1892 m. gruodžio 24 d. caro valdžia uždarė Kražių benediktinių vienuolyną. Tiek carinės, tiek sovietinės okupacinės valdžios turėjo polinkį su Bažnyčia kovoti kaip tik religinių švenčių dienomis. Visai kaip carinės Rusijos, taip ir sovietinė administracija yra susprogdinusi ir nugriovusi koplyčių Lietuvoje būtent per Kalėdas arba Velykas.

Uždarius vienuolyną, imtasi Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios, užsimota naikinti kapines. Į kražiškių prašymus carinė administracija nekreipė dėmesio, bet griovimo klausimą nukėlė į kitų metų rudenį. 1893 m. lapkričio 21 d. vadovauti bažnyčios uždarymui į Kražius atvyko Kauno gubernatorius Nikolajus Klingenbergas su keliais valdininkais, 70 policininkų ir žandarų. Gubernatorių tikintieji sutiko su caro ir carienės portretais, prašė bažnyčios uždarymą atidėti, kol bus gautas caro atsakymas. N. Klingenbergas įsakė policininkams išvaryti iš bažnyčios žmones, kurių ten buvo apie 400. Kražiškiai pasipriešino ir policininkus nugalėjo.

Anot vieno kunigo, aukų nebuvo, anot antrojo – vienas kitas galbūt ir buvo sužeistas, o trečiasis parašė, kad ginant bažnyčią žuvo šimtai žmonių.

Lapkričio 22-osios rytą iš Varnių atvykę Rusijos imperijos kariuomenės kazokai įveikė tikinčiųjų barikadas ir išvadavo bažnyčios palėpėje užsibarikadavusį gubernatorių. Jo įsakymu šešiolika žmonių buvo nuplakta, kazokams leista siaubti miestelį ir gretimus kaimus. Dėl atgarsio apie įvykius (Vakarų Europos ir JAV spaudoje buvo paskelbta  Rusijos vykdomą tautinės priespaudos, nepakantumo kitatikiams politiką smerkiančių straipsnių, carui buvo nusiųsta protestų) Nikolajus II turėjo švelninti bausmes: vieniems bažnyčios gynėjams katorgą pakeitė kalėjimu, kitiems bausmes panaikino.

Iškart po įvykių buvo renkama informacija apie aukas. Keletas kunigų žemaičių vyskupui pateikė labai skirtingus duomenis. Anot vieno kunigo, aukų nebuvo, anot antrojo – vienas kitas galbūt ir buvo sužeistas, o trečiasis parašė, kad ginant bažnyčią žuvo šimtai žmonių. Iš tikrųjų žuvusių ir sužeistų buvo ne vienas. Žinoma, kad nuo kazokų smurto ir žaizdų mirė devyni žmonės ir apie 50 buvo sužeista. Vis dėlto įvykį tyrę istorikai dr. Darius Staliūnas ir dr. Dangiras Mačiulis paradoksaliai teigia, kad Kražių skerdynės buvo skerdynės, kuriose niekas nežuvo. Bent jau ne bažnyčios gynimo naktį – visos aukos nuo sužeidimų mirė vėliau.

Kai kurie Kražių bažnyčios gynimą laiko 1794, 1831, 1863 m. sukilimų tradicijos tąsa. Šis pasipriešinimo rusifikacijos politikai aktas išties sustiprino anticarines Lietuvos gyventojų nuotaikas, žadino užsienyje gyvenančių lietuvių tautinę savimonę. Vakarų Europos, JAV ir liberalioje Rusijos imperijos spaudoje buvo paskelbta tokius caro valdžios veiksmus smerkiančių tekstų.

Nors Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir buvo uždaryta, ji nebuvo nugriauta, kaip buvo planuota. Po septyniolikos metų, 1910-aisiais, ji vėl atvėrė duris tikintiesiems.

