Originalių A. Mickevičiaus tekstų vertimą papildo literatūros tyrinėtojų ir knygos rengėjų tekstai, taip pat – dailininko Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos.

Apie naująjį knygos leidimą, jo atsiradimo aplinkybes, vertimo iššūkius ir A. Mickevičiaus kūrybos aktualumą – knygos sudarytoja ir vyriausioji redaktorė, Lietuvos istorijos instituto vyriausioji darbuotoja dr. Reda Griškaitė (R. G.), eiliuotų tekstų vertėja, kalbininkė prof. Regina Koženiauskienė (R. K.) ir knygos leidimo projekto vadovė, VU muziejaus direktorė Monika Ramonaitė (M. R.).

– Kaip kilo šios knygos projekto idėja?

M. R.: Vilniaus miestas yra laikomas lenkiško ir lietuviško romantizmo lopšiu. VU muziejus, planuodamas jubiliejinius metus, ieškojo būdų, kaip tinkamai juos įprasminti. Mūsų krašto romantizmo pradžia yra A. Mickevičiaus „Poezijos“ rinkinio išleidimas, todėl, be daugybės įvairių paminėjimo renginių, nutarėme, kad svarbu atsigręžti į romantizmo pradžių pradžią.

Su knygos sudarytoja dr. R. Griškaite nutarėme, kad leidžiant šią knygą skaitytoją būtina supažindinti su visa šios knygos publikacija, istorija ir leisti pamatyti tokį „Poezijos“ rinkinį, kokį apsispręsdamas būti romantizmo kūrėju išleido pats A. Mickevičius.

– A. Mickevičiaus „Poezija“ dabar įamžinta lietuvių ir lenkų kalbomis vienoje knygoje. Kuo tai svarbu abiem tautoms?

R. G.: Dvikalbis leidinys yra logiškas ir istoriškai pagrįstas. Lenkų kalba – tai A. Mickevičiaus kalba, o kartu norėjome parodyti, koks poetas ir visa jo aplinka yra brangūs ir lietuviams. Žvelgiant iš šių dienų pozicijos, tai ne kultūrinių dalybų, o nuoširdžios meilės A. Mickevičiui išraiška. Šia knyga norėjome parodyti didelę ir lygiavertę pagarbą abiem tautoms. Tikiu, kad tokiam knygos variantui pritartų ir pats poetas.

Motyvai: S. Eidrigevičiaus iliustracija A. Mickevičiaus baladei „Svitezietė“. / .VU muziejaus nuotr.

– Knygos turinys žavi ne tik A. Mickevičiaus baladėmis, romansais ir kitais poeto kūriniais, bet ir juos papildančiais tekstais. Taip atskleidžiama A. Mickevičiaus pirmosios knygos istorija. Kaip sekėsi atrasti poeto paslaptis? Su kokiais sunkumais ir atradimais susidūrėte?

R. G.: Labai norėjome pateikti originalą tokį, koks jis buvo pirmojoje laidoje – raidė raidėn, ženklas ženklan, su didele pagarba A. Mickevičiaus regionizmui ir net rašybos ar korektūros klaidoms. Žinoma, visa tai skaitytojui reikėjo išsamiai paaiškinti, papasakoti tiek pirmojo A. Mickevičiaus poezijos tomelio istoriją, tiek mūsų leidinio koncepciją.

Didelių atradimų tikrai nepadarėme, nes šios knygos herojus toks didis ir taip anatomiškai ištirtas, kad pasakyti ką nors, kas dar nebuvo pasakyta, tiesiog neįmanoma. Gal kiek naujas buvo noras suskaičiuoti pirmosios A. Mickevičiaus knygos laidos Lietuvoje egzempliorius. Atlikus apklausas paaiškėjo, kad Lietuvos atminties institucijose šiandien saugomi vos septyni еgzemplioriai: trys – iš pačios pirmosios ir keturi – iš pakartotinės slaptosios laidos.

– Kaip sekėsi versti A. Mickevičiaus kūrybą? Ar vertimui naudojote pirminius šaltinius?

R. K.: Verčiau iš pirminio 1822 m. šaltinio (jį galima išvysti  Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikiančioje vieno egzemplioriaus parodoje – red. past.). Versta iš unikalaus 513 vienetų tiražo, kurio atsiradimas skleidėsi paties autoriaus, jaunojo poeto romantiko, VU auklėtinio ir absolvento, ištikimiausių jo bičiulių bendramokslių, rėmėjų, redaktorių, leidėjų, prenumeratorių akyse.

Versdama jaučiausi tarsi atgimusioje bičiulių filomatų draugijoje. Mane supo kolegos, to paties VU bendruomenės nariai, XIX a. mokovai, patyrę A. Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos tyrėjai, profesionalai istorikai, lituanistai ir polonistai, poeto muziejaus darbuotojai, recenzentai, redaktoriai, leidėjai, iliustratorių komanda, visi dirbome ranka rankon.

– Ar versdama balades ir romansus susidūrėte su netikėtumais? Kas labiausiai įsiminė?

