Dukros svajonė – pastatyti kalėdinį miestelį

Agnė Dzeranova, TV3 laidos „Į sveikatą“ vedėja

Mūsų atžalos dvylikametis Asparas, devynerių Aurėja ir penkerių Atėnė apie Kalėdas pradeda kalbėti gana anksti. Neseniai radome dovanų sąrašėlį, kurį, mums nematant, vyresnėlis pakabino ant šaldytuvo. Turbūt jau išsiaiškino didžiąją Kalėdų Senelio paslaptį ir palengvino užduotį tėveliams, kad šie galėtų iš anksto pasirūpinti dovanomis.

Kalėdų dvasia mūsų namuose apsigyvena gana anksti. Manau, taip būna visose vaikus auginančiose šeimose. Kai tik pamato prekybos centruose visas tas Kalėdų puošmenas, tai ir nepaliauja klausinėti: „Kada ir mes?!“ Startuojame per tėčio Alano gimtadienį, kurį švenčiame gruodžio 1-ąją. Paskui – advento kalendoriai, namų puošimas, šviečiančių girliandų kabinimas vaikų kambariuose…

Kai turime daugiau laiko, kalėdinę atributiką gaminame patys. Kažkada buvome pasidarę advento kalendorių iš degtukų dėžučių su nuimamais stogeliais. Kitą sykį kiekvienas pasigamino po savo namelį, į kurį nykštukai per visą advento laiką iki pat Kalėdų nešė įvairių smulkmenėlių.

Išradingai: A. ir A. Dzeranovai nori, kad Kalėdų pasaka kuo ilgiau išliktų vaikų širdyse, tad prigalvoja jiems kalėdinių istorijų ir užduočių. A. Dzeranovos asmeninio archyvo nuotr.

Šiais metais mūsų dukrelė Aurėja turi svajonę po stikliniu kupolu sukurti  visą kalėdinį miestelį ir pasistatyti šią dekoraciją ant savo rašomojo stalo. Teks paieškoti didelio stiklinio indo, pridėti į jį dirbtinio sniego, prigaminti popierinių namelių, žmogeliukų. Manau, kad viena nesusidoros, teks pagelbėti.

Kulinarijos gaminiai mūsų šeimoje irgi privalomi. Dažnai pirmąkart kalėdinius kepinius kepame tada, kai dukrai į darželį reikia nusinešti keletą imbierinių žaisliukų eglutei papuošti. Kadangi šalia gyvena ir mano sesuo su keturiais vaikučiais, turime gražią tradiciją juos kepti drauge. Susirenkame pas mus virtuvėje ir leidžiame vaikams pasiterlioti. Kartais, jei gražiai pavyksta,  ir eglutę jais papuošiame. Dar viena smagi atrakcija – supakuoti sausainėlius į gražius maišelius ir dovanoti juos kaimynų vaikams. Mes gyvename draugiškoje bendrijoje, kur visi vieni kitus pažįsta. Tad, artėjant Kalėdoms, vaikai mėgsta pasipuošti smailomis nykštukų kepuraitėmis ir dalyti kaimynams saldžias dovanas. Aišku, ir gauti iš jų.

Išradingai: Kadaise išgarsėjusi savo kepama duonele, dabar Agnė perduoda estafetę savo jaunėlei – moko kepti kalėdinius meduolius. A. Dzeranovos asmeninio archyvo nuotr.

Kai ateina laikas puošti eglę – pirmiausia puošiame tą, kuri auga kieme. Ilgus metus namuose puošdavome vis tą pačią dirbtinę, bet dabar perkame eglutę vazone, kurią paskui persodiname savo kieme. Vienos prigyja, kitos – ne, bet šitaip, manau, prisidedame prie draugiškesnių gamtai Kalėdų. Žaisliukams neišlaidaujame. Dažnai meistraujame juos patys – iš kankorėžių ar pačių keptų sausainėlių.

Kūčių vakarą turime gražią tradiciją susirinkti mūsų namuose. Į svečius ateina sesės šeima, atvažiuoja močiutė. Įsivaizduokite, koks džiaugsmas turėti septynis anūkus! Jau sutemus, po vakarienės, vienas iš mūsų ar kaimynų persirengia Kalėdų Seneliu ir vaikštinėja aplink namus tyliai belsdamasis. Vaikai bėga prie langų, bando geriau įsižiūrėti, kas toks. Bet Kalėdų Senelis gudrus – tik pamojuoja iš tolo ir vėl pradingsta žiemos sutemose. Tuomet aiškiname vaikams, kad jis norėtų užsukti į svečius ir palikti dovanų, tačiau nedrįsta. Tai išgirdę vaikai greitai sušoka į lovas ir suminga.

Žaisliukams neišlaidaujame. Dažnai meistraujame juos patys – iš kankorėžių ar pačių keptų sausainėlių.

Tuomet jau prasideda mūsų su Alanu fantazija. Vienais metais, pamenu, barstėme ant grindų miltus tarsi sniegą ir darėme dideles Kalėdų Senelio pėdas. Kitais metais prie židinio palikome didžiulį batą – atseit Senelis lindo pro židinį ir jį pametė… Dar kažkada palikome įjungtą vaizdo kamerą, kuri užfiksavo ir patį Kalėdų Senelį (mano vyrą), bevalgantį vaikų prie eglutės paliktus sausainėlius. Iš ryto pamatę įrašą, kuriame Senelis siunčia jiems linkėjimus, vaikai buvo be galo laimingi ir visą dieną kartojo: „Kalėdų Senelis tikrai yra!“ Ar tos linksmos idėjos –  iš filmų? Nežinau. Tikrai nežiūrime visi susėdę „Vienas namuose“ – greičiau tos scenos iškyla galvoje iš mūsų su Alanu vaikystės.

Dovanėles ruošiu labai atsakingai

Agnė Kišonaitė, menininkė

Mūsų šeimoje kalbos apie dovanėles prasideda gana anksti. Jei tarp mūsų penkerių metų sūnaus Henrio ir trejų dukrelės Lilijos kyla konfliktas, aiškiname, kad jie turi gerai elgtis, nes Kalėdų Senelis dovanėles neša tik geriems vaikams. Smagu, kad jie dar to amžiaus, kai šventai tikima gražia Kalėdų Senelio pasaka. Dažnai net vasarą abu manęs prašo leisti paklausyti „Jingle Bells“.

Kelyje: A. Kišonaitė su šeima Kalėdų švęsti vyksta pas tėvus į Klaipėdą – namuose eglutės nepuošia. A. Kišonaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kalėdų švęsti paprastai važiuojame į Klaipėdą. Ten gyvena mūsų seneliai. Anksčiau, būdavo, puošdavome porą eglučių – Vilniuje, savo namuose, ir Klaipėdoje, pas tėvus. Bet pastaruoju metu apsiribojame tik viena – pajūryje.

