Įsiutino JAV sumanymas

Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė yra parengusi virtualią parodą, kaip sovietmečiu buvo minima Vasario 16-oji ir kaip sovietų valdžia bandė su tuo kovoti.

"Nuo pat pirmosios sovietinės okupacijos patriotiškai nusiteikę pavieniai ar į pogrindines organizacijas susibūrę Lietuvos gyventojai, daugiausia jaunimas, Vasario 16-ąją, dažniausiai naktimis, įvairiose Lietuvos vietovėse ant pastatų, kaminų, medžiuose ar kitose neįprastose vietose slapta iškeldavo rankomis pasiūtas Lietuvos trispalves", – pasakojo ji.

Buvo platinami atsišaukimai, raginantys kovoti už nepriklausomybę, gadinami sovietiniai agitaciniai plakatai. "Nuslopinus partizaninį judėjimą, Vasario 16-osios minėjimai tapo viena svarbesnių neginkluotos antisovietinės veiklos formų", – pastebėjo vedėja.

Priminsime, kad, 1985 m. Sovietų Sąjungoje prasidėjus politinėms reformoms, 1988 m. vasario 11 d. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, remdamasis JAV Kongreso rezoliucija, paskelbė proklamaciją, skirtą artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės 70-mečiui.

Sovietų valdžia Lietuvoje, reaguodama į tai, organizavo mitingus, kuriuose vertė žmones smerkti JAV prezidento proklamaciją. Maža to, Vilniuje buvo įvesta pusiau karinė padėtis. Nors Vasario 16-ąją demonstracijų nebuvo, bet akcijų, skirtų šiai datai pažymėti, netrūko. Kokios vyko Kaune?

Valdžioje tvyrojo įtampa

Lietuvos ypatingajame archyve nėra nė vieno dokumento, nei vienos nuotraukos iš 1988 m. vasario 14 ir 16 d. įvykių Kaune, nors jų dalyviai tvirtina, kad saugumiečiai stropiai fotografavo spontaniškų įvykių dalyvius, ne vieną suėmė. Kelis tų įvykių liudininkus "Kauno dienai" pavyko pakalbinti.

Vilmanto Raupelio nuotr.

"1988 m. buvau bebaigiąs mokyklą Babtuose. Augau patriotiškai nusiteikusioje šeimoje, kurioje, suprantama, buvo klausomasi vadinamųjų priešiškų radijo stočių. Prisimenu, kad Vatikano radijas 1988 m. sausio pabaigoje kreipėsi į mūsų tautą ir visas pasaulio tautas Lietuvos nepriklausomybės 70-mečio proga ir ragino paminėti šią reikšmingą datą. Girdėjau ir apie JAV prezidento R.Reigano ketinimą 1988-uosius paskelbti Lietuvos nepriklausomybės metais. Be to, visuomenėje buvo žinomas dvylikos Lietuvos disidentų pasirašytas Atviras laiškas SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui dėl Vasario 16-osios minėjimo", – prisiminė Babtų gyventojas Laimonas Juozėnas.

Lietuvos valdžia tuo metu karštligiškai ieškojo būdų, kaip išvengti demonstracijų, mitingų. Padėjo KGB – rekomendavo, ką reikėtų valdžiai daryti Vasario 16-osios galimų neramumų akivaizdoje. Tad sovietinėje spaudoje pasipylė straipsniai prieš Vasario 16-ąją, įstaigose vyko paskaitos siekiant sumenkinti istorinę datą, žmonės buvo raginami nedalyvauti jokiose su Vasario 16-ąja susijusiose akcijose, o į Vilnių, Kauną ir kitus didžiuosius miestus buvo pasiųsta 10 tūkst. milicininkų ir KGB agentų.

Rinkosi vasario 14-ąją

Laimonas negalėjo likti abejingas Lietuvos disidentų raginimui paminėti Vasario 16-ąją. Juolab dar buvo gyvi prisiminimai apie 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingą Vilniuje ir lapkričio 1-osios mitingą Kaune, prie Arkikatedros bazilikos.

"Vidinio balso paragintas, vasario 14-ąją (tai buvo sekmadienis) atvažiavau į Kauną. Artėdamas prie Arkikatedros bazilikos, Šauklių ir Šv.Gertrūdos gatvių sankirtoje pastebėjau pirmą milicininką. Kuo toliau, tuo jų buvo daugiau, o ties Kumelių gatve buvo pastatytas įvažiuoti draudžiantis ženklas. Vilniaus gatve grupelėmis vaikštinėjo draugovininkai – civiliai asmenys su raudonais raiščiais ant rankovių. Kai kurie milicininkai turėjo  radijo stoteles. Šventoriuje, ant suoliukų, sėdėjo atletiškai sudėti jauni vyrukai. Visi šie ženklai bylojo, kad valdžia rengiasi galimiems neramumas", – pasakojo L.Juozėnas.