R. K.: Susitikimų ir pažinties su poetu kelyje netikėtumu pavadinčiau mistišką sutapimą, atvedusį mane iki šių vertimų: mūsų VU Klasikinės filologijos katedra su visomis auditorijomis buvo įsikūrusi dabartinio A. Mickevičiaus muziejaus patalpose, kuriose gyveno ir kūrė poetas. Po penkerių metų studijų vėl kelis dešimtmečius dėsčiau tose pačiose patalpose įsikūrusiems žurnalistikos studentams, o ir mano namai buvo visai šalia – tik per vieną čia pat vingiuojančios gatvelės pastatą.

Paaiškėjo, kad Lietuvos atminties institucijose saugomi vos septyni egzemplioriai: trys – iš pačios pirmosios ir keturi – iš pakartotinės slaptosios laidos.

Taigi susitikimų su poetu takeliai trumpi ir tie patys, bet iš tiesų gana ilgas ir sudėtingas vertimo kelias, primenantis alpinisto kopimą: nuo pirmo žengto žingsnio vidurinėje mokykloje, kur susižavėjusi deklamavau jo sonetus, nuo pirmos studijų dienos VU, nuo senųjų amžių poetų vertimų iki XIX a., kol pagaliau ėmiausi filomatų, ypač artimiausio Adomo bičiulio, šios knygos dedikato Jono Čečioto, rankraščių ir knygų vertimų ir galop paėmiau į rankas „Primulę“ – A. Mickevičiaus „Poezijos“ pirmąjį kūrinį.

– A. Mickevičiaus baladėse galima aptikti nemažai mistikos, pamokymų apie gyvenimo tiesas, skausmo dėl prarastos meilės ir t. t. Kokios temos atsivėrė ar įsiminė jums ruošiant „Poezijos“ pirmo tomo vertimą?

R. K.: Pajausti ir perteikti epochos dvasią ir stilių – kiekvieno vertėjo siekis. Rodos, paprasta, skaidri ir aiški A. Mickevičiaus „Baladžių ir romansų“ lenkų kalba, bet ji turi tiek nenusakomos vidinės galios. Tai štai perteikti poezijos dvasios galią, ne prėską, o tikrą paprastumo žavesį, vaizdą, garsažodžių dermę, stilistikos plastiką ir yra sunkiausia. Poeto žodis tik atrodo paprastas, be puošmenų, bet visada apgalvotas, tikslus ir taupus, jis kartu ir vaizdas.

Iš tiesų „Baladės ir romansai“ – tai mitologija – senųjų metraščių, padavimų, legendų, sakmių romantinė stilizacija. Atidžiai ir garsiai skaitydama kartais girdėjau neįtikėtinai atskambančius senovinių sutartinių, raudų aidus.

Įdomu, kad Mickevičių šeimos dvarelis stovėjo pačioje Mindaugo kalno papėdėje. Poetas nuo mažumės sėmėsi legendų, mintimis mėgino pasinerti į paslaptingą ežerą, apdainuotą „Svitezyje“ ir „Svitezietėje“. Turbūt ne tik iš prigimtinės vaizduotės, bet ir iš istorijos studijų, patirtų įspūdžių, realios aplinkos talentingas poetas įgavo įtikinimo galių: žinai, kad tai legenda, o tiki jos realumu. Dauguma pirmosios knygos kūrinių persmelkti prarastos mylimosios vaizdinio. Mylima moteris, tapusi romantiniu literatūriniu vaizdiniu, regima ne tik beveik visose baladėse, bet ir „Kituose kūriniuose“, kurie autoriaus įdėti į šią knygą.

– Knyga papildyta dailininko S. Eidrigevičiaus piešiniais, kurtais pagal poeto balades. Kaip tai papildė šį leidimą?

R. G.: Stasio Eidrigevičiaus piešiniai yra savita knygos sensacija. 1822 m. laida taip pat buvo iliustruota. Žinoma, mums vertinga viskas, kas kadaise buvo įdėta į pirmą A. Mickevičiaus poezijos knygą: ir lyra grojantys amūrai, ir antikiniai šalmai, ir graikiškos vazos, bet kartu tai ir klišės, kurių matome vos ne kas antrame tada Vilniuje leistame poezijos tomelyje.

S. Eidrigevičiaus piešiniai buvo kurti tik A. Mickevičiui. Skaitytojas galės pamatyti ir 1822 m. laidos iliustracijas. Apskritai suderinti autentiką ir šiuolaikybę buvo vienas sunkiausių leidinio uždavinių. Ir čia visas knygos kolektyvas lenkia galvą prieš knygos dailininkę Eloną Mariją Ložytę. Džiugu, kad VU leidykla šį leidinį pristatė ir Knygos meno konkursui.

Motyvai: S. Eidrigevičiaus iliustracija A. Mickevičiaus baladei „Lelijos“. / VU muziejaus nuotr.

– Jau laikant šią knygą savo rankose, ką ji jums reiškia?

R. G.: Man ši knyga – tai tarytum grįžimas į praeitį. 1987–1989 m. ir pati dirbau A. Mickevičiaus muziejuje Bernardinų gatvėje. Ten įvyko mano pirma rimta pažintis su Adomu. Paskui nuolat jį sutikdavau ir savo moksliniame kelyje. Nes jeigu gyveni XIX amžiumi, nesutikti A. Mickevičiaus tiesiog neįmanoma.

