Ne kompiuteriu, o ranka
R.Adomaitienei nepatinka, kai ją kas nors pavadina rašytoja. Nors jau išleisti jos romanai "Devintasis Dievo įsakymas", "Eilėje prie skausmo" ir dabar pats naujausias – "Velnio globotinė", žodis "rašytoja", kurį kartais išgirsta, jai skamba kaip sarkazmas.
"Kai mane vadina rašytoja, atrodo, kad nori pasišaipyti, – prisipažįsta R.Adomaitienė. – Aš išvis nežinau, ką reiškia būti rašytoja. Kartą, kai rašiau antrą savo knygą "Eilėje prie skausmo", nutariau pabūti rašytoja. Atsisėdau prie žvakės, prisipyliau taurę vyno, pasidėjau cigaretę, nors nerūkau, ir galvojau, jau dabar kad rašysiu..."
"Ir kaip manote, kuo viskas baigėsi? Užsimaniau miego! – prunkšteli moteris. – Ne, man rašosi kažkaip paprasčiau. Nereikia man kažkokio ypatingo nusiteikimo, įkvėpimo. Pagalvoju apie konkrečią situaciją, sėdu ir rašau, kol viską papasakoju. Galiu ir dešimt lapų vienu prisėdimu prirašyti. Bet galiu ir suplėšyti tuos prirašytus lapus, visaip būna."
R.Adomaitienė rašo tik ranka, kompiuterio sakosi apskritai nekenčianti. ("Ir socialinių tinklų. Man jau geriau pabendrauti gyvai", – paaiškina.) Paskui rankraštį ji įteikia tekstų rinkėjai.
Ranka primarginusi šūsnį lapų moteris pasijunta pavargusi taip, lyg būtų dirbusi sunkų fizinį darbą. "Būnu negyva", – būseną po rašymo maratono apibūdina tris knygas išleidusi kaunietė.
Sudėtingų knygų nemėgsta
R.Adomaitienė rašyti pradėjo tada, kai per atostogas parsinešė iš bibliotekos knygą ir neprisivertė jos perskaityti. "Gal ji buvo man per sunki?" – svarsto moteris. Tada ji parsinešė kitą knygą. Ir vėl suprato – ne, nelimpa. "Pagalvojau, aš juk pati galiu parašyti. O ką? Kodėl negalėčiau – juk atostogos, laiko yra, – prisimena moteris. – Sėdau ir pradėjau rašyti."
Jai nesvarbu, kokioje namų vietoje imti rašiklį ir pradėti kloti popieriaus lape mintis ir fantaziją. Magiškos erdvės, kurioje vystytųsi kuriamas romano siužetas, Rita neturi. Jai svarbiausia, kad niekas netrukdytų: negrotų muzika, nebūtų įjungtas televizorius, šalia nesimaišytų niekas, kas kalbina. Tyloje moteris susikaupia ir panyra į savo romano veiksmą.
"Aš nemėgstu sudėtingų knygų, – neslepia R.Adomaitienė. – Nei rašyti, nei skaityti. Man patinka "Erškėčių paukščiai", "Aš prieš tave", Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas", Edmundo Malūko romanai. Ne, tikrai, negaliu pakęsti, kai sakinį reikia perskaityti keturis kartus, kad suprastum, kas juo norėta pasakyti. Man turi būti paprastai, kad būtų aišku, suprantama."
Savo knygas, rašomas po darbo darželyje, po parduotuvės reikalų, R.Adomaitienė apibūdina žodžiais "iš gyvenimo". Ir ne iš paprasto, blankaus, rutiniško, bet iš žadinančio jaudulį, išgyvenimus. Tik iš tokio gyvenimo gimsta jos siužetai.
"Visos mano knygos prasidėjo nuo išgirstos istorijos ar realaus fakto. Išgirstu istoriją ir galvoju – va čia būtų įdomi knyga. Per valandą mintyse sukalu knygos rėmus. Jei per valandą nepavyksta, vadinasi, knygos nebus", – sako R.Adomaitienė.
Nepanaši į savo heroję
Naujoji Ritos knyga "Velnio globotinė" irgi gimė iš konkrečios istorijos. "Aš, aišku, nepasakosiu, iš kokios, bet tą įvykį žino visa šalis", – kalba ji.