Ar puošiame šventiškai namus? Savųjų – ne. Užtai, kai nuvažiuojame į Klaipėdą, ten puošiame ir stalus, ir eglutę, ir aplinką. Gaminame patys žaislus iš to, ką turime po ranka. Labai mėgstame karpyti iš popieriaus snaiges.

Esu iš tų žmonių, kuriems kažkokio ypatingo pasiruošimo šventėms nereikia. Idėjos gimsta spontaniškai. Tarkim, prireikia vaikams darželyje karnavalinių kaukių. Tuomet sėdame, imame karštus klijus, medžiagas, kartoną ir gaminame. Jos visada būna ne pirktinės, ne nusižiūrėtos iš interneto, bet savos kūrybos.

Nesame iš tų tėvų, kuriems kiekybė nustelbtų kokybę. Geriau vienas, bet geras daiktas, nei kinišku plastiku užversti kambariai.

Žinau, kad daugelis šeimų, prasidėjus adventui, perka vaikams šokoladinius kalendorius. Deja, aš sergu diabetu, tad su bet kokiais saldumynais mūsų šeima draugauja labai saikingai.

Lygiai tas pats ir dėl kitos Kalėdų tradicijos – imbierinių meduolių kepimo. Mes ją praleidžiame (juokiasi), užtai Kalėdų stalo meniu sudarome labai atsakingai. Pagrindinius šventės patiekalus gamina mano vyras arba kažkuri močiutė, aš sudarau šventinį meniu ir pasirūpinu produktais.

Apie dovanėles stengiamės galvoti labai atsakingai ir tikrai nieko neperkame paskutinę minutę. Vyresni žmonės gauna po mielą smulkmenėlę, o vaikai – iš anksto suplanuotas, naudingas dovanas. Nesame iš tų tėvų, kuriems kiekybė nustelbtų kokybę. Geriau vienas, bet geras daiktas nei kinišku plastiku užversti kambariai.

Artėjant Kalėdoms atsiranda noro ir laiko įvairiems kultūriniams renginiams. Nebūnu užsivertusi darbais iki kaklo. Kai darau instaliacijas, užimtumas priklauso nuo jų pristatymo datos visuomenei. Jei pamenate, prieš porą metų Kaune, Vienybės aikštėje, buvo nutūpusios beveik 3 m aukščio stilizuotos mano kurtos sniegenos. Vis svajoju pasigaminti vieną tokią mažesnę sniegeną ir patupdyti ją savo namų balkone. Gal prieš šias Kalėdas pavyks?

Rankų darbo žaisliukai mena istorijas

Loreta Sungailienė, etnomuzikologė, folkloro dainininkė ir atlikėja

Kalba apie Kalėdų dovanas tarp vaikų prasideda kartais jau vasarą. Vyresnėlis Vilius, vidurinėlė Liepa ir jaunėlis Girius šnekasi tarpusavyje, kokių dovanų norėtų, bet aš vis po truputį juos nugesinu sakydama, kad Kalėdos – dar negreitai, o visus norus reikia rašyti į kalėdinių norų sąrašą.

Įpusėjus lapkričiui, prasideda rimtesnės kalbos. Jau tariamės su giminaičiais, kaip dovanosime dovanas: šeima – šeimai ar trauksime burtus, kas ir kuriam žmogui ruoš dovanėlę asmeniškai. Visokių būna variantų. Gaila, kad metų pabaiga man labai įtempta, intensyvi, tad labai įsijausti į šventinę ruošą negaliu. Gal labiau atsipalaiduoju tik paskutinėmis dienomis.

Šventiškai: Kalėdoms Loretos ir Daliaus Sungailų atžalos mielai pasipuošia Kalėdų Senelio dovanotais kombinezonais. L. Sungailienės asmeninio archyvo nuotr.

Mūsų vaikai jau dideli, jauniausiam sūnui – dešimt metų. Net negaliu pasakyti, ar jis dar tiki Kalėdų Seneliu. Gal jau nebe, bet vis tiek dar mielai žaidžia tą smagų žaidimą. Prie jo jungiamės ir mes. Kartais pasipuošiame šiltais naminiais kalėdiniais kombinezonais, kuriuos per kažkurias Kalėdas atnešė dovanų Kalėdų Senelis.

Kartais truputį vėluodamos su dukra kuriame advento vainiką. Paprašome tėčio, kad iš mūsų sodybos Švenčionių krašte parvežtų reikalingų priemonių – gražių eglių, pušų šakelių, visokių sausučių. Kartais susirenkame su mano vadovaujamo folklorinio ansamblio „Virvytė“ moterimis ir surengiame bendrą edukaciją advento vainiko kūrimo tema.

Dukros Liepos šventinis noras – kartu su mama daugiau laiko pabūti drauge. L. Sungailienės asmeninio archyvo nuotr.

Savaitę prieš Kalėdas būtinai puošiame ir gyvą eglutę, kurią parsivežame iš savo sodybos. Ten jų – visas miškas: jei neretintume, greitai į jį nebeįžengtume.

Žaisliukų naujų nebeperkame. Turime ir senovinių, vyro sukauptų, kurių net nekabiname – saugome. Iš naudojamų žaislų yra ir pirktinių, ir savos gamybos iš kankorėžių ar išlankstytų iš popieriaus. Kadangi ansamblyje „Virvytė“ yra žmogus – architektas ir dizaineris, kuriantis tokius žaislus, kasmet iš jo dovanų gauname visokių išlankstomų žvėrelių, namelių ir paukštelių. Dar viena žaisliukų kategorija – šiaudinukai. Vienais metais dirbau prie šiaudinių sodų nominacijos rengimo, t. y. priklausiau tai darbo grupei, kuri rengė šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO. Tąsyk mano dovanos visiems giminaičiams Kalėdų proga buvo šiaudinės. Pirkau dovanų ir didesnių sodų, ir mažų sodelių, ir šiaudinių žaislų tokiuose gražiuose stikliniuose burbuluose. Man be galo patinka rankų darbo dovanos ir žaislai, tad, jei pati nespėju pagaminti, bent iš kitų kūrėjų nusiperku.

Tie malonūs prisiminimai labai suartina visus šeimos narius. Norėtųsi, kad tokie pasisėdėjimai ir pasikalbėjimai vyktų kur kas dažniau, – ne tik prieš Kalėdas.

Su mielu noru sėsčiau su vaikais ir gaminčiau Kalėdų puošmenas pati, bet tam reikia laiko ir nusiteikimo. Dažniausiai tik puošiame eglutę drauge, bet ir tuomet užverda smagūs pokalbiai... Juk kiekvienas savadarbis žaisliukas mums mena ir kažkokią įdomią istoriją. Prie vieno galbūt ilgai dažai nelipo, o kito teko padaryti net kopiją, mat į svečius užsukę krikšto tėvai užsiprašė lygiai tokio paties.

Tie malonūs prisiminimai labai suartina visus šeimos narius. Norėtųsi, kad tokie pasisėdėjimai ir pasikalbėjimai vyktų kur kas dažniau – ne tik prieš Kalėdas.

