Kaip pranešė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos centriniame valstybės archyve surasti dokumentai su skautų narių sąrašu, kuriame minimas ir A. Ramanauskas.

Jie rasti rengiant skautų istorijos trečiąjį tomą. Jo sudarytoja Nomeda Bepirštytė teigė, kad A. Ramanausko-Vanago narystė skautų organizacijoje minima pirmajame skautų istorijos tome, rengtame išeivijoje, todėl skautai nusprendė surasti istorinius dokumentus patvirtinančius šį faktą.

Sovietams okupavus Lietuvą, skautų organizacija buvo panaikinta, jos turtas atimtas, o vyresnieji vadovai – represuoti. Skautų judėjimas atkurtas 1988 lapkritį.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje – po žiaurių kankinimų jam įvykdyta mirties bausmė.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet, sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų.

1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas, 1957 metais – sušaudytas.

Jo palaikų ieškota iki pat 2018-ųjų ,kai jie rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais vadas iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.

1998 metais po mirties A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 metais skirtas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, o 1999 metais – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

2018 metais Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino jį su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

„Partizanų tema visada susilauks diskusijų ir pasipriešinimo, – įsitikinęs filmo režisierius Vytautas V. Landsbergis. – Okupacija ir partizaninis karas palietė daugybę Lietuvoje gyvenusių žmonių. Traumos būta didžiulės, todėl daugelis nelinkę heroizuoti to, kas vyko“ .

Filmo aptarime po premjerinių parodymų filmo kūrėjai turėjo galimybę  išgirsti žiūrovų vertinimus. Režisieriui Vytautui V. Landsbergiui labiausiai įstrigo nejauki tyla pasibaigus filmo titrams. Kai salėje užsidegdavo šviesa, publiką būdavo sunku išsyk prašnekinti, pradėti diskusiją. Atrodė, kad žmonėms tarsi norėjosi pabūti tyloje su tuo, ką pamatė ekrane. Susitikimuose ir pokalbiuose akcentuotas lietuviško istorinio kino poreikis. Ypač – vaidybinių filmų. Žmonės klausė, kada bus sukurtas rimtas nuotykinis istorinis filmas apie Žalgirį, apie knygnešius, sukilėlius ar partizanus. „To tikimasi iš mūsų, režisierių, – sako Vytautas V. Landsbergis. – Į šį tikslą ir judame, eksperimentuojame, mokomės iš klaidų, taigi visai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau atsiras ir stiprių vaidybinių filmų, o gal net serialų“.  

„Didžiausia filmo vertė yra Vanago amžininkų liudijimai, – įsitikinęs Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. – Vanago amžininkai vienas po kito išeina Anapilin ir šie liudijimai dar kartą patvirtina Vanago ir jo bendražygių idealizmą, pasišventimą nepakeliamai sudėtingomis sovietinės okupacijos sąlygomis kovojant už Lietuvos laisvę“. Istorikas įsitikinęs, kad „Vanago portretas“ yra neabejotinai vienas geriausių filmų apie pokarį.

Du kartus filmą apie partizanų vadą žiūrėjusi rašytoja Ilona Ežerinytė neabejoja, kad geriausiai istoriją liudija žmogaus veidas. „Žiūrėjau ir man buvo skaudžiai liūdna. Nieko tarsi ypatingo tame filme nėra. Atkuriamoji dokumentika, kaip dabar priimta vadinti. Rezonansinis kinas. Edukacinis kinas. Kas tik norės, kitokių etikečių sugalvos. Kažkas sakys, kiek apie tai galima, kažkas ironiškai pastebės, kad partizanų kostiumai per švarūs. Tai – vizija, sakysiu aš. Ar būtina viską supurvinti?“ – svarsto rašytoja. – Kažkas šaipysis, kad filme, kaip senais laikais, tik kalbančios galvos.