"Velnio globotinė" – knyga apie jauną moterį, kuri per anksti pradeda susaugusiosios gyvenimą, eina klystkeliais, daro klaidas... "Negaliu išduoti knygos siužeto. Pasakysiu tik tiek, kad mano herojė sutinka vyrą, kurį labai įsimyli ir dėl jo padaro tai, kas nuskambėjo per visą Lietuvą. Tikrai, visi mes žinome tą sukrečiančią istoriją, bet daugiau iš manęs – nė žodžio!" – purto galvą R.Adomaitienė.
Mokykla, aktų salė. Abiturentų išleistuvės. Direktorius sako kalbą ("... geras dešimt ar penkiolika minučių mokyklos vadovas dėstė gyvenimo tiesas ir graudino mokinių tėvus. Greičiausiai jis buvo iš tų, apie kuriuos sakoma: "Neduok pavalgyti, bet duok pašnekėti."). Pagaliau – akimirka, kai pradedami įteikti atestatai. Ir štai nuskamba: "Burytė!"
Atsisėdau prie žvakės, prisipyliau taurę vyno, pasidėjau cigaretę, nors nerūkau, ir galvojau, jau dabar kad rašysiu...
"Ištarus šios merginos pavardę, salė nuščiuvo ir visų susirinkusiųjų akys nukrypo į sunkiai iš vietos pakilusią ir lėtai laipteliais ant scenos užlipusią merginą. Jau net iš eisenos galima buvo suprasti, kad ji nėščia. O jai pasisukus šonu, neliko jokių abejonių – iki gimdymo liko visai nedaug."
Taip R.Adomaitienė pristato pagrindinę savo naujojo 1 000 egzempliorių tiražu išleisto romano, plėtojamo 240-yje puslapių, heroję Eivilę. Ji labai dramatiško likimo jauna moteris, romano vingiuose patirianti daug skaudžių išgyvenimų.
"Net neįsivaduoju, kodėl mano knygose tiek dramų, – sako R.Adomaitienė. – Daug kas klausia: "Ar knyga – iš tavo gyvenimo?" Ne, mano gyvenimas tikrai nėra toks baisus! Man patinka keliauti, sportuoti, grybauti, linksmintis, flirtuoti, eiti į kiną, susitikti su draugėmis, apkalbėti... Aš nemoku būti viena, man reikia minios, šurmulio, esu plepi, linksma. O mano knygos gerojų gyvenimai persmelkti liūdesio, skausmo. Ir nežinau, kodėl."
Rašytojos genai
"Rašau romanus ne dėl pinigų. Aišku, noriu, kad į leidybą įdėti pinigai sugrįžtų, bet kokio nors ypatingo uždarbio nesitikiu, – prisipažįsta R.Adomaitienė. – Rašymas man yra tik pomėgis."
"Kai išleidau antrą knygą, liko gal 2 000 litų, – prisimena moteris. – Kiek uždirbs trečioji, neįsivaizduoju. Po to, kai atsiskaitysiu su platintojais, knygynais, norėčiau, kad liktų kokiai kelionei, aišku, ne pačiai prabangiausiai. Arba batams. Na, kažkiek."
Knygą R.Adomaitienė rašo pusantrų ar dvejus metus. "Paskui dar pusę metų taisau. Po to, be abejo, tekstą redaguoja profesionalai, – apie leidybos virtuvę pasakoja ji. – Dabar platintojams atidaviau 700 "Velnio globotinės" egzempliorių, pati pasilikau platinti 300. Žiūrėsim, kaip čia bus."
Reikia manyti, kad bus neblogai, nes ką jau ką, o prekiauti R.Adomaitienė moka. "Rimtai, tai dalykas, kuris man geriausiai sekasi", – juokiasi ji.
Iš kur jos pomėgis rašyti? "Gal iš mamos? – svarsto Rita. – Mano mama – paprasta kaimo moteris, bet jei pasakoja istoriją, tai niekada nepapasakos nepragražinusi, ko nors neprikūrusi. Ji turėtų būti rašytoja!"
Mama neperskaitė Ritos knygų. "Užtai mano eilėraščiai jai labai patiko, – sako R.Adomaitienė. – Taip, aš dar rašau ir eilėraščius. Apie ką? Tai aišku, kad apie meilę."