Imbieriniams meduolėliams irgi dažnai nelieka laiko, bet užtai kūčiukus visada kepame patys. Tokie skanūs iškepa, kad nespėji apsidairyti ir, žiūrėk, jau nėra! Beje, ant Kūčių stalo iš parduotuvės pirktų gatavų patiekalų pas mus nebūna – viską gaminame patys, puoselėdami žemaitišką tradiciją. Ant Kalėdų stalo visada puikuojasi ir mūsų šeimos pasididžiavimas – saldieji firminiai vafliai. Vaikai maisto ruošimo procese irgi dalyvauja – tiek, kiek nori ir kiek kuriam užtenka kantrybės.

Laukti Kalėdų pradedame nuo advento

Liudas Mikalauskas, operos solistas

Jau kitą dieną po Visų Šventųjų parduotuvės mirga Kalėdų puošmenomis, bet mes su žmona dar neskubame. Juk neseniai savo aštuonerių metų dukrai Gintarei ir penkerių sūnui Jonui pasakojome apie išėjusius anapilin jų prosenelius. Kalbėjomės, kad turime juos prisiminti su derama pagarba, vartėme jų nuotraukas. Nuo Vėlinių iki Kalėdų laukimo pradžios dar turi praeiti šiek tiek laiko, kad pasikeistų nusiteikimas.

Kaip ir kitos katalikiškos šeimos, laukti Kalėdų – kūdikėlio Jėzaus gimimo paslapties – pradedame nuo advento. Kadangi gyvename kaime, likus keturioms savaitėms iki Kalėdų, turime gražią tradiciją su kaimynais ieškoti žolynų pradedančioje žiemoti Lietuvos gamtoje ir drauge gaminti advento vainikus.

Pareiga: L. Mikalausko vaikai žino, kad Kalėdos – ne vien dovanėlių, bet ir Jėzaus gimtadienio metas, todėl kas vakarą reikia sukalbėti maldelę. Nors prieš šventes tėvelis labai užimtas, laiko imbieriniams sausainėliams kepti laiko atranda. L. Mikalausko asmeninio archyvo nuotr.

Uždegę pirmąją vainiko žvakę, pradedame laukti Kalėdų. Vaikai kasdien nekantrauja, ką ras advento kalendoriuje. Yra buvę ir taip, kad per vieną dieną abu iškrapštė viso mėnesio šokoladukus (juokiasi).

Mūsų advento kalendorius yra namų gamybos. Tai medinis namelis, į kurio stalčiukus mudu su žmona pridedame kelių rūšių saldainių. Kadangi vaikai du, jiems tikras iššūkis naudotis vienu stalčiuku ir draugiškai pasidalyti jo turiniu. O jei dar pasitaiko nevienodų saldainių!

Jonas su Gintare tiki Kalėdų Seneliu. Kasmet su baime laukiu, kada  įvyks ta didžioji mūsų šeimos tragedija ir Gintarė pareikš, kad jokio Kalėdų Senelio nėra. Tikiuosi, kad gal dar ne šįmet.

Kadangi seneliai labai energingi (tiek mano, tiek ir žmonos Sigutės tėveliai), Kalėdas retai švenčiame namuose. Todėl ir dovanėlių po mūsų eglute dažniausiai nebūna. Per Kalėdas keliaujame. Kai jau pradedame švęsti Kūčias pas vienus senelius, tai ir baigiame antrą Kalėdų dieną pas kitus.

Kadangi praktikuojame tikėjimą šeimoje, per adventą stengiamės kas vakarą prieš miegą sukalbėti po vieną rožinio dalį.

Po visomis eglutėmis, aišku, vaikų laukia dovanos. Nebėra taip, kaip buvo mano vaikystės laikais, kai visus metus laukdavau paslapties – tos išsvajotos, išsiilgtos vienos Kalėdų dovanos. Dabar vaikai išlepinti. Vos spėja išpakuoti dovaną – iškart meta ją į šoną ir griebia kitą. Nelabai man patinka tas požiūris, kad jei per Kalėdas negavo kokių penkių šešių dovanų, tai jau ne šventė.

Tik ką daryti, kad taip nebūtų? Gal susitarti seneliams, tėvams ir kartu nupirkti vieną gerą dovaną? Dabar – kažkokia kvaila konkurencija: tėvai perka gerą, seneliai – dar geresnę (juokiasi). Paskui į svečius atvažiuoja krikštatėviai, pakeliui irgi sutikę dosnų Kalėdų Senelį… Taip ir dingsta ta paslaptis ir jos laukimas.

Mūsų vaikai žino, kad per Kalėdas gimė kūdikėlis Jėzus. Stengiamės su visa šeima nueiti į Bernelių Mišias. Mūsų kaime jos dažniausiai vyksta ne naktį, o dienos metu. Kadangi praktikuojame tikėjimą šeimoje, per adventą stengiamės kas vakarą prieš miegą sukalbėti po vieną rožinio dalį. Dažniausiai tas mūsų adventas užsitęsia iki pavasario. Taip pamažu vaikus įvedame į vakarinę maldą. Per mėnesį susiformuoja savotiškas įprotis, kuris skatina melstis ir toliau.

Gintarė labai mėgsta skaityti pasakas. Prieš Kalėdas tam ypač tinka vaikiškai parengtos Jėzaus gyvenimo istorijos. Jonukas dar per mažas – nenusėdi nuo pradžių iki galo, bet kažkokių nuogirdų vis tiek išsineša iš mūsų skaitymų.

Ne paslaptis, kad gruodis atlikėjams – pats darbymetis. Kartais tenka dalyvauti daugiau nei 30-yje šventinių renginių, o jie nebūtinai vyksta šalia namų. Dažnai grįžęs tespėju paskaityti vaikams pasaką prieš miegą, o ryte ir vėl lekiu darbuotis. Užtai vakarais labai smagu prisėsti prie jaukiai spragsinčio židinio... Ar prie jo kabo kojinės, laukiančios dovanų?

Ech, tie amerikietiški filmai ir tos amerikietiškos tradicijos… Vieną dieną jos man įvarys širdies smūgį! Vos spėji vaikams paaiškinti, kodėl nereikėtų minėti Helovino ir kad lietuviai turi savo persirengėlių šventę – Užgavėnes, o jau turi sukti galvą, kodėl nereikėtų mums kabinti kojinių ant židinio (kvatojasi).

Atidarymo metu surengtame aukcione surinktos lėšos buvo skirtos paramai kovotojams už Ukrainos laisvę. Viešai ši paroda bus atidaryta šio šeštadienio popietę.

