Prie Amžinosios ugnies buvo įžiebta keturiolika aukurų. Vykusioje akcijoje „Kartu!“ skambėjo patriotinės eilės ir muzika.

1991-ųjų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniai daliniai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Tada žuvo 14 žmonių, o daugiau nei tūkstantis buvo sužeista.

Kauno savivaldybė šeštadienį 12 val. kviečia vėl atvykti į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Jame skambės kariliono muzikos koncertas. Pasirodymą dovanos Austėja Staniunaitytė-Proietta.

Jos metu Lietuvos šaulių sąjungos vadą pulkininką leitenantą Gintarą Koryzną pakeis pulkininkas Albertas Dapkus, pranešė Krašto apsaugos ministerija.

Renginys prasidės iškilminga Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija. Šaulius ir renginio svečius pasveikins krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, dalyvaus kariuomenės atstovai, Seimo nariai, buvę Lietuvos šaulių sąjungos vadai, rinktinių vadai, Lietuvos šaulių sąjungos štabo darbuotojai ir kiti svečiai.

Apie 20 šaulių iškilmingai prisieks būti ištikimi Lietuvos Respublikai, ginti ir saugoti jos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų, sąžiningai vykdyti šaulio pareigas.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas G. Koryzna nusipelniusiems šauliams įteiks apdovanojimus už pavyzdingą šaulišką veiklą bei tarnystę Lietuvai.

Lietuvos šaulių sąjunga yra valstybės remiama savanoriška sukarinta pilietinės savigynos asociacija, padedanti užtikrinti nacionalinį saugumą. Ji vienija įvairių sričių profesionalus, įvairaus amžiaus žmones, kurie neabejingi valstybės gyvenimui ir gynybai.

Organizacija šio metu turi apie 12 tūkst. narių.

Likus porai minučių iki vidudienio, keletas vyresnio amžiaus žmonių stoviniavo netoli Nežinomo kareivio kapo. Niekas neparagino jų prisijungti prie visuotinės tylos minutės tremties aukoms atminti 11.59 val. Lygiai 12 val. suskambus kariliono dūžiams, inteligentiška moteris prie Nežinomo kareivio kapo padėjo trispalvę gėlių puokštę. Penkios minutės, ir ceremonija buvo baigta. Nei iškilmingos šaulių rikiuotės, nei Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijos, nei viešai sakomų žodžių tremties aukoms atminti.

Nei iškilmingos šaulių rikiuotės, nei Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijos, nei viešai sakomų žodžių tremties aukoms atminti.

„Tai nieko daugiau ir nebus? Savivaldybė skelbė, kad čia vyks Gedulo ir vilties dienai skirtas renginys. Jūs, ponia, gal iš savivaldybės?“ – padėjusiosios gėles ėmė klausinėti dvi šalia stovėjusios moterys. „Aš – iš muziejaus, savivaldybė mūsų paprašė padėti gėles“, – aiškinosi neprisistačiusi muziejaus atstovė.

Dar keletą minučių pastoviniavusios, moterys pasuko savais keliais. Šalia tuščio Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio esančioje Vienybės aikštėje, tapusioje naujuoju kauniečių traukos centru, buvo matyti nemažai pramogaujančių šeimų.

Tuo metu Petrašiūnų kapinėse, Tautos kančių memoriale, skambėjo Lietuvos himnas, tremtinių dainos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės atstovai čia susirinko pagerbti likimo brolių atminimą. Renginį organizavusios Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas Gvidas Rutkauskas apgailestavo, kad dėmesys Gedulo ir vilties dienai valstybėje sumažėjo palyginti su nepriklausomybės atkūrimo pradžia. „Juntamas tam tikras atšalimas. Tai, matyt, susiję ir su tuo, kad mūsų, tremtinių, gretos retėja. Nemaža dalis jų iškeliavo amžinybėn, kai kurie nebeturi jėgų dalyvauti renginiuose. Renginių netrūksta ir finansavimas jiems skiriamas, tačiau mūsų laikais istorinė atmintis ima sietis su politika. O jaunimas apskritai nelabai žino tokių datų kaip Birželio 14-oji ar Rugpjūčio 23-ioji, Ribbentropo ir Molotovo pakto pasirašymo diena, nes tos temos neišsamiai pristatomos mokykloje. Žinoma, patriotiško jaunimo yra, bet nedaug“, – užsiminė G.Rutkauskas.

LPKTS pirmininko žodžiais, gerai, kad yra pilietinė jaunimo iniciatyva „Misija Sibiras“, organizuojanti ekspedicijas į buvusias tremties vietas ir kitokias atminties akcijas. „Vis dėlto pirmosiose ekspedicijose pagrindinis dėmesys tikrai buvo skirtas paženklinti tremtinių kapus, o dabar kartais susidaro įspūdis, kad svarbiausia – jaunimui ten nuvažiuoti ir apie tai pagarsinti“, – tendenciją pastebėjo pašnekovas.