R. K.: Pristatoma knyga sunki ir svari tiesiogine ir perkeltine prasme – pirmiausia ji man reiškia didžiulę atsakomybę. Tai ne tik „Baladžių ir romansų“ vertimas, tai iškilios asmenybės pirmosios 200 metų knygos istorija. Tai ir „vainikų vainikas“ (autoriaus žodžiais, wianek nad wianki) poeto vardo institutams ir muziejams Lenkijoje, Lietuvoje ir pasaulyje, dovana mylimo Vilniaus jubiliejui ir jo perlui VU, autoriaus ir mūsų visų knygos rengėjų almae matri. Šios didžiulės knygos gimimo kitaip nei VU, kurio kiekviena kertelė mena jauną poetą, net neįmanoma būtų įsivaizduoti.

M. R.: Per visą knygos leidimo laikotarpį dirbau daugiausia jos užkulisiuose kaip projekto vadovė. Jaučiuosi visai didžiulei komandai labai dėkinga už šiuos pusantrų metų dėtas milžiniškas pastangas, bendrystę ir susitelkimą tam, kad šią knygą šiandien turėtume. Laikydama šią knygą savo rankose labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad ji parengta VU, ten, kur prieš 200 metų jos istorija ir prasidėjo.

Lenkų romantizmo metų proga ji pastatyta Lenkijos instituto Vilniuje ir Vilniaus muziejaus iniciatyva.

Skulptūra sukurta Adamo Mickiewicziaus instituto Varšuvoje, Vilniaus muziejaus ir Lenkijos instituto Vilniuje lėšomis.

Anot Lenkijos instituto Vilniuje pranešimo, tai perpus mažesnė 1922 metais skulptoriaus Zbigniewo Pronaszkos (Zbignevo Pronaškos) sukurto paminklo kopija. Naujosios skulptūros architektas – Tomas Valentinaitis, skulptoriai – Vėjas Aliukas ir Matas Janušonis.

1923 metais Krokuvos skulptorius Z. Pronaszko pasiūlė Vilniuje, Rotušės aikštėje, pastatyti prieš metus sukurtą paminklą: geometrizuotų, ekspresionistinių formų, dvylikos metrų aukščio poeto figūra be postamento turėjo būti nulieta iš bronzos arba betono. Šis siūlymas atmestas kaip per modernus ir nederantis prie Rotušės aikštės aplinkos.

Tačiau šis paminklas pasirodė priimtinas Kariniam komitetui, ir 1924 metais dešiniajame Neries krante, prie dabartinių Sporto rūmų, iškilo paminklo poetui laikinas maketas, pagamintas iš tinkuotų lentų.

„Daliai vilniečių Pronaszko sukurtas paminklas atrodė siaubingas, daliai – aktualus, atspindintis poeto reikšmingumą tiems laikams. Maketas visuomenės žvilgsnį buvo prikaustęs ne vienus metus – Neries pakrantėje jis išstovėjo iki 1939 metų, kai dėl prastos būklės jį teko išmontuoti“, – rašoma pranešime.

Paminklas poetui Vilniuje, prie Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblio, pastatytas 1984 metais. Jo autorius – skulptorius Gediminas Jokūbonis.

1922 metais skulptoriaus Zbigniewo Pronaszko sukurtas Adomo Mickevičiaus paminklas – vienas iš daugelio realybe taip ir netapusių Vilniaus projektų. Liepos 21 d. Vilniaus muziejuje duris atversiančioje parodoje bus pristatoma daugiau nei šimtas praėjusiame amžiuje sukurtų urbanistinių, architektūrinių, memorialinių ir inžinerinių projektų, kurie galėjo reikšmingai pakeisti Vilniaus veidą, tačiau nebuvo įgyvendinti.

Diskusijos dėl paminklų Vilniuje – jau tarpukariu

Z. Pronaszko siūlė iš bronzos arba betono  išlietą 12 metrų aukščio paminklą poetui statyti rotušės aikštėje. Monumentas turėjo būti dvigubai aukštesnis už pirmadienio ryte Vilniaus centre atsiradusį maketą.

„Apie Mickevičiaus paminklą Vilniuje svajota dar nuo devyniolikto amžiaus, tačiau dėl tokios reikšmingos asmenybės miestui įamžinimo ilgai nesutarta“, – sako Rasa Antanavičiūtė, viena iš parodos kuratorių.

Paminklo A. Mickevičiui statymo komitetas ir Vilniaus valdžios atstovai nusprendė, kad Z. Pronaszko paminklas pernelyg modernus ir netinka miestui, tačiau iniciatyvos ėmėsi naujai susikūręs alternatyvus komitetas. Dėl jo originalaus dydžio paminklo maketas iškilo dešiniajame Neries krante, prie dabartinių Sporto rūmų.

Skulptoriaus eskizo pastatymą lydėjo audringos visuomenės diskusijos. Poeto paminklo maketas kurstė tarpukario Vilniaus visuomenę. Vieniems jis atrodė nepriimtinas, savo masteliu ir išvaizda gąsdinantis vilniečius, o kitiems modernios ir neįprastos paminklo formos liudijo poeto aktualumą „šiems laikams“.

ELTOS nuotr.

Nors 1924 m. Vilniuje iškilo būtent Z. Pronaszko suprojektuoto paminklo A. Mickevičiui maketas, buvo surengti dar du konkursai, kuriuos nugalėjęs paminklas poetui būtų pastatytas mieste.

