Vilniaus antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatė Laureta Ulbienė antradienį BNS tik patvirtino atstovaujanti Š. Stepukoniui, tačiau išsamiau nekomentavo nei bylos medžiagos, nei įtariamojo pozicijos.

„Šiuo metu aš jį ginu, taip“, – sakė teisininkė.

„Nieko (daugiau – BNS) negaliu pasakyti, kadangi pasirašiau, kad neskelbsiu jokių duomenų“, – pridūrė ji.

Vilniaus miesto apylinkės teismas pirmadienį leido suimti Š. Stepukonį dviem savaitėms. Terminas skaičiuojamas nuo vasario 10 dienos, kai jis buvo suimtas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) patalpose Vilniuje, žiniasklaidos duomenimis, grįžęs iš Ukrainos.

Š. Stepukonio atžvilgiu atliekami du ikiteisminiai tyrimai. Viename jų jis pripažintas įtariamuoju dėl neteisėto daugiau nei 27 mln. eurų pasisavinimo iš fondo įmonių, kitas, dar 2022 metais nutrauktas ir praėjusią savaitę atnaujintas ikiteisminis tyrimas  susijęs su 3,9 mln. eurų pervedimu Š. Stepukoniui iš vienos Lenkijos įmonės už neva akcijų pardavimą.

Šiuo metu sprendžiama, ar šiuos tyrimus sujungti. Abu juos atlieka FNTT, o kontroliuoja Europos prokuratūra.

Bent dalį pasisavintų pinigų Š. Stepukonis, spėjama, pralošė kazino. Teisėsaugos pareigūnai kol kas neatskleidžia, kokią sumą pralošė Š. Stepukonis, ir ar dalį pasisavintų pinigų jis tebeturi.

Po to, kai buvo paviešinta dešimtys tūkstančių nutekintų dokumentų apie karą Afganistane ir Irake, Jungtinės Valstijos paskelbė J. Assange‘o paiešką dėl įtarimų sudarius suokalbį, siekiant gauti ir atskleisti nacionalinės gynybos informaciją. Jis savo kaltę neigia.

Jungtinių Valstijų mėginimams jį išduoti besipriešinantis J. Assange‘as (52) pastaruosius ketverius metus leido Londono Belmaršo kalėjime, kur atsidūrė po to, kai 2019 m. buvo jėga išvilktas iš Ekvadoro ambasados.

Kalbėdama su naujienų agentūra „Australian Broadcasting Corporation“, J. Assange‘o advokatė ir tarptautinių žmogaus teisių srityje besispecializuojanti teisininkė Jennifer Robinson sakė, kad „po trylikos Ekvadoro ambasadoje iš esmės kalėjimo, namų arešto ar kitokių laisvės apribojimų sąlygomis praleistų metų jis jaučiasi tikrai prastai.

Dėl to, ką jam teko patirti, jį kamuoja didelė depresija, jam diagnozuotas spektro sutrikimas, o jo sveikatos duomenys leidžia manyti, kad, jei būtų išduotas Jungtinėms Valstijoms, būdamas tokios sveikatos būklės jis gali mėginti nusižudyti.

Taigi jo gyvybei kyla pavojus ir aš neperdedu.“

2021 m. sausį priimtoje nutartyje teisėja Vanessa Baraitser nustatė, kad J. Assange‘as neturėtų būti išsiųstas į JAV, kaip priežastį nurodydama tikrą ir „slegiančią“ savižudybės riziką, tačiau visais kitais atžvilgiais priėmė J. Assange‘ui, kuriam tuomet buvo penkiasdešimt vieneri, nepalankų sprendimą.

Tačiau JAV valdžia šį sprendimą sėkmingai apskundė Aukščiausiajame teisme, paruošdama dirvą J. Assange‘o ekstradicijai.

Praėjusių metų birželį D. Assange‘as pralaimėjo apeliacinę bylą prieš teismo sprendimą jį išduoti, tačiau šį vasarį JK Aukščiausiajam teismui ketina pateikti galutinę apeliaciją.

Pasak J. Robinson, „vasarį pateiksime galutinę mūsų apeliaciją dėl jo ekstradicijos, tačiau jei mums nepavyks, jei negausime leidimo apskųsti sprendimą, Jungtinėje Karalystėje viskas bus baigta ir jis bus išduotas.

Mes tikimės, kad įsikiš Europos žmogaus teisių teismas. Mes teiksime prašymą Europos teismui pamėginti sustabdyti (išdavimą), tačiau jokių garantijų nėra.“

Pernai JK buvo surengta keletas protestų J. Assange‘ui palaikyti, o buvęs britų ambasadorius Uzbekistane Craigas Murray pareiškė, kad J. Assange‘o šalininkai „niekada nesiliaus kovoję“ už jo laisvę.

J. Assange‘o žmona Stella pernai kalbėjo, kad „ant kortos pastatyta labai daug“.

Jos teigimu, „ant kortos pastatyta ne tik Juliano gyvybė ir laisvė, bet ir visos spaudos laisvė bei žodžio laisvė, kuri yra nuo jo neatsiejama“.

Tai padaryta, nes V. Savickienė atsisakė išsibraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo.

Pasak teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, tai prieštarauja įstatymo nuostatai, kad Administracinių ginčų komisijos narys pareigas gali eiti tik šioje komisijoje, taip pat dirbti mokslinį, pedagoginį ar kūrybinį darbą.

V. Savickienė sausio 19 dieną Vyriausybės nutarimu buvo paskirta Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus nare.

„Šis nutarimas turėjo įsigalioti nuo vasario 21 dienos, tačiau iki nutarimo įsigaliojimo paaiškėjo, kad V. Savickienė yra Lietuvos advokatūros viešai skelbiamame praktikuojančių advokatų sąraše ir raštu informavo Teisingumo ministeriją, kad, jos nuomone, praktikuojančio advokato statusas yra suderinamas su komisijos narių pareigomis. Tai yra išreikšta V. Savickienės valia neišsibraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo“, – per Vyriausybės posėdį ketvirtadienį sakė ministrė.

Apie Vyriausybės sprendimą V. Savickienė sužinojo iš BNS. Advokatė tvirtino, kad per atranką nekilo klausimų dėl jos darbo ir vėliau nebuvo aptarta situacija, jog ji turėtų išsibraukti iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Juoba, kad, teisininkės žiniomis, komisijoje jau dirba asmuo, neišsibraukęs iš praktikuojančių advokatų sąrašo.

„Įstatymas numato, kad komisijos narys negali eiti kitų pareigų. Advokato darbas yra savotiškai specifinis, jis neužima jokių pareigų, jam niekas nemoka algos, aš galvoju, kad neprieštarauja (įstatymui – BNS)“, – sakė V. Savickienė.

Ji tvirtino taip pat negalinti staiga nutraukti advokatės veiklos, nes turi įsipareigojimų klientams.

„Nutraukti advokato darbą dėl dvejų metų yra visiška nesąmonė, juoba, kad yra bylų, paskirtų iki gruodžio mėnesio, kur turiu įsipareigojimų“, – tvirtino teisininkė.

Ji stebėjosi, kad įstatymas leidžia dirbti pedagoginį darbą, o advokato – ne.

„Keistas požiūris, juk žmonės gauna algą už pedagoginį darbą, skaito paskaitas, priklauso galbūt nuo universitetų vadovų, o advokatas kaip tik yra laisvos profesijos asmuo. Kaip čia gali prieštarauti įstatymui, nelabai suprantu. Juk sveiko proto advokatas niekada neims bylų, jeigu galvos, kad yra koks nors interesų konfliktas. O jeigu pakonsultuos kokioje nors šeimos byloje ar surašys ieškinį žmogui dėl žalos atlyginimo, man atrodo, neuždrausta verstis teisine praktika“, – svarstė V. Savickienė.

