„Šiandien, kuomet priešas vėl nerimsta, kuomet priešo purvini batai trypia Ukrainos žemę, mums nepaprastai svarbu turėti šiuos simbolius prieš mūsų akis – ateiti, nusilenkti, pasisemti stiprybės“, – Antakalnio kapinėse Vilniuje sakė G. Nausėda.

Jis pabrėžė, jog Lietuvos valstybės „šventa pareiga ir priedermė“ yra surasti ir identifikuoti visų laisvės kovotojų palaikus, kad būtų galima atiduoti jiems „amžiną pagarbą“.

„Didžiai prasminga ir netgi simboliška, kad visiškai neseniai mes atradome, atpažinome ir patvirtinome kito garsaus partizanų vado – Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikus. Kiek dar tokių palaikų laukia? Šimtai, tūkstančiai. Mes turime padaryti viską, kas yra mūsų jėgose ir Lietuvos valstybė tikrai yra pasirengusi tai padaryti“, – kalbėjo prezidentas.

Pasak G. Nausėdos, simboliška, jog iki įsitraukdamas į partizaninę kovą A. Ramanauskas-Vanagas dirbo „patį taikiausią darbą pasaulyje – mokė vaikus“, tačiau prireikus kovoti su okupantais, nesudvejojo.

„Jis nesvarstė, ar laisvės kovotojų ir prieš jėgos lygios, ar yra galimybių laimėti šitą kovą. Jis pasirinko ir jis ėjo iki galo“, – kalbėjo prezidentas.

I. Gelūno / BNS nuotr.

Minėjime Vilniuje, Valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse, dalyvavo partizanų vado dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir anūkė pulkininkė leitenantė Inga Jencevičienė, gėlių padėjo įvairių institucijų bei visuomeninių organizacijų atstovai.

„2018 metais buvo surasti mano senelio palaikai ir štai mes stovime prie jo kapo, – kalbėjo I. Jencevičienė. –Tikiu kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo, yra ir bus laisvės simboliu Lietuvą mylinčių žmonių širdyse, mintyse ir darbuose“.

Jis nesvarstė, ar laisvės kovotojų ir prieš jėgos lygios, ar yra galimybių laimėti šitą kovą. Jis pasirinko ir jis ėjo iki galo.

Ji teigė, jog Lietuvos pokario kovos „nušvinta dar ryškiau“ matant, kaip kaimyninėje šalyje „kartojasi laukinis žiaurumas, aidi šūviai, miršta žmonės“.

„Tas pats okupantas niokoja kitą šalį naudodama tas pačias priemones, žvėriškai žudydamas kitos šalies gyventojus“, – kalbėjo partizanų vado anūkė.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje – po žiaurių kankinimų jam įvykdyta mirties bausmė.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet, sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų.

1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas, 1957 metais – sušaudytas.

Jo palaikų ieškota iki pat 2018-ųjų. Jie rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais vadas iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.

1998 metais po mirties A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 metais skirtas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, o 1999 metais – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

2018 metais Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino jį su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

Sekmadienį Varėnos rajone, Merkinėje, atidengtas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui jo vardu pavadintame skvere.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Minėjime dalyvaus ir kalbą sakys prezidentas Gitanas Nausėda, partizanų vado dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, gėlių padės įvairių institucijų bei visuomeninių organizacijų atstovai.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje – po žiaurių kankinimų jam įvykdyta mirties bausmė.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet, sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų.

1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas, 1957 metais – sušaudytas.

Jo palaikų ieškota iki pat 2018-ųjų. Jie rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais vadas iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.

1998 metais po mirties A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 metais skirtas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, o 1999 metais – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

2018 metais Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino jį su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

Sekmadienį Varėnos rajone, Merkinėje, atidengtas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui jo vardu pavadintame skvere.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Skulptoriaus Gintauto Lukošaičio sukurta skulptūra „Vanagas su vanagėliu“ stovės Lietuvos partizanų vado vardu pavadintame skverelyje, pranešė Krašto apsaugos ministerija, iš dalies finansavusi jo įkūrimą.