„Ši tapybos kūrinių ir meno instaliacijų paroda turėjo būti pristatyta visuomenei kovo pradžioje, tačiau jos atidarymą nukėlė Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Nors ir grįžtame prie savų darbų, mintimis vis tiek esame su didvyriškai kovojančiais ukrainiečiais. Ieškau būdų ne tik emociškai, bet ir realiais darbais prisidėti prie Ukrainos bei mūsų visų laisvės pergalės, todėl paramos aukcionui skyriau savo tapybos darbą, už kurį gauti 3700 eurų atiteks nevyriausybinei organizacijai „Blue/Yellow“, remiančiai Ukrainos kariuomenę“, – pranešime cituojama A. Kišonaitė.

Prasmingam tikslui autorė skyrė savo akrilu ant drobės tapytą paukštį – paveikslą „Kiras“. Tapybos darbe vyraujantys mėlyni atspalviai kuria pasitikėjimo, ištikimybės jausmus, o paukščio skrydis simbolizuoja drąsą, ryžtą ir optimizmą – autorės teigimu, būtent tokias emocijas šiuo metu vykstant ukrainiečių kovai už laisvę norisi perduoti ir įkūnyti.

Renginys buvo pradėtas Ukrainos himnu. Vytauto Rumšo jaunesniojo vestame vakare svečiai taip pat mėgavosi Daumanto Slipkaus džiazo improvizacijomis ir turėjo progą pirmieji apžiūrėti jau 7-ąją menininkės A. Kišonaitės autorinę parodą „Įsikūnijimas“, kviečiančią lankytoją leistis į gilesnio savęs ir aplinkos pažinimo kelionę kartu su pačia kūrėja.

Trakų Vokės dvaro erdvėse eksponuojamos paroda – dviejų dalių, bet abi jas vienija autorės jau ilgą laiką nagrinėjamos jai artimos temos: moteriškumas ir paukščiai, emocijos bei naujas požiūris į grožį, sakoma pranešime. Lankytojams suteikiama galimybė patyrinėti, kaip šias temas menininkė vysto pasitelkdama vis naujas formas bei medžiagas.

Pirmąją parodos dalį sudaro A. Kišonaitės per pastaruosius kelerius metus sukurtos estetiškos ir susimąstyti priverčiančios instaliacijos iš į sąvartyną turėjusių keliauti daiktų. Panaudotos gėrimų skardinės, vyno kamščiai, elektronikos atliekos, kosmetikos pakuotės menininkės rankose virsta patraukliais kūriniais.

Parodoje galima išvysti svarbiausias A. Kišonaitės kurtas instaliacijas: nuo į Gineso rekordų knygą patekusio „Lūpdažių bokšto“ iki kinetinės gervės, sukurtos panaudojant aliuminio skardines.

Antroji parodos dalis – visiškai nauji, iki šiol dar niekur neeksponuoti A. Kišonaitės tapybos kūriniai. Moterų portretuose autorė fiksuoja daugeliui mūsų puikiai pažįstamus jausmus – savikritiką, nuolankumą, puikybę, tyrinėja vyriškumo ir moteriškumo ribas. Sudėtingų emocijų perkėlimas ant drobės – tarsi savotiška terapija, leidžianti į jausmus pažvelgti iš šalies, suvokti jų kilmę ir priežastis, o drauge – ir nurimti.

„Įsikūnijimai“ – tai svarbiausi A. Kišonaitės pastarųjų kelerių metų kūrybinės kelionės momentai. Vieta parodai pasirinkta neatsitiktinai. Autorės teigimu, ją sužavėjo Trakų Vokės dvaro išskirtinai moteriška estetika, kuri svarbi ir jos kūriniams: „Dažnai dvaruose gausu vyriškos simbolikos, interjero elementuose atsispindi ginklai, o būtent čia puošyboje vyrauja gėlių, plunksnų detalės“.

A. Kišonaitės paroda „Įsikūnijimai“ veiks iki balandžio 10 d.

Raudoną širdies formos karkasinė konstrukciją papildyta kraujotakos sistemą vaizduojančiais dariniais iš stiklo konteinerių. Vieni – tušti, kiti – su cukrumi.

Sutemus instaliacija skleidžia šviesą – lemputės žybsi tokiu ritmu, kokiu plaka žmogaus širdis. 

A. Kišonaitė, kuriai pačiai yra diagnozuotas diabetas, yra teigusi, kad taip norinti atkreipti dėmesį žmonių, iki šiol nepagalvojusių, kad gal ir jie serga šia ilga arba yra netoli jos.

„Statistika rodo, kad pusė sergančiųjų cukriniu diabetu to nežino, nes nesitikrina sveikatos. Negydomas diabetas dažniausiai pasireiškia širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijomis, kurias sukelia dėl ligos užsikišusios kraujagyslės – tai rodau savo instaliacija. Labai raginu visus tikrintis savo sveikatą ir ja rūpintis“, – yra sakiusi menininkė.

A. Kišonaitė skaičiavo, kad maždaug 150 kilogramų sveriančiai „Cukrinei širdžiai“ sukurti panaudota apie 30 kvadratinių metrų medžio faneros, beveik 100 stiklo konteinerių ir 12 kilogramų gabalinio cukraus. 

Ši A. Kišonaitės instaliacija yra dalis visuomenės švietimo kampanijos „Cukrinė širdis“. Instaliacija iš pradžių buvo demonstruojama Vilniuje.

Tarptautinės diabeto federacijos duomenimis, Lietuvoje cukrinis diabetas diagnozuotas apie 108 tūkst. suaugusių žmonių, tačiau tikrasis sergančiųjų skaičius galėtų būti dvigubai didesnis. Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje diagnozuotų cukrinio diabeto atvejų skaičius išaugo tris kartus. Jei tendencijos ir ateityje išliks panašios, 2045 metais cukriniu diabetu mūsų šalyje sirgs apie 500 tūkst. žmonių – maždaug tiek, kiek Vilniuje yra gyventojų.

„Siekdama atkreipti su cukriniu diabetu nesusidūrusių žmonių dėmesį, kasmet lapkritį, kai minima Pasaulinė diabeto diena, sukuriu kažką prasmingo ir simbolinio. Statistika rodo, kad pusė sergančiųjų cukriniu diabetu to nežino, nes nesitikrina sveikatos. Negydomas diabetas dažniausiai pasireiškia širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijomis, kurias sukelia dėl ligos užsikišusios kraujagyslės – tai rodau savo instaliacija. Labai raginu visus tikrintis savo sveikatą ir ja rūpintis“, – sako A. Kišonaitė.

Pustrečio metro aukščio raudoną širdies formos karkasinę konstrukciją menininkė užpildė kraujotakos sistemą primenančiais raizginiais iš tuščių ar cukrumi užpildytų stiklo konteinerių. Maždaug 150 kilogramų sveriančiai „Cukrinei širdžiai“ sukurti panaudota apie 30 kvadratinių metrų medžio faneros, beveik 100 stiklo konteinerių ir 12 kilogramų gabalinio cukraus. Specialiai suprogramuota ir įmontuota žmogaus širdies dūžius atkartojanti mirksinčių lempučių sistema.

