– Kaip tavo gyvenime atsirado ledo ritulys?
– Pradėjau žaisti, kai buvau šešerių ar septynerių metų. Mūsų šeima vakarieniavo kartu su kaimynais ir vienas kaimynų draugas užsiminė apie naują ledo ritulio komandą, pasiūlė savo jėgas išmėginti man. Taip tėvai ir pradėjo mane leisti į ledo ritulio treniruotes.
– Kaip iš vaikiško užsiėmimo tai tapo profesionaliu žaidimu? Gal pameni konkretų lūžio tašką?
– Vaikystėje turėjau daug veiklų – žaidžiau ir tenisą, futbolą, užsiėmiau kitomis sporto šakomis. Momentas, kai turėjau apsispręsti, atėjo tuomet, kai buvau futbolo vartininkas ir man buvo pasakyta, kad jei noriu likti su komanda, turiu futbolui skirti kur kas daugiau laiko. Aš atsisakiau ir nusprendžiau žaisti tik ledo ritulį. Tai puikus sportas, niekur kitur nerasi tokios komandos vienybės, bendruomeniškumo, bičiulystės.
– Lietuvoje esi jau beveik penkerius metus. Ar būnant vos aštuoniolikos nebuvo sunku priimti sprendimo kraustytis į nepažįstamą šalį?
– Aš tą sprendimą mačiau taip, kad kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Labiausiai už viską pasaulyje norėjau būti gydytoju, o mano šalyje stojimai yra tarsi loterija – net jeigu turi geriausius pažymius, tik vienam iš trijų pavyksta įstoti. Gali arba sėdėti ir laukti loterijos laimėjimo, arba pats priimti sprendimą. Pradėjau domėtis galimybėmis, Lietuva buvo vienas iš variantų. Ši šalis man pasirodė patraukliausia, tad nusprendžiau pabandyti. Tiesą sakant, Švedijoje kone kas antras gydytojas savo laipsnį įgijo kitoje šalyje, o Lietuva ruošia medikus kaip niekas kitas.
– O kaip, jau gyvendamas Lietuvoje, nusprendei neapleisti ledo ritulio?
– Gyvenime reikia turėti kažkokio fizinio aktyvumo, o, mano nuomone, eiti į sporto salę labai nuobodu. Kadangi ledo ritulį žaidžiau ilgai, tai man buvo tarsi natūralu. Mano tėtis pažinojo buvusį Lietuvos ledo ritulio asociacijos prezidentą, su kuriuo susipažino Baltarusijoje vykusiame turnyre. Šis žmogus nukreipė mane į Kėdainių komandą (Kėdainių LRK – red. past.), kur ir pradėjau žaisti. Nors mano tėtis nėra profesionalus ledo ritulininkas, tačiau mūsų šeimoje šis sportas labai svarbus. Jei nori užauginti du ledo ritulį žaidžiančius sūnus, turi ir pats skirti tam laiko: tiek kasdien vežioti vaikus į treniruotes, tiek laukti jų šaltose ledo arenose. Mūsų šeimoje šis sportas yra paprasčiausiai gyvenimo dalis. Esu labai dėkingas savo tėvams, be jų pastangų sportuoti būtų buvę tiesiog neįmanoma.
– Galbūt prieš atvykstant į Lietuvą tau teko girdėti kokių nors mitų ar stereotipų, kurie atvykus pasirodė visiškai neteisingi?
– Buvo tokia juokinga istorija. Iš tikrųjų Švedijoje nėra tiek daug žinoma apie Lietuvą, tad prieš atvykdamas nelabai ką ir žinojau. Taigi pirmąjį kartą čia atvykau su tėčiu, iš Švedijos į Klaipėdą atplaukėme laivu. Pirmas vaizdas, kurį pamačiau pro uoste besišvartuojančio laivo langą, – itin lėtai, praktiškai sinchroniškai su laivu einantį arklį su visu vežimu. Tada pagalvojau: "Velnias, negi jie neturi automobilių?" (Juokiasi.) Dar Švedijoje, prieš lipdami į keltą, klausėme ten dirbusios moters, kaip iš Klaipėdos nukeliauti į Kauną, ji pasakė, kad yra kelias. O kai iš Klaipėdos pajudėjome Kauno link, pamačiau puikų dviejų juostų greitkelį, turbūt kokybiškiausią, kokiu man apskritai yra tekę važiuoti gyvenime, ir nusiraminau – tai buvo kur kas geriau negu pirmasis įspūdis (šypsosi).