Ne tik. Bet kas geriau gali liudyti istoriją, jei ne žmogaus veidas. Man gražūs tie veidai. Gražiausi.“

Signatarei Nijolei Oželytei „Vanago portretas“ nuskambėjo švelniai ir intymiai, iki ašarų jaudinančiai. „Nes tai – apie mane, apie mano tėvus, apie mano vaikus, apie mano kaimynus, apie visus lietuvius, tai apie tikrąjį mūsų tautos veidą“ – teigia N. Oželytė ir sako, kad per filmą jos nepaliko vienas klausimas – o kaip tuo metu būtų pasielgusi ji pati? „Ko gero, nebūčiau ištvėrusi nei kankinimų, nei kankinančios nežinios dėl artimųjų, bet jei Viešpats paklaustų manęs prieš gimstant, kieno likimą renkuosi – sopulingojo kankinio Vanago, ar skalsiai savo tėvynainių žemėje nukaršinto nkvdisto Dušanskio, iš baimės ir siaubo drebėdama, pasirinkčiau būti Vanagu. Mes – Vanagas.“.

Istorikas Norbertas Černiauskas svarsto, kad gali susidaryti įspūdis, kad aktyvioji Lietuvos visuomenės dalis apie partizanų karą su SSRS ir jame kariavusius žmones žino viską. Dėl šios priežasties filmai apie partizanus nelabai ką stebina: „Džiugu, kad Vytauto V. Landsbergio filmas „Vanago portretas“ nėra nei apie žinojimą, nei apie juodas ar baltas dilemas. Režisierius grįžta prie paprasčiausių, bet esminių klausimų: kas buvo partizanas, kodėl jis vienaip ar kitaip elgėsi, kas lėmė jo nelengvus pasirinkimus, pagaliau, o ką jis pats mums nori pasakyti apie save?“

Filosofui ir politikui Andriui Navickui filmas „Vanago portretas“ pasirodė naujas ir svarbus tuo, kad nuo pirmųjų kadrų jis siekia statyti tiltą tarp dabarties ir partizanų kovos laikų. „Impulsą tam suteikia paties Adolfo Ramanausko dienoraščiai, kuriuose nevengiama filosofinės refleksijos, klausimo – kaip partizaninė kova atrodys vaikams, vaikaičiams, ar jie supras, kodėl jauni žmonės, palikę šeimas, darbo vietas, paėmė į rankas ginklą ir ėjo kovoti už laisvę?, – svarsto A. Navickas. – Režisierius Vytautas V. Landsbergis tarsi pratęsia šį klausimą, kaip perteikti įvairiapusį, įkvepiantį A. Ramanausko-Vanago portretą šiandien, kai nuo jo kovos ir tragiškos mirties prabėgo labai daug laiko? Pasirenkamas originalus būdas – kuriamas filmas apie dabartinį laiką, apie Dailininką, kuris piešia partizano portretą ir, primindamas evangelistus, savitai sekioja paskui Vanagą. Jis tarsi rekonstruoja įvairius partizano gyvenimo įvykius, keliauja ten, kur jie iš tiesų vyko, ir bando juos pamatyti. Kiekvienas toks filmas praturtina mūsų kultūrą ir brandina istorinę atmintį, prisideda prie tapatybės refleksijos“.

Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas „Vanago portretas“ Vilniaus kino teatre „Pasaka“ ir Panevėžio kino teatre „Garsas“ – sausio 17 d., Ukmergės kultūros centre – sausio 21 d., Varėnos kino teatre – sausio 24 d.,  Šiaulių Aušros muziejuje ir Merkinėje – vasario 16 dieną.

Kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, ceremonijoje taip pat dalyvavo A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir jo anūkė Inga Jancevičienė.

„Šiandien ypatinga diena. Pačioje lietuvybės JAV širdyje - Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, stovės paminklas mūsų tautos didvyriui A. Ramanauskui-Vanagui. Ši vieta lietuviams išskirtinė ir  čia deramai bus puoselėjamas A. Ramanausko-Vanago atminimas, didvyrio istorija bus perduodama iš kartos į kartą, liudydama heroizmą, meilę ir ištikimybę Tėvynei Lietuvai“, – sakė ministras.

