Jei Genovaitei Jonei ir Vytautui Aleksandrui Glambinskams būtų leista pervardyti prancūzų rašytojo Federico Beigbeder romaną "Meilė trunka trejus metus", vietoje skaičiaus "3" jie įrašytų "65", o sakinį pabaigtų tritaškiu.
"Kad ir kiek dar būsime kartu, tai bus patys gražiausi metai", – svajingai, tarsi tik ką pajutusi širdin įsmigusią Amūro strėlę atsiduso ir prie mylimo vyro peties ištirpo kaunietė G.J.Glambinskienė.
Kartu su Vytautu ir visa šeima šiandien susėdusi prie gėrybėmis nukloto stalo, garbaus amžiaus dama šlovins ne šv.Valentiną, o šeiminių santykių tvirtumą ir jų meilę, kuri po priesaikos, duotos Dievo akivaizdoje, trunka jau 65-erius metus.
Asmeninio archyvo nuotr.
"Susipažinome būdami šešiolikos. Atvykęs iš Vijūnų, Vytautas apsistojo Kaune pas tetą ir mokėsi "Jėzuitų" gimnazijoje. Aš tuo metu gyvenau prie Botanikos sodo ir lankiau "Aušrą", – atsitiktinę jų pažintį, vešlias gražuolio garbanas, skambų balsą ir linksmą būdą, kuris sužavėjo, prisiminė G.J.Glambinskienė. – Kokia buvau aš? Paprasta, Botanikos sodo gėlių romantikos prisirpusi mergina. Kaip ir dauguma to meto paauglių, ne visuomet turėjau geresnį drabužį ar batelius, tačiau buvau beprotiškai laiminga."
Kelionės iš miesto centro namų link ir valandas trunkantys pokalbiai suartino paauglius. Jųdviejų neišskyrė net sunki Genovaitės Jonės liga, paskutinėje gimnazijos klasėje merginą trejiems metams paguldžiusi į lovą.
"Pakilusi iš patalo – tiesiu taikiniu į metrikacijos skyrių", – dirstelėjusi pro langą sukaktuvininkė neslėpė apmaudo, kad tokių žiemų, kaip jų meilės dieną, neliko. Tuomet per S.Daukanto gatvę jie esą skrodė pusantro metro aukščio pusnis, kurios, plieskiamos saulės spindulių, priminė aukso kalnus.
"Nuo šalčio net gėlės bažnyčioje skambėjo. Tačiau mums viskas buvo nė motais", – 1953 m. vasario 14 d. jaudulys kuteno moters prisiminimus.
Prieš Dievą duotos priesaikos sutuoktiniai nė karto nepamiršo – vienas kitą už rankos laikė, kai laimė ar vargas spaudė, kai sveikata tryško ar ligos suėmė. Mylėjo, gerbė ir tai daro iki šiol. Taip esą gyveno ir jų tėvai.
"Juos tik mirtis išskyrė, todėl dabartinio jaunimo požiūris į santuoką man sunkiai suvokiamas, – paklausta sėkmingo vedybinio gyvenimo recepto, išvaizdi dama šyptelėjo. – Mus užgrūdino gyvenimas. Ką daryti dabartinei kartai? Priimti likimą, o savo norais neviršyti galimybių."