– Kaip tavo nuomonė apie Lietuvą pasikeitė per penkerius metus, kai čia gyveni?
– Tik atsikraustęs gyvenau bendrabutyje, kur sąlygos tikrai nėra aukšto lygio. Daliniesi su praktiškai nepažįstamu žmogumi kambariu, virtuvė – pilna tarakonų, dušai ir tualetai taip pat gan šlykštoki. Paskui susiradau draugų, persikraustėme į kitą butą, jį išgražinome, taigi pasikeitė visa mano gyvenimo Kaune patirtis. Kalbant apie Lietuvą kaip apie šalį, kai tik atsikrausčiau, viskas buvo beveik dvigubai pigiau negu Švedijoje, dabar kainos kyla, ypač nuomos. Mano laimei, Švedija turi gan dosnią studentų rėmimo programą, tad galiu pakankamai neblogai studentauti.
Labiausiai už viską pasaulyje norėjau būti gydytoju, o mano šalyje stojimai yra tarsi loterija – net jeigu turi geriausius pažymius, tik vienam iš trijų pavyksta įstoti.
Kai tik atvykau, nepažinojau daug lietuvių, bet paskui, ypač sportuodamas, susipažinau su daug žmonių. Tai leido man suprasti lietuvių kultūrą, apskritai, kokie žmonės yra lietuviai. Gali būti nelengva patekti į lietuvišką draugų ratą, tačiau kai tai pavyksta, supranti, kad buvo verta. Manau, turiu nemažai tikrai puikių lietuvių draugų. Kai tik atvykau, tas pats buvęs Ledo ritulio asociacijos prezidentas, nukreipęs mane žaisti į Kėdainių komandą, supažindino mane su viena lietuvių šeima – Burneikomis, kurie man tapo tarsi antra šeima, ypač pirmaisiais metais. Jie paimdavo mane iš bendrabučio ir nuveždavo į treniruotes, o tos šeimos mama – iš viso nuostabi moteris. Pamenu, ruošiausi vykti aplankyti namų per Kalėdas ir tuomet būdavo labai sunku išsikviesti taksi, nes operatorės kalbėdavo tik lietuviškai. Skrydis buvo labai anksti ryte ir nors sakiau, kad vargintis nebūtina, kelionės rytą ta moteris paskambino man ir pranešė, kad iškvietė man taksi. Tiek daug žmogiškumo, rūpesčio ir meilės tam, su kuriuo nesi susijęs jokiais kraujo ryšiais, yra tiesiog nuostabu.
– O kokie įspūdžiai apie Kauną?
– O Kaune nuolatos kažkas vyksta – pastebiu, kad taisomos gatvės, jos atrodo vis moderniau, taip pat atsiranda naujų vietų, kur galima nueiti. Kaunas man patinka – tai didesnis miestas, čia yra ką nuveikti, ypač studentui. Taip pat pastebiu, kad su laiku atsidaro vis naujų vietų, ypač restoranų, daugiau galima rasti užsienietiško maisto. Tai šauni vieta gyventi. Na, tai ne Niujorkas, ne visada viskas blizga, tačiau tai itin greitai besivystantis miestas ir standartai čia nuolatos auga.
– Neseniai grįžai iš Švedijos, kur sutikai Kalėdas ir Naujuosius. Kaip dažnai aplankai namus?
– Kai kurie čia gyvenantys užsieniečiai namo važinėja dažnai, bet, na, jei važiuoji namo savaitgaliui, paprastai nori turėti daugiau negu dvi dienas. Priklauso nuo skrydžių, tačiau dažniausiai kelionė užima bent aštuonias valandas, tad nelabai verta. Taigi važiuoju į Švediją dviem savaitėms per Kalėdas, taip pat savaitei švęsti Velykų ir vasarą.
– Ko labiausiai pasiilgsti iš Švedijos?
– Šeimos. Supratau, kad kur kas svarbiau ne tai, kur gyveni, bet žmonės, kurie yra aplinkui. Mūsų šeima nedidelė – keturių asmenų, esame labai artimi. Ypač su jaunesniu broliu. Kaip tik taip sutapo, kad kai jis baigė mokyklą, aš buvau pasiėmęs laisvus metus nuo studijų. Tais metais kartu keliavome po Rytų Aziją ir tapome dar artimesni.