Konkursai dar labiau kaitino visuomenę ir polemika dėl poeto atminimo įamžinimo formos ir erdvės netilo dar ilgus metus. Nirtulingos diskusijos ir lėšų stygius užvilkino paminklo statymą – tarpukariu paminklas poetui mieste taip ir neatsirado.

„Kai kurios Vilniaus vietos ar objektai, pavyzdžiui, Lukiškių aikštė, stadionas ar išgriauta Raduškevičių rūmų dalis, yra tarsi užburti – jiems buvo sukurta ne po vieną viziją ir projektą, tačiau iki šiol jų nepavyksta įgyvendinti. Parodos lankytojai galės susipažinti ir su daugiau tokių intriguojančių Vilniaus vietų projektais“, – teigia parodos kuratorė Marija Drėmaitė.

Parodoje – nuo brėžinių iki videoprojekcijų

Minėtų konkursų projektai eksponuojami Vilniaus muziejaus parodoje, kartu su gausybe kitų miesto utopijų. Muziejaus salėse lankytojai išvys brėžinius, kai kurių pastatų 3D modelius Vilniaus žemėlapyje, nuotraukų ir videomanipuliacijas. Vaikai iš specialiai pagamintų kaladėlių galės pastatyti savo ateities Vilnių.

Rudenį parodos turinį papildys išsami neįgyvendinto Vilniaus knyga, paskaitų bei susitikimų ciklas bei virtualus maršrutas, kurį bus galima išbandyti ir tikrovėje. Paroda duris lankytojams atvers liepos 21 d., Vilniaus muziejuje, Vokiečių g. 6., ir veiks iki 2022-ųjų sausio 9 dienos.

Parodos kuratorės – architektūros istorikė, Vilniaus universiteto profesorė dr. Marija Drėmaitė ir menotyrininkė, Vilniaus muziejaus direktorė dr. Rasa Antanavičiūtė – ne vienerius metus tyrinėja sostinės bei kitų miestų viešąsias erdves ir urbanistiką.

Vilniaus muziejus – nauja sostinės pažinimo erdvė, miesto gyventojams ir svečiams pristatanti unikalius ir dar nežinomus, tačiau aktualius pasakojimus bei miesto istorijas.

Dinamiškas ir nuolat besikeičiantis, kaip ir pats miestas, muziejus kasmet planuoja pristatyti po 2–3 parodas, grįstas autentiškais miesto gyvenimo tyrimais. Išskirtinai Vilniui skirtas muziejus kviečia įdėmiau įsižiūrėti į mus nuolat supančią aplinką ir joje išvysti ką nors įdomaus ir netikėto.

Verona turi Romeo ir Džuljetą, Palanga – Jūratę ir Kastytį, o romantiškąjį Vilnių garsina Adomas ir Marilė. Bėgant metams šią porą sieję jausmai tapo bendriniai. Tai istorija dviejų žmonių, atradusių vienas kitą kaip giminiškos sielos, bet negalinčių būti kartu. Tokia meilė – nelaiminga, tačiau romantizmo epochoje būtent ji audrino jausmus, įkvėpė kūrybai ir didžių idealų siekimui.

Aistrą įžiebė balta suknelė

Žymiausias su Vilniumi susijęs meilės dainius, romantikas A.Mickevičius mūsų mieste gyveno vos kelerius metus. Bet tą laikotarpį, kai jo protą ir širdį užvaldė "dangiškoji mylimoji" Marilė, kai budo, augo, šėlo jausmai, poetas visada prisimins kaip ypatingą. Vilnius – jo meilės, neišblėsusios iki paskutinio atodūsio, miestas.

Mariją Ievą Vereščakaitę, visų vadintą Marile, A.Mickevičius pirmą kartą išvydo 1820 m. rugpjūčio 15-ąją. Tądien, įkalbėtas bičiulio Tomo Zano, jis atvyko trumpų atostogų į Tuhanovičių dvarą (dabar Karčovos, Baltarusija) pas draugą Michalą Vereščaką, Marilės brolį.

22-ejų poetas, baigęs Dominikonų mokyklą Naugarduke ir studijas Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, tuo metu mokytojavo apskrities mokykloje Kaune. Jis vos išsilaikė iš mokytojo algos, jautėsi labai vienišas, vis svajojo grįžti į Vilnių. Čia buvo likę draugai, priklausę jo paties kartu su kitais įkurtai slaptai Filomatų draugijai, čia buvo parašyti pirmieji eilėraščiai. Jam būtinai reikėjo atokvėpio. Tuhanovičių dvaro idilė tam tiko.

"Įėjęs į jam ruošiamą kambarį, Adomas ant kėdės pamato baltą suknelę ir įsivaizduoja jauną moterį, galėjusią ją vilkėti. Mintyse jis išvydo tikrą angelą. O kai tą angelą, savąją Marilę, pamatė, įsiplieskė meilė, sukrėtusi iki pat širdies gelmių", – pasakojo Vilniaus gidė Liuda Matonienė, romantiškojo miesto žemėlapio, kviečiančio į kelionę paskui gražiausias visų laikų jo meilės istorijas, autorė.

Akimirksniu blykstelėjusi meilė nuo pat pradžių buvo neįmanoma. Marilė tuo metu turėjo išrinktąjį – kaimyną grafą Lauryną Putkamerį, jauną ir dailų kariškį, spėjusį pasižymėti mūšiuose Napoleono armijos gretose. Jie jau buvo susižadėję, o po pusmečio, 1821 m. vasarį, Benekainių bažnyčioje (dabartinė Baltarusija) susituokė.