Ši A. Kišonaitės instaliacija yra dalis visuomenės švietimo kampanijos „Cukrinė širdis“. Kampaniją sumanė ir įgyvendina šiemet aktyviai jėgas suvieniję skirtingų sričių sveikatos priežiūros profesionalai – kardiologai, endokrinologai ir sergančiųjų diabetu pacientų organizacijos: Lietuvos kardiologų draugija, Lietuvos endokrinologų draugija ir Lietuvos diabeto asociacija.

Kampanija ragina galvojant apie cukraus kiekį kraujyje nepamiršti ir širdies. Darnus skirtingų medicinos sričių specialistų požiūris į pacientą ir supratimas, kad cukrinio diabeto komplikacijas suvaldyti įmanoma tik dirbant išvien, gydytojų teigimu, atveria naujas galimybes gelbėti gyvybes ir pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę.

Cukrinis diabetas širdies ir kraujagyslių ligų riziką padidina 2–3 kartus.

„Cukrinis diabetas širdies ir kraujagyslių ligų riziką padidina 2–3 kartus. Susirgus cukriniu diabetu ir nesigydant mirštama ne nuo per didelio cukraus kiekio kraujyje, bet dėl komplikacijų, kurios dažniausiai pasireiškia širdies ir kraujagyslių ligomis. Šios nusineša apie 80 proc. žmonių, kuriems buvo diagnozuotas cukrinis diabetas, gyvybių. Neretai net gydytojai ir mokslininkai sako, kad cukrinis diabetas yra širdies liga. Akademiškai tai nėra teisinga, tačiau taip metaforiškai norima parodyti, koks glaudus yra širdies ir kraujagyslių ligų bei cukrinio diabeto ryšys“, – sako Lietuvos kardiologų asociacijos prezidentas, Kauno klinikų kardiologas profesorius Rimvydas Šlapikas.

Gydytojo kardiologo teigimu, tik žinodamas apie savo ligą gali ją kontroliuoti.

„Svarbu gyventi aktyviai, sveikai maitintis ir pasirinkti tinkamus vaistus. Deja, daugeliui cukriniu diabetu sergančių pacientų gyvensenos pokyčių nepakanka ir tenka vartoti vaistus, skirtus sumažinti kraujospūdį ir cholesterolio koncentraciją kraujyje. Pacientai ne visada supranta komplikacijų rizikos kontrolės vaistais svarbą, tačiau taip mes stengiamės mažinti ne tik juntamus simptomus, bet ir apsaugoti inkstus nuo pažaidos, širdies raumenį – nuo nereikalingo sustorėjimo, pačią širdį – nuo išsiplėtimo, o kraujagysles – nuo sustandėjimo. Jau yra sukurtų medikamentų, kurie gali beveik 40 proc. sumažinti 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems žmonėms gresiančių komplikacijų riziką“, – sako R. Šlapikas.

Tarptautinės diabeto federacijos duomenimis, Lietuvoje cukrinis diabetas diagnozuotas apie 108 tūkst. suaugusių žmonių, tačiau tikrasis sergančiųjų skaičius galėtų būti dvigubai didesnis. Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje diagnozuotų cukrinio diabeto atvejų skaičius išaugo tris kartus. Jei tendencijos ir ateityje išliks panašios, 2045 metais cukriniu diabetu mūsų šalyje sirgs apie 500 tūkst. žmonių – maždaug tiek, kiek Vilniuje yra gyventojų.

Beveik pusė sergančiųjų cukriniu diabetu yra 40–59 metų – darbingo amžiaus – asmenys. Tiesa, neretai nežinoma, kad iki 80 proc. 2 tipo cukrinio diabeto atvejų pacientai galėtų išvengti, jei pradėtų tinkamai maitintis, daugiau judėtų, mankštintųsi, sumažintų kūno svorį, pagerintų gyvenimo sąlygas ir režimą, jiems būtų taikomos tinkamos gydymo priemonės. Galimi cukrinio diabeto požymiai: varginantis troškulys, dažnas noras apsilankyti tualete, nuovargis, galūnių tirpimas, blogėjanti rega.

Instaliacija „Cukrinė širdis“ Pasaulinę diabeto dieną pristatyta ir eksponuota sostinės širdyje, Odminių skvere. Daugiau apie cukrinį diabetą ir kampaniją: www.cukrinesirdis.lt.

„Lapkričio 14-ąją jau ketvirtus metus iš eilės sukuriu kažką prasmingo ir simbolinio, siekdama atkreipti su cukriniu diabetu nesusidūrusių žmonių dėmesį. Statistika rodo, kad pusė sergančiųjų cukriniu diabetu to nežino, nes nesitikrina sveikatos. Negydomas diabetas dažniausiai pasireiškia širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijomis, kurias sukelia dėl ligos užsikišusios kraujagyslės – tai rodau savo instaliacija. Labai raginu visus tikrintis savo sveikatą ir ja rūpintis“, – sako menininkė, kuriai pačiai prieš šešerius metus diagnozuotas pirmo tipo cukrinis diabetas.

Maždaug 150 kilogramų sveriančiai „Cukrinei širdžiai“ sukurti panaudota apie 30 kvadratinių metrų medžio faneros, beveik 100 stiklo konteinerių ir 12 kilogramų gabalinio cukraus. Specialiai suprogramuota ir įmontuota žmogaus širdies dūžius atkartojanti mirksinčių lempučių sistema.

Ši A. Kišonaitės instaliacija yra dalis visuomenės švietimo kampanijos „Cukrinė širdis“. Kampaniją sumanė ir įgyvendina šiemet aktyviai jėgas suvieniję skirtingų sričių sveikatos priežiūros profesionalai – kardiologai, endokrinologai ir sergančiųjų diabetu pacientų organizacijos: Lietuvos kardiologų draugija, Lietuvos endokrinologų draugija ir Lietuvos diabeto asociacija.

Kampanija ragina galvojant apie cukraus kiekį kraujyje nepamiršti ir širdies. Darnus skirtingų medicinos sričių specialistų požiūris į pacientą ir supratimas, kad cukrinio diabeto komplikacijas suvaldyti įmanoma tik dirbant išvien, gydytojų teigimu, atveria naujas galimybes gelbėti gyvybes ir pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę.

Svarbu gyventi aktyviai, sveikai maitintis ir pasirinkti tinkamus vaistus.

„Cukrinis diabetas širdies ir kraujagyslių ligų riziką padidina 2–3 kartus. Susirgus cukriniu diabetu ir nesigydant mirštama ne nuo per didelio cukraus kiekio kraujyje, bet dėl komplikacijų, kurios dažniausiai pasireiškia širdies ir kraujagyslių ligomis. Šios nusineša apie 80 proc. žmonių, kuriems buvo diagnozuotas cukrinis diabetas, gyvybių. Neretai net gydytojai ir mokslininkai sako, kad cukrinis diabetas yra širdies liga. Akademiškai tai nėra teisinga, tačiau taip metaforiškai norima parodyti, koks glaudus yra širdies ir kraujagyslių ligų bei cukrinio diabeto ryšys“, – sako Lietuvos kardiologų asociacijos prezidentas, Kauno klinikų kardiologas profesorius Rimvydas Šlapikas.