– O gal yra kokių nors panašumų tarp mūsų šalies ir tavo tėvynės?
– Lengviau turbūt pamatyti skirtumus. Lietuvoje reikšmingesnis statusas, autoritetas, o Švedijoje visuomenė plokštesnė. Švedijoje, net jei ir turi viršininką, gali bendrauti su juo gan draugiškai, o čia viskas griežčiau, turi rodyti pagarbą, ypač medicinos srityje.
– Kaip atrodo tavo įprasta diena?
– Paprastai rytas prasideda paskaitomis, taip pat po ketvirtųjų medicinos mokslų metų, daugiausia laiko tenka praleisti ligoninėje dirbant, lankant pacientus, diskutuojant su gydytojais. Tuomet keliauju namo, ruošiu namų darbus. Dar yra ir ledo ritulys, paprastai treniruojamės penkis kartus per savaitę, dažniausiai vakarais.
– Gal turi dar kokių nors pomėgių?
– Man labai patinka muzika. Nors jokio instrumento taip ir neįvaldžiau (kelias savaites vaikystėje nesėkmingai mokiausi groti fleita), tačiau vaikystėje praleidau penkerius ar šešerius metus dainuodamas berniukų chore. Tačiau šiomis dienomis dainuoju nebent duše. Na, bent komandos draugams, šalia besiprausiantiems po treniruočių, būna smagu paklausyti (juokiasi).
– Iš pradžių žaidei Kėdainių komandoje (Kėdainių LRK), o nuo 2014-ųjų žaidi kauniečių komandoje, iš pradžių "Kauno tigruose", paskui naujai susikūrusioje "Kaunas Hockey". Kokie didžiausi skirtumai, kuriuos pastebėjai tarp komandų?
– Kėdainiuose buvau dar labai naujas, visiškai nesupratau lietuviškai, todėl ir su komanda susipažinti buvo sunku. Taip pat turėjome ir rėmimo – tai turbūt yra vienas svarbiausių dalykų komandai. O "Kaunas Hockey" yra nauja komanda, matau, kad joje gausu motyvuotų žmonių, kurie stengiasi populiarinti tiek komandą, tiek ir patį sportą. Manau, tai labai smagu, ypač Lietuvoje, kur daugiausia šlovės pasiglemžia krepšinis.
– Taigi ir tarp ledo ritulininkų galima išgirsti nusiskundimų, kad krepšinis atima per daug dėmesio ir, neslėpkime, investicijų?
– Na, manau, kadangi tai toks, kol kas nedidelis sportas, kiekvienas mūsų komandoje yra paprasčiausiai laimingas, galėdamas žaisti. Nes, pavyzdžiui, pastaraisiais metais "Kauno tigruose" mes netgi patys tam tikrą dalį pinigų turėjome susimokėti už save, tad yra šaunu, jei kažkas pasiryžęs į sportą investuoti. Mes labai džiaugiamės dėl "Kaunas Hockey", kai matome tiek entuziastingų žmonių, kurie į viską žiūri labai rimtai. Mums, pavyzdžiui, organizuojami susitikimai, kurių metu kalbamės apie komandos vertybes ir panašius dalykus. Pavyzdžiui, mieste aš reprezentuoju ne tik pats save, bet ir savo komandą. Manau, daugeliui žmonių tai yra svarbu komandoje.
– Beje, sakoma, kad lietuvių kalba – viena sudėtingiausių pasaulyje. Ar jau spėjai bent kiek nors jos pramokti?
– Šiek tiek išmokau lietuviškai. Visų pirma universitete dvejus su puse metų mokiausi lietuvių kalbos. Bet per pirmuosius metus tiesiog supratau, kokia sunki lietuvių kalba iš tikrųjų yra ir kad, atrodo, nedidelės klaidos gali taip pakeisti tavo sakinį, kad žmonės tiesiog nebesupras. Be to, man atrodo, kad lietuviai šiek tiek drovisi kalbėti angliškai, pasitaiko situacijų, kai sunku susikalbėti, pavyzdžiui, parduotuvėje. Dar yra medicininiai terminai, taip pat šnekamoji kalba, kurios prisirenku iš visur. Tiesą pasakius, buvo viena juokinga istorija. Dažniausiai, jei vasarą daug nesitreniruoju, priaugu šiek tiek svorio. Komandoje turiu Švedo pravardę ir kartą nugirdau, kaip komandos draugai kalbėjosi, kad Švedas priaugo svorio. Turbūt vaikinai nežinojo, kiek lietuviškai suprantu, tačiau buvo labai nustebę, kai atsakiau, kad viskas gerai, nieko aš nepriaugau (juokiasi).