Paminklo idėja įgyvendinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Užsienio reikalų ministerijos ir JAV lietuvių bendruomenės bendromis pastangomis. Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla.

Kompoziciją sudaro kovotojų už Lietuvos laisvę ženklas: vertikali ir dvi horizontalios lygiagretės, transformuotos į šakoto ąžuolo įvaizdį. Taip siekiama pabrėžti, kad 10 metų miškas buvo Lietuvos partizanų namai, o ąžuolas yra lietuvių tautos stiprybės ir nenugalimumo simbolis, plačiai naudotas partizaninio karo metu. Apatinėje paminklo dalyje – tekstas lietuvių ir anglų kalbomis, virš teksto iškaltas Vytis – Lietuvos valstybės herbas.

„Trys organizacijos – Pasaulio lietuvių centras, JAV lietuvių bendruomenė ir Lietuvos konsulatas Čikagoje – mielai sutiko paminklą pasistatyti Čikagoje, prie Pasaulio lietuvių centro pastato. Tai jungtinis projektas, iš kurio dar išaugo graži idėja – toje vietoje, kur bus statomas paminklas, įrengti Laisvės parką“, – „Lietuvos žinioms“ sakė JAV lietuvių bendruomenės vicepirmininkė Austėja Sruoga.

A. Ramanausko-Vanago gimimo šimtmečiui skirto paminklo pernai nepavyko pastatyti jo gimtajame mieste Niu Britene (Konektikuto valstijoje).

Kaip rašo dienraštis, po Rūtos Vanagaitės pareiškimų, esą A. Ramanauskas-Vanagas galėjo bendradarbiauti su KGB ir gal netgi galėjo būti prisidėjęs prie Holokausto, Niu Briteno miesto valdžia pernai atsisakė suteikti leidimą statyti paminklą, nors R. Vanagaitė dėl ankstesnių savo teiginių vėliau atsiprašė Lietuvos žiniasklaidoje.

Dovana – komunistų veikalas

Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimo ir viso partizaninio judėjimo paniekinimu bei neapykantos kurstymu kaltinamas V.Titovas griebėsi kozirio.

Teismui įteikdamas 2011 metais išleistą knygą "Partizanų teroro aukų atminimo knyga", V.Titovas veikiausiai tikėjosi, jog ji esą turėtų įrodyti jo nekaltumą.

Šis prieštaringai vertintas leidinys yra sudarytas tuometės Leningrado aukštosios partinės mokyklos absolvento Povilo Masilionio.

Buvęs Lietuvos komunistų partijos centro komiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus spaudos sektoriaus instruktorius iki 1990 metų buvo žurnalo "Komunistas", o vėliau "Politika" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

"Joje parašyta, kad buvo nužudyta daug civilių žmonių. Sąrašas labai didelis – 10 ar 15 tūkstančių. Aš neskaičiavau. Yra daug vardų ir pavardžių žmonių, kurie buvo nužudyti. Nemanau, kad esu kaltas, aš išreiškiau savo nuomonę. Kur mano kaltė, aš nelabai žinau", – po posėdžio kalbėjo V.Titovas.

Politikas aiškino, jog jam iškeltą bylą laiko politiniu susidorojimu. V.Titovas tikino, kad jam siūloma prokuratūros bausmė yra labai didelė.

"Už ką? Už tai, kad aš vykdau savo pareigą? Aš gilinausi į šį klausimą, uždaviau klausimus, išreiškiau savo nuomonę? Už tai, už nuomonę?" – sutrikęs klausimus bėrė V.Titovas.

Tai ne vienintelis šiaudas, kurio griebėsi V.Titovas. Tam, kad esą būtų paneigta A.Ramanausko-Vanago reabilitacija, V.Titovas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, Vyriausybės atstovę Klaipėdos apskrityje ir Ministrą pirmininką Saulių Skvernelį.

Teisimasis pageidavo, kad būtų peržiūrėtas Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo partizanų vadas buvo reabilituotas.