Šeštadienį 13 val. prasidėjo kitas visuomeninio projekto „Misija Sibiras“ renginys – Tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymo akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Dėl COVID-19 pandemijos skaitymai šiemet vyksta virtualioje erdvėje.

Gedulo ir vilties dienos renginiai skirti prisiminti dešimtis tūkstančių lietuvių, sovietmečiu ištremtų į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietas. Masiniai lietuvių tautos trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d.

Šiek tiek istorijos

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis jau nemažai metų saugo kovų už tautos laisvę simbolius. Tai ir paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, ir Nežinomo kareivio kapas, ir Amžinoji ugnis, ir dar daug kitų istorijos liudininkų. Taigi, jei vilniečiui drauge su krepšinio sirgaliu iš Panevėžio kyla klausimas, ar Kaune statomi Krepšinio namai bus visos Lietuvos, abejonių, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis – vienintelis laisvės panteonas visoje šalyje, nekyla.

Architekto Vladimiro Dubeneckio ir skulptoriaus Juozo Zikaro projektuotas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę sodelyje iškilo pirmasis. Akmenys piramidei buvo atvežti iš nepriklausomybės kovų vietų, o muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius rūpinosi lėšomis paminklo statybai, kurios buvo gautos iš Vyriausiojo Lietuvos gynybos komiteto. 1921-ųjų spalio 16 d. iškilmingos ceremonijos metu paminklas buvo oficialiai atidengtas. 1934 m. lapkričio 23 d. priešais paminklą buvo perlaidotas nežinomas kareivis – palaikai atvežti iš Latvijos teritorijos, kurioje vyko kovos su bolševikais. Prasidėjus okupacijoms, Nežinomo kareivio kapo pagerbimas pamažu buvo uždraustas. Paskutinysis įvyko 1940-ųjų birželį, kol galiausiai antrosios sovietinės okupacijos metu buvo sunaikinti visi sodelyje buvę paminklai. Vietoj Nežinomo kareivio kapo buvo pastatytas sovietų čekisto Felikso Dzeržinskio biustas.

Prisiminimai: kaskart atvažiavus į Kauną, A.Norvilas jaučia ypatingų sentimentų / Butauto Barausko nuotr.

Apie 1990-ųjų vasario 16-ąją, kai Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, virtuali erdvė nelinkusi daugžodžiauti. Publikacijose, kurias perverčiau, trisdešimties metų senumo įvykiai nušviesti vos keliais sakiniais, o žmonės, istoriją sugrąžinę į senąją vietą, simboliškai pavadinti iniciatyvine grupe.

Klaidinanti informacija

"Vieną dieną "YouTube" kanale užkliuvo įrašas, kuriame jaunas vyras būreliui moksleivių pasakoja apie Karo muziejaus sodelį, neva jį sutvarkė Sąjūdis. Vienam vaikui pasiteiravus, ar Sąjūdis – Vytautas Landsbergis, ekskursijos vedlys linktelėjo galvą", – Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas, aktyvus Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio – Laisvės statulos, Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir kitų paminklų atstatymo dalyvis, negalėjo susitaikyti su tokia netiesa. Sutvarkė ne V.Landsbergis ir ne Sąjūdis, o kelios dešimtys Kauno meno pasaulio žmonių, į Kauno kultūros fondą 1988-aisiais susibūrusių dėl vieno ir to paties tikslo.

"Aktoriai Rūta Staliliūnaitė ir Antanas Barčas, folkloristas, muzikos instrumentų muziejaus įkūrėjas Vytautas Stulga, M.K.Čiurlionio muziejaus vadovas Petras Stauskas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Steponas Gečas, lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė, "Atgajos" klubo steigėjas Saulius Gricius", – šviesuolius vieną paskui kitą rikiavo A.Norvilas, tuo metu ėjęs Kauno menininkų namų direktoriaus pareigas.

Už gamtosaugininko, visuomenininko, Lietuvos visuomeninio ekologinio judėjimo pradininko ir žygeivio S.Griciaus rikiavosi dainininkas Juozas Malikonis, architektas Algirdas Kaušpėdas, dailininkė, muziejininkė Milda Stanislava Mildažytė-Kulikauskienė, tuometė "Kauno dienos" redaktorė Teklė Mačiulienė, dailininkas Antanas Obcarskas, bibliografas Viktoras Spitrys, Lietuvos aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas, ekonomistas habilituotas socialinių mokslų daktaras Jonas Čepinskis, Romo Kalantos brolis Antanas Kalanta. Iš viso – 32 žmonės, kuriuos žinojo ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva. Architektui Antanui Algimantas Sprindžiui buvo patikėtos Kauno kultūros fondo pirmininko, rašytojui Robertui Keturakiui, architektui Algimantui Miškiniui ir A.Norvilai – pavaduotojų pareigos.

Nepasidavė spaudimui

Sąjūdžio metais Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, išaugo pilietinis visuomenės aktyvumas, todėl žmonės išlaisvėjo – jie ėmė drąsiau kalbėti ir reikšti sovietiniam režimui nepalankią poziciją.