– O ar nebūna sunku susikalbėti su komandos draugais dėl kalbos barjero?
– Kai tik pradėjau žaisti, būdavo sunku net suprasti, ką turiu daryti per treniruotes, nes visi nurodymai pateikiami lietuviškai. Tačiau su laiku išmoksti ledo ritulio žodyną, o jei kas būna neaišku, tiesiog paklausiu kurio nors iš vaikinų.
– Papasakok daugiau apie komandą. Gal iš ten susiradai draugų, su kuriais laiką leidžiate ne tik per treniruotes ar varžybas, bet ir laisvalaikiu?
– Žinoma. Vienas tokių Erminas Gutauskas iš mano komandos. Jis labai šaunus vaikinas. Pavyzdžiui, kadangi gyvenu studentišką gyvenimą ir automobilio neturiu, jis visada geranoriškai paima mane kartu važiuodamas į treniruotes. Jis keleriais metais už mane vyresnis, taigi tapo man tarsi vyresnis brolis.
Gali būti nelengva patekti į lietuvišką draugų ratą, tačiau kai tai pavyksta, supranti, kad buvo verta.
– Ledo ritulys paprastai laikomas viena agresyviausių ir pavojingiausių sporto šakų. Ar tai tiesa, o gal tiesiog stereotipas?
– Manau, kad daugiausia tai, kas vyksta ant ledo, yra džentelmeniško susitarimo reikalas. Gali žaisti šiurkščiai, tačiau jei imsi žaisti bjauriai, apie tai tau tikrai praneš kas nors iš tavo ar priešininkų komandos. Aš norėčiau, kad ledo ritulyje būtų mažiau muštynių ir, manau, tai pamažu vyksta visur. Net ir NHL filmuojama mažiau muštynių, o daugiau paties žaidimo. Seniau net žiūrovai provokuodavo žaidėjus muštis, o dabar viskas orientuota labiau į gražų žaidimą.
– Ar teko patirti traumų?
– Kelias turėjau pernai. Nieko pernelyg rimto, tačiau padarinius dar jaučiu. Turiu randą tarp antakių. Dėvėjau veido apsaugą, bet nemačiau atlekiančio vaikino, jis atsitrenkė į mane ir šalmas tiesiog įsirėžė į odą. Taip pat buvau nukritęs ir susitraumavęs kaklą, kartais vis dar jaučiu skausmą.
– Kaip manai, kokia ledo ritulio ateitis Lietuvoje?
– Mano nuomone, būtų labai šaunu, jei daugiau lietuvių ateitų pažiūrėti ledo ritulio. Tai puikus sportas žiūrovams – čia daug veiksmo, nemažai įvarčių, bent jau palyginus, pavyzdžiui, su futbolu, tai šauni patirtis. Nors šiemet žiūrovų sulaukiame daugiau negu pernai, norėtųsi jų dar daugiau. Tai toks šaunus sportas. Taip pat norėtųsi, kad būtų ir daugiau žaidžiančiųjų ledo ritulį, ypač vaikų, jaunimo. Lietuvoje dabar yra komandos arba labai jauniems vaikams, arba vyresniems. O štai, pavyzdžiui, Švedijoje, kone kiekvieno amžiaus vaikams yra atskiros komandos, tad šešiamečiai žaidžia su šešiamečiais ir taip toliau, o tai pritraukia daugiau dėmesio sportui.
Tai gan brangus sportas, kalbant apie aprangą ir reikmenis, kuriuos vaikai greitai išauga. Švedijoje įprasta organizuoti dienas, kurių metu galima parduoti išaugtą aprangą jaunesniems vaikams – tai palengvina pradžią didelei daliai žmonių. Greičiausiai ir čia žmonės daro tą patį, bet galbūt reikėtų didesnio organizuotumo.
