežiaus Pranciškaus Misericordiae vultus bule dėl gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo. Būtent savo bulėje ne tik sergantiesiems, bet ir sveikiesiems popiežius kalba, kad galime patirti Dievo gailestingumą, o ypač – užklupus ligai.
Sergantieji susikuria mitus. Vienas jų – kad liga yra nuodėmės padarinys, kitas – kad tai Dievo bausmė. Mitai giliai įauga į žmogaus sąmonę. Galbūt jie atsirado iš ankstesnio bažnytinio mokymo, gal nuo viduramžių, kai žmonės nesugebėjo suvokti ligos kilmės. Todėl sako: sergu, nes tai Dievo bausmė man. Turiu kentėti tą bausmę. Toks mąstymas priveda prie depresijos, šeimos skyrybų ir net mirties.
Žmogus, norėdamas kovoti su liga, pirmiausia turi ją įvertinti iš evangelinės, gailestingumo pusės. Esu tikintis, todėl man susirgus liga gali sustiprinti, pagilinti mano tikėjimą. Per jį ir viltį galiu pagyti, patirdamas ypač ryškų Dievo gailestingumo pasireiškimą mano gyvenime, – taip reikia galvoti.
– Vadinasi, tikintis žmogus sirgdamas suartėja su Dievu?
– Taip. Labai svarbu sergant neprarasti vilties ir tikėjimo, jei, žinoma, žmogus yra tikintis. Jei netikintis – reikia psichologų.
– Yra daug žmonių, kurie tik susirgę pradeda tikėti Dievą, melstis?
– Būna taip, ypač tada, kai žmogus, išbandęs daugybę būdų, nesveiksta. Būna, kad eina pas raganautojus, ekstrasensus, dar kažkur, kur jį žada pagydyti. Išleidžia visus savo pinigus – už kiekvieną seansą juk reikia mokėti. Nebelieka išeities.
Panašus atvejis aprašomas Biblijoje. Moteris sirgo penkiolika metų, gydymuisi išleido visus pinigus. Tada įtikėjo, kad, sutikusi Jėzų ir palietusi jo apsiaustą, pasveiks. Palietė, pajuto jėgą, iš jo išeinančią. Jėzus taip pat pajuto prisilietimą ir pasakė: "Moterie, tavo tikėjimas išlaisvino tave iš ligos."
Tai būdas, kai žmogus, nebeturėdamas kitos išeities, griebiasi Dievo. Dažniau taip elgiasi netikintieji. Jei iš karto pasikliautų gydytojais ir Dievu, rezultatai būtų pasiekti greičiau, kaip ir, pavyzdžiui, vėžį pradėjus gydyti pradinės stadijos. Yra liudytojų, kurie gali patvirtinti: sirgo vėžiu, meldėsi, prašė kunigų aukoti Mišias, ir pagijo.
– Kas tai – stebuklas? Kaip jūs aiškinate?
– Žmogus pradeda tikėti, kad liga nėra bausmė už nuodėmes, kad jis nėra pasmerktas. Vadinasi, jis gali pagyti. Pradeda galvoti: aš pasistengsiu, tikėsiu, vilsiuosI. Tikėjimas psichologine galia – labai stiprūs vaistai. Jie gali išplėšti iš ligos. Minėtoje bulėje popiežius rašo: "Ypač psalmėse išnyra šis didingas Dievo veikimas. Jis tas, kuris atleidžia visas nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas, jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš duobės ir apsupa tave meile ir gailestingumu."
– Įrodyta, kad maldos už sergančiuosius taip pat padeda jiems pasveikti. Kas tai: fenomenas, pasąmonės galia?
– Nenorėčiau tą jėgą suteikti vien psichologijai ar pasąmonės galiai. Visas mintis žadina Dievo dvasia. Ir netikintis žmogus viliasi pagyti. Jei pasitiki savimi, sako: pasistengsiu, nepasiduosiu ligai. Psichologinis nusiteikimas padeda dvasiai daryti įtaką ligai. Tuomet, kai už sergantįjį meldžiasi kiti, paaiškinimui galime pasitelkti kvantinės fizikos dėsnius. Juk energinis laukas daro įtaką žmogui, jis jaučiasi stipresnis, įgauna daugiau tikėjimo, kad gali pagyti, juolab kai daug žmonių nori jam padėti, ir ta galia stiprina.
– Kaip vertinate tikėjimą pasveikti, stovint Merkinės piramidėje?
– Mano nuomonė apie tai labai bloga. Niekas nepaliudijo, kad ten pasveikstama. Apie tai, kad pasveikstama meldusis Lurde, patvirtina gydytojai, pateikę visą ligos istoriją.