Masė: ir kertinio akmens padėjimą, ir paminklo atidengimą lydėjo tūkstantinė kauniečių minia.

Antai, 1989-aisiais nemaža dalis miesto gatvių atsikratė senųjų pavadinimų, taip Lenino prospektui grąžintas Vytauto vardas, o Raudonosios armijos prospektui – Savanorių. Pajutę, kad sovietinis režimas nebėra toks negailestingas kaip anksčiau, miestiečiai pasišovė atkurti okupantų sunaikintus svarbius objektus. Buvo 1988-ųjų sausis, o gal vasaris, kai susėdę už apskritojo stalo Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos nariai sudarė tokių vietų sąrašą. Laisvės statula, paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, galiausiai – visas Karo muziejaus sodelis, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimo vieta, Šv.Gertrūdos bažnyčia. Netrukus minėtas sąrašas nukeliavo į komunistų partijos centro komitetą. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo – po savaitės Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos pirmininkas su visais pavaduotojais buvo iškviesti "ant kilimėlio".

"Ten mums įsakmiai paaiškino, kad esame tarybiniai žmonės, todėl neturėtume atstatyti buržuazinių paminklų. Priminė, kuo visa tai gali baigtis", – ketvertas, anot A.Norvilo, neskubėjo daryti išvadų, todėl po savaitės į Kauno menininkų namus buvo iškviesta visa taryba. Ją pasitiko gausios partinės valdžios pajėgos, o po trumpo pokalbio programą buvo liepta pakoreguoti.

Staiga atsistojo Rūta Staliliūnaitė ir sako: "Moterys, vyrai, man tai ši programa labai patinka! Balsuojame?

"Sėdime nosis nukabinę, nuotaika – pakasynų. Staiga atsistojo Rūta Staliliūnaitė ir sako: "Moterys, vyrai, man tai ši programa labai patinka! Balsuojame?" – A.Norvilas prisiminė, kad prieštaraujančių ar susilaikiusių nebuvo – visi vienbalsiu palaikė senąją programą.

Pats įsuko varžtą

Žinia apie užmojus prikelti Karo muziejaus sodelį ir tautos laisvės simbolius – paminklą Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Nežinomo kareivio kapą ir Amžinąją ugnį – nuvilnijo plačiai per visą Lietuvą, o lėšos į atidarytą fondo sąskaitą ėmė plaukti ir iš pavienių žmonių, ir iš organizacijų. Dailininkas A.Obcarskas su kolegomis surengė aukcioną, kurio metu pardavė savo meno kūrinius. Gautas lėšas kūrėjai skyrė paminklo atstatymo darbams. Jų pavyzdžiu pasekė ir tautodailininkai. Architektai braižė planus, projektavo paminklą.

Stipru: akimirkos, kai prie akmenų piramidės tvirtino kryžių, A.Norvilas niekada nepamirš.

"Mano pavaduotoja buvo aktorė Hana Šumilaitė. Klausia ji su šypsena manęs, kokią čia košę užvirėme, – žmonės vos spėja suktis! Nepaisant to, niekas nesiskundė", – trisdešimties metų senumo įvykius savo pasakojimais budino Nepriklausomybės Akto signataras.

Tuo metu, kai Karo muziejaus sodelyje, numatytoje vietoje, stingo betonas, žmonės, išsibarstę po visą Lietuvą, rinko akmenis. Ne paprastus pakelės riedulius, o gulėjusius mūšio vietose, kurias brėžiniuose išguldė Vytautas Žukas. Žmonės juos krovė į automobilius ir vežė į Kauną. Vienas lauko riedulys, anot A.Norvilo, buvo atgabentas net iš Seinų. 1989-ųjų lapkričio 23 dieną buvo padėtas kertinis akmuo. Svarbiausia procedūra buvo patikėta Lietuvos kariuomenės veteranui, savanoriui, aviacijos kapitonui Simui Stanaičiui.

"Jis buvo labai garbaus amžiaus. Sėdėdamas ant kėdės perskaitė kalbą. Prilaikomas nuėjo prie akmens ir padėjo simboliškus apmūrijimo žiupsnelius", – akimirkos didybę prisiminė A.Norvilas.

Toliau darbai vyko itin sparčiai. Akmenų piramidė buvo lipdoma pagal tas pačias tradicijas, kurių buvo laikomasi ir statant paminklą 1921 m. Žmonės dirbo net naktimis, o Karo muziejaus sodelyje iškilo palapinė. 1990-ųjų vasario 16-ąją įvyko iškilminga paminklo atidengimo ceremonija. Tiesa, dar išvakarėse akmenų piramidės viršūnėje buvo pritvirtintas kalvių nukaltas kryžius. Vieną iš keturių jį laikančių varžtų prisuko A.Norvilas. Į savo vietą grįžo ir senasis J.Zikaro kurtas bareljefas, kurį su bičiuliu Valentinu Masalskiu akies kampeliu galėjo pamatyti užslėptą M.K.Čiurlionio muziejaus fonduose.