Tai yra išreikšta V. Savickienės valia neišsibraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

Ministrų kabinetas taip pat pavedė Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininkui Žydrūnui Plytnikui patikrinti visus komisijos narius, ar jie neturi kitų darbų.

Pasak E. Dobrovolskos, jis iki kovo 21 dienos turi ištirti ir įvertinti, kokias pareigas eina, kokį kitą darbą dirba komisijos nariai, ar šios pareigos suderinamos su įstatymo reikalavimu.

Pagal protokolinį nutarimą, komisijos vadovas, esant pagrindui, turės atlikti tyrimą, siekiant nustatyti, ar padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

Lietuvos administracinių ginčų komisija tiria pavienių žmonių ir juridinių asmenų skundus, prašymus, kai ginčijami centrinių valstybės administravimo subjektų – ministerijų, departamentų, inspekcijų, tarnybų, komisijų ir kitų centrinių institucijų – tarnautojų ir pareigūnų priimti individualūs administraciniai aktai.

Komisija taip pat sprendžia ginčus, kai šios institucijos, jų tarnautojai ir pareigūnai vilkina tvarkyti žmonių reikalus viešojo administravimo srityje arba nesuteikia pareiškėjų prašomos ir jiems teiktinos informacijos.

Teritoriniai komisijos padaliniai veikia Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.

„Tai yra apgaulės būdu suorganizuotas teismo procesas“, – sakė ji.

Anot advokatės, su įstatymu prasilenkta, kai posėdyje, Vilniaus miesto apylinkės teisme, teisėja Lilija Tarčevskaja sprendė dėl kardomųjų priemonių sulaikytam įtariamajam.

Posėdis vyko per nuotolį. Jame advokatė turėjo dalyvauti, tačiau prieš pat posėdį buvo paskirtas kitas – valstybinis advokatas.

„Skambinu tyrėjai ir sakau – kaip yra su tuo posėdžiu, kaip jis vyks ir kada? Tyrėja sako: „Advokate, aš turiu teismo nutartį, kur yra paskirtas suėmimas jūsų ginamajam. Prokuroras mane informavo, kad jūs atsisakėte jį ginti“, – LNK žurnalistams detalizavo A. Ručienė.

„Kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją ir buvo atsižvelgta – parinktas advokatas pagal jo galimybes dalyvauti teismo posėdyje“, – aiškino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė Živilė Poželienė.

Anot advokatės, prieš posėdį kalbėdama su prokuroru Antanu Stepučinsku, ji paprašė pateikti įrodymus, kurių pagrindu prašoma skirti suėmimą. Prokuroras prašė palaukti.

„Aš paskambinau teisėjai ir sakau: „Gerbiama teisėja, kodėl jūs mane nušalinote nuo veiksmo ir liepėte prokurorui surasti advokatą iš paskyrimo?“. Ji pasakė: „Klauskite prokuroro“ ir numetė ragelį“, – pasakojo A. Ručienė.

Ar gali taip vykti teisinėje valstybėje? Generalinė prokuratūra sureagavo – pripažįstama klaida. „Įvyko, deja, žmogiška klaida, nesusikalbėjimas ir tiesiog tokia situacija“, – aiškino Generalinės prokuratūros atstovė Rita Stundienė.

Atstovė teigė – tokie atvejai – vienetiniai, tačiau priduria – jei bus gautas pareiškimas, bus įvertinta, ar buvo pažeidimų. Vis dėlto, jau dabar prokuratūra pateikia kiek kitokią versiją nei skelbia advokatė.

„Mūsų turimais duomenimis, prokuroras informavo advokatę, kad tam tikrą valandą yra numatytas nuotolinis teismo posėdis, kuriame bus sprendžiamas kardomosios priemonės skyrimo klausimas. Advokatė informavo, kad jai trūksta laiko susipažinti su tyrimo medžiaga“, – kalbėjo R. Stundienė.

Informacija apie situaciją pasiekė ir advokatų tarybą. „Jeigu klientas yra pasirinkęs savo gynėją, tai kitas advokatas turi padaryti viską, kad tas gynėjas būtų šalia jo, o ne kitas asmuo“, – aiškino advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas Mindaugas Kukaitis.

Anot M. Kukaičio, svarbu išsiaiškinti, ar nėra piktnaudžiavimo elementų, ir ar nebuvo pažeista teisė į gynybą. Teismo sprendimas dabar taip pat kelia abejonių.

„Asmuo savo advokatui atskleidžia labai daug detalių. Gynėjas pasirenka tuos argumentus, tą poziciją, tikėdamasis, kad teismas juos ir išgirs. Jei vis dėlto jo gynėjas nedalyvavo, o buvo paskirtas kitas gynėjas, kuris (neaišku – „Kauno diena“), ar spėjo perimti tą pačią gynybos poziciją, tuos pačius argumentus, ir jei jis nesuspėjo ir neišsakė teismui, tai galima galvoti, kad teismas ir neišgirdo“, – teigė M. Kukaitis.

Teismas savo poziciją pateikė raštu: „Sulaikymo terminas ėjo į pabaigą – turėjo baigtis apie 12.50 val. Iki šio laiko turėjo būti išspręstas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar neskyrimo klausimas. Todėl 11 val. buvo paskirtas posėdis. Teisėjos teigimu, prokuroras informavo, kad advokatė A. Ručienė nurodytu metu teismo posėdyje dalyvauti negalės, todėl jis kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl advokato parinkimo. Teisėjos pateiktais duomenimis, įtariamasis teismo posėdžio metu neišreiškė jokių prieštaravimų dėl gynybos“, – rašoma atsakyme.

„Teisėja informavo, kad posėdyje negali dalyvauti jo advokatė, manęs neinformavusi nei apie posėdžio laiką, nei apie vietą, neatsiuntusi prisijungimų per „Zoom“ programą. Pasakė: „Tau bus paskirtas advokatas tiesiog iš paskyrimo“. Žmogus buvo apgautas“, – įsitikinusi A. Ručienė.

Minėtas asmuo – Klaipėdos verslininkas, įtariamas dėl narkotikų. Nusikaltimai gali būti nusidriekę iki Švedijos. Teisingumo ministerija pakomentuoti situaciją atsisakė.

A. Ručienė neslepia – teisė yra vyrų pasaulis ir jame vietą reikėjo išsikovoti kur kas sunkesniu darbu nei tenka vyrams. „Daugelis pamatę mane teismo salėje galvoja, ką čia šita dama raudonomis lūpomis, dėvinti sijonėlį ir avinti aukštakulnius, sugeba. Bet aš leidžiu jiems taip galvoti“, – pirmadienio vakarą 20 val. LNK laidoje „Nuo... Iki...“ pasakos A. Ručienė.