Bronzinė skulptūra sukurta pagal 1947 metais Bingelių kaimo pakraštyje darytą A. Ramanausko-Vanago fotografiją, kurioje partizanų vadas priklaupęs ant vieno kelio su vanagais ant pečių pozuoja fotografui.

„Gilinantis į šią istoriją, atsiskleidžia pasakojimas apie žmogų, kuris jautė ne tik savo, bet ir kitų skausmą, kuris, kaip ir kiekvienas kitas, yra iš kūno ir kraujo, su jausmais ir emocijomis, su nevilties akimirkomis ir klystantis. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris, pasitikdamas iš anksto žinomą lemtį, iki paskutinės akimirkos savais būdais kovojo už tai, kas jam buvo svarbiausia – mylimos žmonos ir dukros ateitį. Ir Lietuvą“, – sakė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

KAM / K. Kavolėlio nuotr.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet, sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.

1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas. Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Metodai nesikeičia

Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovas, kurio žūties 65-ąsias metines minėsime lapkričio 29-ąją, yra pripažintas faktiniu Lietuvos vadovu, kovojusiu prieš okupaciją.

Karybos apžvalgininkas, saugumo ir gynybos ekspertas Aurimas Navys akcentuoja A.Ramanausko-Vanago pašaukimą – jis buvo mokytojas, o tai labai nederėjo su propagandine sovietų schema, teigusia, esą į miškus ėjo beraščiai, bežemiai kaimo bernai, turtais aptekę buržuaziniai nacionalistai ar kriminaliniai nusikaltėliai.

„Vanagas buvo labai gerbiamas mokytojas – jį žinojo ir pažinojo ne vienas jo buvęs mokinys. Vanagas savo asmenybe buvo gyvas įrodymas, kad sovietai skleidžia dezinformaciją“, – sako A. Navys.

Pasak Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikės Auksės Ūsienės, tiek sovietai, tiek dabartinė Rusija A. Ramanauską-Vanagą ne tik šmeižė, bet ir labai jo bijojo: ne veltui slėpė kovotojo nužudymo faktą, žūties ir palaidojimo vietą, stengėsi jo asmenybę visiškai ištrinti iš visuomenės atminties.

Šmeižiant Vanagą, vieną iš vadų, mėginta kompromituoti visą Lietuvos laisvės kovą, paneigiančią esą savanoriško Lietuvos įstojimo į SSRS ir Lietuvos išlaisvinimo nuo nacių mitą.

„Jis niekaip nepakliuvo į NKVD ir MGB, o vėliau – KGB pinkles, nepalūžo ir nepasidavė, atvirkščiai – kėlė paprastų Lietuvos žmonių norą priešintis agresoriui. Būtent todėl iš visiško bejėgiškumo, netgi nužudžius kovotoją, buvo bandoma jį vaizduoti kaip nacį, kaip žydšaudį, kas jį pažinojusiems lietuviams skambėjo tik dar labiau absurdiškai“, – sako A. Navys.

A. Ramanauską-Vanagą jis vadina vienu iš partizaninio pasipriešinimo simbolių, kurio sovietai nesugebėjo užspausti net ir po Stalino mirties. KGB ir saugumo organuose dirbantys veikėjai puikiai suprato, kad, kol yra simbolis, kol jis gyvas žmonių atmintyje, tol yra viltis, tikėjimas, kad ateis diena, kai bus galima su ginklu rankoje ar be jo vėl išeiti į miškus, gatves, sukilti prieš okupantus ir nusimesti pančius.

Daugiau istorijos visiems

Lietuvos valstybinės institucijos pagal savo kompetenciją šviečia visuomenę apie partizanų laisvės kovą. Pvz., istorinę atmintį puoselėjanti Lietuvos kariuomenė, tęsdama tarpukario tradiciją, karinius dalinius yra pavadinusi Lietuvos laisvės kovotojų vardais, tarp jų – ir A. Ramanausko-Vanago.