Gydytojo kardiologo teigimu, tik žinodamas apie savo ligą gali ją kontroliuoti.

„Svarbu gyventi aktyviai, sveikai maitintis ir pasirinkti tinkamus vaistus. Deja, daugeliui cukriniu diabetu sergančių pacientų gyvensenos pokyčių nepakanka ir tenka vartoti vaistus, skirtus sumažinti kraujospūdį ir cholesterolio koncentraciją kraujyje. Pacientai ne visada supranta komplikacijų rizikos kontrolės vaistais svarbą, tačiau taip mes stengiamės mažinti ne tik juntamus simptomus, bet ir apsaugoti inkstus nuo pažaidos, širdies raumenį – nuo nereikalingo sustorėjimo, pačią širdį – nuo išsiplėtimo, o kraujagysles – nuo sustandėjimo. Jau yra sukurtų medikamentų, kurie gali beveik 40 proc. sumažinti 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems žmonėms gresiančių komplikacijų riziką“, – sako R. Šlapikas.

Tarptautinės diabeto federacijos duomenimis, Lietuvoje cukrinis diabetas diagnozuotas apie 108 tūkst. suaugusių žmonių, tačiau tikrasis sergančiųjų skaičius galėtų būti dvigubai didesnis. Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje diagnozuotų cukrinio diabeto atvejų skaičius išaugo tris kartus. Jei tendencijos ir ateityje išliks panašios, 2045 metais cukriniu diabetu mūsų šalyje sirgs apie 500 tūkst. žmonių – maždaug tiek, kiek Vilniuje yra gyventojų.

Beveik pusė sergančiųjų cukriniu diabetu yra 40–59 metų – darbingo amžiaus – asmenys. Tiesa, neretai nežinoma, kad iki 80 proc. 2 tipo cukrinio diabeto atvejų pacientai galėtų išvengti, jei pradėtų tinkamai maitintis, daugiau judėtų, mankštintųsi, sumažintų kūno svorį, pagerintų gyvenimo sąlygas ir režimą, jiems būtų taikomos tinkamos gydymo priemonės. Galimi cukrinio diabeto požymiai: varginantis troškulys, dažnas noras apsilankyti tualete, nuovargis, galūnių tirpimas, blogėjanti rega.

Pasaulinei diabeto dienai A. Kišonaitės sukurta meninė instaliacija Vilniaus Odminių skvere stovės iki lapkričio 20 dienos. Planuojama, po to ji bus eksponuojama ir kituose šalies miestuose.

„Šiuo kūriniu tikrai didžiuojuosi“

Praėję metai A. Kišonaitei buvo tikrai sėkmingi – vasaros pradžioje gavusi 4 tūkst. Eur „Švyturio“ Klaipėdos ateities stipendiją“, rugpjūčio mėnesį ji jau buvo pakviesta dalyvauti vienos Prahos modernaus meno galerijos projekte.

Menininkei reikėjo sukurti kūrinį, kuris būtų eksponuojamas naujojo „Porsche Panamera“  modelio pristatyme. Tą jį ir padarė – „Drąsa“ pavadintas kūrinys eksponuotas automobilio pristatyme ir parduotas vėliau vykusio aukciono metu – gauti pinigai skirti labdarai, rašoma pranešime spaudai.

„Sukūriau arklio galvą iš beveik 700 lūpų dažų tūtelių. Šis projektas buvo išrinktas geriausiu ten eksponuotu kūriniu. Tuo tikrai didžiuojuosi. Viso dalyvavo aštuoni menininkai iš Europos. Man pavyko išgarsinti ne tik savo, bet ir Lietuvos vardą“, – pasakoja pašnekovė.

Man pavyko išgarsinti ne tik savo, bet ir Lietuvos vardą.

Nuolatos dirba

Nemenkas iššūkis buvo sukurti insulino švirkštų skulptūrą „Diabetas“. Nors tokio kūrinio idėja gimė jau seniai, tačiau Agnei trūko medžiagos – insulino švirkštų. Teko prašyti žmonių paaukoti švirkštų skulptūros kūrimui.

„Dėjau visas pastangas ir ją užbaigiau. Pavyko skulptūrą eksponuoti Abu Dabyje. Tai buvo didelis renginys, susirinko žmonės iš viso pasaulio.Skulptūra labai domėjosi endokrinologai. O dabar toliau tapau paveikslus ir darau naują meno projektą. Turiu rankose susukusi tūtą ir pasidėjusi telefoną ant stalo kalbu per garsiakalbį“, – juokiasi dirbti nenustojanti menininkė.

Kantrybė – viena svarbiausių menininko savybių

A. Kišonaitė pasakoja, kad įgyvendinat idėjas vienas svarbiausių dalykų yra kantrybė. „Mano kūrybos procesas trunka labai ilgai. Visą laiką esu už kokybę, profesionalumą, todėl nereikia eiti lengviausiu keliu, viešinti greitai padarytus darbus. Kūrėjo kelias yra labai ilgas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot jos, pernykštis laimėjimas – ne pirmas gautas įvertinimas, tačiau jis patvirtino, kad ji einanti teisingu keliu.

„Apskritai, kai tu esi jaunas kūrėjas, labai reikia palaikymo. Finansinė pusė taip pat reikšminga – kuo daugiau tokių stipendijų, tuo jauniesiems kūrėjams turėtų būti lengviau įsivažiuoti, kurti meno kūrinius, juos pristatyti. Sukurti kūrinį yra viena dalis, tačiau daug priklauso ir nuo eksponavimo, viešinimo“, – teigia menininkė.

Naujausi A. Kišonaitės darbai:

Sukurtas meno objektas iš lūpdažių „Drąsa“;

Projektas „Apple as a city“ pateko į trumpąjį konkurso „Hirosaki apple design award“ sąrašą ir buvo eksponuojamas Japonijoje;

Sukurtas tapybos rinkinys bei internetiniai mokymai suaugusiems „Aš noriu tapyti“;

Insulino švirkštų skulptūra „Diabetas“ eksponuota IDF kongrese Abu Dabyje;

Sukurtas drugelis (2x2m) iš laimo vaisių. Kūrybos procesas pademonstruotas filmuojant reklamą Stokholme;

Iš panaudotų kavos kapsulių sukurtas meno objektas „Karūna“;

 Išleistas tapybos rinkinys bei vaizdo mokymai vaikams „Aš tapau“;

  Nutapyti 5 paveikslai;

 Kilimas „Sniegena" bei koliažas „Šiuolaikinės lietuvaitės“ eksponuoti parodoje „Lietuva 100 Eesti“ Estijoje, Pernu mieste;

 Kilimas „Sniegena“ eksponuotas parodoje „Geras dizainas 2012–2017“;

  Baigiamas senų žurnalų puslapių tūtų meno objektas „Skaitanti moteris“.

