Lietuvoje perinčios retosios meldinės nendrinukės jau išskrido žiemoti. Jos pastebėtos Ispanijoje ir Prancūzijoje.

Vakar meldinės nendrinukės apsauga besirūpinančius gamtininkus pasiekė žinios, jog Ispanijoje pastebėta Lietuvoje žieduota meldinė nendrinukė. Jos kaimynė jau rugpjūčio pirmoje pusėje buvo pasiekusi Prancūziją.

Abu paukščiai buvo žieduoti šiemet rugpjūčio 2 d. Tyruose – pagrindinėje meldinių nendrinukių perimvietėje Lietuvoje. Tagi, Prancūzijoje sugautas paukštis daugiau nei 1200 km (tikslios vietos ornitologai dar nenustatė) įveikė per mažiau nei 10 dienų, o iki Ispanijos (daugiau nei 2000 km) kitas nuskrido per mažiau nei mėnesį.

Intensyvus meldinių nendrinukių žiedavimas ir stebėjimas Lietuvoje pradėtas tik 2014 metais, siekiant geriau ištyrinėti šių globaliai nykstančių paukščių judėjimo maršrutus ir pagal tai parinkti tinkamas apsaugos priemones. Tik prieš dešimtmetį buvo nustatyta, kad meldinės nendrinukės žiemoja Senegalo upės deltoje Afrikoje. Du trečdaliai jų žiemaviečių iki šiol nerastos. 2015 metais, vykdant meldinių nendrinukių apsaugos iniciatyvą, paukščiai pradėti ženklinti dar intensyviau specialiomis plastikinių spalvinių žiedų kombinacijomis. Pagal jas kiekvieną paukštį galima identifikuoti jį stebint žiūronais iš tolo ir jo nereikia sugauti.

2015 metais buvo sugauta ir sužieduota beveik 90 šios rūšies paukščių. Didžioji dalis buvo giedantys patinėliai, tačiau pavyko sugauti ir kelias pateles. Įdomu tai, jog žiedavimo metu ornitologams pakliuvo ir 4 užsienio žiedais žieduoti paukščiai: 3 nendrinukės nešiojo Prancūzijos (dvi Paryžiaus žiedavimo centro, viena – Strazbūro) metalinius žiedus, kita buvo žieduota Jungtinėms Karalystėms priklausančioje Džersio saloje. Ornitologų teigimu, žiedavimas perėjimo sezono metu padėjo atskleisti nemažai informacijos apie paukščių judėjimą veisimosi metu. Tačiau daugiau detalesnės informacijos specialistai žada pateikti pilnai išanalizavę surinktus duomenis šių metų pabaigoje.

Lietuvoje meldines nendrinukes galima aptikti iki rugsėjo vidurio, tačiau didžioji dalis sparnuočių išskrenda kur kas ankščiau. Tuo įsitikinti padėjo žiedavimas.

Meldinė nendrinukė – globaliai nykstanti rūšis, šiuo metu perinti tik 5 pasaulio šalyse: Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Nors pastaraisiais metais dėl pagerėjusios perimviečių būklės ar kitų priežasčių Lietuvoje jų skaičius kiek padidėjo (šiemet suskaičiuoti  138 giedantys patinėliai), tačiau pasaulinė tendencija išlieka grėsminga. Gamtosaugininkai skirtingose pasaulio šalyse analizuoja ir stebi šiuos paukščius, siekdami kuo daugau apie juos sužinoti ir parinkti veiksmingiausias apsaugos priemones. Lietuvoje vakar baigėsi beveik 5 metus trukusi meldinių nendrinukių apsaugos iniciatyva. Jos metu vykdyti gamtotvarkos darbai 4 Lietuvos ir 2 Latvijos teritorijose, ieškota ekonomiškai naudingo vėlyvai nušienautos žolės panaudojimo būdo, bendrauta su ūkininkais ir plačiaja visuomene. Baltijos aplinkos forumas, koordinavęs šią iniciatyvą žada ir toliau rūpintis meldinių nendrinukių apsauga.