Siūlo 1,8 metų bausmę

"Dar to mano praktikoje nebuvo, bet pažadu, jog knyga bus prijungta prie bylos, visi, kas norės, vėliau galės su ja susipažinti. Tai – juk ne dovana man. Tačiau nepažadu, jog visą ją perskaitysiu", – posėdžio pabaigoje kalbėjo Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Violeta Balčiūnienė, gavusi iš V.Titovo knygą.

Ketvirtadienį vykusiame teismo posėdyje buvo pagarsinta surinkta baudžiamosios bylos medžiaga, išklausytos baigiamosios kalbos.

Valstybės kaltinimą byloje palaikęs prokuroras Simonas Genys pabrėžė, jog V.Titovo sistemingi veiksmai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl jie turėtų būti vertinami maksimaliai griežtai.

Prokuroras siūlo V.Titovui skirti 1,8 metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.

Toks veikimas yra labai pavojingas, nes sėja labai didelę neapykantą.

"Verta pripažinti, jog siūloma bausmė yra gana griežta. O tai siejama su veikimo pavojingumu. Vyko detalus tyrimas, atskleista, jog buvo pažeidinėjami Lietuvos nacionalinio saugumo interesai. Apšmeižtas miręs asmuo, kalbama apie masinius nekaltų žmonių žudymus. Toks veikimas yra labai pavojingas, nes sėja labai didelę neapykantą. Vertinant tokio pobūdžio bylas, tai yra pati pavojingiausia kategorija, todėl buvo paprašyta griežtos bausmės. Man dėl jo tyčios jokių klausimų nekilo. Absoliučiai jokių", – aiškino prokuroras S.Genys.

Byla priesaikai netrukdys

Beje, V.Titovui nebus apribojimų dėl šiuo metu vis dar nesibaigusios baudžiamosios bylos prisiekti naujai išrinktoje Klaipėdos miesto taryboje.

"Įstatymas numato, jog imunitetas galioja tik politinės kampanijos dalyviui, tai yra kandidatui. Reikėtų nepainioti, kiti galvoja, jog imunitetas taikomas prisiekusiam tarybos nariui. V.Titovui imunitetas pasibaigė praėjusį penktadienį. Kai Vyriausiojo rinkimų komisija patvirtina rinkimų rezultatus, imunitetas nustoja galioti", – aiškino S.Genys.

Tiesa, pats V.Titovas skundėsi, jog dėl baudžiamojo proceso jis patiria nepatogumų, todėl prašė teismo leisti jam laisvai judėti bei grąžinti pasą.

Nuosprendis šioje byloje bus skelbiamas gegužės 14 dieną.

Tačiau viešame teismo posėdyje jo geidžiamo slaptumo nesilaikyta, ne vieną puslapį sudarantis kaltinamojo atsikirtimas į kaltinimą perskaitytas garsiai. Keistai vyras reagavo ir į specialistų istoriko Arvydo Anušausko ir politikos apžvalgininko Mariaus Laurinavičiaus kalbas, kuriose vertinta kaltinamojo veikla. Paklaustas teisėjos, ar nenori ko paklausti, V.Titovas gestu parodė, kad yra užsisiuvęs burną.

V.Titovas kaltinamas pagal tris baudžiamojo kodekso straipsnius: partizanų vado A.Ramanausko-Vanago atminimo paniekinimu, nesantaikos kurstymu ir genocido paniekinimu, nes Lietuvos partizaninio judėjimo aukos yra pripažintos genocido aukomis. Jis kaltinamas įvykdęs apie 20 nusikalstamų veikų.

Pasak kaltinimą palaikančio ir tyrimą atlikusio bei kuravusio prokuroro Simono Genio, pradėjus tyrimą, kaltinimų tik daugėjo, aiškėjo, kad įtariamasis nenutraukė savo veiklos, bet ją net suaktyvino – stengėsi inicijuoti A.Ramanausko-Vanago dereabilitavimo procedūrą. Savo "Facebook" paskyroje skelbė įvairių prorusiškų portalų straipsnius, kuriuose šmeižiamas A.Ramanauskas-Vanagas, ginamas pats V.Titovas, komentavo šiuos tekstus, bendravo su Rusijos ambasadoriumi Lietuvoje Aleksandru Udalcovu, kuris viešai išreiškė Lietuvos piliečiui palaikymą.