– Gyveni pirmagimio laukimu. Diabetas neapsunkino nėštumo?

– Gydytojai juokauja, kad ir sveikos nėščios moterys taip gerai nesijaučia kaip aš. Siečiau tai su geru mitybos režimu, fiziniu aktyvumu – kasdien, jei subjuręs oras nesutrukdo, nueinu kokius septynis kilometrus. Itin pagelbėjo specialus gliukozės matuoklis, kuriuo galima pasitikrinti nebadant piršto.

Labai džiaugiuosi, kad vienas gydytojas šį aparatą pasiūlė. Tai leido suvokti, kaip per dieną kinta gliukozės kiekis, kaip reaguoja organizmas. Piršto juk per daug neprisibadysi, o ir juostelių tiek daug nekompensuoja. Anksčiau suvaldyti cukraus svyravimus nėščiosioms pagelbėdavo tik insulino pompos. Dabar naudodama sensorių galiu pagal poreikį leistis insuliną švirkštu.

Turi išmokti nukreipti mintis kur nors kitur, nes vien stengiantis laiku valgyti, skaičiuojant cukraus kiekį maiste, jį matuojant, leidžiantis insuliną gali užsisukti uždarame rate.

˜– Prieš penketą metų išgirsta ligos diagnozė trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus?

– Be abejo, tai buvo šokas ne tik man, bet ir šeimai, aplinkiniams. Visada buvau liekna, maitinausi sveikai, per daug nepiktnaudžiavau nesveiku maistu. Gydytojai ne kartą atliko tyrimus bandydami „surasti“ antrojo tipo diabetą. Visgi buvo diagnozuotas pirmasis tipas. Mano atveju ligą, matyt, paskatino didžiulis patirtas stresas.

– Gyvenimo įpročius teko stipriai koreguoti?

– Be abejo, turi praeiti laiko, kol adaptuojiesi. Tiesiog nebesupranti, kas galima, kas ne. Nuėjęs į parduotuvę tyrinėji kiekvieną pakuotę, skaičiuoji angliavandenius... Sunkiausias dalykas – pradėti matuoti gliukozės kiekį kraujyje duriantis į pirštą. Mano pirštų galai jautrūs, dar ir kraujo bijau... Toliau išbandymas – pačiam leistis insuliną. Išties save stebėti ir kontroliuoti tampa nemažu darbu. Turi išmokti nukreipti mintis kur nors kitur, nes vien stengiantis laiku valgyti, skaičiuojant cukraus kiekį maiste, jį matuojant, leidžiantis insuliną gali užsisukti uždarame rate.

– Ieškodama pagalbos išmėginai ir ne vieną alternatyvų pagalbos būdą. Žaliavalgystė, minėjai, padėjusi bene labiausiai?

– Mano tikslas – leistis kuo mažiau insulino, todėl stengiuosi itin reguliuoti mitybą. O žaliavalgystė jo dozes leido stipriai sumažinti. Tačiau tokios mitybos laikiausi tik kurį laiką. Mūsų krašte žaliavalgiu būti nėra paprasta, klimatas nepritaikytas šviežiu kokybišku maistu maitintis visus metus. Be to, tokia mityba tampa iššūkiu prie greito nesveiko maisto jau pripratusiam organizmui. Šiaip dabar valgau ir sūrio, mėsos, tik stengiuosi rinktis ekologišką. Bandau įsiklausyti į organizmą, ko jam reikia tuo metu, o ne nusistatyti griežtas taisykles.

– „Įkvėpta“ ligos ėmeisi ir kūrybos – iš tuščių panaudotų insulino injektorių konstruoji trijų metrų aukščio žmogaus figūrą.

– Meno objekto „Diabetas“ idėja kilo natūraliai prieš gerus porą metų. Vienos „skulptūros“ kūrimas išaugo iki viso projekto, nes viską suorganizuoti, o svarbiausia – surinkti penkis tūkstančius švirkštų, tapo nemažu darbu. Iš šių švirkštų, kurie išoriškai šiaip labai gražūs, spalvoti, konstruoju sėdinčios ir insulino dozę į pilvą besileidžiančios moters „skulptūrą“.

Realiai jai reikalingą švirkštų kiekį vienas žmogus per tam tikrą laiką ir suvartoja. Tai leidžia akivaizdžiai suvokti, kiek insulino prireikia žmogui vien tam, kad jo gyvenimas tęstųsi, kad būtų kuo kokybiškesnis. Džiaugiuosi, kad gydytojai endokrinologai palaiko šią idėją, pagelbėja surenkant iš pacientų panaudotus švirkštus. Norisi šviesti žmones, skatinti juos priminti šeimos gydytojams apie būtiną patikrinti gliukozės kiekį kraujyje. Taip pat norisi atkreipti dėmesį ir į injektorių perdirbimo klausimą. Keista, kai jie išmetami į bendrą šiukšlių konteinerį...

– Ekologijos idėjos atsispindi ne viename tavo darbe – iš lūpdažių pakuočių sukurtas „Lūpdažių bokštas“ prieš beveik porą metų pateko ir į Gineso rekordų knygą. 

– Nuo mažens mama įskiepijo švarios aplinkos suvokimą. Mano, sesers šeima, tėvai – visi rūšiuojame šiukšles. Kiek tenka važinėti po pasaulines meno parodas, su tokiais savo kūriniais labai pataikau „į temą“. Pas mus gal kiek konservatyvesnis požiūris.

– Kai kas tokių darbų nenorėtų vadinti menu, o greičiau kūrybiniu eksperimentu?

– Na, į akis man to niekas nėra pasakęs (juokiasi). Esu profesioni menininkė, dailės akademijoje įgijau tris specialybes. Man labai svarbus išbaigtumas, kokybė, mintis. Gerai žinau, ką ir kodėl darau, galėčiau apginti kiekvieną savo kūrinį.

– Matyt, tikrasis menas šiandien niveliuojamas vos ne kas antram žmogui prisistant menininku?

– Paviršutininkumo yra labai daug kur. Gyvename vaizdų, medijų pasaulyje, kur dažnai net nespėjame įsiginti į vaizdus, į jų paaiškinimus. Dabar ir kirpėja, ir mokslų nebaigusi dizainerė gali prisistatyti menininke. Tačiau manau, kad kiekvienas meninkas privalėtų būti baigęs meno mokslus. Kam atradinėti dviratį, tai visos piešimo, spalvų maišymo taisyklės yra atrastos. Tai reikia žinoti, kad vėliau galėtum nevaržomai kurti. Kitu atveju anksčiau ar vėliau atsiremi į tam tikras savo galimybių lubas.

Iš privačių kolekcijų, o taip pat iš menininkės studijos Vilniuje į Klaipėdą atkeliavo daugiau nei 20 portretų. Daugiausia juose užfiksuoti realūs žmonės, tik dviejuose – pačios menininkės sugalvoti personažai – Svajotoja ir Fešionista.