Ieškojo savosios Marilės

Kas ta žavioji Marilė, tas baltasis angelas, amžiams pavergęs poeto širdį? M.Vereščakaitė – dvarininkų šeimos, valdžiusios tūkstantį hektarų derlingos žemės, o tai tuo metu nereiškė didelio turto, atžala. Marilės kraitis nebuvo didelis, bet jis labai pagelbėjo finansinius sunkumus išgyvenusiam Laurynui.

Ko gero, tik pats poetas turėjo galią įžiūrėti Marilėje angelą.

Marilė garsėjo įvairiais pomėgiais, plačiu akiračiu. Ji buvo gavusi gerą namų išsilavinimą, laisvai kalbėjo prancūziškai ir itališkai, skambino fortepijonu, griežė smuiku, pati komponavo, buvo labai apsiskaičiusi. Žaidė šachmatais, mėgo viena toli ir ilgai jodinėti. Nepaprastai mėgo baltas sukneles, pasirišdama prie jos vis kitos spalvos juostą, reiškusią tos dienos nuotaiką. Šviesi – viskas gerai, juoda – jau ne. Po A.Mickevičiaus ištrėmimo į Rusijos imperiją ji ilgai rinkosi tik juodą.

Jaunajai dvarininkaitei puikiai tiko poeto draugės vaidmuo. Jiedu jautėsi skirti vienas kitam. Jis – Adomas, ji – Ieva (antrasis vardas), pasinėrę į romantišką literatūrą, kartu leido kiekvieną akimirką. Abu buvo gimę tą pačią dieną – gruodžio 24-ąją, tik Marilė metais vėliau nei Adomas, 1799-aisiais. Šį sutapimą jie laikė dar vienu ženklu, laiminančiu jų santykius.

Gilių mėlynų akių, šviesiaplaukė Marilė nebuvo klasikinė gražuolė. Poeto draugai tik gūžčiojo pečiais, kai Adomas kalbėjo apie ją kaip apie angelą, nužengusį iš dangaus. Draugo susižavėjimas apskritai juos šokiravo. Labiausiai stebėjosi Janas Čečiotas. Esą Vereščakaitė – tik panelė iš dvaro, kokių Lietuvoje daugybė. Jis klausė: "Kas apsėdo Adomą, kad jis būtinai nori jai patikti?"

"Jos išorinio grožio kiti nelabai pastebėdavo, neįvertindavo, bet A.Mickevičius įžvelgė joje gražuolę. Vėliau kiekvienos gyvenime sutiktos moters veide jis ieškojo jos, Marilės, akių žvilgsnio", – pasakojo poeto jausmų, išgyventų Vilniuje, tyrinėtoja.

Meilėje sėmėsi įkvėpimo

"Adomas ir Marilė veržte veržėsi vienas prie kito, labai brangino savo ryšį. Poetas, galima sakyti, maitinosi tos negalimos meilės dovana. Meilė Marilei buvo jam skausmo, kančios, bet kartu ir įkvėpimo šaltinis", – teigė L.Matonienė.

1822 m. žiemą Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje A.Mickevičius išleido savo kūrybos rinkinio "Poezija" I tomą. Rinkinys buvo skaitomas Vilniaus ir Kauno salonuose, pastebėtas ir Varšuvoje, žmonės stvarstė jį vienas kitam iš rankų. XIX a. pirmojoje pusėje kūrėjai nereiškė savo jausmų atvirai. O A.Mickevičius analizavo kiekvieną savo meilės Marilei niuansą, atskleisdamas visą jausmų skalę, jį apėmusią lengvą beprotystę. Jo eilės tapo tikra sensacija, atvedusia į pripažinimą.

Širdies skausmui sumažinti ji net griebėsi opiumo. Kartą per daug jo pavartojusi atsidūrė ant mirties slenksčio.

Grįžęs į ankstesnę gyvenimo vagą Kaune A.Mickevičius negalėjo išmesti mylimosios iš minčių. Jis paniro į depresiją, kamavusią ir dėl mylimosios santuokos, ir dėl skurdžios buities sukeltų ligų. Liūdėjo ir Marilė. Širdies skausmui sumažinti ji net griebėsi opiumo. Kartą per daug jo pavartojusi atsidūrė ant mirties slenksčio. Draugai A.Mickevičiui nieko apie tai nesakė. Vėliau Marilė labai įsižeidė, kad mylimasis jos neatjautė.

Išsirūpinęs metų atostogas poetas grįžo į Vilnių. J.Čečiotui jis guodėsi nesuprantąs, kas su juo dedasi, ir nerado sau vietos. Visiškai palūžti neleido tik kalbos, kad Putkameriai gyvena kaip brolis ir sesuo. Kai Marilė atvyko jo aplankyti, Adomas įsitikino, kad ji puoselėja jam tyriausius jausmus. Jiedu tapo kaimynų vaiko krikštatėviais ir galėdavo susitikinėti niekam nesukeldami jokių įtarimų.

O tų susitikimų būta įvairių – ir labai aistringų, ir aplaistytų ašaromis, apkartintų Marilės priekaištų, kad Adomas jos nemyli ir turi romaną su Kauno gražuole Karolina Kovalska!