Nepriekaištingos išvaizdos moteris sako kas rytą bent po valandą praleidžia prie veidrodžio ir niekada neišeina iš namų be makiažo: „Mėgstu prabangius kvepalus, gražius drabužius, daug investuoju į savo išvaizdą.“ Aušra juokiasi, kad nemėgsta sporto, o figūrą jai padeda išsaugoti aukštakulniai. Juos ji avi kas dieną: „Tai yra mano aerobika, fitnesas ir sporto salė viename. Aukštakulniai priverčia išsitiesti, o palaksčius su jais visą dieną jautiesi it po geros treniruotės.“

Avint aukštakulnius ir prabangius kostiumėlius advokatei ne kartą teko važiuoti į kriminalinių nusikaltimų vietas. Tiesa, tuomet ji dar dirbo prokurore. „Buvo laikai, kai prokurorai turėdavo važiuoti į nusikaltimo vietas, tad ne kartą avėdama aukštakulnius klampojau po purvynus, o kartą netgi lipau traukti paskenduolio“, – pasakoja moteris. Tuomet atvykus į nusikaltimo vietą ten buvę pareigūnai atėjus laikui iškelti paskenduolį tiesiog pasišalino, tad Aušra su savo padėjėju patys traukė paskenduolį ir nešė jį į krantą: „Paskenduolis buvo jau išpurtęs, bet ką daryti? Toks darbas, toks gyvenimas.“

Išvaizdi moteris dažnai tituluojama nusikalstamo pasaulio veikėjų advokate, kurį gynė Kamuolinių gaujos narius, į teisėjų korupcijos skandalą įsipainiojusius veikėjus, seksualiniu priekabiavimu kaltintą buvusį Seimo narį Kęstutį Pūką ir kitus ne ką mažiau skandalingus asmenis. „Aš neskirstau žmonių į gerus ir blogus. Man visi yra klientai, darbe neturiu jokių emocijų“, – apie savo kontraversiškus klientus sako Aušra. Tačiau advokatė neslepia, kad vis dėlto ji visuomet nešiojasi ginklą, kuriuo galėtų apsiginti nuo pavojingų žmonių, kuriame advokatės darbe apstu.

Paklausta, kodėl apskritai pasirinko tokią sudėtingą karjerą, moteris sako, kad dirba, nes nenori būti priklausoma nuo vyro. Ji savo klientų rate matė daug skaudžių skyrybų, kuomet vyrų išlaikomos moterys lieka prie suskilusios geldos. „Aš dirbu tam, kad nebūčiau priklausoma nuo vyro ir galėčiau nusipirkti viską, ko man reikia ir nereikėtų prašinėti. Mane prašinėjimas žemintų“, – LNK televizijos laidoje „Nuo... Iki...“ pirmadienio vakarą, 20 val., pasakos žinoma advokatė.

Vykdytojų parankiniai

Teroro išpuolis satyrinio laikraščio "Charlie Hebdo" redakcijoje įvyko 2015-ųjų sausio 7 d. Paryžiuje. Ginkluotiems islamistams užpuolus žurnalistus, žuvo dvylika žmonių, vienuolika buvo sužeisti. Pagrindinius išpuolio vykdytojus, brolius Kouachi, vėliau nukovė Prancūzijos saugumo pajėgos specialios operacijos metu.

Prieš rugsėjį prasidėjusį teismą stojo vienuolika asmenų (trys teisiami už akių), kurių pagrindinis – turkų kilmės Ali Riza Polatas. Tiesa, šis teismas laikomas antraeilių asmenų byla, nes pagrindiniai išpuolio vykdytojai arba nukauti, arba yra paieškomi.

A.R.Polatui pateikti kaltinimai padėjus išpuolio vykdytojams įsigyti ginklų ir amunicijos. Be to, jis laikomas Amedy Coulibaly dešiniąja ranka – teroristo, 2015 m. sausio 8 d. Monruže nužudžiusio policininkę, o kitą dieną surengusio ataką vienoje košerinio maisto parduotuvėje Paryžiuje ir ten nukovusio keturis įkaitus.

A.Coulibaly veikė "Islamo valstybės" vardu ir palaikė ryšius su broliais Kouachiais. Tačiau A.R.Polato advokatei teisiamasis yra tik sąmokslo auka, turinti išpirkti svetimą kaltę. Būtent dėl to 67-erių Isabelle Coutant-Peyre sulaukia ne mažiau dėmesio nei pats procesas. Metafora "velnio advokatas", anot žiniasklaidos, jai tinka idealiai.

Traukia radikalai

Juodos garbanos, juodos akys, juodi lakuoti aukštakulniai idealiai derantys prie juodos advokato skraistės. Smulkaus kūno sudėjimo, tačiau, kaip žurnalistams pasakojo kolegos advokatai, jei ir gali kelti asociacijos su gležna žole, tai tik turint omenyje iki kraujo pjaunančius jos kraštus.

Jos klientų sąrašas – tarsi žmonijos priešų sąvadas.

I.Coutant-Peyre rūko cigariles, kartais užtraukia ir cigarą, nekenčia valstybės ir mėgsta radikalus. Jos klientų sąrašas – tarsi žmonijos priešų sąvadas. I.Coutant-Peyre gynė teisme ir Zacariją Moussaoui, padėjusį suplanuoti Rugsėjo 11-osios išpuolius, Alžyro aferistą Rafiką Khalifą, ne vieną garsų Afrikos radikalą, tačiau bene garsiausias – Illichas Ramirezas Sanchezas iš Venesuelos, dar žinomas pravarde Carlosas Šakalas.

Dėl polinkio ginti teroristus, I.Coutant-Peyre dažnai lyginama su jos mokytoju laikomu advokatu Jacques Vergèsu, išgarsėjusiu XX a. 6-ąjį dešimtmetį, kai teisme gynė Alžyro nacionalinio išsivadavimo fronto aktyvistus. Vieną jų, dėl tris gyvybes nusinešusio teroro išpuolio Alžyro pieno bare myriop nuteistą Djamilą Bouhired, jis ne tik išgelbėjo nuo kilpos, bet ir vedė. J.Vergèsas gynė dėl karo nusikaltimų teistą serbų lyderį Slobodaną Miloševičių ir buvo Kombodžos diktatoriaus Pol Poto draugu. 2007 m. apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas iškalbingu pavadinimu "Velnių advokatas".

Kaip ir mokytojas, I.Coutant-Peyre ištekėjo už vieno savo ginamųjų – Prancūzijoje kalėti iki gyvos galvos triskart nuteisto Carloso Šakalo. Religinė tuoktuvių ceremonija vyko 2001 m. kalėjime – tuoktuvininkai tuo metu dar nebuvo išsiskyrę su savo tuometiniais sutuoktiniais. "Mes paprašėme vienas kito rankos", – vėliau savo knygoje "Epouser Carlos" rašė I.Coutant-Peyre.

I.Coutant-Peyre mokėsi katalikiškuose internatuose, buvo ištekėjusi už valstybės tarnautojo, susilaukė trijų sūnų ir nuolat pabrėžia, kad yra ateistė – kitaip nei Carlosas Šakalas, neatsivertė į islamą. Ji pašėlsta, jei kas nors jos vyrą pavadina dendžiu, kuriam palestiniečių kova rūpi ne mažiau nei moterys ir kvepalai.

"Jis puikus vyrukas", – viename interviu apie Carlosą sakė I.Coutant-Peyre. Teroristą, kurio rankos suteptos ne vieno išpuolio Afrikoje ir Prancūzijoje aukų krauju, ji vadino romantiku – esą tik toks ir galįs būti didis revoliucionierius. Tiesa, apie sutuoktinį taip kalbėjo dar tuomet, kai kalėjime jį lankydavo punktualiai kas keturiolika dienų. Dabar, sako, jų meilė atšalo.

Laisvę dar išvys

Televizijos kamerų dėmesį į save I.Coutant-Peyre patraukė jau pirmosiomis "Charlie Hebdo" proceso dienomis. Pirmiausia ji pasiskundė naujaisiais Paryžiaus teisingumo rūmais – esą garsiojo architekto Renzo Piano suprojektuotame pastate lijo. Vėliau sukritikavo mikrofoną, prieš kurį esą reikia atsiklaupti, kad auditorija išgirstų tavo balsą. Tulžies išliejo ir dėl per pandemiją privalomos veido apsaugos. Patį teismo procesą ji pavadino stalinistiniu parodomuoju teismu.

Tiesa, šiame teisme I.Coutant-Peyre ypač nesužibėjo. Painiojo pagrindinių išpuolio vykdytojų pavardes, faktus žinojo blogiau nei jos ginamasis. Gynyba laikėsi pozicijos, kad kaltinamieji nusikalstamoje veikoje dalyvavo nesąmoningai. Patys kaltinamieji save vadino viešosios nuomonės aukomis, esą, žuvus išpuolio vykdytojams, visuomenė nori atkeršyti antram ir trečiam ešelonui.