Suklaidino vietiniai

Planui kitų metų Vasario 16-ąją atidengti paminklą Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir perlaidoti nežinomą karį, koją pakišo tuometis režimas. Giedraičių miestelio kapinėse suradus palaidotų karių palaikus ir juos atkasus, vietiniai atvykėlius suklaidino, esą vienas iš rastųjų – eilinis našlaitėlis, į kurio kapą kryžius buvo šiaip sau įbestas. Taip nežinomo kario perlaidojimo procedūra nusitęsė iki tų pačių metų lapkričio 23-iosios.

Entuziazmas: niekas nesiskundė, kad darbo per daug, – visi degė noru pamatyti galutinį rezultatą.

Kauno dailės kombinatas pagamino tokį pat karstą-sarkofagą, kokiame nežinomo kario palaikai buvo 1934-aisiais. Perlaidojimo iškilmės truko tris dienas. Lapkričio 21 d. palaikai buvo iškasti, su kryžiumi ir trispalve vėliava pernešti į Giedraičių bažnyčią. Lapkričio 22 d., po šv.Mišių už žuvusiuosius nepriklausomybės kovų karius, palaikai išgabenti į Vilnių, galiausiai – į Kauną. Lydimas savanorių, sarkofagas buvo pastatytas Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, kur vyko šv.Mišios. Po to nežinomas karys tūkstantinės minios buvo palydėtas iki Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Čia nežinomas kareivis buvo palaidotas prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę. Amžinoji ugnis saugo Nežinomą kareivį, o akmenų piramidė taip pat turi savo paslaptį – kapsulę, kurioje surašyti visų paminklą prikėlusių žmonių vardai.

"Tik noriu priminti, kad turime keturias itin gražias datas. Praėjusių metų Vasario 16-ąją suėjo trisdešimt metų nuo Laisvės statulos atstatymo. Beje, turiu nuotrauką, kur stoviu prie "Laisvės" rankos. Lapkričio 23-iąją tiek pat suėjo nuo dienos, kai Vytauto didžiojo karo muziejaus sodelyje padėjome kertinį akmenį. Šių metų vasario 16-ąją švęsime atstatyto paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę trisdešimtmetį, o lapkričio 23-iąją prisiminsime, kad prieš tiek pat metų čia buvo perlaidotas nežinomas karys", – užpildęs svarbiausių šaliai datų kalendorių, A.Norvilas baigė pokalbį.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje galima pamatyti kovų už tautos laisvę simbolius – paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, Nežinomo kareivio kapą ir Amžinąją ugnį.

Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“

Karo muziejus buvo neatsiejamas nuo sodelio ir jo paminklų, kurie įkūnijo valstybingumo idėją bei kovas dėl jos. Pirmasis sodelyje pastatytas paminklas buvo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, projektuotas architekto Vladimiro Dubeneckio ir skulptoriaus Juozo Zikaro. Akmenys Paminklo piramidei buvo atvežti iš Nepriklausomybės kovų vietų. Muziejaus įkūrėjas gen. ltn. Vladas Nagevičius rūpinosi lėšomis paminklo statybai, kurios buvo gautos iš Vyriausiojo Lietuvos gynybos komiteto. 1921 m. spalio 16 d. iškilmingos ceremonijos metu paminklas buvo oficialiai atidengtas. Atidarymo iškilmėse dalyvavo einantis Prezidento pareigas Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ministras pirmininkas Kazys Grinius, krašto apsaugos ministras prof. Jonas Šimkus bei kiti svarbūs Lietuvos veikėjai ir užsienio svečiai.

Paminklą šventino Jonas Mačiulis-Maironis. Iškilmių metu pirmą kartą karinis orkestras pristatė šiai progai sukurtą kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos Gedulingą karinį maršą. Po atidarymo įvyko kariuomenės paradas. Siekiant pagerbti žuvusiųjų už tautos laisvę atminimą, krašto apsaugos ministras išleido įsakymą, kuris skelbė, kad Kaune kariams einantiems pro paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ privaloma atiduoti karinę pagarbą.

Paminklas buvo pagerbiamas ne tik švenčių metu, bet ir kiekvieną dieną, iškeliant šalia „Vyčio Kryžiaus“ vėliavą. Ceremonija vyko nuo 1923 m., joje dalyvavo ir vėliavą kėlė Lietuvos karo invalidai, tuo metu tarnavę Karo muziejuje. Tais pačiais metais šalia paminklo pastatytas aukuras, ant kurio buvo parašyti lotyniški žodžiai „Redde, quod debes / Petronus“ (liet. Grąžink, ką privalai) Iškilmingų progų metu aukure būdavo uždegama ugnis.