Nuslopinus partizaninį judėjimą, Vasario 16-osios minėjimai tapo viena svarbesnių neginkluotos antisovietinės veiklos formų.

Po 12 val. šv.Mišių išėję iš Arkikatedros bazilikos žmonės pamatė 20–30 raudonraiščių, apsupusių Maironio kapą. Tikintieji pradėjo burtis prie kapo, gėdinti draugovininkus, bet jų vadovas liepė jiems dar labiau išplėsti poeto kapo apsupties žiedą. Gausėjant tikinčiųjų – jų susirinko prie kapo apie 200 – daugėjo ir milicininkų. Kai kurie jų buvo ginkluoti pistoletais.

Kai buvęs politinis kalinys, gydytojas Izidorius Rudaitis su sūnumi Ąžuolu itin drąsiai pradėjo priekaištauti milicininkams, radosi ir daugiau drąsuolių. Vienas jaunuolis pasakė, kad nieko verta M.Gorbačiovo viešumo politika, jei žmonės negali laisvai minėti istorinių savo valstybės datų. Atmosfera pamažu kaito, nors jėgos struktūros nesiėmė jokių konkrečių veiksmų.

Ką reiškia "vziatj"?

"Netrukus pakiliai ir sutartinai pasigirdo "Lietuva brangi". Štai tada vienas civiliai apsirengęs valdžios atstovas, pasilypėjęs ant suoliuko, per megafoną perspėjo žmones, kad jų susibūrimas yra nesankcionuotas ir paragino tuoj pat skirstytis. Kaip atsakas į raginimą pasigirdo giesmė "Marija, Marija", šūkiai "Laisvės, laisvės!" Tada Vilniaus gatve atžygiavo apie 40 milicininkų uniformomis vilkinčių SSRS vidaus kariuomenės privalomosios karinės tarnybos karių. Jų vadas rusiškai įsakė "vziatj", t.y. paimti. Kariai susikibo rankomis ir apsupo minią. Viena pirmųjų buvo sučiupta aukštaūgė mergina, mėginusi nufotografuoti situaciją. Kartu buvo tempiami ir kiti žmonės iš spontaniško susibūrimo vietos. Dėl to kilo didelis triukšmas, ėmė vertis aplinkinių namų langai. Negausios patriotinės sueigos dalyviai buvo išskirstyti", – pasakojo Laimonas.

Jis negalėjo patikėti, kad viskas baigėsi, ir užsiropštė ant sniego krūvos M.Valančiaus ir ir Vilniaus gatvių sankirtoje. Deja, milicininkai privertė palikti savo stebėjimo postą. Tą dieną jis matė įtartinų civilių grupelių, vieną kitą milicininką ir anuomečio Karo muziejaus sodelyje, Senosiose miesto kapinėse, Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

L.Juozėno nuomone, vasario 14-ąją Kaune buvo suimti mažiausiai penki asmenys. O kokiais įvykiais buvo paženklinta Vasario 16-oji?

Susirinko po dviejų dienų

Anot L.Juozėno, Vasario 16-osios išvakarėse pasklido žinia, kad tą dieną Laisvės alėjoje vyks eitynės, skirtos Nepriklausomybės 70-mečiui pažymėti. Tačiau veiksmas vyko tos dienos vakare, po pamaldų, prie Arkikatedroje bazilikos, Rotušės aikštėje.

Spontaniškai susirinkę žmonės – tarp jų buvo aktorius ir poetas Kęstutis Genys, Danas Germanavičius, Rimas Bingelis, disidentai Vidas Abraitis ir Edvardas Šiugžda su žmona Livija – buvo mušami guminėmis lazdomis, spardomi kojomis, daužomi kumščiais, suimami.

Kaip ir vasario 14-ąją, tą vakarą buvo gausu milicininkų, tikrų ir aprengtų ta uniforma kareivių, draugovininkų, milicijos automobilių ir net motociklų su priekaba.

Pagal tuomečio vidaus reikalų ministro Stasio Lisausko pranešimą, per Vasario 16-osios neramumus Lietuvoje buvo suimti 22 žmonės, tačiau iš tikrųjų jų buvo daugiau. Matyt, ministras sąmoningai norėjo sumažinti įvykių mastą. Tai patvirtino beveik visiška tyla to meto spaudoje, nors  L.Juozėnas pateikė redakcijai administracine tvarka nubaustų "už smulkų chuliganizmą" Vasario 16-ąją prie Arkikatedros bazilikos aštuoniolikos asmenų sąrašą.