Paties partizanų vado žinomumą ir susidomėjimą laisvės kovomis reikšmingai padidino sprendimas 2018-uosius paskelbti A.Ramanausko-Vanago metais. Didelę įtaką istorinės tiesai reabilituoti ir priminti turėjo jo palaikų atradimas ir valstybinės laidotuvės.

„Nebūtina informaciniame kare atsakyti informaciniu šūviu į kiekvieną paskelbtą eilinį melą. Daug geriau gyventi gyvenimą kuriant savo valstybės CV, mokant istorijos ir mokantis iš jos“, – sako A. Ūsienė.

Nors Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kariuomenė plačiai nušviečia partizaninę kovą, A. Navys pasigenda  rimtų edukacinių renginių, kurie įtrauktų kiekvieną Lietuvos pilietį. Jo nuomone, stinga vaidybinių filmų, kurie galėtų suprantamai perteikti mūsų tautos laisvės kovą ne tik mums, bet ir Vakarams.

„Skaudu ir dėl nuolatinės „žydšaudžių“ etiketės klijavimo, į tai, mano nuomone, mes, kaip valstybė, turėtume labai rimtai reaguoti ir aiškiai imtis strateginės komunikacijos uždavinių. Džiaugiuosi, kad atsiranda pilietinių iniciatyvų, kurios išvynioja šį Kremliaus iki dabar finansuojamą dezinformacijos kamuolį ir duoda atkirtį bjauriai jo propagandai“, – pastebi A. Navys.

Stinga vaidybinių filmų, kurie galėtų suprantamai perteikti mūsų tautos laisvės kovą ne tik mums, bet ir Vakarams.

Paralelės su Ukraina

Strateginių iniciatyvų centro vadovas Alkas Paltarokas įsitikinęs, kad vienos iš pagrindinių Rusijos informacinio karo prieš Ukrainą deklaratyvių frazių yra „denacifikacija”, „banderovcai” ir „fašistai”, taip bandant priklijuoti negatyvias etiketes nepriklausomybę ginantiems piliečiams ir visai valstybei.

„Tos pačios paralelės, kaip metodika, buvo ir yra naudojamos prieš Lietuvą ir kitas kaimynines šalis, kur vyko rezistencija, Laisvės kovos su okupantais. Visas mūsų ginkluotas partizaninis pasipriešinimas sovietmečiu ir vėliau buvo juodinamas kaip „banditizmas” su kliše „fašistų kolaborantai”, – atkreipia dėmesį A. Paltarokas.

Tie patys naratyvai, anot jo, nuolat naudojami naujaisiais laikais, pasitelkiant pseudoistorikus, abejotinos reputacijos visuomenininkus ir kitokius Kremliaus įtakoje esančius asmenis.

Nors nuolat skleidžiamas melas po kurio laiko gali tapti tiesa, Maskvai nepavyko diskredituoti Lietuvos kaip demokratiškos visuomenės įvaizdžio nei pačioje Lietuvoje, nei Vakaruose. „Nuolatinis švietėjiškas darbas atsveria ir neleidžia klaidinti, skaldyti visuomenės“, – sako A. Paltarokas. Jo vadovaujamas centras kartu su bendraminčiais vykdo projektą „Vanago Lietuva”: rengia pagarbos akcijas, paskaitas, žygius, tyrimus, publikacijas ir kt.

„Tie, kam terminas „informacinis karas“ dar neseniai kėlė šypsenas, dabar patys gali suvokti, kokie procesai buvo vykdomi prieš mūsų ryškiausias ginkluoto pasipriešinimo asmenybes. Net dabar, skaitant pripažinto Lietuvos valstybės vadovo A. Ramanausko-Vanago prisiminimus, galima atrasti paralelių, aktualių dabartinei situacijai tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Turime tęsti darbus ir išlikti budrūs“, – sako A. Paltarokas.