Šiam įvykiui atminti skirtas Vytauto Didžiojo karo muziejaus meno rinkinyje saugomas dailininko Z. Petravičiaus (1862–1955) paveikslas „Kražių skerdynės“, nutapytas 1939 m. Jame tapytojas jam būdinga realistine maniera vaizduoja raitus caro režimo smurtautojus, puolančius beginklius vyrus, moteris, vaikus. Nuo mirtį nešančių raitelių žmonės bando gelbėtis bėgdami, brisdami į Kražantės upę ar melsdamiesi. Siaubo atmosferą dailininkas sukūrė skerdynių sceną pavaizduodamas pilko dangaus fone, su kuriuo kontrastuoja pro Kražių bažnyčios langus sklindanti šviesa.

„Batalinio paveikslo, kaip ir bet kokio meno kūrinio, negalima laikyti istorijos tyrimo šaltiniu. Autoriai nebūtinai laikosi faktinės tiesos, tačiau jie perteikia nuotaiką, emocijas, išgyvenimus. Būtent tai ir perteikiama lankytojui, kuris žiūrėdamas į paveikslą nusikelia į tą laikmetį, pajunta karo baisumą, karių didvyriškumą bei pasiaukojimą. Tokie išgyvenimai ugdo pilietiškumą ir patriotizmą. O toks paveikslas kaip Salako gynimas pritraukia lankytojo dėmesį savo milžiniškais gabaritais“, – sakė muziejaus Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriaus vedėja Gerarda Dručkuvienė.

Taktiniu požiūriu Salako paėmimas yra laikomas viena iš gražiausių mūsų kariuomenės operacijų. Sulaikydama priešo veržimąsi pro Salaką, mūsų kariuomenė pademonstravo didelę moralinę persvarą – ištvermingai ir atkakliai gynėsi nuo gausių bolševikų pajėgų.

2019-uosius Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metais. Lietuvos Nepriklausomybės kovos – svarbus Lietuvos ir jos kariuomenės istorijos etapas. Kovos įrodė, kad pradėta kurti Lietuvos kariuomenė yra pajėgi atremti bet kokį agresorių, net ir daug stipresnį. Dėka savanorių ir karių, ryžtingai stojusių ginti savo tėvynės, Lietuva išsaugojo Nepriklausomybę. Visi šie kovotojai, ypač paaukoję savo gyvybes, verti pagarbos ir atminimo.

V. Mackevičiaus ir A. Jočino 1939 m. paveikslas „Salako gynimas 1919 m. liepos 14 d.“ papildė nuolatinę muziejaus ekspoziciją. Lankytojai į Vytauto Didžiojo karo muziejų kviečiami nuo antradienio iki sekmadienio, 10-17 val.

Apie Salako gynimą 1919 m.

1919 m. liepą bolševikai nuolat grasino atviram Ukmergės rinktinės dešiniajam sparnui. Vyriausiasis kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas nurodė Panevėžio rinktinei pradėti puolimą rytų kryptimi. Ukmergės rinktinės vadas K. Ladyga nusprendė nustumti bolševikus už Luodžio ežero, Salako ežerų bei Kiemionių kaimo ir pavedė šį uždavinį įvykdyti neseniai suorganizuoto I pėst. Pulko III batalionui ir M. Pečiulionio vadovaujamos IV baterijos būriui.

Puolimas buvo pradėtas liepos 11 d. rytui auštant. Kuopos puolimą priešas pastebėjo per vėlai, nespėjo susiorganizuoti ir buvo užkluptas kai kuriems bolševikams dar tebemiegant. Bolševikai skubiai traukėsi. Atsitraukęs priešas įsitvirtino į rytus nuo Trinkuškių kaimo. Apšaudžius priešą iš šono, kuopų dalys puolė jo apkasus ir sėkmingai jį išmušė. Sumušti bolševikai traukėsi Salako link. Vėl pulti buvo nutarta liepos 12 d. auštant. Jau žygiuojant buvo išsiaiškinta, jog priešas mūsų puolimui iš vakarų pusės yra pasirengęs, o vietovė prie Salako atvira, lygi ir atviru pulku jį pulti neįmanoma, todėl svarbiausias puolimas buvo vykdomas apeinant miestelį iš pietų pusės. Tai privertė priešą pasitraukti į šiaurę nuo Salako. Liepos 14 d. bolševikai, remiami įvairaus kalibro artilerijos, pradėjo nepaprastai atkaklų Salako puolimą. Visgi ir šį kartą bolševikai pasipriešinimo neįveikė ir pakrikę pasitraukė atgal į mišką. Tokius atkaklius puolimus priešas kartojo dar kelis kartus, bet nesėkmingai. Paskutinį 6-tą kartą bolševikai puolė apie 19 val., tikėdamiesi, jog mūsiškiai, išvarginti lietaus ir puolimų, nebeatsilaikys. Tačiau mūsiškiams pradėjus smarkiai šaudyti bolševikai visiškai pakriko, išsibėgiojo ir daugiau nebepuolė.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauratoriai vakar pirmą kartą atvėrė savo dirbtuvių duris kauniečiams.