Po to, kai lapkritį A.R.Polatas susirgo COVID-19, teismas paskelbė pertrauką. Verdiktą jis išgirdo jau sėdėdamas teismo salėje. A.R.Polato ir A.Coulibaly žmona Hayat Boumedienne (teisiama už akių) buvo pripažinti kaltais dėl bendrininkavimo įvykdžius teroristinį išpuolį. Prokuratūra jiems reikalavo laisvės atėmimo iki gyvos galvos, tačiau teismas paskelbė švelnesnę bausmę: abu nuteisti kalėti 30 metų.

Už akių nuteisti ir broliai Belhusinai – vienas jų turėtų kalėti iki gyvos galvos, tačiau bausmę vargiai atliks: esama duomenų, kad į Siriją pabėgę teroristai jau yra žuvę. Kitas kaltinamasis Amaras Ramdani buvo nuteistas kalėti 20 metų. Trumpiausias skirtas laisvės atėmimo laikas – ketveri metai. Septyni iš vienuolikos teisme dalyvavusių kaltinamųjų galiausiai nebuvo apkaltinti terorizmu, o tik dėl nusikalstamo bendrininkavimo.

Prokuratūra pranešė, kad susipažinimas su bylos medžiaga turėtų baigtis iki gruodžio 21 dienos.

Kiti proceso dalyviai prašymų dėl termino pratęsimo ar tyrimo papildymo nepareiškė.

Buvusi teisėja ir parlamentarė N. Venckienė į Lietuvą iš JAV pargabenta lapkričio 6 dieną. Jai pateikti įtarimai dėl teismo sprendimo nevykdymo, pasipriešinimo policijos pareigūnui, trukdymo antstoliui ir sudavimo į veidą Laimutei Stankūnaitei.

N. Venckienė įtarimus neigia ir vadina juos politiškai motyvuotais.

Ji iš Lietuvos į JAV išvyko 2013 metais. Tais metais Seimas panaikino jos teisinę neliečiamybę.

Jautė, kad kels sparnus

"Laisvės alėja man sukelia šiltų prisiminimų. Anksčiau kartkartėmis čia atvykdavau", – neseniai į Lietuvą grįžusi trumpų atostogų, žingsniuodama Laisvės alėja sakė B.Lukšėnaitė.

Ji gimė Vilniuje, ten baigė septynias klases. "Mano mokykloje buvo sustiprintas piešimas – nuo vaikystės labai mėgau piešti, lankiau muzikos mokyklą, grojau smuiku ir pianinu. Miniu meną, nes jis man iki šiol svarbus. Nors esu mokesčių teisės advokatė, specializuojuosi ir menininkų palikimo srityje", – apie įdomų likimo posūkį pasakoja moteris.

"Jaunystėje labai susižavėjau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio knyga "Laiškai Sofijai", man labai patiko jo menas – ypač muzika. Kai gyvenau Lietuvoje, mėgau apsilankyti M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune. Neturiu brolių, seserų. Tikriausiai dėl to mano vaikystė buvo truputį kitokia", – dalijasi B.Lukšėnaitė.

Jos vaikystės metais prasidėjo Sąjūdžio judėjimas. "Prisimenu, kaip rinkau parašus dėl Molotovo–Ribentropo pakto pripažinimo nusikalstamu įvykiu. Kalnų parke per vieną mitingą skaitė mano eilėraštį, skirtą atgimstančiai Lietuvai, kurį parašiau, kai man buvo aštuoneri", – prisimena advokatė.

Buvo sunku, nors kalbą išmokau per tris mėnesius.

Nors Lietuva jai buvo labai brangi, jautė, kad čia negyvens. "Nežinau, kodėl, bet nujaučiau, kad mano gyvenimas kursis kitur. Mano mama gimusi mažame miestelyje, į Vilnių atvažiavo mokytis. Ji į Vilnių, vėliau ir į Kanadą atsigabeno seną nuotraukų albumą. Kai atsikraustėme į Kanadą, atsivertėme tą albumą ir jame pamatėme lėktuvo nuotrauką. Anksčiau į ją nebuvome atkreipusios dėmesio, bet ant to lėktuvo buvo būtent Kanados vėliava. Tai buvo savotiškas mūsų ateities pranašas, simbolis", – šypsosi B.Lukšėnaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Birutė kartu su mama Lietuvą paliko 1990-aisiais. Mama turėjo draugų Amerikoje, norėjo keliauti ten, tačiau to padaryti nepavyko, tad galiausiai atsidūrė Kanadoje.

"Kanadoje man viskas buvo labai įdomu, bet mamai reikėjo daug dirbti, kad ji ten įsitvirtintų. Už tai ją labai vertinu ir esu jai labai dėkinga. Kanada man davė pagrindą, ant kurio stovėdama aš galėsiu padėti Lietuvai ir Lietuvos žmonėms, mano klientams, kurie yra lietuviai", – neabejoja patyrusi teisininkė.

Pareiga padėti

B.Lukšėnaitė dėkinga ir lietuvių kilmės patėviui, kurį vadina angelu sargu. "Gyvenome jo name, labai gerame Toronto rajone, kuriame beveik nebuvo imigrantų. Kai pradėjau eiti į mokyklą, į aštuntą klasę, be manęs, iš buvusių socialistinių šalių mokėsi tik viena mergaitė, kilusi iš Lenkijos", – pasakoja ji.

"Buvo sunku, nors kalbą išmokau per tris mėnesius. Vaikai iš manęs niekada nesityčiojo, bet aš visada supratau, kad nesu tokia kaip visi, nors visada norėjau būti tokia. Vaikai visada nori pritapti. Dabar suprantu, kad pasaulis įdomus ir yra dėl to, kad visi žmonės nevienodi, turi savo istoriją", – tęsia B.Lukšėnaitė.

Ji baigė Etobiko menų gimnaziją (Etobicoke School of the Arts), specializavosi tapyboje. "Pabaigusi šią vidurinę mokyklą, Toronto universitete pradėjau studijuoti meną ir biologiją, kad galėčiau studijuoti mediciną. Vidurinėje mokykloje man sekėsi tikslieji mokslai, šeimos draugai skatino juos tęsti. Bet kaip tik tais metais stipriai susirgo mano patėvis, daug laiko praleidau ligoninėse ir ši specialybė man tapo atstumianti. Nebenorėjau turėti nieko bendro su medicina, todėl Toronto universitete perėjau studijuoti tarptautinius santykius", – pasirinkimą aiškina lietuvė.

Dar studijuojant į ją dažnai kreipdavosi įvairūs žmonės, dauguma jų buvo emigrantai, prašantys padėti išspręsti kokius nors klausimus, nepavykusius sandorius, pratęsti imigracijos vizas. "Kartą viena moteris Toronte pavėlavo į lėktuvą. Nors ji buvo oro uoste, nemokėdama anglų kalbos nesuprato, kad ją per garsiakalbį kvietė į lėktuvą. Reikėjo pirkti naują lėktuvo bilietą, bet aš padėjau išsiderėti, kad oro linijos vis dėlto ją įlaipintų į kitą lėktuvą nemokamai", – pasakoja B.Lukšėnaitė.

Ji padėjo ir mažai našlaitei, patyrusiai labai stiprius nudegimus, iš Lietuvos patekti į "Shriners" ligoninę Bostone, kad jai atliktų nemokamas plastines operacijas. Tokių istorijų būta daug. Ilgainiui lietuvė suprato, kad jai patinka padėti žmonėms, tai tapo tarsi pareiga.

Teisė yra reiklus mokslas, norint gauti gerus pažymius turi tikrai nemažai prakaito išlieti.