Drauge su skulptūra, vaizduojančia partizanų vadą su ant peties tupinčiu vanagėliu, atidaryta ir nuotraukų paroda „Vanagas su vanagėliais“.

Skulptūros autorius Gintautas Lukošaitis sakė, kad kuriant skulptūrą pagal nuotrauką, teko daryti tam tikrus kompromisus, dėl kurių nuspręsta joje palikti tik vieną iš dviejų vanago figūrų.

„Fotografija ir skulptūra yra šiek tiek skirtingi ženklai, reikėjo daryti tam tikrus kompromisus dėl detalių gausos“, – kalbėjo autorius.

Skulptūra Vytauto Didžiojo karo muziejuje bus eksponuojama iki birželio 10-osios, o vėliau bus pervežta į Merkinę Varėnos rajone.

Pasirinkta tema nudžiugino partizano dukrą

Skulptorius dėkojo šio krašto muziejaus ir Varėnos krašto vadovams už palaikymą bei pagalbą kuriant skulptūrą.

„Jeigu mes nesirūpinsime savo istorija, niekas už mus nesirūpins“, – sakė skulptūros autorius.

Partizano dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė žurnalistams sakė labai besidžiaugianti, jog skulptūrai pasirinkta būtent vanagėlių tema.

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė/T. Biliūno (Fotobanko) nuotr.

„Tai, kad pasirinko skulptorius vanagėlio motyvą, man yra labai miela ir brangu, esu patenkinta. Pati tas originalias nuotraukas, sunkiai išsaugotas – aš jų turiu daug, – leisdama knygas tėčio naudojau viršelyje“, – pasakojo partizano dukra.

„Jos man labai brangios, ir kai sužinojau, kad skulptūra bus su vanagėlio motyvu, tiesiog šiluma užliejo“, – kalbėjo ji.

Bronzinė skulptūra sukurta pagal 1947 metais Bingelių kaimo pakraštyje darytą A. Ramanausko-Vanago fotografiją, kurioje partizanų vadas priklaupęs ant vieno kelio su vanagais ant pečių pozuoja fotografui.

Galėtų būti įamžintas ir Kaune

Tiek A. Ramanausko-Vanago dukra, tiek krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas svarstė, kad partizanų vadas galėtų būti įamžintas ir Kaune, kuris taip pat buvo svarbus jo istorijoje: būtent čia kovotojas buvo suimtas.

„Kaip žinia, 1956 metais būtent Kaune Vanagas pateko į pasalą, buvo suimtas, nuvežtas čia, į Laisvės alėjos gale, esantį KGB pastatą, tardytas ir iš čia labai skubiai išgabentas į Vilnių, kur patyrė ko gero pačius žiauriausius kankinimus, kokius man teko apskritai kažkada tyrinėti“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Ministro vertinimu, nors partizanų vado įamžinimo ženklų Kaune ir yra, jis galėtų būti įamžintas ir Karo muziejaus sodelyje.

„Kaunas turi unikalią vietą – Karo muziejų ir Karo muziejaus sodelį, kur įamžinti žmonės, daugiausiai prisidėję prie Lietuvos karo istorijos. (...) Ar Vanagas čia kažkur galėtų rasti vietą – apskritai rezistencijos visi vadai? Aš manau, kad galėtų“, – sakė ministras.

Arvydas Anušauskas/T. Biliūno (Fotobanko) nuotr.

Vėliau kalbėdamas renginyje jis pabrėžė, jog pasipriešinimo kovų vadai turėtų būti įamžinti didžiųjų šalies miestų aikštėse.

„Aš manau, kad ateis laikas, tikiuosi, kad tikrai jis ateis artimiausiu metu – mes turėtume matyti mūsų rezistencijos vadus, jų atminimą centrinėse miestų aikštėse. Savo istoriją puoselėjančios šalys tą yra padariusios“, – teigė ministras.