Atsisveikino amžinai

1824 m. spalį Putkameriai atvyko į Vilnių atsisveikinti su tremtin išvykstančiais filomatais ir filaretais, tarp jų ir A.Mickevičiumi. Tai buvo paskutinis Adomo ir Marilės susitikimas – poetas daugiau niekada nebegrįžo į Lietuvą. Paskui jiedu bendravo tik laiškais, o gal ir svajonėse, prisiminimuose, sapnuose.

Poetui išvykus Marilė su vyru susilaukė trijų vaikų, tapo puikia šeimininke – gerai virė uogienes, augino žąsis. Tik po Lauryno mirties 1850 m. ji suprato, kad pragyveno šalia ištikimiausiai ją mylėjusio, palaikiusio ir labiausiai jos dėmesio bei meilės verto žmogaus. Senatvėje ji nesutarė su vaikais, vis daugiau rūkė, nebesirūpino savo išvaizda. Kai po daugelio metų vyriausias A.Mickevičiaus sūnus ir biografas pamatė Marilę, liko labai nusivylęs. Ji nebuvo panaši į tą angelą, kokį jis įsivaizdavo iš tėvo pasakojimų ir eilėraščių.

"Ko gero, tik pats poetas turėjo galią įžiūrėti Marilėje angelą. Paskutinį jai skirtą eilėraštį jis parašė praėjus 12 metų po išsiskyrimo, jau keliaudamas per Alpes.

Marilės prisiminimas jam buvo svarbus, brangus ir kaip Lietuvos prisiminimas. Paryžiuje poeto rašomojo stalo stalčiuje visada gulėjo vokas su užrašu "Laiškai iš Lietuvos". Jame – mylimosios rašyti laiškai, portretinė miniatiūra ir išsiskyrimą su ja primenantis sudžiūvęs lapas. Poeto sieloje, jo kūryboje meilė Marilei susipynusi su meile Lietuvai", – pabrėžė L.Matonienė.

Paroda skirta Lietuvos ir Lenkijos valstybių atkūrimo šimtmečiui.

Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas žurnalistams sakė, kad A. Mickevičius yra „viena tampriausių (Lietuvos ir Lenkijos – BNS) istorinių ir kultūrinių atminties jungčių“.

„Švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį, už kurį kovoti kvietė A. Mickevičius ir pats kovojo“, – kalbėjo V. Dolinskas.

Pasak jo, paroda „savotiška ir sunki“, nes norint ją suprasti, reikia pažinti ir patį A. Mickevičių, ir būti skaičius „Poną Tadą“.

Visa ekspozicija užima apie 500 kvadratinių metrų plotą, lankytojams numatoma parodyti per 250 autentiškų unikalių ir tipologiškai skirtingų eksponatų iš bemaž 30 Lenkijos ir Lietuvos paveldo institucijų: muziejų, bibliotekų, archyvų, privačių kolekcijų ir kt.

Paroda padalyta į dvi dalis, viena skirta pačiam poetui, kita – jo poemai.

Pasak parodos kuratoriaus Marijaus Uzorkos, dėmesys ir pačiam poetui skirtas siekiant supažindinti žmones su A. Mickevičiumi, nes nepaisant veiklos Lietuvoje, kai kurie vyresnės kartos lietuviai žino jį tiesiog kaip užsienio rašytoją.

Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik patį rankraštį, bet ir jo rekvizitus – skrynutę, pagamintą „Pono Tado“ rankraščiui laikyti, rankinę, užrašinę, plunksną ir pieštuką.

Pats rankraštis gali būti eksponuojamas tik 180 valandų per metus itin menko apšvietimo sąlygomis, nes kitaip jis blunka.

Varšuvoje įsikūrusio A. Mickevičiaus instituto projektų vadovės Anetos Prasal-Wisniewskos (Anetos Prasal-Višnevskos) teigimu, paroda siekta parodyti ryšius, nuo seno jungiančius Lenkiją ir Lietuvą.

„Pasirodė, kad A. Mickevičius yra puikus tokio pasakojimo herojus“, – kalbėjo ji.

„Jei paklaustume paties A. Mickevičiaus, turbūt jis būtų labai patenkintas, kad rankraštis bus eksponuojamas čia, Vilniuje“, – tvirtino Vroclave esančio Nacionalinio Osolinskių instituto direktorius Adolfas Juzwenko (Aldofas Juzvenko).

Šiame institute ir saugomas „Pono Tado“ rankraštis.

A. Mickevičiui skirtos parodos atidarymo renginyje dalyvavo Lietuvoje viešintis Lenkijos vicepremjeras, kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotras Glinskis.

Pats poemos „Ponas Tadas“ rankraštis laikomas nacionaline Lenkijos relikvija.

„Ponas Tadas“ parašytas 1834 metais. Tai paskutinis didelis A. Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Epiniame pasakojime atskleidžiamas Lietuvos bajorų ir valstiečių gyvenimas, jų žygiai ir juokingi nutikimai, intrigos.

Va, taip jau yra pas mus: amžinai atsiranda kokių nors svaresnių progų, svarbesnių žmonių už tuos tikruosius. Tie "tikrieji", šiuo atveju – realūs patriotai, taip pat buvo nustumti nominalių žmogelių, kurie visus jų nuopelnus, šaukdami apie meilę tėviškei, prisiklijavo prie savo atlapų.