Nežinomo kareivio kapas

Nuo antikos laikų pagerbiant žuvusius ir negrįžusius namo karius buvo statomi simboliniai paminklai. Po Pirmojo pasaulinio karo daugumoje kariavusių valstybių sostinių atsirado Nežinomo kareivio kapai. Ketvirtajame dešimtmetyje Vytauto Didžiojo karo muziejaus vadovybė taip pat ėmė svarstyti galimybę papildyti muziejaus sodelio ansamblį.

1934 m. lapkričio 23 d. iškilmingai prieš paminklą „Žuvusiems už tautos laisvę“ buvo perlaidotas Nežinomas kareivis. Palaikai atvežti iš Latvijos teritorijos, kurioje vyko kovos su bolševikais. Ceremonijos metu Prezidentas Antanas Smetona Nežinomą kareivį apdovanojo trečio laipsnio Vyčio Kryžiumi.

Sunaikintas ir atgimęs

Prasidėjus okupacijoms, palaipsniui buvo uždraustas Nežinomo kareivio kapo pagerbimas, paskutinis oficialiai įvyko 1940 m. birželio mėnesį, kol galiausiai antrosios sovietinės okupacijos metu buvo sunaikinti visi sodelyje buvę paminklai. Vietoj Nežinomo kareivio kapo buvo pastatytas sovietų čekisto Felikso Dzeržinskio biustas.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, muziejaus darbuotojų iniciatyva, palaipsniui buvo atkurtas muziejaus sodelis ir buvusios tradicijos. Visų pirma atstatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ ir perlaidotas Nežinomas kareivis. Prisimenant senąsias tradicijas, specialiai sudarytos darbo grupės Nepriklausomybės mūšių laukuose šiam paminklui surinko akmenis.

Neradus seniau palaidotų kareivio palaikų, kurie buvo sovietų sunaikinti, iš Giedraičių kapinių perkelti kito niekam nežinomo kareivio palaikai. Palaikus pervežė besikuriančios Lietuvos kariuomenės savanoriai, kurie, 1990 m. lapkričio 23 d. perlaidojant Nežinomą kareivį, prisiekė tėvynei. 1992 m. lapkričio 18 d. Nežinomas kareivis buvo apdovanotas Vyčiaus Kryžiaus pirmo laipsnio ordinu. Apdovanojimas iki šios dienos saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijoje.

Nežinomo kareivio perlaidojimas visuomenei tapo svarbiu atgimstančios Lietuvos ir jos kariuomenės simboliu, kuris didelėmis pastangomis buvo atkurtas.

Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia lankytojus susipažinti ne tik su muziejaus ekspozicijomis, bet ir aplankyti sodelį, kuriame vyksta minėjimai, šventės ir atiduodama pagarba Nežinomam kareiviui. Sodelyje atkurti paminklai įamžina Lietuvos valstybės kūrėjus, o Amžinoji ugnis primena mums, kodėl esame laisvi.

Yra, bet jos nemato

Pradėkime nuo naujųjų. Iš jų įdomi ir labai savita yra Fluxus judėjimo įkūrėjo Jurgio Mačiūno aikštė, įsikūrusi trišalės sankryžos, jungiančios Vytauto prospektą bei K.Donelaičio ir Parodos gatves, viduryje. Tai bene pirmoji pasaulyje aikštė, į kurią negalima patekti ir kurios pėstiesiems net nesimato. Žinoma, galima sakyti, kad tai nėra tikra aikštė ir joje nieko nevyksta, bet ji puikiai atitinka maištingą Fluxus dvasią, o pasitelkus droną jos viduryje galima išvysti šio judėjimo simbolį – acteko figūrėlę.

Iš naujų aikščių savo paskirtį miesto gyvenime puikiai atlieka Čečėnijos aikštė, kur Eigulių bendruomenė švenčia įvairias šventes, tai puikus gyvos bendruomeninės aikštės pavyzdys kitiems naujiesiems Kauno rajonams.

Kažkada miesto gyvenime svarbų vaidmenį kaip viena pagrindinių turgaus aikščių vaidinusi dabartinė Steigiamojo Seimo aikštė, esanti Senamiestyje tarp Gimnazijos, Šv.Gertrūdos ir J.Jablonskio gatvių, šiandien yra apmirusi ir kol kas neranda savo naujos paskirties.

Senojo miesto širdis

Rotušės aikštė, be jokios abejonės, yra seniausia ir pagrindinė Kauno senamiesčio aikštė. Miestas, 1408 m. gavęs Magdeburgo teises, iki XVI a. augo kaip pirklių miestas. Pagrindinė tuometės aikštės paskirtis – turgus ir viešoji miestiečių susibūrimo erdvė.