Teisė – reiklus mokslas

"Tada aš supratau, kad man vis dėlto reikėtų studijuoti teisę. Bet Kanadoje teisę studijuoti gali tik tada, jei jau turi kitą universitetinį išsilavinimą. Todėl Toronto universitete baigiau dar ir tarptautinių santykių magistrantūros studijas", – situaciją aiškina B.Lukšėnaitė.

"Daug ko išmokau apie Europą. Mane domino pensijų teisė, rašiau darbą apie buvusios Sovietų Sąjungos pensijų finansavimą, kokios buvo privačių pensijų galimybės. Mano tyrimo metu paaiškėjo, kad privatus pensijų kaupimas yra tikrai reikalingas. Tai buvo mano baigiamasis darbas. Atsižvelgus į tai, kas vyksta dabar, kokias mažas pensijas žmonės Lietuvoje gauna, man labai liūdna grįžus matyti apleistus, pasiligojusius senukus", – emocijų neslepia pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Galiausiai Ontario provincijos Queen’s universitete, istoriniame Kingstono miestelyje, B.Lukšėnaitė studijavo teisę. Pasak jos, mokytis mažame miestelyje – labai gerai, nes čia mažiau pagundų ir blaškymosi.

"Teisė yra reiklus mokslas, norint gauti gerus pažymius turi tikrai nemažai prakaito išlieti. Mokslas čia trunka trejus metus. Įdomu tai, kad teisės diplomas Kanadoje ir Amerikoje vadinasi Juris Doctor – teisės daktaras, nors tai nėra daktaro laipsnis – tai yra specialisto bakalauro laipsnis", – aiškina Kanadoje gyvenanti lietuvė.

Sunki praktika

Pabaigus teisės studijas, Ontario provincijoje privaloma atlikti teisės praktiką. Aukščiausios klasės praktika atliekama būtent teismuose. B.Lukšėnaitė praktiką atliko mokesčių teisės teisme.

"Kanadoje yra federalinė valdžia, trylika provincijų ir teritorijų, kurios turi ir savo valdžią bei įstatymus. Mokesčių srityje kiekviena provincija turi savo statutą, tačiau beveik visos provincijos savo mokesčių valdymą yra atidavusios federalinei valdžiai. Dėl to Kanados mokesčių teismas yra federalinis, jo būstinė yra Otavoje", – pasakoja tautietė.

"Čia atlikdama praktiką važinėjau po įvairius miestus, padėjau teisėjams išklausyti skundus, spręsti gyventojų pajamų mokesčių ginčus, verslininkų PVM ir kitus su mokesčiais susijusius klausimus. Klausimai buvo labai sudėtingi, nes į jų sprendimą įėjo ir skirtingų provincijų statutų, ir teisminių precedentų analizė, ir naujų teisės principų plėtojimas", – tęsia advokatė.

"Tikriausiai pati įdomiausia byla, su kuria dirbau praktikos metu, buvo susijusi su pajamų programa, kurios šaltinis buvo jachtos. Tai buvo šansas išmokti viską apie jachtas – nuo statybos iki vairavimo. Buvo ir tokių bylų, kuriose pagrindinis klausimas buvo, pavyzdžiui, šešių dolerių reikalas, – teismui visiškai nesvarbu, ar tai didelė, ar maža suma", – patirtimi dalijasi teisininkė.

Dirbti mokesčių teisme lietuvei patiko, nes jai visada sekėsi tikslieji mokslai, o mokesčių teisė, be teisinių principų, dar įjungia ir matematiką, formules.

Prestižinės darbovietės

Po praktikos stropi mergina gavo geras rekomendacijas ir darbą pasaulinio masto bendrovėje Toronte. B.Lukšėnaitė dirbo departamente, kuriame buvo sprendžiami didelių įmonių pirkimo, dalijimosi klausimai.

"Reikėdavo tikrinti įmonių mokesčių galimas problemas, reikėdavo peržiūrėti jų kelerių metų mokesčių deklaracijas ir tikrinti, ar viskas buvo teisingai pildoma. Reikėdavo apskaičiuoti įvairius įmonių rizikos atvejus, gauti Kanados federalinio mokesčių departamento patvirtinimus", – detalizuoja ji.

Dirbdama šioje įmonėje lietuvė išvyko į stažuotę Niujorke, į tarptautinių mokesčių skyrių. Čia ji beveik dvejus metus dirbo su iš viso pasaulio atvykusiais mokesčių teisės advokatais. Sulaukusi pasiūlymo likti visam laikui, jo atsisakė, nes tokiu atveju jos mama Toronte būtų likusi viena.

"Be to, ilgainiui supratau, kad įmonių mokesčių teisė nėra tai, ką norėčiau veikti visą savo gyvenimą. Pradėjau mąstyti, kaip man įgyti praktikos, kad galėčiau atidaryti savo įmonę", – prisipažįsta advokatė.

"Vėliau Toronte dirbau vieno Kanados federalinio banko padalinyje, kuriame reikėdavo planuoti ateitį ir apskaičiuoti, kiek žmogui reikia pajamų, kad galėtų išlaikyti tam tikrą pragyvenimo lygį, jeigu, pavyzdžiui, gyvens iki 95 metų. Tai primena, kaip svarbu yra atsakingai tvarkyti savo finansus ir planuoti ateitį", – pabrėžia teisės specialistė.

Saulėlydžiui reikia ruoštis

Lietuvė taip pat dirbo prestižinėje Toronto advokatų firmoje, kurioje sudarydavo testamentus. "Kreipdavosi daug lietuvių, kadangi Toronte rasti teisininką, kuris kalbėtų lietuviškai, sunku. Kol dirbau visose mano minėtose darbovietėse, turėjau labai ribotas galimybes padėti", – atvirauja B.Lukšėnaitė.

Būtent dėl šios priežasties kovo mėnesį ji įsteigė savo advokatų biurą "Portfolio Estate Law". "Mano klientai turi kokius nors ryšius su Europa: arba Europoje turi turto, arba planuoja čia atvykti gyventi, bet prieš tai nori sutvarkyti turto ir pajamų klausimus, paruošti testamentus, arba gyvena Europoje, bet gauna palikimus Kanadoje. Tarp mano klientų – nemažai lietuvių", – vardija savo klientus advokatė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien ji konsultuoja klausimais, kurie susiję su gyvenimo pabaiga. "Kažkada ši tema man buvo labai sunki, bet su laiku suvoki, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kaip ir knyga – turi pradžią ir pabaigą. Į tai nereikia žiūrėti pesimistiškai – tai šansas suprasti, kad gyvenime svarbius klausimus reikia spręsti labai tvarkingai. Kanadoje yra taip: jeigu esi paskirtas testamento vykdytoju, o testatorius per gyvenimą nemokėjo mokesčių už savo pajamas, tuomet atsakomybė už tuos istorinius pajamų mokesčius atitenka tau – testamento vykdytojui. Tai yra milžiniška pareiga. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą nesirūpina mokesčių klausimais, o jų paveldėtojai bijo apsiimti testamento vykdymą ir net atsisako palikimo", – praktika Kanadoje dalijasi teisininkė.

Gera dėl profesijos turėti kažką bendro su žmonėmis, kurių anksčiau nepažinojai.

Ji turi planą pradėti paslaugų programą, kuri vadinsis "Tidy Estate" (liet. "Švarus žmogaus turtas"). Ši programa padės žmonėms nepalikti teisinės netvarkos savo palikuonims. "Kanadoje daug senų vienišų žmonių, kurie neturi ko paskirti vykdytojais. Yra "Trust" įmonės, kurios už atlyginimą apsiima vykdyti testamentus, bet jų paslaugos labai brangiai kainuoja. Šioje industrijoje yra tam tikras stygius", – pasakoja B.Lukšėnaitė.