Daugelis jau seniai išsikalkuliavo įprotį bet kuria proga aiškinti kitiems, kaip į komjaunimą stojo prievarta, kaip tyčiojosi iš paralyžiuotų L.Brežnevo žiaunų ir nevykdė pirminės partinės kuopelės nurodymų. Net TSKP nariai skuba aiškinti buvę tyliosios rezistencijos herojai ir didvyriai, kas vakarą kalę partinį bilietą virtuvėje prie bufetuko.

Tik klausimas: kas tokie anuomet etnografinėmis intonacijomis traukė "Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas"? Atsakymas: tai darė tie blyškieji žmogeliukai, kurių ir buvo trys milijonai. Tada, lyg Šiaurės Korėjoje, visus valdė paniška baimė, vertusi tuos kelis disidentus vadinti durniais arba religiniais fanatikais. Herojų nebuvo. Didvyrių taip pat. Visi – prisitaikėliai ir kolaborantai. Blyškieji žmogeliukai, šiandien išsigalvojantys sau nebūtų rezistencijos nuopelnų.

Prieš 30 metų nepabūgo tik tie keli: V.Bogušis, A.Terleckas, R.Grigas, N.Sadūnaitė, V.P.Jančiauskas, tas pats tebenervinantis P.Gražulis. Nuo A.Mickevičiaus paminklo tądien ėmė sklisti stebuklinga laisvės viltis, mintis apie kurią pakirsdavo kojas. Ne tiek iš baimės, kiek dėl nuovokos, jog tai iš tiesų gali įvykti.

Kas šiandien ta saujelė drąsių žmonių? Niekas. Kolaboravusios blyškios vidutinybės prisiėmė sau laisvės kovų nuopelnus, o iš nepriklausomybės padarė nomenklatūrinį bizniuką. "Jie ir laukia, kada numirsiu", – kartą neapsikentęs rėžė A.Terleckas.

Spektaklio premjera įvyko šių metų kovo 10 dieną ir iš karto sulaukė audringos kritikų, žiūrovų ir teatrinės visuomenės reakcijų.

Kas mėnesį leidžiamas žurnalas „Teatr“, apžvelgdamas praėjusį 2015–2016 metų Lenkijos teatro sezoną, pripažino „Vėlines“ geriausiu sezono spektakliu. Įtakingiausio teatrinio žurnalo vyriausiasis redaktorius Jacekas Kopcińskis pranešė, kad lietuvių režisieriaus sukurtam spektakliui skiriamas Konrado Swinarskio vardo apdovanojimas.

K. Swinarskis – Lenkijos teatro, televizijos, kino ir operos režisierius, inscenizacijų autorius, scenografas. Jis sukūrė savo nepakartojamą stilių, kuris darė didelę įtaką iškiliausiems ir originaliausiems teatro režisieriams – Krystianui Lupai, Jerziui Jarockiui, Kszyštofui Warlikovskiui ir kitiems. 1975 metais 46-erių metų K. Swinarskis tragiškai žuvo sudužus į Damasko oro uostą besileidžiančiam lėktuvui.

Įamžindamas režisieriaus vardo atminimą žurnalas „Teatr“ jau 1976 metais įsteigė K. Swinarskio apdovanojimą ir kasmet juo pagerbia geriausią sezono spektaklį parodytą Lenkijos teatruose. Pirmasis šio apdovanojimo laureatas – legendinis režisierius Andrzejus Wajda. E. Nekrošius yra vienas iš nedaugelio, kuriam šis apdovanojimas skiriamas jau nebe pirmą kartą. 1997 metais geriausiu sezono spektakliu buvo išrinktas legendinis režisieriaus „Hamletas“, kuris buvo pristatytas tuometiniame Torunės festivalyje „Kontakt“. Be to, E. Nekrošius yra vienintelis užsienietis, kuriam skirtas K. Swinarskio apdovanojimas.

Pristatydamas lietuvių darbą Nacionalinis Varšuvos teatras pabrėžia, kad poetinė A. Mickevičiaus drama, interpretuojama lietuvio, žinomo dėl savo unikalios teatrinės kalbos, išsiskiria dvasingumu, nacionaliniais ir egzistenciniais, bei asmenybės tragedijos aspektais.

Pasak pagrindinį Gustavo-Konrado vaidmenį spektaklyje sukūrusio Grzegorzo Maleckio režisierius neskyrė ypatingo dėmesio nacionalinio išsivadavimo ir patriotizmo temoms. E. Nekrošius ieškojo „Vėlinėse“  kažko daugiau, kažko gilesnio. E. Nekrošiaus „Vėlinės“ – apie tai, su kuo susiduria filosofija, menas, kultūra ir religija jau tūkstančius metų. Tai spektaklis apie Dievo paieškas ir bėgantį laiką.

E. Nekrošiui Varšuvoje talkino „Meno Forto“ kūrybinė grupė: scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas.

Iškilminga K. Swinarskio apdovanojimų ceremonija įvyks Varšuvos teatro institute spalio viduryje.