Restauravimo skyriaus, įsikūrusio griežtai saugomame Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos pastatų komplekse Vytauto pr., darbuotojai yra tarsi medikai – jie reanimuoja apirusius, laiko išvargintus istorinius daiktus.

Iš pradžių būsimas eksponatas išnarstomas dalimis. Atliekami jų cheminiai tyrimai. Laboratorijoje, pavyzdžiui, nustatoma, koks metalas, siūlai, medžiaga naudoti daikto gamybai, kuo klijuota, koks naudotas gruntas ir pan.

Prieš imantis restauravimo, drabužiai ar baldas kiek įmanoma kruopščiai chemiškai nuvalomi, išvalomi, nuimamos rūdys ir t.t.

"Tada prasideda sunkiausia dalis – ieškoti medžiagų, atitinkančių originalias. Pavyzdžiui, tam tikro tankumo, storio šilko, medvilninių siūlų. Jeigu prireikia, juos dažau tam tikra spalva", – pasakojo restauratorė Vilija Pangonienė.

Jai labiausiai prie širdies daiktai, kuriems rekonstruoti reikia įdėti itin daug darbo, kurių restauracija yra sudėtinga, kai gamybai panaudota kelių rūšių medžiagos. "Patinka iššūkiai. Pavyzdžiui, šių karaceninių šarvų antkakliai pagaminti iš žalvario, šilko, odos. Buvo daug darbo", – atsiduso restauratorė, vartydama antkaklių pasą, kuriame surinkti visi duomenys apie eksponatą, jo restauravimo planas, eiga, nuotraukos prieš jį ir po.

Šiuos XVII a. ketvirtojo dešimtmečio – XVIII a. antro ketvirčio šarvų antkaklius ji įvardijo kaip vienus brangiausių restauruotų eksponatų. Daug sentimentų palieka ir baldų gobelenai, kuriuos atidžiai siuvinėjant, bandant atkurti buvusį raštą, per dieną pasistumiama vos per 2 cm.

Pašnekovai pasakojo vienu metu restauruojantys kelis objektus, nes būtina daryti technologines pertraukas, be to, tenka laukti, kol restauravimo darbų planą patvirtins restauravimo taryba.

Muziejaus Restauravimo skyriaus vedėja Rita Malinauskienė sakė, kad šis darbas labiausiai intriguoja tuo, kad atrandi daug paslapčių. "Pirkome Vytauto portretą, tačiau jį išsivynioję ir patyrinėję pamatėme, jog kitoje pusėje yra caro Nikolajaus portretas. Jis buvo uždažytas, išbadytos akys", – kalbėjo R.Malinauskienė.

Specialistai bandys restauruoti abi drobės puses. Ieškoma būdų ir sprendimų, kaip vienu metu eksponuoti abu portretus.

Tirdami garsaus Čekijos karvedžio Jano Žižkos portretą, restauratoriai atrado, kad jis yra tapytas ne ant tuščios drobės, o ant natiurmorto. Po portretu rasti net du tapybos sluoksniai.

Iš viso šiuo metu skyriaus dirbtuvėse bandoma atkurti 30 objektų. Prie jų pluša penki darbuotojai.