Sulaukė valdžios padėkos

"Birželį dalyvavau tarptautinės paveldėjimo specialistų bendruomenės – "Society of Trust and Estate Practitioners" – Europos konferencijoje Kipre. Iš Kanados buvome du atstovai, o iš Lietuvos nebuvo nė vieno. Sužinojau, kad Lietuva nėra šios svarbios organizacijos narė", – nuostabos neslepia advokatė.

Viešėdama Lietuvoje ji dalyvavo ir tarptautiniame lietuvių teisininkų kongrese Seime. Čia ji susipažino su daugeliu Lietuvos teisininkų, advokatų, notarų. "Jausmas lyg susitikau su antra šeima. Gera dėl profesijos turėti kažką bendro su žmonėmis, kurių anksčiau nepažinojai", – šypsosi B.Lukšėnaitė.

Ji atvira – niekada darbe nesijautė taip gerai kaip dabar. "Svarbiausia, kad galiu padėti žmonėms, nepriklausomai nuo jų turto dydžio, kaip kadaise būdama mokine ir studente visiems padėdavau. Dabar, turėdama firmą, jau esu padėjusi ne vienam žmogui neatlygintinai. Už visas savo visuomenines pastangas Toronte esu gavusi Ontario valdžios padėką", – pasakoja B.Lukšėnaitė.

"Noriu padaryti kažką gero, pagražinti pasaulį. Kai tik su mama atvykome į Kanadą, mums labai padėjo Toronto prisikėlimo parapijos dvasininkai. Ir, žinoma, mano patėvis lietuvis, į Kanadą emigravęs daug anksčiau", – sako šilumą spinduliuojanti moteris.

Paaukojo asmeninį gyvenimą

B.Lukšėnaitė prisipažįsta, kad pasirinkus tokį gyvenimo būdą asmeniniam gyvenimui neliko laiko. "Džiaugiuosi, jei pavyksta pamiegoti penkias valandas per parą. Neatsimenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau televiziją. Nors iš tiesų man jos ir netrūksta, daug labiau mėgstu klausyti BBC žinių", – šypsosi pašnekovė.

"Sunku eiti šiuo keliu, jei neturi artimųjų, kurie gali lydėti tave už rankos, pavyzdžiui, tėvai, kurie yra dirbę šioje srityje. Daugiau nei pusės mano mokslo draugų tėvai yra advokatai, teisėjai. Imigrantui tai kelia dar didesnį nepasitikėjimą savimi. Savo studijoms skyriau beveik 10 metų. Kai esi imigrantas, galvoji, gal man nepavyks, gal tai skirta ne man. Bet viskas tikrai yra įmanoma", – atvirauja lietuvė.

Mama ją visada palaikė. Ji ir šiandien yra artimiausias B.Lukšėnaitės žmogus. "Kai mes atvažiavome į Kanadą, mamai buvo beveik 40 metų. Ji padarė daug klaidų, o pagrindinė – kad nėjo mokytis ar kaip nors akredituoti jos Lietuvoje įgytos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybės. Į Kanadą atvykusi lietuvių šeimose auklėjo vaikus. Mes anuomet daug ko nežinojome, daug galimybių neišnaudojome", – pripažįsta teisininkė.

Laimė – tai padorumas

"Man apmaudu, kad šiandien pasaulyje klesti jaunimo kultas, viskas tarsi orientuota į tuos, kuriems iki 35 metų. Suprantu, kad jaunimas yra ateitis, bet negalima pamiršti ir vyresnių žmonių", – sako B.Lukšėnaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kanadiečiai, pašnekovės akimis, yra ne tokie savarankiški kaip lietuviai. "Dar būdami pajėgūs, jie renkasi būti aptarnaujami. Man labiau patinka, kad seneliai Lietuvoje savarankiškai gyvena, bendrauja su aplinkiniais, augina darželius, turi kuo rūpintis. Tas bendravimas ir rūpestis sukelia poreikį gyventi", – neabejoja ji.

B.Lukšėnaitei pokyčiai Lietuvoje labai patinka. "Viskas Lietuvoje kuriasi šuoliais. Ir švietimas, ir technologijos yra ypač aukštos klasės – net lyginant su Kanada. Lietuvoje šiandien viskas skaitmenizuota. Tam tikrais atžvilgiais lietuviai modernesni už kanadiečius", – pagyrų tėvynei negaili lietuvė.

Tačiau yra dalykų, kurie šiek tiek nuvilia. "Man nesuprantama, kad Lietuvoje reikia mokėti už banko paslaugas, pavyzdžiui, pasiimant pinigus iš savo banko sąskaitos. Kanadoje tokių dalykų nėra. Mokėti tokius didelius pinigus už karštą vandenį? Tai sveikatos, higienos dalis – tokie dalykai man nepatinka, kaip ir mažos pensijos", – neslepia pasipiktinimo.

"Lietuvoje daug šviesaus, sumanaus jaunimo, kuris, tikiu, ateityje pakeis situaciją. Kodėl Lietuvoje vis dar vyrauja užsienio bankai, kodėl lietuviai negali sukurti ar išlaikyti lietuviškų bankų?" – retoriškai klausia B.Lukšėnaitė.

Ją dažnai aplanko jausmas, kad reikia grįžti į Lietuvą. "Esu dėkinga socialiniam tinklui "Facebook", nes jis padeda išlaikyti ryšį su vaikystės draugais. Šiandien svajoju apie daug ką, bet labiausiai – turėti laimingą šeimą ir pati būti laiminga. O būti laiminga – gyventi tokį gyvenimą, kad nepriekaištaičiau sau, būčiau sau sąžininga, ištesėčiau sau duotus pažadus", – žvilgsniu tolius siekia B.Lukšėnaitė.

Iškrausto iš namų

Kleboniškyje gyvenančio kauniečio Manto (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) šeima, turinti du vaikus, kurių vienas mažametis, priversta varstyti teismų duris. Jų būstas prestižinėje Kauno vietoje varžytinėse parduotas už neadekvačiai mažą kainą.

Kauniečių šeima įsipainiojo į nepavydėtiną situaciją. Kol vyksta teisminis ginčas dėl antstolio veiksmų, kitas teismas priėmė sprendimą iškeldinti šeimą su dviem mažais vaikais.

Dabar teisiniais veiksmais bus bandoma stabdyti iškeldinimo procesą, kol nėra atsakyti kiti klausimai, susiję su namo pardavimu.

Kaunietis trumpai papasakojo šios istorijos pradžią. Namas prestižinėje Kauno vietoje priklausė jo tėčiui, būstas baigtas statyti apie 2006-uosius. Maždaug po metų tėtis namą praplėtė ir padidino apie 80 kv. m., tad bendras namo plotas padidėjo iki beveik 290 kv. m. Priestato kauniečiai iš karto neįregistravo, tačiau dabar tvarkomi dokumentai ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija neprieštarauja, kad jis būtų įteisintas.

Būstą tėtis perleido Mantui. Pastarasis neslėpė, kad suprato, jog dėl susidariusių skolų namas bus parduotas varžytinėse, tačiau nesitikėjo, kad antstoliai Kleboniškyje esantį didelį namą įvertins tokia maža suma. Dėl to šeima priversta kreiptis į teismą.

Pardavė dalį namo

Tiek kauniečiams, tiek juos ginantiems teisininkams užkliuvo antstolės Redos Stašenienės veiksmai. Anot advokatų, antstolė turėjo antrą kartą atlikti turto vertinimo procedūrą, įvertinti tai, kad namas yra didesnis, nei įregistruota "Registrų centre" bei pagal tai nustatyti ir adekvačią turto kainą ar išvis jo neparduoti, kadangi neįteisintas turtas nėra civilinių santykių objektas.

