Teigiama, jog šioje tariamai utopinėje santvarkoje nebus išnaudojimo, socialinių klasių, susvetimėjimo, o gėrybių iš kiekvieno bus reikalaujama "pagal galimybes" ir dalijamos jos kiekvienam bus "pagal poreikius".
Šią istorijos interpretaciją perėmė ir amerikiečių liberaliosios pakraipos politologas bei ekonomistas Yoshihiro Francis Fukuyama (1952). Jis pats kadaise viename interviu tvirtino, jog marksistinis istorijos interpretavimas jam artimesnis (moksliniu požiūriu). Savo veikale "Istorijos pabaiga ir paskutinysis žmogus" ("The End of History and the Last Man", 1992) Y.F.Fukuyama skelbė istorijos pabaigą ir liberaliosios demokratijos pergalę, kuri, anot jo, įvyko 1989 m., griuvus Berlyno sienai.
Vėliau mokslininkas prisipažino klydęs dėl savo įvardytos datos, tačiau jis vis dar neatsisako esminės idėjos. Anot jo, istorija vis dėlto kada nors turės baigtis. Tačiau nei marksistai, nei ponas Y.F.Fukuyama neatsakė į pagrindinį klausimą: ar žmonijai reikia, kad istorija baigtųsi?
Žmogaus istorija pirmiausia yra kovos už išlikimą ir smurto istorija – žmonija pergyveno daug ką – karus, epidemijas, badus, genocidus, Trečiąjį reichą ir Sovietų Sąjungą.
Natūralu, jog nesibaigiančių referendumų, Kardashianų šeimynos ir filmų su Stevenu Seagalu (1952) akivaizdoje dažnas savęs klausia: kokia viso to prasmė, kada tai baigsis ir, svarbiausia, kas bus po to?
Galbūt atsakymą į šiuos klausimus padėtų rasti kino genijaus Stanley Kubricko (1928–1999) šedevras "2001: Kosminė odisėja." ("2001: A Spacey Odyssey", 1968)? Tai vienas keisčiausių ir mįslingiausių visų laikų filmų, kurį retas peržiūri iš pirmo karto (o dar mažesnis žmonių skaičius jį pamėgsta).
Šioje juostoje pasakojamos trys istorijos, kurias sieja bendras vardiklis – paslaptingas juodas monolitas. Pirmoji istorija prasideda Afrikos dykumoje prieš daugybę tūkstančių metų, kur žmogaus protėviai, beveik niekuo nesiskiriantys nuo kitų beždžionių, atranda mistišką juodą artefaktą. Šis monolitas pritraukia smalsias būtybes ir tuo pat metu sukelia joms nepaaiškinamus transcendentinius pojūčius, kuriuos galima palyginti nebent su haliucinacijas sukeliančių preparatų (pvz., LSD) poveikiu.
Žmogbeždžionės patiria tokią "apvaizdą", kad viena jų, skambant Richardo George‘o Strausso (1864–1949) muzikai, supranta, jog kaulą galima panaudoti kaip ginklą. Tai ne tik leidžia iki tol vien augalais mitusiems primatams atrasti mėsos skonio žavesį, bet jie sumąsto ir nuo vandens telkinio nuvyti agresyvesnius, tačiau mažiau pažengusius giminaičius.
Antroji filmo dalis vyksta jau 1999 m. Pasak filmo autorių, tuo metu jau turėjo būti kolonizuotas Mėnulis. Žemės palydove taip pat atrandamas tas pats monolitas, skleidžiantis keistus signalus (veikiausiai savo kūrėjams). Na, o nuo maždaug 55 minutės filme imama pasakoti trečioji – pagrindinė istorija. Ten du astronautai – dr. Davidas Bowmanas (Keir Dullea, 1936) ir dr. Frankas Poole (Gary Lockwoodas, 1937) skrenda Jupiterio link, o jų laivą valdo dirbtinis intelektas – robotas HAL 9000 (įgarsino Douglas Rain, 1928). Pastarasis savo gebėjimais nenusileidžia žmogui, ir astronautai, patys būdami emociškai šalti kaip robotai, su HAL’u elgiasi lyg su visaverte asmenybe.
Dėl nepaaiškinamų priežasčių (veikiausiai to paties monolito poveikio) HAL’as pasidaro pernelyg protingas bei autonomiškas ir imasi savo šeimininkų eliminavimo. Šiaip taip įveikęs evoliucijos keliu pažengusią mašiną, D.Bowmanas pats susiduria su monolitu ir patiria tą patį, ką ir jo protėviai primatai. Astronautas regi nesibaigiančių spektro šviesų kaleidoskopą, keliauja per laiką ir erdvę bei išvysta save – savo ramų gyvenimą, senatvę, mirtį bei atgimimą.
Šio keisto kino šedevro, žyminčio kosmoso užkariavimo epochą bei haliucinogeninių narkotikų vartojimo aukso amžių, pamatus S.Kubrickas sukūrė kartu su mokslinės fantastikos rašytoju Arthuru Charlesu Clarke‘u (1917–2008). Abu menininkai iš pradžių rašė scenarijų filmui. Vėliau A.Ch.Clarke‘as tekstą patobulino, pridėjo daugiau racionalių detalių ir paaiškinimų bei išleido kūrinį romano pavidalu tais pačiais metais. Filmas labai skiriasi nuo knygos, mat S.Kubrickas sąmoningai siekė sukurti mitą ir legendą, kuri žiūrovams ne paaiškintų savo skleidžiamus teiginius žodžiais, bet leistų juos pajusti pasitelkus instinktyviai vizualines priemones.
Nors šie kūriniai išleisti lygiai prieš 50 metų, jie nagrinėja šiuo metu ypač aktualias temas – sparčiai tobulėjančių technologijų keliamą pavojų ir evoliuciją. Tuo pat metu "2001: kosminė odisėja" tarsi pateikia atsakymą į klausimą, kas slepiasi už žmoniją nuolatos kamuojančių negandų ir kokia jų prasmė. Filmas leidžia daryti prielaidą, jog žmogus yra nesukurtas istorijos pabaigai ir laimingam bei saugiam po jos laukiančiam utopiniam gyvenimui. Žmonijos civilizacijos tikslas yra nuolatinė, nesibaigianti kelionė, ieškojimai ir tyrinėjimai bei juos lydinčių iššūkių įveikimas. Išlikimą ir tobulėjimą žmogui garantuoja jo grobuoniška prigimtis.
Žengiant iš gyvūnų pasaulio į dabartinę civilizaciją, ši prigimtis neišnyko, ji įgijo gerokai subtilesnes, rafinuotesnes, tačiau tokias pat nuožmias formas. Tuo pat metu svarbu suvokti, kad žmonija nesukurta nei totalitariniam Žemės, nei kosmoso užkariavimui bei valdymui, nes tai, kaip ir istorijos pabaiga ar socializmo-komunizmo atsiradimas reikštų galutinę stagnaciją bei mirtį, t.y. žmogus taptų savo paties spąstų auka.
Šiuo metu tegalima daryti prielaidą, jog žmonijos tikslas yra nuolatinis judėjimas į priekį nežinomo tikslo link ir šį procesą lydinti sąmonės evoliucija (brendimas). Tai veikiausiai dar ilgai nesibaigs, nes žmogus – kaip ir kosmosas – jo galimybės beribės ir jos visą laiką plečiasi. Vis dėlto manoma, kad kada nors kosmosas liausis plėtęsis ir ims trauktis.
