"Jausmų džiaze" esu iki skausmo nuoširdi", – atvirauja aktorė ir nė nepajunti, kai ji kalbėdama – ypač apie meilę – staiga prabyla eilėmis. "Rudeniu kankinasi gamta,/ Ji nemoka abejingai mirti./ Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,/ Tik sunku nuo skausmo jį atskirti./ Tik sunku atsisakyti to,/ Ko galbūt iš viso neturėjai./ Pakartok, dar sykį pakartok./ Kaip mane mylėjai– nemylėjai ", – Justino Marcinkevičiaus eilėraščio posmais E.Jackaitė jautriai atsako ir į nebylų klausimą...
– Muzikos ir poezijos improvizacijų vakare "Jausmų džiazas" neabejotinai skambės eilėraščiai apie meilę, turbūt ir apie išsiskyrimą bei ilgesį. Ko bus daugiau, kaip atsirinkote eilėraščius, kokie poetai yra jūsų favoritai, kodėl?
– Eilėraščiai visuomet gyvena manyje. Kai kurie labiau, kai kurie ne taip seniai. Jie yra patys įvairiausi ir juos atrenka mano širdis. Tiesiog kai perskaitau ar išgirstu ir pajaučiu vidumi, žodžiai nebegali ištirpti, išnykti – jie lieka manyje ilgam... Kai kuriuos daug kartų skaitau, būna net pasikūkčiodama, nes taip skaudžiai ir jautriai liečia mano sielą. Yra labai stiprių, yra išdykusių – net galva sukasi! Man labai patinka, kad jie visi skirtingi – kiek jausmų jie atgaivina! O dar labiau patinka, kad kiekvienas žmogus eilėraščiuose gali išgirsti save...
Mano repertuare – S.Nėries, J.Degutytės, V.Mačernio, A.Puškino, Č.Bukovskio, P.Širvio, A.Miškinio eilėraščiai, yra ir mano artimų draugių eilėraščių, kurių dauguma – apie meilę, ilgesį, skausmą, džiaugsmą – apie mus, apie gyvenimą.
– Kas jums yra poezija, ką ji gali duoti žmonėms, kurie dabar vis lekia, nespėja, neturi laiko nei knygai, neretai ir savo artimajam, kur jau ten jam poezija, bet vis dėlto visi trokšta meilės, net ne sveikatos, juk kiek sveikų žmonių žudosi, nes pritrūko (negavo, nesugebėjo duoti) meilės?
– Kiekviena gyva būtybė žemėje trokšta mylėti ir būti mylima. Kiekvienas esame iš meilės ir dėl meilės, todėl ši jėga – pati stipriausia žemėje! Poezija mus iš buitinio kasdienybės lygio pakelia į ten, kur nėra materijos, kur išnyksta ribos, kur prakalba siela... Tik siela žmogui gali suteikti sparnus ir dovanoti beribį džiaugsmą, t.y. tarsi užpildyti žmogų! O siela juk kalba per jausmus, ne per protą, sąmonę ar skaičius.
Poezija mus iš buitinio kasdienybės lygio pakelia į ten, kur nėra materijos, kur išnyksta ribos, kur prakalba siela...
Todėl savo jausmais mes taip pat turime rūpintis: juos išjausti, gerbti, pažinti, kaip jie veikia, ir kuo dažniau nuolat gaivinti. Tada juos galima pažinti, nebijoti, įsiklausyti. Juk kūną mes dažnai palepiname: jį prausiame, maitiname, šildome, rūpinamės, o sielai ir jausmams ne tik pritrūkstame laiko, bet dažnas ir nepagalvoja, kad vidumi taip pat reikia rūpintis! Juk nėra kūno be sielos ir visa yra viena. Poezija tarsi malda išlaisvina, atpalaiduoja, sušildo ir pripildo mus šviesos, kurią kiekvienas turime, bet dažnai neleidžiame jai suspindėti.
– Jūs sakote "nebijok mylėti". Ir išties daugelis mūsų trokštame ir tuo pat metu bijome meilės, nes ji gali dovanoti ir laimę, ir skausmą, o saugodami save nuo skausmo, mes dažnai apsisaugome ir nuo meilės. Vis dėlto ką pasakytumėte meile nusivylusiam žmogui?
– Kad ateitų į muzikos ir poezijos improvizacijų vakarą, nes poezija ir muzika gali padėti atverti ir pajusti širdį. Tai visai kitas pasaulis ir su juo kalbėti reikia kitaip, nei mes įpratę – nieko netvirtinti, nerėkti, nežinoti, tiesiog įsiklausyti.
Galbūt čia bus proga pajusti, kad net neišsipildžiusi, sudužusi, atstumta meilė savo gyliu yra graži bei prasminga ir ji jau auga, brandina sielą kitai meilei bei kužda, kad svarbu neuždaryti visų durų bei langų. Juk tas, kas nepatyrė nelaimingos meilės, niekuomet iš tikrųjų ir nemylėjo, nes tik sudužusi širdis gali mus išmokyti mylėti.
Kuo ilgiau žmogus gyvena žemėje, tuo daugiau įvairiausių išbandymų patiria. Turbūt retas nėra nė karto neišduotas, neįskaudintas, nenuliūdintas. Po skausmingų išgyvenimų dažnai užsisklendžiame, nebesame atviri, nebepasitikime, nes nebenorime darsyk nusivilti.
Suprantama, mes vengiame blogų jausmų. Bet jie yra ir jų vengti ar juos slopinti reiškia nenorėti savęs pažinti! Tokie gamtos dėsniai: po nakties išaušta rytas, po audros – giedra, po skausmo ateina džiaugsmas, turime tik išlaukti ir niekada nenustoti tikėti! Laikas viską gydo, viską sudėlioja į savo vietas, o poezija gali tapti gaiviu kompresu sužeistai sielai.
Kai matau, kaip muzikos ir poezijos vakaruose "Jausmų džiazas" atsiveria širdys – vienos greičiau, kitos lėtai – jaučiu, kaip mes kartu tarsi atskleidžiame visą jausmų puokštę. Vieni šypsosi, kiti ašaroja, treti sėdi akmeniniais veidais, bet aš žinau, jie irgi jaučia, jautriai prisimena savo istorijas: "Juk tai apie mane!" Aš pati "Jausmų džiaze" esu iki skausmo nuoširdi. Be jokių kaukių ar filtrų – mano siela ten nepridengta ir tokia gyva. Tikiu, kiekvienam atėjusiajam tai padeda susitikti su savo siela – pajusti savo jausmų vandenyną.
– Norėtųsi sužinoti ir apie Vytauto Labučio vaidmenį, kuris turbūt sustiprina, giliau panardina į tuos jausmų vandenynus.
– V.Labutis absoliutus džiazo virtuozas, jo muzika ištaško, numyluoja, svaigina, užburia. Visada svarbu visuma, tad V.Labučiui skambinant fortepijonu, saksofonu, degant gausybei žvakių, patys gražiausi eilėraščiai atgyja, dainos suskamba taip, kad ašaros gniaužia gerklę, o tuomet taip norisi dalytis, kad į kiekvieną žmogų įsilietų visa paletė nuostabiausių spalvų. Tad dalykimės jausmais ir tada į mūsų širdis ateis meilė.