Kaunas perplanuotas po didelio 1537 m. gaisro. Architektė ir paveldosaugos specialistė Loreta Janušaitienė apie tai pasakojo: "Aikštės kompozicija tuomet iš naujo formuota atsižvelgiant į greta buvusias mūrines bažnyčias, viduramžiais susiformavusį gatvių tinklą. Aplink turgavietę koncentravosi pagrindinės architektūros objektai: pilis, parapijinė, Vytauto ir Bernardinų bažnyčios.  XVI a. pastatyta renesansinė rotušė tapo vienu svarbiausių miesto akcentų. Kaunas buvo plėtojamas pagal pažangiausius to meto urbanistikos principus, o centras formuojamas kaip vientisas renesansinis ansamblis."

Aikštė ir toliau veikė kaip turgaus, mugių vieta, joje vyko įvairios iškilmės. Rotušė – magistrato būstinė, todėl aikštėje buvo skelbiami miestiečiams svarbūs pranešimai, teismo nuosprendžiai, ji tapo ir bausmių vieta.

XIX a. pabaigoje, Rusijos carizmo laikais, aikštė buvo naudojama kariuomenei marširuoti ir vadinosi Paradų aikšte. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, aikštėje dar kurį laiką vykdavo ir Lietuvos kariuomenės paradai, tačiau ji nebuvo deramai sutvarkyta, po lietaus telkšodavo balos, vaizdą gadino ūkiniai statiniai – transformatorinė (pastatyta 1926 m.), benzino rezervuaras (1932). Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje aikštė iš esmės pertvarkyta – paversta skveru su gazonais, reguliariais takais, pastatyti suoleliai. Tarpukariu pakito ir aikštės architektūrinė aplinka bei kompozicija.

1972 m. Rotušės aikštė vėl rekonstruojama, panaikinami želdiniai, išskyrus medžius, jai suteikiama daugiau reprezentatyvumo, iškilmingumo, čia įsikuria Santuokų rūmai.

Nuo to laiko aikštė mažai keitėsi, kartkartėm buvo tvarkoma jos ir aplinkinių šaligatvių danga, atnaujintos kelios dešimtys ąžuolinių suoliukų, įdiegti šiuolaikiniai apšvietimo sprendimai. Čia įžiebiama pagrindinė miesto Kalėdų eglė, pagerbiami sportininkai, vyksta įvairūs kultūros renginiai ir, tarsi grįžtant į tai, nuo ko viskas prasidėjo, – amatininkų mugės.

Istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Kulakausko nuomone, Kauno rotušės aikštė yra tipiška svarbaus Vakarų Europos viduramžių miesto aikštė, šiandien atliekanti reprezentacinę paskirtį ir tuo svarbi tiek miesto gyvenimui, tiek patraukli turistams.

Naujasis miesto centras

Pasak architektės L.Janušaitienės, Vienybės aikštė, esanti K.Donelaičio ir S.Daukanto gatvių sankirtoje, nuo pat jos atsiradimo pradžios taip pat patyrė didžiulių urbanistinių permainų. XIX a. pradėjusi funkcionuoti kaip arklių ir malkų turgus, tarpukario laikotarpiu ji tampa pagrindine miesto aikšte. Čia perkeliamas naujasis visuomeninis ir kultūrinis miesto centras, Rotušės aikštei paliekant istorinio centro vietą.

Tuo metu aikštės kaimynystėje įkurtas Vytauto Didžiojo karo muziejus. Tarp jo ir ir K.Donelaičio gatvės buvo įrengtas muziejaus sodelis, pastatytas paminklas "Žuvusiems už Lietuvos laisvę", biustai iškiliausiems Lietuvos žmonėms, Laisvės paminklas, įrengta Amžinoji ugnis, Knygnešių sienelė. Aikštėje vyko svarbiausios valstybinės iškilmės, kariuomenės rikiuotės. Jos erdvę juosė ir svarbūs administraciniai, visuomeniniai pastatai: Žemės bankas (dabar – Kauno technologijos universiteto rektorato rūmai), verslininkų brolių Vailokaičių namas (susprogdintas Antrojo pasaulinio karo metu), vėliau iškilo M.K.Čiurlionio muziejus. Antano Smetonos laikų Kaune miestiečiai aikštėje mielai leisdavo laisvalaikį, čia juos ant suoliukų buvo galima išvysti skaitančius laikraščius, užrašus vartančius studentus, guvernantes su vaikiškais vežimėliais.

"Tarpukariu Vienybės aikštė tapo pagrindine Lietuvos reprezentacine aikšte. Tokios aikštės buvo būdingos ir kitoms tautinėms valstybėms nuo pat XIX a. Jas vienijo bendri akcentai – monumentai žuvusiesiems už tautos laisvę, Amžinoji ugnis, karių rikiuotės įvairių iškilmių proga", – pasakojo istorikas A.Kulakauskas.

Tarpukariu Vienybės aikštė tapo pagrindine Lietuvos reprezentacine aikšte. Tokios aikštės buvo būdingos ir kitoms tautinėms valstybėms nuo pat XIX a.