Ženklas, pasakojantis tikrąją istoriją

Ministras dėkojo partizano dukrai, daugybę metų teismuose siekusiai, jog prie jos tėvo sulaikymo prisidėję asmenys būtų nubausti bei priminė, kad iškilios Lietuvos rezistencijos figūros nuolat tampa priešiškų jėgų šmeižto objektais.

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė renginyje džiaugėsi, jog, nepaisant sovietų pastangų naikinti partizanų atminimą, jie išliko žmonių atmintyje ir dabar įgauna materialų įamžinimą: pagarbiai perlaidojami rasti partizanų palaikai, kuriami jiems skirti atminimo ženklai.

„Mūsų priešai turėjo klastotes, turėjo blogiausius ketinimus, bet juos ir dabar mes jaučiame. Lietuvos priešai turi nedraugiškų ketinimų ir mūsų laisvės kovų istorijos klastojimo užmačias. Tokie paminklai, atminimo ženklai, kalba savo kalba, per juos mes pasakojame savo tikrąją istoriją“, – kalbėjo partizano dukra.

Varėnos meras Algis Kašėta pabrėžė, jog A. Ramanauskas-Vanagas Merkinės kraštui yra ypatinga figūra, o ir pats partizanas šį kraštą minėjo kaip ypatingą vietą.

Tokie paminklai, atminimo ženklai, kalba savo kalba, per juos mes pasakojame savo tikrąją istoriją.

„A. Ramanausko-Vanago skulptūra ras vietą miestelio centre, tinkamoje vietoje, kur galės išdidžiai žvelgti į nepriklausomo Merkinės krašto gyvenimą“, – kalbėjo meras.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.

1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas. Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.

Laimučio Brundzos nuotr.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

„Kiekvienas ministras pasirenka tam tikrą šūkį ir simbolį, tam tikrą mintį, kuri jam yra artimesnė. Buvęs ministras turėjo vieną simbolį, o aš pasirinkau tą simbolį, kuris simbolizuoja rezistenciją, pasipriešinimą ir laisvės kovas“, – BNS sakė ministras Arvydas Anušauskas.

„NATO blokas, mano supratimu, yra šalių susivienijimas, kuris plečia demokratijos ribas, remia kovą už laisvę, tai aš rinkausi mūsų istorinį simbolį, kuris asmeniškai man yra artimesnis“, – pridūrė jis.

Monetoje vaizduojamas A. Ramanauskas-Vanagas, joje taip pat yra žodžiai „I am freedom fighter“ („Aš esu laisvės kovotojas“) bei partizanų vado gyvenimo metai.

Eskizo autorius – dailininkas Nerijus Treinys.

A. Anušauskas sako, kad monetos turėtų būti pagamintos per artimiausią mėnesį, jas galbūt bus proga padovanoti kolegoms iš Latvijos ir Estijos.

„Po mėnesio bus Baltijos šalių formate trys gynybos ministrai susitiks. Tikiuosi, kad gegužės 20 dieną turėtume susitikti Lietuvoje, tad kaip tik bus proga“, – teigė krašto apsaugos ministras.

Pasak jo, tokia moneta yra simbolinis pagarbos ženklas.

„Tai yra toks padėkos, pagarbos ženklas, kuris duodamas tam tikriems asmenims, pavyzdžiui, užsienio vizitų metu arba Lietuvoje vizitų metu, vadams. Tai iš kariškių atėjusi tradicija, bet ji dabar paplitusi ir tarp ministrų“, – pasakojo A. Anušauskas.

„Delnu į delną įteikiama ta moneta kaip pasveikinimas“, – teigė jis.

Iš viso, kaip ir įprastai, ketinama pagaminti apie 100 tokių monetų.

Buvusio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio monetoje buvo pavaizduota Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“.

„Tai iki šiol nepublikuotas autentiškas ir pirminis šaltinis apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje, kurio fragmentai skelbti tik kelių istorikų darbuose“, – teigiama centro pranešime.

Dienoraštyje fiksuojami partizaninio karo įvykiai, netektys, kovotojų siekiai, viltys.