Adomas Mickevičius yra vienas žymiausių romantizmo epochos literatūros atstovų pasaulio literatūroje, savo kūriniuose aprašęs ir garsinęs Lietuvą ir jos žmones. Poeto atminimas įamžintas įvairiais būdais. Vien tik Vilniuje veikia du muziejai, atidengtos 6 memorialinės lentos, pastatyti du paminklai, poeto vardu pavadinta gimnazija, gatvė, vienas iš senojo Vilniaus universiteto kiemų ir biblioteka. Vilniaus  apskrities viešajai bibliotekai  poeto vardas suteiktas prieš 60 metų minint 100-ąsias A. Mickevičiaus mirties metines. Tai buvo impulsas, paskatinęs biblioteką kaupti Mickevičianos kolekciją. Šiandien joje yra daugiau nei 1000 leidinių - tai vertingos, įspūdingai iliustruotos, dažnai antikvariatuose įsigytos knygos, dauguma jų lenkų kalba. Seniausia knyga šiame fonde yra pirmasis poemos „Ponas Tadas" leidimas, pasirodęs Paryžiuje 1834 metais.

Įdomiausi šios išskirtinės asmenybės gyvenimo faktai, gražiausi kūriniai ir jų ištraukos, romantizmo epocha ir poeto amžininkai nuolat buvo pristatomi Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos rengtose ir jos erdvėse eksponuotose parodose bei kituose renginiuose. 2006 metais pradėta bibliotekos pastato rekonstrukcija užsitęsė iki šių dienų, užimdama pusę bibliotekos ploto ir iš esmės pakeitė vartotojų aptarnavimo sąlygas ir galimybes. Nepaisant apribojimų, bibliotekininkai siekia, kad kuo daugiau jos teikiamų paslaugų skaitytojams, o ir žmonėms, nesilankantiems bibliotekoje, būtų prieinama virtualioje erdvėje. 2015 metais, minėdami 160-ąsias A. Mickevičaus mirties metines, pristatome naują virtualią erdvę, kuri bus prieinama visiems besidomintiems šio poeto kūryba ir biografija.

Jau šiandien virtualios galerijos lankytojai be pagrindinių A. Mickevičiaus biografijos faktų ras įdomias, gausiai iliustruotas temines parodas apie poeto atžalas, gilesnį pėdsaką jo gyvenime palikusias moteris, pasaulyje išsibarsčiusius muziejus, jo kūrinių vertėjus, „Poną Tadą" iliustravusius dailininkus, moters ir meilės vaizdinius poeto kūryboje, naujausią mokslinių tyrimų medžiagą su vertimu į anglų, lenkų ir rusų kalbas. Ilgainiui virtualioje erdvėje daugės parodų, naujais aspektais atskleidžiančių poeto gyvenimą ir kūrybą. Tekstinę informaciją papildys suskaitmeninti dokumentai ir iliustracijos, padedančios įsijausti ir geriau suvokti aprašomus dalykus. 

2015 m. gruodžio 11 d. (penktadienį) 15.00 val. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje (Trakų g. 10) susitikimų erdvėje "Po skliautu" vyks A. Mickevičiaus virtualios galerijos pristatymas, kurio metu tyrėja Edita Sėdaitytė supažindins su bibliotekoje ilgus metus kaupto Mickevičianos fondo turiniu, o filologė Agnė Jočytė papasakos apie poeto fenomeną. Virtualios galerijos kūrėjai tikisi, kad patraukliai pristatyta A. Mickevičiaus kūryba ir gyvenimas paskatins žmones daugiau domėtis šia iškilia asmenybe, skaityti poeto kūrinius, didins tautinį sąmoningumą ir stiprins meilę Tėvynei. Išsamiai ir patraukliai pateikta poeto gyvenimą įprasminanti medžiaga bus ypač įdomi ir naudinga vaikams, jaunimui ir į užsienį išvykusiems lietuviams.

XIX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos poeto Adomo Mickevičiaus provaikaitis siekia, kad jo nepilnametės dukters pavardė lietuviškame pase būtų rašoma lenkiškai.

Viešoji įstaiga Europos žmogaus teisių fondas ketvirtadienį pranešė dėl to parengusi skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pasak fondo, Lietuvoje gimusiai mergaitei buvo išduotas gimimo liudijimas, o vėliau – Lietuvos ir Prancūzijos pasai. Visose šiose dokumentuose nepilnametės vardas ir pavardė buvo užrašyti originalia forma, t.y. su raidėmis „x“ ir „w“.

Pasibaigus 2010 metais išduoto lietuviško paso galiojimui, mergaitės tėvas pateikė prašymą dėl naujo paso išdavimo jo dukrai, tačiau šių metų spalio 7 dieną Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba esą atsisakė išduoti naują pasą nepilnametei, nurodydama, kad įrašas įmanomas tik lietuviškais rašmenimis.

A.Mickevičiaus provaikaičiui Roman Gorecki-Mickiewicz (Romanui Goreckiui Mickevičiui) atstovaujančios advokato padėjėjos Evelinos Baliko nuomone, tokia situacija vienareikšmiškai vertinama kaip privataus ir šeimos gyvenimo gerbimo pažeidimas.

Europos žmogaus teisių fondo pranešime pabrėžiama, jog mergaitė viešame ir privačiame gyvenime jau dešimt metų yra identifikuojama pagal autentišką asmenvardžio formą, todėl priverstinis jo pakeitimas ne tik pažeistų šios šeimos teises, tačiau ir būtų daugelio administracinių nepatogumų priežastis.