Nukentėjusiąja pripažinta Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė į teismo posėdį neatvyko ir raštu prašė teismą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant.

Moteris rašė, kad senais KGB technologijomis besinaudojantis V.Titovas savo pasisakymais jai suteikė daug moralinio skausmo. Nukentėjusioji civilinio ieškinio neteikė.

Teismo salėje posėdį stebėjo būrelis nuolat protestuoti visais gyvenimo klausimais linkusių žmonių. Teisėjai teko kai kuriuos jų tildyti ir įspėti, kad po dar vieno įspėjimo jie bus pašalinti iš teismo salės.

Teismui pateiktame rašte V.Titovas tikino viso labo neteisingai suformulavęs klausimą, kuriuo norėjo tik paklausti, ar tikrai verta įamžinti atminimą žmogaus, dėl kurio esama duomenų, jog jis prisidėjo prie 8 tūkst. žmonių, tarp jų ir vaikų, žudynėse. Tai buvusi viso labo netyčinė jo klaida.

Kaltinamasis daug kartų pakartojo, kad savo "Facebook" paskyroje pasidalintų straipsnių autoriai, o ne jis, turi atsakyti už jų turinį, o jo nuomonė nebūtinai turi sutapti su autorių nuomone. Taip pat jis atsikirto į kaltinimą, jog aktyviai bendravo su Rusijos ambasados darbuotojais bei sulaukęs A.Udalcovo oficialios paramos. Tekstas, kurį ambasada paskelbė savo internetiniame tinklalapyje, esąs tik ambasados ir ambasadoriaus reikalas. Esą Lietuva nekariauja su Rusija, o organizacija „Tėvynainiai“ skirta palaikyti santykius su tautiečiais. V.Titovas deklaravo esąs internacionalistas, o tai reiškia pasisakantis prieš bet kokią nesantaiką tarp tautų.

„Tai, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo reabilituotas nereiškia, kad jie negali būti dereabilituotas. Pažadu, jeigu 1957 metų teismo sprendime paskelbti duomenys apie jį bus paneigti, aš dėl savo žodžių atsiprašysiu. Ši baudžiamoji byla dar nėra peržiūrėta, – rašte dėstė V.Titovas. – Gerbiu Lietuvos laisvę ir partizanus, kurie nedalyvavo taikių žmonių žudyme bei holokauste. Nei viešai, nei neviešai, nei šiurkščiai, nei nešiurkščiai nemenkinau pasipriešinimo judėjimo. Neniekinau mirusiojo atminimo. Nusikaltimo nuomonėje apie A.Ramanausko-Vanago dalyvavimą Abvero sukurtoje organizacijoje nėra“.

V.Titovas kelis kartus pakartojo, kad teisme liudijęs A.Anušauskas jam nėra autoritetas, nes nėra nesuinteresuotas asmuo, mat už straipsnius ir knygas gauna honorarą. Esą istorikas jį apšmeižė teigdamas, kad V.Titovo sėkmę savivaldybių rinkimuose galima vertinti kaip Rusijos konsulato veiklos sėkmę. Tokius teiginius teisiamasis vadina šmeižikiškais, nes jokios paramos iš konsulato negavęs.

„Tai, kad nesu nusiteikęs prieš Rusiją nereiškia, kad esu nusiteikęs prieš lietuvius. Teigdamas, kad mane išrinkusieji yra vis dar nesusitaikiusių su Lietuvos nepriklausomybe žmonių sluoksnis, A.Anušauskas mane apšmeižė, patyriau moralinę žalą, turiu depresiją“, – rašė V.Titovas.

Per aštuonias paras jis vienas pėsčiomis nukeliavo 250 km nuo Kalesninkų miško vadavietės Alytaus rajone iki Minaičių bunkerio Radviliškio rajone, pranešė viešųjų ryšių kompanija „Vilnius LifeStyle“.

