V. Karatajus gimė 1925 m. Vilkaviškyje. 1946–1952 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (Vilniaus dailės akademija). 1952–1992 m. jame dėstė tapybą ir kompoziciją. 1965 m. jam suteiktas docento vardas, 1968–1979 m. vadovavo Tapybos katedrai. 1972 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1975 m. – profesoriaus vardas. 1976 m. apdovanotas Valstybine premija. 1985 m. suteiktas liaudies dailininko vardas.

V. Karatajaus kūrybai būdingi šie bruožai: lyrizmas, raiškūs psichologiniai charakteriai, tvirta kompozicija, apibendrintos formos, sodrių, kontrastingų spalvų koloritas, ekspresyvus platus potėpis. Dailininkas anksti atrado „savo” žanrą – portretą, įžvelgęs jame plačias tikrovės pažinimo galimybes. Jis visada gerbė žmogų, natūrą, tačiau jam teko daug dirbti, kad išvengtų buitiško portreto iliustratyvumo, dogmatinių portreto nuostatų.

Baroti galerijos archyvo nuotr.

Dailininkas nutapė daug peizažų. Ankstyvieji – lyriški, minkštos tapysenos, kai kurie jų etiudiški. „Aš pataikauju gamtai, – prisipažino tapytojas, – nes joje dirbu, meškerioju, keliauju. Tapau net žiemą. Aš nesiekiu ypatingų efektų. Randu grožį kasdienybėje ir gamtoje, jei ji, žinoma, žmogaus nesuniokota.”

„Jis – koloristas, tikėjęs beribėmis spalvų galimybėmis. Gamta ir jos grožis buvo vienas pagrindinių dailininko įkvėpimo ir kūrybinio atsinaujinimo šaltinių, traukos objektas, todėl svarbią vietą jo kūryboje užima peizažai ir natiurmortai. Juose taikomi realizmo principai, bet veržimasis prie gamtos niekada nenuvedė dailininko iki grynojo natūralizmo“, – teigė menotyrininkė Airida Grivačiauskaitė.

Bus arti 100 parodų Lietuvoje ir užsienyje – jungtinių ir asmeninių, kuriose V. Karatajus eksponavo savo paveikslus. Jo darbai įvertinti daugeliu premijų ir apdovanojimų. Dailininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, privatūs kolekcininkai. Apie V. Karatajaus kūrybą ne kartą rašyta periodinėje spaudoje. Jo kūriniai reprodukuoti daugelyje meno albumų.