Ar yra bent vienas gydytojas, docentas, profesorius, kuris patvirtintų, kad atvažiavo mergaitė, pastovėjo Merkinės piramidėje po stiklu ir išėjo sveika? Piramidžių kultas atsiradęs ir seniai paplitęs Amerikoje. Aiškesnį supratimą apie tai pateikia Antanas Paškus savo knygoje. Joje labai aiškiai kalba apie žmogaus sąžinės nebrandumą. Kodėl suaugęs, mokytas žmogus būna nebrandžios sąžinės? Atsakydamas į šį klausimą autorius įvardija tas kliūtis, kurios stabdo žmogaus sąžinės brandą. Viena jų – stiklo piramidžių kultas. Įtikėjimas į jį atitraukia žmones nuo Dievo, yra tarsi ateistinė metodika.
– Bet juk ten ir meldžiamasi?
– Tai nėra tokia malda, kaip mes ją suprantame. Ten dainuojama, o ne giedama. Jėzaus vardas neminimas.
– Melstis galima bet kur, nes, jei sergi, sunku nueiti į bažnyčią?
– Biblijoje parašyta: užsidaryk ir melskis savo kambarėlyje, ir Dievas, kuris yra danguje, tave išgirs. Jei sergi ir negali nueiti į bažnyčią, Dievas tave tikrai išklausys, kad ir kur būtum. Tačiau kai meldžiamasi bendruomenėje, susikabinus rankomis, tokia malda įgyja stipresnės jėgos. Be to, bažnyčioje priimi Švenčiausiąjį Sakramentą, Šventoji Dvasia tave valo. Dėl bendruomenės maldos tūkstančiai žmonių važiuoja į Lurdą, net tie, kurie negali paeiti, juda tik vežimėliais.
– Ir vis dėlto, kodėl susergame? Kad suartėtume su Dievu?
– Nenorėčiau sakyti, kad taip Dievas skatina žmogų atrasti tikėjimą, jo gailestingumą. Ligą mes patys prisišaukiame. Šiandien visame maiste labai daug cheminių priedų, o jie skatina vėžinių ląstelių vystymąsi. Mokslininkai tai patvirtina, bet leidžia dėti į maistą visokius E. Dievas tikrai nenori, kad žmogus sirgtų. Jis pats turi gerbti save ir kitus. Verslininkai turi prisiimti atsakomybę už savo produkcijos vartotojų sveikatą, gaminti sveikus maisto produktus, o ne dirbti vien dėl pinigų. Materialinė paskata žmogų susargdina.
– Dievas mums leidžia būti gobšiems?
– Dievas suteikia mums absoliučią laisvę, netaiko prievartos, bet leidžia naudotis jo išmintimi: gerbti ir mylėti artimą, nedaryti nieko blogo. Vadinasi, negaminti nesveiko maisto.
– Galbūt mums reikia išbandymų, nes jie taurina. Liga keičia mąstymą, požiūrį į vertybes?
– Mums visiems reikia išmokti vienas kitą mylėti, gerbti, būti gailestingiems, vienam kitą įsiklausyti. Būna, kad žmogus pats nori tapti Viešpačiu, neklausyti kito nuomonės. Tai neretai sukelia ligas, nelaimes. Jų akivaizdoje keičiasi mąstymas, tarsi praregima.
– Kaip guodžiate ligonius, ką jiems sakote? Ką galite patarti mūsų skaitytojams, kurie šv.Kalėdų laukia ligos patale?
– Kalbėdamas su ligoniu, visada atsižvelgiu į jo amžių, lytį. Bendro patarimo nėra, kiekvienam reikia individualaus. Visiems galiu pasakyti tik tiek: jei susirgai – nenusimink, nepasiduok, turėk vilties. Jei nebetiki gydytojais, turėk vilties į Dievą. Jis veikia per gydytojus, per visas procedūras. Medicina yra atėjusi iš Dievo išminties. Jos negalima neigti, sakyti: nepirksiu, nevartosiu vaistų, man skrandį, kepenis pragrauš. Taip žmogus sumažina savo galimybes sveikti. Tikintįjį Dievas gali įkvėpti ir kitokiu būdu pasveikti, bet nė vienam ligoniui nesiūlyčiau kliautis vien tik Dievu. Jis ne visus pagydė, kai buvo Žemėje. Kažkiek pagydė, bet šimtus tūkstančių paliko ligotus, nes jie neprašė Dievo pagalbos arba nesugebėjo jo pasiekti ir paliesti. Gydytojų nebuvo. Dabar linkėtina, kad sergantieji, ypač onkologinėmis ligomis, atsikratytų dar vieno mito, kad jos nepagydomos. Svarbu pasitikėti gydytojais, Dievu, jei esi tikintis, ir maldos galia. Nereikia gėdytis, bijoti prisipažinti savo artimam, kad sergi vėžiu, kentėti vienam užsidarius. Jei turi šeimą – ji ateis į pagalbą drąsindama, stiprindama, gal ir materialiai parems, jei reikia brangių vaistų.