Štabo dienoraštis pradėtas rašyti vykdant Dainavos krašto partizanų vienytojo Dzūkų grupės vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 1945 metų gegužės 7 dienos įsakymą.

Jame nurodoma, kad „kuopų ir batalionų vadai veda operacijų ir veiksmų dienoraštį, kuriame kiek galima suglaustai, bet pakankamai pilnai ir teisingai aprašomi visi partizaniniai veiksmai“.

„Dienoraščio tikslas: palikti teisingą kovų dėl laisvės vaizdą kaip medžiagą istorijai ir pagelbėti vėliau surasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius“, – teigė J. Vitkus-Kazimieraitis.

Merkio rinktinės štabo dienoraštis rašytas nuo 1945-ųjų rugsėjo iki 1946-ųjų gruodžio A. Ramanausko ranka ir keliomis skirtingomis rašomosiomis mašinėlėmis.

Genocido centro išleista knyga iliustruota A. Ramanausko-Vanago ir jo bendražygių vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, nes iki 1946 metų rudens Dzūkijos partizanų vadai saugumo sumetimais draudė kovotojams fotografuotis.

Knygos pabaigoje jos sudarytojas Algis Kašėta pateikia iššifruotus partizanų slapyvardžius, jų gimimo ir žuvimo datas bei vietas. 

Dienoraštis saugotas Lietuvos SSR KGB archyve (dabar – Lietuvos ypatingasis archyvas) ir kaip daiktinis įrodymas buvo prisegtas prie 20 tomų sudarančios A. Ramanausko baudžiamosios bylos.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

A. Ramanauskas-Vanagas partizanu tapo 1945 metais. Po poros metų jis ėmė vadovauti Dainavos apygardai, o 1948 metais paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Dar po metų jis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas. Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.

„Paminklas yra atminimo ženklas – paminklą turi širdyje visą laiką, bet džiaugiuosi, kad Lietuva taip pat įvertino jo auką, pagerbė“, – žurnalistams paminklo pristatymo renginyje sakė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.

„Tuo pačiu pagerbė ir visus kovojusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“, – teigė ji.

Ji pridūrė, kad partizanų vado paminklas panašus į jį patį, gyrė skulptorių darbą.

„Panašus turbūt, panašus“, – į žurnalistės klausimą atsakė partizanų vado dukra.

Paklausta, ar nesudvejojo, ji teigė, kad tėčio atminimas jai visuomet išliks toks, kokį jį matė būdama devynerių.

„Prieš porą metų jam jau buvo šimtas metų, o mano atmintyje jis pasiliko toks, koks buvo, kai man buvo devyneri metai“, – kalbėjo A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

„Man jis niekada nepasens“, – sakė ji.

Skulptoriaus darbą gyrė ir partizanų vado anūkė, A. Ramanauskaitės-Skokauskienės dukra Inga Jancevičienė.

„Buvo jautriai padarytas, mes bendravome su skulptoriumi, matėme jo šilumą, kaip jis jautriai ir atsargiai tai darė“, – žurnalistams sakė I. Jancevičienė.

Paminklas yra atminimo ženklas – paminklą turi širdyje visą laiką, bet džiaugiuosi, kad Lietuva taip pat įvertino jo auką, pagerbė.

„Buvo toks įvykis, kai mes Kauno Šančių rajone išėjome iš liejyklos, išsinešėme tą biustą pasižiūrėti ir pro šalį ėjo moteris, kuri paklausė, ar gali pažiūrėt. Ji priėjo, sako – Vanagas. Ašaros moters akyse, ji sako, kad pažino, čia Lietuvos didvyris“, – pasakojo partizanų vado anūkė.

Paminklą kūrė Vyriausybės kanceliarijos paskelbtą konkursą laimėjusi autorių grupė Algirdas Kuzma ir bendrovė „Arches“.

Vyriausybės kanceliarija informavo BNS, kad iš viso paminklas kainavo beveik 59,3 tūkst. euro.