"Situacija tokia, kad Kleboniškyje esantis turtas įregistruotas kaip 200 kv. m, bet faktiškai yra beveik 290 kv. m. Kaip teigia antstolė, ji buvo atvykusi į vietą ir įvertino turtą. Tad ji negalėjo nematyti, kad objektas yra trečdaliu didesnis, nei rodo dokumentai. Byloje yra pateikta Statybų inspekcijos pažyma, kad turtas buvo pastatytas ne pagal projektinę dokumentaciją daugiau nei prieš 10 metų. Vadinasi, šiandien jis gali būti įteisintas be prievolės jį nugriauti. Šuo atveju turėjo būti apskaičiuota turto vertė jau su priedu, bet antstolė to nepadarė ir pirkėjams nurodė mažesnį namo plotą", – aiškino advokatų profesinės bendrijos "Černiauskas ir partneriai" advokatė Laura Daumantaitė.

Advokatė L.Daumantaitė įsitikinusi, kad antstolė negalėjo parduoti namo, kai dalis jo nėra įteisinta.

Ji pridūrė, kad šioje situacijoje antstolė turėjo arba kreiptis į teismą ir prašyti, jog dar neįteisintas priestatas būtų nugriautas, arba įpareigoti įregistruoti pagerintą namo dalį ir taip pakelti bendrą turto vertę.

Jei namas būtų parduotas už realią kainą, gautų pinigų pakaktų ne tik padengti Manto skolai, bet ir liktų nemaža suma jam gyventi su mažamečiais vaikais.

Neaiški namo vertė

Pasak Manto,  nei jis, nei jo žmona negavo jokių raštų apie antstolės atvykimą ir namuose jos nesulaukė. Šeimai kyla klausimų, kaip R.Stašenienė galėjo nebūdama vietoje, nustatyti tiek turto vertę, tiek realų pastato plotą.

Be to, iki šiol nėra paaiškinta, kokia namo vertė būtų atskyrus turtą – t.y. kokią vertę prideda beveik 80 kv. m priestatas.

"Antstolės teigimu, ji, vertindama turtą, atsižvelgė į 2016 m. atlikto kito antstolio vertinimą, taip pat Registrų centro masiniu vertinimu ir išvedė iš to vidurkį. Nėra tokio apskaičiavimo, nes kiekvieną kartą vertinant turtą, vertinamas individualus pastatas, o ne vadovaujantis masiniu vertinimu, ar kitaip tariant, rinkos verte. Be to, tuo metu masinė nekilnojamojo turto vertė augo (2016 m. buvo mažesnė nei 2017 m.), todėl dar neaiškiau, kodėl pradinė kaina buvo sumažinta", – stebėjosi advokatė.

"Mes dabar teisme ginčijame varžytinių aktą. Net Kauno apygardos teismas paskyrė turto vertinimo ekspertizę, vadinasi, ir teisėjui kilo įtarimų dėl turto vertės. Norime atkreipti dėmesį, kad ir kiti žmonės turėtų stebėti antstolių veiksmus. Jei žmogus neišmano įstatymų, gali už savo turtą beveik nieko negauti", – pastebėjo "Černiausko ir partnerių" kontoros advokatė.

Pirmasis antstolis buvo namą Kleboniškyje įvertinęs 150 tūkst. eurų, bet namas už tokią sumą nebuvo parduotas. Vėliau varžytines organizavo R.Stašenienė ir pradinę kainą nurodė jau 20 tūkst. eurų mažesnę. Kadangi per pirmas jos organizuojamas varžytines namas nebuvo parduotas, teko dar kartą sumažinti kainą.

Po antrųjų varžytinių pirkėjas 290 kv. m. namą nusipirko už 78 tūkst. eurų. Kauniečiai stebisi, kad antstolė namą Kleboniškyje įvertino taip pigiai – vieno kvadratinio metro kaina nesiekė nė 370 eurų.

Paslauga kitam vystytojui?

Iš namų išmetamai kauniečių šeimai kyla įtarimų, kad antstolė galėjo susitarti su pirkėju dėl mažesnės kainos. Tokių minčių jiems kyla, nes šalia sklypo vystomas sublokuotų namų projektas.

Kaip pasakojo kauniečių šeimą ginantys teisininkai, teisme R.Stašenienė nurodė, kad kainą teko dar sumažinti, nes namu Kleboniškyje niekas esą nesidomėjo, pastatą apžiūrėjo vos keli pirkėjai.

Tačiau Mantas tikino, kad potencialių pirkėjų buvo tikrai daugiau, nes namą apžiūrėti buvo atvykę gal 10–15 susidomėjusių žmonių. Tokie pasakymai tik dar labiau sustiprino kauniečių abejones dėl galimo susitarimo namą parduoti pigiau konkrečiam asmeniui.

Tačiau šioje istorijoje yra ne tik pigiai parduoto namo klausimas. Mantas tikino, kad antstolė netiesiogiai sudarė galimybę šalia jo namo statomų kotedžų vystytojams pabandyti už ypač mažą kainą įsigyti ir žemės sklypą.

Šiuo atveju turėjo būti apskaičiuota turto vertė jau su priestatu, bet antstolė to nepadarė ir pirkėjams nurodė mažesnį namo plotą.

Teisininkai pastebėjo, kad varžytinėse parduotas tik namas, priklausęs Mantui. Tačiau sklypas, ant kurio jis stovi, priklauso kauniečio tėvams. Namo pirkėjai siūlė nupirkti tokio ploto sklypą už maždaug 10 tūkst. eurų.

"Šiuo atveju buvo parduotas tik namas be žemės sklypo, nes jis priklauso kitiems savininkams. Tam, kad būtų galima privažiuoti prie namo, pirkėjai pateikia teismui planą dėl servitutinio privažiavimo. Servitutą jie įvertino mažiau nei 60 eurų, o visą sklypą 10 tūkst. eurų suma ir nurodė, kadangi eis keliukas, savininkai vis tiek negalės naudotis sklypu, todėl už tokią sumą savininkai gali jiems parduoti visą sklypą. Visi suprantame, kad sklypas Kleboniškyje vertas gerokai daugiau", – aiškino "Černiauskas ir partneriai" advokatė L.Daumantaitė.

"Kaip spėjama, antstolė su pirkėju aptarė varžytinių ir sklypo vertės klausimą, kai pasiūlo ypač mažą sumą už sklypą, per kurį eis servitutas iki namo. Aišku, pirkėjas gali ir pasinaudoti padėtimi bei bandyti įsigyti žemės Kleboniškyje už nedidelę kainą", – pridūrė Mantas.

Šiuo metu teismo procesas dėl servituto nustatymo sustabdytas, kadangi sprendžiamas klausimas dėl turto savininko. Dabar nežinia, ar jame gyvens sklypo savininkai, ar reikės kažkaip jį atskirti nuo pagrindinio namo. Sprendimas dėl servituto suteikimo bus priimtas, kai bus baigta kita byla dėl antstolės veiksmų. Iki šiol neaišku, kam priklausys namas ir kas gyvens įteisintame priestate.

Advokatė atkreipė dėmesį, kad nors viename teisme byla dėl servituto buvo sustabdyta, tačiau iškeldinimo byloje, net ir esant prašymui stabdyti procesą, buvo priimtas sprendimas šeimą iškeldinti. Teisininkės nuomone, šie sprendimai prieštarauja tarpusavyje.

Vengė komentuoti

Pati antstolė R.Stašenienė apie ginčą dėl varžytinėse parduoto namo nedaugžodžiavo ir teigė, kad visas konfliktas yra tik dėl to, jog Mantas nenori mokėti skolos.

"Yra teisminis ginčas, jis šiuo metu nagrinėjamas teisme. 2016 metų antstolio vertinimu nesiremta. Namas nepagerintas. Apie įvertinimą skolininkas bei jo žmona žinojo ir įvertinimas jiems tiko. Esmė ta, jog skolininkas visomis priemonėmis stengiasi išvengti skolų grąžinimo", – pareiškė R.Stašenienė.