A. Paltarokas savo žygį pradėjo vasario 16-ąją, kai minėtas Minaičiuose pasirašytos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos šimtmetis.

Jis keliavo miškais, pelkėmis, laukais ir vieškeliais, dieną ir naktį. A. Paltarokui teko nakvoti bunkeryje, miške, po atviru dangumi, klebonijoje, „konspiraciniame“ bute, viešbutyje, piligrimų namuose.

„Bandžiau suprasti, kaip išgyveno partizanai, kiek valios ir ryžto tie žmonės turėjo ištverti nežmoniškus sunkumus, kai mirtis kasdien alsavo jiems į nugarą. Šaltis, nepriteklius, žudikai stribai ir NKVD, išdavystės, kankinimai... Ir jie vis tiek kovojo už Lietuvos laisvę!“ – sakė A. Paltarokas.

1949 metų vasario 16-ąją prieš sovietų okupacinį režimą kovojusių Lietuvos partizanų vadovybė pasirašė deklaraciją, kad Lietuva yra demokratinė respublika, o jos suvereni valdžia priklauso Lietuvos tautai.

1999 metais šį dokumentą Seimas pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu, o jį pasirašiusius partizanus – Joną Žemaitį-Vytautą, Adolfą Ramanauską-Vanagą, Aleksandrą Grybiną-Faustą, Vytautą Gužą-Kardą, Juozą Šibailą-Merainį, Bronių Liesį-Naktį, Leonardą Grigonį-Užpalį, Petrą Bartkų-Žadgailą – pripažino signatarais.

Deklaracija pabrėžia, kad visomis išgalėmis bus siekiama atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir prie šio siekio kviečiami prisidėti visi lietuviai, gyvenantys Tėvynėje ir už jos ribų. Seimas 2019 metus paskelbė Jono Žemaičio-Vytauto metais.

Dokumento originalas iki kovo pabaigos bus eksponuojamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Kaip penktadienį pranešė prokuratūra, V. Titovui pateikti kaltinimai dėl mirusiojo atminimo paniekinimo, kurstymo prieš tam tikrą žmonių grupę ir viešo pritarimo SSRS nusikaltimams ar jų neigimo.

Atliekant ikiteisminį tyrimą analizuota ir vertinta apie 800 gigabaitų skaitmeninės informacijos, paimtos iš įtariamojo per kratą ir surinktos iš viešai prieinamų šaltinių.

Pasak prokuratūros, vien buvusio Klaipėdos miesto tarybos nario pasisakymų viešojoje erdvėje analizė sudaro 76 lapus. Atliktos ekspertizės ir analizės, gauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Ypatingojo archyvo, istorikų vertinimai. Dalis tyrimui svarbios informacijos iš V. Titovo paimtų skaitmeninių laikmenų buvo ištrinta, tačiau ją atkūrė Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialistai.

Sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas pernai liepos 23-iąją, kai viešojoje erdvėje pasirodė informacija, jog tuometinis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad partizanų vado iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų, o pats A. Ramanauskas-Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius. Šią informaciją politikas taip pat publikavo socialiniame tinkle.

Įvertinus tiriamos veikos rezonansinį pobūdį bei siekiant išvengti galimo tyrimo politizavimo bei užtikrinti maksimalų jo objektyvumą bei išsamumą, ikiteisminį tyrimą buvo pavesta atlikti ne ikiteisminio tyrimo įstaigai, o prokurorui. Jį atliko Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras Simonas Genys.

Byla su kaltinamuoju aktu perduota į Klaipėdos apylinkės teismą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra paskelbęs, kad savo pasisakymais V. Titovas sulaužė tarybos nario priesaiką. Nesulaukęs balsavimo dėl apkaltos jis atsistatydino iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos.

V. Titovas teigia, kad pasisakydamas apie A. Ramanauską-Vanagą rėmėsi sovietų teismo sprendimu, tačiau istorikai pabrėžia, kad tai buvo politinė sufabrikuota byla, tiriant partizanų veiklą negalima remtis vien jų budelių, KGB, bylomis.