Skulptorius: tai – vienas atsakingiausių darbų

Skulptorius A. Kuzma BNS teigė, kad tai buvo bene vienas atsakingiausių jo darbų.

„Labai atsakingas darbas ir įdomus, pakankamai sudėtingas, nes lūkesčiai labai dideli iš visos Lietuvos“, – po ceremonijos sakė skulptorius.

Jis teigė, kad bronzinis biustas yra tuščiaviduris ir sveria apie 40 kilogramų.

„Tai nėra daug, nes liejinys yra tuščiaviduris, klasikinis liejinys. Dauguma bronzos skulptūrų tuščiavidurės“, – teigė A. Kuzma.

Skulptorius taip pat pasidžiaugė, kad paminklas pagamintas Lietuvoje.

„Liejom Kaune, pas liejiką Žilviną Pabrinkį. Man smagu, kad viskas padaryta Lietuvoje, be kitų šalių pagalbos, tai čia toks pasididžiavimas, kad ir patys galim tokį dalyką padaryt“, – pasakojo skulptorius.

A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 metais rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje, tų pačių metų spalio 6 dieną jie palaidoti Antakalnio kapinėse, Valstybės vadovų panteone.

1918 metais gimęs A. Ramanauskas-Vanagas partizanu tapo 1945 metais.

Po poros metų jis ėmė vadovauti Dainavos apygardai, o 1948 metais paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Dar po metų jis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952-1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas.

Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.

„Šis paminklas A. Ramanauskui-Vanagui – paminklas ir visiems jo bendražygiams (...) Šiandien galime išreikšti amžiną padėką ir pagarbą partizanų vadui“, – iškilmingoje ceremonijoje sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

Po šalies vadovo sveikinimo kalbos sekė arkivyskupo Gintaro Grušo malda, kuria palaimintas Valstybės vadovų panteone pastatytas paminklas.

A. Ramanausko-Vanago atminimas taip pat pagerbtas tylos minute, kovos už laisvę daina, prie paminklo valstybės vadovų ir kitų šalies pareigūnų vardu, skambant karinio orkestro muzikai, padėti vainikai.

Paminklą kūrė Vyriausybės kanceliarijos paskelbtą konkursą laimėjusi autorių grupė Algirdas Kuzma ir bendrovė „Arches“.

Vyriausybės kanceliarija informavo BNS, kad iš viso paminklas kainavo beveik 59,3 tūkst. euro.

G. Nausėda: išreiškiama amžina padėka jam

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad simboliška, jog paminklas partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui atidengiamas praėjus vos dienai po Tarptautinės mokytojo dienos, nes jo gyvenimas ir auka tapo pasiaukojimo už Lietuvos laisvę pamoka.

„Simboliška, kad antkapinį paminklą A. Ramanauskui-Vanagui atidengiame vos dienai praėjus po vakar paminėtos Tarptautinės mokytojų dienos“, – ceremonijoje sakė šalies vadovas.

„Simboliška ne tik todėl, kad A. Ramanauskas prieš išeidamas į partizanus dirbo mokytoju ir dėstė mokytojų seminarijoje, bet ir todėl, kad visas jo gyvenimas, taip pat ir žūtis, tapo mums istorine Tėvynės meilės, pasiaukojimo už jos laisvę pamoka“, – pridūrė jis.

Prezidentas pabrėžė, kad tai buvo skaudi Lietuvai pamoka, kainavusi dešimtis tūkstančių gyvybių.

„Bet ji mus išmokė, kad laisvę mylintys lietuviai yra stipresni už brutalią prievartą, kad jų nepalaužė išdavystės, kankinimai, žudymai, artimųjų palaikų išniekinimas. Šioje pamokoje sužinojome, kokios didelės reikėjo aukos, kokia didelė kaina yra sumokėta už tai, kad mes galėtume naudotis jos vaisiais – gyventi laisvėje ir taikoje“, – kalbėjo G. Nausėda.