Karo metu ir sovietmečiu Karo muziejaus sodelyje pastatyti paminklai ir skulptūros buvo sunaikinti, aikštė performuota, pervardyta poeto J. anonio vardu, pastatytas ir tuo metu svarbiausiai bet kurio miesto aikštei privalomas paminklas V.Leninui. Greta pastatyti Politinio švietimo namai (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto rūmai), iškilo Pramprojekto ir Miestprojekto pastatai. 1990 m. atkūrus nepriklausomybę iš Vienybės aikštės pašalinti sovietiniai paminklai, palaipsniui atkurtas Karo muziejaus sodelio kompleksas.

Turi ir vienyti

Vis dėlto, nepaisant istorinės auros, daugelio kauniečių manymu, pastaruosius 20 metų Vienybės aikštės dalis prie dabar rekonstruojamų pastatų buvo apleista, nuobodi ir negyva.

Architektės L.Janušaitienės nuomone, šiuo metu rekonstruojant Vienybės aikštę svarbu, kad liktų nepažeista Karo muziejaus sodelio komplekso dalis, kuri ir toliau turi atlikti memorialinę ir reprezentacinę funkciją. Vienybės aikštės dalis prie dabar rekonstruojamų pastatų galėtų tapti multifunkcinė – koncertų, tam tikrų pramogų, viešų miesto renginių bendra erdve įvairaus amžiaus kauniečių sambūviui. Tokios tendencijos rekonstruojant reikšmingas miestų aikštes šiuo metu pastebimos visoje Europoje.

Architektė ir paveldosaugos specialistė pritaria požiūriui, kad reprezentatyvumas negali būti suvokiamas kaip statiškas miesto praeities palikimas ar politinės ideologijos išraiška, o miestui plėtojantis ir kintant, aikštės reprezentatyvumą gali lemti naujai atrastos ar sukuriamos savybės ir vertės.

"Palinkėčiau, kad ir kaunietis, ir miesto svečias Vienybės aikštėje sau atrastų kažką tinkamo, o kartu ir bendro, vienijančio. Prie to ateityje galėtų prisidėti ir stipresnis kultūrinis matmuo. Čia galėtų atsirasti ne tik jaukių kavinių, bet ir naujų kultūros įstaigų. Pavyzdžiui, vieno iš pastatų – dabartinio BLC (prie V.Putvinskio gatvės) – pirmajame aukšte matyčiau kokį nors šiuolaikinį meno centrą, šiltu metų laikotarpiu atveriantį fasadą ir taip išplečiantį savo veiklą į aikštės zoną. Tuomet susiformuotų stipresnės kultūrinės jungtys tarp Karo muziejaus sodelio komplekso dalies, čia esančių universitetų ir beatsinaujinančio administracinių pastatų komplekso", – mintimis dalijosi L.Janušaitienė.

Jaukioje ir neįprastoje aplinkoje koncerto dalyviai galėjo mėgautis dar negirdėtomis pasaulinių hitų versijomis bei džiazo skambesiais.

Jaukią atmosferą dalyviams kūrė džiazo grupė iš Klaipėdos: Kristina Jatautaitė – solistė, Laimonas Urbikas – saksofonas, Mindaugas Putna – klavišai, Paulius Stonkus – bosinė gitara ir kaunietis Ąžuolas Paulauskas – mušamieji.

„Man labai patiko solistė – puikus balsas ir stilius, taip pat ir kiti muzikantai, kurie savo darbą atlieka profesionaliai“, – džiaugėsi šiuo koncertu dalyvis. Tai jau nebe pirma iniciatyva, kuria bandoma prikelti apmirusias Kauno vietas. „Būtų šaunu, jei tokių renginių čia vyktų daugiau“, – sako renginio dalyvė. Panašiomis akcijomis kauniečiai atgaivino ir Kauno senamiestį bei pagyvino Laisvės alėjos gyvenimą.

Per miesto centrą Kovo 11-ąją nuvilnijusi Kauno moksleivių bei visuomeninių organizacijų eisena reiškė vieną: jaunimas džiaugiasi laisve, ją brangina ir neketina jos paleisti.

Nuo Kauno arkikatedros bazilikos į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį minia, nešina atstovaujamų organizacijų, mokyklų vėliavomis, traukė klegėdama ir šventine nuotaika užkrėtė sutiktus praeivius.

Eisenai pasiekus sodelį ir kiek nurimus, čia prasidėjo varpų muzikos koncertas. Jis buvo tarsi rimties įžanga į iškilmingą minėjimą. Čia paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną susirinko didžiulė minia. Pasidžiaugti kartu, pabendrauti, prisiminti svarbius istorinius įvykius, kuriuos išgyveno patys ar artimieji.

"Nuotaikos - puikios. Nors oras ne pats geriausias - šaltoka, bet širdyje - labai šilta ir gera, kad mūsų maža šalis tiek pasiekė", - šypsojosi kaunietis Arnas Jančius, buvęs pedagogas. Jis džiaugėsi proga susitikti buvusius kolegas, buvusius mokinius.