"Nubust ryte, užuosti tavo kūno kvapą ir nesijaust dėl to kalta", – išmaniojo telefono ekrane atsivertusi savo eilėraščio tekstą skaito Rita.
"Beje, mano dukra Monika Budinaitė-Žadeikienė – rašytoja, – nusišypso R.Adomaitienė. Ji jau keturias knygas išleido, aplenkė mamą. Ji rašo geriau ir greičiau už mane."
Sau – kaip gynybinė siena
– Kas yra jūsų skaitytojai?
– Turbūt ne vyrai, – nusijuokia R.Adomaitienė. – Mano romanus perskaitė gal kokie keturi vyrai. Daugiausia skaito moterys. Įvairaus amžiaus, išsilavinimo, pavyzdžiui, tarp jų yra ir darželio vedėja, ir gydytoja, ir vaistininkė, bet, nepriklausomai nuo statuso ir pareigų, tai yra gal paprastesnės moterys, tokios, kurioms patinka knygos iš gyvenimo. Na, jos tokios kaip aš (juokiasi).
– Naujausias jūsų romanas reklamuojamas panašiai kaip dvi pirmosios knygos: pabrėžiama, kad kūrinys – "su erotikos elementais".
– Tai nėra romano pagrindas, bet aišku, kad erotikos yra. Kaip ir pirmosiose knygose. Erotikos jose turėjo būti! Kur nuo jos pabėgsi? Toks yra gyvenimas. Kai kurios skaitytojos klausia tiesiai: "Ar šiame romane bus erotinių scenų kaip pirmose dviejose knygose?" Atsakau, kad taip, bus. Ir tikrai yra. Mano knygos yra apie gyvenimą, apie žmones, kurie vargsta, klysta, bet ir myli, ir mylisi.
– Ar galėtumėte atvirai papasakoti apie savo asmeninį gyvenimą?
– Na, neminint ankstesnių santuokinių ryšių... Gyvenu su draugu. Jau kokius šešerius metus. Mano buvęs vyras, dukros tėtis, yra miręs.
Net neįsivaduoju, kodėl mano knygose tiek dramų. Daug kas klausia: "Ar knyga – iš tavo gyvenimo?" Ne, mano gyvenimas tikrai nėra toks baisus!
– Ilgai našlavote?
– Nenašlavau. Aš jau buvau su juo išsiskyrusi. Dėl ko? Dėl to paties, dėl ko skiriasi turbūt daugelis šeimų. Rutina, kasdienybė. O gal vienas kitam netikome jau nuo pat pradžių. Mes buvome labai skirtingi, aš – smarki, greita, jis – lėtas, ramus.
– Kokie vyrai jums patinka?
– Stiprūs, tokie, kurie moteriai suteikia ramybės, saugumo. Tai vyrai, už kurių jautiesi kaip už sienos. Kaip mano knygoje parašyta – vyras turi eiti priekyje ir pirmas atlaikyti visus gyvenimo smūgius. Bet aš pati esu tokia stipri, kad man labai sunku rasti už save stipresnį. Aš linkusi eiti ne už stipraus vyro nugaros, o šalia.
– O norėtumėte – už nugaros?
– O kuri moteris nenorėtų? Bet aš taip išmokau gyventi, kad jei ką, ne slėpčiausi už sienos, bet pati sau ja būčiau. Vyrui mane reikia valdyti, nes jei manęs nevaldys, valdyti pradėsiu aš. Apskritai man atrodo, kad aš su vaikais ir moterimis geresnė nei su vyrais. Turiu daugybę draugių. Mes taip išsiplepame apie viską... Kartais tuos pasakojimus panaudoju rašydama savo knygą. Pavydžiui, mano draugė pasakojo, kaip parsiveda ją vedęs vyras į savo namus, į savo santuokinę lovą. Jo žmona čia pat dirba, vaikai bet kada gali pareiti iš mokyklos, jam vienodai rodo. Prie lovos ant spintelės – jo šeiminė nuotrauka. Ji turėjo užsimerkti, kad nesusidurtų žvilgsniu su jo žmona... Na, aš čia truputį pagražinau, bet pasakojimas tikras – jis yra mano knygoje.