Bet ji mus išmokė, kad laisvę mylintys lietuviai yra stipresni už brutalią prievartą, kad jų nepalaužė išdavystės, kankinimai, žudymai.

„Šiandien tęsiame pamoką jau žinodami, kad tiesa anksčiau ar vėliau nugali. Vanago budeliai tikėjosi, kad išniekinę jo palaikus, pakasę juos nežinomame kape Našlaičių kapinėse jie amžiams palaidos ir jo atminimą“,  – sakė prezidentas.

„Koks gi panašus yra visų okupantų mąstymas – šimtmečiu anksčiau lygiai taip pat mąstė sukilėlių Kalinausko ir Sierakausko budeliai, juos užkasdami nežinomame kape ant Gedimino kalno“, – teigė jis.

Jo teigimu, bandymas slėpti laisvės kovotojų palaikus „pasitarnavo dar didesnei jų šlovei“.

„Tačiau nė vienų engėjų sumanymas nepavyko, kaip tik, pasitarnavo dar didesnei laisvės kovotojų šlovei – mes atradome ir garbingai palaidojome ir XIX ir XX amžių savo didvyrius, jų vardas dabar žinomas kiekvienam Lietuvos vaikui, kiekvienam iš mūsų. Gali būti, kad kai kurių laisvės kovotojų palaikų galbūt niekada nerasime, bet mes nenustosime jų ieškoti, kaupti istorinių žinių apie jų gyvenimus, paaukotus vardan Lietuvos laisvės“, – sakė G. Nausėda.

Jis pabrėžė, kad paminklu A. Ramanauskui-Vanagui išreiškiama amžina padėka ir pagarba jam bei visiems, kam jis vadovavo.

Prezidentas pridūrė, kas „vien paminklų nėra gana – būtina tęsti herojų žygdarbius“.

M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

V. Landsbergis: paminklas reikšmingas ir Lietuvos kovos atminimui

Paminklas partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui reikšmingas ne tik jo paties, bet ir Lietuvos kovos už laisvę atminimui, teigia pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.

Jis dalyvavo antradienį vykusioje Vilniaus Antakalnio kapinėse pastatyto paminklo pristatymo ceremonijoje.

Mes įrodome, ką Lietuva vertina, dėl ko kovojo, dėl ko žmonės galvas padėjo, todėl tas paminklas yra reikšmingas.

„Labai didelė reikšmė šito paminklo, nes pats asmuo buvo kovojančios Lietuvos vadas, bet tai – pati kovojanti Lietuva, kuri atmetė melą, neva ji pasidavė, buvo laiminga vergijoje – mes to prisiklausėme daug“, – žurnalistams sakė V. Landsbergis.

„Mes įrodome, ką Lietuva vertina, dėl ko kovojo, dėl ko žmonės galvas padėjo, todėl tas paminklas yra reikšmingas – ne tik Vanago atminimui, bet ir Lietuvos kovos atminimui ir įtvirtinimui“, – teigė jis.

V. Landsbergis pridūrė, kad „kova“ ir „rezistencija“ vis dar nesibaigė.

„Taip, deja, yra, kad tęsiasi stribų, NKVD-istų pastangos suniekinti rezistenciją ir tuo pačiu – laisvės idėją“, – kalbėjo V. Landsbergis.

„Rezistencija prieš tą politinę propagandą tęsiasi, ji nesibaigė. Gal baigsis tada, kai išnyks tos komunos palikuonys ir kai ta imperija taps normalia valstybe“, – svarstė jis.

A. Ramanauskui-Vanagui skirtas paminklas pastatytas Vilniaus Antakalnio kapinėse esančiame Valstybės vadovų panteone, kur partizanų vadas buvo palaidotas.

A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 metais rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje, tų pačių metų spalio 6 dieną jie palaidoti.

1918 metais gimęs A. Ramanauskas-Vanagas partizanu tapo 1945 metais.

Po poros metų jis ėmė vadovauti Dainavos apygardai, o 1948 metais paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Dar po metų jis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952-1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas.

Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.