"Žiūrėk, ten Aldona. O, ir Juozas", - pažįstamus vos spėjo skaičiuoti atokiau stovėjusios senjoros. "Kaip gražu! Kaip galima nesidžiaugti tokia švente, tokiu jaunimo entuziazmu", - gėrėjosi moterys, belaukdamos giedamo himno. Jį sugiedoti buvo pakviestas dainininkas ir kūrėjas Linas Adomaitis. 

Po šios ceremonijos kalbėjęs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis visiems dėkojo už pastangas kartu kurti gražesnį ir tvarkingesnį Kauną. "Laisvė - tai atsakomybė. Už artimuosius, savo kiemą ir už savo miestą", - sakė miesto vadovas.

ES ambasadorius Rusijoje Vygandas Ušackas pasidžiaugė vizitu į Kauną ir neslėpė, kad gera būti mieste, "kur jaučiama ypatinga laisvės dvasia".

Pagerbus mūsų tautos didvyrius ir reikšmingus žmones, padėjusius Lietuvai siekti laisvės, atėjo laikas nepriklausomybe pasidžiaugti garsiai ir triukšmingai tikrąja to žodžio prasme. Visų susirinkusiųjų laukė trispalvė akcija, kai iš spalvotų dūmų suformuota Lietuvos vėliava pakilo aukštai virš galvų, ir šventinis koncertas „Sveika, Laisve!” su stereotipus laužančiais L. Adomaičiu ir grupe „G&G Sindikatas“.

Įvairūs šventiniai renginiai Kaune tęsėsi iki pat vakaro. 

Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį grįžta du paskutiniai restauruoti kryžiai. Per trejus metus restauratoriai naujam gyvenimui prikėlė prieš dvidešimt metų liaudies meistrų išdrožtus kryžius, stogastulpius ir koplytstulpius.

Laukė 20 metų

Pirmaisiais nepriklausomybės metais žmonės degė noru atkurti tai, kas jiems miela ir brangu. Buvo siekiama, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis būtų toks kaip tarpukariu. Prieš dvidešimt metų drauge susibūrę žymūs medžio drožėjai sukūrė ir pastatė dešimt kryžių, stogastulpių ir koplytstulpių.

"Tada vyko liaudies meistrų pleneras. Jie išdrožė kryžius ir paliko, tačiau po sodelio rekonstrukcijos jų liko septyni", – dviejų dešimtmečių įvykius prisiminė Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojas Zenonas Girčys.

Vienas iš septynių liaudies meistrų kūrinių, labiausiai nukentėjęs nuo gamtos poveikio, buvo restauruotas 2011 m. Restauruoti kryžius buvo patikėta bendrovei "Restauracija". "Skulptoriai tuos darbus išdrožė iš ąžuolo ir nulakavo, tačiau lakuoti ąžuolą nėra gerai", – pirmuosius įspūdžius apie kryžius ir koplytstulpius prisiminė bendrovės vadovas Raimundas Bridikis.

Atkūrė netektis

"Pradžioje teko nuimti 5 cm storiu samanų sluoksnį nuo horizontalių dalių, išvalyti po stogeliu susuktus paukščių lizdus", – plačiai nusišypsojo kryžius restauravęs Ernestas Rutkovskis. Dvidešimt metų lietaus, sniego, saulės ir vėjų glostomi ąžuoliniai kūriniai gerokai aptriušo, kai kurios dalys sunyko negrįžtamai.

Restauratoriai pabrėžė ąžuolo specifiką – jis skalsus ir trūkinėja, todėl per laiką paprasčiausiai nutrupa. Restauratoriams teko, jų kalba, atkurti netektis. Pirmiausia buvo atkurtos išvalytų kryžių, stogastulpių ir koplytstulpių nutrupėjusios detalės, po to kūriniai  konservuoti ir impregnuoti.

"Štai čia teko įleisti naujo ąžuolo dalelę. Tai vadinama antikūnu, tačiau kitaip neišeina, nes lietus, sniegas skverbtųsi į kryžiaus vidų. Antikūnas saugo kryžių nuo drėgmės", – E.Rutkovskis lietė kryžiaus vertikalę. Neseniai mokslus baigęs jaunas restauratorius prisiminė, kad tik atvežtų darbų net medžio spalvos nesimatė nuo per dvidešimt metų atsiradusio aplinkos grunto.

Tarnaus ilgai

"Gražūs kryžiai. Nuostabūs. Išvis Lietuvos kryžiai labai gražūs", – restauruotus darbus akimis glostė R.Bridikis. Restauratorius išskyrė Karo muziejaus sodelio kryžių turtingą puošybą, įspūdingą ornamentiką.

Specialistai šypteli, kad buvo pats laikas restauruoti tautos atgimimo dvasia sukurtus Karo muziejaus sodelio simbolius. Restauratorių vertinimu, po penkerių metų naujai atgimusius liaudies meistrų darbus reikėtų ir vėl patepti specialiomis medžiagomis – esą nuolat prižiūrimi šie darbai dar džiugintų mus daugiau kaip 50 metų.