Paprastai moteris ir merginas savo drobėse vaizduojanti Agnė šįkart atidavė duoklę vyrams. Vienam portretui pozavo menininkės vyras Mantas Kubilius.

Kai kuriuos Agnės tapytus portretus parodai paskolino jų savininkai. Du paveikslai į parodą atkeliavo iš Šveicarijos. „Ši paroda įdomi ir man pačiai – skirtingu laiku tapytus kūrinius surinkome į vieną galeriją, aiškiai matyti, kaip jie keitėsi. Portretus dažniausiai užsako žmonės, kuriems artimas mano kūrybos braižas“, - sako menininkė.

Gimusi, augusi ir studijas baigusi Klaipėdoje, Agnė su didžiuliu džiaugsmu grįžta į šį miestą. „Vasaromis mėgstu kurti prie jūros, kad ir kur vyktų mano parodos, vėliau savo darbus stengiuosi parodyti klaipėdiečiams“, - sako tapytoja.

Įkvėpimo ji semiasi iš dabarties, iš jaunų žmonių gyvenimo, jų ir savo jausmų bei patirčių. „Esu šiuolaikinė menininkė, - tikina. – Mėginu laužyti nusistovėjusias tradicijas, meno kanonus, kuriu įvairaus meno formas. Savo paveiksluose ir instaliacijose kalbu apie sureikšmintą grožio kultą, perdėtą savo įvaizdžio formavimą, tuštybę“.

„Nuo meninių objektų Agnės Kišonaitės tapyti portretai skiriasi, – sako parodos kuratorė Monika Valatkaitė. – Tai mažesni formatai, matinis paviršius, susikoncentravimas į asmenybę, o ne į iliustratyvų vartotojo personažą. Vaizduodama žmogų ji atsisako pagalbinių charakterizavimo detalių, kuria išgrynintą turinį, naudoja minimalistinę kompoziciją ir vienspalvį foną individui išreikšti. Portretų cikle tarsi išvirkščiai narpliojama vartotojiškumo tema – gyvenimas be daiktų viešpatavimo. Portretus A. Kišonaitė kuria individualiu braižu: laužytomis formomis, plokštumoms suteikiančių erdviškumo iliuziją“.

– Papasakokite apie parodą – kokia jos idėja, kokius darbus jai pasirinkote?

– Parodos idėja jau seniai sukosi mintyse, nes labai mėgstu tapyti portretus ir tai darau daugiau nei penkerius metus. Nusprendžiau, kad atrinkus darbus būtų galima suformuoti išties nemažą ekspoziciją. Parodoje bus daugiau nei 20 mano nutapytų portretų. Taip pat dvi meno instaliacijos – „Femme“ ir 2x3 metrų dydžio koliažas „Šiuolaikinė lietuvaitė”, sukurtas pagal to paties pavadinimo mano nutapytą merginos portretą. Parodai atrinkau paveikslus, kuriuose daugiausia vaizduojami tikri, realūs žmonės, taip pat nusprendžiau įtraukti ir tris savo išgalvotus portretus – „Svajotoją“, „Fešionistę“ ir“ Kosminę mergaitę“. Beje, šią parodą ketinu surengti tik Klaipėdoje. Balandžio 6-ąją ją pristatydama gimtajame mieste, šiemet švęsiu savo gimimo dieną.

– Šie portretai eksponuoti anksčiau?

– Portretus dažniausiai užsako mano kūrybos gerbėjai, kuriems patinka mano tapybos braižas. Visus paprašiau paskolinti, nes jie yra parduoti arba padovanoti. Du paveikslai grįžo net iš Šveicarijos. Džiaugiuosi, kad savininkai labai geranoriški ir paskolino darbus parodai. Ne vienas portretas anksčiau eksponuotas mano personalinėse parodose „Raudona ne mėlyna” bei „33”, jungtinėse parodose „XXI a. autoportretas“, „Mados ikona”. „Šiuolaikinės lietuvaitės” portretą kūriau 2014 metais Pasaulio jaunimo susitikime, jis pabuvojo „Verslo burėse” Vilniuje. Tikiuosi, kad šis koliažas kabės ir renginiuose, skirtuose Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui.

– Jūsų kūryba jau seniai peržengė Lietuvos ribas. Kas traukia sugrįžti į Klaipėdą?

– Gimiau, augau, mokiausi bei pirmąsias studijas baigiau Klaipėdoje. Į Vilnių išvykau būdama 21-erių, apsisprendusi įgyti dar vieną specialybę – ten studijavau interjero dizainą. Sostinėje gyvenu iki šiol, tačiau vasaras leidžiu Klaipėdoje. Mėgstu čia sugrįžti dėl jūros bei jaukaus senamiesčio, čia gyvena mano mama, sesuo bei uošviai, likę artimi draugai.

– Be to, kad intensyviai kuriate, daug keliaujate. Kur veda tos kelionės?

– Nuo paauglystės daug keliauju ir dažniausi kelionių tikslai yra meno bienalės, parodos bei muziejai. Manau, kad ne tik menininkams ar kolekcininkams svarbu stebėti meno pasaulį – juk menas labai vertinamas šiais laikais. Norint jį suprasti, reikia pamatyti tūkstančius paveikslų, perskaityti daug straipsnių bei knygų. Kartu man patinka vertinti savo darbus pagal tai, kaip jie atrodo pasauliniame meno kontekste.

– Ir kaip jie atrodo?

– Manau, jog mano kūryba yra labai šiuolaikiška bei atitinkanti pasaulinius meno standartus. Gal dėl to eksponuoti savo paveikslų bei meno objektų buvau pakviesta į Šveicariją, Ispaniją, Monaką, Honkongą. Mano kurto dizaino kilimai sulaukė daug dėmesio Hanoverio, Kelno, Stokholmo bei Paryžiaus parodose.

– Kokių turite ateities sumanymų, kuriais galbūt galėtumėte pasidalyti?

– Šiuo metu didelį dėmesį skiriu ne tik šios parodos organizavimui, bet ir kitam savo meno projektui „Diabetas”. Tai bus meno objektas iš naudotų insulino švirkštų. Juo noriu atkreipti dėmesį į spartų šios ligos plitimą. Tokia idėja kilo, kai man pačiai buvo diagnozuota ši liga. Vis dar renku tuščius ir be adatų insulino injektorius, todėl sergančiuosius kviečiu prisidėti prie šio sumanymo. Švirkštus galima atiduoti savo gydytojams endokrinologams arba Feisbuke parašyti žinutę man į „AgneArt“ studiją.

A.Kišonaitės parodos „Portretai” atidarymas – balandžio 6 d. 18.30 val. „Klaipėdos galerijos” filiale „Herkaus galerijoje“ (Herkaus Manto g. 22). Paroda veiks iki gegužės 4 d.