Mūsų parapijoje jauna mergaitė susirgo kraujo vėžiu. Nieko nelaukdami visus pakvietėme melstis už ją. Prašėme aukoti, rengėme kultūrinius labdaros vakarus. Surinkome pinigų, kad mergaitė galėtų važiuoti į Vilnių procedūroms. Jau metai praėjo – sveiksta. Ji patyrė viso miestelio žmonių meilę ir maldą.
– Jūs labai daug padedate ligoniams. Kodėl tai darote?
– Jaunystėje, tapęs kunigu, susidūriau su vadinamuoju ligonio apaštalavimu. Jo esmė – burti ligonius, kad jie kartu vienas už kitą melstųsi, taip vienas kitam padėdami. Tai ne mano idėja, o perimta pastoracija iš kitų kunigų ir vienuolių. Bendravome laiškais, rašė net ir Amerikos lietuviai. Supratau, kad žmogus, būdamas sveikas ir stiprus fiziškai, stiprus ir dvasiškai. Kai sveikas dvasia, sveikas gyvenimo būdas – mažesnė galimybė susirgti.
– Kokia jūsų paties sveikata?
– Matyt, Dievas man jos duoda, nes nejaučiu ligų simptomų. Gal Dievas mus, kunigus, labiau saugo, kad neštume jo išmintį. Yra kunigų, kurie serga, bet, ko gero, tuomet tampa dar geresniais liudytojais, atliekančiais savo tarnystę.
– Esate apdrausti sveikatos draudimu?
– Taip. Viena, ką gauname iš valstybės, – tai sveikatos draudimas. Daugiau nieko – nei algos, nei pensijos iš valsybės negauname.
– Trejus metus esate atlikęs misiją Italijoje. Grįžote todėl, kad Lietuvoje trūksta kunigų?
– Dėl to ir grįžau. Gerai sekėsi misijoje, galėjau tęsti, bet nugalėjo patriotizmas. Sakau, grįšiu į Tėvynę, padėsiu savo žmonėms. Po visų sovietinių laikų jiems labai reikia pagalbos.
– Esate dviejų kygų "Kodėl man" ir "Nepažinau tavęs, pasauli" autorius. Dabar rašote trečiąją? Apie ką ji?
– Apie gailestingumą. Bandau jį perteikti per vienos šeimos likimą. Žanras – laiškų forma. Jie iš pradžių buvo pesimistiški, o pabaigoje – kupini laimės, džiaugsmo, meilės. Noriu parodyti, kaip Dievas išbando šeimos – vyro ir žmonos, meilę. Moteris ištvėrė tikėdama, atleido savo vyrui viską, ką blogo jis buvo padaręs, ir įvyko stebuklas. Šeima yra kartu, užaugino vaikus. Visi yra labai laimingi.
– Kada ši knyga, tarsi receptas sergančiai šeimai, pasirodys?
– Ją išleisti trūksta lėšų. Kai pasirodys, galės būti lyg parankinė, kai šeimą ištinka krizė, kai sutuoktiniams kartu būti pasidaro blogai.
– Galbūt atsiras gerų žmonių, galinčių padėti išleisti šią knygą. Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms Kristaus gimimo proga?
– Tą dieną girdėsime daug sveikinimų ir linkėjimų nuo garbiausių Lietuvos žmonių. Ar galėčiau papildyti tuos linkėjimus? Nebent, brangieji ir mylimi Lietuvos žmonės, galėčiau pasakyti, kad kalbeti lengviau apie džiaugsmą ir laimę. Apie ramybę ir taiką. Apie meilę ir gailestingumą, bet, pasitelkiant popiežiaus žodžius, noriu ne tik linkėti, bet ir prašyti.
Taigi, Prezidente, premjere, Seimo nary, įmonės vadove, mokyklos direktore, ministerijos darbuotojau, vyskupe ir kunige, šeimos tėve ir motina, studente ir moksleivi, sustoję prie prakartėlės, vaizduojančios užgimusį Jėzų, supraskite, kad reikia jūsų geranoriškumo, idant Dieviškoji galia paliestų sergantį, vienišą, našlaitį apkabintų kita mylinti širdis.
Kad valstybės institucijos teisingumo žvilgsniu pamatytų kiekvienos šeimos poreikius, kad mūsų dangaus erdvę gintų ne tik NATO lėktuvai, bet ir kiekvieną žmogų – valstybės įstatymai ir parama. Kad šiais gailestingumo ypatingo jubiliejaus metais suprastume, jog Dievui reikia kiekvieno mūsų, kad per mus galėtų pripildyti mūsų kasdienybę gailestingumo ir meilės vienas kitam. Visiems linkiu ramybės ir drąsos gyventi kitaip.