Nepriklausomoje Lietuvoje teismas reabilitavo partizanų vadą, po mirties jam suteikti aukščiausi valstybės apdovanojimai.

Įtarimų uostamiesčio politikas sulaukė po apklausos Klaipėdos apygardos prokuratūroje, atliekančioje ikiteisminį tyrimą dėl partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimo paniekinimo.

Pasak prokuratūros, ikiteisminio tyrimo eigoje nustačius naujas aplinkybes, jis išplėstas taip pat tiriant ir kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ir viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo.

V. Titovui įtarimai pareikšti pagal visus tris straipsnius, BNS sakė Klaipėdos apygardos prokuratūros atstovė Ignė Rotautaitė-Pukenė.

Pasak Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Simono Genio, dalis tyrimui svarbios informacijos V. Titovo skaitmeninėse laikmenose buvo ištrinta, tačiau ją atkūrė Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertai.

„Būtent šie duomenys leido išplėsti tiriamų veikų sąrašą bei pagrįsti tyrimo metu reiškiamus įtarimus“, – prokuratūros pranešime cituojamas S. Genys.

Teisėsauga pradėjo tyrimą, kai politikas neteisingai pareiškė, esą A. Ramanausko-Vanago iniciatyva partizaninio karo su sovietais metu buvo nužudyti 8 tūkst. taikių gyventojų.

Pasak prokuratūros, šiuo metu tyrimas atliekamas ir dėl viešojoje erdvėje periodiškai pasirodančių V. Titovo pasisakymų apie Lietuvos partizaninį judėjimą Lietuvoje.

Atliekant ikiteisminį tyrimą analizuojama ir vertinama apie 800 gigabaitų skaitmeninės informacijos, tiek paimtos iš įtariamojo kratos metu, tiek surinktos iš viešai prieinamų šaltinių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prieš kelias savaites paskelbė, kad pasisakydamas apie A. Ramanauską-Vanagą V. Titovas sulaužė priesaiką. Nesulaukęs balsavimo dėl apkaltos jis atsistatydino iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos.

V. Titovas teigia, kad pasisakydamas apie A. Ramanauską-Vanagą rėmėsi sovietų teismo sprendimu, tačiau istorikai pabrėžia, kad tai buvo politinė sufabrikuota byla, tiriant partizanų veiklą negalima remtis vien jų budelių – KGB bylomis.

Nepriklausomoje Lietuvoje teismas reabilitavo partizanų vadą, po mirties jam suteikti aukščiausi valstybės apdovanojimai.

Pasak prokuratūros, įvertinus tiriamos veikos rezonansinį pobūdį bei siekiant išvengti galimo tyrimo politizavimo bei užtikrinti maksimalų jo objektyvumą bei išsamumą, ikiteisminį tyrimą yra pavesta atlikti ne ikiteisminio tyrimo įstaigai, o prokurorui.

V. Titovas BNS sakė, kad jo apklausa Klaipėdos apygardos prokuratūroje numatyta 9.30 valandą.

Teisėsauga pradėjo tyrimą, kai politikas neteisingai pareiškė, esą A. Ramanausko-Vanago iniciatyva partizaninio karo su sovietais metu buvo nužudyti 8 tūkst. taikių gyventojų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prieš kelias savaites paskelbė, kad taip pasisakydamas V. Titovas sulaužė priesaiką. Nesulaukęs balsavimo dėl apkaltos jis atsistatydino iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos.

V. Titovas teigia, kad pasisakydamas apie A. Ramanauską-Vanagą rėmėsi sovietų teismo sprendimu, tačiau istorikai pabrėžia, kad tai buvo politinė sufabrikuota byla, tiriant partizanų veiklą negalima remtis vien jų budelių – KGB bylomis.

Nepriklausomoje Lietuvoje teismas reabilitavo partizanų vadą, po mirties jam suteikti aukščiausi valstybės apdovanojimai.