Nors baltieji gandrai ir tolimieji migrantai kurie vengdami šaltų žiemų skrenda net iki Pietų Afrikos, tačiau kartais pasitaiko ir išimčių. Pastaraisiais metais šie paukščiai vis dažniau pasilieka žiemoti Lietuvoje.

Šie metai taip pat buvo ne išimtis, gandrai buvo stebimi net keliose skirtingose Lietuvos vietose. Esant pastoviam mitybos šaltiniui, kartais šių paukščių pasilieką net būriai, taip nutiko ir šiais metais greta Klaipėdos esančiame Dumpių sąvartyne. Jau nuo rudens šioje vietoje laikėsi būrelis gandrų kurie regis niekur nesiruošė skristi, vaikštinėjo sąvartyno šlaitais, kartu su kirais ieškodavo maisto šviežiai išverstose atliekose. Taip gandrai čia išbuvo visą rudenį,  tačiau žiemoti liko tik trys drąsiausi raudonsnapiai. Ilgą laiką praleidę šiukšlynę, gandrai iš baltųjų regis patapo „rudaisiais“, kadangi  per dieną kapstydami atliekas paukščiai neišvengiamai išsipurvindavo. Nakvoti gandrai skrisdavo į greta sąvartyno esančius gandralizdžius. Taip trejetukas čia laikėsi iki pats sausio pabaigos. Vasario pradžioje jau buvo matoma tik du baltieji, o pradėjus šilti orams ir nutirpus sniegui pasitraukė ir pastarieji.

Be šios sėkmingai peržiemojusios trijulės, žiemos metu buvo stebėta dar keletas gandrų. Utenos rajone esančioje gandrų prieglaudoje, per žiemą buvo laikomi keli paukščiai kurie kartais išskrisdavo paskraidyti po apylinkes.  Neretai nutūpdavo į greta pagrindinio kelio esančius gandralizdžius, taip stebindami pravažiuojančius žmones.

Dar vienas gandras, jau gerai žinomas visai Lietuvai – tai Nidos gyventojas, kuris šiltuoju metų laiku dienas leidžia šiame kurorte, o žiemą priglaudžiamas žmonių ūkiniuose pastatuose. Šis paukštis yra itin jaukus, nevengia ir iš žvejų žuvies paprašyti, todėl turistai jam yra davę net kelis vardus – Petras, Juozas, Grantas.

Praėjusią savaitę Alytaus rajone buvo stebėtas dar vienas raudonkojis. Aukštai sklandantį paukštį alytiškė pastebėjo automobiliu grįždama iš Vilniaus. Tačiau vargu ar tai buvo pirmasis grįžęs migrantas, tai galėjo būti taipogi žmonių priglaustas paukštis kuris atšilus orams buvo paleistas pasiskraidyti.

Gandrai jau pakeliui į Lietuvą, tačiau jie pakankamai punktualūs ir įprastai pasirodo tik apie kovo vidurį. Gandro diena arba Gandrinės, Blovieščiai nuo seno lietuvių švenčiama kovo 25 – ąją. Žmonės sakydavo, kad gandras grįždamas ant uodegos parneša kielę, kuri išspardo paskutinius žiemos ledus.

Kodėl gandrai vis dažniau pasilieka Lietuvoje šaltuoju metų laiku, užuot patraukę į pietus su savo gentainiais, nėra tiksliai žinoma. Tačiau kol kas tai tik vienetiniai atvejai. Taigi, kelkime naujus gandralizdžius ir laukime jau greitai ant sodybos stogo kleketuojančių raudonsnapių.

Pastaruoju metu aplinkosaugininkai nuolat sulaukia neišskridusių baltųjų gandrų likimu susirūpinusių žmonių skambučių. Nors šiuos paukščius paprastai išlydime rugpjūčio 24-ąją, per šv. Baltramiejų, šiemet jie gana anksti pakėlė sparnus skrydžiui į žiemavietes. Nemažai nespėjusių sukurti porų ir dar nesubrendusių gandrų išskrido rugpjūčio pradžioje, kiti iškeliavo vos sutvirtėjus jauniklių sparnams. Dabar galima pamatyti tik pavienius paukščius, retkarčiais – didesnius pulkus, skrendančius per Lietuvą žiemoti iš šiaurėje ir rytuose esančių perėjimo vietų.

Pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, kol kas nėra jokio pagrindo nerimauti. Visų pirma paukščiai dar turi laiko išskristi, antra – gamtoje jie randa pakankamai lesalo. Todėl nereikėtų skambinti pavojaus varpais pamačius ant elektros stulpo ar stogo tupintį gandrą ir raginti jį skubiai gelbėti.

Kas kita – sužeisti, neišsivystę jaunikliai, kurie negali skristi. Jiems būtina padėti. Tokiais paukščiais laikinai, kol juos perims Gyvūnų globėjų asociacijos darbuotojai, turėtų pasirūpinti sodybos, kurioje yra gandralizdis, šeimininkai. Apie ligotus, neskraidančius paukščius ir visus sužeistus gyvūnus, kuriems būtina globa ir gydymas, reikia pranešti Gyvūnų globėjų asociacijai, teikiančiai tokias paslaugas  Aplinkos ministerijos užsakymu,

Sparnuočiams galvas susuko itin šilta žiema, todėl dalis jų neišskrido į šiltus kraštus ir pasiliko Lietuvoje. Tačiau ornitologai kol kas padėties nedramatizuoja.

Lietuvos paukščių žiedavimo centro vadovas Ričardas Patapavičius patikino, kad pasilikusių paukščių yra nemažai, daugiau nei paprastą žiemą.

„Kauno apylinkėse liko žiemoti pavieniai varnėnai. Laukuose yra užsilikusių pempių, vieversių, bet čia jų mažiau nei Nemuno deltoje, pamaryje, nes ten itin palankios sąlygos žiemoti“, – pasakojo R. Patapavičius.

Ornitologo teigimu, kauniečiai šiuo metu dar gali pamatyti gulbių, įvairiausių rūšių ančių, pilkųjų garnių, kragų, kirų. 

„Visi vandens telkiniai Kaune ir jo apylinkėse iki šiol neužšalę, net ir pačios mažiausios kūdros, paukščiai gali prasimaitinti, tad normalu, kad nemažai jų pasiliko, – aiškino R. Patapavičius. – Nemažai paukščių dieną skrenda į Lapių sąvartyną, kur gausu maisto, o nakvoja Nemuno salose, nes ten jiems saugu“.

Ornitologas džiaugėsi, kad vis dėlto didžioji dauguma paukščių išskrido. Jeigu staiga atšals ir vandens paviršių padengs ledas, dalis pasilikusių sparnuočių patrauks į šiltus kraštus, tačiau likusiems grės pražūtis nuo bado ir šalčio.

Jis įspėja žmonės, kad nereikėtų skubėti tiesti pagalbos rankos žiemojantiems paukščiams. „Globos jiems prireikia tik tada, kai susidaro ištisinė sniego danga ir jie nebegali patys savarankiškai susirasti maisto, – paaiškino jis. – Be to, reikia tinkamo lesalo, nes nuo netinkamo sparnuočiai gali susirgti ar net nudvėsti“.

Pasilikę vandens paukščiai suskris žiemoti į niekada neužšąlančius vandens telkinius. Kaune – tai dalis Nemuno prie Kauno hidroelektrinės. Tai pati didžiausia vandens paukščių žiemavietė Lietuvoje.

Labiausiai ornitologą nustebino Panemunėje žiemojantis krantinis tilvikas. Tai paukštis, kuris skrenda žiemoti į Pietų Afriką, prie Sacharos dykumos. Iš Lietuvos į šiltus kraštus jie migruoja labai anksti, rudens pradžioje.

„Pirmą kartą Lietuvos istorijoje šis paukštis liko žiemoti ir neišskrido. Spėju, kad jis serga ar šiaip yra silpnas“, – teigė R. Patapavičius.