Nuotraukos kaina

Vasario 16-osios mitingo prie Arkikatedros bazilikos dalyvis Linas Kulbokas fotografavo šį įvykį ir už tai buvo nubaustas dvylikai parų. Pasak dabar vilniečio Lino, milicininkai ir draugovininkai neleido grupelei aktyvių kauniečių padėti Vasario 16-ąją gėlių prie Maironio kapo. Tai matydami kiti bendraminčiai ėmė supti kapą iš visų pusių, skanduoti laisvės šūkius, mėtyti gėles, metalines kapeikas į milicininkus ir jų parankinius. Tuo metu Linas, spėjęs padaryti porą kadrų savo fotoaparatu, pastebėjo esąs sekamas – kažkoks tipas rodė į jį nykščiu milicininkams, kurie medžiojo po vieną mitingo dalyvį ir tempė į vadinamąjį uaziką su būda (toks milicijos automobilis).

Linas nedelsdamas perdavė fotoaparatą šalia buvusiam draugui, bandydamas išsaugoti tuos kelis tamsoje padarytus kadrus. Milicininkai jį suėmė be fotoaparato ir nutempė į minėtą automobilį, kuriame jau buvo apie 20 sulaikytų jaunų žmonių. Jaunimas netylėjo – skandavo "Laisvę Lietuvai!", siūbavo uaziką. Nors atrodė, kad minia tuoj išvaduos suimtuosius, tačiau automobilis su jį įsiūbavusiais jaunuoliais spėjo pasprukti. Važiuojant Kęstučio gatve, kažkuriam jaunuoliui pavyko išspirti automobilio galines duris, ir maždaug pusė sulaikytųjų paspruko. Mat milicininkai buvo priversti važiuoti lėtai, nes jaunuolių pastangomis automobilis siūbavo kaip laivelis. Deja, Linas pasprukti nespėjo.

L. Kulboko nuotr.

Jau po metų, 1989 m., Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje daugiatūkstantinė minia Vasario 16-ąją šventė laisvai – nestumdoma, nemušama, nevaržoma.

Sovietmečiu pusbalsiu, o, prasidėjus Atgimimui ir atkūrus nepriklausomybę – jau garsiai prabilta, kad Vokietijos ir buvusios SSRS užsienio reikalų ministrų Joachimo von Ribbentropo ir Viačeslavo Molotovo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis su slaptaisiais protokolais net pusei amžiaus iš Lietuvos buvo atėmusi nepriklausomybę. Per daugiau nei ketvirtį amžiaus mūsų visų sąmonėje susiformavo nuostata, kad rugpjūčio 23 d. – Juodojo kaspino ir gedulo diena.  Bet gal jau laikas keisti požiūrį į šią datą – gal būta naujausios Lietuvos istorijos įvykių, kurie leidžia ją vertinti optimistiškiau?

„Reikėtų Seimo paklaust, ar jis nori tą juodą juostelę nuo trispalvės nukabinti, ar ne? Juk tas juodas kaspinas reiškia gedulą. Tačiau, mano galva, šiai datai pamažu galima būtų suteikti ir kitokios reikšmės. Kalbant apie Lietuvos nepriklausomybę, mano ir daugelio lietuvių atmintyje yra įsirėžę ir kiti naujausios istorijos įvykiai – 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs vadinamasis Antano Terlecko mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, 1988 m. mitingas Vingio parke ir 1989 m. rugpjūčio 23-oji, kai visi stovėjome Baltijos kelyje“, –LRT.lt sako istorikas Alfredas Bumblauskas.

Jo nuomone, rugpjūčio 23-oji gali būti laikoma bei minima ir kaip Lietuvos pergalės diena.

Baltijos kelyje 1989 m. rugpjūčio 23 d. nuo Vilniaus iki Talino rankomis buvo susikibę apie 2,5 mln. Baltijos šalių gyventojų.

„Argi tai – ne mūsų visų triumfas?! – retoriškai klausė profesorius. – Kai rašiau apie Lietuvos tūkstantmetį, pagalvojau: jei 1009 m. pradėjome savo valstybės pirmąjį tūkstantmetį, tai kokia data pradėti antrąjį tūkstantmetį? Iš karto mintyse pradėjo suktis 1989 m. rugpjūčio 23-oji. Mano galva, Baltijos kelio diena buvo nepriklausomybės siekio kulminacija, o jau 1990 m. kovo 11-oji  ir 1991 m. sausio 13-oji – išvestinės datos“. 