Neeilinis siurprizas

Šiandien šioje byloje planuotos baigiamosios kalbos, į kurias smurtu prieš sutuoktinę bei pasipriešinimu tam sutrukdyti bandžiusiems pareigūnams kaltinamas Tadas Karanauskas jau atėjo be savo buvusios advokatės Daivos Galdikaitės.

Vos prasidėjus posėdžiui, jis paprašė atnaujinti įrodymų tyrimą, nes davė melagingus parodymus, patartas buvusios savo advokatės. T.Karanauskas teigė, kad ši, panašu, norėjo iš jo tik pasipinigauti, šalia sumokėto keturženklio atlygio už gynybą ikiteisminio tyrimo metu bei teisme dar prašydama pinigų ir už kiekvieną skundą. O šių vien ikiteisminio tyrimo metu buvo apie 20.

Daiva Galdikaitė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Prašydamas atnaujinti įrodymų tyrimą, jį atstovaujant jau naujam advokatui, T.Karanauskas teigė visiškai pripažįstantis kaltę. Ir sutinka atlyginti Policijos departamentui už sugadintas nukentėjusiųjų uniformas bei Valstybinei ligonių kasai už jų gydymą. Jis sakė norintis pradėti atlyginti ir nukentėjusiesiems jų prašomą moralinį atlygį. Iš pradžių – po 1 tūkst. eurų. O po to ir, ką priteis teismas, nors ir mano, kad šie ieškiniai – per dideli.

T.Karanausko žmona taip pat pareiškė, kad teismas turėtų remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme.

Vietoj padėkos – kaltinimai

Kaip jau rašyta, jau keturis kartus teistą 32-ejų Tadą Karanauską anksčiau gynė buvusi ilgametė Kauno policijos pareigūnė D.Galdikaitė, kurį laiką dirbusi ir su vienu nukentėjusiuoju.

Būtent nuo jos pasirodymo šios bylos horizonte T.Karanauskas staiga ėmė neigti savo kaltę, nors prieš tai ją pripažino.

Taip pat pradėjo elgtis ir apginti ją nuo įsisiautėjusio sutuoktinio prašiusi teisiamojo žmona Viktorija. Pastaroji – net gi reikalauti patraukti baudžiamojon atsakomybėn jai į pagalbą atskubėjusius pareigūnus.

Į šį pastarųjų šokdinimo koncertą galiausiai įsijungė ir jos motina. Nors nemažą atgarsį sukėlęs incidentas Panemunės policijos komisariato kieme jau tebuvo V. ir T.Karanauskų santykių aiškinimosi pabaiga. Išvakarėse T.Karanauskas smurtavo prieš sutuoktinę, su kuria tuo metu skyrėsi, ir vieno Pramonės prospekto daugiabučio kieme. Tada teisiamasis savavališkai įsėdo į jos automobilį, prieš tai trenkęs kieme per veidą. O sutuoktinei bandant telefonu išsikviesti policiją, mėgino sutrukdyti tai padaryti – griebdamas už telefono, alkūne sudavė vaikiškoje kėdutėje sėdinčiai judviejų dukrai į veidą. Tada T.Karanauską sustabdė tik pilietiški kaimynai, neužsimerkę prieš jo smurtą prieš moterį.

Tadas Karanauskas ir Viktorija Karanauskienė/Vilmanto Raupelio nuotr.

Dvikova policijos kieme

Tą atmintiną pernykštės rugsėjo 25-osios rytą V. Karanauskienė atvežė teisiamąjį į Panemunės policijos komisariato kiemą savo automobilio „VW Passat“ bagažinėje.

Tiesa, duodama teisme parodymus, ji jau buvo linkusi teigti, kad ne tik nežino kokį vyrą tada atvežė, bet ir nelabai pamenanti, kas tada įvyko. Esą taip buvo susijaudinusi. Nors, ikiteisminio tyrimo duomenimis, apie tai, kad kažkoks vyras įlipo į jos automobilio, stovėjusio vieno Petrašiūnų daugiabučio, kuriame ji tuo metu buvo apsistojusi, kieme, bagažinę, jai tada pranešė tai mačiusi kaimynė. Ir V.Karanauskienė iš karto supratusi, kad tai – visą naktį jos po miestą ieškojęs ir nužudyti dėl paduoto pareiškimo skirtis grasinęs sutuoktinis. Iš pradžių ji dar galvojusi kviesti policiją, bet, patarta kaimynės, pati su ja atvežė įsibrovėlį pareigūnams. Šiems atidarius V.Karanauskienės „VW Passat“ bagažinę, iš jos iššokęs teisiamasis puolė prie sutuoktinės, šaukdamas: „Aš tave užmušiu!“. Apie tai, kad jis ginkluotas savadarbiu peiliu, sužinota tik po sulaikymo, per kurį buvo panaudotas ir elektrošokas. Nes T.Karanauskas aktyviai priešinosi, dėl ko jį vos pajėgė suraityti net keturi policijos pareigūnai.

Dviem iš T.Karanausko sulaikyme dalyvavusių policininkų teko skubiai kviesti greitąją. Vienas dėl patirto potrauminio šoko negalėjo net paeiti. Peiliu buvo sužalotos ne tik abi jo rankos, bet ir pilvas bei krūtinė. Kraujavo ir kito pareigūno, kuriam galiausiai pavyko išmušti iš T.Karanausko rankų peilį, dilbis. Pirmasis buvo nedarbingas daugiau kaip tris mėnesius. Liekamuosius patirtų traumų reiškinius jis jaučia iki šiol – nepilnavertiškai valdo sužalotą nykštį, dėl ko prašo priteisti iš T.Karanausko 10 tūkst. eurų moralinį atlygį. Savo ieškinį dėl 5 tūkst. eurų moralinio atlygio teisiamajam pareiškė ir antras jo sulaikymo metu sužalotas pareigūnas.

Grandininė reakcija

Prieš perduodant bylą teismui, T.Karanauskui jau buvo panaikintas įtarimas dėl fizinio skausmo mažametei dukrai sukėlimo. Jau tada jo sutuoktinė ėmė švelninti toną – esą dukrą jis sužalojo netyčia ir tikrai neketino žudyti ir jos pačios. O policininkai nežinia dėl ko panaudojo prieš jį elektrošoką, net neperspėdami apie tai.

T.Karanauskas, jį ėmus ginti D.Galdikaitei, taip pat ėmė tikinti esą sudavęs žmonai per veidą netyčia. O lindo į jos bagažinę, neva ketindamas nusižudyti. Tačiau neužteko drąsos, nors išgėręs joje ir apie litrą alaus, prieš tai vartojęs raminamuosius vaistus. Po išpuolio policijos kieme T.Karanauskui buvo nustatytas 1,2 prom. girtumas.

Pakeitė teisme parodymus ir T.Karanausko uošvė, ikiteisminio tyrimo metu pasakojusi, kaip dukra jai guodėsi dėl smurtaujančio ir grasinančio sutuoktinio. Teisme V.Karanauskienės motina jau pareiškė, kad tyrėja tada ne taip ją supratusi.

Tadas Karanauskas (viduryje)/Vilmanto Raupelio nuotr.

Pati V.Karanauskienė, tada teismo išskirta su sutuoktiniu, tačiau vėliau vėl už jo, dar nepaleisto iš Tardymo izoliatoriaus, ištekėjusi, teisme jau teigė melavusi tada apie vyro smurtą bei grasinimus ir Bendrojo pagalbos centro operatorei, ir tyrėjai, ir motinai.

Šiandien V.Karanauskienė, kaip ir jos sutuoktinis, nuo savo pakeistų parodymų atsiribojo, palikdami juos buvusios advokatės sąžinei.