Juodi kaspinai – toms datoms, kai rusams pasidavėme be mūšio

Vartydamas juodus mūsų šalies istorijos puslapius, A. Bumblauskas svarstė, kad nuolatos minima kaip SSRS okupacijos pradžios data  rugpjūčio 23 d. užgožė kitas, kur kas tragiškesnes datas: „Juk dar yra 1940 m. birželio 15-oji ir 1941 m. birželio 14-oji. Pastaroji data žymi masinių lietuvių trėmimų pradžią, o birželio 15-oji – tai pakartojimas to, kas Lietuvą ištiko  1792 m.  liepos 23 d.

Du kartus Lietuvos ateitį nulėmė vienos nakties sprendimai – nesipriešinti ir priimti Rusijos notas. Kitaip tariant, Rusija Lietuvą nugalėjo be mūšių.  Todėl man atrodo, kad juodus kaspinus ant trispalvių turėtumėm užrišti birželio 15-ąją, o ne – rugpjūčio 23-ąją“.

Apie Vytauto Didžiojo laikus žino daugiau

Ne kartą dalyvavęs įvairiuose edukaciniuose televizijos projektuose ir diskusijose su moksleiviais, A. Bumblauskas pastebėjo, kad mokytojams atrodo, jog kuo ankstesni mūsų šalies istorijos įvykiai, tuo jie esą visiems suprantamesni, ir apie juos nėra prasmės kalbėti.

„Tačiau ne kartą paaiškėjo, kad vaikams, gimusiems prieš septynerius, dešimt ar dvylika metų ir jau pradėjusiems socializuotis, 1989 arba 1990 m. – jau gili istorija. Todėl, kad ir kaip būtų paradoksalu, vaikai apie pastaruosius Lietuvos dvidešimt penkerius istorijos metus žino mažiau nei apie Vytauto Didžiojo laikus“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Gėdingas Lietuvos valdžios elgesys

Vertindamas garsųjį Ribbentropo-Molotovo paktą, jo slaptuosius protokolus ir jų padarinius, A. Bumblauskas teigė manąs, kad Lietuva išvengti to, ką patyrė kitos Europos ir Baltijos šalys, neturėjo jokių galimybių.

„Tačiau 1940 m. birželio 15-osios naktį Lietuvos valdžia  kapituliavo. Vyriausybė visą naktį svarstė, o ryte paaiškėjo, jog niekas taip ir nežino, ar buvo Rusijai išsiųsta protesto nota, ar ne. Tokie veiksmai iš daugelio amžininkų prisiminimų atrodo labai gėdingai. Man atrodo, kad prezidentas Antanas Smetona tuo metu neatliko savo, kaip valstybės vadovo, pareigų ir misijos. Reikėjo protestuoti. Juolab kad turėjo, kur pasitraukti. Vis tiek juk pasitraukė į Vokietiją“, – vertino A. Bumblauskas.

Ne gedėti, o minėti Baltijos kelią

Vilniaus universiteto istorikas Nerijus Šepetys antrino savo kolegai A. Bumblauskui: „Nesu pastebėjęs, kad kuriais nors metais per tą ketvirtį nepriklausomybės atkūrimo amžiaus rugpjūčio 23-ąją Lietuvoje kas nors būtų pasitikęs kaip gedulo dieną. Kad kažkas kažkur iškabina vėliavas su juodais kaspinais ar per radiją bei televiziją pakalba arba parodo kokį dokumentinį filmą, dar nieko nereiškia. Dėl to gedulas nejuntamas. Gedulas – intymus, dvasinis santykis su įvykiu bei datą. Daugeliui Lietuvos žmonių rugpjūčio 23-oji nieko nereiškia, nebent ji ką nors yra palietusi asmeniškai“.

Pasak N. Šepečio rugpjūčio 23-oji mus visus liečia tuo požiūriu, kai vertiname ją, prisimindami Baltijos kelią. Visi, kam šiuo metu daugiau nei trisdešimt metų, savo atmintyje iki šiol yra išsaugoję  Baltijos kelio atmosferą, savo įspūdžius, ir gali įvertinti, ką kiekvienam asmeniškai ta diena reiškia.

„1989 m. rugpjūčio 23 d. kaip Baltijos kelio diena – svarbi ne tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet ir visai Europai. Todėl manyčiau, kad reikėtų labiau akcentuoti ne Ribbentropo-Molotovo pakto dieną, o Baltijos kelio dieną“, – teigė N. Šepetys.